Žyma: Medžioklės nuotykis

  • Vieno vakaro medžioklė

    Vieno vakaro medžioklė

    Diena buvo graži, švietė saulė, tik buvo didelis vėjas, o orų prognozė rodė, kad vakaras taip pat bus geras be lietaus ir nutariau pabūti gamtoje, ir tuo pačiu pamedžioti. Vakare važiuojant prie bokštelio, kuris stovėjo pamiškėje prie nupjauto kviečių lauko, stabtelėjau ir su žiūronais apžiūrėjau aplinką.

    Pamiškėje pastebėjau stirną. Privažiavęs prie miško, kiek toliau nuo bokštelio, palikau mašiną ir neskubėdamas, kiek atsitraukęs nuo miško, kulniavau link bokštelio, protarpiais sustodamas ir apsidairydamas su žiūronais. Prieš mane iš lauko miškan įbėgo lapė, o toliau pamačiau tą pačią stirną jau išėjusią į lauką. Pasirodo, kad tai buvo stirninas, o rageliai gal kelis centimetrus aukštesni už ausis, todėl iš toli ir neįžiūrėjau ragų.

    Stovėjau ir tyrinėjau stirniną kiek vizualiai jam metų ar ne selekcinis ir po truputį ėjau artyn. Kiek paėjęs, vėl ilgai jį tyrinėjau. Žvėriukas, kiek paskabęs žolę, nubėgo miškan. Svarbu, kad jis manęs nepastebėjo ir manau, kad turėtų dar pasirodyti.

    Bokštelyje prabuvęs apie pusvalandį, toje pačioje vietoje į lauką išeina tas pats stirninas. Pro žiūronus vėl jį tyrinėju ir nusprendžiu, kad jam apie keturis metus, kad ragai maži ir prasti, kad geresnių ragų neužaugins ir kad jį galima būtu sumedžioti. Kiek pabuvęs lauke, stirninas vėl nubėga miškan.

    Kiek toliau, avižų lauke pastebiu stirną su dviem stirniukais. Jie besiganydami tolsta ir padarydami didelį lanką įlenda kairėje pusėje į mišką. Pasuku galvą dešinėn ir žiūriu vėl išeina laukan tas pats stirninas. Nutariau, kad jį reikia sumedžioti, kad pats to prisiprašė, nes jau trečią kartą man pasirodo. Lėtai pakeliu šautuvą, prisitaikau, – šūvis… ir matau, kaip kulka sulindo į žemę, pakilo dulkės, o stirninas sekundę pastovėjęs, lodamas nubėgo miškan. Ramu, prašoviau, na sakau ir gerai, nes ilgai galvojau ir mėčiausi.

    Po truputį pradėjo tempti. Staiga žiūriu, man iš kairės pusės iš miško išlenda tas pats stirninas ir atstumas visai neblogas. Bet aš jau ramus, žiūriu į jį ir šautuvo nekeliu. Šiandien jis laimėjo ir turi gyventi. Stirninas iš lėto įėjo į avižų lauką ir aš ilgai dar jį mačiau kol visai sutemo ir žvėriukas dingo man iš akiračio.

    Saulė nusileido todėl iš kuprinės išsitraukiau termovizorių, kad geriau matyti didesniais atstumais. Toje vietoje, kur į mišką įlindo stirna su stirniukais, pastebiu kelis šviesius taškelius. Pamaniau, kad vėl ta pati stirna su stirniukais. Bet žiūriu, kad taškelių vis daugėja ir suskaičiuoju net aštuonis. Supratau, kad tai šernai.

    Išėję iš miško, jie ramiai pradėjo ganytis. Toje vietoje buvo nupjautas kviečių laukas ir matyt jie ten rasdavo pribirėjusių grūdų. Dar ilgai juos stebėjau per termovizorių, bet šernai niekur nejudėjo ir nutariau pabandyti prisėlinti. Atstumas iki jų buvo apie 450 metrų. Tiesiai iki jų negalėjau eiti, nes lauke styrojo nupjautų kviečių kotai ir jie labai šnarėjo, o svarbiausia, kad buvo tylu, nebuvo vėjo. Nusprendžiau iš pradžių eiti pamiškę, o po to lauko keliuku, kuriuo atvažiavau.

