Apžvelgsime smulkiosios medžiojamosios faunos – kiškių, lapių, kurapkų ir fazanų (ten, kur leidžiama ir jų yra) – medžioklę varant. Tai pati gražiausia, linksmiausia ir emocionaliausia, bet, deja, Lietuvoje mažai kur išlikusi medžioklės rūšis.
Tik Suvalkijoje dar galima sudalyvauti specializuotose kiškių medžioklėse „katilu“ ar „grandine“. Pagrindinė priežastis – labai sumažėjęs smulkiųjų gyvūnų skaičius. Oficialiai nurodoma daug tokio reiškinio priežasčių.
Tarybiniais laikais buvo kaltinamas intensyvus žemės ūkis (dideli laukai su monokultūromis, lauko darbų mechanizacija, žemės ūkio chemizacija). Bet ar padaugėjo smulkiųjų gyvūnų, kai praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje nebeliko kolūkių ir tarybinių ūkių? Dar viena priežastis – daug smulkių plėšrūnų (usūrinių šunų, kiaunių, lapių, varninių paukščių), kurių skaičiaus niekas nereguliuoja, nes Lietuvoje visi medžioja šernus, o šūviai į smulkius plėšrūnus tik išbaidys šernus. Prie smulkiųjų gyvūnų naikintojų galima priskirti ir gandus, kurių skaičius nenatūraliai išaugęs.
Pastaruoju metu įvardijama dar viena priežastis – klimato kaita: šilta ir drėgna žiema, šaltas ir drėgnas pavasaris ir vasara.
Yra dar viena priežastis, kuri nutylima. Tai lietuviški „šernininkystės ūkiai“. Lietuvoje yra medžiotojų kolektyvų, kurie iš savo 2 000 ha medžioklės plotų (iš jų 800 ha miškų) per sezoną sumedžioja 220–230 šernų (1 šerną iš 1 ha).
Jokie lizdai su dėtimis, dar neskraidantys paukščių jaunikliai, kiškučiai ir jokia kita gyvastis negali išlikti prieš šią armiją visaėdžių kiaulių. Tokia šernų armada sunaikina viska, kas nors bent kiek valgoma.
Palyginę šernų, kiškių ir kurapkų medžiojimo grafikus nuo 1965 metų iki dabar, aiškiai matome, kad kai mažėja sumedžiotų šernų skaičius, didėja sumedžiotų kiškių skaičius ir atvirkščiai. 1965 metais sumedžiota 59 100 kiškių, o 2012 metais – tik 4 760, tai yra jų skaičius sumažėjo neįsivaizduojamą 1 241 kartą.
Jau pusę amžiaus šernas yra Lietuvos medžiotojų šeimų maitintojas. Sumedžiojai šerną – ir turi mažiausiai 20–30 kg mėsos. Na, o kas iš to kiškelio ar kurapkėlės? Jau taip yra, kad negali lietuviai be kiaulės, net ir medžioklėje.ž
Sumedžiotų šernu palyginimas su kurapkomis ne toks ryškus. Žinoma, kiškius nori ir gali medžioti visi, o štai kurapkas – tik tas, kuris turi tilktį darantį medžioklinį šunį. Tokių medžiotojų Lietuvoje tikrai nedaug. Ir kaip manote, kokia įtaką kurapkų populiacijos skaičiui padarė tie 10–15 medžioklių, kurie susiruošdavo kelis kartus per sezoną pamedžioti kurapkų ir sumedžiodavo 0,1 procento apskaitytų kurapkų (apskaitytų elninių sumedžiojama iki 20 proc., šernų – iki 80 proc.)?
Draudimas medžioti kurapkas nepadidins jų skaičiaus. Taip jau nutiko su jerubėmis. Nieko apie kurapkas negirdėsime, – kur ir kiek jų yra, ar pagausėjo, ar sumažėjo, – nes medžiotojams tai neįdomu, o keli ornitologai vargu ar galės padaryti objektyvią apskaitą ir operuoti skaičiais apie kurapkų populiaciją.
Yra (tiksliau buvo) kurapkų medžioklės entuziastų, šunininkų, kurie žymėjo savo medžioklės plotų žemėlapiuose visas pastebėtas kurapkų poreles ar būrelius ir žinojo realų kurapkų skaičių medžioklės plotuose ir regione.
