Kategorija: Straipsniai

  • Švino šaudmenų draudimas: reguliaciniai iššūkiai ir neigiamos pasekmės

    Švino šaudmenų draudimas: reguliaciniai iššūkiai ir neigiamos pasekmės

    Europos Sąjunga (ES) šiuo metu svarsto švino naudojimo amunicijoje uždraudimo galimybę, kuri gali turėti reikšmingų pasekmių ne tik medžioklės ir sportinio šaudymo sektoriams, bet ir platesniam ekonominiam bei geopolitiniam kontekstui. Šis reguliavimas apimtų ES valstybes, Europos ekonominės erdvės (EEE) šalis ir Šiaurės Airiją. Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA) 2023 m. kovo mėnesį pateikė savo galutinę rekomendaciją Europos Komisijai (EK), dokumentas perduotas komiteto svarstymui 2025 m. vasario 20 d.

    Reguliacinis kontekstas ir draudimo modelis

    Pagal ECHA siūlymą, numatomas beveik visiškas švino šovinių ir kulkų draudimas tiek medžioklėje, tiek sportiniame šaudyme, su labai ribotomis išimtimis tam tikroms šaudykloms. Šis reguliavimas kelia svarbius klausimus, susijusius su rizikos valdymo strategijomis, reguliavimo pagrįstumu ir sektoriaus prisitaikymo galimybėmis.

    Toks draudimas galėtų sukelti didelių iššūkių ne tik atskiriems sektoriams, bet ir visai šaudmenų tiekimo grandinei, ginklų gamybos bei prekybos rinkoms, taip pat su gynyba ir saugumu susijusioms struktūroms.

    Poveikis gynybos pramonei ir geopolitinis kontekstas

    Nors švino draudimas oficialiai neturėtų būti taikomas karinei amunicijai, praktikoje jis gali sukelti didelius gamybos ir tiekimo trikdžius. Karui Ukrainoje išaugus mažo kalibro amunicijos paklausai, gamybos pajėgumai buvo padidinti, tačiau numatomas reguliavimas gali kelti papildomų sunkumų Europos šalyse. Kadangi civilinė ir karinė amunicija gaminama tose pačiose gamybos linijose, perėjimas prie bešvinės amunicijos gali apsunkinti karinės produkcijos gamybą.

    Todėl Europos amunicijos pramonė siūlo bent 10 metų pereinamąjį laikotarpį, leidžiantį įgyvendinti būtinus technologinius ir struktūrinius pokyčius, suderintus su ES gynybos pirkimų ir NATO standartais.

    Žaliavų tiekimo apribojimai ir ekonominiai kaštai

    Vienas esminių švino draudimo iššūkių yra alternatyvių žaliavų prieinamumas ir tiekimo grandinių stabilumas. Šiuo metu didžioji dalis plieno, naudojamo bešvinėje amunicijoje, importuojama iš Kinijos ir kitų ne ES šalių. Tai gali prieštarauti ES strategijai mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių tiekėjų.

    Be to, pagrindinės švino alternatyvos, tokios kaip bismutas ir volframas, yra įtrauktos į ES kritinių žaliavų sąrašą, todėl jų naudojimas gali sukelti tiekimo grandinės disbalansą ir išaugusias sąnaudas. Tokios tendencijos gali daryti reikšmingą poveikį visai ginklų ir amunicijos pramonei.

    Sportinio šaudymo perspektyvos ir techniniai iššūkiai

    Sportinio šaudymo bendruomenė išreiškė susirūpinimą dėl ECHA siūlomų apribojimų, pabrėždama, kad švino amunicijos pakeitimas plienine gali sukelti tiek balistinių, tiek sveikatos problemų. Didesnė atatranka, stipresnės vibracijos ir padidėjęs garso lygis gali neigiamai paveikti sportininkus, ypač jaunimą ir moteris.

    Kai kurios sportinio šaudymo disciplinos, tokios kaip Olimpinis Trap šaudymas, tranšėjos ar sportingo šaudymas, gali tapti nepraktiškį, nes plieniniai šoviniai negali užtikrinti reikiamų balistinių savybių. Tai galėtų lemti šių sporto šakų nykimą Europoje ir konkurencinės pusiausvyros praradimą tarptautinėse varžybose.

    Ekonominiai ir socialiniai padariniai

    Draudimo poveikis ginklų rinkai taip pat gali būti reikšmingas. Daugelis medžioklinių šautuvų yra sukurti naudoti švininę amuniciją, todėl jų pritaikymas bešvinei alternatyvai gali būti sudėtingas arba net neįmanomas. Tai reikštų, kad didelė dalis šautuvų savininkų susidurtų su finansiniais sunkumais, nes reikėtų investuoti į naują įrangą.

