Aplinkos apsaugos departamento (AAD)
direktoriaus įsakymu medžiotojų klubui „Antanava“ panaikintas leidimas
naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete
„Antanava“. Įsakymas pradės galioti nuo vasario 28 dienos. Šį sprendimą
medžioklės plotų naudotojas dar turi teisę skųsti.
Sprendimas priimtas atsižvelgiant į
Lietuvos Respublikos medžioklės įstatyme numatytus reikalavimus bei į
AAD Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento patikrinimo metu
nustatytas aplinkybes – medžiotojų klubas „Antanava“ 2014 ir 2018 metais
nesumokėjo mokesčio, o 2015 ir 2016 ilgiau kaip 6 mėnesius nemokėjo
mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą. Už 2014, 2015, 2016,
2017 ir 2018 metais nedeklaruotus mokesčius, medžioklės plotų
naudotojui buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 77 358 eurų.
Sprendimas dėl mokesčio didesniu tarifu
buvo apskųstas teismui. Vilniaus apygardos
administracinis teismas vasario 24 d. pirmąjį posėdį nukėlė kovo 30
dienai.
Panaikinus leidimą, AAD organizuos
viešąjį elektroninį aukcioną dėl teisės naudoti medžiojamųjų gyvūnų
išteklius medžioklės plotų vienete „Antanava“.
Dar nė medžiotoju nebuvau (pasakoju apie 1970 m.), kai vienoje vyrų kompanijoje išgirdau pasakojimą, kaip didžiulis šernas vilką į medį įlaipino. Rimti vyrai pasakojo, tad visiškai tuo patikėjau. Tik vėliau sužinojau, kad to „vilko“ vardas Kazys ir gyvena jis ne miške, o Kantaučių (Plungės r.) kaime, turi žmoną Stefą ir trejetą „vilkiukų“.
Taip jau susiklostė, kad pačias įdomiausias fotografijas medžioklės tema padariau ir įdomiausius medžioklės nuotykius patyriau dalyvaujant Kaziui Vilkui.
Niekada neužmiršiu savo pirmosios medžioklės (1973 m.). K. Vilkas tada jau buvo patyręs ir taiklus medžiotojas. Pats pirmas naujo medžioklės sezono varymas. Nupasakojo jis man vietą, kur turiu stovėti šaulių linijoje, prie tokio neseniai iškasto kanalo, kurio visas krantas besąs dilgėlėmis apaugęs.
Kazys Vilkas
„Čia, – sako, – briedžiai bėgs“. Nebuvo tame miške jokio briedžio, bet šerną varovai išvarė. Ir nutik taip, kad šernas būtent pro mane bėgo, o aš pirmą kartą savo medžioklinio gyvenimo pradžioje šautuvą rankose laikiau. Šernas, senas kuilys, visai netoli manęs iš miško išlindo ir taikėsi šokti per kanalą. Ne visada jį ir mačiau, nes aukštos dilgėlės paslėpė. Taikiau aš ar ne – negaliu nė pasakyti, bet kai driokstelėjo šūvis, šernas įvirto į žolėmis, dilgėlėmis apaugusį kanalą ir jo nebemačiau. Staiga žiūriu, kad jis paknopstom išropojo iš kanalo ir skuodžia atgal į mišką. Žvėries vis nebemačiau ir nebėra kaip paleisti antro šūvio. Tačiau ten jis susitiko varovu ėjusį K. Vilką. Tas tai jau greit jį „sutvarkė“. Bilst – ir guli.
Dar vienas kitas varymas ir atėjo pietų metas. Visi ant kelmų susėdome, kas ką atsinešęs kramtome. Kalbos, suprantama, apie šerno medžioklę sukasi. Nedaug tada šernų sumedžiodavome, tad tai jau buvo rimtas laimikis, reikalaujantis ne kartą apie tokio žvėries medžioklę pasakoti ir… kaskart vis gražiau.
O tada… „Bus iš tavęs medžiotojas, – tapšnojo man per petį Kazys, – ir tu taikliai pylei į kuilį“. Kol laimingas pagyrimų klausiausi, šuo mano pietus surijo. „Štai tau ir pirmoji pamoka, – juokėsi Kazys, – medžioklėje nežiopsok“.
Tikra tiesa – tuo daug kartų įsitikinau. Medžioklėje viskas svarbu: kaip tu apsirengęs, ar nespaudžia koks drabužis, ar tvarkingas ginklas, ar peilį turi, ar gerai mišką žinai, bent jau kur turi atsirasti pasibaigus varymui. Svarbu, kaip varovai ir šunys dirba. Net tai, kokios nuotaikos į medžioklę patraukei, gal per kokius rūpesčius pritrūks medžioklinio dėmesio, gerai žvėries nepamatysi, netaikliai šausi.
Gi Kaziui geros nuotaikos niekada netrūko – kad tik medžioklė įvyktų.
Kartą medžiojome miške, per kurį teka Sausdravo upelis (Plungės r.). Pločio gal 20–30 metrų, bet vietomis gilokas, įspraustas tarp aukštų skardžių. Buvo gruodžio mėnuo, gal dešimties laipsnių šaltukas spaudė. Upelis gana sraunus – tik pakraščiai užšalę. Kazimieras įsitaisė ant aukšto šlaito, tokioje vietoje, kur žvėrys dažniausiai upelį perbrisdavo.
Didelis, labai didelis kuilys, varovų išbaidytas, per mišką pro Kazį link upės bėgo. Šakos lūžo, miškas traškėjo, sniegas sūkuriais šernui iš po kojų lėkė – per upę taikėsi bėgti. Kazys kad trenks vieną, antrą šūvį! Aiškiai matyti – kliuvo, nes šernas per upę jau vos brido, skardin ropojo, atgal slysdamas. Pabėgs! Negi paleisi?! Pertaisė šautuvą ir puolė per upę medžiotojas. Lig juosmens lediniame vandenyje stovėdamas, dar kartą šovė į šerną. Kulka, kaip paskui paaiškėjo, žvėries nekliudė, bet ir nebereikėjo, nes pati pirmoji buvo mirtina.
Skaitytojas neabejotinai pasakys, jog medžioklis neturi teisės iš savo vietos pasitraukti. Taip, bet tais senais metais į medžioklę susirinkdavo geriausiu atveju gal tik dešimt šautuvuotų vyrų. Žinoma, saugaus elgesio medžiolėse taisyklės buvo, bet žinojome, kuris kurioje vietoje yra ir Kaziui medžioklės vadovas buvo davęs leidimą iki nurodyto atstumo pasitraukti iš savo.