    Tyliai, iš lėto jau eidamas keliuku, miške išgirdau traškesį ir pamaniau, kad dar vienas šerniukas eina. Griebiau termovizorių, dairausi ir matau, kur jau praėjau, į keliuką išbėga barsukas ir bėga tiesiai į mane. Aš pasimečiau, nespėjau ir pagalvoti ką daryti, kai barsukas metras nuo manęs prabėga, o iš paskos išbėgo kitas barsukas, bet mane pamatęs, nusuka laukan.

    Atsipučiau ir vėl lėtai slenku link šernų. Suskaičiuoju, kad jų yra dešimt. Staiga pastebiu, kad tarp manęs ir šernų atsirado stirninas, turbūt tas pats, kurį ganiau visą vakarą ir kurį prašoviau. Kol galvojau ką daryti, kaip ir iš kokios pusės jį apeiti, stirninas dingo be triukšmo, o svarbiausia be lojimo.

    Jau suskaičiuoju, kad šernų yra penkiolika. Lėtai sėlinu artyn, vis pasižiūrėdamas per termovizorių. Gerai, kad man iš dešinės augo nedidelės pušaitės ir buvo gera priedanga. Jau girdžiu kaip jie kriuksi ir kaip visai netoli, nutariau, kad pakaks sėlinti, kad atstumas geras ir reikia bandyti medžioti. Pasistatau trikojį, ramiai padedu šautuvą, prisitaikau, per optiką matau juodulius. Vienas šerniokas gerai šonu stovi, spaudžiu gaiduką…, trenksmas, įjungiu prožektorių, bet laukas jau tuščias ir net nežinau kurion pusėn nubėgo šernai. Greitai iš kišenės išsitraukiu termovizorių ir apsidairau, bet aplinkui tuščia, šernų nėra. Pažiūriu į šūvio vietą, – šviečia balta dėmė…

    Medžioklei valio!

  • Istorijos su kiškiais

    Istorijos su kiškiais

    Vos švinta. Diena bus saulėta. Iš vakaro nulijo, tad oras skaidrus, tikrai itin tiks fotografijai. Čiumpu fototechniką, krentu į mašiną ir netrukus jau važiuoju vadinamuoju vokiečio keliu.

    Tas pavadinimas atsirado, kai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, rusai jau žygiavo per mūsų kraštą, per Žemaitiją, vydami vokiečius. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Rimučių (Plungės r.) vienkiemyje prisiglaudė vokietis, bėgęs nuo nelaisvės. Buvo eilinis, niekam neužkliuvo ir pas tuos kaimo žmones dirbo įvairiausius darbus tiesiog už pavalgymą. Nebėra nei to namo, nei tenykščių gyventojų, pasimirė ir tas vokietis, o keliuko pavadinimas liko. Ir dar prie pat esantis miškas pavadintas Vokiečio vardu.

    Autoriaus nuotrauka

    Mėgsta tą mišką žvėrys. Jau pusšimtis metų, kai medžioju, tad per tą mišką ar greta jo daugybę kartų eita ir eita. 

    Kai išsikeliu į rytinę fotografijos iškylą, pirmiausiai pro tą mišką vokiečio keleliu ir važiuoju. Ten šonuose pievos, dirbamos žemės, visada žvėrį pamatysi. Jau žinau – net kokį. Bemaž visada tai būna kiškis. Tiesa, dabar, kai  mūsų medžioklės plotuose įkurdinome danielius, gali ir tų gražuolių bandą pamatyti. Ir pirmasis danielius, kai jau leido juos medžioti, būtent tame miške krito.

    Na taip, pirmiausiai kiškį ir pamačiau. Nebėra jų tiek, kiek būdavo prieš keliasdešimt metų. Tą vargšą kiškelį visi taikosi sučiupti, net gandras užsižiopsojusį ar kokį jauną, žiūrėk, jau trinktelėjo galingu snapu ir tempia į gandralizdį savo vaikams. Aš jau nekalbu apie lapes, lūšis, vilkus.

