Šiaulių apygardos teismas nusprendė
palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų nutarimą dėl
praėjusių metų rugsėjo 6 dieną Pakruojo rajone neteisėtai sumedžioto
stirnos patino. Pažeidėjui skirta 900 eurų bauda, konfiskuotas
medžioklinis šautuvas, optinis taikiklis, prožektorius, šoviniai ir
automobilis „Nissan Patrol“. Taip pat iš asmens atimta teisė medžioti
dvejiems metams bei nurodyta atlyginti padarytą 1713,90 eurų žalą
aplinkai.
Tyrimas dėl šio atvejo buvo pradėtas po
to, kai 2019 m. rugsėjo 7 dieną buvo gautas pranešimas apie Pakruojo
rajone „Rozalimo“ medžiotojų būrelio medžioklės plotų vienete netoli
Dubysos upelio krūmuose rastas išdoroto laukinio gyvūno liekanas. Atlikę
vietos apžiūrą, aplinkos apsaugos pareigūnai rado stirnos dorojimo
atliekas.
Tyrimo metu paaiškėjo, kad 2019 m.
rugsėjo 6 vakarą trys „Rozalimo“ medžiotojų būrelio medžiotojai medžiojo
tykojant prie Jomantonių miško. Medžioklės vadovas apie 22 val. girdėjo
šūvį toje pusėje, kur medžiojo vienas iš minėto būrelio narių, tačiau
apie sumedžiotą žvėrį medžioklės vadovui pranešta nebuvo. Nepaisant to,
vėliau išdorota stirna visgi buvo rasta vieno iš tą vakarą medžiojusių
asmenų ūkiniame pastate. Kaip aiškino pats pažeidėjas, sumedžiotą
laukinį gyvūną jis rado kitą rytą nuvykęs netoli tos vietos, kur pats
medžiojo. Rastą stirniną teigė parsivežęs namo, išdorojęs, o dorojimo
liekanas vėliau išmetęs į pakrūmę prie upelio.
Nepaisant to, Šiaulių apylinkės teismo
Pakruojo rūmų sprendimu, asmuo buvo pripažintas kaltu ir nubaustas už
neteisėtai sumedžiotą stirnos patiną. Prieš paimdamas ir kraudamas į
automobilį rastą sumedžiotą žvėrį, medžiotojas privalėjo pranešti
medžioklės vadovui, kad žvėris būtų įrašytas į medžioklės lapą.
Kauno regione fiksuoti ir medžioklės
taisyklių pažeidimai. Praėjusią savaitę per Kluoniškių kaimo
apylinkėse surengtą pasalą buvo atpažintas anksčiau ne kartą už
medžioklę draudžiamais įrankiais baustas asmuo, bandęs iš metalinės
kilpos išimti sučiuptą stirnos patiną. Tiesa, įtaręs, jog yra stebimas,
asmuo greitai pasišalino iš įvykio vietos.
Kaip paaiškėjo pareigūnams apžiūrėjus
teritoriją, pažeidėjas draudžiamu būdu sugavo stirnos jauniklį ir
suaugusį patiną, o iš viso buvo pastatęs net 22 metalines kilpas bei 2
galūninius spąstus.
Kadangi aplinkosaugininkams asmens
sulaikyti pažeidimo padarymo vietoje nepavyko, Kauno gyvosios gamtos
apsaugos inspektoriai susisiekė su policijos pareigūnais ir nuvyko į
pažeidėjo namus. Asmens namuose ir ūkiniuose pastatuose buvo rasta dar
20 paruoštų metalinių kilpų bei kontrabandinių cigarečių.
Už medžioklę draudžiamais įrankiais
pažeidėjui gresia bauda nuo 600 iki 1700 eurų kartu su kilpų
konfiskavimu. Taip pat jam reikės atlyginti 2056 eurų gamtai padarytą
žalą už draudžiamais įrankiais sumedžiotus laukinius gyvūnus.
AAD primena, kad medžioklė naudojant
kilpas yra griežtai draudžiama, nes tai gyvūnams sukelia itin skausmingą
mirtį. Patekę į kilpą jie patiria įvairius kūno sužalojimus ir
kankinasi, kol nusilpę nugaišta.
Per savaitę Lietuvoje sudeginti du medžiotojų bokšteliai. Kol kas nusikeltėlių ieško policija. O štai patys medžiotojai neatmeta galimybės, kad nusikaltimą prieš jų turtą vykdo su vilkų medžiokle kovojantys ir sveiką protą praradę fanatikai. Juolab kad grąsinimai medžiotojams susidorojimu ar net mirtimi „Facebook“ socialinėje erdvėje liejasi laisvai.
Iš medžiotojų bokštelio, stovėjusio miškuose šalia Užusalių Jonavos rajone, likusi tik nuodėgulių krūva. Visiškai supleškinta bokštelio viršuje įrengta patalpa, kurioje įprastai žvėrių tykoja medžiotojai. Tokį vaizdą šią savaitę išvydo apžiūrėti teritorijos atvykę medžiotojų būrelio „Klevas“ nariai.
„Tiktai dirst į kitą pusę, visai žiūrim – nėra bokštelio. Visi – „tai kur tas bokštelis?“ Ir kadangi jau prieš kelias dienas teko matyti internete kažkur sudegintą, kaip atrodo tie stagarai, ir man pirma mintis į galvą toptelėjo – sudegė. “, – sako medžiotojas Renaldas Vabuolas.
Žaslių seniūnijos gyventojus ne juokais įbaugino apylinkėse siaučiantys vilkai, kurie ne tik pjauna šalia gyvenamųjų namų būnančius gyvūnus, bet ir visai nebijo žmonių.
Vakar Žaslių seniūnė Gintarė Stankevičienė savo Facebook’o profilio paskyroje patalpino pranešimą, kad Naujažerio kaime, naktį iš vasario 1 d. į vasario 2 d., vilkai, nebijodami aplink esančių gyventojų, šalia gyvenamojo namo papjovė 3 aptvare laikytus danielius. Pasak seniūnės, prieš tai, sausio 27 dieną, buvo gautas pranešimas, kad vilkai buvo pastebėti ir Mikalaučiškių kaime gyvenančio žmogaus kieme. Laimei, ten žala nebuvo padaryta.
Kaip po pranešimu komentavo kiti socialinio tinklo nariai, pas kai kuriuos jų kieme, taip pat Naujažerio kaime, buvo atklydusi net keturių vilkų gauja.
Dar viena komentatorė rašo, kad pas juos kieme vilkai buvo atklydę net du kartus ir, pastebėję žmones, net nesiruošė nuo jų bėgti – tiesiog stovėjo ir žiūrėjo į juos.
Pasirodo, kad, pajautę lengvą grobį, šiąnakt vilkai vėl grįžo į tą pačią vietą. Šį kartą vilkai papjovė dar du aptvare laikytus danielius. Trys danieliai apskritai dingo. Viso šių dviejų atakų metu ūkininkai neteko visų 8 savo augintinių. Viena papjauta danielių patelė buvo nėščia.
Aptvaras, kuriame auginami danieliai, apjuostas maždaug 2 metrų aukščio tvora. Vilkai, nesibaimindami žmonių, iki aptvaro atkeliavo tiesiog per sodybos kiemą. Pasak Žaslių seniūnės, šeimininkai šią naktį vilkus bandė vaikyti, tačiau, panašu, kad baimės jausmo pas juos nebelikę.
Praėjusiais metais Žaslių seniūnijoje taip pat buvo užfiksuoti vilkai, tačiau dėl žalos atlyginimo gyventojai nesikreipė.
Sakoma, kad geras šuo pakeičia 10 varovų. Tai rodo, kokią didelę reikšmę, kanopinių žvėrių medžioklėje varant turi šunys. Protingas medžioklinių šunų panaudojimas medžioklėje varant, pagerina medžioklės rezultatą.
Panagrinėkime, kaip šunys turėtų būti naudojami, kokias savybes turėtų turėti, nuo ko priklauso jų darbas, kiek jų turėtų būti.
Koks yra kanopinių žvėrių medžioklės varant tikslas? Kanopiniai žvėrys dideliame medžioklės plote sutrikdomi, suneraminami, pakeliami iš savo dienojimo ar slėpimosi vietų, kad pradėtų judėti ar būtų varomi prie stovinčių ar sėdinčių medžiotojų. Medžiotojai gi privalo teisingai žvėrys įvertinti sumedžiojimo, atrankos atžvilgių ir „teisingai“ (greitai, tiksliai) sumedžioti. Žvėrių trikdymas, pakėlimas ir varymas neturi sukelti paniško, strimgalvio bėgimo.