Išgirdome pučiant medžioklinį šautuvą. Kazys puikiai mokėjo šautuvu išgauti medžioklės rago garsą. Susirinkome ton vieton. Žiūrim – antroje upės pusėje, šlaite, šernas guli, o šalia jo, kaip gimęs, Kazys tai ant vienos, tai ant kitos kojos šokinėja, permirkusius drabužius gręžia. Tai bent azartas! Tai bent medžiotojas! Gruodžio mėnesį, spaudžiant dešimties laipsnių šaltukui! Per upę – oho! Teko vyrą, kad nesušaltų ir nesusirgtų, medžiotojų „vaistais“ gydyti. Aišku, ir kiti medžiotojai profilaktiškai vaistų gavo, kai kuriems net per daug teko…
Sukūrėme ten pat lauželį, nulupome šerną ir mėsą sudėjome į kuprines. Medžioklė baigta. Tais senais laikais nedaugelis medžioklės kolektyvų turėjo savo namelius, tad dažniausiai žvėrį nulupdavo po egle arba kokio kaimiečio daržinėje. Tai buvo apie 1975 metus.
Daug linksmų nuotykių patyrė, daug taiklių šūvių medžioklėse paleido mūsų „vilkas“. Bet buvo ir liūdnų.
Kazys visados turėjo gerai dirbantį medžioklinį šunį. Kiekvienas medžiotojas, kurio šuo puikiai varo žvėris, medžioklėse patiria dvigubą malonumą. Turėjo Kazys Džekį – Lietuvos skalikų veislės. Šaunus šunėkas buvo! Būdavo, atsiveda Kazys Džekį prie kokio eglių tankumyno, prie miško, kur dienoja šernai, paleidžia jį, užsiundo: „Džeki, paimk, paimk!“ Šis šast į tankumyną ir jau loja ant šerno. Tol loja, kol šernui nusibosta jo klausytis, tad puola šunį. Tas to tik ir laukia – strimgalviais pas savo šeimininką neria, o šis šautuvą atstatęs laukia šerno pasirodant.
Kazys Vilkas
Daug deglųjų jiedu tokiu būdu sumedžiojo. Tada ir į medžioklę tik keliese išeidavome, mums tik reikėjo netrukdyti Kaziui su jo Džekiu.
Jei jau užsiminiau apie liūdnus šio medžiotojo nuotykius, tai turiu paporinti. Gal dar kartą suskaudinsiu Kaziui širdį, bet ką padarysi. Nutiko taip, kad pats Kazys savo mylimą Džekį nušovė.
Jau buvo pavakarys. Paskutinis varymas. Ir po daugybės metų galiu tiksliai tą vietą parodyti. Linksmai skalydamas, Džekis atvijo Kaziui šernus. Miško progumą šernai prašoko šūvio nekliudyti, o šuniui kliuvo. Baisus dalykas medžiotojui pačiam nušauti savo mylimą draugą. Atsisėdo Kazys ant kelmo, Džekį aprauda. Priėjusiam medžioklės draugui šautuvą atkišo: „Nušauk ir mane“, – prašo. Draugas, vardu Benas, jį kaip įmanoma apramino ir prižadėjo nė vienam medžiokliui nepasakyti, kur tas Džekis pradingo. Nubėgo su šernais ir nebegrįžo…Gal dvidešimt metų Benas prisakymo laikėsi, bet kartą viename medžiotojų pobūvyje pats Kazys apie tą nutikimą papasakojo.
Įsigijo, užsiaugino Kazys naują šunį. Pavasarį gimęs buvo. Kai rudeniop pirmą kartą medžioklėn atsivedė, iškilmingai tarė: „Rusų anglų margasis, vardas Miris“. Žiūriu, kad šuo vyrišką giminę patvirtinančių dalykų neturi. „Kad čia ne Miris, o Morta“, – sakau. Taip kalei ir prigijo tas vardas. O Kazys nesupranta, kaip čia išėjo. Iki aštuonių mėnesių šunį išaugino ir tik tada išsiaiškino, jog tai kalė.
Jau seniai nebeina Kazys į medžioklę, amžius ir sveikata patyrusį medžiotoją įveikė, bet vis užsuku pas jį, prisimename kažkada buvusias šaunias medžiokles. Ko gero, vien apie tą medžiotoją, apie jo nuotykius galima knygą parašyti.
Na, kad ir toks jo nuotykis. Pamiške Kazys prisėlino prie kviečių lauke besiganančių šernų. Tai buvo viena pirmųjų jo medžioklių 1964 metais. Turėjo vienvamzdį šautuvėlį. Šovė į šerną, ir visas būrys lekia tiesiai į medžiotoją. Atstumas nedidelis, persitaisyti nebespėjo, tai tik rankomis alksnio šakos nusitvėrė, pakėlė kojas aukštyn, o šernai pro kojų apačią lekia. Šaka lūžo, o Kazys krito ant bėgančio šerno… Abiem išgąsčio – į valias.
Šernas žviegdamas nubėgo, Kazys vėl ropštėsi į medį. Gi tas šautasis jau guli, tad medžioklė buvo sėkminga.
Kartą, per pačią šernų rują, sumedžiojo jis kuilį. Kvapelis ojojoi… Išvirė jo Stefa kopūstienę su to kuilio mėsa – valgyti neįmanoma, smirdi šernu, ir tiek. Tai liepė visą katilą nunešti Džekiui. Nunešė. Džekis priėjo prie katilo, apuostė ir atsitraukęs kad ims loti ant to katilo!..
Tikrai to medžiotojo patirtų nuotykių užtektų visai knygai. Tereikia prie butelaičio susėsti, porą dienų į diktofoną paplepėti apie patirtus medžioklinius nuotykius – ir medžiaga knygai bus.
Šiandien Lietuvos Respublikos Seime vyks Aplinkos apsaugos komiteto neeilinis posėdis. Posėdžio metu bus svarstomi klausimai susiję su aplinkosaugininkų atliktu tyrimu dėl sumedžiotos stumbrės ir komercinių medžioklių valstybiniuose medžioklės plotuose.
Skelbiame neeilinio posėdžio darbotvarkė:
Susipažinimas su šiuo metu turima informacija ir medžioklės, vykusios sausio 2 d., aplinkybėmis;
Susipažinimas su aplinkosaugininkų atliktu tyrimu dėl sumedžiotos stumbrės;
Dėl komercinių medžioklių vykdymo – kokia tvarka jos vyksta ir kokią naudą gauna valstybė;
Aplinkos ministerijos pozicija dėl medžioklių vykdymo, dėl medžioklių ir medžiotojų registravimo, sumedžiojamų gyvūnų apskaitos ir šios informacijos viešinimo;
Komiteto posėdžio išvadas rengs L. Balsys, A. Gedvilienė, S. Gentvilas, P. Saudargas, J. Jakučionytė.
