Miske.lt

Blog

  • Medžioklės kultūra ir tradicijos prasidėjo nuo skrybėlių

    Medžioklės kultūra ir tradicijos prasidėjo nuo skrybėlių

    Šiandien bet kuris, einantis žvėrių takais, apie medžioklės kultūrą, tradicijas gali daug ką pasakyti. O juk buvo laikas, kai karai, įvairios santvarkos jas naikino ir keitė ne kartą. Atsirasdavo naujų ir visai netikėtų formų, neretai atneštų iš kitų šalių.

    Dabar medžioklės kultūra ir tradicijos vėl tampa vis aukštesnio lygio. O kokios buvo 1973 metais, kai aš tapau medžiotoju? Šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dienos tada dar nešventėme. Tačiau jau neretai už taiklų šūvį prie skrybėlės ar striukės atlapo kišome eglės šakelę. Tokią pat padėdavome ant sumedžioto žvėries.

    Kostas Slivskis 1973 m

    Jau imtasi reikalauti į žvėrį šauti iš atstumo, leidžiančio sumedžioti. Jau būta ir kalbų, jog reikia šauti taip, kad žvėris kristų vietoje, nesikankintų ir nenubėgtų sužeistas. Būtina sumedžioto ar sužeisto žvėries paieškai turėti tam skirtos veislės šunį. Tačiau tai ir šiandien neretai pamirštama, ne visi medžiotojų kolektyvai turi tam tinkamą šunį, o medžioti nori ir neretai nugali azartas – šaunama iš per tolimo atstumo. Ir dar nevalia pamiršti: padorumas reikalauja, kad į žvėrį šautų tas, kuriam laimikis arčiau.

    Tais laikais šovinius darėmės patys. Kai kurie senesni to meto medžiotojai šovinynuose dar turėdavo šovinių su dūminiu paraku. Pykštelėdavo į žvėrį, pasipildavo dūmų kamuolys ir… nematydavo, ar žvėris krito. Šovinius darėme su paraku „Sokol“ (rusiškai), vėliau atsirado dar geresnis – „Bars“.

    Pakalbėkime apie aprangą, kuri neabejotinai yra medžiotojų kultūros dalis.Tais septintojo dešimtmečio metais daugelis į medžioklę ėjome vilkėdami padėvėtą lietpaltį, prastesnę striukę ir kelnes. Žiemą neretai viršutinis rūbas buvo rusiška šimtasiūlė, užmaukšlinta nutrinta ausinė.

    Tačiau populiarėjant medžioklei, ypač didesniuose šalies miestuose, greitai viskas pasikeitė ir medžiokliai ėmėsi rengtis kilniau, puošniau, su medžioklei skirtais rūbais.

    Teisybės dėlei reikia pasakyti, jog tada, prieš tuos 50 metų, medžioklės reikmenų parduotuvių net nebuvo. Gal nebuvo finansinių galimybių, gal ir supratimo trūko. Dabar bene kiekvieno rajono centre yra specialios medžioklės parduotuvės – jose rasi kokių tik nori medžioklinių drabužių, įvairiausių skrybėlių ir būtent medžioklei skirtų ausinių, ginklų, šaudmenų, atributikos, šiuolaikinių medžioklės prietaisų.

    Tačiau mūsų, „Kontaučių“ (Plungės r.), klubo medžiotojai gali didžiuotis, jog 1975 metais užsisakėme ir Plungės siuvykloje kiekvienam nariui pagal galvos dydį iš dirbtinės odos pasiuvo skrybėles. Visas vienodos formos. Tiesa, žalios odos nebuvo, tad skrybėles pasiuvo juodas.

    Vienodos visų medžioklės dalyvių skrybėlės gerokai pagražino dvivamzdžius nešiojančius vyrus. Jie tapo lyg kokie kariškiai. Vėliau į klubą ateinančius ne visada bepavykdavo prikalbinti užsisakyti skrybėlę, tad, laikui bėgant, skrybėlėtų medžiotojų sumažėjo. Na, atsirado prabangesnės, kilnesnės, ne iš dirbtinės odos.

    Dažnai pasižiūriu į tas senas nuotraukas, kur medžiotojai vienodomis skrybėlėmis. Jos neabejotinai pasako, jog ir tada jau norėjome kiek įmanoma labiau kelti medžioklės kultūrą, atsirado naujų tradicijų, trofėjų parodos, imtasi rengti sezono uždarymo šventes, įvairiais būdais bendrauta su vietos gyventojais.

    Kita tame klube apie 1975 metus prasidėjusi medžioklės kultūros dalis – ragu paskelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga. Rago garsu imtasi pagerbti ir sumedžiotą žvėrį. Tada, septintajame dešimtmetyje, nedaug kur tai buvo daroma. Retas klubas ir ragą turėjo, tad pūtėme į šautuvo vamzdį – taip pagerbdavome laimikį, ypač jei tai buvo girių karalius – briedis.