    Remiantis naujausiais tyrimais, net 25 % medžiotojų gali visiškai atsisakyti medžioklės, jei būtų priimtas švino amunicijos draudimas, o dar 30 % sumažintų savo aktyvumą. Tai turėtų tiesioginių pasekmių laukinių žvėrių populiacijos valdyme ir ekonomikai.

    Atsižvelgiant į siūlomo švino amunicijos draudimo platų poveikį, būtina išsamiau įvertinti jo praktinį įgyvendinamumą ir alternatyvias priemones, kurios leistų pasiekti aplinkosauginius tikslus, išvengiant neigiamų pasekmių sportiniam, medžioklės ir gynybos sektoriams. Teisėkūros procese turėtų būti užtikrinta, kad priimami sprendimai būtų grindžiami ne tik aplinkos apsaugos, bet ir socialinės bei ekonominės tvarumo perspektyvomis.

  • SWAROVSKI OPTIK pristato naujausią optinį taikiklį Z8i produktų linijoje

    SWAROVSKI OPTIK pristato naujausią optinį taikiklį Z8i produktų linijoje

    Tirolio šeimai priklausanti įmonė plečia savo Z8i liniją ir pristato naują didelio artinimo optinį taikiklį. Z8i+ 5-40×56 yra pirmasis tokio tipo taikiklis medžioklės segmente. Jis užtikrina išskirtinį krištolo skaidrumo optikos ir patogaus stebėjimo derinį, leidžiantį matyti aiškų vaizdą bei tiksliai įvertinti taikinį. Optinis taikiklis pasižymi nepriekaištingu detalių tikslumu net esant 40 kartų didinimui.

    „Mūsų Z8i taikikliai jau daugelį metų formuoja optinių taikiklių rinkos standartus. Tikras 8 kartų priartinimas, maksimalus lankstumas, nepriekaištingas matymo komfortas ir platus regėjimo laukas – visa tai sujungta grakštaus dizaino medžiokliniame taikiklyje. Su Z8i+ 5-40×56 mes vėl perrašome technologinių galimybių ribas“, – teigia Thomas Salleris, SWAROVSKI OPTIK vykdomosios valdybos atstovas.

    Nepriekaištingas detalių tikslumas

    Naujasis Z8i+ 5-40×56 išsiskiria universalumu: 8 kartų priartinimas leidžia lanksčiai reguliuoti didinimą pagal atstumą iki taikinio, nepriklausomai nuo medžioklės sąlygų. Taikiklis užtikrina nepriekaištingą vaizdo kokybę visame reguliavimo diapazone. Net ir esant didžiausiam – 40 kartų – priartinimui, medžiotojas gali aiškiai matyti kiekvieną detalę.

    Didesnis stebėjimo komfortas

    Ženklas „+“ Z8i+ modelyje reiškia itin platų matymo lauką ir didelę okuliaro zoną. Tai leidžia tiksliai fiksuoti taikinį net tada, kai žiūrima ne idealiai per centrą. Medžioklės situacijose, kuriose svarbi greita reakcija, patogi okuliaro zona suteikia aiškų pranašumą. Ji leidžia laisvai judinti galvą neprarandant taikinio iš akiračio, o tai palengvina nusitaikymą ir užtikrina tikslų šūvį lemiamu momentu.

    Pritaikymas individualiems poreikiams

    Funkcionalūs priedai padidina naujojo Z8i+ taikiklio patogumą, apsaugo jį ir leidžia pritaikyti kiekvieno medžiotojo poreikiams. Balistinis bokštelis Flex (BTF) gali būti naudojamas tiek aukščio, tiek šoniniam reguliavimui. 70 juntamų reguliavimo pozicijų padeda itin tiksliai nustatyti šaudymo atstumus. Individualizuotas balistinis žiedas (PBR) suteikia dar daugiau personalizacijos galimybių – jį galima graviruoti pagal konkretaus ginklo ir šaudmenų balistines savybes. Priartinimo svirtis (TL) leidžia greitai ir lengvai reguliuoti didinimo žiedą. Papildomi priedai, tokie kaip SLP ar AFL+, užtikrina papildomą apsaugą ir pagerina matomumą nepalankiomis oro sąlygomis.

    Naujausias Z8i šeimos narys prekyboje pasirodys nuo 2025 m. vasario 10 d.

