Medžioju jau seniai, daugiau nei 30 metų ir nuo pat pradžių laikiausi nuostatos, kad medžioklėje technologijų įsikišimas turėtų būti kuo mažesnis. Į medžioklę mane atvedė senelis. Jis taip pat buvo medžiotojas, tik kiek kitokių pažiūrų ir supratimo nei šiais laikais dauguma medžiotojų.
Aš iš tų medžiotojų, kurie nepripažįsta naujų technologijų įsikišimo ir esu skeptiškas įvairiems pasikeitimams. Kai senelis sakydavo – mes seni medžiotojai sėdėdami miške šerną atskirdavom pagal traškesį ar tai kiaulė, ar kuilys, nuo tokių kalbų mane apimdavo juokas, nes atpažinti žvėries lytį, pagal tai kaip užmynė ant šakos yra daugiau nei aukštasis pilotažas. Šiuo aspektu mano žinių bagažui dar toli iki to ir visi puikiai žinome kaip kartais medžiotojai mėgsta paryškinti spalvas.
Vakaras buvo puikus, susiruošiau į medžioklę. Atvykęs į pamiškę užlipau į bokštelį, atsisėdau, dienos paukščių čiulbėjimą ėmė keisti naktinio miško garsai. Medžioklėje nenaudoju jokios papildomos įrangos tik prožektorių ant šautuvo, todėl visada renkuosi medžioklės vakarą pagal oro sąlygas. Tą vakarą dangus buvo giedras. Taip pat pasidžiaugiau, kad nekilo rūkas ir matomumas buvo ganėtinai geras, ant lauko galima įžiūrėti juodulius. Kurį laiką pasėdėjus išgirdau traškesį. Ir tikrai negalėjau pasakyti ar tai kiaulė, ar kuilys kaip mano senelis. Po kurio laiko pamačiau juodulį pievoje, kuris iš lėto judėjo dobilienoje ir nekreipė dėmesio į mane.
Šauti neskubėjau, nes norėjau įsitikinti, kad daugiau juodulių nepasirodys iš miško. Tyliai pasidėjau šautuvą ant palangės, prisitaikiau į juodulį, įjungiau prožektorių ir pamačiau rimta kuilį! Ilgai nelaukęs šoviau! Po šūvio kuilys pašoko ir kažkur nubėgo.
Pašviečiau su prožektoriumi, bet laimikio niekur nebuvo matyti.
Tuo metu paskambino kolega ir paklausė ką šoviau, pasakiau, kad kuilį ir būtų gerai, jog jis atvažiuotu man padėti susitvarkyti.
Išlipau iš bokštelio, nuėjau į šūvio vieta kur radau šiek tiek kraujo. Pasižymėjau tą vietą ir pradėjau paiešką.
Po kurio laiko supratau, kad mano paieškos beprasmės ir mane apėmė dvejonės dėl savo šūvio taiklumo. Be abejo didelis šernas ir po mirtino šūvio gali daug nueiti. Galvoje jau kirbėjo mintis, kad laikas kviesti pagalbininkus su kraujasekiu šunimi. Netrukus išgirdau automobilio garsą ir pamačiau šviesas. Medžioklės kolega išlipęs iš automobilio tuoj pat paklausė kur gi tas laimikis? Kaip pasakiau, kad šerno dar neradau, jo veide pamačiau šypseną. Papasakojau jam kaip viskas buvo, kad radau kraujo, bet tuom mano paieškos rezultatai ir baigėsi.
Kolega išsitraukė iš kuprines termovizorių ir užlipo į bokštelį. Netrukus pasigirdo frazė – va gi guli tas tavo šernas!
Po kelių nurodymų tiesiai, į kairę, dešinėn aš jau stovėjau prie savo to vakaro laimikio.
Ši situacija privertė mane susimąstyti apie technologijų įtaką medžioklėje ir persvarstyti ar tikrai viskas taip blogai kaip aš galvojau. Vėliau paaiškėjo, kad šernas svėrė apie 140 kg. o kulką radome įstrigusią mentyje. Medžioklei valio!
„Miske.lt”
Parašykite komentarą