    Medžioklės kultūra būtina tarpusavyje bendraujant medžiotojams. Vėlgi prisiminsiu senus laikus. Sumanėme savo kolektyve išgyvendinti keiksmažodžius. Net tai kontroliuojantis žmogus buvo paskirtas, o už susikeikimą nustatyta 10 kapeikų (rusų pinigais) bauda. Regis, nedideli pinigai, bet per būrį medžiotojų susirinkdavo nemažai. Pinigai buvo dedami į klubo namelyje esančią specialią dėžutę įvairioms lėšoms. Iš pradžių ta dėžutė greitai prisipildydavo, o paskui keiksmažodžių ėmė mažėti. Dabar jau retai šiame klube jį beišgirsi.

    O kokios buvo medžioklės? Tada nė minties nebuvo apie samdytus varovus. Susirinkę medžiokliai išsiskaičiuodavo pirmais, antrais ir paeiliui eidavo varovais. Tiesa, jei miškas mažesnis, kartais ir varovų mažiau tereikėdavo. Retai kur traukdavo numerius, į kokią vietą per varymą stoti. Geresnėje vietoje (per kurią didesnė tikimybė, jog bėgs žvėris) stodavo labiau patyręs, taiklesnis medžiotojas ir ne bet kur, o ant žvėrių pramintų takų.

    Vykdėme valstybinius planus. Mus tuometinė valstybė vertė tai daryti, o už tai gaudavome tik kapeikas. Tad nieko nuostabaus,  jog neretai medžiokliai pasavivaliaudavo.

    Sumedžiotus žvėris veždavome į mėsos kombinatus. Už tai tuometinė sovietinė mūsų valstybė gaudavo valiutos (dolerių). Didesnė dalis tų dolerių atitekdavo Maskvai. Už likusius (regis, 20 proc.) Lietuva iš užsienio pirkdavo brangios medicininės aparatūros, miško technikos. Bijau pameluoti, bet girdėjau, jog Vilniuje filharmonijos akustikos įranga nupirkta Vokietijoje už medžiotojų pinigus.

    Manau, jog ne kiekvienas šiandieninis medžiotojas apie tai ir žino. Ką jau bekalbėti apie medžioklės priešininkus, kurie jokio supratimo neturi apie medžioklės naudą ir žvėrių takais einančiuosius tiesiog vadina žudikais.

    Briedžius medžiojome tik valstybei. Reikalaudavo, kad šautume į galvą, sprandą, kad mėsa nebūtų kruvina, aukštesnės kokybės. Tai kartais ir pamatydavome bėgantį briedį – prasižiojusį, su išdaužytais dantimis. Baisu…, bet taip buvo.

    Tiesa, gal apie 1980 metus būreliui jau leisdavo kasmet sumedžioti jauniklį. Buvo licencijos ir apie pusę šernų atiduodavome valstybei. Tas pats su stirnomis. Kiek žinau, šiauresniuose Lietuvos rajonuose, kur yra daugiau elnių, valstybei rajono medžiotojai atiduodavo po kelis šimtus elnių.

    Net lapių, usūrinių šunų, kiaunių kailius kurį laiką privalėjome pristatyti į paruošų kontoras. Tada mūsų moterys buvo „pamišusios“ dėl palto apykaklės iš lapės kailio, dėl kepurės iš usūrinio šuns kailelio, tad ne visi kailiai atsidurdavo paruošų kontorose.

    O kai padidėjo bebrų populiacija, ir jų kailiai ten keliaudavo. Kurį laiką reikėjo ir šernų kailius atiduoti paruošoms, bet greitai atsisakė – nustatė, kad jie netinkami. Mat iš šerno kailio padaryti batai praleidžia vandenį.

    Po nepriklausomybės atgavimo medžioklė gerokai pasikeitė. Regis, turėjo viskas eiti geryn. Tačiau atsirado daugybė įstatymų, ypatinga kontrolė, nors jau seniai aišku, kad tik patys medžiotojai puikiai žino, kokių žvėrių reikia turėti savo medžioklės plotuose, kaip elgtis, kad jų nemažėtų. Daugeliui medžioklės aistra yra didžiulė, tad būtina, kad žvėrių nemažėtų, kad vis kiltų medžioklės kultūra, neišnyktų esančios tradicijos ir atsirastų naujų.

    Tačiau nerimą kelia susidariusi nenormali padėtis dėl plėšrūnų gausinimo. Valstybėje nėra medžioklės strategijos. Padaugėjo medžioklės organizacijų. Manau, jog gamtai, žvėrių populiacijoms nuo to tik blogiau.

    „Miske.lt“
    Kostas Slivskis
    Autoriaus nuotraukos 1973 – 1980 m.

  • Medžiotojo šiokiadieniai – Vasaris

    Medžiotojo šiokiadieniai – Vasaris

    Vasario mėnuo, gamtoje tai pirmosios meilės, pirmųjų gimimų ir aišku nenuspėjamų įvykių dienos. Vasario 9 d. naktis buvo nepakartojama,  kaip niekad rami, solidi ir paslaptinga, žvaigždes galima buvo skinti kaip žiburius ir susikrauti į kišenes, beribį dangų skersai ir išilgai braižė lėktuvų šviesos, mėnulis visa savo grožybe su šypsena žvelgė į žemę, šviesos tiek, kad vidurnaktį galima buvo skaityti knygą.

