2020 m. sausio 14
d. naktį, AAD prie AM Kauno valdybos Kauno gyvosios gamtos inspekcija gavo
informaciją, apie galimai neteisėtai sumedžiotus gyvūnus Jurbarko rajone, medžiotojų klubo „Dubysa“ medžioklės ploto
vienete. Nuvykus į Jurbarko r., Tamošių km., Kauno gyvosios gamtos apsaugos
inspekcijos pareigūnai ūkiniame pastate
rado išdorotą stirnos patelę ir tauriojo elnio patiną.
Atliekant tyrimą
buvo nustatyta, kad taurusis elnias buvo tinkamai atžymėtas medžioklės lape, tačiau
medžioklės vadovui teks atsakyti už šio
gyvūno dorojimą ne pirminio žvėrių apdorojimo aikštelėje.
Po visą naktį vykusio tyrimo nustatyta, kad
medžiotojas, dalyvavęs medžioklėje svečio teisėmis, 2019 m. sausio 14 d. vakare sumedžiojo stirnos
patelę, kai tai daryti yra draudžiama, nes stirnos patelės medžiojamos iki
gruodžio 31 d.
Iš asmens, kuris sumedžiojo stirnos patelę, buvo paimtas graižtvinis medžioklinis šautuvas su optiniu taikikliu ir, kaip įtariama, galimai garso slopintuvu. Taip pat buvo sulaikyta ir transporto priemonė – visureigis, kuriuo buvo gabenama draudžiamu laiku sumedžiota stirna.
Kauno gyvosios
gamtos apsaugos inspekcija informuoja, kad artimiausiu metu asmenims bus
surašyti administracinio nusižengimo protokolai pagal LR ANK 290 str. 8 d., o kokią nuobaudą skirti
medžiotojams spręs Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmai. Vadovaujantis
LR ANK 290 str. 8 d. už tokius pažeidimus numatyta atsakomybė nuo 800 Eur iki
1800 Eur su pažeidimo padarymo įrankių bei transporto priemonių konfiskavimu.
Taip pat už tokius pažeidimus privaloma
skirti teisės medžioti atėmimą nuo 1 metų iki 5 metų.
Gyvosios gamtos
apsaugos inspekcija informuoja, kad
sumedžiojus vaikingą stirnos patelę, žala, padaryta laukinei gyvūnijai siekia 2900
Eur.
Skuodo rajone, Ylakių seniūnijoje medžiotojų būrelio narių sumedžiotiems šernams specialistai nustatė kiaulių marą.
Pirmadienį Skuodo rajono savivaldybės administracija gavo pranešimą iš Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Klaipėdos departamento Skuodo skyriaus.
Specialistai informavo, kad Laumių miške ir Gailiškės kaime bei Dobiliškės miške sumedžiotiems šernams nustatytas afrikinis kiaulių maras.
Šiandien
toks klausimas jaudina daugelį medžiotojų. Kodėl Lietuvoje jis toks? Savo
mintis apie tai netrukus išeisiančiame mano leidinyje „Medžioklė, medžioklė… Knyga
skirta paminėti Lietuvos 100-etį“ išsakė buvęs generalinis miškų urėdas
Benjaminas Sakalauskas:
„Vakarų
Europoje į medžiotojus žiūrima pagarbiai. Ten miesteliuose po medžioklės
susirenka būriai žmonių, pagerbiami žvėrys, sveikinami taiklūs medžiotojai,
vietiniai žmonės fotografuojasi su medžiotojais prie jų laimikio, groja
orkestrai, medžioklės ragai. Pas mus to nėra ir nežinia, kada bus. Vos tik kas
visuomenei apie kokią medžioklę parašo, tuoj pasipila medžiotojus žeidžiantys
atsiliepimai, komentarai…
Medžiotojai
apibūdinami kaip žudikai, o taip manantiesiems visai nesvarbu, kad medžioklė
yra pajamos valstybei, darbo vietos, žvėrių skaičiaus reguliavimas ir kt.
Neigiamą
požiūrį neabejotinai lemia žiniasklaidos ir internetiniai triukai, norint
pritraukti skaitytoją, sukelti intrigą. Tokiu būdu visuomenė ir nuteikiama
prieš medžiotojus“.
