Miske.lt

Kategorija: Straipsniai

  • Lapua TRX – naujos kartos medžiokliniai šaudmenys

    Lapua TRX – naujos kartos medžiokliniai šaudmenys

    Suomijos šaudmenų gamintoja „Lapua“ plečia bešvinių medžioklinių šaudmenų asortimentą ir pristato „TrueRange Expanding“ (TRX) kulkų šeimą, sukurtą siekiant suderinti aukštą taiklumą, geras balistines savybes ir kontroliuojamą ekspansiją. 2025 metais rinkoje pasirodžiusios naujosios kulkos jau sulaukė teigiamų pirmųjų bandymų įvertinimų. Norvegijos medžioklės žurnale „Jakt“ atliktas bandymas, gamintojo skelbiama informacija, buvo įvertintas maksimaliu – 10 iš 10 balų – rezultatu.

    TRX kūrimas yra dar vienas „Lapua“ žingsnis tobulinant bešvinius medžioklinius šaudmenis. Gamintojas, jau daugiau kaip du dešimtmečius gaminantis vientiso vario „Naturalis“ kulkas, naujojoje TRX serijoje ypatingą dėmesį skyrė aerodinamikai, skrydžio stabilumui ir kulkos veikimui pataikius į medžiojamąjį gyvūną.

    Nauja konstrukcija ir kontroliuojama ekspansija

    „Lapua TRX“ – vientiso vario ekspansinė kulka su mėlynu polimeriniu antgaliu. Jos konstrukcija suprojektuota taip, kad pataikiusi į taikinį kulka kontroliuojamai išsiskleistų, išlaikytų didžiąją dalį pradinės masės ir užtikrintų pakankamą įsiskverbimo gylį.

    Skirtingai nuo tradicinių medžioklinių kulkų su švinine šerdimi, TRX pagaminta iš vientiso vario. Tokia konstrukcija padeda išvengti švininės šerdies atsiskyrimo nuo apvalkalo ir sudaro prielaidas išlaikyti didelę kulkos masės dalį net jai deformuojantis.

    Gamintojo teigimu, TRX konstrukcija užtikrina efektyvų išsiskleidimą esant skirtingiems pataikymo greičiams. Tai ypač aktualu medžioklėje, nes didėjant šūvio atstumui kulkos greitis ir energija mažėja, o kartu gali keistis jos ekspansijos pobūdis.

    Svarbi naujosios konstrukcijos savybė – aerodinaminė kulkos forma ir palyginti aukštas balistinis koeficientas (BC). Kuo jis didesnis, tuo geriau kulka, esant kitoms panašioms sąlygoms, išlaiko greitį ir tuo mažesnę įtaką jos trajektorijai daro šoninis vėjas.

    „Lapua“ TRX šeimą sudaro trys kulkų variantai: 6,5 mm kalibro 7,8 g (120 gr), .30 kalibro 9,7 g (150 gr) ir .30 kalibro 10,7 g (165 gr). Gamintojo nurodomi jų G1 balistiniai koeficientai atitinkamai siekia 0,428, 0,384 ir 0,490.

    Pirmieji bandymai – 10 iš 10 balų

    Vienas pirmųjų TRX kulkų įvertinimų pasirodė Norvegijos medžioklės žurnale „Jakt“. Bandymus atlikęs Jørundas Lienas vertino 6,5 mm ir .30 kalibro TRX kulkų taiklumą, naudodamas skirtingus graižtvinius šautuvus ir individualiai užtaisytus šovinius.

    2025 metų spalį „Lapua“ paskelbtoje bandymų apžvalgoje nurodoma, kad 6,5 mm TRX kulka iš „Bergara B14 Nordic Edition“ šautuvo pasiekė 18 mm vidutinę dviejų penkių šūvių grupių sklaidą. Naudojant kitą užtaisą, vidutinė sklaida siekė 21 mm.

    Dar geresnis rezultatas užfiksuotas šaudant iš „Blaser R93“ – vidutinė dviejų penkių šūvių grupių sklaida siekė vos 14 mm.

    Bandymuose TRX buvo lyginama ir su kitomis medžioklinėmis kulkomis. „Barnes TTSX“ 120 gr kulka iš „Bergara“ šautuvo pasiekė vidutinę 25 mm sklaidą, o „Norma EcoStrike“ ir „Sako Blade“, šaudant iš „Blaser“, sudarė vidutiniškai 21 mm grupes.

    Geri rezultatai užfiksuoti ir bandant .30 kalibro TRX kulkas.

    Naudojant 150 gr TRX kulką su .308 Winchester kalibro šautuvais, visais trimis bandytais ginklais pavyko pasiekti ne didesnes kaip vienos kampinės minutės (MOA) penkių šūvių grupes.

    Su .30-06 Springfield kalibro „Blaser R8“ šautuvu vidutinė sklaida siekė 18 mm, o naudojant S&L šautuvą – 15 mm. Sunkesnės 165 gr TRX kulkos tame pačiame kalibre pasiekė 19–21 mm vidutines grupes.

    Šie rezultatai rodo labai gerą TRX kulkų taiklumo potencialą. Vis dėlto būtina atsižvelgti į tai, kad bandymuose naudoti individualiai užtaisyti šoviniai, o konkretus rezultatas priklauso nuo ginklo, vamzdžio ir užtaiso derinio. Todėl šių skaičių nereikėtų laikyti garantuojamu gamyklinių TRX šovinių taiklumu.

    Ką parodė ekspansijos bandymai?

    Kitas įdomus TRX konstrukcijos įvertinimas buvo atliktas JAV šaudymo technikai skirtame projekte „Ultimate Reloader“.

    2025 metų liepą paskelbtame bandyme išbandyta 6,5 mm kalibro 120 gr TRX kulka, naudojant individualiai užtaisytus 6.5 Creedmoor šovinius.

    Atliekant taiklumo bandymą 100 jardų (apie 91,4 m) atstumu, dvi penkių šūvių grupės siekė 10,1 ir 13 mm.

    Ne mažiau įdomūs rezultatai gauti naudojant 10 proc. koncentracijos sintetinę balistinę želatiną.

    Į želatiną pataikiusi TRX kulka išsiskleidė ir prasiskverbė maždaug 79 cm. Po bandymo ištraukta kulka svėrė 119,6 gr, nors pradinė jos masė buvo 120 gr. Taigi šiame bandyme ji išlaikė beveik visą pradinę masę.

    Tai reikšmingas rezultatas, rodantis, kad konkrečiomis bandymo sąlygomis kulka gebėjo išsiskleisti neprarasdama didesnės savo masės dalies.

    Vis dėlto sintetinė balistinė želatina nėra tiesioginis gyvūno audinių atitikmuo. Kulkos veikimas medžioklėje priklauso nuo pataikymo vietos, greičio, audinių ir kaulų, su kuriais ji susiduria. Todėl vienas laboratorinis bandymas negali parodyti visų galimų TRX veikimo scenarijų.

    „Lapua TRX“ – jau ir gamykliniuose šoviniuose

    Kartu su atskiromis TRX kulkomis „Lapua“ pradėjo gaminti ir gamyklinius medžioklinius šovinius.

    2025 metais pirmiausia buvo pristatyti 6.5 Creedmoor, 6.5×55 SE ir .308 Winchester kalibrų šoviniai, o 2026 metais asortimentas papildytas .30-06 Springfield ir .300 Winchester Magnum variantais.

    Šiuo metu gamintojas siūlo penkis TRX gamyklinių šovinių variantus:

    KalibrasKulkos masėPradinis greitis
    6.5 Creedmoor7,8 g / 120 gr873 m/s
    6.5×55 SE7,8 g / 120 gr843 m/s
    .308 Winchester9,7 g / 150 gr843 m/s
    .30-06 Springfield10,7 g / 165 gr827 m/s
    .300 Winchester Magnum10,7 g / 165 gr908 m/s

    Nurodyti gamintojo skelbiami pradiniai greičiai, nustatyti naudojant bandymų vamzdžius. Konkretus greitis iš medžioklinio šautuvo gali skirtis.

    Gamykliniai TRX šoviniai komplektuojami naudojant „Lapua“ tūteles ir „Vihtavuori“ parakus. Dar viena jų savybė – patentuota „AirLock“ technologija, skirta apsaugoti šovinio viduje esančius komponentus nuo drėgmės.

    Ši technologija hermetizuoja jungtis ties kulka ir kapsule, taip sumažindama drėgmės patekimo į šovinio vidų riziką. Tai aktualu medžioklėje, kur šaudmenys neretai naudojami lietingu, drėgnu ar permainingu oru.

    Kuo TRX išsiskiria bešvinių kulkų rinkoje?

    Bešvinės medžioklinės kulkos jau seniai nėra naujovė. Rinkoje siūlomos „Barnes TTSX“, „Sako Blade“, „Norma EcoStrike“, „Lapua Naturalis“ ir kitų gamintojų konstrukcijos, kurių veikimo principai bei balistinės charakteristikos skiriasi.