    Sidabro šviesoje atsargiai po pievas maklinėjo stirnos, mėnulio šviesoje jų nugaros atrodė žaismingai baltos, rimtesni žvėrys (elniai ir šernai) stengėsi laikytis šešėlyje, nedrąsu vaikštinėti šviesoje, gal geriau pabadauti, nuo meilės apdujusios lapės kiauksėjo ir lakstė kaip pakvaišusios, dabar jų linksmiausios dienos ir naktys, juk reikia kurti šeimas, išbandyti ir tinkamai pasirinkti partnerius,  kažkur toli paslaptingai sukaukė vilkas, jam priešingoje pusėje atsiliepė kitas…

    Deivido Staponkaus nuotr.

    Nieko nuostabaus, per grabnyčias pati vilkų ruja, vienišiai ieško gyvenimo draugo ar draugės, turintys – džiaugiasi pragyvenę dar vienus metus,  išgirdus vilkų kaukimą visada darosi neramu, kažkodėl, išgirdus trakštelėjant šakelę, visada pasižiūrima į tą pusę.

    Vilkas – tikrasis miško ir nakties šeimininkas.  Ir nors gnaibėsi trijų laipsnių šaltukas, kuris sugebėjo ledu sukaustyti balas ir mažus vandens telkinius, tačiau nuostabą sukėlė čia pat miško pievoje gervių trimitai, matyt kažkas pabaidė, tačiau jau labai jos ankstyvos, gal net nebuvo išskridę.

    Per pilnatį visada smagu klajoti miškų takais, ypač šiuo metu jaučiasi stiprus žmogaus ir gamtos ryšys. Vasario mėnesį medžiotojai visada reguliuoja lapių skaičių, šiuo metu jos aktyvios dienos metu, apsvaigusios nuo meilės žaidimų.  Lapė  yra viena iš labiausiai paplitusių plėšrūnų pasaulyje.

    Lapė Lietuvių tautosakoje visada parodoma kaip gudri, išmintinga, žaisminga ir labai jau moteriška, tai vilkui ragus įstatys, tai iš žvejo nugvelbs žuvį, tai apsimetusi negyva sugaudys šarkas ar suvalgys lokio žiemos atsargas – medų, tai mūsų rudoji. Kai būna sniego, visi laukai būna išbraidyti karoliukus primenančiais pėdsakais.  Pati lapė sveria nedaug 4-7 kilogramus ir yra išties graži, nesudaro pastovių porų, nėštumas du mėnesiai, tačiau 3-4 mėnesius jaunikliais pora rūpinasi kartu, kuriuos   veda urvuose,  juos  gali išsikasti priesmėlio kalvelėse, šlaituose, po akmenų krūvomis ar negyvenamose sodybose, šiaip nevengia žmonių, todėl mes jas dažnai matome prie miestų, gyvenviečių ar kelių, mėgsta medžioti ir dieną. 

    Lapiukai gimsta silpni, akli, uždaromis ausimis ir be dantų. Auga greitai, po 3-4 savaičių jau bando lįsti iš urvo ir tyrinėti aplinką. Lapiukai labai panašūs į vilkiukus, tik jų uodegos galiukas baltas.  Būdami graži, lapė tvarka nepasižymi, todėl apie jos urvą visada gausu plunksnų, kaulų, maisto atliekų, išmatų.  Lapė maistui nėra išranki, valgo viską ką randą: kurmius, paukščius ir jų kiaušinius, peles, kiškius, stirniukus, ežius, sliekus, gaudo grambuolius (puikūs baltymai), smaguriauja uogomis ar obuoliais.

    Deivido Staponkaus nuotr.

    Lapė turi puikią uoslę, klausą ir regą, ji girdi žemo dažnio garsus ir puikiai mato tamsoje, labai greita reakcija. Tad jeigu ji pirma pamato medžiotoją, tai pastarasis paprastai  šūvius  paleidžia „dievui į langus“ . Skirtingai nei dauguma šuninių, lapė neturi veido raumenų, leidžiančių „rodyti dantis“, maisto nekramto, suplėšiusi į smulkius gabalėlius praryja. Didelė jų populiacija daro žalą medžiojamajai faunai, ypač kiškiams, stirnoms, ant žemės perimtiems paukščiams.

    Lapės dažnai serga niežais, todėl esant dideliam jų skaičiui dažnai jas matome  pusiau plikas, jos apsikrečia viena nuo kitos ar per urvų sistemas, dažnai pasitaiko pasiutligės atvejų, nesvetima trichineliozė.

    Lapė kol kas nevalgoma, nors lapės kailis gražus, tačiau  šiuo metu nevertinamas, o kadangi jau neturime žiemų, tai mūsų damos ir nenešioja kailinių iš lapių kailių,  ankščiau už lapės kailį  reikėjo pakloti du atlyginimus. Alytaus krašto medžiotojai sumedžiojo lapių :  2019 m. – 280, 2018 m. – 360, 2017m. – 370.