Šių metų sausio 2 d. buvo pagerbtas buvusio VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto doc. dr. Kęstučio Pėtelio (1949–2019) atminimas. Aplankyta jo amžinojo poilsio vieta Liudvinave, aukotos šv. Mišios, kurias koncelebravo Tabariškių parapijos klebonas kun. Arminas Lukoševičius ir Šilavoto parapijos klebonas kun. Remigijus Gaidys.
ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos 102 kabinetui, kuriame iš asmeninių K. Pėtelio rinkinių sukaupta gausi mokomųjų pavyzdžių kolekcija, suteiktas „Doc. dr. Kęstučio Pėtelio laukinių gyvūnų populiacijų valdymo laboratorijos“ vardas.
Renginio metu apie doc. K. Pėtelio gyvenimo pagrindinius etapus, nuveiktus darbus papasakojo ŽŪA Miško biologijos ir miškininkystės instituto direktorius prof. G. Brazaitis. Šviesiais prisiminimais pasidalino gausiai susirinkę bendražygiai medžiotojai, draugai, kolegos, artimieji – A. Valinčius, V. Kundrotas, A. Blockus, A. Kamičaitis, A. Navasaitis, J. Ravinskas, G. Pėtelis, R. Ribačiauskas, kun. R. Gaidys, S. Kinderis, A. Paulauskas, žmona Teresė ir kiti.
Pristatyta naujai išleista K. Pėtelio bibliografijos knygelė (sudarė dr. J. Stankevičiūtė ir kt.). Doc dr. K. Pėtelis nuo 1991 m. LŽŪA Miškų ūkio fakultete dėstė su medžiokle susijusius įvairius studijų dalykus, kartu su doc. A. Navasaičiu parengė ir 1998 m. išleido pirmąjį Lietuvos aukštųjų mokyklų studentams skirtą vadovėlį „Medžioklė“. Dirbdamas LŽŪA Miškų fakulteto Miškininkystės katedroje asistentu, 2002 m. apgynė disertaciją „Reaklimatizuotų bei aklimatizuotų kanopinių žvėrių populiacijų formavimasis ir kokybė Pietvakarių Lietuvos miškuose“. 2006 m. jam buvo suteiktas pedagoginis docento vardas.
Didelis K. Pėtelio nuopelnas – jo inicijuota ir kartu su kolegomis parengta antrosios studijų pakopos (magistrantūros) studijų programa „Laukinių gyvūnų ištekliai ir jų valdymas“. Šios studijų programos pirmieji absolventai diplomus įgijo 2015 metais.
K. Pėtelis buvo vertinamas kaip autoritetingas medžioklėtyros specialistas, pedagogas, švietėjas, plataus akiračio gamtininkas, mokėjęs įžvelgti esmę probleminėse situacijose, suburti kolektyvą darbams, buvo ilgametis medžiotojų rengimo kursų lektorius ir šių kursų dalomosios mokymo medžiagos autorius. Tiek rašydamas straipsnius, tiek kalbėdamas, visada propagavo kultūringą, mokslo žiniomis paremtą, gamtą tausojančią medžioklę. Jis paskelbė spaudoje daugiau kaip 400 mokslinių ir populiarių straipsnių įvairiais miškotyros, ekologijos, medžiojamųjų gyvūnų populiacijų tvarkymo bei gyvūnų aklimatizacijos klausimais, yra 11 monografijų bei vadovėlių bendraautoris („Medžioklė“ (1998), „Pažink mišką“ (2003), „Miško ekologija“ (2007), „Pabūkime miške“ (2008). Inicijavo ir rengė mokslinę-praktinę konferenciją „Miško, žmogaus ir laukinių gyvūnų santykis“. Jo darbai žinomi ir užsienio šalyse – Latvijoje, Estijoje, Rusijoje, Kazachstane.
Žinodamas, kokią įtaką dėstant medžioklines disciplinas turi mokymo bazė, K. Pėtelis įkūrė 2008 m. Medžioklėtyros laboratoriją, kuriai vadovavo iki išėjimo į pensiją 2018 metais. Jo iniciatyva ši laboratorija tapo viena turtingiausių Pabaltijo šalyse. Už ilgametį kūrybingą mokslinį ir pedagoginį darbą docentas buvo apdovanotas Padėkos raštais, ASU medaliu už nuopelnus bei atminimo medaliu.
„Mūsų girios” Prof. dr. EDMUNDAS BARTKEVIČIUS , dr. JOLANTA STANKEVIČIŪTĖ , dr. RENATA ŠPINKYTĖ – BAČKAITIENĖ VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakultetas
Aplinkos apsaugos departamento laikinasis vadovas Vaidas Gricius tokį įsakymą pasirašė remdamasis patikrinimo išvada, kad medžiotojų klubas 2014–2016 metais daugiau nei šešis mėnesius nemokėjo mokesčių už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą.
Klubas nesumokėjęs beveik 77 tūkst eurų. Įsakymas, kuriuo naikinamas leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete „Antanava“, įsigalioja vasario 28 dieną.
Šiemetė šilta ir besniegė žiema jau pateikė ne vieną siurprizą. Kadangi nėra nuolatinės sniego dangos, medžiotojai negali atlikti kasmetinės privalomos medžiojamųjų gyvūnų apskaitos pagal pėdsakus sniege.
Kadangi sąlygų atlikti apskaitą nėra, kol kas ji ir neatliekama. Jei gamtos sąlygos leis, susiformuos apskaitai atlikti tinkama sniego danga, tuomet medžiotojai apskaitą atliks.
Tačiau medžiotojai turi ir kitą pareigą – ištisus metus rinkti ir teikti informaciją apie didžiųjų plėšrūnų (vilkų, lūšių ir rudųjų lokių) buvimą. Ši informacija apie vilkų ar jų veiklos stebėjimą, labai svarbi norint turėti kuo daugiau duomenų, kurie padeda vertinti vilkų populiacijos būklę.
Aplinkos ministerija kviečia medžiotojus nepamiršti šios pareigos ir ragina sukauptą informaciją apie stambiuosius plėšrūnus pateikti užpildant žvėrių apskaitos anketą.
Kviečiami prisijungti prie duomenų rinkimo ir tie, kurie neabejingi gyvosios gamtos išsaugojimui.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija Strateginės komunikacijos skyrius
Nors šiandien bebrai yra įprasti medžiojamieji gyvūnai, tačiau XX a. pirmoje pusėje jie šalies teritorijoje buvo beveik išnykę. Pokario metais bebrai buvo reaklimatizuoti, juos įvežant iš Rusijos Voronežo srities, dalis jų Nemuno baseino upėmis plito iš populiacijos židinių, išlikusių Baltarusijoje ir Lenkijoje.