Išsakyti
teisingi pastebėjimai. Tačiau būtina pasakyti, jog medžioklės kultūra vis kyla,
formuojasi tradicijos. Jau bene visose Lietuvoje vykstančiose medžioklėse su varovais
pagerbiamas sumedžiotas žvėris ir taiklus šaulys, neretai pučiamas medžioklės
ragas, o vienoje medžioklėje teko matyti, jog medžioklės ragus pūtė net
keturiese. Jau daugelyje kolektyvų po varyminės medžioklės išrenkamas
medžioklės karalius, kuriuo dažniausiai tampa taikliausiai šaudęs ir
sumedžiojęs daugiau žvėrių. O kokių esu prisižiūrėjęs medžiotojų namelių… Neįtikėtina!
Puikiai įrengti ir pritaikyti būtent medžioklei. Šaldiklius teko matyti tokius,
jog gali gal dešimt briedžių sukabinti. Jau seniai praėjo laikai (medžioju nuo
1973 m.), kai sumedžiotas žvėris buvo lupamas po egle.
Prigijo ir
jau daugelyje šalies vietų kasmet lapkričio 3 dieną rengiama Šv. Huberto –medžiotojų
globėjo – diena.
Kaip pakelti
medžiotojų autoritetą? Mano manymu, mes turime visuomenei viešinti savo gerus
darbus. Kaip pavyzdį papasakosiu apie „Kontaučių“ medžiotojų klubą (Plungės
r.). Apie jį esu išleidęs dvi knygas (40-mečio ir 50-mečio progomis), kuriose
daug kalbame apie medžiotojų bendravimą su vietos gyventojais. Tas bendravimas
jau pasidarė ne vien iš reikalo, bet tapo įdomus ir klubo medžiotojams.
Antai, į medžioklę su varovais 2020 m. sausio 4 dieną atvyko pasaulinio
lygio džiazo muzikantas saksofonininkas, klarnetistas, LMTA profesorius Petras
Vyšniauskas, kuris kilęs iš Plungės. Jis iš anksto prisižadėjo Kantaučių
daugiafunkcio centro salėje nemokamai surengti koncertą. Į jį pakvietėme vietos
gyventojus. Salė buvo beveik pilnutėlė.
Profesoriui įteikė daugybę dovanų, gėlių ir net didžiulį duonos kepalą, kurį
iškepė medžiotojo Augusto Kazbaro žmona Elena. Tai itin kaimo žmones artina su
medžiotojais.
Kolūkių
laikai seniai praėjo – klubo medžioklės teritorijoje bemaž visur privačios
valdos. Ar visi Lietuvos medžiotojai atsiklausiame, kur galima statyti bokštelį
žvėrims tykoti, ar visi atsiklausiame, ar galima pervažiuoti per šienaujamą
žmogaus dobilieną ar net paprastą pievą? Jei taip, tai medžiotojų bendravimas
su gyventojais tampa kultūringesnis.
Mes, kai pasiskundė
žmogus, jog šernai aplink knaisioja pievas – skubame surengti medžioklę. Už
žvėrių padarytą žalą ne vienam nuvežame konservų ar net visą šerną. Žinau, kad
daugelis darote taip pat, bet yra tokių medžiotojų kolektyvų, kurie apie tai
net nepagalvoja.
O kiek dabar
nusiskundimų dėl bebrų užliejamų laukų, miškų. Taip, seniau tai nebuvo
problema, nes bebrus gaudėme valstybei ir automatiškai mažėdavo populiacija.
Manau, šias mintis skaitantys medžiotojai žino, jog būtina išgaudyti iki vieno
šeimos bebro ir toje vietoje užtvankos (bent jau kurį laiką) nebebus
atnaujintos, nebebus kam užtvenkti dirbamos žemės.
Tai nemažai
išlaidų reikalaujantis darbas. Vien kuras kiek kainuoja. Tačiau to nedaryk –
vietos žmonės neišvengiamai pyks ant medžiotojų. Tai dalis mūsų visuomenės, su
kuria būtina bendrauti.
O kiek
nusiskundimų, jog iš projektų gautais pinigais pasodintas miškas, tačiau
nemažai maumedžių, eglių ragais nutarkuoja stirninai, elniai. Tenka atsodinti.