Medžiokliniai šunys kanopinių medžioklėje varant gali būti naudojami keliais būdais.
Labiausiai paplitęs Lietuvoje būdas, kai medžioklinių šunų vedliai yra kartu ir varovai. Vedlys siunčia šunį paieškai į varomą plotą. Šuo dirba nesavarankiškai, visada išlieka didesnis ar mažesnis kontaktas su vedliu, kuris vadovauja šuns paieškai, nukreipdamas į vieną ar kitą pusę. Radęs žvėrių, šuo juos pakelia, pavaro ir grįžta pas vedlį. Šuniui medžiotojų linija turėtų būti kaip „Stop“ ženklas. Pažįstantis plotus medžioklinio šuns vedlys su azartišku šunimi gali būti labai naudingas. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, yra drąsesnis ir gali „iškrapštyti“ tankumynuose pasislėpusius šernus.
Kitas naujas ir rezultatyvus būdas, nežinomas Lietuvoje, bet labai greitai plintantis Vidurio Europoje, yra Stöberjagd (stöbern – raustis, naršyti). Apie jį rašiau kanopinių žvėrių medžioklės varant būdų apžvalgoje. Čia medžiojama be varovų. Žvėris pakelia ir pabaido medžiokliniai šunys, kurie sekdami žvėrių pėdsakais skalija ir dirba po vieną. Šunų vedliai, kurie kartu yra ir medžiotojai, stovintys šaudymo vietose, siunčia savo šunis nurodytu laiku (pagal tvarkaraštį) į varomą plotą, kur jie savarankiškai kelia žvėris, persekioja juos sekdami pėdsakais ir skalydami. Po 20–30 minučių savarankiško „darbo“ grįžta pas vedlį.
Taip pat kanopinių medžioklėje varant naudojami pėdsekiai ir kraujasekiai. Jie po varymo suseka ir „surenka“ sužeistus žvėris ir patikrina šūvio vietas.
Šuo, naudojamas kanopinių žvėrių medžioklėje varant, privalo turėti šias įgimtas savybes: gerą uoslę, skalyti sekdamas pėdsaku, aršumą žvėriui, orientacijos vietovėje, pėdsakų, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktus, būti valdomas.
Uoslė yra šuns orientacijos aplinkoje sistema, kuri perduoda žvėrių kvapą kaip dirgiklį į centrinę nervų sistemą ir šuo pradeda instinktyviai persekioti ir varyti žvėris. Jeigu šuns uoslės receptoriai nepakankamai išsivystę, pvz., dėl gyvenimo užterštame didmiestyje arba dėl degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant, geriausiu atveju šuo galės užuosti stiprų kvapą, tačiau jis niekuomet neturės „geros uoslės“. Ar šuo gerai užuos žvėris ir jų skleidžiamą kvapą, pirmiausia priklauso nuo šuns nosies pajėgumo ir nuo to, kiek nosis treniruojama naudojant šunį medžioklėje.
Šuo, sekdamas pėdsakais, persekiodamas ir varydamas žvėris, privalo skalyti. Tai pagrindinis reikalavimas medžiokliniams šunims, naudojamiems kanopinių medžioklėje varant. Iš skalijimo žinoma, kas vyksta varymo metu: kur yra šuo, ką jis veikia, o iš skalijimo pobūdžio galima net spręsti, ką jis varo. Skalijimas įspėja, perspėja medžiotojus, stovinčius linijoje ar stovėjimo vietose, kad jie pasiruoštų, nes artėja žvėrys. Skalijančio šuns varomas žvėris sutelkia dėmesį į jį varantį šunį, o ne į medžiotojų liniją. Ir svarbiausia – šuo skalydamas varo lėtai. Rudolfas Frysas (Rudolf Frieβ) knygoje „Medžioklės užrašai“ (1923) teigė, kad „šuo, kuris seka pėdsakais skalydamas, negali greitai persekioti žvėries, o tik lėtai varyti, nes jis pusę plaučių naudoja lojimui išgauti, o kitą pusę – nosies darbui“. Lėtas žvėrių judėjimas suteikia medžiotojams daugiau laiko teisingai įvertinti žvėrį ir paleisti taiklų šūvį. Šuns skalijimas varant taip pat labai pagyvina medžioklę, daro ją emocingesnę.
Vokietijos medžioklinėje šunininkystėje tam skiriamas ypatingas dėmesys. Veislių, naudojamų medžioklėje varant, bandymų taisyklėse numatyta, kad šuo, negavęs teigiamo įvertinimo už Spurlaut (pėdsako sekimą skalijant), laikomas neišlaikiusiu bandymų ir veisime nedalyvauja. Taip yra su tautinėmis skalikų veislėmis, su vokiečių vachtelhundais. Vokiečių jagdterjerų ir taksų (kurie taip pat plačiai naudojami medžioklėje varant) bandymų taisyklės parengtos taip, kad už bandymų pratimą Spurlaut šuo kuris seka pėdsaku skalydamas, gauna daug daugiau balų nei tas, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut). Jagdtejerui, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut), negali būti suteiktas I laipsnio diplomas. Tai lyg svertai, kuriais remiasi Vokietijos šunininkai, norėdami išvesti medžioklinius šunis kanopinių medžioklei varant, kurie skalija sekdami pėdsakais. Vokietijos Demokratinės Respublikos (DDR) laikais tokie pat reikalavimai buvo taikomi dratharams ir kurtscharams.
Apie tai, ar šuo skalija sekdamas žvėrių pėdsakais, galima spręsti iš to, kaip jis seka karštais kiškio pėdsakais. Iš kiškio pėdsako sekimo taip pat galima spręsti apie jo uoslę, žvėrių radimo (Fährtenwille) ir sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktų stiprumą. Todėl daugelyje šalių jaunų medžioklinių šunų bandymuose yra sekimo kiškio pėdsakais pratimas.
Vokiečių medžioklinių terjerų tinkamumo veisimui bandymų vertinimas
Vokietijos medžioklinių taksų draugijos (Verein für Jagd-Teckel e. V.) taksų įgimtų savybių bandymų kiškio pėdsakų sekimo vertinimas
Šuns, kuris persekioja žvėrį, seka pėdsakais, centrinę nervų sistemą sujaudina regimieji, girdimieji ir uodžiamieji dirgikliai (bėgančių žvėrių vaizdas, jų keliamas triukšmas, žvėrių ir jų pėdsakų kvapas), todėl šuo ima loti. Lojimo pobūdis priklauso nuo šuns nervų sistemos jautrumo slenksčio. Šunys su labai aukštu jautrumo slenksčiu seka pėdsakais tylėdami ir tik esant labai stipriai paskatai gali kelis kartus suloti.
Esant žemesniam nervų sistemos jautrumo slenksčiui, persekiojant šuo gali pradėti loti tik pamatęs žvėris. Žvėrių persekiojimas tylint būdingas šunims, kurie nori grobio ir nori jį pagriebti, pavyzdžiui, kurtams. Taip persekioja žvėris vilkai ir jiems artimų veislių šunys. Persekiojant tylint daugiau šansų pagriebti grobį. Medžioklėje varant šuo turi sekti pėdsakais ir varyti žvėrys prie medžiotojų, o ne pats griebti žvėrį. Žmogus atrankos būdu medžioklei varant išvedė šunis, kurie skalija sekdami pėdsakais.
Nauda akivaizdi: medžiotojui stovint prieš varymo kryptį ir girdint, iš kur į kur varomas žvėris, daug didesnė galimybė jį sumedžioti.
Dar žemesnis nervų sistemos jautrumo slenkstis yra šunų, kurie užuodę intensyviai kvepiančius, šviežius (apie 3–5 minučių senumo) pėdsakus sekdami jais pradeda skalyti. Tačiau šuo privalo nutilti, kai pameta pėdsakus (pavyzdžiui, perbėga per žvėries padarytą pėdsakų kampą ar šuolį į šoną) ir pradeda daryti lanką ar ratą, norėdamas rasti pamestą pėdsaką. Taip pat tylint turi sekti narpliodamas senesnius kaip 5 minučių pėdsakus. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad pėdsako kvapo intensyvumui turi įtakos oro ir žemės dangos sąlygos: pėdsako kvapas ilgiau išlieka esant drėgnam ir šiltam orui nei sausam ar šaltam. Lojimas sekant pėdsakais privalo būti stiprus, dažnas ir toli girdimas. Taip lojantys šunys tinkamiausi medžioklėje varant.