    Vasario mėnuo įdomus savo keistenybėmis. Pirmomis vasario mėn. dienomis pradėjo rujoti pilkieji kiškiai, kiekvienais metais jų ruja prasideda skirtingu laiku, jie jaučia pavasario atėjimą, taigi po 44 dienų sulauksime pirmųjų kiškučių ir  žolė prieš saulę bus 4-5 cm. aukščio. Keista, tačiau sausio mėn. 28 d. Kalesnykų miške šėryklose pasirodė šernės su šerniukais, taigi jos gimdė apie sausio 15-18, tai labai ankstyvos vados, paprastai šernų pirmosios vados buvo matomos vasario 16 d. Panevėžio raj. Tačiau viskas keičiasi, matyt Lietuvoje šernai pradės turėti po dvi vadas, tas jau seniai yra Vokietijoje, pastebima kaimyninėje Lenkijoje.

    Vasario  mėnuo  visada pateikdavo staigmenas, priversdavo sniego, smogdavo šalčio bangos, tačiau nežiūrint to šio mėnesio pabaigoje  visada  pradeda perėti krankliai. Tai unikalus paukštis, jis pirmasis sudeda kiaušinius, jo biologinis ritmas nustatytas taip, kad kovo mėnesį  išsiritusius krankliukus būtų galima lengvai maitinti tirpstančiam sniegui atidengtais kritusiais gyvūnais, paukščiais, ar šiaip visokiomis gėrybėmis, kurias slėpdavo sniegas.

    Ragus pradėjo mesti brandūs taurieji elniai, o stirninai atvirkščiai – visi juos jau auginasi, pas 5-7 metų stirninus jie jau turi aiškią struktūrą, o apaugusi odelė jiems suteikia dydžio ir storio viziją, jei bus šalčiai virš 20 laipsnių, gali nušalti galiukai, mat dar nesukaulėję. Šiuo metu rujoja miškų karalienė ir slapukė lūšis  bei mangutai.

    Medžiotojai  dar gali medžioti šernus, bebrus, kiaunes, šeškus, kovus ir pilkąsias varnas, lapes, mangutus, audines ir ondatras. Medžioklių su varovais sezonas baigėsi vasario 1 d. Visada prašau medžiotojų, šiuo metu būkite tolerantiški  šernams, nes šernės jau turi ar greit turės jauniklių.

    Nei plauko nei tauko!

    „Miske.lt“
    Raimondas Ribačiauskas
    LMS „Gamta“ prezidentas

  • Vieno vakaro nuotykis

    Vieno vakaro nuotykis

    Medžioju jau seniai, daugiau nei 30 metų ir nuo pat pradžių laikiausi nuostatos, kad medžioklėje technologijų įsikišimas turėtų būti kuo mažesnis. Į medžioklę mane atvedė senelis. Jis taip pat buvo medžiotojas, tik kiek kitokių pažiūrų ir supratimo nei šiais laikais dauguma medžiotojų.

    Aš iš tų medžiotojų, kurie nepripažįsta naujų technologijų įsikišimo ir esu skeptiškas įvairiems pasikeitimams. Kai senelis sakydavo – mes seni medžiotojai sėdėdami miške šerną atskirdavom pagal traškesį ar tai kiaulė, ar kuilys, nuo tokių kalbų mane apimdavo juokas, nes atpažinti žvėries lytį, pagal tai kaip užmynė ant šakos yra daugiau nei aukštasis pilotažas. Šiuo aspektu mano žinių bagažui dar toli iki to ir visi puikiai žinome kaip kartais medžiotojai mėgsta paryškinti spalvas.

    Vakaras buvo puikus, susiruošiau į medžioklę. Atvykęs į pamiškę užlipau į bokštelį, atsisėdau, dienos paukščių čiulbėjimą ėmė keisti naktinio miško garsai. Medžioklėje nenaudoju jokios papildomos įrangos tik prožektorių ant šautuvo, todėl visada renkuosi medžioklės vakarą pagal oro sąlygas. Tą vakarą dangus buvo giedras. Taip pat pasidžiaugiau, kad nekilo rūkas ir matomumas buvo ganėtinai geras, ant lauko galima įžiūrėti juodulius. Kurį laiką pasėdėjus išgirdau traškesį. Ir tikrai negalėjau pasakyti ar tai kiaulė, ar kuilys kaip mano senelis. Po kurio laiko pamačiau juodulį pievoje, kuris iš lėto judėjo dobilienoje ir nekreipė dėmesio į mane.

    Šauti neskubėjau, nes norėjau įsitikinti, kad daugiau juodulių nepasirodys iš miško. Tyliai pasidėjau šautuvą ant palangės, prisitaikiau į juodulį, įjungiau prožektorių ir pamačiau rimta kuilį! Ilgai nelaukęs šoviau! Po šūvio kuilys pašoko ir kažkur nubėgo. 

    Pašviečiau su prožektoriumi, bet laimikio niekur nebuvo matyti.

    Tuo metu paskambino kolega ir paklausė ką šoviau, pasakiau, kad kuilį ir būtų gerai, jog jis atvažiuotu man padėti susitvarkyti.