    Pradaręs mašinos langą, fotografuoju tą kiškį, vis norėdamas, kad jis kokį šuolį padarytų ar skuostų išilgai lauko. O tas papozavo pritūpęs, o kai pradariau dureles pasistatyti stovą aparatui, nurūko užpakalį atsukęs… Geros fotografijos nepadariau.

    Neskubėdamas sėdu į mašiną. Užplūdo mintys apie kiškių medžiokles. Prieš tuos penkiasdešimt metų jų buvo gerokai daugiau nei dabar. Būdavo, bene kiekvienas iš medžioklės parsinešdavo kiškį, o neretai ir po kelis. Pavargusias kojas su kiškio taukais patrini ir jos tampa kaip jaunikaičio.

    Ko gero, jauni medžiotojai nė nežino, jog buvo laikas, kai tik du kiškius leisdavo sumedžioti. Nuvažiavau į kiškių medžioklę pas mažeikiškius. Medžiotojai išsirikiavę, kai kurie su gaidukiniais lygiavamzdžiais šautuvais, buvo ir su 16 kalibro. Vienam pagyvenusiam medžiotojui į atvirą šovinyną įdėti du šoviniai. Paklausiau, kodėl tik du šovinius teturi, tai atsakė, jog du kiškius tegalima sumedžioti. Ir ką jūs manote – du ir sumedžiojo. Ir dar, pasirodo, į kiškius šaudė tik po pietų, kad nereikėtų visą dieną kuprinėje nešioti. Tada nebuvo jokių džipų, pėstute miškais, laukais traukdavome po keliasdešimt kilometrų.

    Autoriaus nuotrauka

    Sykį medžiojome ne taip toli, gal už penkių kilometrų nuo Kantaučių bažnytkaimio. Žiema. Buvo gal 15 laipsnių šalčio. Buvau varovas. Jų tada nesamdydavome, išsiskaičiuodavome pirmais antrais ir eilės tvarka klampodavome po miškus.  Paskutinis varymas. Man teko eiti pro bebryną. Pagalvojau, kurių velnių eisiu aplink, juk ledas storas, neįlūšiu. Jau baigiau pereiti bebryną, tik triokšt ledas, o aš iki pažastų vandenyje… Mečiau šautuvą krantan, sugriebiau kažkokį krūmą ir prisitraukdamas išsiropščiau ant kranto.

    Ką darysi, išsirengiau, gręžiu rūbus, tik žiūriu – kiškis strykt iš po to krūmo ir skuodžia tolyn nuo manęs. Beliko nusikeikti.

    Kol su medžioklių draugais parsiradome į kaimą, mano rūbai jau lediniai. Užėjome į parduotuvę. Ten buvo pardavėjas Trumpickas, kuris visada laukdavo, kada pareis medžiotojai. Su draugu Alfonsu gana spėriai sutvarkėme stipriosios buteliuką, dar namo parvažiavę su juo pratęsėme… Kad nors būčiau čiaudėjęs…

    Vienais metais, apie 1980 – uosius, buvo daug sniego, bėgančio kiškio tik ausys kyšodavo. Varymas. Žiūriu – skęsdamas sniege, atliuoksėjo kiškis ir sustojo už kokių trisdešimt metrų. Tik ausys kyšo. Pagalvojau, jog šūvį padarysiu žemiau, klius galvon. Pykšt! Kiškis pradingo. Po varymo priėjau pažiūrėti, kur tas kiškis guli. Atėjau į tą vietą, pasirodo, kiškis buvo už kelmo, į kurį susmigo šratai. Sniego daug, tad to kelmo ir neįžiūrėjau.

    Autoriaus nuotrauka

    O kartą buvo juokelio! Į kiškį paleidome septyniolika šūvių, dar jį vijosi skalikas, o kiškis šmurkšt į prisnigusį pralaidos vamzdį ir dingo iš akių. Susirinkę vis žiūrim į tą skylę – kiškio nematyti. Sniego pripustytas bemaž visas vamzdis. Šuo į jį nelenda. Kraujo nematyti, tad nusprendėme, kad kiškiui nekliuvo.