Taip pat reikia paminėti, kad susekus sužeistą žvėrį, šuo siunčiamas jį persekioti, pėdsekys ar kraujasekys pavijęs sužeistą žvėrį, negali jo „nugalėti“, šuo pradeda loti aplink vietoje stovintį žvėrį. Šuns pranešimas lojimu apie rastą negyvą žvėrį yra ne tas pats, kaip lojimas sekant pėdsaku: šiuo atveju ima veikti gaujos kvietimo prie grobio instinktas.
Žemiausią jautrumo slenkstį turi šunys, kurie dar neužuodę, neišgirdę ir nepamatę žvėrių jau pradeda skalyti. Kaip dirgiklis juos veikia, pavyzdžiui, medžioklės aplinka (šūviai, varovų balsai, kitų šunų lojimas ir pan.). Taip lojantys medžiokliniai šunys yra netinkami medžioklei. Bandymų metu jie diskvalifikuojami ir toliau neveisiami.
Šuo, naudojamas medžioklėje varant, turi turėti sveiką aršumą žvėrims. Aršumas apibūdinamas kaip agresyvaus elgesio laipsnis ir yra pasirengimas koviniam susidūrimui. Priklausomai nuo kovos objekto, skiriamas aršumas laukiniams žvėrims, plėšrūnams, gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams bei paukščiams. Medžiokliniams šunims nebūdingas ir netoleruotinas kandžiojimas arba agresyvumas gentainiams, žmonėms ir naminiams gyvuliams ar paukščiams.
Šios agresijos formos yra degeneracinės (neteisingos, vedančios prie pablogėjimo) atrankos veisiant ir socializacijos trukumo pasekmė. Medžioklinių šunų aršumas žvėrims ir plėšrūnams yra agresyvumas grobiui. Aršumas iš esmės remiasi tuo, kad visa šuns energija nukreipta į žvėries persekiojimą. Pasiekęs grobį, šuo stipriai jį sugriebia. Negyvo žvėries medžioklinis šuo neturi draskyti ar plėšyti. Varymo metu šuo, aptikęs sužeistą žvėrį, privalo nugalėti ar negalėdamas nugalėti – stabdyti. Šuns aršumas žvėriui nėra pagrindinis, o tik vienas iš šuns tinkamumo medžioklėje varant kriterijų. Per aršus šuo taip pat yra negerai, nes vos ne kiekvieną medžioklę jis sužeidžiamas, kaip ir šuo, kuris ignoruoja kontaktą su sužeistu žvėrimi, lyg nematydamas prabėga pro jį ar nuo jo traukiasi. Geriausiai yra aukso vidurys.
Orientacijos vietovėje instinktas yra įgimtas ir mokymų ir praktinio naudojimo medžioklėje metu gali būti tik išryškintas ir išgrynintas. Tai tarsi kompasas ar GPS šuns galvoje, kurio pagalbą svetimuose plotose jis grįžta po varymo į „išeities tašką“ (prie vedlio ar vedlio pėdsakų, kuriais randa savo vedlį). Jeigu neturintis šio instinkto šuo naudojimas medžioklėje, tai gadina medžioklę, nes po varymo ar medžioklės pabaigos reikia dar ieškoti pasiklydusio šuns.
Pėdsakų ir žvėrių radimo instinktas (Fährtenwille) yra įgimtas ir viena iš sąlygų šuniui sumedžioti grobį. Tai pagrindinis reikalavimas medžioklėje varant naudojamiems šunims. Medžioklėje varant šuo privalo nuleidęs nosį prie žemės (apatine uosle) ištvermingai, nuodugniai, su aistra tikslingai apieškoti plotą. Paieška turi būti plati, sistemiška ir savarankiška, o ne šalia vedlio kojų. Jeigu plotas neturtingas žvėrių ir šuo ilgai jų neranda, jis privalo paplatinti ir pagreitinti paiešką, nors aplink būtų tankumynai, dilgėlynai, erškėtynai ir pan.
Sekimo pėdsakais (Fährtensicherheit) instinktas. Norintis rasti grobį šuo, radęs pėdsakus, turi susitelkti į juos, su aistra sekti ir tvirtai juos „laikyti“, išnarplioti visas žvėries pėdsakų mėtimo ir painiojimo įmantrybes (kampus, šuolius į šoną, pėdsakų sudvejinimus). Pametęs pėdsaką, šuo turi daryti didelį lanką, apskritimą, siekdamas rasti pamestus pėdsakus. Jis neturi kreipti dėmesio į kertančius jį kitų žvėrių pėdsakus, net jeigu jie būtų šviežesni. Apie šuns sekimo žvėrių pėdomis instinkto stiprumą (taip pat pėdsakų ir žvėrių radimo instinktą ir skalijimą sekant pėdsakais) galima spręsti iš to, kaip šuo seka kiškio, lapės ar sužeisto kanopinio žvėries pėdomis. Praktiškai nėra tokios savybės, kurią taip stipriai lemia veisimas ir vadovavimas šuniui. Netaisyklingai atrinkus individus veisimui, galima per kelias kartas sekimo instinktą genetiškai susilpninti, taip pat įmanoma šuniui, turinčiam stiprų sekimo instinktą, susilpninti jį neteisingu rengimu ir vadovavimu.
Šuns valdomumą suprantame kaip paklusnumą vedliui ir pripažinimą jį gaujos vadu. Valdomas šuo medžioja su vedliu, medžioja vedliui, palaiko kontaktą su vedliu ir po nesėkmingos arba nutrukusios paieškos tuoj pat grįžta pas vedlį. Šuns valdomumas yra įgimta savybė, kuri leidžia medžiojančiai gaujai tarpusavyje sąveikauti.
Šuns aktyvumas medžioklėje priklauso nuo išorinių ir vidinių faktorių.
Išoriniai faktoriai: Žvėrių tankis medžiojamame plote. Šunį veikia daug šviežio pačių žvėrių ir jų pėdsakų kvapo, pamatyti žvėrys ir medžioklės metu girdimi garsai (šūviai, kitų šunų skalijimas, žvėrių skleidžiami garsai). Didelis žvėrių tankis plote labai padidina šuns aktyvumą. „Mėgstama“ ir „nemėgstama“ žvėrių rūšis ir „darbas“ su ja.
Medžioklės rengimo laikas. Prasidėjus medžioklių varant sezonui šuns aktyvumui turi įtakos net ir jų kūno viršsvoris, kuri jie sukaupė „dykinėdami“ ne sezono metu. Šiltesniu oru (spalio mėn.), kai dar nenukritę lapuočių medžių ir krūmų lapai ir vegetuoja pomiškiai, šuo yra vangesnis nei šaltesniu oru (lapkričio ir gruodžio mėn.).
Sunkios oro sąlygos (sniegas, lietus, karštis) neigiamai veikia medžioklinio šuns elgesį, o tokie faktoriai kaip palanki vėjo kryptis (kai varoma prieš vėją ir oro srautai atneša šunims žvėrių kvapą) aktyvina jų elgesį.
Medžioklės varant sezono pradžioje šuns pasitikėjimas savimi, o atitinkamai ir jo aktyvumas taip pat mažesnis nei vėliau, po kelių sėkmingų rezultatyvių medžioklių.
Kitų šunų lojimas, keliamas triukšmas ir aptikti pėdsakai.
Atstumas nuo medžioklinio šuns vadovo iki žvėrių buvimo vietos. Šuo, jausdamas vedlį netoliese, jaučiasi daug drąsiau ir tai labai į naudą „iškrapštant“ šernus, pasislėpusius tankumynuose.
Vidiniai faktoriai: Paveldėtos ir įgytos savybės. Tai susiję su individualiais genetiniais gabumais, patyrimu ir šuns fiziniu pajėgumu.
Šuns ryšys (kontaktas) su vedliu: sezono pradžioje yra didesnis nei sezono gale, nes dėl intensyvaus naudojimo medžioklėje varant padidėja šuns fizinis pajėgumas, pasitikėjimas savimi ir savarankiškumas (paieška ir varymas darosi ilgesnis ir tolimesnis).