    Išlipau iš bokštelio, nuėjau į šūvio vieta kur radau šiek tiek kraujo. Pasižymėjau tą vietą ir pradėjau paiešką. 

    Po kurio laiko supratau, kad mano paieškos beprasmės ir mane apėmė dvejonės dėl savo šūvio taiklumo. Be abejo didelis šernas ir po mirtino šūvio gali daug nueiti. Galvoje jau kirbėjo mintis, kad laikas kviesti pagalbininkus su kraujasekiu šunimi. Netrukus išgirdau automobilio garsą ir pamačiau šviesas. Medžioklės kolega išlipęs iš automobilio tuoj pat paklausė kur gi tas laimikis? Kaip pasakiau, kad šerno dar neradau, jo veide pamačiau šypseną. Papasakojau jam kaip viskas buvo, kad radau kraujo, bet tuom mano paieškos rezultatai ir baigėsi.

    Kolega išsitraukė iš kuprines termovizorių ir užlipo į bokštelį. Netrukus pasigirdo frazė – va gi guli tas tavo šernas! 

    Po kelių nurodymų tiesiai, į kairę, dešinėn aš jau stovėjau prie savo to vakaro laimikio. 

    Ši situacija privertė mane susimąstyti apie technologijų įtaką medžioklėje ir persvarstyti ar tikrai viskas taip blogai kaip aš galvojau. Vėliau paaiškėjo, kad šernas svėrė apie 140 kg. o kulką radome įstrigusią mentyje. Medžioklei valio!

    „Miske.lt”

  • Įtarimai pareikšti brakonierių grupei

    Įtarimai pareikšti brakonierių grupei

    Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ukmergės rajono policijos komisariato pareigūnai išsiaiškino grupę asmenų, neteisėtai disponavusių nelegaliais ginklais bei užsiėmusių brakonieriavimu.

    Vasario 6 d. buvo sulaikyti keturi asmenys, įtariami neteisėtu disponavimu šaunamaisiais ginklais. Tai Šešuolių bei Deltuvos seniūnijų gyventojai. Jauniausiajam įtariamajam yra 16 metų, taip pat įtarimai pareikšti 18-os, 19-os ir 34-erių metų asmenims.

    Pareigūnai, atlikę šešias kratas įtariamųjų gyvenamosiose bei negyvenamosiose patalpose, rado nelegaliai laikomus 3 šaunamuosius ginklus, 2 dujinius pistoletus, kastetą, arbaletą ir šaudmenis. Tai pat pas du įtariamuosius buvo rasta keturių stirnų skerdiena bei 4 jau išdorotų stirnų kailiai.

    Visi keturi įtariami asmenys savaitgaliais dalyvaudavo medžioklėse kaip profesionalūs varovai, tačiau nė vienas leidimo medžioti neturi.

    Ukmergės aplinkos apsaugos inspekcijos duomenimis, gamtai buvo padaryta 5 220 eurų žala.

    Ukmergės rajono policijos komisariate atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo šaunamaisiais ginklais, šaudmenimis, sprogmenimis ar sprogstamosiomis medžiagomis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 str. 1 d.). Už šią nusikalstamą veiką numatomas areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų.

    Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 7-ojo skyriaus prokurorai.

  • Tauro ragas – diskusijos apie vilkus

    Tauro ragas – diskusijos apie vilkus

    Vilkų gausos reguliavimo klausimas eskaluojamas visais įmanomais šaltiniais. Vilkų gynėjai visomis priemonėmis bando apeliuoti į jų nuomone per didelį vilkų medžiojimo limitą.

    Vilkų gynėjai viešai pareiškė, kad elninių žvėrių gausa yra pakankama (17:08), nors nesenai teigė jog medžiotojai iššaudė kanopinius žvėris, todėl vilkai eina pjauti naminių gyvulių. Kaip žinome vilkų medžioklės sezonas buvo nutrauktas praeitą mėnesį dėl išnaudoto limito. Limitas buvo išnaudotas medžioklės sezonui įpusėjus, tai sako, kad vilkų gausa yra labai didelė.

    Aplinkos apsaugos komiteto vicepirmininkas Simonas Gentvilas (17:40) pareiškė, kad Lietuvoje priskaičiuojama 300 vilkų šeimų. Padauginame 300 iš 3,25 vilko ir gauname 975 vilkus. Tai tris kartus daugiau nei rekomenduoja mokslininkai ir yra oficialiai deklaruojama.

  • Siūloma griežčiau bausti mišką teršiančius asmenis

    Siūloma griežčiau bausti mišką teršiančius asmenis

    Šalyje netylant ekologinių nelaimių skandalams, o įvairioms institucijoms, visuomeninėms organizacijoms ir gyventojams perduodant ir viešinant informaciją, kad Lietuvos miškuose vis dar gausiai šiukšlinama – į juos vežamos statybinės, buitinės atliekos, padangos ir kitos šiukšlės bei teršalai – Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Aistė Gedvilienė teikia Administracinių nusižengimų kodekso pataisas, kuriomis siūloma griežtinti atsakomybę už šiukšlių pylimą miškuose.

    Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Aistė Gedvilienė siūlo numatyti administracinio nusižengimo padarymo įrankių, transporto priemonių, kuriomis teršalai ar šiukšlės buvo vežami ir kuriais teršalai ar šiukšlės buvo iškraunamos, konfiskavimą.  Šiuo metu Administracinių nusižengimų kodekse numatomos baudos už aplinkos teršimą, kurios taikomos ir miško teršėjams, tačiau transporto priemonių ir kitų įrankių konfiskavimas nenumatytas.

    „Nors miškų šiukšlintojams gresia nemenkos piniginės baudos, matoma, kad tai teršėjų neatbaido. Pamiškėse vis dar daug įvairių šiukšlių: padangų, plastiko, statybinių atliekų. Šiukšlinimas miške ne mažesnis nusikaltimas gamtai kaip ir neleistina žūklė ar medžioklė. Darant pastaruosius pažeidimus, teisės aktai numato nusikaltimo įrankių ir transporto priemonių konfiskavimą. Aš siūlau pritaikyti analogiją“, – pažymėjo A. Gedvilienė.

    “Lrs.lt”

  • Kreipėsi dėl neteisingos informacijos pašalinimo

    Kreipėsi dėl neteisingos informacijos pašalinimo

    Lietuvos medžiotojų draugija kreipėsi į „Lrytas” žurnalistę su reikalavimu pašalinti klaidingą informaciją.

    Prašome paneigti jūsų melagieną paskleistą laidoje reportažo pradžioje dalyje nuo 0:30 iki 0:40 iki antradienio 2020.02.11 dienos 11:45 valandos arba mes kreipsimės į Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą.

    Medžioklės lapai yra registruojami aplinkos apsaugos departamente prie Aplinkos ministerijos, todėl jūsų melas yra akivaizdus.

    Papildyta informacija (2020.02.12)

    Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba 2020-02-11 16:22 patvirtino skundo gavimą dėl to, kad klaidinanti informacija toliau platinama ir tinklapyje, kur skelbiama: „medžiotojams sukurtos itin palankios sąlygos medžioti ką nori, slėpti ir perrašinėti medžioklės lapus”

    „Lietuvos medžiotojų draugija”

  • Medžioklės (ne) politika

    Medžioklės (ne) politika

    Taigi kaip turėtų atrodyti medžioklės politika valstybėje mano akimis. Visų pirma pasikeitus visuomenės vertybėms ir jų suvokimui ne tik lietuviškoje visuomenėje, bet ir globaliai, vienas esminių medžioklės politikos akcentų turi tapti aplinkosauga, o tik tada seka gamtos ir jos turtų naudojimas, stengiantis nepakenkti aplinkai.

    Tad ir medžioklė, kurios pagrindiniais tikslais šiandien įvardiname populiacijų reguliavimą ir „daromos žalos” minimizavimą, visuomenei atrodo lyg raudona skepeta mojuotume jaučiui koridoje. O realybėje visą tai reikia pritaikyti šiuolaikinei aplinkai bei visuomenės suvokimui.

    Deja, bet vien to neužtenka, dar reikia ir pagrįsti jos būtinybę bei užtikrinti, kad tai nėra papildoma našta visuomenei, ne tik reikalaujanti priežiūros ir kontrolės ar neigiamas emocijas sukeliantis reiškinys, bet ir duoti kažkokią naudą. Tad, apie viską po truputi.

    Vienas esminių iššūkių, kaip visuomenei parodyti, kad medžioklė tai dalis aplinkosaugos, o ne vien tik žvėrių medžiojimas maisto ar trofėjų tikslais. Galbūt skamba ir paradoksaliai, bet medžioklės pagrindiniai tikslai yra ir gali būti pateikiami, kaip aplinkosaugos reikalavimus užtikrinantys uždaviniai.

    Mano nuomone, visų pirma medžiotojai turėtų labiausiai būti suinteresuoti žvėrių gausa mūsų gamtoje ir kovoti dėl to, nes tai užtikrina tiek biologinę įvairovę, tiek sveikų ir stiprių populiacijų formavimasi. Iš vienos pusės visuomenės akyse mūsų įvaizdis pakistų į gerąją pusę, o iš kitos – tai lemtų laimikių kokybę ir kiekybę. Nes jei į mišką pasivaikščioti nuėjęs paprastas žmogus dažniau sutiktų ir pamatytų žvėrį, tai medžiotojai dėl žvėrių gausos ir jų prieaugio galėtų sumedžioti daugiau žvėrių bei atsirastų tų tikrai trofėjinių laimikių.

    Visuomenės akyse nebeatrodytų jog visi žvėrys „iššaudyti” medžiotojų, jog yra ką stebėti ir kuom grožėtis, bet tuo pačiu medžiotojas galėtų reguliuoti populiacijas nepakenkdamas joms ir savo įvaizdžiui. Tad, mano nuomone, tai vienas pirmųjų medžiotojų darbų, kuris būtų peržiūrėti medžioklėtvarkos projektų aprašo rekomendacijas, kuriose medžiojamųjų gyvūnų kiekis atrodo keistai, nes net ir „prie ruso” kai „gamta tarnavo žmogui” rekomenduojamas žvėrių kiekis buvo daug didesnis, nors žaliavo tie patys pasėliai, gyveno tie patys žvėrys ir jų maisto racionas buvo tas pats.