    Tą pačią dieną Juozas patiesė kiškį. Susirinkome krūvon. Paėmęs už ausų, jį pakėlė iki krūtinės ir sako: pylėt septyniolika šūvių ir nepataikėt, o aš vienu šūveliu turėsiu ir kiškienos kepsnį, ir taukų. Tuo metu kiškis užpakalinėm kojom trinkt Juozui krūtinėn, išsprūdo ir nėrė miškan. Nebespėjo Juozas nė šūvio paleisti.

    Taip, tikrai sumažėjo kiškių. Galima porinti, jog padaugėjo plėšrūnų, bet yra dar vienas niuansas – besniegės ir šlapios žiemos, drėgnas ruduo, dėl to kiškių esą mažėja. Dar yra viena bėda – ūkininkai paprastai pievas šienauja sukdami savo techniką apie lauką. Kiškeliai, stirniukai susispaudžia viduryje lauko, juos sutraiško pjaunamoji… Ne kartą apie tai rašiau. Juk, regis, taip paprasta, kad Aplinkos ministerija priimtų nutarimą, jog būtina pradėti pjauti nuo vidurio lauko, – kiškiai, stirnos, visa pievose esanti gyvastis pasitrauks į mišką. Nevykdysi nutarimo – bus bauda. Vieną kitą nubaus, pjaus nuo vidurio lauko ir išgelbės ne vieną gyvūną

  • Vieno vakaro nuotykis

    Vieno vakaro nuotykis

    Medžioju jau seniai, daugiau nei 30 metų ir nuo pat pradžių laikiausi nuostatos, kad medžioklėje technologijų įsikišimas turėtų būti kuo mažesnis. Į medžioklę mane atvedė senelis. Jis taip pat buvo medžiotojas, tik kiek kitokių pažiūrų ir supratimo nei šiais laikais dauguma medžiotojų.

    Aš iš tų medžiotojų, kurie nepripažįsta naujų technologijų įsikišimo ir esu skeptiškas įvairiems pasikeitimams. Kai senelis sakydavo – mes seni medžiotojai sėdėdami miške šerną atskirdavom pagal traškesį ar tai kiaulė, ar kuilys, nuo tokių kalbų mane apimdavo juokas, nes atpažinti žvėries lytį, pagal tai kaip užmynė ant šakos yra daugiau nei aukštasis pilotažas. Šiuo aspektu mano žinių bagažui dar toli iki to ir visi puikiai žinome kaip kartais medžiotojai mėgsta paryškinti spalvas.

    Vakaras buvo puikus, susiruošiau į medžioklę. Atvykęs į pamiškę užlipau į bokštelį, atsisėdau, dienos paukščių čiulbėjimą ėmė keisti naktinio miško garsai. Medžioklėje nenaudoju jokios papildomos įrangos tik prožektorių ant šautuvo, todėl visada renkuosi medžioklės vakarą pagal oro sąlygas. Tą vakarą dangus buvo giedras. Taip pat pasidžiaugiau, kad nekilo rūkas ir matomumas buvo ganėtinai geras, ant lauko galima įžiūrėti juodulius. Kurį laiką pasėdėjus išgirdau traškesį. Ir tikrai negalėjau pasakyti ar tai kiaulė, ar kuilys kaip mano senelis. Po kurio laiko pamačiau juodulį pievoje, kuris iš lėto judėjo dobilienoje ir nekreipė dėmesio į mane.

    Šauti neskubėjau, nes norėjau įsitikinti, kad daugiau juodulių nepasirodys iš miško. Tyliai pasidėjau šautuvą ant palangės, prisitaikiau į juodulį, įjungiau prožektorių ir pamačiau rimta kuilį! Ilgai nelaukęs šoviau! Po šūvio kuilys pašoko ir kažkur nubėgo. 