    Todėl svarbiausias TRX privalumas nėra vien tai, kad kulkoje nėra švino. Pagrindinis jos išskirtinumas – bandymas vienoje konstrukcijoje suderinti aukštą taiklumą, gerą aerodinamiką ir kontroliuojamą ekspansiją išlaikant didžiąją dalį pradinės masės.

    Pirmieji paskelbti bandymai leidžia teigti, kad „Lapua“ šioje srityje pasiekė įdomių rezultatų. Ypač išsiskiria mažos penkių šūvių grupių sklaidos ir laboratoriniame bandyme užfiksuotas beveik visiškas kulkos masės išlaikymas.

    Naujas pasirinkimas medžiotojams

    „Lapua TRX“ pasirodymas rodo, kad bešvinių medžioklinių kulkų technologijos toliau tobulėja. Gamintojai vis daugiau dėmesio skiria ne tik kulkos veikimui pataikius į gyvūną, bet ir jos aerodinamikai, taiklumui bei galimybei išlaikyti reikiamas savybes skirtingais šaudymo atstumais.

    TRX atveju pirmieji bandymų rezultatai atrodo įtikinamai. Pasiektos nedidelės šūvių grupių sklaidos, didelis liekamosios masės išlaikymas ir plečiamas gamyklinių šovinių asortimentas leidžia šiai kulkų šeimai pretenduoti į rimtą vietą konkurencingoje bešvinių medžioklinių šaudmenų rinkoje.

    Galutinį TRX vertinimą, kaip ir bet kurios kitos medžioklinės kulkos atveju, lems praktiniai rezultatai. Vis dėlto jau dabar galima konstatuoti, kad „Lapua“ pristatė techniškai įdomią ir pirmaisiais bandymais gerą potencialą pademonstravusią bešvinių medžioklinių kulkų šeimą.

  • Netekome Selemono Paltanavičiaus – žmogaus, mokiusio pažinti ir suprasti gamtą

    Netekome Selemono Paltanavičiaus – žmogaus, mokiusio pažinti ir suprasti gamtą

    Spalio 2-ąją Lietuvą pasiekė liūdna žinia – eidamas 71-uosius metus mirė vienas žinomiausių šalies gamtininkų, biologas, rašytojas, fotografas ir radijo laidų vedėjas Selemonas Paltanavičius. Žinią apie jo mirtį LRT patvirtino velionio dukra.

    Selemonas Paltanavičius gimė 1956 m. sausio 14 d. Užbaliuose, Marijampolės rajone. 1979 m. Vilniaus universitete baigė biologijos studijas ir pradėjo dirbti Žuvinto valstybiniame rezervate. 1984–2011 m. jis vadovavo Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriui, vėliau dirbo ministerijos Komunikacijos skyriuje.

    Didelę gyvenimo dalį S. Paltanavičius skyrė visuomenės švietimui ir Lietuvos gamtos pažinimui. Jis buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, gamtos fotografas, radijo ir televizijos laidų autorius bei vedėjas. Nuo 2001 m. vedė radijo laidas „Pro sekmadienio langą“ ir „Gamta – visų namai“, o 2015–2021 m. dalyvavo LRT projekte „Nacionalinė ekspedicija“.

    LRT duomenimis, gamtininkas per gyvenimą parašė daugiau kaip šimtą knygų, parengė tūkstančius publikacijų ir daugybę radijo bei televizijos laidų. Dar visai neseniai jo balsas skambėjo laidoje „Gamta – visų namai“. Paskutinę jo įrašytą šios laidos laidą LRT paskelbė transliuosianti spalio 3-iosios rytą.

    Gamtininkas, kuriam medžioklės pasaulis nebuvo svetimas

    S. Paltanavičiaus veikla glaudžiai siejosi ir su medžiojamųjų gyvūnų pažinimu bei medžioklės tematika. Jis rašė apie vilkus, elnius, šernus, bebrus, paukščius ir daugelį kitų Lietuvos faunos rūšių, o jo tekstai buvo skelbiami ir medžiotojams skirtoje spaudoje bei portale Miske.lt.

    Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad S. Paltanavičius buvo ir dviejų tomų „Didžiosios Lietuvos medžioklės knygos“, išleistos 2003–2006 metais, bendraautoris bei sudarytojas.

    Jo požiūris į medžioklę nebuvo paremtas paprastu žmogaus ir laukinio gyvūno supriešinimu. 2014 metais kalbėdamas apie žmogaus santykį su gyvūnais jis yra sakęs:

    „Medžiotojas šiaip jau neturi būti žiaurus žmogus.“

    S. Paltanavičius medžiotoją tuomet lygino su kitais gamtos išteklius naudojančiais žmonėmis ir pabrėžė senąją pagarbos sumedžiotam gyvūnui tradiciją.

    Jis taip pat nevengė kalbėti apie būtinybę reguliuoti gyvūnų populiacijas. 2024 metais publikuotame tekste apie vilką S. Paltanavičius kritikavo laikotarpį, kai, jo vertinimu, vilkų gausos reguliavimas buvo vykdomas neatsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas ir buvo nustatomi per maži sumedžiojimo limitai. Jis atkreipė dėmesį į augančią vilkų populiaciją ir besikeičiantį jų elgesį žmogaus aplinkoje.

    Tai svarbus S. Paltanavičiaus palikimo bruožas – apie gamtą jis kalbėjo ne tik emocijomis, bet ir kaip biologas, remdamasis rūšių ekologija, populiacijų būkle bei žmogaus atsakomybe jas valdant.

    Daugiau kaip šimtas knygų ir tūkstančiai publikacijų

    Tarp S. Paltanavičiaus darbų – knygos „Pėdsekio vadovas“, „Neringa“, „Vilkai“, „101 Lietuvos gamtos stebuklas“, „Lietuvos raudonoji knyga“ ir daugybė vaikams skirtų leidinių. Jo pirmoji knyga „Žalio miško istorijos“ pasirodė dar 1978 metais.

    Už savo kūrybinę ir gamtosauginę veiklą S. Paltanavičius buvo ne kartą įvertintas. Tarp jo apdovanojimų – Česlovo Kudabos premija, Vaikų literatūros premija, Prano Mašioto premija, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. 2025 metais jam skirta Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo gamtosauginė premija už šviečiamąją veiklą ir ilgametes pastangas ugdyti atsakingą, gamtą mylintį žmogų.

    Priimdamas šį apdovanojimą S. Paltanavičius kalbėjo apie vieną svarbiausių savo siekių – žmogaus ir gamtos santarvę.

    Selemono Paltanavičiaus tekstus daugelį metų skaitė ir Miske.lt auditorija. Portale publikuoti jo straipsniai apie šernus, tauriuosius elnius, bebrus, vilkus, paukščius ir kitus mūsų gamtos gyventojus.

    Todėl ši netektis artima ir medžiotojų bendruomenei. Išėjo žmogus, kuris dešimtmečius kaupė ir dalijosi žiniomis apie Lietuvos gyvūniją, mokėjo apie sudėtingus gamtos procesus kalbėti suprantamai ir kartu neprarasti biologo požiūrio į gamtoje vykstančius procesus.

    Miške.lt redakcija reiškia nuoširdžią užuojautą Selemono Paltanavičiaus šeimai, artimiesiems, kolegoms ir visiems jį pažinojusiems.

  • Siūlomi Medžioklės taisyklių pakeitimai: paprastesnis viliojimas, aiškesni terminai, humaniškesni varymai

    Siūlomi Medžioklės taisyklių pakeitimai: paprastesnis viliojimas, aiškesni terminai, humaniškesni varymai

    Aplinkos ministerija liepos 3 d. pateikė derinti aplinkos ministro įsakymo projektą, kuriuo keičiamos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės. Projektas apima platų pakeitimų spektrą — nuo esminio šėrimo ir viliojimo reglamentavimo pertvarkymo afrikinio kiaulių maro prevencijos kontekste iki praktinių medžiotojams svarbių pakeitimų: vienodinami briedžių medžioklės terminai, atsisakoma reikalavimo pristatyti vilkų kaukoles į trofėjų apžiūrą, o varyme dalyvaujantiems medžiotojams numatoma galimybė turėti trumpąjį šaunamąjį ginklą sužeisto žvėries kančioms nutraukti. Svarbu pabrėžti, kad tai kol kas tik projektas — jis skelbiamas Seimo teisės aktų informacinėje sistemoje (TAIS), o suinteresuotos institucijos ir organizacijos, tarp jų ir medžiotojų asociacijos, pastabas gali teikti per 10 darbo dienų.