Per
Kantaučiuose vykstančius Šv. Onos atlaidus jau daugybę metų žvėriena vaišiname
visus atvykusius į atlaidus ir kartu vykstančią sporto šventę. Ten pat
surengiame trofėjų ir fotografijos parodas po atviru dangumi.
Tai
neabejotinai gerina santykius su vietos gyventojais. Visa tai būtina priskirti
prie medžiotojų gerų darbų.
Esu medžioklėse
pabuvęs daugelyje Lietuvos klubų ar būrelių. Žinau, jog kai kur neretai
žvėriena pavaišinama ir vargingesnė šeima. Tai medžiotojams lyg ir menkniekis,
bet ar menkniekis, kai nudega vietos gyventojo ūkinis pastatas, sudega gyvuliai,
o medžiotojai padaro rinkliavą, duoda medienos, pagelbsti atstatymo darbuose. Gi
medžiotojus dergiantis ir žudikais vadinantis komentatorius apie tai greičiausiai
net nepagalvoja.
Nepadoru
girtis, bet savo miške esu pripjovęs gražiausių eglių, gateris padarė reikiamo
storio sienojus, buvo pakeisti papuvę apatiniai vietinės bažnyčios sienojai.
Juos atvežė kolega medžiotojas savo sunkia miško technika. Per pamokslą kunigas
už tai dėkojo medžiotojams. Ar prieštaraujantys medžioklei žino apie tokius
mūsų darbus?
Neabejoju,
kad panašių dalykų rasis daugelyje Lietuvos medžiotojų kolektyvų. Aš dar kartą
pasikartosiu: mes turime visuomenei viešinti gerus savo darbus. Gal tada tikrai
sumažės neigiamas požiūris į medžiotojus?
Paskutiniu metu
itin padaugėjo nusistačiusiųjų prieš medžioklę. Atsirado daugybė mėsos
nevalgančių veganų, bet ar būtina tai visiems brukti, nurodyti, kuo maitintis?
Ne kartą daugelyje leidinių esu rašęs: jei atsirastų jėga, sugebanti nutraukti
medžiokles, gamtoje per porą metų įsigalėtų visiškas chaosas: kaimo žmogus
nieko nebeišaugintų, nes viską sušveistų kanopiniai žvėrys, paplistų įvairios
ligos. Apie atsiradusį chaosą galėčiau ilgai kalbėti…
Taip, yra tokių, kurie elgiasi prieš gamtos įstatymus, juos pažeidžia ir taip visuomenę nuteikia prieš medžioklę. Tačiau pasakykite, kurioje žmogaus veiklos srityje nėra pažeidėjų?
Aplinkos apsaugos departamento (AAD) Vilniaus valdybos pareigūnams atlikus tyrimą nustatyta, kad šeštadienį Elektrėnų savivaldybėje vykusios varyminės medžioklės metu buvo sumedžiota briedžio patelė.
Kaip aiškino briedę nušovęs medžiotojas –
tą padarė per klaidą, sumaišęs briedę su briedžio jaunikliu. Savo kaltę
pripažįsta ir dėl įvykio gailisi.
Už tokį pažeidimą medžiotojui gresia bauda nuo 800 iki 1800 eurų, teisės medžioti atėmimas nuo 1 iki 5 metų bei pažeidimo padarymo įrankio (šautuvo) konfiskavimas. Taip pat jam reikės atlyginti žalą laukinės gyvūnijos ištekliams, kuri siekia daugiau kaip 7000 eurų.
AAD primena, kad medžioti briedžio pateles galima nuo spalio 1 iki lapkričio 15 d. Pastebėję neteisėtos medžioklės atvejį, apie tai informuokite aplinkosaugininkus, skambindami skubios pagalbos tarnybų telefono numeriu 112 arba tiesiogiai AAD telefonu 8 (5) 273 2995.
Pernai rugpjūčio mėn. Europos Komisija nurodė Europos cheminių medžiagų agentūrai (ECHA) pradėti tyrimą dėl šaudmenų su švinu ir jų įtakos aplinkai bei žmogaus sveikatai. Tyrimo tikslas išsiaiškinti kokią neigiamą įtaką daro šoviniai su švininėmis kulkomis ar šratais aplinkai ir kaip įtakoja žmogaus organizmą jei asmuo vartoja mėsą kuri buvo sumedžiota su jais.