    Taip pat įtvirtinti rekomendacijas koks žvėrių kiekis turėtų tarpti mūsų gamtoje, kad jų būtų pakankamai visiems, bei jų daromas poveikis netaptų netoleruotinu.

    Tai labai svarbus darbas tiek gerinant medžiotojų įvaizdį visuomenės akyse, tiek užtikrinant žvėrių gausą mūsų miškuose ir laukuose, tiek užsitikrinant gausesnius ir kokybiškesnius laimikius.

    Antras dalykas tai daromo poveikio aplinkai reguliavimas. Tarkime, jei smulkieji plėšrūnai daro nemažą poveikį kitai smulkiajai faunai ir net platina kai kurias ligas, tačiau žemės ūkio šakoms jų poveikis yra nežymus, tačiau taip, jų reguliavimas reikalingas. Na, o stambioji medžiojamoji fauna poveikį ūkio šakoms daro daug žymesnį, nors tai natūralu nes jų mitybos racioną sudaro šių ūkio šakų auginamos kultūros ir kitaip nebus, nebent juos visai išnaikintų ar sumažintų jų populiacijas iki tokio lygio, jog jų poveikis pasidarys visiškai neaktualus, bet ar tada turėsime ką medžioti.

    Tad, turėtume kovoti už tai, kad valstybėje būtų nustatyta ir patvirtinta tvarka, koks laukinių žvėrių poveikis aplinkai yra toleruotinas ir koks poveikis aplinkai turėtų būti kompensuotinas. Tarkime, dalis žvėrių poveikio būtų pripažintas natūraliu ir nekompensuotinu, nes tai natūralu, juk gamtoje laukiniai gyvūnai gyvena ir maitinasi. O kita dalis būtų, kurią ūkio šakoms kompensuotų solidariai – ūkio šaka, valstybė ir medžiotojai, nes ūkio šakos patiria dėl to nuostolių.

    Bet tam turėtų būtų sukurtas tvarus ir nešališkas mechanizmas bei tvarka, kad nebūtų piktnaudžiavimo atvejų. Taip pat atsirastų pareiga tiek medžiotojams, tiek ūkio šakų atstovams „saugoti” tam tikras vietas, kur daromas laukinių gyvūnų poveikis žymesnis, nes vieniems gali tekti jį kompensuoti, o kitiems patirti nuostolį. Kas įtakotų medžiotojų ir ūkio šakų bendradarbiavimą bei diskusijas, o taip pat pagrįstų mūsų, kaip medžiotojų, poreikį ir taip pat gerintų įvaizdį.

    Trečią – visam tam užtikrinti ir įgyvendinti reikia sukurti ir medžioklės ekonomiką. Nepriklausomai nuo kompensacijos mechanizmo viskas vis tiek atsirems į finansus. Tad, jei valstybė turės užtikrinti medžioklės kontrolę, poveikio įvertinimą ir galbūt net dalį jo kompensuoti, tam ji turės surinkti lėšas. Kokiu būdu tai bus daroma diskusijų klausimas, kuriame privalo būtinai dalyvauti ir rodyti iniciatyvą medžiotojai, nes visų pirma tai atsilieps jiems finansiškai. Bet tuo pačiu padidėjus žvėrių gausai, bei didėjant finansiniam poreikiui, medžiotojų bendruomenė turės pradėti keistis ir užsitikrinti reikiamus finansinius srautus. Kokiu keliu tai bus daroma kiekvieno medžiotojų būrelio reikalas, bet padidėjus finansiniam poreikiui greičiausiai teks atsiverti klubams ir priimti naujų narių, galbūt organizuoti komercines medžiokles ir net sukurti savo klubo ekonominį modelį. Ar tai būtų prekyba medžioklės produkcija, ar tai bus medžioklių organizavimas.

    Tad, realiai, pagrindiniai medžiotojų tikslai turėtų būti padėti suformuoti valstybės medžioklės politiką, kuri užtikrintų, kad aplinkosauga yra pagrindinis tikslas, padėti suformuoti tvarią medžioklės ekonomiką, užtikrinti, kad visos suinteresuotos pusės būtų patenkintos, tada nereikės gerinti ir medžiotojų įvaizdžio, nes tada jis bus ir taip pakankamai geras. O medžioklės poreikis bus suvokiamas, kaip natūralus procesas tiek saugant aplinką, tiek reguliuojant žvėrių populiacijas, tiek duodant naudos visai visuomenei.