    Bene reikšmingiausias pakeitimų blokas susijęs su medžiojamųjų gyvūnų šėrimu. Projektu siūloma iš Medžioklės taisyklių visiškai išbraukti gyvūnų šėryklos sąvoką ir su ja susijusias nuostatas. Šis žingsnis brendo nuo šių metų vasario 27 d., kai Nacionalinio afrikinio kiaulių maro valdymo veiksmų plano darbo grupės pasitarime nutarta šėryklos ir šėrimo sąvokų atsisakyti, siekiant Lietuvos reglamentavimą suderinti su ES afrikinio kiaulių maro prevencijos, kontrolės ir likvidavimo gairėse vartojama jauko naudojimo apibrėžtimi. Praktinė logika paprasta: taisyklėse liktų viena — viliojimo vietos — sąvoka, apibrėžiama kaip medžioti tykojant ar sėlinant skirta vieta, kurioje gyvūnams privilioti naudojamas natūralios kilmės masalas ar kitos viliojimo priemonės — iškamšos, muliažai, profiliai, viliokliai, vilbynės, feromoniniai jaukai ar krykštės.

    Kartu iš apibrėžimo dingtų dabartinė sudėtinga konstrukcija su 100 kilogramų masalo riba, skiriančia viliojimo vietą nuo šėryklos. Vis dėlto kiekybiniai apribojimai visai neišnyksta: išliktų draudimas medžioklės plotų vienete (10 kv. km, arba 1000 ha) įrengti daugiau kaip 10 viliojimo vietų, tik šis limitas būtų taikomas nebe vien šernų, o visoms viliojimo vietoms. Viliojimo vietose, kaip ir dabar, būtų draudžiama naudoti gyvūninės kilmės produktus, šalutinius gyvūninius produktus, maisto atliekas ar gyvūnams neįprastą pašarą, kurio jie negali rasti natūraliomis gamtinėmis sąlygomis — su išimtimi plėšrūnų medžioklei, kai viliojimo vietoje paliekamas sumedžioto ar kitaip žuvusio elninio žvėries ar paukščio kūnas arba plėšrūnų papjauto ūkinio gyvūno kūnas.

    Atkreiptinas dėmesys, kad kartu netektų galios ir tiesioginis draudimas šerti šernus visoje Lietuvos teritorijoje bei draudimas medžioti tykojant ar sėlinant gyvūnus, esančius šėrykloje ar arčiau kaip 100 metrų nuo jos. Panašiai koreguojamos ir nuostatos dėl saugomų teritorijų: jose liktų draudimas įrengti viliojimo vietas ar kitaip jaukinti gyvūnus Europos Bendrijos svarbos pievų ir pelkių buveinėse bei arčiau kaip 100 metrų nuo registruotų saugomų rūšių radaviečių, o draudimas jaukinti ir vilioti kanopinius žvėris išliktų ten, kur galiojo iki šiol.

    Antras medžiotojams itin aktualus pakeitimas — briedžių medžioklės terminai. Šiuo metu jie skirtingi: patinai medžiojami nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d., patelės — nuo spalio 1 d. iki lapkričio 30 d., o jaunikliai — nuo spalio 1 d. iki sausio 31 d. Projektu siūloma patelių ir jauniklių medžioklės pabaigą suvienodinti su patinais — iki gruodžio 15 d. Patelėms tai reikštų dviem savaitėmis ilgesnį sezoną, o jauniklių medžioklė, priešingai, trumpėtų pusantro mėnesio. Ministerija šį pakeitimą grindžia praktine problema: kai terminai skirtingi, teisėtai medžiojant jauniklius per klaidą sumedžiojus gumbaragį, ragus numetusį patiną ar antrametę patelę, tarp medžiotojų ir aplinkos apsaugos pareigūnų kyla ginčų, ar tokia situacija laikytina medžioklės terminų pažeidimu. Suvienodinus terminus, ši ginčytina situacija iš esmės išnyksta, todėl atitinkamai paprastėja ir taisyklių 28.3 papunktis, reglamentuojantis klaidų fiksavimą medžioklės dokumentuose.

    Verta atkreipti dėmesį ir į formuluotės pakeitimą nuostatose dėl sumedžiojimo limitų: vietoje bendrinės frazės „kanopinių žvėrių, kurių medžioklė yra limituojama” projekte visur įrašoma konkrečiai „briedžių”. Savivaldybių komisijos ir aplinkos ministro tvirtinamas bendras limitas pagal projektą būtų siejamas tik su briedžiais.

    Trečia naujovė palengvins gyvenimą vilkų medžiotojams: siūloma atsisakyti reikalavimo, sumedžiojus vilką, jo kaukolę pasibaigus sezonui pristatyti į medžioklės trofėjų apžiūrą. Ministerijos argumentacija logiška — trofėjų apžiūros tikslas yra tikrinti, ar laikomasi elninių žvėrių atrankinės medžioklės reikalavimų, o vilkams atrankinės medžioklės reikalavimai apskritai nenustatyti. Vilkų genetiniai tyrimai atliekami paimant tam tikras sumedžioto žvėries dalis, o kaukolių, ypač jaunų vilkų, paruošimas apžiūrai neretai reikalauja laiko ir sąnaudų be aiškios praktinės naudos. Elninių žvėrių ragų su kaukole ir apatiniu žandikauliu pristatymo pareiga išlieka nepakitusi.

    Ketvirtas pakeitimas atspindi skaitmenizacijos realijas: siūloma patikslinti nuostatą, pagal kurią draudžiama medžioti neturint su savimi galiojančio leidimo laikyti (nešiotis) ginklą. Iš taisyklių braukiami žodžiai „su savimi” — mat Aplinkos apsaugos departamentas tapo Policijos licencijuojamos veiklos informacinės sistemos duomenų tvarkytoju, ir duomenys apie medžiotojų ginklus pareigūnams pasiekiami elektroniškai. Viešojo administravimo įstatymas draudžia reikalauti dokumentų, kurių duomenys jau yra valstybės informacinėse sistemose, be to, tokio reikalavimo nėra ir Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. Kitaip tariant, leidimas privalės galioti, bet popieriuko kišenėje nešiotis nebereikės.

    Galiausiai — pakeitimas, susijęs su medžioklės etika ir gyvūnų gerove varymuose. Dabar varantiems medžiotojams galioja besąlygiškas draudimas neštis užtaisytus ginklus ir šaudyti į žvėris bei paukščius, o tai apsunkina galimybę nedelsiant nutraukti varymo metu rasto sužeisto gyvūno kančias. Projektu siūloma numatyti išimtį: varantys galėtų neštis B ir C kategorijos trumpuosius šaunamuosius ginklus — privalomai neužtaisytus, — kurie būtų užtaisomi tik suradus sužeistą ar sužalotą gyvūną ir panaudojami jo kančioms nutraukti. Saugumo principas varyme išlieka, tačiau atsiranda humaniškas sprendimas situacijai, kuri praktikoje pasitaiko neretai.

    Tarp smulkesnių, bet praktiškai reikšmingų patikslinimų — šunų vedžiojimo taisyklė: nuostata, kad medžioklės plotuose šunys vedžiojami tik su pavadėliais, būtų papildyta žodžiais „ne medžioklės metu”. Taip išsklaidoma dabartinė interpretacinė painiava, ar šunį galima paleisti nuo pavadėlio vykdant medžiokles su šunimis ar ieškant sužeisto žvėries. Taip pat tikslinamas sąvokų šaltinių sąrašas: iš taisyklių braukiama nuoroda į Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, dėl kurios buvo galima dvejopai traktuoti tamsųjį paros metą (medžioklės taisyklėse tai laikas praėjus pusantros valandos po saulėlydžio ir likus pusantros valandos iki saulėtekio, o saugaus eismo įstatyme — tiesiog nuo saulėlydžio iki saulėtekio), ir įrašomos nuorodos į Gyvūnų gerovės ir apsaugos bei Laukinės gyvūnijos įstatymus.

    Projektą parengė Aplinkos ministerijos Gyvūnijos išteklių valdymo politikos grupė, jį pasirašė aplinkos viceministrė Aira Paliukėnaitė. Dokumentas derinimui išsiųstas plačiam adresatų ratui — nuo Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir Aplinkos apsaugos departamento iki medžiotojų organizacijų: Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos, Lietuvos medžiotojų konfederacijos, Lietuvos medžiotojų sąjungos „Gamta”, Sūduvos medžiotojų sąjungos ir Lietuvos medžiotojų draugijos. Papildomų valstybės lėšų projektui įgyvendinti nenumatoma. Kada pakeitimai bus priimti ir įsigalios, paaiškės tik pasibaigus derinimo procedūrai ir įvertinus gautas pastabas — apie tolesnę projekto eigą informuosime.

    Lyginamasis variantasParsisiųsti
  • Europos Komisijos pasiūlymas dėl švino: 7 metai ir kulkos lieka be apribojimų

    Europos Komisijos pasiūlymas dėl švino: 7 metai ir kulkos lieka be apribojimų

    2026 m. birželio 25 d. ES Komisijos REACH komiteto posėdyje numatytas balsavimas dėl ilgai brendusio reglamento projekto, kuris apribos švino šaudmenų naudojimą. Galutinis tekstas pasirodė gerokai švelnesnis nei pradinis pasiūlymas: pereinamasis laikotarpis prailgintas iki septynerių metų, o kulkos visiškai pašalintos iš reguliavimo apimties. Tačiau pramonė ir šaudymo bendruomenė vis dar mato nemažai neišspręstų klausimų.