Dalis faktorių yra susiję vieni su kitais, todėl ne visada galima tiksliai nustatyti ribas.
Nemalonu, bet sužeidimai – neišvengiama medžioklės blogybė. Net medžiojant pačiais moderniausiais ginklais, kurie leidžia paleisti preciziškai tikslų šūvį, žvėris ne visada krenta vietoje, nes šūvis medžioklėje – tai ne šūvis šaudykloje. Medžioklėje kiekvieno šūvio aplinkybės unikalios: skiriasi atstumas iki žvėries, jo judėjimo greitis ir kryptis. Taikliam šūviui trukdo krūmų šakos ir aukšta žolė.
Tačiau net ir po absoliučiai mirtino šūvio gyvūnas dažnai dar kurį laiką sugeba judėti ir krenta, suspėjęs pasislėpti nuo medžiotojo taip, kad jį rasti be šuns labai sudėtinga.
Elnias ar kuilys net po šūvio į širdį sugeba nubėgti porą šimtų metrų. Ką kalbėti, kai po mirtino sužeidimo žvėris būna pajėgus judėti net kelias valandas ir nuo pašovimo vietos gali nueiti ne vieną kilometrą. Ypač tai aktualu ir dėsninga medžioklėje varant, kur būna tikrai daug šūvių. Visi šūviai paleidžiami į žvėris, sužeidimų procentas tikrai didelis, nors bėgantys žvėrys gali savo elgesiu ar reakcija ryškiai to neparodyti (ypač tai būdinga šernams) arba medžiotojas gali to nepastebėti. Todėl medžioklėje varant būtina ir privalu atlikti sužeistų žvėrių (ir ne tik tų, kurie akivaizdžiai sužeisti) paiešką ir surinkimą, taip pat kontrolinę šovimo vietų apžiūrą.
Dėl daugybės žvėrių, medžiotojų, varovų, šunų pėdsakų, sužeistų žvėrių paieška medžioklėje varant yra sunkesnė ir sudėtingesnė nei medžioklėje tykojant ar sėlinant. Ją turi atlikti sužeistų kanopinių žvėrių paieškos specialistai su parengtais pėdsekiais. Žvėrių paieška ir kontrolinė šovimo vietų apžiūra privalo prasidėti pasibaigus varymui, o ne medžioklei.
Medžiotojai, sužeidę žvėrį, privalo ryškiai ir aiškiai pažymėti sužeidimo vietą (pvz., ryškios spalvos juostomis, vienkartinėmis nosinaitėmis, nulaužtomis šakomis) ir laukti šalia, kad galėtų ją parodyti paieškos specialistui, informuoti apie žvėries elgesį po šūvio.
Kontrolinė šovimo vietų apžiūra su pėdsekiu
Medžioklinių šunų skaičius medžioklės plote priklauso nuo medžioklės rengimo laiko, objekto ir plotų. Spalio mėnesį, kai dar nenukritę lapai ir vegetuoja pomiškiai, reikia maždaug 1 šuns 10–15 ha varomo ploto, lapkritį ir vėliau – 1 šuns 20–25 ha ploto. Taip pat reikia atsižvelgti į medžioklės objektą: jeigu pagrindinis medžioklės objektas yra elninių patelės ir jaunikliai, reikia mažiau šunų ir medžiotojų, o medžiojant šernus – daugiau. Varant per „nesunkius“ plotus (pvz., per brandų mišką su nedideliu pomiškiu) reikės mažiau šunų, per jaunuolynus – daugiau. Medžioklėje, kurioje dalyvauja 20 medžiotojų, prireiks 1 paieškininko su parengtu šunimi.
Kad nesukeltume aistrų ir išvengtume diskusijų, apie atskirų veislių ar veislių grupių tinkamumą kanopinių medžioklėje varant nekalbėsime. Šunų augintojai dažniausiai labai opiai reaguoja į neigiamus atsiliepimus apie jų augintinius.
Daugelis sutiksite, kad viena iš populiariausių medžioklių Lietuvoje yra šernų medžioklė tykojant iš bokštelių. Be abejo ši medžioklė buvo kur kas labiau praktikuojama prieš afrikinį šernų marą, kuris išguldė didelę šernų populiacijos dalį. Pastaraisiais metais šernų populiacija pradėjo atsistatyti ir jų atsiranda rajonuose, kur jie buvo išnykę dėl afrikinio kiaulių maro. Viskas stoja į savas vietas ir šernų medžioklė tykojant atgauna savo populiarumą.
Medžioklėje su savimi reikia turėti įvairius daiktus, geriausiai, kad jie būtų kompaktiški ir nesunkūs. Vienas iš mano pamėgtų prietaisų medžioklėje tykojant tapo „Pulsar Axion XM30 KEY“ termovizorius. Šis prietaisas lyginant su kitais yra žymiai mažesnis ir labai lengvas – sveria tik 250 g., kompaktiškas, puikiai telpa į dėklą, striukės kišenę ir yra gan patogus rankoje. Korpusas pagamintas iš magnio ir kokybiško plastiko. Korpusas taip pat aptrauktas guma, kas užtikrina puikų sukibimą.
Nežinau kaip jūs, bet aš nesu tas žmogus, kuris labai prižiūri savo prietaisus, o medžioklėje dažnai atsitinka įvairiausių kiaulysčių. Gerai tai, jog „Axion KEY“ gali atlaikyti net ir stipriausią liūtį ar būti panardinas baloje iki 30 min. Termovizoriaus korpusas pagamintas taip, kad atlaikytų prastas oro sąlygas.
„Axion XM30 KEY“ turi 12 mikronų sensorių su kuriuo galima priartinti vaizdą nuo 2,5 iki 10 kartų. Šis modelis siūlomas su 320×240 pikselių jutiklio skiriamąja geba, o LCOS ekrano skiriamoji geba yra net 960×720 pikselių. Šio termovizoriaus vaizdo kokybė yra geresnė nei „Quantum“ serijos termovizorių. Objektus „XM30 KEY“ aptinka iki 1200 m., tad jau ne kartą pasitarnavo laukuose, kai reikėdavo ieškoti sumedžioto šerno.
Su savimi visada turiu papildomą bateriją, jei termovizoriaus prireikia ilgesniam laikui. Šis prietaisas su viena baterija išsilaiko apie 4 val. Taip pat termovizoriuje yra mažas šviesos diodas, kuris parodo baterijos įkrovos būklę, o esant poreikiui bateriją galima įkrauti per micro USB laidą. Papildomai galima įsigyti dviejų baterijų išorinį pakrovėja, kuris dar labiau palengvins įkrovimą. Galėsite vienu metu krauti baterijas ir naudotis termovizoriumi. Taip pat baterijas galima krauti ir nuo “PowerBank”.
Kartais tamsoje sunku suprasti kokius mygtukus spausti ir ant kurio iš jų laikai pirštą. Tam, kad lytėjimo būdu galima būtų atpažinti ką spaudžiate, „Axion XM30 KEY“ turi ergonomiškus mygtukus, kurių paviršius yra faktūrinis. Vartotojo sąsają sudaro tik keturi mygtukai su kuriais nesudėtingai įrenginį valdysite intuityviai. Pats prietaisas nors yra mažas, bet liečiant jaučiasi kokybiškas paviršius. Dirželis palengvina naudojimą viena ranka, o kairiarankiams rankenėlę galima pritvirtinti iš kitos pusės. Dar viena maloni detalė ta, kad objektyvas turi magnetinio užrakto dangtelį, kas yra labai patogu. Jeigu naudojate trikojį, apačioje taip pat rasite srėgį.
Dėl savo našumo ir stebėtinai prieinamos kainos „Pulsar Axion XM30 KEY“ yra vienas iš populiariausių ir novatoriškų termovizorių, tinkamų medžioklei, teisėsaugai, laisvalaikiui, pramogai lauke ir stebėjimui. Jis tiks tiek patyrusiems, tiek pradedantiems medžiotojams.
Jei vienas kūnas kokio nors dydžio jėga paveikia kitą kūną, tai tas kitas kūnas pirmąjį taip pat paveikia tokio pat dydžio priešingos krypties jėga – byloja trečiasis Niutono dėsnis. Kitaip tariant – kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Tad, pabandysiu išreikšti mintis, kokie mūsų veiksmai, mano manymu, tą atoveiksmį sugeneruoja. Todėl apie visuomenės provokacijas, puolimą, tam tikrų judėjimų veiksmus – nekalbėsiu. Nes dažnu atveju tai tiesiog atoveiksmio pasekmė.