    Tad, valstybė formuodama medžioklės politiką turi pasitelkti visas suinteresuotas visuomenės grupes – gamtos mokslų atstovus, ūkio šakų atstovus, gamtosaugos organizacijų atstovus, medžiotojus ir dar velnias žino ką, sėsti prie apvalaus stalo ir diskutuoti kaip užtikrinti visų poreikius ir interesus. Juk laukinė fauna gali duoti naudą visiems, ūkio šakų atstovai galėtų tikėtis, kad nepatirs nuostolių, kurie liks nepadengti ar reikalaus papildomų išlaidų, mokslininkai – įvairios medžiagos savo tyrimams ir darbams, gamtosaugos atstovai ir visuomenė – pakankamo kiekio laukinės faunos tiek stebėjimui, tiek grožėjimuisi, medžiotojai – pakankamo kiekio laimikių ir kokybiškų trofėjų, o valstybė – papildomų pajamų.

    Taigi ir bebro poveikis aplinkai yra įvairiapusis, kažkur užtvenkęs upelį jis didina biologinę įvairovę ir yra pageidaujamas, o kai kur jo patvanka tą biologinę įvairovę pakeičia ir jis nėra pageidaujamas. Viskas priklauso nuo požiūrio ir poreikio.

    „Miske.lt“
    Medžiotojas

  • Afrikinis kiaulių maras plinta ES – pirmas židinys Graikijoje

    Afrikinis kiaulių maras plinta ES – pirmas židinys Graikijoje

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) informuoja, kad šių metų vasario 5 d. Graikijos atsakinga tarnyba pranešė apie pirmąjį šioje šalyje afrikinio kiaulių maro (AKM) protrūkį. Tai jau vienuolikta Europos Sąjungos (ES) valstybė, kurioje per pastaruosius penkerius metus užregistruota šios ligos žinių.

    AKM virusas nustatytas šiaurinėje Graikijoje, Serės regione, esančiame kiaulių laikymo ūkyje, kuriame laikytos 32 kiaulės. Įtarimai kilo nugaišus vienam iš gyvulių su aiškiais AKM požymiais, kitos laikytos kiaulės taip pat saugiai sunaikintos. Graikijos veterinarijos pareigūnai ėmėsi visų būtinų apsaugos priemonių ligos plitimui sustabdyti.

    Lietuvoje šiais metais AKM protrūkių ūkiuose dar nebuvo užregistruota. 2019 metais mūsų šalyje patvirtina 19 AKM židinių nedideliuose ūkiuose, kuriuose kiaulės buvo laikomos savo reikmėms. Dėl šio viruso buvo sunaikintos 184 kiaulės.

    ES valstybėse AKM židiniai praėjusiais metais patvirtinti Lenkijoje, Bulgarijoje, Slovakijoje, Latvijoje, Italijoje, Estijoje, Vengrijoje, Belgijoje ir Ukrainoje.

    VMVT primena kiaulių laikytojams, kad kilus įtarimų dėl gyvulių sveikatos būklės būtina nedelsdami informuoti tarnybą telefonu 8 800 40 403, kreiptis į VMVT teritorinius departamentus arba pranešti aptarnaujantiems privatiems veterinarijos gydytojams.

  • Lapių gausos reguliavimo konkursas

    Lapių gausos reguliavimo konkursas

    Plėšrūnų – lapių, kiaunių, mangutų gausos reguliavimas – aktuali problema. Tokios rūšys, kaip lapės, yra labai plastiškos, prisitaikančios gyventi šiuolaikinėse, žmogaus veiklos paveiktose buveinėse, randančios gyvenamąsias erdves ir maistą net miestuose, industriniuose rajonuose. Šiuolaikinėse antropogeninėse ekosistemose smulkus plėšrūnai neturi natūralių priešų. Visą tai lemia jų populiacijų gausos augimą. Pvz., vienos lapės metinis maisto poreikis yra apie 300 kg gyvulinės kilmės pašaro. Todėl lapių skaičiaus kontrolė tiesiogiai susijusi su smulkios kitos faunos gausa. Lapės yra infekcinių ligų, taip pat tokių, kurios pavojingos ir žmonėms, kaip pasiutligė, trichineliozė ir apvaliųjų kirmėlių, pagrindinės platintojos.

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija kartu su „4Stablestick“ ir „Miske.lt“ skelbia lapių gausos reguliavimo konkursą. Analogiškus konkursai rengiami ir kituose Vidurio Europos šalyse.

    Konkurso sąlygos: konkursas individualus. Konkursas vyks vasario 17 – 23 dienomis imtinai. Norintieji dalyvauti konkurse prašome registruotis nuo vasario 10 dienos e. paštu: lmzdkinologija@gmail.com;, nurodant vardą, pavardę, rajoną ir klubą. Registracijos pabaiga vasario 15 d. 18:00 val.

    Konkurso dalyviai iki nurodytos datos (vasario 23 d., 18:00 val.) turi atsiųsti e. paštu: lmzdkinologija@gmail.com; sumedžiotų lapių nuotraukas (kiekvienos atskirai) su šalia ant popieriaus lapo užrašyta sumedžiojimo data ir valanda.

    Konkurso nugalėtojas bus apdovanotas taikymosi lazda „ 4Stablestick – Bush Stick“. Informacinis konkurso rėmėjas „Miske.lt“.