Bet „juodas darbas“ padarytas – Lietuvoje sunaikinta tradicija su medžiokliniu šunimi, darančiu tilktį, medžioti laukų paukščius. Šnekama apie kultūringą medžioklę, medžioklinę šunininkystę, bet po šio draudimo galima paklausti, kam Lietuvos medžiotojui reikalingas šuo, darantis tilktį? Kam jį laikyti? Kur jį naudoti? Ir toliau be lieka tik „laika, fufaika ir kerziniai batai“.
Vorstehtreiben (vorstehen – išsikišti, išsišauti)
Standtreiben (stand – padėtis stovint, vieta, stovėjimas)
Medžioklės varant būdai Standtreiben ir Vorstehtreiben nežinomi Lietuvoje. Jie taikomi ne tik dideliuose laukų plotuose, bet ir struktūrizuotose plotuose (pvz., apaugusiuose nedideliais krūmais). Taip pat šiais būdais galima varyti iš laukų į mišką ar į krūmus, išdėstant medžiotojų ir šunų vedlių linijas pamiškėje ar pakrūmėse. Kartais medžiojama ir tiesiog miške.
Medžiojant Vorstehtreiben būdu dažniausiai medžiotojų linija išdėstoma pamiškėje ar pakrūmėse. Už jos per saugų atstumą (daugiau nei 400 metrų) atsistoja medžioklinių šunų vedliai. Su medžiokliniais šunimis jie „surenka“ sumedžiotus paukščius ir žvėrelius, taip pat siunčia šunis persekioti ir atnešti sužeistus žvėris. Varovai linija be arba su dviem sparnais (tada varovų linija suformuoja atvirą stačiakampį) juda medžiotojų link.
Medžiojant šiuo būdu varovų linijoje medžiotojų nėra, todėl dalis kiškių (daugiausia patelės) gali išbėgti iš varomo ploto pro varovus ar per varymo linijos šonus.
Priklausomai nuo medžiotojų skaičiaus, maksimalus plotis iki 500 metrų, o vieno ėjimo ilgis – 1500–2000 metrų. Medžiotojų stovėjimo vietos, priklausomai nuo varomo ploto specifikos, nutolusios viena nuo kitos per 60–70 metrų. Darant liniją reikia atkreipti dėmesį į saulės padėtį, kad šauliams nereikėtų šauti į atbėgančius kiškius prieš saulę. Taip pat svarbi vėjo kryptis, kad vėjas nenupūstų medžiotojų kvapo atbėgantiems žvėrims, kitaip jie spruks pro varymo šonus ar pro varovų liniją. Atstumas tarp varovų – iki 25–30 metrų.
Medžiojant tokiu būdu geriausiai tinka sausa, nevėjuota rudens diena.
Pirmiausia savo vietas užima medžiotojai ir šunų vedliai, paskui stoja varovų linija. Po komandos varovai pradeda lėtai ir tolygiai judėti. Kas 50 metrų, taip pat įveikus griovį, pylimą, tvorą linija vėl išlyginama. Varovai juda ramiai, be triukšmo. Atgal bėgančios stirnos ar kiškai ramiai, be riksmų ar mojavimo rankomis, praleidžiami. Medžiotojai nutraukia šūvius likus iki varovų 350 metrų ir gali šauti tik atgal.
Priklausomai nuo vietovės, medžioklės ploto specifikos, medžioklės objekto, varymo sparnuose statomi medžiotojai ir medžiotojais su šunimis. Medžiotojų linija tampa stačiakampiu, kuris apsupa visą varomą plotą, ir Vorstehtreiben virsta Standtreiben. Standtreiben būdu galima medžioti ir miške. Na, ir žinoma medžiojant tokiu būdu šaunami tik iš varomo ploto išbėgę žvėrys.
Medžioklė „grandine“ yra dar viena smulkiųjų gyvūnų medžioklės varant forma. Grandinė yra seniai ir tradiciškai naudojama Lietuvoje. Šiuo būdu galima medžioti tik dideliuose laukų plotuose. Paprastą grandinę sudaro medžiotojų, medžiotojų su šunimis ir varovų linija, kurios ilgis nuo 800 iki 1 000 metrų ir kuri juda medžiojamu plotu. Kartais abiejose grandinės pusėse suformuojami nedideli sparnai iš kelių varovų ir medžiotojų. Grandinė gali būti sėkminga ir rezultatyvi, kai medžiojama dideliuose plotuose, todėl grandinės vieno ėjimo ilgis yra ne mažesnis kaip 4 000–5 000 metrų.