Taigi, nemažos dalies visuomenės nuomonė į medžioklę yra skeptiška, o kai kurios dalies – neigiama. Ko pasekoje spauda mus pastoviai kritikuoja, o pasigirti jog esi medžiotojas turi atsargiai, nes mergina, kurią tu mergindamas ką tik vaišinai kokteiliuku, bei kuri tau ką tik šypsojosi ir akį merkė bare, gali tiesiog nusisukti ir nueiti. Tai kas gi sukelia tokią nuomonę apie mus? Giliau ir atidžiau paanalizavus to priežastis, aiškiai matyti, kad vis tik pirminė jėga dažniausiai kyla iš mūsų, o tada jau seka visuomenės atoveiksmis ir kadangi mūsų kūnų masės skiriasi, tai mums labiau ir kliūna. Tad apie viską iš eilės.
Taisyklių nesilaikymas, požiūris į jas – pačias bei mūsų reakcija į tai
Kad ir kokios tos taisyklės bebūtų, tačiau jos vis tiek yra reikalingos, kitu atveju mūsų lauktų tikras chaosas. Mes galime piktintis, galime burbėti, galime vadinti jas kvailomis, bet jos vis tiek yra taisyklės. O vien tik iki sausio vidurio nuskambėjome garsiai net tris kartus, sumedžiojo „šernastumbrę” ar „stumbrašernę”, vietoj jauniklio paklojom suaugusią patelę, na ir kažkam dar stirnienos pritrūko. Kaltę žmonės pripažino, nuostolius atlygino, sakytum šaunu – prisiėmė atsakomybę, na, bet pasiteisinimai tai tikrai žavūs, kitais žodžiais tariant, visi aplink kvaili ir nieko nesupranta.
Kitas dalykas – požiūris į galiojančias taisykles, suprantu yra keistų punktų jose, o kai kurie punktai net abejotini. Tačiau didžiausia mūsų problema, kad dažnai taisykles mes norime interpretuoti taip kaip mums patogu, o juokingiausia tai, kad po susitikimo su GGAI pareigūnais ir tokių interpretacijų, lieka tik pasipiktinimas ir bauda. Arba – „Deja aš žemaitis ir pas mus debiliški įstatymai taip greit vietos neranda” – ta prasme žmogus jų nesilaiko, nes jam jos atrodo debiliškos. Čia iškyla trys klausimai: 1. Įdomu kelis ir kuriuos įstatymus žmogus laiko debiliškais? 2. Ar debiliško įstatymo suvokimas skiriasi pagal etnografines vietoves, o gal dar ir pagal tautybes, rases, lytis ir t.t.? 3. Kaip tokius pasisakymus suvokia visuomenė?
Reakcija į nusižengimus – dažnu atveju jos nėra, jei kalbėti apie organizaciją, kuri ten kažką vienija ir atstovauja, tai negirdėjau jokios jų pozicijos dėl įvykusių pažeidimų (lygiai taip pat nemačiau ir atsako žurnalistui, tad atsiprašyti dar neskubu), o mano manymu turėtų būti, bet čia tik aš taip manau, nes realiai tai viskas yra „čiki piki”. Paprastų medžiotojų reakcijos įvairios – sarkazmas, pasmerkimas, bet yra ir užtariančių – „Žmogui nelaimė atsitiko” – tas tai nužudė mane, realiai tai stumbrui nelaimė atsitiko, na ir stumbriukui dar atrodo. Nė vieno pasiteisinimo neįmanoma patvirtinti prieš taisyklių punktą bylojantį apie draudimą atlikti šūvį į žvėrį, jei nesi užtikrintas jo tikslumu, bei jei aiškiai nematai taikinio. Tas pats ir dėl briedžio patelės. Tiesa, negirdėjau su kuo stirnas sumaišė…
Mūsų elgesys ir komentarai
Urbanizuojant vietoves esančias netoli miestų, bei grąžinus žemę ūkininkams padaugėjo konfliktų su vietiniais gyventojais. Dažnu atveju patys gyventojai būna neteisūs bei provokuoja nereikalingus konfliktus, o mes dažnai pasiduodame jų provokacijoms, kyla didžiuliai konfliktai, kurių fone prasideda įžeidinėjimai, grasinimai ir t.t. Tada skundai policijai, vietiniam AAD, kur nors išlenda į spaudą ir dažnu atveju rezultatas tas pats – nei vilkas sotus, nei avis sveika. Abi pusės atsitraukia, nė vienas nenubaudžiamas, pyktis užantyje, apkalbos, skundai socialiniuose tinkluose, skundai iš lūpų į lūpas, o blogi gandai greitai sklinda.
Man sunku būtų aptarinėti, įvairių marginalų komentarus apie medžiotojus, nes aš jų tiesiog neskaitau, bet užtat skaitau medžiotojų komentarus ir apie tuos pačius marginalus, ir šiaip medžioklės tematika.
Išskirčiau keletą jų grupių:
1. Žmonės, kurie mokyklos nelankė, o medžiotojo bilietą tiesiog nusipirko; 2. Esu medžiotojas, todėl viską žinau ir išmanau apie laukinę fauną ir florą; 3. Tie, kurie iš tiesų daug žino ir moka bei ekspertai.
Pirmos grupės atstovai turėtų gerai apmąstyti ką rašo prieš ką nors komentuodami, nes kiekvienas jų komentaras, tai nesuvokimo, nesupratimo, nemokšiškumo, su nuliu argumentų, bet pilni provokacijų kūriniai, parašyti kalba, kurios gramatika šiek tiek panaši į lietuvišką, bet tik šiek tiek. Antros grupės komentatoriai tai pseudoekspertai, kurie vadovaujasi logika jei rėki garsiau, reiškia esi teisesnis. Žodžiu, Google akademijos ir YouTube praktikos absolventai.
Blogiausia yra tai, kad užsišoka ant kokio tikro eksperto ir pradeda ginčytis, argumentų bagažas kuklus, žinių ir nedaug, bet teisybė jo pusėje, o oponentų argumentai yra nurungiami fraze – aš medžiotojas, aš viską žinau, – nors jo oponentas gamtos mokslų daktaras. Na, bet yra kaip yra. Žodžiu, šioms grupėms yra lietuviška patarlė – pasitinka pagal rūbą, išlydi pagal protą. Trečia grupė yra gėris, gali padiskutuoti, gali pasiginčyti (juk ginčuose gimsta teisybė) ir galų gale, ar liksi prie savosios nuomonės, ar ją pakeisi, nebe taip ir svarbu, nes galbūt sužinosi kažką naują arba kažką naują suteiksi kitam. O mūsų komentarus skaito ne vien medžiotojai, tad santūrumas ir susilaikymas juos rašant yra dorybė.
Medžiotojo, kaip poreikio supratimas
Visuomenė nesupranta, kam skirta medžioklė. Tai suvokiama tiesiog akimis ir ausimis, o vertinama jausmais. Akims – visi gyvūnai gražūs ir nuostabūs (pritariu), o gyvūno mirtis yra negražu, ausims – neigiami gandai, komentarai, žinių srautas, tad ir jausmai prieštaringi. Rezultatas – protingas susilaiko nuo vertinimo, kvailesnis smerkia. Nors ko norėti, kai net koks 80% medžiotojų savo egzistencijos būtinybę apibūdintų, tiesiog kaip – kovotojo su gyvūnų daroma žala ūkio šakoms – tiksliau pasėliams ir miškui, populiacijų reguliuotojo poreikiu dėl daugybės auto įvykių su gyvūnais. Kalba apie gamtosauginius šio užsiėmimo aspektus, gal kažką ir girdėjo. Bet jie nekalti, nes juos taip mokė ir liepė taip sakyti. Ir taip, tai be abejo dalis medžiotojo savotiškų pareigų prie kurių reiktų dar priskirti sveikų populiacijų būklės užtikrinimą per selekcinę medžioklę ir ne tik, tam tikrų laukinių gyvūnų platinamų ligų kontrolę, jų pačių apsaugą, biologinės įvairovės užtikrinimą, jų gyvenamos aplinkos apsaugą ir t.t. ir t.t.