    Klausimas dėl švino šaudmenyse Europos Sąjungoje brandintas keletą metų. Dar 2021 m. Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA) pateikė išsamią analizę, kurioje konstatuota, kad švinas kelia rimtą riziką aplinkai ir žmonių, vartojantiems sumedžiotų gyvūnų mėsą, o nuo apsinuodijimo nukentėtų milijonai paukščių.

    Iš pradžių ECHA ir jos rizikos vertinimo bei socialinės-ekonominės analizės komitetai (RAC ir SEAC) siūlė griežtus apribojimus: ne tik šratų, bet ir kulkų draudimą, 18 mėnesių–5 metų pereinamąjį laikotarpį, privalomą šaudytojų licencijavimą bei reikalavimą šaudyklose surinkti bent 90 % iššautų švino šratų. Galutinis Komisijos pasiūlymas, kuris bus pateiktas balsavimui birželio 25 d., yra reikšmingai švelnesnis – tai diskusijų su valstybėmis narėmis ir pramonės atstovais rezultatas.

    Pagal naujausią projekto redakciją reguliavimas apims tik švino šratus (gunshot), naudojamus medžioklėje ir lauko sporto šaudyme. Apribojimai bus taikomi šratams, kuriuose švino koncentracija siekia 1 % ar daugiau. Pereinamasis laikotarpis – septyneri metai. Tai reiškia, kad iki maždaug 2033 m. medžiotojai dar galės naudoti tradicinius švininius šratus, jei nebus papildomų nacionalinių apribojimų.

    Vienas iš ryškiausių pokyčių lyginant su pradiniu pasiūlymu – kulkos visiškai pašalintos iš reguliavimo apimties. Komisija atvirai pripažįsta, kad šis sprendimas priimtas dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos. Po 2022 m. įvykių ES priimti dokumentai – „Baltoji knyga dėl Europos gynybos parengties 2030“ ir „ReArm Europe“ planas – akcentuoja poreikį stiprinti gynybinę pramonę, įskaitant švino kulkų gamybą ir strateginio rezervo kaupimą. Komisija rašo, kad šis sprendimas turės tik nedidelę įtaką bendram reglamentavimo efektyvumui: prognozuojama, kad uždraudus švinines kulkas medžioklėje ir sporto šaudyme švino emisijos sumažėtų apie 8 232 tonomis per 20 metų, o uždraudus šratus – net 558 000 tonų.

    Sporto šaudymas išlieka jautri sritis. Reglamentas nustato, kad lauko sporto šaudyklose švininiai šratai dydžių nuo 1,9 iki 2,6 mm galės būti naudojami ir po pereinamojo laikotarpio, jeigu bus laikomasi nustatytų rizikos valdymo priemonių. Šios sąlygos apima bent dviejų švino sulaikymo priemonių diegimą (sienos, pylimai, tinklai ar paviršiaus danga), pH stebėjimą (palaikant 6,5–8,5 lygį), drenažo vandens valdymą, švino surinkimą bent kartą per trejus metus bei žemės ūkio veiklos draudimą šaudyklos teritorijoje. Šaudyti su švininiais šratais galės tik sporto šaudymo federacijos nariai, o šaudyklos turės vesti detalią apskaitą.

    Šie apribojimai netaikomi vidaus šaudykloms, policijai, kariuomenei, gynybos reikmėms, savigynai, kritinės infrastruktūros apsaugai, taip pat ginklų ir šaudmenų techniniam tikrinimui ar moksliniams tyrimams. Atskira išimtis numatyta istoriniams ginklams – mušamųjų užtaisų šautuvams ir jų moderniosioms kopijoms, nes alternatyvių šaudmenų jiems realiai nėra. Pneumatikai skirtos kulkelės taip pat lieka už reguliavimo ribų, nes alternatyvų jiems trūksta, o švino emisijos iš jų yra nereikšmingos.

    Pramonės pusėje reakcija dvejopa. Europos sportinių šaudmenų gamintojų asociacija (AFEMS), atstovaujanti beveik 70 gamintojų ir platintojų bei daugiau nei 90 % ES mažo kalibro šaudmenų gamybos, septynerių metų pereinamąjį laikotarpį vertina kaip minimumą. Anot AFEMS, perėjimas prie alternatyvių medžiagų reikalauja iš esmės pertvarkyti šaudmenų gamybą – nuo užtaisymo linijų ir parako receptūrų iki balistinio testavimo ir sertifikavimo. AFEMS taip pat atkreipia dėmesį į svarbų faktą: Europoje šiuo metu nėra išvystyto plieninių šratų gamybos pajėgumo, o didžioji dalis tokios pramonės yra sutelkta Kinijoje. Tai reiškia, kad skubotas perėjimas galėtų sukurti naują strateginę priklausomybę nuo trečiųjų šalių tiekėjų.

    Europos šaudymo sporto forumas (ESSF), jungiantis pagrindines šaudymo sporto, medžioklės, ginklų prekybos ir gamybos organizacijas, savo pareiškime taip pat akcentuoja pereinamojo laikotarpio svarbą. Forumas siūlė net dešimties metų pereinamąjį laikotarpį, o kaip alternatyvą – atskirti prekybos uždraudimo ir naudojimo uždraudimo terminus, kad jau parduoti šaudmenys galėtų būti palaipsniui sunaudoti, o platintojai išvengtų likusių atsargų nuostolių. ESSF mano, kad dabartinė reglamento struktūra, kai abu draudimai įsigalioja vienu metu, sukurs praktines problemas – tikriausiai distributoriai ir mažmenininkai sustabdys užsakymus ir pardavimus gerokai anksčiau formalios datos.

    Šaudymo sporto bendruomenė kelia ir kitą klausimą – nelygiavertį skirtingų sporto disciplinų vertinimą. Galiojanti šratų dydžių išimtis (nuo 1,9 iki 2,6 mm) tinka klasikinėms šratiniam tikslui skirtoms disciplinoms, tokioms kaip „trap“ arba „skeet“, tačiau IPSC (Tarptautinė praktinio šaudymo konfederacija) bei kitos dinaminio šaudymo disciplinos naudoja platesnį šratų dydžių asortimentą. Be to, dabartinės šaudyklų rizikos valdymo priemonės buvo parengtos turint omenyje pirmiausia klasikines lėkštelių šaudymo šaudyklas, todėl mažesnės ir specializuotos šaudyklos gali turėti sunkumų jas įgyvendinti. ESSF perspėja, kad dėl to nemažai sporto šaudyklų gali būti priverstos užsidaryti – o tai dar labiau sumažintų sportinių šaudmenų paklausą Europoje.

    Ką visa tai reiškia Lietuvos medžiotojams? Kulkos lieka be apribojimų, todėl kanopinių žvėrių medžioklė su graižtviniu šautuvu pakitimų nepatirs. Didžiausias pokytis palies lygiavamzdžius šautuvus, kuriais medžiojami paukščiai ir smulkesni žvėrys. Verta paminėti, kad Lietuvoje plieniniai šratai jau ir dabar naudojami medžioklėje prie vandens telkinių. Vis dėlto svarbiausia bus turimo ginklo suderinamumas su plieniniais ar kitais alternatyviais šratais – ne visi, ypač senesni, lygiavamzdžiai šautuvai tam tinka.

    Birželio 25 d. balsavimas REACH komitete – tai dar ne galutinis sprendimas, bet svarbus žingsnis. Jei valstybės narės pritars, reglamentas įsigalios per dvidešimt dienų nuo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, o septynerių metų skaičiavimas prasidės nuo įsigaliojimo.

  • Medžiotojų pergalė Briuselyje: kulkos išbrauktos iš švino draudimo pasiūlymo

    Medžiotojų pergalė Briuselyje: kulkos išbrauktos iš švino draudimo pasiūlymo

    Šį mėnesį ES REACH komitetas vėl susirinks aptarti švino šaudmenų ribojimo medžioklėje. Po paskutinio posėdžio aiškėja dvi svarbios naujienos: kulkos iš pasiūlymo tikriausiai bus visiškai išbrauktos, o kai kurios valstybės narės reikalauja prailginti pereinamąjį laikotarpį švino šratams nuo trejų iki penkerių metų. FACE atidžiai stebi šį procesą, kuris paveiks daugiau nei 7 milijonus Europos medžiotojų.

    Kas vyksta Briuselyje?

    ES REACH komitetas — tai valstybių narių atstovų grupė, sprendžianti cheminių medžiagų ribojimo klausimus pagal REACH reglamentą. Vienas iš karščiausių pastarųjų metų klausimų — švino naudojimas medžioklės šaudmenyse. Europos Komisija jau kurį laiką siekia išplėsti esamą ribojimą, kuris šiuo metu apima tik šlapžemes ir pritaikyti jį visai medžioklei visoje ES teritorijoje.

    Pagal FACE paskelbtą informaciją, paskutiniame REACH komiteto posėdyje paaiškėjo, kad kulkos iš pasiūlymo bus visiškai išbrauktos. Tai reiškia, kad dabartinis projektas apima tik švino šratus — tai yra lygiavamzdžių šautuvų šaudmenis, dažniausiai naudojamus paukščių ir smulkių žvėrių medžioklėje bei sporte.