Europos cheminių medžiagų agentūra einamų metų laikotarpyje privalo pateikti savo išvadas ir pasiūlyti alternatyvius variantus. Tyrimas apima visus medžioklei, sportui, lėkštelių šaudymui skirtus šovinius.
Po to kaip bus paskelbti tyrimo rezultatai, Europos cheminių medžiagų agentūra yra įpareigota per 12mėn. parengti pasiūlymą kuo pakeisti šovinius su švinu. Pateiktas pasiūlymas bus svarstomas su atsakingomis institucijomis įskaitant ir Europos medžiotojus vienijančia organizacija „FACE“.
Prieš kelis metus susigalvojau asmeninį projektą – sumedžioti europinį stirniną kiekvienoje Europos šalyje, kur tik yra jų medžiojama populiacija. Pradėjau rinkti informaciją apie stirnas Europoje ir jų medžioklių organizatorius. Pasirodo nėra taip paprasta, kaip iš pradžių atrodė. Ten kur jų daug ir gerų – Lenkijoje, Vengrijoje, Anglijoje ar Švedijoje – rasti medžioklės organizatorių nėra sudėtinga. Kitose šalyse nustemba – pas mus važiuoja medžiot elnių, danielių ar muflonų, bet stirninų ne. O jūs jų turit? Aišku turim. Tai padarykit medžioklę! Tada prasideda galvosūkiai kaip padaryt tokio prasto žvėriuko medžioklę užsieniečiui – normalių pinigų už stirniuką nepadoru plėšti, pigiai ir dar nepagrindinio sezono metu nelabai kas nori dirbti. Pasiseka kai randi tokį pat stirninų pamišėlį, kaip pats esi.
Berinkdamas informaciją apie europines stirnas (beje už geografinių Europos ribų jos dar medžiojamos tik Kaukaze ir Turkijoje), vokiškuose medžioklės žurnaluose aptikdavau visiškai juodo kailio stirninų nuotraukų. Pradėjau kalbinti vokiečių medžiotojus ir medžioklių organizatorius – tap, daug kas yra apie tokius girdėję, bet organizuoti tokią medžioklę nežino nei kur nei kaip. Prieš du metus Dortmundo medžioklės mugėje, viename vokiečių stende matau juodo stirnino iškamšą – štai! Radau! Pasirodo nieko panašaus – stendo šeimininkas ilgai mykia: medžioklė labai brangi, juodų stirninų labai mažai, laukti gali tekti kelis metus… Gerai, lauksiu, rašyk į eilę. Po kiek laiko nustojo atsakinėti į elektroninius laiškus – kontaktas prapuolė. Ką gi, nieko nepadarysi, reik ieškot toliau. Temą atnaujinu su kiekvienu Europoje medžiojančiu medžiotoju.
Šv. Huberto dienai, rengėme medžioklės tematikos paveikslų parodą Bernardinų bažnyčios socialiniame centre, susipažinau su įdomia medžiotojų pora – lietuvaitė ir ispanas, abu medžiotojai, medžioja Lietuvoje ir Ispanijoje, jis ir parodos autorius. Pašnekėjom apie stirninus, kurapkas ir kiškius, ispaniškas monterias, o tada jie ir klausia: o tu esi „yeswehunt“ narys? Čia dabar kas? Atrodo nemažai žinau apie tarptautines medžiotojų organizacijas, bet tokios negirdėjau. Tai internetinė Europos medžiotojų informacijos pasidalinimo ir medžioklių mainų sistema. Užsiregistravau, surašiau savo medžioklinius norus. Po dviejų savaičių gavau du pasiūlymus sumedžioti juodąjį stirniną! Beje nė vienas siūlytojas nėra vokietis – vienas prancūzas, kitas danas. Pasirinkau pastarąjį, ir šių metų liepos pabaigoje įgyvendinau vieną iš savo svajonių.