Bet visą tai, suvokia taip pat labai maža dalis visuomenės, nes didžioji dalis taip pat yra Google ir YouTube akademikai. Čia didelė gėda ir palikta spraga tų, kurie rengia mokymo medžiagą naujiems medžiotojams ir kepa juos kaip bandeles, kiek suprantu atstovai. Tie patys atstovai turėtų ir visuomenei paaiškinti koks medžiotojo indėlis, kokia jo pareiga, kokie tikslai jam keliami siekiant tvarios aplinkos ir kam medžioklė iš tiesų yra skirta. Viskas kas susiję su viešaisiais ryšiais medžioklėje yra kraupu, tiksliau nėra kraupu, nes jų nėra ir nėra nuo ko kraupti.
Visa informacija susijusi su kilusiais skandalais medžioklėse yra slepiama bet kokiais būdais ir prisidengiant visais įmanomais teisės aktais, nors mūsų įvaizdžiui tai be galo kenkia. Negana to, mūsų atstovai, tie, kurie žada pagerinti mūsų įvaizdį, tyli, jokios reakcijos, jokios pozicijos, tiesiog jų nėra. Nors pala, meluoju, atsiprašau, yra, sekmadienį (berods) per Lnk žinias, kažkuris „gerino” – išreiškė nuomonę, kad nuo kito medžioklės sezono valstybė privalo leisti daugiau sumedžioti, nes gyvūnų priviso tiek, kad „pypiec”.
Gaila negaliu parašyti ką tuo momentu pagalvojau, bet pagalvokite ką paprastas žmogus galėjo pagalvoti, kuris išgirdo frazę „reguliuoti” ir didinti bei naikinti kvotų sistemą. Tad medžiotojų lavinimas, aiškinimas visuomenei, kuris tiesiog nevyksta yra didelis trūkumas. O ko aš nesuprantu, to aš saugausi arba tai smerkiu, juk lygiai taip pat elgiasi ir paprasti žmonės.
Medžiotojo ekonominis indėlis ir lobizmas
Visuomenė nemato apčiuopiamos naudos ir vertės, kurią sukuria medžiotojai (kažkas tam tikslui siūlė dalinti konservus). Valstybė negana to, kad neužtikrina normalios kontrolės, bet net ir tai nenormaliai kontrolei skiria savo lėšas, kadangi surenkami mūsų mokesčiai yra nepakankami.
Visuomenė traktuoja tai paprastai – grupės žmonių dotavimas, kurie nesilaiko nustatytų taisyklių ir normų, žudo gyvūnus savo malonumui arba maistui, kai tuo tarpu šias lėšas galima būtų panaudoti mokytojų, policininkų, gaisrininkų ir pan. atlyginimams arba senelių pensijoms. Ir tenka sutikti, iš dalies jie visai teisūs. Medžioklės ekonomikos valstybėje nėra.
Lobizmas vienas kontraversiškiausių užsiėmimų visur, abejoju ar yra koks registruotas medžioklės lobistas Lietuvoje, abejoju net, kad yra samdytas lobistas, bet neabejoju, jog medžioklės lobizmu užsiimančių tikrai yra, čia juk „švogerių” kraštas. Iš principo lobizmas nėra blogai, sakytum net gerai, bet yra vienas nedidelis kliuvinys. Žmonės, kurie bando įtakoti medžioklės reglamentavimą Lietuvoje, tai daro savo nuožiūra po bendruomenės vėliava ir daugiau tarnauja verslo susijusio su medžiokle tikslams, o ne bendruomenės.
Jei šie žmonės lobizmu užsiimtų bendruomenės tikslais, būtų visai kitas reikalas. Nes dabar tam tikri jų pasiūlymai, manding, bendruomenės norai ir poreikiai, kurie tikrai nėra aptarti su bendruomene, tik kiršina mus su visuomene ir iškreipia suvokimą apie mus pačius bei mūsų tikslus. Kita vertus, tam tikri pasiūlymai net keisti, negaliu pasakyti kuom jie pagrįsti, kokie mokslo atstovai prie jų prisidėję, kas juos rekomendavo ar sugalvojo, bet jie pateikiami lyg bendruomenės norai logikai įtvirtinti. Na, jei net medžiotojui jie nesuvokiami, tai ne medžiotojui, o paprastam piliečiui tai išvis keista.
Medžiotojo etika ir elgesys
Su etika turime problemų ir labai didelių, o gal vertėtų sakyti jog etikos tiesiog nėra, priklauso nuo požiūrio. Tokio dalyko kaip etikos kodeksas ar kažkas panašaus mes neturime, atstovams kiek suprantu tai neaktualu, tad kiekvienas elgiamės ir interpretuojame savo teises ir pareigas taip, kaip mums atrodo normalu. Ir čia prasideda viražai po kosmines platybes. Visų pirma reiktų pažymėti, kad etikos nuostatų įstatymai ir taisyklės niekada neatspindės, todėl interpretacijos tarp „etiška” ir „pagal įstatymą ar taisykles” visada skirsis. Nes įstatymas nedraudžia šaudyti į gyvūną iš 300 metrų, prisitaikyti iš naujo vėl šauti, tada vėl taikytis, vėl šauti, kol galų gale galbūt pataikyti ir sužeisti, po to ieškoti ir galbūt atrasti, tačiau ar tai etiška?
Kitas veikėjas, jei juo tikėti, lygiavamzdžiu šovė į bėgančius šernus, kurie buvo labai toli ir pataikė, o pataikė pasirodo į stumbrą – medžioklės karaliaus titulas garantuotas, – čia turbūt su etika nieko bendro, bet jei būtų neetiška taip daryti, šaudyti iš tokių atstumų norint žūtbūt ir bet ką sumedžioti ir būtų nešovęs, stumbras būtų gyvas, stumbriukas gyventų ir toliau su mama, o jis pats medžiotų toliau sau ramiai. O pavyzdžiui etiška būtų nušauti (specialiai šis terminas) žvėrį, jei jis miške būtų iššokęs į miškininkų aptvertą jaunuolyną ir negalėtų nuo jūsų pabėgti arba jei koks elnias ragais būtų įsipainiojęs į kokią tvorą laukuose, bet būtų nesužeistas? O etiška medžioti, tarkime, elnius atsisėdus ant ūkininko laukuose supiltos cukrinių runkelių didžiausios krūvos ar šernus miške prie išpiltos priekabos grūdų, net jei ne jūs pylėte. Kiekvienas savaip suprantame etiką, dėl to kiekvienas savaip ir elgiamės, turėtume etikos kodeksą – turėtume tvarką. Galų gale, kiekvieną tokį „Robin Hood’ą” galėtų kas paprotinti ir paaiškinti, nes realiai tai tokie dalykai ne tik kad yra gėda medžiotojų tarpe, bet paprastam žmogui tai suvokiama kaip neatsakingas elgesys arba žudymas iš malonumo ar alkio paskatų. Net ir komercinės medžioklės, ne tos komerciniuose plotuose, o tos kur spalvotas vištas (fazanus) paleidžia sušaudymui, vargu ar vertos vadintis medžiokle. Na, bet kiekvienam sava.
Medžiotojų politika
Vieną yra parašyti ant balto lapo įvyniojant žodžius lyg saldainius į blizgančius popierėlius, o visai kitą yra ką tu darai. Kaip minėjau aukščiau vienas politikos repertuarų buvo parodytas sekmadienį per Lnk. Kitus politikos repertuarus galima būtų apžvelgti komentaruose po straipsniais ar šiaip po pasidalinamais vaizdeliais apie medžioklę (ypač vilkų). Juk medžiotojų politika kuriama vyraujančios nuomonės pagrindu ir elgesiu medžiotojų bendruomenėje. Sakysite komentatoriai tai ne visi, sutinku, ne visi, o kur tada visi? Kur ta vyraujanti nuomonė? O va čia yra problema. Jei nėra politikos, nėra vizijos, nėra ir ateities. Trukt už vadžių vėl iš pradžių. Jei nieko nėra, tada yra chaosas, o chaosas žmonėms nepatinka.
Taigi, tikiu jog ne visus veiksmus, kurie iššaukia atoveiksmius išdėsčiau, tikiu, jog dar yra begalės mažesnių ir didesnių niuansų, kurių kiekvienas papildomai veikia. Tikiu jog santūrumas ir šaltas protas yra vertybė. Tikiu, kad savikritika taip pat neprošal.