    Pašviečiau su prožektoriumi, bet laimikio niekur nebuvo matyti.

    Tuo metu paskambino kolega ir paklausė ką šoviau, pasakiau, kad kuilį ir būtų gerai, jog jis atvažiuotu man padėti susitvarkyti.

    Išlipau iš bokštelio, nuėjau į šūvio vieta kur radau šiek tiek kraujo. Pasižymėjau tą vietą ir pradėjau paiešką. 

    Po kurio laiko supratau, kad mano paieškos beprasmės ir mane apėmė dvejonės dėl savo šūvio taiklumo. Be abejo didelis šernas ir po mirtino šūvio gali daug nueiti. Galvoje jau kirbėjo mintis, kad laikas kviesti pagalbininkus su kraujasekiu šunimi. Netrukus išgirdau automobilio garsą ir pamačiau šviesas. Medžioklės kolega išlipęs iš automobilio tuoj pat paklausė kur gi tas laimikis? Kaip pasakiau, kad šerno dar neradau, jo veide pamačiau šypseną. Papasakojau jam kaip viskas buvo, kad radau kraujo, bet tuom mano paieškos rezultatai ir baigėsi.

    Kolega išsitraukė iš kuprines termovizorių ir užlipo į bokštelį. Netrukus pasigirdo frazė – va gi guli tas tavo šernas! 

    Po kelių nurodymų tiesiai, į kairę, dešinėn aš jau stovėjau prie savo to vakaro laimikio. 

    Ši situacija privertė mane susimąstyti apie technologijų įtaką medžioklėje ir persvarstyti ar tikrai viskas taip blogai kaip aš galvojau. Vėliau paaiškėjo, kad šernas svėrė apie 140 kg. o kulką radome įstrigusią mentyje. Medžioklei valio!

    „Miske.lt”

  • Bebrų ir šernų medžioklė

    Bebrų ir šernų medžioklė

    Praeitų metų vasaros pabaiga, visi galintys klubo medžiotojai susirenkame į stambiųjų kanopinių medžioklę. Aišku, aš irgi atvažiuoju su karabinu į medžioklę tykant, į tokią lygiavamzdžio gi neimsi.

    Vyrai aptaria, kas kur sės, ir man, pasirodo, vietos kaip ir nelieka. Visą vasarą pylęs lietus kelią iki elnių tykojimo vietos padarė nepravažiuojamą! O iki jo pėdinti beveik 2 kilometrai. Na, deja, ne mano senam kūnui ta procedūra. Vyrams sakau: jūs važiuokite, o aš atsisėsiu pagriovy, bebrų sezonas prasidėjęs, pasižiūrėsiu, koks judesys ten vyksta.

    O judesys tą vakarą vyko gan intensyvus. Pasigailėjau nepasiėmęs lygiavamzdžio… Vos saulei leidžiantis atplaukia „žvalgas“. Sėdžiu griovio krante, o iki plaukiančio bebro apie 7 metrai. Pabandyk, žmogau, tokiu atstumu sumedžioti bebrą karabinu, prišaudytu 100 metrų!

    Bebrą praleidžiu plaukti kanalu tolyn ir leidžiu šūvį. Gyvūnas susivarto, bando plaukti tai į vieną griovio kraštą, tai į kitą. Leidžiu antrą šūvį… Yra! Bebras susimaskatuoja ir agonijos apimtas vos neiššoka į krantą. Valio! Pirmas yra! Tą vakarą bandžiau dar tris sumedžioti, bet, deja… Pasirodo, per arti buvo. Ne karabinu, prišaudytu 100 metrų, medžioti bebrus vandeny iš 7–10 metrų. Bet čia tik įžanga į kitą, praeito savaitgalio, pasakojimą.

    2018 metų kovo 31-oji, paskutinė 2017-ųjų sezono diena. Su kolega aplekiame visus žinomus melioracijos griovius, kuriuose bebrai pasistatę užtvankų. Deja… Visos, matyt, savininkų išardytos, grioviai pustuščiai, jokio bebrų judėjimo nesimato. Važiuojame į numatytą paskutinę vietą plotų kampe, nors optimizmo važiuojant ir nedaug, nes prieš savaitę, kai vyrai tikrino, traktoriumi visa didžiulė užtvanka buvo išardyta ir nuleista.