    Kodėl kulkos išbrauktos?

    Kulkų pašalinimas iš pasiūlymo yra reikšminga pergalė medžiotojų bendruomenei. Švino kulkų alternatyvos (daugiausia vario arba jo lydinių) yra gerokai brangesnės, o medžiotojai ne kartą pabrėžė techninius sunkumus — kitokia balistika, kitoks poveikis, senesniems šautuvams kyla suderinamumo problemų.

    Nors tikslios kulkų pašalinimo priežastys oficialiai neskelbiamos, akivaizdu, kad valstybių narių spaudimas ir praktinių bei ekonominių pasekmių analizė atliko svarbų vaidmenį.

    Kova dėl pereinamojo laikotarpio

    Ankstesnio REACH komiteto posėdžio protokolai rodo, kad kai kurios valstybės narės ir toliau reiškia susirūpinimą dėl siūlomo ribojimo laiko. Vyko diskusijos dėl pereinamojo laikotarpio trukmės — ypač dėl galimybės jį pratęsti nuo trejų iki penkerių metų švino šratams, naudojamiems medžioklėje.

    Tai atspindi nuolatinį susirūpinimą dėl praktinių, ekonominių ir logistinių priemonės įgyvendinimo pasekmių. Trys metai — per trumpas laikotarpis tiek medžiotojams pritaikyti įrangą, tiek šaudmenų pramonei perorientuoti gamybą. Penkeri metai būtų realistiškesnis kompromisas.

    Europos Komisija turėtų įvertinti valstybių narių grįžtamąjį ryšį ir pateikti peržiūrėtą projekto redakciją tolesnei diskusijai. Tikėtina, kad balsavimas įvyks artimiausiais mėnesiais.

    Ką tai reiškia Lietuvai?

    Lietuvoje jau dabar galioja vieni griežčiausių švino ribojimų Baltijos regione:

    Nuo 2021 m. uždrausta medžioti paukščius švininiais arba švino junginių turinčiais šratais visoje šalies teritorijoje — ne tik šlapžemėse.

    Nuo 2023 m. vasario 15 d. įsigaliojo ES reglamentas, draudžiantis naudoti šratus, kuriuose yra daugiau nei 1 proc. švino, šlapžemėse arba 100 metrų atstumu aplink jas. Šlapžemėmis laikomi natūralūs ar dirbtiniai, pastovūs ar laikini vandens telkiniai, pelkės ir durpynai.

    Tačiau naujasis ES pasiūlymas yra gerokai platesnis — jis apimtų visą medžioklę, ne tik šlapžemes. Nors Lietuvos medžiotojai jau priprato prie alternatyvų medžiojant paukščius, plataus ribojimo įvedimas paveiktų ir kiškių, ir plėšrūnų medžioklę, kur šratai su švinu vis dar leidžiami.

    Pramonės ir medžiotojų pozicija

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) atstovai ne kartą yra išsakę susirūpinimą dėl švino ribojimų. Pagrindiniai argumentai — alternatyvos yra brangesnės, o Lietuvos indėlis į bendrą švino taršos lygį ES yra santykinai mažas, nes paukščių sumedžiojama palyginti nedaug. Be to, dalis senesnių lygiavamzdžių šautuvų nėra pritaikyti šaudyti plieniniais šratais dėl didesnio slėgio ir kitokių balistinių savybių.

    Kas toliau?

    Artimiausias REACH komiteto posėdis — šį mėnesį. Jame tikimasi tolesnių diskusijų dėl pasiūlymo turinio, pereinamojo laikotarpio ir galimo balsavimo grafiko. FACE ir nacionalinės medžiotojų organizacijos, tarp jų ir LMŽD, atidžiai stebi procesą ir ruošiasi reaguoti į bet kokius Komisijos pasiūlymus.

    Lietuvos medžiotojams verta sekti šią temą — nepriklausomai nuo to, kaip baigsis balsavimas, bet kokios naujos ES taisyklės ateityje bus įtrauktos ir į Lietuvos medžioklės teisinį reglamentavimą.

  • Plėšrūnai, apklausos ir politika: kaip mokslas tampa įrankiu kovoje prieš medžioklę

    Plėšrūnai, apklausos ir politika: kaip mokslas tampa įrankiu kovoje prieš medžioklę

    Naujame Europos mokslininkų tyrime teigiama, kad europiečiai nepritaria vilkų, lokių ir lūšių medžioklei. Žiniasklaida šias išvadas skubiai išplatino po visą žemyną. Tačiau atidžiau pažvelgus į tyrimo autorius, jų interesus ir metodologiją, kyla rimtų klausimų – o Lietuvos duomenys rodo visiškai priešingą vaizdą.

    Apie ką šis tyrimas?

    2022–2023 metais keturi Europos ir Amerikos mokslininkai internetu apklausė 10 807 respondentus iš 23 ES valstybių. Tyrimas paskelbtas žurnale Nature Ecology & Evolution ir greitai tapo cituojamu argumentu prieš stambių plėšrūnų medžioklę.

    Pagrindinė tyrimo žinia: europiečiai palaiko vilkų, lokių ir lūšių sugrįžimą į gamtą, tačiau nepritaria tolesniam jų populiacijų augimui ir – svarbiausia – medžioklei kaip valdymo priemonei.

    Skamba įtikinamai. Tačiau verta paklausti: kas šiuos mokslininkus yra ir kokius interesus jie atstovauja?

    Tyrėjai – ne neutralūs stebėtojai

    Pagrindinis tyrimo autorius Guillaume Chapron – tai žmogus, kuris vienu metu yra IUCN Stambių plėšrūnų iniciatyvos narys, Prancūzijos vyriausybės Vilkų mokslinio patariamojo komiteto narys ir Berno konvencijos ekspertų grupės narys. Visi šie vaidmenys skirti vienam tikslui – plėšrūnų apsaugai. Kitas tyrimo autorius Jeremy Bruskotter apmokamą darbą dirba su organizacija „Panthera”, propaguojančia laukinių kačių išsaugojimą. Trečiasis, José Vicente López-Bao, yra IUCN Šunų specialistų grupės narys.

    Patys tyrėjai šiuos interesų konfliktus deklaravo – tai teisinga. Tačiau deklaravimas nereiškia, kad jie neturėjo įtakos tam, kaip buvo suformuluoti klausimai, kaip interpretuoti rezultatai ir kokios išvados padarytos.

    Metodologija: interneto apklausa pasiekia ne visus

    Tyrimas vykdytas išimtinai internetu, naudojant „Qualtrics” platformą. Nors tyrėjai stengėsi subalansuoti imtį pagal amžių ir gyvenamąją vietą, esminis online formato trūkumas išlieka: vyresni kaimo gyventojai, ūkininkai, miškiniai ir medžiotojai – tie, kurie plėšrūnus patiria tiesiogiai ir kasdien – sistemiškai rečiau dalyvauja tokio pobūdžio apklausose.

    Dar svarbiau – klausimai formuluoti itin bendrai. „Ar palaikote didelių plėšrūnų medžioklę?” skamba visiškai kitaip nei „Ar palaikote mokslu grįstą, reguliuojamą vilkų medžioklę kaip populiacijų valdymo priemonę, siekiant apsaugoti ūkininkų galvijus ir išlaikyti ekologinę pusiausvyrą?” Bendresnė formuluotė beveik visada generuoja neigiamesnius atsakymus medžioklės atžvilgiu – tai gerai žinomas apklausų metodologijos faktas.

    Lietuva: tyrimas slepia tikrąjį vaizdą

    Tarp visų 23 tirtų šalių Lietuva išsiskiria kaip viena skeptiškiausių didelių plėšrūnų atžvilgiu. Vos 43% lietuvių palaikė plėšrūnų atsikūrimą – tai vienas žemiausių rodiklių visoje imtyje, o net 40% liko neutralūs. Lietuva priklauso šalių grupei, kurioje vilkų populiacijos mažinimo šalininkų yra daugiau nei didinimo. Medžioklės palaikymas Lietuvoje taip pat gerokai aukštesnis nei Pietų Europos šalyse.

    Visa ši informacija tyrime yra – tačiau ji paskęsta bendruose europiniuose vidurkiuose, kuriuos formuoja Italija, Ispanija ar Graikija, kur vilkai yra romantiška idėja, o ne kasdienė ūkininkų ir miško žmonių realybė.

    Ką sako patys lietuviai?

    Tikrąjį Lietuvos visuomenės vaizdą geriau atspindi ne internetinė Europos apklausa, o 2025 metų kovą LMŽD užsakymu „Baltijos tyrimų” atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 1 020 Lietuvos gyventojų.

    Rezultatai kalba patys už save: 60% lietuvių medžiotojus vertina teigiamai – ir tik 17% neigiamai. 67% mano, kad medžioklė padeda reguliuoti laukinių gyvūnų populiaciją ir palaikyti ekologinę pusiausvyrą. Net 74% pritaria, kad tinkamai vykdoma medžioklė mažina laukinių žvėrių žalą ūkininkams.