Klausite – ką reikia daryti, kad viskas pasikeistų? Realiai, tai labai nedaug, tiesiog daug ko nedaryti taip, kaip čia aprašyta. Sakysite – mandras kritikuoti, galiu sau leisti, nes aš taip nesielgiu ir esu ramus. Klausite – kur sprendimai? Skaityti paskutinę pastraipą.
Visai
sukvailiojau – šeštadienį medžioklė su varovais svečiuose, sekmadienį – irgi,
tik jau savo klubo medžioklės plotuose, o pirmadienį svainis Virginijus
prikalbino medžioti tykojant. Girdi, šernai pasirodė šėrykloje. Na, ir gavosi
taip, kad vakar kelių medžiotojų kompanija turėjome neeilinę medžioklę. Žodžiu,
į medžioklę jau einu, kaip į kokį darbą. Virginijus pasiūlė man eiti į vieną jo
bokštelį, o jis – į kitą, esantį už gero puskilometrio.
Pakilo didelis vėjas. Tamsu – pirštu į akį
nepataikysi, bokštelio siena vos įžiūriu. Gal apie 18 valandą girdžiu, kad nosimi
traukdamas orą sušnypštė šernas. Už kelių minučių susižvygino – į papildomo
maitinimo šėryklą atėjo šeimyna. Neskubu įjungti prie šautuvo pritvirtinto
prožektoriaus, tegu įsivalgo, gal nebijos šviesos. Kai pagaliau apsisprendžiu,
ir tik įjungiu prožektorių, tai šernai, kaip kulka nulėkė į mišką. Prisitaikyti
niekaip nespėsi.
Po kurio
laiko vėl ateina. Vėl tą patį padarau, ir vėl šernai nubėga. Bambu ant politikų,
nuo kurių valios priklauso, ar bus Lietuvoje įteisintos naktinio matymo
optikos. Jiems mat vaidenasi, jog visi tapsime brakonieriais. Kas nori
pažeidinėti medžioklės istatymus, tas jau seniai tokias optikas turi. Turi ir
naktinio matymo žiūronus, termovizorius, navigacijas ir ko tik nori iš
naujausių technologijų. Šernai daugiau nebepasirodo.
Prasėdėjau
gal valandą toje tamsybėje, vėl sušnypštė. Gerokai palaukiu, įjungiu
prožektorių – prie geldos stovi gana didelis šernas ir pašvietus nenorom
nubindzena į mišką. Na, tos geldos tai pastyčiojimas iš gamtos. Tai lyg kokia
miškinė gyvūlininkystė. Tai jau nebe medžioklė…
Po kelių minučių švysteliu – vėl atėjęs, bet
vėl neskubėdamas nubėga. Ir taip daug kartų. Galiausiai pripratinau. Gali
šviesti kiek nori, nors plaukus skaičiuok ir gerai apžiūrėjau – besanti gal
trijų, keturių metų šernė. Nusibodau aš jai su tuo švysčiojimu – „nupindzeno“. Džiaugiuosi,
kad jau seniai nebedegu aistra būtinai sumedžioti, kad nepaskubėjau paleisti
šūvį ir šernės nenušoviau.
O vėjas
įsisiautėjo kaip reikiant. Pasidarė šaltoka, žvarbu. Šernų nebėra, tad,
pamaniau, ko čia besėdėti bokštelyje. Vos įlipu į mašiną, svainis rašo, jog šovė
šerną, vietoje nekrito, tad reikia paieškoti su mano kale.
Kalei
navigacijos neturiu – tik skambutį pakabinu ant kaklo. Ji niekad toli nenueina,
visada girdžiu skambalą, tad tos navigacijos kaip ir nereikia. Randa sumedžiotą
šerną, kartais suloja, o skambalą, jei kalė surado žvėrį, girdžiu toje pačioje
vietoje. Tačiau šį kartą velniškas vėjas, miškas tiesiog ūžia ir nieko
negirdėti. Tada suvokiu, jog navigacija žvėries paieškai šuniui reikalinga.
Einame į tą
pusę, kur nubėgo šautas šernas. Jų buvę keturi. Trys nulėkė kartu. Einame, kur
nubėgo šautasis. Kažkur miške sulojo kalė Brita. Kolegai sakau, kad šernas
gyvas, bet šautuvai tai palikti mašinoje, o ji užrakinta, ir jau atstumas iki
mašinos nemenkas.
Gal už 50 metrų randame kraujo. O kalė dingo. Nebegirdėti
nė skambalo, nė lojimo. Virginijui sakau, jog tikrai Brita jau yra prie šerno.
Privažiuoja dar vienas klubietis – Augustas, tas su šautuvu. Visi švysčiodami
prožektoriais, tamsybėje slampinėjame po mišką, vis baiminamiesi pasiklysti –
miškas tai didelis.
Galiausiai Augustas
išgirsta skambalą. Paeiname į tą pusę – kalė loja. Bėgiojame po mišką paskui tą
skambalą. Kartais kalę pamatau. Pamatau ir šerną – ne toks jau mažas besąs. Iš
kažkur atsiranda dar vienas klubietis – Arūnas. Pasirodo, pamatė mūsų mašinas
ir švysčiojimą miške, ir atlėkė padėti. O padėti tikrai reikėjo.
Šernas vaiko kalę. Pasislepia tankmėje, bet Brita
vis aptinka ir aploja. Talkininkas atima iš Augusto šautuvą ir nubėga arčiau
„mūšio“ vietos. Jis greitesnis negu mes seni „klipatos“ ir labiau dega
medžioklės azartu. Pamatė šerną ir šovė. Matyt nekliuvo, nes šernas ir toliau vis
nuveja kalę. O šovinys tebuvo tik vienas. Kas dabar bus?
Bet Arūnas nebūtu Arūnas, jo medžioklinio
azarto užtektų keliems, tiesiog pribėgęs šoko ant šerno, atbėgusiam Augustui
irgi liepia šokti ant žvėries. Ne itin noriai, bet Augustas paklausė. Arūnas
šaukia, kad duotų peilį. Tas neturi. Pribėgu aš, nes turiu peilį. Kalė aplink
bėgioja ir pasiutusiai loja. Nieko čia nepadarysi, kaip ir netiktų medžiotojams
taip elgtis, bet šerną teko pribaigti peiliu. Tikrai ne be reikalo žalieji mus
žudikais pavadina.
Na, postringauti gali kas tik nori, bet
medžioklė yra medžioklė su visokiausiais niuansais. Be medžioklės žmonija
tikrai neapsieis, vien dėl to, jog tenka reguliuoti žvėrių skaičių. Kitas klausimas
– medžioklės kultūra…
Po tokio
medžioklinio nuotykio, visi kolegos sakys, jog be Arūno talkos, to šerno
nebūtume įveikę. Nieko panašaus, tegu ir „klipatos“, bet būtume susitvarkę…
O paskui
namelyje valgėme klubietės Aušros padarytą tortą. Ir ne bet kokį, o tiesiog
vyrų džiaugsmelį. Priprašiau Aušrą, kad supasakotu, kaip tas tortas daromas.
Pailgais gabaliukais supjaustoma ir pakepinama
duona. Tuos gabaliukus pamirko į majonezą ir užberia tarkuotu sūriu. Duonos
gabaliukai tampa balti. Tada, vieną prie kito, sudeda kaip apvalų tortą, o ant
viršaus – tiesiog fantazijos reikalas: mažytės trumpos rūkytos dešrelės, kitos
supjaustytos, agurkėliai, gabaliukai sūrelių, alyvuogės ar dar kas nors, ką
randi šaldytuve.
Kažkuris iš kolegų sako, jog ant pačio vidurio dar pritiktų česnako galvutė. Tiesiog pasakiškas būtu vyrų tortas. Manau, paskaičiusi mano dienoraštį, kokio tai medžiotojo žmonelė sumanys savo brangiajam tokią dovaną.
Periodinius leidinius, dienraščius ir žurnalus įpratome pirkti jau seniai. Kokybiškas turinys visada buvo vertinamas ir turėjo savo kainą. Šiais technologijų laikais, tekstai iš popierinio formato konvertavosi į skaitmeninį. Neperseniausiai dar turėjome kelis lietuviškus žurnalus medžiotojams, bet dėl vienokių ar kitokių aplinkybių jie nustojo gyvuoti.