  • Dvidešimt keturi faktai apie Medžioklę

    Dvidešimt keturi faktai apie Medžioklę

    Visai neseniai, viena Tauragės krašto viešnia tapo medžioklės su varovais liudytoja. Savo patirtį išdėstė socialiniuose tinkluose, dar vėliau – žiniasklaidoje. Tačiau toje istorijoje buvo daug neatitikimų, pradedant medžiotais žvėrimis – stirnos tyčia ar ne sumaišytos su tauriaisiais elniais, savaip interpretuotos medžioklės taisyklės ir preliminarūs atstumai nuo gyvenamųjų valdų. Labai gaila, kad Tauragės krašto viešniai susidarė klaidingas įspūdis apie medžiotojus, o žinių stoka, sąlygojo stirnos su elniu sumaišymą.

    Esu vienas tų, kuris minėtą situaciją labai gerai žino, pradedant faktinėmis aplinkybėmis, baigiant jų interpretavimu. Tai tik dar kartą parodo, kad Lietuvos gamtos deramas nepažinimas, žinių stoka apie medžioklės procesus, gali sąlygoti savotiškas interpretacijas, kurioms nėra jokio pagrindo. Medžiotojai – atvira bendruomenė, – tiek vietos medžiotojų, tiek rajoninių draugijų kontaktai viešai prieinami internete, kuriais kreipiantis, esame pasirengę suteikti visą reikiamą informaciją, kaip ir šiuo konkrečiu atveju, autorei asmeniškai būtume atsakę į jai nerimą keliančius klausimus apie medžioklę, jos tvarką ir tradicijas, parodę žvėrių buveines bei supažindinę su skirtumais tarp elnio ir stirnos.

    Laimonas Daukša, Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius

    Tuo tarpu pabrėžiame, jog minėta Tauragės r. vykusi medžioklė, buvo vykdoma ne šiaip sau, o reaguojant į laukinių gyvūnų padarytą žalą ūkininkams, apie kurią jie pranešė oficialiais raštais kreipdamiesi į atsakingas institucijas ir į vietos medžiotojus. Tad minėta medžioklė buvo savotiškai privaloma, tuo tarpu elnių populiacija Tauragės krašte yra perteklinė bei toliau sėkmingai didėja. Vietos ūkininkai jau neslepia, kad ji kritinė ir kelianti grėsmę ūkinei veiklai.

    Suprantu, kad tokių atvejų gali būti ne vienas ir ateityje gali pasikartoti, tačiau visuomenė turėtų žinoti, kad nuo spalio 15 d. iki sausio 31 d. yra pats intensyviausias medžioklių metas, kada pagal valstybės nustatytus medžioklės terminus, atliekami laukinės gyvūnų populiacijos valdymo darbai, o apie jų pradžią kiekvienais metais per žiniasklaidos priemones nieko neslepiant informuoja tiek medžiotojų organizacijos, tiek valstybinės institucijos. Labai gaila, kad Lietuvos švietimo sistemoje gamtos pažinimas, Lietuvos žvėrys ar medžioklės tradicijos ir jos kultūrinis paveldas nėra prioritetinės, o visuomenės teisė žinoti apie tai – nėra pakankamai užtikrinama. Tad kiekvienas turi pilną teisę pasakoti tai, kaip jam atrodo. Bet tai, kaip ir šiuo atveju nebūtinai bus tiesa.

    Kad interpretacijų ar tikrovės neatitinkančių istorijų būtų kuo mažiau, o visuomenė turėtų teisę gauti objektyvią, faktais, bet ne interpretacijomis parengtus pasakojimus – pateikiame specialią faktų atmintinę, kuri gali padėti išvengti netinkamų interpretacijų. Ši atmintinė vos per 90 sekundžių padės pažinti esminius medžioklės pagrindus, taisykles, ar kaip reikėtų elgtis tapus medžioklės liudininkais.

    Faktai per 90 sekundžių apie medžioklę:

    1. Lietuvoje yra 900 medžioklės ploto vienetų, kuriuose medžioklės veiklą vykdo 800 medžioklės kolektyvų, klubų ir būrelių.
    2. Medžiojama yra visoje šalies teritorijoje, išskyrus miestus, gyvenvietes ir kitas urbanizuotas teritorijas bei valstybės saugomus rezervatus. Medžioklės plotų žemėlapį galima rasti https://www.geoportal.lt/map/#
    3. Kiekvieną žvėrių rūšį galima medžioti tik tam tikru metų laiku ir tik tai gyvūnų rūšiai nustatytu medžioklės terminu. Tai reiškia, kad pasibaigus medžiojimo terminui – jų medžioklė būtų nelegali.
    4. Kai kurių medžiojamųjų žvėrių sumedžiojimo limitus, kaip antai briedžių ir vilkų, nustato Lietuvos Respublikos atsakingos institucijos, juos pasiekus – šių žvėrių medžioklės stabdomos.
    5. Medžioti galima tik konkrečiuose ir pagal išduotą leidimą teritoriškai priskirtuose medžioklės ploto vienetuose.
    6. Šaudyti arčiau nei 200 metrų nuo gyvenamųjų sodybų ir naudojamų pastatų yra draudžiama. Tai reiškia, kad jei statinio ar namų valdos savininkas nėra davęs sutikimo medžioti arčiau – medžioti negalima. Išimtys taikomos tik tada, kai to prašo namų valdos savininkai, o tai dažniausiai daro dėl laukinių žvėrių daromos žalos jų ūkiams.
    7. Lietuvoje populiariausi trys medžioklės būdai: tykojant, sėlinant ir varant.
    8. Dažniausiai medžiojami žvėrys yra: šernai, taurieji elniai, briedžiai, stirnos, danieliai – visų jų patinai, patelės, jaunikliai ir kiškiai, lapės, vilkai, mangutai, bebrai bei paukščiai – antys, žąsys bei kt.
    9. Tykojant ir sėlinant – medžiojama ištisus metus. Tai reiškia, kad viešint ir lankantis gamtoje, grybaujant, uogaujant ar šiaip leidžiant laiką, galite susitikti su medžiotoju, visais metų laikais, jam tykojant.
    10. Medžiotoją atpažinsite iš specialių skiriamųjų ženklų – ryškių (oranžinės, geltonos) spalvos viršutinių rūbų arba galvos apdangalų.
    11. Tuo tarpu medžioklės varant Lietuvoje organizuojamos tik nuo spalio 15 d. iki sausio 31 d. Jokiais kitais metų laikais – jos negali būti vykdomos.
    12. Daugeliu atvejų, apie medžiokles varant konkrečioje teritorijoje medžiotojai informuoja specialiais informaciniais ženklais, nors tai net nėra privaloma, o apie jas informuoja vietos bendruomenes.
    13. Medžioklės varant vykdomos su varovais, kurie varo žvėris link medžiotojų su šunimis ar be jų. Medžiotojai juos medžioja tik iš jiems priskirtų vietų medžioklės metu, laikantis labai griežtų taisyklių, apie kurias galite susipažinti čia  https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.308F43BA7D00/asr
    14. Tiek varovai, tiek medžiotojai, medžioklių su varovais metu mūvi ryškių signalinių spalvų aprangą – matomą iš toli ir yra lengvai atpažįstamą. Medžiokliniai šunys taip pat turi būti atitinkamai paženklinti bei dažniausiai turi GPS siųstuvus.
    15. Varovams ir medžioklėje dalyvaujantiems šunims nėra taikomi atstumo laikymosi nuo gyvenamųjų sodybų ar naudojamų pastatų reikalavimai. Jiems galioja bendrosios lankymosi miškuose taisyklės ir tvarkos. Jau anksčiau minėtas 200 metrų reikalavimas taikomas, tik medžiojantiems medžiotojams.
    16. Briedžiai yra didžiausi medžiojamieji žvėrys Lietuvoje, elniai – antri pagal dydį ir su stirna jų nesupainiosi. Elniai yra didesni už danielius, kurie didesni ir už stirnas. Tuo tarpu stirna yra mažiausias kanopinis žvėris Lietuvoje, kuris labai skiriasi nuo bet kurio kito kanopinio žvėries.
    17. Lietuvos miškuose taip pat gyvena stumbrai, kurie yra itin griežtai prižiūrimi, klaidžioja meškos, kurių buvimo vietas galite rasti www.meskos.lt
    18. Labai sparčiai didėja lūšių ir vilkų populiacija. Lūšis panaši į labai didelį katiną, tuo tarpu vilkas – į šunį. Šie plėšrūnai ir patys yra labai geri medžiotojai, tad susitikus – į kontaktą eiti nepatariama. Tai galioja ir susidūrus su meška.
    19. Būnant prie vandens telkinių, upių ar užtvankų, galite pamatyti sutemptus medienos kalnus, panašius į malkų pilis – tai bebrų namai, į kuriuos yra net keli įėjimai. Beje, bebrų apstu ir miestų vandens telkiniuose. Tad norintiems juos pamatyti iš arčiau, rekomenduojame vakare pasivaikščioti didžiųjų upių krantinėmis. Mūsų duomenimis, vien Vilniuje tarp Baltojo ir Valakampių tiltų, galima suskaičiuoti daugiau nei kelias dešimtis.
    20. Žvėrių populiacija Lietuvoje per pastaruosius ketverius metus išaugo daugiau nei keletą kartu, tad mūsų šalyje šiuo metu gyvena arti 20 000 briedžių, beveik 85 000 elnių, 40 000 šernų, 160 000 stirnų, 10 000 danielių ir kt.
    21. Lietuvoje medžioklė nėra nemokama, tad teisėtai, įgiję specialias žinias, išlaikę egzaminus – medžioja 30 tūkst. medžiotojų, kurie kasmet už teisę medžioti į valstybės biudžetą sumoka per 4,0 mln. Eur. Taip pat medžiotojai kuria darbo vietas ir per metus netiesiogiai GPM ir PVM pavidalu į valstybės biudžetą sumoka per 14 mln. eurų.
    22.  Laisvėje gyvenančių medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės, miško ir vandens telkinių sklypų savininkams, daugeliu atveju atlygina medžiotojai.
    23. Visiems Lietuvos medžiotojams galioja nepriekaištingos reputacijos reikalavimai. Tai reiškia, kad asmuo, norintis medžioti, turi atitikti aukščiausius teisėsaugos keliamus reikalavimus, kad galėtų valdyti ginklą.
    24. Tais atvejais, jei kilo abejonės, kad galimai susidūrėte su neteisėta medžiokle ar jos organizavimu – rekomenduojame kuo skubiau kreiptis į skubios pagalbos tarnybą tel. 112 arba elektroniniu paštu info@aad.am.lt , o taip pat galite kreiptis ir į mus – Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugiją, kurios nariai yra vieni aktyviausių kovoje su brakonieriavimu, nes vien jų pranešimais pernai išaiškinta daugiau nei pusė visų brakonieriavimo atvejų.