Juodųjų stirnų gausu nedideliame šiaurės vakarų Vokietijos areale, tai trikampis tarp Hanoverio, Brėmeno ir Hamburgo. Netgi tame trikampyje jie sutinkami nevienodai visame plote, o mikro populiacijose, užimančiose tik apie 1000 ha. Areale stirnos smulkios, ypatingai juodos, jokių tarpinių atspalvių ar margų stirnų nėra sumedžiota. Teigiama, kad mikropopuliacijoje turinčioje juodų stirnų, jų būna apie 50%. Juodi stirninai nebūna geri raguočiai, ragai būna labai šviesūs, netgi visai balti. Vietiniai medžiotojai juos netgi vadina ne ragais o iltimis. Juodas stirninas gerais trofėjiniais ragais – didelė retenybė. Aš medžiojau apie 30 km į šiaurę nuo Hanoverio, viską organizavo stirninų medžioklės entuziastas danas Bjarne Ravn iš firmos „Deer-zone“, turintis licencijas savarankiškai organizuoti medžiokles užsieniečiams beveik visoje šiaurės vakarų Europoje. Per keturis išėjimus medžiot mačiau 10 patinų – iš jų 8 juodus, 5 pateles – iš jų 3 juodas. Savo juodąjį stirniną sumedžiojau pirmąjį rytą, vieną iš trijų tuo metu matomų ir esantį arčiausiai bokštelio, patį menkiausią, kaip paaiškėjo per kitas dienas. Beieškodamas vis geresnio trofėjaus, kelis kartus esu parvažiavęs namo iš tolimos kelionės be nieko. Todėl dabar medžiodamas retos rūšies žvėrį laikausi tokio principo: reikia šauti pirmą, atitinkantį minimalius trofėjinius reikalavimus, o paskui visą likusį gyvenimą gali ieškoti monstro.
Valstybinės
maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Marijampolės departamento
inspektoriai, vykdydami neplaninį maisto tvarkymo įmonės UAB „Gardulis“
patikrinimą, rado daugiau kaip 200 kg žvėrienos, dalis mėsos buvo
neaiškios kilmės, be įsigijimo dokumentų.
Patikrinimo metu nustatyta, kad įmonėje buvo vykdomas laukinių medžiojamų gyvūnų (stirnų, bebrų, šernų, danielių) mėsos išpjaustymas. Įmonė negalėjo pateikti ir kitų atsekamumo bei apskaitos dokumentų. Nelegaliai išpjaustytą mėsą nurodyta saugiai sunaikinti šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo įmonėje UAB „Gardulis“ bus taikomos administracinės nuobaudos ir rekomenduota kreiptis į Marijampolės VMVT dėl papildomo leidimo šiai veiklai.
VMVT primena, kad norintys gaminti mėsos gaminius iš asmeninio ūkio reikmėms naudojamos žvėrienos, privalo raštu informuoti teritorinį VMVT departamentą ir pateikti parengtą mėsos gaminių, gaminamų iš asmeninio ūkio reikmėms naudojamos žvėrienos, gamybos proceso aprašymą bei kitus su tokia veikla susijusius dokumentus. Taip pat atkreipiame dėmesį, kad pristatydamas sumedžiotus gyvūnus perdirbimo įmonei maisto tvarkymo subjektas turi pateikti informaciją tiek apie pristatomą žvėrieną, atliktus jos tyrimus, tiek ir apie pristatantį asmenį.
Išnaudotas Aplinkos ministro Kęstučio Mažeikos patvirtintas 120 vilkų medžioklės limitas 2019–2020 m., medžioklės sezonu.
Lietuvoje vilkus leidžiama medžioti nuo spalio 15 d. iki balandžio 1 d., tačiau jų medžioklė nutraukiama anksčiau, jeigu išnaudojamas nustatytas sumedžiojimo limitas. Per šį medžioklės sezoną buvo leista sumedžioti 120 vilkų.
Susirinkome į varyminių medžioklių atidarymą spalio paskutinį šeštadienį. Visi pakilios nuotaikos, pasiilgę vieni kitų, nes tekdavo matytis rečiau dėl šernų stygiaus.
Užpildom medžioklės lapą, iškeliam klubo vėliavą skambant medžioklės ragui, išklausom instruktažo ir pasileidžiam į medžioklės plotus. Kadangi visi nori pašnekėti, nors kai kam reikėtų dažniau paklausyti, tai jau atvykdami į pirmo varymo vietą kai kurie ekipažai pasiklysta, bet mobilaus ryšio dėka visi susirenka į reikiamą vietą. Palikę varovus judam toliau. Man su vienu kolega vadovas liepia važiuoti iš kitos pusės ir „užflanguoti“ ant lauko.