    Važiuojame pagrioviu, dairomės į melioracijos griovį, bet judėjimo jokio. Nuotaika su kiekvienu metru prastėja… Pagaliau privažiuojame. Statome automobilį, lipame ir einame žiūrėti, kokia situacija griovyje. Priėjus užtvanką nuotaika pagerėja. Bebrai dirba savo darbą ir jau nedideli atstatymo rezultatai matyti. Vadinasi, dirba!

    Nors dar beveik visas kanalas pasidengęs ledu, palei užtvanką ir toliau matyti properšų. Kolegą siunčiu į „žvalgybą“, sakau, tu paėjėk iki griovio posūkio ir pasižiūrėk, kas ten gale darosi. Dairausi aplink pralaidą ir už jos – visos netoliese buvusios užtvankos nugriautos. Praeina kiek laiko ir matau, kaip kolega grįžta šypsodamasis. Sako, prieinu artyn, o bebrys jau plaukioja, pabaidžiau, tai nunėrė, matyt, reikia likti čia ir padaboti peliokų.

    Dedamės ginklus, rašomės medžioklės lape ir ruošiamės eiti. Tačiau girdime motoro ūžesį, kažkas dar atvažiuoja. Pasirodo, dar vienas klubietis, aplėkęs kelis griovius ir neradęs tinkamo, nusprendė čia atvažiuoti. Trumpas aptarimas, kas, kur, ir skirstomės. Vėliausiai atvažiavęs nusprendžia savo automobilį patraukti arčiau lauko, maža ką, šratai nuo ledo atsimuš ir link jo nulėks.

    Na ką, įsitaisome abu savo vietose ir prasideda laukimas. Kolega nupėdina palei griovį tolyn, sako, gal rasiu kokią vietelę, kur bebrai dirba. Jau ir valandėlė praėjo, saulei nusileidus ir temti pradeda. Girdžiu, kažkur už nugaros, lyg tolumoje, kažkas motociklą birbina. Galvoju – keisti tie žmonės, vakare motociklus kriokina!

    Tačiau garsas kažkaip vis stipriau ir į dešinį šoną sukasi… Galvoju, kažkas čia ne tep! Pasuku galvą į palaukę ir matau šerno siluetą, šuoliuojantį link kolegos pastatyto automobilio. Jopapa! Šoku nuo kėdutės ir pasileidžiu palaukės link. Matau, kaip šernas prabėga koks 30 žingsnių nuo automobilio ir neria į griovį. Karštligiškai ieškau kišenėse vienos kulkos ir dviejų nulių šratų, kuriuos pasiskolinau iš kolegos (galvojau, maža kas, išlys bebras iš toliau, tai ir kulka galėsiu šauti), tačiau iš jaudulio nesugraibau. Kol graibausi, šernas iššoka iš griovio, pribėga lauko viduriuką ir stabtelėja.

    Kadangi šovinių nesugraibiau, dingtelėja, kad gal spėsiu nors nuotrauką padaryti, tačiau šernį pagaunu kadre jau prie pat krūmų, ir tai tik siluetą tarp medžių. Apsiraminu ir eidamas atgal vėl bandau daugybėje kišenių suieškoti tą nelemtą kulką ir šratų užtaisą. Po galais, ką daro visose kūno ertmėse sukilęs adrenalinas! Šoviniai gi, pasirodo, sukišti į šautuvo buožės šovinyną. Užtat tose begalinėse kišenėse jų ir neradau…

    Drebulys atsisėdus jau kaip ir praėjo, imu mąstyti apie tą motociklo burzgimą. Sėdėdamas ir išmąstau, kad tas kuilys, jei vėjas nebūtų pūtęs nuo manęs į miškelį, matyt, būtų atėjęs man iš nugaros… Jis mane turbūt pajutęs ir burzgė kaip tolimas motociklas, o paskui pasuko ratu ir per lauką apylanka padarė lankstą.