    Be to, 63% lietuvių mano, kad atsakingi medžiotojai padeda kovoti su brakonieriavimu, o 64% laiko žvėrieną sveiku ir kokybiška maistu. Šie skaičiai rodo brandžią, subrendusią visuomenės poziciją – žmonės supranta, kad medžioklė nėra priešinga gamtai, o yra neatsiejama jos priežiūros dalis.

    Pažymėtina ir tai, kad šis požiūris labiausiai būdingas tiems, kurie gamtą pažįsta geriausiai: vyrams (68%), 50–64 metų žmonėms (66%) ir kaimo bei mažesnių miestų gyventojams – būtent tai auditorijai, kurią Chapron tyrimo online formato apklausa pasiekė sunkiausiai.

    Apklausos – įtakos instrumentas

    Sąžiningai reikia pasakyti: ir „Baltijos tyrimų” apklausa atlikta LMŽD užsakymu, o FACE medžiotojų federacijos 2023 metais užsakyta „YouGov” apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 7 000 europiečių iš penkių šalių, parodė, kad tik 23% europiečių nepritaria reguliuojamos medžioklės praktikoms – tai taip pat suinteresuota pusė.

    Tačiau čia ir glūdi esminis skirtumas: Chapron tyrimas pretenduoja į mokslinį objektyvumą, yra platinamas kaip nepriklausomas mokslinis faktas ir naudojamas kaip argumentas politiniuose debatuose prieš medžioklę – nors jo autorių gamtosauginė orientacija yra akivaizdi. LMŽD ir FACE apklausos savo užsakovus deklaruoja atvirai ir nesislepia po mokslinės nešališkumo skraiste.

    Ekologinė tiesa, kurią pripažįsta net patys tyrėjai

    Nepaisant visų kritinių pastabų, Chapron tyrimas fiksuoja vieną tikrą ir svarbią įtampą: dalis europiečių nori stabilių plėšrūnų populiacijų, bet tuo pat metu atmeta medžioklę. Patys tyrėjai pripažįsta, kad tai ekologiškai nesuderinama. Vilkų ir lokių populiacijos be aktyvaus valdymo nekontroliuojamai auga – tai ne ideologija, tai biologija.

    Lietuva tai supranta. 67% lietuvių – ir tai rodo ne interneto apklausa, o reprezentatyvi „Baltijos tyrimų” apklausa – žino, kad reguliuojama medžioklė yra būtina ekologinės pusiausvyros priemonė. Tai pozicija, pagrįsta ne romantiniais vaizdiniais apie gamtą, o konkrečia patirtimi.

    Išvada

    Chapron tyrimas yra ne mokslinė tiesa apie Europą, o viena iš daugelio nuomonių žemyne, kur požiūriai į medžioklę ir plėšrūnus skiriasi dramatiškai – nuo Italijos miestų iki Lietuvos miškų. Ir kol Briuselyje cituojami skaičiai iš internetinių apklausų, kuriose kaimo žmonių balsas skęsta po miestietiškų nuomonių srautu, svarbu, kad patys medžiotojai ir jų organizacijos aktyviai dalyvautų formuojant viešąją nuomonę ir pristatytų tikrąją savo veiklos vertę visuomenei, o dabartinė situacija rodo, kad Lietuva eina teisingu keliu.

    Europeans attitudes 2025Parsisiųsti

  • Kaip taurieji elniai prisitaiko po išleidimo?

    Kaip taurieji elniai prisitaiko po išleidimo?

    Taurieji elniai (Cervus elaphus L.) yra intensyviausiai reintrodukuota laukinių kanopinių rūšis. Ši praktika taip pat apima gyvūnų perkėlimą iš vienos populiacijos į kitą. Yra daug veiksnių, kurie lemia tauriųjų elnių populiacijų mažėjimą ar net išnykimą skirtingose Europos valstybėse net ir šiais laikais, pradedant nuo pernelyg intensyvios medžioklės ir baigiant buveinių nykimu bei fragmentacija (pvz., dėl miškų kirtimo ir medienos ruošos, karo, intensyvios žemdirbystės, urbanizacijos, transporto infrastruktūros plėtros). Dėl to taurieji elniai dažnai paleidžiami į laisvę siekiant pagausinti populiacijas, paįvairinti medžiojamųjų gyvūnų fauną arba praturtinti vietinių populiacijų genetinę įvairovę.

    Tauriųjų elnių perkėlimas ir išleidimas į laisvę pastaraisiais metais tampa vis dažnesne praktika. Tačiau gyvūno paleidimas – tai tik proceso pradžia. Kur kas svarbiau suprasti, kaip taurieji elniai elgiasi po išleidimo, kokiame plote apsigyvena ir kaip greitai prisitaiko prie naujų sąlygų. Šiems klausimams atsakyti tauriesiems elniams buvome uždėję GPS sekimo antkaklius, kurie leido tiksliai stebėti jų judėjimą ir naudojamus plotus po išleidimo. Tyrimas buvo vykdomas vienerius metus.

    Mūsų tyrimo metu taurieji elniai buvo išleidžiami trimis skirtingais būdais, leidžiančiais palyginti jų elgseną ir judėjimo plotus.

    Trys tauriųjų elnių išleidimo būdai:

    (A1) Minkštasis išleidimo būdas – taurieji elniai išleidžiami į laisvę iš aptvaro į teritoriją šalia to paties aptvaro, kai dalis bandos elnių paliekama aptvare

    Šiuo atveju aptvaruose auginti taurieji elniai išleidžiami į laisvę, tiesiog atidarant aptvaro vartus, tačiau elniai neišvaromi – jiems paliekama galimybė patiems rasti išėjimą ir išeiti į laisvę jiems tinkamu metu. Šis metodas laikomas labiausiai „švelniu“ gyvūno atžvilgiu ir dažnai taikomas, siekiant sumažinti stresą bei staigius elgsenos pokyčius.

    (A2) Kietasis išleidimo būdas – aptvare auginti taurieji elniai išleidžiami į laisvę, juos pervežant ir paleidžiant į naujas teritorijas

    Šiuo būdu taurieji elniai, anksčiau gyvenę aptvaruose, yra sugaunami, pervežami į paleidimo vietą ir tą pačią dieną paleidžiami į laisvę. Šiuo atveju adaptacijos laikotarpio naujoje teritorijoje nėra – gyvūnas iš karto susiduria su visiškai nauja aplinka. Tai greitas, bet elniui didesnį stresą sukeliantis metodas.

    (B) Laisvėje gyvenantys taurieji elniai, kurie buvo sugauti, pažymėti antkakliais ir nedelsiant paleisti į laisvę sugavimo vietoje.

    Trečiasis būdas iš esmės skiriasi nuo pirmųjų dviejų. Šis būdas buvo pasirinktas tam, kad būtų galima palyginti aptvare augintų ir į laisvę išleistų elnių elgseną su natūralios kilmės, savo teritorijoje gyvenančių, elnių judėjimu. Taurieji elniai gaudomi jų gyvenamojoje vietoje, naudojant gyvagaudžius spąstus. Po sugavimo, gyvūnams uždedami GPS antkakliai ir jie paleidžiami atgal į laisvę toje pačioje teritorijoje. Tai mažiausiai su buveinės keitimu susijęs metodas, tačiau trumpalaikis stresas sugavimo metu išlieka.

    Ką parodė GPS duomenys apie elnių užimamus plotus?

    Duomenų analizei taikytas Kernel Density užimamos teritorijos apskaičiavimo metodas. Naudotas 95 % izopleto (teritorijos, apjungtos kontūrine linija, kurioje gyvūno erdvės naudojimo tikimybė yra vienoda ir kuri apima tam tikrą procentą viso naudojimo) plotas. Pavyzdyje (pav. 1) pateiktas individo (GPS ID Nr. 215227) užimamos teritorijos izopletas, čia atmesta teritorija (pakraščiai), kurios naudojimo tikimybė yra mažiau nei 5 %.

    Pav. 1 Gyvenamoji (home-range) teritorija

    Kietuoju būdu (A2) išleisti taurieji elniai po paleidimo vidutiniškai gyveno ~ 400–500 ha plote. Minkštuoju būdu (A1) išleisti elniai, vienerius metus laikyti prisitaikymui skirtame aptvare, naudojosi labai panašaus dydžio teritorija – ~ 350–450 ha. Laukiniai taurieji elniai pagauti ir nedelsiant paleisti į laisvę, toje pačioje teritorijoje (B) gyveno tris kartus didesniuose plotuose ~ 1500–1600 ha.

    Tai reiškia, kad pirmaisiais metais po išleidimo į laisvę, naudojant minkštąjį ir kietąjį išleidimo būdus, gautas beveik identiškas užimamas plotas.

    Pateiktame grafike matyti vidutinės reikšmės ir jų sklaida, atspindinti individualius skirtumus tarp gyvūnų.