Medžiotojai ir medžiotojai su šunimis grandinėje statomi kas 60–70 metrų, tarp jų – varovai. Ypatingas reikalavimas visiems medžiokles grandine dalyviams – atidumas, drausmė, vienodas tempas (judėjimo greitis), tarpų ir tiesių linijų išlaikymas. Linijos „bangavimas“ ar net „maišo“ susidarymas yra pavojingi ir gali tapti nelaimingo atsitikimo priežastimi. Medžiotojai, einantys su šunimis, siunčia juos atnešti sumedžiotus žvėrelius ir paukščius, taip pat persekioti ir atnešti nubėgusių sužeistų gyvūnų. Medžioklinių šunų naudojimas sužeistų žvėrių paieškai padidina medžioklės rezultatus 20–30 procentų.
Įdomu tai, kad kiškiai, grandinės pakelti iš savo guolių ir pabėgę iki 2000 metrų, vėl stengiasi grįžti į savo guolius.
Bohemijos grandinė skiriasi nuo paprastos grandinės tuo, kad kairėje ir dešinėje formuojami iki 500 metrų ilgio sparnai. Kuo sparnai ilgesni, tuo geriau. Susidaro lyg ir atviras stačiakampis, judantis medžioklės plotu. Sparnuose eina tik varovai, kurie trukdo pakeltiems žvėrims ištrūkti iš varomo ploto. Kaip ir grandinėje, didelis dėmesys skiriamas visų medžioklės dalyvių atidumui, drausmei, vienodam tempui, tarpų ir tiesių linijų išlaikymui.
Nuo tuo priklauso medžioklės sėkmė ir saugumas. Kad būtų išlaikyti šie reikalavimai, kartais medžioklės vadovai ištiesia baltos ir raudonos spalvos plastikinę signalinę juostą, ant kurios kas 10–15 metrų surišami mazgai ir kurią neša varovai. Taip išlaikomi tiesi grandinės linija ir tarpai, be to, juosta, plazdanti tarp varovų, padidina medžioklės sėkmę.
Kampe tarp pagrindinės linijos ir sparnų paliekamas 30 žingsnių atstumas, kur stovi medžiotojas, šaunantis į prasiveržusius kiškius. Šios vietos kampuose laikomos geriausiomis.
Kad viskas vyktų sklandžiai, saugiai ir sėkmingai, prieš rengiant medžioklę grandine, taip pat medžiojant kitais medžioklės varant būdais, organizatoriai privalo labai gerai suplanuoti medžioklę žemėlapyje. Kaip minėta, labai svarbu išlaikyti tiesius ir pagrindinę liniją, ir flangus. Tam gali padėti ir tiesūs grioviai, žemės ūkio darbams naudojami keliai. Orientyrais gali pasitarnauti ir prieš medžiokles įsmeigti žymekliai – ryškiai dažyti kuolai.
Ideali Bohemijos grandinė yra nuo 1500 iki 2000 metrų pločio ir nuo 4 iki 5 kilometrų ilgio. Idealus oras grandinei – be vėjo, drėgnas, be pašalo. Tada kiškiai tvirtai guli guoliuose, nenoriai kyla, o pakilę stengiasi grįžti arčiau guolio. Drėgnu oru kiškiai bėga netoli.
Medžioklė „katilu“ – seniai žinomas medžioklės varant būdas. Vokiškoje medžioklinėje literatūroje šį būdą pirmą kartą aprašė žurnalistas ir rašytojas Hermanas Lionsas (Hermann Löns) knygoje apie kiškius „Mümmelmann“ (1909). Lietuvoje šis būdas buvo pradėtas taikyti Suvalkijoje apie 1990-uosius.
Medžioti šiuo būdu tinkamiausia sausą rudens arba žiemos dieną, nes tokiu oru kiškiai gerai „kyla“. Drėgna ar lietingą dieną medžioklės dalyviams sudėtinga judėti, ypač sunkiuose, nuo lietaus įmirkusiose, molingose dirvose, o įšalus žemei kyla pavojus dėl rikošetuojančių šratų. Be kiškių ir lapių, galima medžioti kurapkas ir fazanus (ten, kur leidžiama ir jų yra), skrendančius virš medžiotojų galvų iš katilo.