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ir toliau sieks kuo geresnio visuomenės informavimo apie medžioklę ir bet kokių interpretacijų ar spekuliacijų apie medžiotojus užkardymo.

  • Vilkų tyrimai Lietuvoje 2018–2024 metais: nuo balto lapo iki individualaus genetinio identifikavimo

    Vilkų tyrimai Lietuvoje 2018–2024 metais: nuo balto lapo iki individualaus genetinio identifikavimo

    VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto lektorė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė

    2018 metai kėlė daug nežinios ir nerimo dėl vilkų kiekio ir populiacijos būklės Lietuvoje. Buvo naudojama vilkų apskaitos pagal pėdsakus sniege metodika (apskaita vykdoma tą pačią dieną visoje šalies teritorijoje), kuria nelabai pasitikėta. Žiniasklaidoje nuvilnydavo straipsniai ir kalbos, kad Lietuvos miškuose gyvena ir gyvulius pjauna vilko ir šuns hibridai. 2005 metais įvestas vilkų sumedžiojimo limitas kasmet tapdavo aršių diskusijų objektu. Nors 2014 metais patvirtintas Vilko apsaugos planas, tačiau kuriant šį dokumentą iš esmės buvo naudotasi kitose šalyse atliktais tyrimais, o duomenų iš Lietuvos teritorijos buvo minimaliai.

    2018 metais buvo žengtas didelis žingsnis pirmyn – pradėti išsamūs sumedžiotų vilkų tyrimai, sukurta stambiųjų plėšrūnų ir jų veiklos registravimo visus metus sistema biomon.lt. Vilkų tyrimai natūraliose jų buveinėse visada yra komplikuoti, ypač kai norima gauti informaciją visos šalies mastu. Šalys, kurios vilkų nemedžioja, priverstos eiti šiuo keliu. Lietuva, turėdama išimtį dėl vilkų medžiojimo, turėjo galimybę pasirinkti paprastesnį kelią. Taigi, nuo 2018–2019 metų medžioklės sezono kiekvienas sumedžiotas vilkas ne tik buvo užregistruojamas, bet iš jo paimamas raumens mėginys genetiniams tyrimams, iltinio danties šaknis amžiaus tyrimams ir, jeigu sumedžiota patelė, gimda reprodukcijos tyrimas (1 pav.). Dėka atsakingo visų medžiotojų požiūrio ir darbo jau šešerius metus yra surenkama virš 98 % visų privalomų mėginių. Taip visi kritę vilkai neša informaciją apie bendrą populiacijos būklę Lietuvoje, o kadangi mėginiai renkami ir tiriami jau eilę metų, galima analizuoti ir populiacijos būklės pokyčius.

    1 pav. Nuo 2018–2019 metų medžioklės sezono iš kiekvieno sumedžioto vilko paimamas raumens mėginys genetiniams tyrimams, iltinio danties šaknis amžiaus tyrimams ir, jei sumedžiota patelė, gimda reprodukcijos tyrimas

    Genetiniai tyrimai atskleidžia įvairiapusę informaciją apie vilkus ir jų populiaciją: genetinę įvairovę ir struktūrą; vilkų hibridizacijas su šunimis įvairiose tėvinėse kartose; giminystės ryšius, o giminingų individų sumedžiojimo vietos ir „svetimų“ vilkų aptikimai atskleidžia migracijas. Danties pjūvyje, padidintame 100 kartų, matomos susisluoksniavusios metinės rievės, pagal kurias, tarsi medienoje, galima suskaičiuoti vilko nugyventus metus. Patelės gimdoje išlieka buvusių embrionų prisitvirtinimo dėmės, kurios parodo, ar paskutinį pavasarį ji turėjo atsivedusi jauniklių.