Tikriausiai pastebėjote, kad net didžiausi Lietuvos naujienų portalai pradėjo siūlyti mokamą turinį.
Norime pasidžiaugti, kad „Miske.lt“ yra populiariausias naujienų portalas Lietuvos Medžiotojų tarpe. Per mėnesį mus aplanko daugiau nei 45 tūkst. lankytojų, kurie generuoja daugiau nei 100 tūkst. straipsnių ir naujienų parodymų.
Savaime suprantama, kad pasiekti tokius rezultatus reikalingi resursai ir be abejo autoriai gebantys kurti kokybišką turinį. Deja, bet medžioklės sritis nepasižymi autorių gausa, todėl reikia vertinti esamus ir stengtis atrasti naujų talentų.
Nuo pat pradžių savo skaitytojams suteikiame galimybę skaityti turinį nemokamai. Norime ir toliau išlikti laisvai prieinami, todėl kviečiame jus prisidėti prie kokybiško turinio kūrimo ir tapti mūsų Patreonais! Kas yra Patreon?
Surinktos lėšos bus skiriamos turinio kūrimui, autorių honorarams ir svetainės palaikymui.
Tikimės, kad iš daugiau nei 15 tūkst. medžiotojų bendruomenės, atsiras tokių, kurie įvertins mūsų veiklą ir prie jos prisidės. Tuo pačiu suteikdami kitiems galimybę ir toliau skaityti turinį nemokamai.
Vilkas yra saugoma rūšis. Pagal Europos
laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvenciją (Berno konvenciją),
Tarybos direktyvą dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos
(Buveinių direktyvą) ir kitus teisės aktus Lietuva yra įsipareigojusi
užtikrinti palankią vilko rūšies apsaugos būklę, todėl vilkų medžioklė ribojama
nustatant ne tik leistiną medžioklės terminą, bet ir sumedžiojimo limitą. Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse, Vilko (Canis
lupus) apsaugos plane nustatyta, kad vilkų sumedžiojimo limito
naudojimą prižiūri Aplinkos ministerija, o jį išnaudojus anksčiau nei pasibaigia
leistinas vilkų medžioklės terminas – nutraukia vilkų medžioklės sezoną.
Vilko apsaugos plane, kuris
yra parengtas bendradarbiaujant visiems socialiniams partneriams, yra nurodyta,
kaip nustatomas vilkų sumedžiojimo limitas, kad būtų užtikrinta palanki vilko
rūšies apsaugos būklė: kai populiacijos dydis nuo 32 iki 62 šeimų
(visa populiacija 250–500 individų žiemos pabaigoje), sumedžiojimo limitas
nustatomas iki metinio prognozuojamo populiacijos prieaugio ribos, kuris
apskaičiuojamas nustatytą besiveisiančių šeimų skaičių padauginant iš 3,25
(vidutinio jauniklių skaičiaus vadoje rudenį).
Praėjusiais (2019 m.) atlikus erdvinę apskaitos pagal pėdsakus sniege
rezultatų ir 490 pranešimų apie vilkų buvimą
registravimo anketų analizę, įvertinta, kad Lietuvoje
yra ne mažiau kaip 37 vilkų šeimos. Padauginus 37 šeimas iš vidutinio
jauniklių skaičiaus vadoje rudenį – 3,25
gautas leidžiamas per šį medžioklės sezoną sumedžioti vilkų skaičius – 120.
Pažymėtina, kad Pranešimų apie stambiuosius plėšrūnus registravimo visus metus sistema yra atvira visai visuomenei, joje sužinotus faktus apie didžiuosius plėšrūnus registruoti gali visi, kas tik turi įrodymų. Medžioklės plotų naudotojai yra teisės aktais įpareigoti vykdyti žvėrių apskaitas ir teikti jų rezultatus į registravimo sistemą. Tačiau 2019 m. ne visi medžioklės plotų naudotojai pateikė apskaitų duomenis (duomenys gauti tik maždaug iš pusės – 504 privalomų apskaitos maršrutų), taip pat žinoma, kad net turėdami ir fiksuodami vilkus kameromis ar aptikdami pėdsakus, šių faktų neregistruoja Pranešimų apie stambiuosius plėšrūnus registravimo sistemoje. Pranešimų iš gyventojų, kurie pastebi vilkus savo artimoje aplinkoje, taip pat gauta labai mažai.
Vilko apsaugos plane įtvirtintos
nuostatos nesuteikia galimybių aplinkos ministrui nustatyti vilkų sumedžiojimo
limitą vadovaujantis daromos žalos ūkiniams gyvūnams dydžiu ar kitais
duomenimis.
2019-2020 m. medžioklės
sezonui buvo nustatytas didžiausias per pastaruosius 15 metų limitas.
Vytauto Didžiojo universiteto
Žemės ūkio akademijos atlikti 2018-2019 m. sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai
parodė, kad praeityje vilkai Lietuvoje buvo medžiojami per daug intensyviai.
Tokios medžioklės pasekmės buvo žymus vilkų populiacijos genetinės įvairovės
susiaurėjimas. Pastaraisiais metais vilkų genetinė įvairovė didėja, tačiau dar
nėra pasiekusi optimumo.
Vilkų vaidmuo miško
ekosistemos mitybos grandinėse yra labai svarbus: pagrindinę vilkų raciono dalį
sudaro vietovėje dominuojantys kanopiniai. Elninių
žvėrių skaičius Lietuvoje pastaraisiais metais išaugo kelis kartus. Apskaitų
duomenimis Tauriųjų elnių pagausėjo nuo 12 tūkst. 2005 m. iki 55 tūkst. 2019
m., briedžių atitinkamai nuo 4 tūkst. iki 18 tūkst., stirnų nuo 81 tūkst. iki
170 tūkst. Lietuvos valstybinių miškų 2018 m.
sanitarinės būklės apžvalgoje pateiktais duomenimis 2018 metais medžiojamieji
žvėrys pažeidė 2304 ha miško, daugiausiai – 2261 ha pažeidė elniniai žvėrys. Prevencinės
priemonės miško želdinių apsaugai (tvoros, repelentai) vien tik Valstybinių miškų
urėdijai kasmet kainuoja apie 2 mln. Eur. Atsižvelgiant į tai, svarstomas vilkų
gausos žymus sumažinimas gali dar labiau paaštrinti kanopinių žvėrių daromo
neigiamo poveikio medynams situaciją.
Vilkai
ekosistemose atlieka ir kitą svarbų vaidmenį. Naikindami lapes, mangutus ir
kitus smulkesnius plėšrūnus jie padeda išsaugoti nykstančias, ant žemės
perinčių paukščių rūšis (kurtinius, tetervinus, jerubes). Švedijoje atlikti
tyrimai parodė, kad du kartus padaugėjus vilkų, vidutinio dydžio plėšrūnų gausa
sumažėja keturis kartus.
2020
m. pradedamas Lietuvos mokslų tarybos finansuojamas vilko ekologijos mokslinis
tyrimas. Šių tyrimų pagrindiniai uždaviniai – ištirti vilkų
populiacijos demografinę struktūrą, jauniklių skaičių šeimose, šeimų
dydį, užimamas teritorijas ir dispersiją, atlikti vilkų mitybos, daromos žalos
gyvulininkystei dėsningumų tyrimą, buveinių kokybę
veikiančių faktorių ir tinkamų buveinių tyrimą, pateikti
moksliniais tyrimais pagrįstus,
patikimus duomenims apie vilkų populiacijos būklę, t.y. tuos trūkstamus
duomenis, kurie yra neparastai svarbūs priimant sprendimus dėl vilkų
populiacijos naudojimo.
2019-2020 m. sezoną sumedžioti
122 vilkai (iš jų 3 rasti žuvę keliuose, 2 paimti iš gamtos pagal specialius
leidimus iki prasidedant medžioklės sezonui).
2019 m. nuo gegužės mėn. užfiksuota 490 vilkų paradytos žalos atvejų. Žalai atlyginti išmokėta beveik 150 tūkst. Eur. Palyginti su 2018 m. – vilkų padarytai žalai atlyginti buvo išmokėta 160 tūkst. Eur.
2019 m. vilkų ūkiniams gyvūnams padarytos žalos atvejų irsumedžiotų vilkų 2019-2020 m. sezonu skaičius pagal savivaldybes