Bebrų Lietuvoje per paskutiniuosius keletą dešimtmečių smarkai pagausėjo. Spartus šių žvėrelių skaičiaus augimas tęsiasi nuo tada, kai sumažėjo jų kailių paklausa. Daugėjant bebrų auga ir jų daroma žala žemės ir miškų ūkui.
Miškų ir žemės sklypų savininkai skundžiasi, kad dėl jų veiklos užtvindomi pasėliai, šienaujamos pievos bei ganyklos, pakeliamas vandens lygis melioracijos grioviuose, apgraužiami vertingi medžiai, užtvindomi ūkiniai miškai, kai kuriuose mažuose upeliuose dėl pastatytų užtvankų susilpnėja srovės ir uždumblėja dugnas, todėl nyksta lašišinės žuvys.
Kviečiame kovo 18 d. 19 val. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijoje (M. Sleževičiaus g. 15, Vilniuje) į čia rengiamą seminarą ,,Bebrai mūsų plotuose. Šių dienų aktualijos‘‘.
Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro docentas Egidijus Bukelskis supažindins su bebrų gausos kaitos tendencijomis ir jų daromo poveikio aplinkai vertinimu.
Savo patirtimi medžiojant bebrus spąstais dalinsis Šarūnas Maigis, o Tomas Zabulėnas pasakos apie bebrų medžioklę naudojant urvinius šunis.
Seminaras nemokamas. Registracija išankstinė. Norinčius dalyvauti seminare, prašome registruotis el. p. lmzdkinologija@gmail.com. Registruojantis prašome nurodyti vardą, pavardę, telefoną ir el. paštą. Registracija iki 2020 m. kovo 13 d. Iki susitikimo seminare. Seminaras vyks M. Sleževičiaus g. 15, Vilnius.
Žemėje yra tautų, kurios pasižymi dideliais pasiekimais gyvulininkystėje, naminių gyvulių veisime ir jų veislių kūrime. Vokiečių, britų, prancūzų naminių gyvulių veislių yra išties labai daug. Tačiau įdomu, kad vokiečių ir britų veislės yra populiarios visame pasaulyje, o štai prancūzų veislių yra sukurta daug, bet jos, nors ir keista, nėra populiarios svetur, o paplitusios labai lokaliai. Visas naminių gyvulių veisles galima padalyti į dvi grupes. Pirmajai grupei priklausytų veislės, kurios išvestos iš šalyje buvusių „aborigeninių“ atstovų – vietinės veislinės medžiagos, antrajai – tos, kurios kryptingos selekcijos, atrankos būdu sukurtos iš kitose šalyse atsiradusių veislių. Šiai grupei priklauso ir vokiečių medžioklinis terjeras, kurio sukūrimui naudotos britų terjerų veislės.
Vokiečių medžioklinis terjeras – viena jauniausių medžioklinių šunų veislių. Jai nėra ir šimto metų – oficialiai sukurta apie 1923 metus.
XIX amžiaus viduryje, apie 1860-uosius, buvo pradėtos rengti pirmosios šunų parodos. Jos sutraukė daugybę smalsuolių ir žiūrovų ir greit tapo populiaria visuomenės laisvalaikio leidimo ir bendravimo forma. Taip pat parodų rengimas parodė, kad jos gali duoti didelę komercinę naudą. Šunų parodų atsiradimas iš esmės pakeitė visą pasaulio šunininkystę. Dabar šunis pradėta vertinti ne tik dėl to, kad jie geba atlikti tam tikrą darbą ar gali būti naudojami medžioklėje, bet ir dėl to, kad su jais galima dalyvauti parodose. Veisiant šunis parodoms buvo pradėta orientuotis pirmiausia į šunų išvaizdą, o ne į darbines savybes. Foksterjerai (ir ne tik jie) iš tik medžioklėje naudojamų šunų, tapo mėgstamais parodų ir šeimos, namų šunimis ir jų medžioklinės savybės kuo toliau, tuo labiau buvo prarandamos. Dėl to dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, 1911 metais, Miunchene nuo pagrindinės Vokietijos foksterjerų augintojų masės, kurie veisė šiuos šunis orientuodamiesi pirmiausia į eksterjerą, pradėjo atsiskirti nedidelės grupelė, pasivadinusi „Foxterriersportzucht“, Pietų Vokietijos medžiotojų: miškininkas Rudolf Frieß, žemvaldys Werner Zangenberg, fabrikantas Karl-Erich Gruenewald. (beje, Rudolf Frieß ir Karl-Erich Gruenewald labai aktyviai dalyvavo kitos šunų veislės – vokiečių vachtelhundų – kūrime).
Rudolf Frieβ (1881–1965) – iškilus vokiečių miškininkas, medžiotojas ir šunininkas. Parašė dešimtis knygų apie medžioklę ir medžioklinius šunis. Labai daug dirbo kuriant vokiečių medžioklinių terjerų, Bavarijos kalnų pėdsekių, o daugiausia – vokiečių vachtelhundų veisles, dar vadinamas „vachtelių tėvu“.
Šios grupės tikslas buvo ne tik šios veislės medžioklinių savybių išsaugojimas ir gerinimas, bet ir atranka veisimui šunų su ilgesne nugara, su geresniais galūnių kampais ir tamsesne kailio spalva. Po Pirmojo pasaulinio karo šis atsiskyrimo procesas atsinaujino, atsinaujino, gilėjo prieštaravimai ir trintis tarp pagrindinės masės augintojų ir „Foxterriersportzucht“ grupės medžiotojų. Greitai likimas „Foxterriersportzucht“ suteikė šansą. 1923 metais fokstejerų veisėjo Heinz Heckveislyne gimė 4 šiurkščiaplaukiai juodi su įrudžiu šuniukai. Jų tėvai buvo kalė „Huntsmans Husse“ (kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad jį buvo foksterjerės ir valų terjero dukra) ir importuotas iš Anglijos juodas su įrudžiu tėvas „Manwill Eletric Whieerer“.
Heinz Heck – vokiečių biologas, nuo 1927 metų iki 1969 metų Miuncheno zoologijos sodo (Tierparks Hellabrunn) direktorius. Kaip ir jo vyresnysis brolis Lutz Heck (nuo 1924 m. iki 1932 m. dirbo Berlyno zoologijos sode, o nuo 1932 metų iki 1945 metų buvo jo direktorius, beje, perėmęs šias pareigas iš savo tėvo Ludwig Heck), buvo susižavėję eugenikos idėjomis, dirbtine atranka ir nykstančių bei išnykusių gyvūnų rūšių (tarpano, tauro) atkūrimu, išaugojimu ir gausinimu. Būdami aistringi medžiotojai, domėjosi medžiokliniais šunimis ir jų veisimu. Artimai bendravo su Adolfu Hitleriu ir ypač Germanu Geringu, buvo jo numylėtiniai. Dėl to vokiečių medžioklinio terjero veislė ir jos augintojų klubas buvo nacionalsocialistų globojami, ir tai viena iš priežasčių, kodėl taip greitai naujoji veislė tapo populiari ir gausi. Prie to, žinoma, prisidėjo ir tuometinės nacionalistinės nuotaikos šalyje.