    Genetiniai tyrimai

    Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkų komandos pradėti vykdyti sumedžiotų vilkų genetiniai tyrimai jau pirmaisiais metais atskleidė, kad Lietuvos vilkų populiacija buvo patyrusi reikšmingą genetinės įvairovės sumažėjimą. Šį vilkų kiekio, o tuo pačiu ir genetinės įvairovės, nuosmukį patvirtina ir užfiksuoti istoriniai faktai: apie 1970 metus visoje Lietuvos teritorijoje buvo priskaičiuojama tik apie 40 vilkų. Taigi, dabartinių vilkų genetikoje vis dar buvo išlikę 50 metų senumo įvykių pėdsakai. Pastaraisiais metais atliekami tyrimai konstatuodavo, kad dėl išaugusio vilkų skaičiaus ir efektyvios imigracijos vilkų populiacija yra sėkmingo genetinės įvairovės atstatymo proceso eigoje. O šiais metais tyrimų rezultatai parodė džiugią žinią – vilkų populiacijos genetinė įvairovė pilnai atsistatė.

    Atliekant sumedžiotų vilkų duomenų analizę pagal jų genetinį panašumą tarpusavyje, išryškėjo įdomus vaizdas – tarsi Lietuvoje gyventų vilkai žemaičiai, aukštaičiai ir dzūkai/suvalkiečiai (2 pav.). Lietuvos vilkų populiacijoje genetiškai išsiskiria: (a) rytų ir centrinės Lietuvos genetinė vilkų grupė, kurios genetinį panašumą, tikėtina, lemia migracijos iš šiaurės rytų pietų link; (b) dar stipriau diferencijuojasi Žemaitijos regionas, kuris, tikėtina, yra likęs nuošaliau migracijos linijų, todėl išsaugojo savo genetinį savitumą ir (c) stiprus pietinės Lietuvos populiacijos genetinis savitumas, tikėtina, dėl srautų iš Lenkijos. Lietuvos gamtinėmis sąlygomis nėra vilkų migracijas užkertančių rimtų barjerų, todėl gyvūnai, o tai reiškia ir genai, migruoja. Tačiau, kaip matyti iš žemėlapio, „savo“ teritorijose „savi“ yra dažnesni.

    2 pav. 2023–2024 metų medžioklės sezono metu sumedžiotų vilkų pasiskirstymas pagal panašumą Lietuvos teritorijoje, individus suskirstant į tris genetines grupes

    Atliekami genetiniai tyrimai paneigė kažkada grėsmingai skambėjusį gandą, kad Lietuvos miškuose pilna vilko ir šuns mišrūnų. Tačiau kažkuriose protėvių kartose buvusių vilko ir šuns hibridizacijų vis dėlto aptinkama. Tokių iš senų kartų ateinančių šuniškų genų atvejų skaičius yra labai nedidelis, tik 1,1 % iš ištirtų individų turėjo 15 % ir daugiau procentų genų, būdingų šunims. Tokius hibridus patikimai galima nustatyti tik atliekant genetinius tyrimus, nes savo išvaizda jie gali būti tiek identiški grynakraujam vilkui, tiek turėti kai kurių šuniškų bruožų. Pavyzdžiui, keli labai reti atvejai, kai sumedžioti „vilkai“ turėjo didesnį kiekį šunims būdingų genų: 2021–2022 metų medžioklės sezono metu prie Vilniaus sumedžiota 5 metų amžiaus vilkė (3 pav. A), kuri turėjo 44 % šuniškų genų, bet atrodė identiškai, kaip ir kiti tos pačios medžioklės metu sumedžioti vilkai; 2023–2024 metais prie Prienų sumedžiotas 11 metų vilkas (3 pav. C) turėjo 67 % šuniškų genų, tačiau jo išvaizdoje šuniški genai „išlindo“ tik snukio spalvoje – kailio spalva aplink nasrus buvo tamsi; priešingas pavyzdys – 2021–2023 metais Kėdainių rajone sumedžiotas jauniklis (3 pav. D) turėjo tik 17 % šuniškų genų, tačiau jo išvaizda akivaizdžiai skyrėsi nuo būdingos vilkams (aplink nasrus jo kailis buvo juodas, kojos beveik baltos, viso kailio plaukai menkesni, plonesni, minkštesni). Panevėžio rajone auginta žymioji Luna (3 pav. B), turėjusi 50 % šuns genų, buvo tipinės vilkams būdingos išvaizdos.