Kolega lieka prie keliuko, o aš važiuoju toliau ir įlipu į bokštelį. Šautuvas kombinuotas, paprastai imu kelius šovinius, o likę būna mašinoj, ar kuprinėje.
Išgirstu kaip varovai trimituoja varymo pradžią ir pradeda varyt. Viskas ramu, varovai jau praėję. Varymas artėja link pabaigos ir aš jau galvoju, kad reikės lipt žemyn, bet išgirstu garsiai lūžtančias šakas: šokteli pulsas ir lauke pasirodo elnio patinas. Jo dešinys ragas su 5 – 6 atšakom, o kairio rago nėra. Jis stabteli. Atstumas apie 100m – elnias medžiojamas, bet taisyklės…
Girdžiu, kad miške dar kažkas yra. Galvojau, pasipils dar keli raguočiai, bet patinui pradėjus bėgt iš miško išneria patelė, jauniklis ir dar viena patelė. Taikausi į jauniklį – šūvis – reakcijos jokios! Pertaisau – antras šūvis! Matau žemių stulpą. Paaukštinau… Trečias šūvis – jau tolokai, apie 220m, bet jau nesu tikras, kad šoviau į jauniklį, nes po antro šūvių jie susimėtė į krūvą, tik raguotas buvo labiau šone. Reakcijos jokios, šovinių irgi nėra, atstumas jau irgi beveik 300m, tegul bėga. Tik kažkodėl prieš įlįsdami į mišką elniai stabtelėjo. Tada įsidėmėjau įlindimo vietą ,kad pažiūrėti ar tikrai nesužeidžiau…
Varymas baigtas. Atvažiuoju lauku prie tos vietos kur elniai subėgo ir randu kraujo, geriau jau nebūtų…
Informuoju vadovą, o jis liepia palikt ramybėje kol kas, sekti skubėti nereikia, tegul nurimsta. Medžioklę tęsiam, bet man ne tas galvoje. Padarome dar porą varymų ir stojame pietauti.
Skubiai užkandęs ir gavęs leidimą paimu du kolegas, iš kurių vienas su bavarų kraujasekių. Vykstame ieškoti. Kraujo nelabai daug, panašiai kaip pirštą smarkiai įsipjovus. Šuo seka, bet kraujas greitai mažėja. Paleidžiam šunį nuo pavadėlio: jis laksto, bet …. Patys ieškome kraujo, apeiname miškelį, kanalą – nieko. Ant paskutinio kraujo lašo uždedu medžio nuopjova. Galiausiai nusprendžiame, kad tik menkas nubrozdinimas buvo. Sezono atidarymas man lyg ir sugadintas, bet dažnai medžiojančiam pasitaiko sužeisti žvėrį. Taip jau būna, nors niekas to nenori…
Vykstame prie medžiotojų būrio. Dar pora varymų padarome. Iš viso sumedžiotos pora stirnų ir lapė.
Medžioklės pabaiga. Apdovanojamas medžioklės karalius ir „mazyla“ – aš: gaunu pilną šovininę senų šovinių, kad dar pasitreniruočiau. Nuryju tą mazylos piliulę…
Visi su gera nuotaika ruošiasi virti stirnieną ant laužo, pasėdėt, pašnekėt, bet ne aš…
Informavęs vadovą šoku mašinon ir lekiu namo. Ten griebiu savo šiurkščiaplaukę taksę Kolą. Ji pas mane jau nemažai radusi žeistų žvėrelių…
Prieš tai ieškojęs bavaras kraujasekys, didelių pasiekimų dar neturėjo. Nuvažiavęs einu tiesiai prie medžio nuopjovos, kuri dengė paskutinį mūsų rastą kraujo lašą ir duodu pauostyt šuniui. Tada atsegu pavadį. Nors vilties neturiu, bet bent jau pabandysim. Miškas retas. Stebiu kaip šuo iškart metasi kairėn į apdžiūvusius paparčius. Einu ten ir aš ir randu kraujo, bet mano dairymasi į žemę nutraukia aršus Kolos balsas.