Heinz Heck su kale „Huntsmans Husse“ ir „Werwolf“, „Rauhgraf“, „Morla“ ir „Nigra“.
Į foksterjerų veislės knygą gimę šuniukai buvo įrašyti kaip neatitinkantys veislės standarto ir turėjo būti išbrokuoti. Sužinojęs apie šią vadą Werner Zangenberg ją pigiai nusipirko (o kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad Hans Heck juos padovanojo). W. Zangenberg davė jiems vardus „Werwolf“, „Rauhgraf“, „Morla“ ir „Nigra“.
„Werwolf“, „Rauhgraf“ ir „Ali“ von Zangenberg
W. Zangenberg, būdamas labai didelis šunų veisėjas (jo voljeruose vienu metu gyveno iki 100 šunų), pradėjo veisimo darbą su šiais keturiais veislės pradininkais. Veisime naudojo kraujomaišos (artimos įvaisos) metodą, poruodamas tarpusavyje gimusius Hans Heck vadoje šunys. Tačiau tokio veisimo rezultatai nelabai tenkino veisėjus, todėl, kad Hans Heck juodo su įrudžiu lizdo šunų palikuonys neturėjo tokių puikių darbinių savybių, kokių norėjo veisėjai. Rudolf Frieß, Werner Zangenberg, Karl-Erich Gruenewald nusprendė poruoti gautus jaunus šunis su senais, dar prieš karą įvežtais į Vokietiją iš Didžiosios Britanijos, su patikrintomis darbinėmis savybėmis juodais su įrudžiu foksterjerais, pavyzdžiui, Grille von Schüzenreain. Tokia veisimo metodika davė puikius rezultatus. „Foxterriersportzucht“ grupė pradėjo gauti aršius, puikos uoslės ir sekant pėdsakais skalijančius šunis.
Vokiečių medžioklinių terjerų veislės apie 75 procentai šunų sekant pėdsakais skalija. Skalijimas sekant pėdsakais yra skalikams būdinga savybė. Kyla klausimas, iš kur šią savybę turi terjerai. Manoma, kad šią savybę terjerai gavo iš skalikų. Terjerai Britanijoje buvo naudojami lapių medžioklėse su skalikų gaujomis (vadinamosios porforsinės medžioklės) tam, kad vėl išvarytų lapę iš urvų ar vandens perlaidų, kuriose jį pasislėpdavo nuo ją persekiojančių skalikų. Buvo laikai, kai terjerai turėjo savo spalva nesiskirti nuo skalikų gaujos šunų spalvos, todėl jiems buvo įliejama mažų parforsinių medžioklių skalikų – biglių – kraujo, o kartu buvo įlieta ir savybė skalyti sekant pėdsakais.
Šuo, sekdamas pėdsakais, persekiodamas ir varydamas žvėris, privalo skalyti. Europoje tai pagrindinis reikalavimas medžiokliniams šunims, naudojamiems kanopinių medžioklėje varant, turintis daug privalumų. Varant, kai nėra vizualaus kontakto, lieka akustinis. Iš skalijimo žinoma, kas vyksta varymo metu: kur yra šuo, ką jis veikia, o iš skalijimo pobūdžio galima net spręsti, ką jis varo. Skalijimas įspėja, perspėja medžiotojus, stovinčius linijoje ar stovėjimo vietose, kad jie pasiruoštų, nes artėja žvėrys. Skalijančio šuns varomas žvėris sutelkia dėmesį atgal, į jį varantį šunį, o ne į priekį, į medžiotojų liniją ar numerius. Ir svarbiausia – šuo skalydamas varo lėtai. Rudolf Frieβ knygoje „Medžioklės užrašai“ (1923) rašė, kad „šuo, kuris seka pėdsakais skalydamas, negali greitai persekioti žvėries, o tik lėtai varyti, nes jis pusę plaučių naudoja lojimui išgauti, o kitą pusę – nosies darbui“. Lėtas žvėrių judėjimas suteikia medžiotojams daugiau laiko teisingai įvertinti žvėrį ir paleisti taiklų šūvį. Šuns skalijimas varant taip pat labai pagyvina medžioklę, daro ją emocingesnę.
Vokietijos medžioklinėje šunininkystėje tam skiriamas ypatingas dėmesys. Veislių, naudojamų medžioklėje varant, bandymų taisyklėse numatyta, kad šuo, negavęs teigiamo įvertinimo už Spurlaut (pėdsako sekimą skalijant), laikomas neišlaikiusiu bandymų ir veisime nedalyvauja. Taip yra su tautinėmis skalikų veislėmis, su vokiečių vachtelhundais. Vokiečių jagdterjerų bandymų taisyklės parengtos taip, kad už bandymų pratimą Spurlaut šuo, kuris seka pėdsaku skalydamas, gauna daug daugiau balų nei tas, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut). Jagdterjerui, kuris varo tylėdamas ir pradeda skalyti tik pamatęs žvėrį (Sichtlaut), negali būti suteiktas I laipsnio diplomas. Tai lyg svertai, kuriais remiasi Vokietijos šunininkai, norėdami išvesti medžioklinius šunis kanopinių medžioklei varant, kurie skalija sekdami pėdsakais. Vokietijos Demokratinės Respublikos (DDR) laikais tokie pat reikalavimai buvo taikomi dratharams ir kurtscharams.
Be to, šunys būdavo juodos su įrudžiu spalvos. Išbrokuodavo tik dėmėtus šuniukus ir jaunus šunis su daug baltos spalvos. Naujai kuriamų terjerų darbinės savybės kiekvienais metais vis gerėjo, dėl to atsirado vis daugiau šios veislės gerbėjų.
Tuo metu prie naujos veislės kūrėjų prisijungė ir gydytojas-stomatologas Herbert Lackner iš Karaliaučiaus, Rytų Prusijoje, aistringas medžiotojas ir medžioklinių šunų veisėjas. Herbert Lackner pradėjo medžioklinėje Vokietijos spaudoje skelbti apie W. Zangenberg veislinį darbą ir apie kuriamą ……„vokiečių medžioklinių šnaucerių“ veislę.
Vieno šios iniciatyvinės grupės susitikimo metu Miunchene buvo priimtas sprendimas naują kuriamą veislę pavadinti vokiečių medžiokliniais terjerais. Tam didelę įtaką padarė Rudolf Frieß, kaip didelis medžioklinės šunininkystės autoritetas Vokietijoje. 1926 metais įkuriamas vokiečių medžioklinių terjerų klubas. 1927 metais grupė veisėjų Miunchene surengia pirmąją parodą-apžiūrą, kurioje dalyvavo 22 šunys. Šunis vertinti pakviečiamas Rudolf Frieß.