    Ką tai reiškia praktiškai?

    Dažnai manoma, kad ilga adaptacija aptvare (esančiame būsimoje išleidimo vietoje) padeda elnius geriau „pririšti“ prie vietos, tačiau GPS duomenys atskleidė, jog realaus skirtumo tarp minkštojo (A1) ir kietojo (A2) išleidimo nėra. Abiem atvejais taurieji elniai po paleidimo apsistojo labai panašaus dydžio plotuose. Mažiausias nustatytas užimamas plotas (priklausomai nuo atskiro individo būdo bruožų) abiem atvejais siekė apie 300–500 ha, o didžiausias – apie 1400–1700 ha. Tuo tarpu laukinės kilmės elniai naudojo gerokai didesnes teritorijas: jų mažiausias užimamas plotas buvo panašus – apie 400–500 ha, tačiau didžiausias siekė net 2800–3000 ha.

    Minkštasis paleidimo būdas (A1) reikalauja didelių papildomų išlaidų: reikia įrengti ir prižiūrėti elnių prisitaikymui skirtą aptvarą, užtikrinti papildomą maitinimą ir girdymą, skirti laiką ir žmogiškuosius resursus kasdienei priežiūrai.

    Išleidžiant elnius kietuoju būdu (A2), išlaidų skirtų elnių priežiūrai ir aptvaro įrengimui nėra, todėl galima teigti, jog kietasis išleidimo būdas yra ekonomiškai palankesnis sprendimas, leidžiantis pasiekti tą patį biologinį rezultatą su gerokai mažesnėmis sąnaudomis. Šie duomenys taip pat parodė, kad aptvaruose auginti taurieji elniai po išleidimo išlieka sėslesni ir apsiriboja mažesniais plotais, tikėtina, dėl jiems įprasto riboto gyvenamo ploto aptvaruose, kai ir erdvė, ir maistas buvo aiškiai apibrėžti.

    Pateiktame grafike matyti vidutinės reikšmės ir jų sklaida, atspindinti skirtingos kilmės elnių užimamą plotą.
    • (B) Laisvėje gyvenantys taurieji elniai, kurie buvo sugauti, pažymėti antkakliais ir nedelsiant paleisti į laisvę sugavimo vietoje, pasižymėjo didžiausiu vidutiniu naudojamu plotu. Tai rodo, kad laukiniai elniai, paleisti netrukus po sugavimo, aktyviau juda ir užima gerokai didesnius plotus nei aptvare auginti ir paleisti tiek A1, tiek A2 būdais
    • (A2) Kietuoju būdu išleisti elniai taip pat naudojo gana didelius plotus, tačiau jų judėjimas buvo labiau nevienodas – tikėtina, nulemtas individualių būdo bruožų – dalis individų klajojo plačiai, kiti apsistojo santykinai nedidelėse teritorijose.
    • (A1) Minkštuoju būdu išleisti elniai, dažniausiai naudojo mažesnius ir stabilesnius plotus, greičiau „prisirišdami“ prie tos teritorijos, kurioje buvo laikomi prisitaikymo periodu.

    Nors statistinė analizė neparodė reikšmingų skirtumų tarp grupių (p > 0,05), biologinės ir praktinės tendencijos yra aiškios ir svarbios tauriųjų elnių valdymui natūralioje aplinkoje.

    Ką tai reiškia praktiškai?

    GPS tyrimai parodė, kad išleidimo būdas turi įtakos tam, per kokį laikotarpį ir kokiame plote taurusis elnias įsitvirtina. Minkštasis išleidimas skatina sėslumą ir stabilesnį teritorijos naudojimą, o gyvūno perkėlimas į naują buveinę, be prisitaikymo periodo, dažniau lemia didesnį judrumą ir klajones.

    Visgi reikšmingiausias rodiklis, kuris išsiskyrė tyrimo metu, buvo gyvūno kilmė. Laukiniai elniai, pažymėti GPS siųstuvais, užėmė ženkliai didesnį plotą, o aptvaruose auginti individai pasižymėjo gerokai didesniu sėslumu.

    Medžiotojams šie duomenys svarbūs, planuojant populiacijų valdymą, atrankinę medžioklę bei tokius atvejus, kuomet kyla klausimas, ar norint praturtinti vietines populiacijas genetiškai turtingesniais individais, atsivežti elniai išmigruos ar įsitvirtins tame pačiame medžioklės ploto vienete, kuriame buvo paleisti.

    Autoriai: Artūras Kibiša, Matas Gulgys, Reneta Špinkytė, Kastytis Šimkevičius

  • Naujieji „Swarovski Optik AT/ST Balance“: revoliucija stebint gamtą be trikojo

    Naujieji „Swarovski Optik AT/ST Balance“: revoliucija stebint gamtą be trikojo

    „Swarovski Optik“ pristato naujieną, kuri neabejotinai sudomins medžiotojų bendruomenę – naujieji „AT/ST Balance“ stebėjimo teleskopai. Šis prietaisas išsiskiria tuo, jog jame gamintojas sujungė aukščiausios klasės optiką su pažangia vaizdo stabilizavimo technologija. Dėl integruotos sistemos nuo šiol galima džiaugtis visiškai stabiliu vaizdu net ir nenaudojant trikojo stovo. Tai reiškia, kad net ir pasirinkus didelį artinimą, aplinkos stebėjimas tiesiog laikant prietaisą rankose tampa ne tik įmanomas, bet ir itin patogus.

    Inovatyvi „SWAROBALANCE“ vaizdo stabilizavimo sistema pirmą kartą pritaikyta tokio aukšto lygio teleskopuose ir efektyviai kompensuoja net ir mažiausius rankų virpesius. Šios technologijos pagrindas – itin jautrūs jutikliai, kurie apdoroja daugiau nei tūkstantį matavimų per sekundę ir realiu laiku koreguoja lęšių padėtį pasitelkiant elektrinį variklį. Toks mažo vėlavimo mechanizmas leidžia sistemai reaguoti į judesius be jokio delsimo ir užtikrina ryškų vaizdą netgi naudojant maksimalų, 45 kartų, artinimą. Be to, šia inovacija naudotis labai paprasta, nes stabilizavimas aktyvuojamas vos vieno mygtuko paspaudimu.

    Vartotojai gali rinktis iš dviejų lengvų bei kompaktiškų modelių, pritaikytų skirtingiems poreikiams: „AT Balance 65“ su lenktu okuliaru bei „ST Balance 50“ su tiesiu okuliaru. Pirmasis modelis siūlo nuo 18 iki 45 kartų artinimą, sveria 1470 gramų ir išsiskiria 55–30 metrų matymo lauku 1000 metrų atstumu. Tuo tarpu tiesiojo „ST Balance 50“ versija sveria vos 1300 gramų, turi nuo 14 iki 35 kartų artinimą bei užtikrina platesnį, 70–39 metrų, matymo lauką.

    Abu šie prietaisai išlaiko įprastą šio gamintojo kokybės standartą – ryškias spalvas, puikią kraštų raišką bei maksimalų detalių tikslumą. Norintys įamžinti savo stebėjimus, teleskopus gali nesunkiai sujungti su specialiu „VPA 2“ telefono adapteriu ir fiksuoti aukštos kokybės nuotraukas bei vaizdo įrašus. Šie išskirtiniai optikos gaminiai prekyboje pasirodė 2025 metų lapkričio pabaigoje.

  • Kodėl bandoma atšaukti 5 % žalos ribą dar jai net neįsigaliojus?

    Kodėl bandoma atšaukti 5 % žalos ribą dar jai net neįsigaliojus?

    Viešojoje erdvėje aptarinėjami Medžioklės įstatymo pakeitimai, todėl norime aiškiai išdėstyti kur šiandien esame ir kokia yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pozicija.

    Seimas jau yra priėmęs sprendimą, kad 5 procentų toleruotinos žalos riba žemės ūkiui įsigalioja nuo 2026 m. sausio 1 d. Tačiau dar šiam sprendimui net nespėjus įsigalioti, jau buvo registruojami nauji projektai, kuriais siekiama jį panaikinti. Mūsų vertinimu, tai kelia rimtų klausimų dėl teisėkūros nuoseklumo ir teisinio tikrumo: teisė neturėtų būti kuriama taip, kad priimti sprendimai nespėja net pradėti veikti.

    Pirminė Vyriausybės išvada labai aiškiai buvo įvardijusi esmę: pasėliai, pievos ir sodai yra laukinių gyvūnų buveinės, mitybos ir migracijos teritorijos, todėl tam tikra žala yra neišvengiama. 5 procentų toleruotina žalos riba yra minimalus, proporcingas ir sistemą stabilizuojantis sprendimas, leidžiantis išlaikyti balansą tarp ūkinės veiklos interesų ir natūralios ekosistemos darnos. Visiškai eliminuoti laukinių gyvūnų daromos žalos neįmanoma – tai natūralaus gamtos ciklo dalis.