    3 pav. Vilkų ir šunų hibridų išvaizda (Renatos Špinkytės-Bačkaitienės ir Aplinkos ministerijos „Facebook“ nuotr.)

    Atliekami genetiniai tyrimai suteikia galimybę identifikuoti retas genų formas, nebūdingas Lietuvos teritorijoje gyvenantiems vilkams. Tai reiškia, kad vilkas, turintis didesnį kiekį tokių retų genų formų, tikėtina, yra atėjęs iš tolimesnių teritorijų, kuriose jis neturėjo galimybės paveldėti genų, būdingų Lietuvos teritorijoje gyvenantiems vilkams. Įdomu tai, kad tokie tolimieji migrantai pasitaiko tiek tarp patinų, tiek ir tarp patelių. Taigi, pirmuosius keturis tyrimų sezonus (nuo 2018–2019 m. iki 2021–2022 m.) buvo stebima stipri „svetimų“ vilkų migracija iš šiaurės–rytinės pusės į šalies gilumą (4 pav.). 2022–2023 metai buvo pirmieji, kai nebeišryškėjo tolimųjų migrantų judėjimo kryptys. Migracijos sustojimo priežastys nėra įrodytos, tačiau galima daryti prielaidą, kad genų migraciją sustabdė atsiradusi vilkams neįveikiama tvora pasienyje su Baltarusija. Kita galima to priežastis – pernelyg tanki vilkų populiacija Lietuvos teritorijoje, dėl to neliko laisvų teritorijų atkeliaujantiems vilkams įsilieti. Naujausi tyrimų rezultatai iš 2023–2024 metų medžioklės sezono parodė, kad šiaurės rytinė vilkų migracijos kryptis atsistatė (tiesa, ne tokia stipri kaip ankstesniais metais), o ją papildo naujai atsiradęs tolimųjų migrantų srautas iš pietų pusės.

    4 pav. Retas genų formas turinčių tolimųjų migrantų judėjimo kryptys Lietuvos teritorijoje

    Tolimieji migrantai praturtina Lietuvoje gyvenančių vilkų genetinę įvairovę bei mažina giminingų individų kryžminimosi tikimybę. Reikia pasidžiaugti, kad yra genetiškai ištirta virš tūkstančio vilkų imtis, ir tarp tokio didelio ištirtų vilkų kiekio nepasitaikė atvejų, kad būtų kryžminęsi artimai giminiški vilkai. Tai reiškia, kad nebuvo nustatyta dauginimosi atvejų nei tarp brolių ir seserų, nei tarp pusbrolių ir pusseserių, nei pirmos, nei antros kartos.

    Gyvūnų amžiaus tyrimai

    Sumedžiotų vilkų pasiskirstymas pagal amžių buvo gana stabilus per visus šešerius tyrimo metus (5 pav.). Kiekvienais metais apie 48–60 % sumedžiotų vilkų sudarė 5–10 mėnesių amžiaus jaunikliai. Vyresnių vilkų proporcija (skaičiuojant kiekvienoje amžiaus grupėje pamečiui) buvo ženkliai mažesnė. 2023–2024 metų medžioklės sezono metu buvo sumedžioti du seniausi vilkai per visą tyrimo laikotarpį. Šie patinai ėjo tryliktus metus ir buvo sumedžioti Molėtų ir Utenos rajonuose. Ankstesniais sezonais sumedžioti seniausi vilkai (patelės) ėjo dešimtus ir dvyliktus metus.

    5 pav. Sumedžiotų vilkų pasiskirstymas pagal amžių per pastaruosius šešerius metus

    Lietuvoje vidutinis sumedžiotų suaugusių vilkų (vilkas laikomas suaugusiu nuo trečiųjų gyvenimo metų) amžius 2023–2024 metų sezoną buvo 5,84 metų. Ankstesniais sezonais buvo atitinkamai 4,85; 4,40; 4,12; 4,83 ir 5,25 metų. Šie skaičiai rodo, kad vilkų populiacija nėra permedžiojama, nes medžiojant pernelyg intensyviai vilkai praktiškai neturėtų galimybės sulaukti vyresnio amžiaus. Be to, nuo 2021–2022 metų sezono stebima tendencija, kad vidutinis sumedžiotų suaugusių vilkų amžius didėja, o tai taip pat yra teigiamas vilkų populiacijos būklės rodiklis.