Žinau, kad ant negyvo žvėries ji neloja. Na ką, reikia bėgt šautuvo ir bėgdamas skambinu vadovui, kad reiks pagalbos. Planavau šautuvą palikt namie kai buvau užsukęs šuns, bet ne patingėjau ir pasiėmiau.
Tankiame eglių ir šaltekšnių gojelyje stovi nusisukusi nuo manęs elnė ir stebi lojantį mažą padarą. Taikausi į žvėrį, bet kulka per tankius krūmus nepasiekia tikslo. Elnė pasipusto padus o aš iš apmaudo nežinau nė ką daryt. Einu į tą pusę ir girdžiu, kad vėl loja šuo, bet toli nuo manęs. Bėgu ir skambinu dar kartą vadovui, kad atvažiuotų pagalbon daugiau medžiotojų. Paaiškinau, kur sustoti. O girdžiu, kad lojimas netoli mūsų medžioklės plotų ribos. Bandau sėlinti ir matau: elnė stovi šonu ir stebi priekyje lojantį padarą apie 60-70 m atstumu. O pro medžius matau tik sprindžio pločio krūtinės lopelį.
Šovinys paskutinis. Šaunu! Elnias šokteli ir nubėga. Einu priekin ir išgirstu, kaip barška šuns antkaklis, atsidūstu. Aišku, kad Kola peša kailį. Skambinu draugams, aiškinu kur atvažiuoti, nes reikės padėti vilkti. Deja, nemažai medžiotojų sunkiai patikėjo mano sėkme, kol neparvežėme laimikio.
Aišku, man jau tą vakarą virta stirniena buvo nebesprangi… O Kola gavo savo dalį – inkstus.
Visada reikia paieškot, jei šovei. Nors ir atrodo, kad tikrai nepataikei.
Kodėl vienaskaita? Nes tie žurnalistai, kurie iš didžiosios raidės, nenusipelno būti lyginami su Jumis.
Perskaičius Jūsų nuomonę sumišimas apėmė, lyg ir blogis mes – medžiotojai, bet yra ir gerų iš didžiosios raidės. Tad niekaip nesuprantu, kodėl reikia bijoti eiti į mišką, jei yra ir medžiotojų iš didžiosios raidės. Ar dėl to, kad kažkoks asmuo turintis medžiotojo bilietą, labai neaiškiomis aplinkybėmis ir sąlygomis, pasak jo paties, sumaišė šerną su stumbru?
Sutinku. Taip, asmens poelgis nepaaiškinamas, o pasiaiškinimas vertas anekdotų karaliaus pasirodymo, bet kuo čia dėti visi kiti medžiotojai? Kas būtų jei visi piliečiai visus Jus, žurnalistus, prilygintų jūsų profesijos pasižymėjusiems atstovams. Ar visi žurnalistai šventi? Nebuvo jūsų bendruomenėje nė vieno, kuris anonsuodavo melagingas žinias, nebuvo nė vieno, kuris pardavinėjo straipsnius, ar tokio, kuris už atitinkamą mokestį pradėdavo oponentų ar konkurentų žurnalistinius tyrimus?
Taip, Jūsų jaunatviškas maksimalizmas ir garbės troškimas pakišo jums koją, tik taip tai galiu suprasti. Tad, koks šio Jūsų straipsnio tikslas? Sumenkinti medžiotojų bendruomenę ar sukelti priešpriešą tarp medžiotojų ir paprastų piliečių, o gal tiesiog banalus noras surinkti kuo daugiau „click’ų” ir „like’ų”, sulaukti vadovybės palankaus įvertinimo ar net didesnio atlygio?
Tad pamąstykite, kuo jūs skiriatės nuo Jūsų minimo „medžiotojo-mėsininko”, kuris eina į mišką tik mėsos, kai Jūs pats rašote straipsnį tik vardan „click’ų” ir „like’ų”. Tai Jūs tada – „žurnalistas – fantazuotojas”. Tas pažeidėjas „neskyrė” šerno nuo stumbro, kad ir kaip tai paradoksaliai skamba, bet Jūs neskiriate vieno asmens nuo visos bendruomenės ir dar gąsdinate visą visuomenę, jog nesaugu miške, nes „jie” gali nušauti.