Pirmosios vokiečių medžioklinių terjerų parodos 1927 m. balandžio 3 d. Miunchene katalogas
Pasiteisinus Hans Heck juodo su įrudžiu lizdo šunų ir jų palikuonių poravimo su darbiniais, juodais su įrudžiu terjerais metodikai, pastarųjų pradėta ieškoti net Anglijoje. Herbert Lackner per anglą profesorių, kuris Karaliaučiaus universitete mokė anglų kalbos, iš Anglijoje išparduodamo darbinio veislyno (mirus savininkui – stambiam žemvaldžiui) įsigijo juodą su įrudžiu šiurkščiaplaukę terjerę (kalę) už 600 markių. Tuo metu tai buvo milžiniška suma už šunį. Kalę pavadino „Forma Baltia“. Tiek išvaizda, tiek darbinėmis savybėmis „Forma Baltia“ atitiko naujai kuriamos veislės idealą. Tokias pat savybes turėjo ir „Forma Baltia“ dukra „Möve Baltia“ ir sūnus „Illo Palatia“.
Rudolf Frieß
Taip pat Karl-Erich Gruenewald iš vieno anglų karininko įsigiję nedidelio ūgio, puikios nervų sistemos, ramaus būdo, puikiai šiurkčiaplaukuotą Valų terjero patiną „Färber vom Schützenrain“. Jis ir buvo jau žinomo „Illo Palatia“ tėvas.
Trečią šunį (patiną) – „Helfer Baltia“ – Herbert Lackner įsigijo iš darbinių Valų terjerų veislyno. Šie trys „Forma“, „Färber“ ir „Helfer“ tapo Hans Heck vados „Werwolf“, „Rauhgraf“, „Morla“ ir „Nigra“ pagalbininkais sukuriant veislę.
Kuriant veislę buvo diskutuojama apie jos paskirtį. Rudolf Frieß manymu, tai turėjo būti tik aršus urvuose ir šernų medžioklėje naudojamas šuo, o Herbert Lackner ir Karl-Erich Gruenewald nuomone, tai turi būti visapusiškas medžioklinis šuo, kuris padėtų medžiotojams po žeme, ant žemės ir vandenyje. Tai turi būti puikiai dresuojamas ir valdomas, stabilios psichikos, aršus, turintis puikią uoslę, sekant pėdsaku lojantis, dievinantis darbą vandenyje, puikiai aportuojantis šuo. Laimėjo vokiškas mentalitetas: praktiškumas, racionalumas ir taupumas – nuspręsta, kad veislė turi būti universali.
Karl-Erich Gruenewald
Veislė užtikrintai vystėsi, atėjo laikas sutvarkyti kilmės knygą ir kergimų registracijos duomenis. Buvo parengtas standartas ir bandymų taisyklės. Reikėjo, kad Vokietijos šunininkystės organizacijos (Kartells für Hundewesen) Deleguota komisija pripažintų veislę ir įrašytų į kilmės knygas. Tai įvyko ne iškart, nes foksterjerų veisėjai tam prieštaravo. Tačiau šioje komisijoje buvo daug medžiotojų ir įtakingų žmonių, kurie pripažino veislę ir įrašė į kilmės knygą. Pirmasis žmogus, kuris vedė vokiečių medžioklinių terjerų veisimo knygą, buvo miškininkas M. Gofert. 1932 metais Karl-Erich Gruenewald perima veisimo knygos vedimą. Pirmoji veisimo knyga išėjo 1932 metais ir joje buvo įrašyta tik 28 šunys, 1933 metais – 72, o 1934 metais – jau 122 šunys. 1934 m. vasario 21 d. Mannheim vokiečių medžioklinių terjerų augintojų klubo posėdyje klubo prezidentas Rudolf Frieß atsistatydino, paaiškindamas, kad dėl valstybinio darbo jis neturi daug laiko klubinei veiklai. Jo siūlymu naujuoju prezidentu tapo Herbert Lackner, kuris šias paregas ėjo iki savo mirties (1966 m.) ir padarė didelę įtaką veislės kūrimui ir tolesniam vystymuisi.
Herbert Lackner
Vokiečių medžioklinių terjerų veislė buvo sumanyta kaip universali, turinti padėti medžiotojams po žeme, ant žemės ir vandenyje, todėl bandymų sistema buvo parengta taip, kad būtų galimą atrinkti šunis ir kales su geriausiomis universaliomis darbinėmis savybėmis tolesniam veisimui. Buvo parengta dviejų pakopų bandymų sistema:
1. Jaunimo (Anlageprüfung) – vertinamos įgimtos, tėvų perduotos savybės: darbas urve, uoslė, kiškio pėdsakas (skalijimas sekant pėdsaku, sekimo nuoseklumas ir noras sekti), reakcija į vandenį, į šūvį ir valdomumas.
2. Visapusiškumo (Gebrauchsprüfung) – vertinamas šunų parengimas visapusiškam naudojimui medžioklėse urve, miške ir vandenyje. Kaip pavyzdį teikiame 1937 metų lauko bandymų rezultatus.
Ir šiuo metu yra likusi 2 pakopų bandymų sistema, pasikeitė tik Jaunimo (Anlageprüfung) pavadinimas į Veisimo (Zuchtprüfung).
Tokia bandymų sistema būdinga visai Vokietijos medžioklinei šunininkystei: kelios (2–3) pakopos (priklausomai nuo amžiaus ir parengimo lygio), universalumas (maksimalus panaudojimas medžiojant įvairiais būdais ir įvairiose vietose). Pavyzdžiui, vokiečių vižlų: specifinė dalis – laukų paukščių medžioklė + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas, vandens paukščių medžioklė, sužeistų žvėrių paieška, valdumumas ir paklusnumas. Vachtelhundų: specifinė dalis – medžioklė varant + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas, vandens paukščių medžioklė, sužeistų žvėrių paieška, valdomumas ir paklusnumas.
Taksai – specifinė dalis – medžioklė urvuose + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas ir vandens paukščių medžioklė (su išlygomis), sužeistų žvėrių paieška, valdomumas ir paklusnumas.
Vokiečių skalikai – spacifinė dalis – medžioklė varant + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas (su išlygomis), sužeistų žvėrių paieška, valdomumas ir paklusnumas.
Ir tas pats vokiečių medžioklinis terjeras – specifinė dalis – medžioklė urvuose + bendrosios dalys: kiškio pėdsakas, aportavimas, vandens paukščių medžioklė, sužeistų žvėrių paieška, valdomumas ir paklusnumas. Žinoma, su labai specializuotomis pėdsekių veislėmis yra kitaip. Tokios medžioklinių šunų bandymų sistemos (pakopinės ir nukreiptos į universalumą) yra visose Vidurio Europos šalyse: Austrijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Vokietijoje.