    Jeigu šios ribos atsisakome, bet kokia, net ir visiškai nereikšminga žala tampa kompensuotina. Tai reikštų ne tik nevaldomą finansinę naštą, bet ir administracinį chaosą: savivaldybių komisijos jau šiandien dirba sudėtingomis sąlygomis, procesas yra ilgas, brangus ir reikalaujantis daug žmogiškųjų išteklių. Vyriausybės duomenimis, savivaldybės šiai funkcijai kasmet išleidžia apie 0,5 mln. eurų, o kartais komisijos kviečiamos vertinti žalą, kuri siekia vos keliolika eurų. 5 procentų kriterijus leidžia sumažinti perteklinę administracinę naštą ir išvengti smulkių, gamtos ciklui būdingų pažeidimų perdėto sureikšminimo – toks principas taikomas ir daugelyje Europos šalių.

    Taip pat svarbu pasakyti ir apie paskatas. Siūlomas reguliavimas neskatintų ūkininkų taikyti efektyvesnių apsaugos priemonių, rinktis mažiau patrauklias kultūras rizikingose vietose ar glaudžiau bendradarbiauti su medžiotojais. Priešingai – visa rizika būtų perkeliama į kompensacijų sistemą.

    Atkreipiame dėmesį ir į nuoseklumą: šiandien miškų ūkyje žala atlyginama tik tada, kai ji viršija gerokai didesnes ribas (pvz., 20 % jaunuolynuose). Todėl kyla natūralus klausimas – kodėl žemės ūkiui net 5 % minimali toleruotina žala jau laikoma nepriimtina? Žemės ūkis visada buvo ir bus veikla, susijusi su rizika, ir dalį šių rizikų privalu prisiimti, o ne visas perkelti į kompensacijų mechanizmus.

    Latvijojekompensacijos už laukinių gyvūnų padarytą žalą (ypač migracinių ir saugotinų rūšių) gali būti suteiktos tik tuo atveju, kai padarytos žalos dydis viršija minimalios mėnesinės algos (MMA) dydį eurais ir kai žala apimtuose plotuose yra ne mažesnė nei 0,05 ha – tai užtikrina, kad kompensacijos būtų skiriamos tik reikšmingiems nuostoliams ir smulkūs, gamtos ciklui būdingi pažeidimai nebūtų pertekliai kompensuojami.

    Estijoje laukinių gyvūnų padarytos žalos kompensavimo sistema yra reglamentuota konkrečiomis normomis ir dydžiais – tam tikrų gyvūnų padaryta žala gali būti atlyginama iki nustatytos maksimalaus dydžio sumos arba su tam tikra atskaita, tačiau nekompensuojama kiekvienos smulkios žalos be ribų.

    Ši informacija patvirtinta tiesiogiai pasikonsultavus su Latvijos ir Estijos medžiotojus atstovaujančiomis organizacijomis: tai yra sisteminiai, apibrėžti kompensavimo mechanizmai, kurie, kaip ir Lietuvoje 5 % taisyklė, nustato racionalius ribinius kriterijus ir nekompensuoja kiekvienos smulkios žalos.

    Laukiniai gyvūnai yra valstybės nuosavybė, todėl, jeigu norime kalbėti apie realius ir tvarius sprendimus, turime telktis spręsti didelės, sisteminės žalos (pavyzdžiui, žąsų ir kitų paukščių daromos žalos) klausimus ir ieškoti aiškaus, tvaraus kompensavimo mechanizmo iš valstybės biudžeto, o ne griauti ką tik įsigaliojusį reguliavimą, nepabandžius jo praktiškai.

    Todėl raginame laikytis teisėkūros nuoseklumo, teisinio stabilumo ir nepritarti siūlymui naikinti 5 procentų toleruotinos žalos ribą. Diskusijos yra reikalingos, bet jos turi būti grindžiamos faktais, argumentais ir ilgalaike valstybės interesų logika, o ne emocijomis ar skambiomis antraštėmis.

  • Ar 2050-ųjų miške liks vietos medžioklei?

    Ar 2050-ųjų miške liks vietos medžioklei?

    Aplinkos ministerija pasidalijo naujausiais duomenimis: Lietuvos miškų būklė pastarąjį dešimtmetį nuosekliai gerėjo, o miškingumas 2025 m. pradžioje pasiekė 33,9 proc. šalies teritorijos. Šie skaičiai, paremti Valstybine miškų apskaita, tapo įžanga į ką tik viešai pristatytą, itin išsamią „Lietuvos miškų sektoriaus analizę“.

    Ministerija pabrėžia, kad ši studija taps pamatu formuojant nacionalinę miškų politikos strategiją iki pat 2050 metų. Dokumente miškų sektorius įvardijamas kaip kertinė nacionalinio saugumo, ekonomikos ir aplinkosaugos ašis, kurioje būtina didinti ekosistemų atsparumą klimato rizikoms ir kenkėjų plitimui.

    Lietuvai brėžiant miškų politikos gaires ateinantiems dešimtmečiams, medžiotojų bendruomenei kyla natūralus klausimas: kokia vieta šiose strategijose numatyta medžioklei? Aplinkos ministerijos užsakymu atlikta išsami „Lietuvos miškų sektoriaus esamos situacijos analizė“ (2025 m.) atskleidžia, kaip valstybė mato miškų ūkį, gamtosaugą ir rekreaciją. Nors medžioklė dokumente nėra išskirta kaip prioritetinė ūkio šaka, ji tampa kritiškai svarbi per rekreacijos ir ekosistemų apsaugos prizmes.

    Vienas netikėčiausių ir bene naujausių šios analizės aspektų atsiskleidžia skyriuje apie miškus ir krašto apsaugą. Čia miškai oficialiai įvardijami kaip „natūrali kliūtis“ – tai karinės doktrinos terminas, reiškiantis teritoriją, stabdančią priešo judėjimą. Tai signalizuoja apie besikeičiantį požiūrį, kuriame miškas vertinamas ne tik kaip biologinė ar ūkinė, bet ir kaip gynybinė erdvė.

    Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, analizėje medžioklė ir jos produktai, pavyzdžiui, žvėriena, yra priskiriami nemedieniniams miško produktams ir paslaugoms. Tai rodo požiūrio pokytį: medžioklė vertinama kaip viena iš miško teikiamų socialinių ir ekonominių verčių visuomenei. Dokumente pabrėžiama, kad nemedieninė miškų ekonomika yra svarbi bendros sektoriaus vertės dalis. Nors didžiausias dėmesys vis dar skiriamas medienai, pripažįstama, kad miškas teikia ir kitokią, apčiuopiamą naudą, į kurią neabejotinai įeina ir medžioklės ūkio produkcija.

    Ši socialinė vertė dar labiau išryškėja nagrinėjant valstybinių miškų rekreacinį potencialą, kur medžioklė ir laukinės gamtos stebėjimas eina greta. Analizėje nurodoma, kad Valstybinių miškų urėdija (VMU) prižiūri ir tvarko savo rekreacinę infrastruktūrą, kuriai priskiriami ne tik pažintiniai takai ar stovyklavietės, bet ir laukinės gyvūnijos stebėjimo aikštelės. Tai patvirtina, kad medžioklės infrastruktūra tampa integruota bendros miško lankymo sistemos dalimi.

    Visgi, kalbant apie praktinę miškininkystę, analizėje išryškėja ir pragmatiškasis medžioklės aspektas – miško sanitarinė apsauga ir želdinių išsaugojimas. Skyriuje apie miškų sanitarinę būklę ir rizikas laukinių gyvūnų populiacijos valdymas įvardijamas kaip būtina priemonė. Faktai rodo, kad sėkmingas miško atkūrimas, ypač jautrioje jaunuolynų stadijoje, ir naujų miškų įveisimas tiesiogiai priklauso nuo kanopinių žvėrių tankumo. Per didelė elninių žvėrių koncentracija daro žalą miško želdiniams ir žėliniams, todėl medžioklė šiame kontekste atlieka miško apsaugos funkciją, leidžiančią užtikrinti tvarią medynų plėtrą.

    Verta pabrėžti, kad visa ši veikla nėra izoliuota – ji privalo atitikti tarptautines normas. Dokumente apžvelgiama Berno konvencija dėl Europos laukinės gamtos ir gamtinių buveinių apsaugos, kuri nustato rėmus laukinių gyvūnų valdymui. Tai reiškia, kad bet kokie ateities sprendimai dėl medžioklės tvarkos bus grindžiami ne tik nacionaliniais interesais, bet ir europiniais įsipareigojimais saugoti biologinę įvairovę ir užtikrinti, kad laukinės faunos ištekliai būtų naudojami tvariai.

    Apibendrinant 2025 m. analizės duomenis, galima teigti, kad medžioklė Lietuvos miškų sektoriaus ateities vizijoje užima integruotą poziciją. Ji nėra analizuojama kaip atskira, dominuojanti šaka, tačiau yra pripažįstama kaip būtinas įrankis ekosistemų balansui palaikyti, saugant mišką nuo žvėrių daromos žalos, ir kaip svarbi nemedieninė paslauga, apimanti tiek rekreaciją, tiek produkciją.