Kiekviename katile iš pradžių vienas prieš kitą suformuojami du puslankiai (flangai), kurie judėdami į priekį susijungia į apskritimą – katilą. Katilo pradžioje tarpai tarp medžioklės dalyvių iki 60 metrų. Medžiotojai tuo metu gali šauti tiek į priekį, tiek atgal. Katilo skersmeniui sumažėjus iki apie 400 metrų, po signalo į centrą eina tik varovai, o medžiotojai ir medžiotojai su šunimis lieka vietoje ir šauna tik į iš katilo išbėgusius žvėrys. Kaip minėta, medžiotojai su šunimis naudoja juos aportuoti sumedžiotus žvėrelius ir paukščius, sekti ir atnešti nubėgusius sužeistus gyvūnus. Medžioklinių šunų naudojimas sužeistų paieškai labai pagerina medžioklės rezultatus.
Kad viskas vykti sklandžiai, sėkmingai ir saugiai, prieš medžioklę katilu medžioklės vadovas turi daug daugiau laiko skirti pasirengimui, nei medžiojant kitokiais būdais. Pirmiausia medžioklė suplanuojama plotų žemėlapiuose. Numatomos dviejų vienas prieš kitą esančių flangų dalyvių susirinkimo vietos, flangų judėjimo kryptys arba, jeigu dalyviai važiuoja automobiliais, – važiavimas ir automobilių stovėjimo vietos, katilo centras ir t. t. Prieš medžioklę, kad būtų taupomas laikas aiškinimams, rodymams, korekcijoms ir išvengta dalyvių orientacijos komplikacijų pačios medžioklės metu, tai atliekama plotuose pažymint žymekliais (pvz., ryškiai dažais pažymėtais kuolais).
Katilo dydis priklauso nuo plotų dydžio. Mažiausias katilo skersmuo – apie 1 000 metrų. Atitinkamo dydžio katilui, medžiotojų ir varovų skaičių galima paskaičiuoti pagal formulę: 2 X π (3,14) X r (katilo spindulys)
= katilo išorės ilgis : tarpas tarp medžioklės dalyvių (iki 60 m) = medžiotojų ir varovų skaičius. Tarp dviejų medžiotojų statomi vienas arba du varovai. Visai dienai medžioklės dalyviai suskirstomi į dvi lygias grupes.
Prieš 30–40 metų Vakarų Europoje medžioklėms, kuriose dalyvaudavo 50–60 medžiotojų, 30–40 varovų, „diriguodavo“ medžioklinių ragų garsai. Dabar naujosios technologijos atėjo ir į medžioklės sritį – ragus išstūmė mobilieji telefonai. Jais daug lengviau komunikuoti ir vadovauti medžioklės eigai. Ir labai gaila… Ragų garsai suteikia medžioklei šventiškumo, iškilumo ir savito žavesio. Žinoma, su sąlyga, kad visi medžioklės dalyviai žino ir supranta medžioklinių ragų signalus.
Labai svarbi medžioklės dalis – jos pabaiga su gražiu, kultūringu laimikio išguldymu. Išguldymo metu suskaičiuojami medžioklės rezultatai, paleisti šūviai, sveikinami taikliausi ir laimingiausi medžiotojai, paguodžiami tie, kuriems nepasisekė, tariami padėkos žodžiai, na, ir žinoma fotografuojamasi. Visi sumedžioti žvėris ir paukščiai guldomi ant dešiniojo šono. Didesni guldomi prieš mažesnius, žvėrys – prieš paukščius, kiekvienas dešimtas tos pačios rūšies žvėris ar paukštis guldomas per korpusą į priekį. Visas išguldymas „įrėminamas“ eglės šakomis ir fakelais ar mažais laužais. Prie laimikio galvų stoja medžiotojai ir medžioklės vadovas, dešinėje (prie žvėrių ir paukščių nugarų) – medžiotojai su šunimis, kairėje (prie laimikio pilvų) – varovai, o priešais laimikio uodegas statomi trimitininkai. Na ir po visko, baigiamasis akordas – „paskutinis varymas“.
„Miske.lt”
Vytautas Tamošiūnas