Buvo sunku vienoje veislėje surinkti aršumą, uoslę ir skalijimą sekant pėdsaku. Užsispyrę ir kantrūs veisėjai neveisė šunų, kurie buvo netobuli. Didelis dėmesys ir vokiečių jagdterjerų paklausa rodė, kad veislė tampa populiari. Tuo metu buvo veisiami tik šunys, praėję Anlageprüfung. Tikslas buvo ne veisiamų šunų skaičius, o jų kokybė.
1934 metais po 11 metų gimus vadai Berlyne į veislės knygą buvo įrašyta 122 jagdterjerai. 1937 metais gimė 200 šuniukų. Greitai vokiečių medžioklinis terjeras tapo populiarus ne tik Vokietijoje, bet ir visoje Europoje. 1941 metais į veislės knygą jau buvo įrašyta 3 000 jagdterjerų.
Vyko karas, bet keletas nepailstančių veisėjų, medžiotojų ir mėgėjų sugebėjo rengti įgimtų savybių bandymus. Karl-Erich Gruenewald karo sąlygomis sugebėjo išleisti 2 veislės knygos leidimus (1941-1942 metais). Karo metu dauguma dokumentų apie vokiečių medžioklinį terjerą dingo, taip pat daugelis Herbert Lackner ir Karl-Erich Gruenewald užrašų.
Po karo Vokietija buvo griuvėsiuose ir pelenuose, o Herberto Lackner ir Karl-Erich Gruenewald jau dėjo pastangas atgaivinti klubo veiklą. Karo metu žuvo daug vokiečių medžioklinių terjerų vedlių ir veisėjų. 1947 m. balandžio 8 d. Salzhausen įvyksta klubo steigiamasis susirinkimas, kuriame dalyvauja 11 veislės entuziastų. Vėl Herbert Lackner išrenkamas klubo prezidentu, o Karl-Erich Gruenewald atsakingu už veisimą. Ši maža grupė idealistų vėl pradeda veiklą: veisti, mokyti, vertinti ir… brokuoti. Tais pačiais 1947 metais surengiami pirmieji pokariniai bandymai.
Tam, kad būtų atkurta per karą prarasta jagdterjerų populiacija, vykdomi bandymai veisimui panaudoti dar vienus juodus su įrudžiu terjerus iš Šiaurės Anglijos ežerų krašto – Lakeland terjerus. Tačiau šie bandymai buvo nesėkmingi.
Medžioklė ir medžioklinė šunininkystė labai susijusios su politika. Po Antrojo pasaulinio karo įvykus politiniams kataklizmams ir Vokietijai skilus į dvi dalis, atitinkamai skirtingomis kryptimis nuėjo ir dviejų Vokietijų medžioklė bei medžioklinė šunininkystė. Sovietų okupacijos zonoje medžioklė buvo atskirta nuo žemės nuosavybės ir tapo socialistinės ekonomikos dalimi. Ypač tai išryškėjo po 1953 m. lapkričio 25 d. Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (toliau – VDR) primto įstatymo, reglamentuojančio medžioklę. VDR medžioklė tapo centralizuota ir kontroliuojama valstybės. Po karo dar vyko šiokie tokie kontaktai tarp Vakarų ir Rytų zonų šunininkų, bet 1953 metais jie nutrūko, o 1961 metais, pastačius Berlino sieną, jie tapo net priešiški.
Medžioklinė šunininkystė VDR pradėjo vystytis atskirai nuo kitos Vokietijos. Kaip ir visa medžioklė, ji tapo centralizuota ir kontroliuojama valstybės. 1958 metais įkuriamas VDR medžioklinės šunininkystės centras (Zentralstelle fon Jagdhundewesen DDR), kuris vykdė valstybinio medžioklinių šunų veisimo koordinavimo ir kontrolės funkcijas. Jo vadovas Dr. Gisbert Röhler ir pavaduotoja Iris Dagmar Scheeler 1985 metais ir 1986 metais lankėsi Lietuvoje (apie tai bus kalbama kitoje dalyje).
Labai įdomu, kad iškarto po karo jagdterjerų veisimui VDR (Spezialzuchtgemeinschaft fűr Deutscher Jagdterrier in der DDR) vadovavo Dr. Edmund Lackner, Herberto Lackner brolis, kuris, deja 1955 m. mirė. VDR šiek tiek keitėsi jagdterjerų veisimo ir bandymų taisyklės. Jagterjerams juoda su įrudžiu spalva tampa vienintelė, visos kitos spalvos – nepageidaujamos. Bandymų ir varžybų metu ypatingas dėmesys skiramas šuns valdomumui. Nevaldomas temperamentas ir beprotiškas aršumas yra brokas.
Po politinių pasikeitimų 1989 metais ir 1990 metais vėl susijungus Vokietijoms, susijungė ir abiejų šalių jagterjerų augintojai. 1990 m. gegužės 13 d. įkuriamas VDR vokiečių medžioklinių terjerų klubas. Prezidentas tampa Klaus Geiβler ir atsakingas už veisimą Klaus Dieter Schieler (prašome atsiminti šį žmogų, nes jis padarė didelę įtaką Lietuvos jagdterjerų vystymui). O spalio 12 d. susijungia abiejų šalių jagterjeristų klubai.
Nuo 1966 metų (Dr. Herbert Lackner mirties metai) pradėti rengti visapusiškumo bandymai Dr. Herbert Lackner atminti. Nuo 1995 metų jie tampa tarptautiniais. Juose dalyvauja iki 30 pajėgiausių jagdterjerų, kurie varžosi po žeme, ant žemės ir vandenyje.
1993 m. birželio 11 d. Austrijoje, Rust am Neusiedlersee, įkurta tarptautinė vokiečių medžioklinių terjerų draugija, kuri vienija nacionalines Danijos, Vokietijos, Pranzūzijos, Italijos, Suomijos, Kroatijos, Liuksemburgo, Austrijos, Rusijos, Šveicarijos, Švedijos, Slovakijos, Slovėnijos, Ispanijos, Čekijos, Ukrainos vokiečių medžioklinių tejerų augintojų organizacijas. Tarptautinė vokiečių medžioklinių terjerų draugija rengia tarptautinius bandymus „Arbeit nach dem Schuss“ – „Darbas po šūvio“.