Suprantu ir tai, kad peno Jūsų genialumui įpūtė žodis – politikas, dar pakurstė, jog kai kurie politikai pabandė užstoti savo kolegą. Bet prie ko šioje situacijoje tas paprastas medžiotojas – ne politikas, tas, kuris gyvena kur nors provincijoje ar miesto daugiabutyje ir su politika susijęs tik tiek, kiek per rinkimus atlieka savo pilietinę pareigą ar per giminės balių papolitikuoja.
Mūsų bendruomenę sudaro apie 30 000 asmenų. Turime ir vyrų, ir moterų. Turime ir jaunų, ir senų. Mūsų gretose yra įvairių profesijų žmonių. Taip, politikų taip pat yra, bet yra medžiojančių ir žurnalistų. Tai medžiojančių žurnalistų reikia miške bijoti ar ne? O medžiojančių gydytojų, mokslininkų, santechnikų, šaltkalvių, namų šeimininkių, bedarbių ir tt… Nes šįkart medžiotojas – politikas „susimaišė”, bet nesu tikras, kad tarp „susimaišiusių” medžiotojų, nėra buvę medžiotojų – žurnalistų ar kitokių medžiojančiųjų profesijų atstovų.
Aš neteisinu šio pažeidėjo – Jono, ir man gėda už jį ir jo pateiktą pasiaiškinimą, bet man lygiai taip pat gėda ir už Jus. Jis savo poelgiu apjuodino medžiotojus, o jūs lengva ranka ir smailia plunksna jį prilyginate visiems medžiotojams ir gąsdinate mumis visą visuomenę, bet tuo pačiu juodinate savo bendruomenę. Medžiotojas tai ne profesija, medžioklė tai mūsų hobis, laisvalaikio praleidimo būdas, o kad tarp mūsų 30 000 asmenų vienijančios bendruomenės atsiranda keletas tokių, kurie mums garbės neprideda, nereiškia, kad ir likusieji tokie patys. Nes jei pasak Jūsų reiškia, tai Jūs taip pat esate žurnalistų etalonas (neduok dieve buvo koks medžiotojas – žurnalistas įkliuvęs brakonieriaujant), kuris vieną asmenį sugebate sulyginti su visa bendruomene.
Taip, mūsų bendruomenė yra nemaža. Taip, mūsų bendruomenė turi problemų. Tačiau didžioji mūsų bendruomenės dalis yra tie, kiti, medžiotojai iš didžiosios raidės. O Jūsų?
Ar paprasti medžiotojai kalti, kad politikai nori medžiotojais būti ir verslininkai taip pat. Ar paprasti medžiotojai kalti, kad jie ten ne vieną, pasak Jūsų, reikaliuką aptaria ir sutaria. Tai gal rašykite apie tai kokių profesijų, visuomenės sluoksnių ar šiaip rasės ir tikėjimo žmonės negali būti medžiotojais.
Sprendžiant pagal Jus, žurnalistu taip pat nesunku tapti ir gali kas tik panorėjęs. Todėl ir turime tokią situaciją, kai baugu laikraštį nusipirkti ar naujienų portalą atsiversti. Jei neapjuodins, tai dėl „click’ų” ir „like’ų”, bet kokias fantazijas parašys, kurios su realybe nedaug bendro turi.
Tad, atminkite, medžioklėje nebūna politikų, ten visi lygūs – tiesiog medžiotojai, o politikoje nebūna medžiotojų, nes ten tiesiog politikai. Tačiau tarp medžiotojų yra žmonių, kurie save vadina politikais, o tarp politikų yra žmonių, kurie save vadina medžiotojais („vadina” yra raktinis žodis Jums). O medžiotojas – politikas ar politikas – medžiotojas, ar kaip ten norite juos vadinti, tiesiog neegzistuoja.
Tad, kaip mes nebijome skaityti spaudos ar naršyti po naujienų portalus, niekam nevertėtų bijoti vaikščioti, ilsėtis ar grybauti miške. Asmuo sumaišęs šerną su stumbru sulauks to ko nusipelno, tačiau dėl jo klaidų visa bendruomenė nėra kalta.
Ir pabaigai tikrai rimtai: Tomai, ačiū, kad dar kartą parodei tikrąjį žurnalisto veidą.