    Zvaniju draugeliui, sakau, bratka, koks didelis kuilys mane aplankė! Būčiau turėjęs karabiną, medžioklė būtų baigta. Pasiguodžiame vienas kitam ir sėdime toliau. Kišenėje po kokių 20 minučių sudreba telefonas, keliu, draugas skambina – sako, neįsivaizduoji, kokio dydžio šernas man iš nugaros atėjęs, bet taip tyliai, kad išgirdau tik šnaresį, ir atsukęs galvą matau, kaip už kokių 50 žingsnių lauke stovi didžiulis kuilys. O pas mane bebriniai sudėti… Sako, būčiau spėjęs pertaisyti ir stambiais, jei jis būtų pasukęs į pievas, tačiau nulindo į krūmus ir ate. Girdžiu per telefoną, kaip tyliai spjaudosi. Na, gudruolis kuiliokas, patyręs. Pasisekė jam!

    Sėdime toliau, jau patemę, tačiau puikiai viskas matyti. Vis sukioju galvą link lauko, kur šernas praėjo, ir dūmoju – po paraliais, visą laiką karabiną ir lygiavamzdį imu į medžiokles, o šį kartą nusprendžiau nesivarginti…

    Girdžiu užkriokiant traktorių, kuris nuvažiuoja link kaimo. Vėl po kokių 20 minučių pasuku galvą į lauko pusę ir matau siluetą, bet tarp medžių ir pritemus blogai matyti. Gal trečias kolega nieko nepešęs grįžta atgal. Tačiau juodulys stovi vietoje. Imu žiūronus ir bandau pasižiūrėti, kas ir kaip. Jopapa! Lauke stovi tas pats kuilys! Dabar jau skubiai persimetu šovinius ir pritūpęs, bandydamas netraškinti sausų žolių, bandau tipenti link lauko. Matau, kaip šernas vėl šoka į griovį, iš jo iššoka ir vėl tuo pačiu taku palei automobilį grįžta ten, iš kur atėjo…

    Pabėgėjęs į atvirą vietą sustoja, paeina kelis žingsnius, vėl sustoja… Atstumas kaip ir nemažas, tačiau kadaise šaudydavau Plevo kulkomis į taikinį iš 100 metrų, ir rezultatas buvo gana neblogas. Bandau taikytis, tačiau šernys gudrus ir lenda į žemumą, kur būtų mažiau matomas, vis pasisukdamas į mano pusę. Pagaliau atsikvepiu, bandau suvaldyti drebulį ir leidžiu kulką. Matau, kaip kulka pakelia dirvoną nepasiekusi savo tikslo… Šernas šoka į šoną ir neria link tos pusės, kur kolega nuėjęs patykoti bebrų. Kadangi ryt Velykos, leidžiu pavymui ir šratus, sakau, mažu nedažytus pakasysiu! Čiumpu telefoną ir skambinu kolegai, turėtų girdėti parbėgantį. Tačiau šaukimas yra, o neatsiliepia. Va tau, broli, ir nutildyti savo aparatą!

    Pareinu atgal į tykojimo vietą ir apgalvoju visą šios medžioklės rezultatą. Taip galvojant griovio gale driokstelėja šūvis. Vėlokai bebras atplaukė. Tačiau pasirodo, kaip vėliau papasakojo, ir ne pirmą kartą! Bebras išlindo vos šernui nubėgus, jis stovėjo susinervinęs ir mąstė apie šernieną, o šautuvas gulėjo ant žemės. Sako, iškiša bebrys makaulytę už 2 metrų nuo kranto, o aš stoviu ir akytėmis mirksiu ir nejudu, bebrys pasižiūrėjo ir nunėrė…

    Va tokia bebrinė-šerninė medžioklė išėjo. Medžioji, žmogau, jau ne pirmus metus ir mokaisi! Na, kitą medžioklę karabiną būtinai pasiimsiu.


    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Parengė: RAMŪNAS LEONAVIČIUS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!