Taigi, ilgai lauktas rezultatas pagaliau pasiektas, medžiojimas šiai dienai yra populiariausias užsiėmimas Lietuvoje. Taip, tikrai, tai populiariausias užsiėmimas šiai dienai, tik gaila, kad ne dėl to jog mūsų būtų daugiausia ant šios žemelės ir tikrai ne dėl to, kad tai buvo pasiekta garbinga veikla. Nors ir aš medžiotojas, bet vis tiek tuom didžiuojuosi!!!
Taigi, kas yra tas mistinis populiariausias medžiotojas? Visų pirma medžiotojas tai ne specialybė ar pareigos, tačiau medžiotoju gali būti bet kas, bet kurios specialybės ar pareigų žmogus. Tad, medžiotoju gali būti stalius, šaltkalvis, buhalteris ar net grožio specialistė, gali būti direktorius, brigadininkas, kariuomenės ar net kuopos vadas, gali būti miesto tarybos ar įmonės valdybos narys, politikas, verslininkas ar šiaip ant bačkos politikuojantis ir net influenceris.
Taip, platus pasirinkimas tarp tų norinčių būti medžiotojais, jau nekalbant apie tikėjimą ar lytinę orientaciją. Taigi, šis užsiėmimas vienija daugelio specialybių, pareigų, ir net skirtingų tikėjimų ir gyvenimo būdų žmones, kuriuos vienija vienas pomėgis, tai medžioklė, tame tarpe ir mane. Ir ne medžiotojo vardas nusikalsta, ne specialybė, ne pareigos, ne tikėjimo pobūdis, o tiesiog žmogus. Todėl ir būti medžiotoju man ne gėda, atvirkščiai – aš tuom didžiuojuosi.
Ir man nesvarbu, kad koks politikas ar verslininkas neskirdamas žvėrių, bet save vadindami medžiotojais sumedžioja ne tą, aš juk ne toks. Ir man nesvarbu, kad visuomenė puse lūpų kreivai šypsosi, o iš nugaros bado pirštais, juk aš ne toks. Aš nesu medžiotojas tam, kad sutvarkyčiau savo reikaliukus, nesu medžiotojas tam, kad manęs badas nekankintų, nesu medžiotojas tam, kad man garbės trūktų. Aš esu medžiotojas, nes man tai patinka.
Medžioklė tai ne vien tik šūvis, po kurio paprastai romantika išgaruoja, medžioklė tai ne vien bokštelio sėdynės šildymas prie jaukyklos, medžioklė tai daug daugiau. Tai gamtos pažinimo ir supratimo menas, tu privalai mokėti skaityti jos ženklus, kurie tau viską sufleruoja. Rėkiantis kėkštas miške tau praneša, kad kažkas artėja, nors žingsnių traškesio dar negirdi.
Aukštai nukąstos medelių viršūnės tau sufleruoja, jog kažkada čia buvo briedis, kaplių žymės ant nemažos nužievintos drebulės dažniausias elnio pėdsakas, o nužievintas ąžuoliukas dažniausiai briedžio darbas, prie išvartos jau renkasi visi ir stirna su vaikais ateina. Žiūrėk čia jaunas beržas, alksnis ar karklai nutrinta žieve tai stirnino darbas, vestuvėms ruošėsi jisai. Nulaužta ir suniokota eglutė šalia biržės bei alksniai nemaži, kažkur šalia taurusis turėtų būti, aikštelė ištrypta čia pat, kur nors, ant šios kalvelės. Tik briedis keistas, jis vis kelionėje, turbūt šeivamedžio žievė jį veikia taip.
Čia trakšt, čia triokšt, čia barkšt, čia pūkšt, pfuuū, čia švilpt, čia kvakt, čia muoū, visi garsai pažįstami. Čia skruzdėlynas išardytas, tai šerno darbas, širšių lizdas iškapstytas jau bus barsukas pasistengęs, čia paukščio lizdas išdraskytas, kažkur čia kiaunė aiškiai.
Visi ženklai byloja jog esi ne vienas čia, tik perskaityti juos mokėti reikia. Čia elnio pėdos, štai ir stirnos, o va ir briedžio kanopa. Štai lapės įspaudas, usūrinio, o kas ta? Ilgais nagais lyg damos priaugintais, bet pėda panaši į lapės, na gal kiek didesnė, barsukas juk.
Eini mišku, skaitai tau paliktus ženklus lyg knygą atverstą ir taip malonu, kad juos pažįsti. Skirtingas metų laikas, skirtinga žvėrių elgsena ir skirtingi jų poreikiai sukuria skirtingus jų buvimo ženklus. Sumedžioti gyvūną pažįstant gamtą ir mokant ją skaityti nėra sudėtingas reikalas, bet reikalaujantis nemažo pasiruošimo ir žinių, o dar reikia sumedžioti ir korektiškai – čia žiūrėk jaunas, o šis perspektyvus, na pagaliau, šis yra tas!
Va, tai ir yra medžioklė – gamtos pažinimas, o jis, tas, kuris tai moka daryti ir yra medžiotojas. O tie, kurie save vadina medžiotojais, bet medžioja tik dėl savų reikaliukų sutvarkymo, kurie neskiria ne tik žvėrių paliekamų ženklų gamtoje, bet ir pačių žvėrių, tie, kurie medžioja tik dėl maisto, jie tiesiog – tik medžiotojo bilietą turi.
Seimo narys Simonas Gentvilas priklausantis Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžiui, užregistravo Medžioklės įstatymo Nr. IX-966 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projektą.
Kaip teigia Seimo narys, viena didžiausių profesionalių medžioklės plotų problemų yra ta, kad nėra numatyta galimybė susipažinti su informacija nurodytą profesionalios medžioklės plotuose privačių asmenų medžioklės lapuose. Simonas Gentvilas pabrėžia, kad profesionalios medžioklės plotai yra valstybės nuosavybė, todėl visuomenė turi teisę žinoti kokie asmenys šiuose plotuose vykdo savo veiklą.
Užregistruotame Medžioklės įstatymo pakeitimo projekte numatyta, kad profesionalios medžioklės ploto nuomininkas individualiai arba per medžiotojų organizaciją, kuriai medžiotojas priklauso, turi pateikti informaciją apie medžioklę (medžioklės lapą, ar kitą ministerijos nustatytą medžioklės dokumentą), kuriame nurodomi medžioklėje dalyvavusio medžiotojo duomenys, medžioklės pradžios ir pabaigos laikas, medžioklės plotas, sumedžioti gyvūnai bei kiti, ministerijos nustatyti duomenys. Informacija turi būti pateikta ne vėliau kaip 24 valandos po medžioklės pabaigos ir yra vieša.
Keliamas klausimas ar šis Simono Gentvilo užregistruotas įstatymo projektas, neprieštarauja Europos asmens duomenų apsaugos reglamentui (BDAR), o gal tai tik dar vienas bandymas pasinaudoti „Medžiokle“ dėl dėmesio prieš artėjančius rinkimus?