    Turimi duomenys leido atsakyti į klausimą, ar vienodai pasiskirsto sumedžiotų jauniklių ir suaugusių  proporcija, priklausomai nuo sumedžiojimo mėnesio (6 pav.). Skaičiavimai atskleidė, kad medžioklės sezono pradžioje yra ženkliai didesnė tikimybė sumedžioti kelių mėnesių amžiaus jauniklį. Spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais jaunikliai sudarė vidutiniškai 58–67 % tarp visų tais mėnesiais sumedžiotų vilkų. Tuo tarpu sausio mėnesį jauniklių procentas krito iki vidutiniškai 38 %, o vasario ir kovo mėnesiais jauniklių dalis sudarė tik vidutiniškai 17–19 %.

    6 pav. Jauniklių proporcija tarp sumedžiotų vilkų priklausomai nuo sumedžiojimo mėnesio

    Apskaičiuota jauniklių proporcija tarp sumedžiotų vilkų patvirtino sklandžiusią nuomonę, kad medžioklės sezono pradžioje dažniau sumedžiojami nepatyrę jaunikliai. Tęsiantis medžioklės sezonui, vilkų atsargumas didėja. Labai tikėtina, kad dėl tos pačios priežasties, tęsiantis medžioklių varant sezonui, mažėja ir sumedžiojamų vilkų kiekis per tą patį laiko tarpą.

    VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto lektorė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė

    Produktyvumo tyrimai

    Daug atidumo ir kruopštumo iš medžiotojų reikalauja produktyvumo tyrimams reikalingos gimdos suradimas ir išėmimas. Tačiau, žinant sumedžiotos patelės amžių ir turint tyrimams pateiktą gimdą, galima nustatyti, nuo kokio amžiaus patelės pradeda vesti jauniklius ir iki kiek metų veda, ar pasitaiko suaugusių patelių, kurios nevedė jauniklių, kiek jauniklių atsivedė paskutinį pavasarį ir panašiai. Taigi, šešerių metų laikotarpio tyrimo duomenimis, patelės pirmųjų savo jauniklių susilaukė ne anksčiau kaip per ketvirtąjį arba penktąjį savo gimtadienį. Reikia atkreipti dėmesį, kad ne visos patelės, būdamos tokio amžiaus, susilaukė pirmųjų jauniklių. Vidutiniškai būdamos ketverių metų amžiaus jauniklius vedė 27 % patelių, būdamos penkerių – 43 % patelių; visos kitos pirmuosius savo jauniklius atsivedė dar vėlesniame amžiuje. Nustatyti tik du atvejai, kai jauniklius atsivedė trejų metų amžiaus patelės. Amžiui didėjant, tikimybė, kad patelė bus vedusi jauniklius, taip pat didėja. Tačiau imant bendrai visas pateles nuo trejų metų (subrendusias), nustatyta, kad 2023 metų pavasarį jauniklius buvo atsivedusi tik kas trečia patelė (31 %). Stebimas šio rodiklio kritimas. Palyginimui, 2018, 2019 metų pavasariais 50–70 % patelių buvo vedusios jauniklius. Tokias pasekmes galėjo lemti teritorijos „prisotinimas“ vilkais, nes tam, kad vilkai vestų palikuonis, yra būtini du veiksniai: vilkas turi turėti partnerį dauginimuisi ir neužimtą teritoriją naujai šeimai gyventi ir maitintis. Jeigu nėra laisvos 100–200 km2 teritorijos, vilkai, net turėdami sau porą, įprastai nesidaugina. Įdomu tai, kad visos pačios seniausios sumedžiotos patelės, kurioms buvo dešimt (dvi) ir vienuolika (penkios) metų, paskutinį pavasarį buvo vedusios jauniklius.

    Sveikatingumo stebėjimai

    Medžiotojai, sumedžioję vilką, registruoja, ar kailyje ir odoje yra plika akimi matomi požymiai, kad gyvūnas užsikrėtęs niežinėmis erkėmis. Tokie duomenys renkami nuo 2014–2015 metų medžioklės sezono. Taigi, per dešimties metų laikotarpį užkrėstumas niežinėmis erkėmis svyravo nuo 10 % (2023–2024 metų medžioklės sezonas) iki 31 % (2018–2019 metų medžioklės sezonas). Pastarieji treji metai buvo mažiausio užkrėstumo (15–10 %) niežinėmis erkėmis laikotarpis.

    Vilkų populiacijos valdymas

    Bendru sutarimu vilkų šeimų skaičius yra vienas kertinių rodiklių, nusakančių populiacijos gausą visose Europos šalyse, kur gyvena vilkai. Neretai atsispiriama nuo šeimų skaičiaus ir planuojant vilko populiacijos valdymą-medžioklę. Pastaruosius šešis medžioklės sezonus vilkų sumedžiojimo limitas vis buvo didinamas, taigi, kasmet augo sumedžiojamų vilkų skaičius (7 pav.). Kasmet tyrimai buvo atliekami iš vis didėjančios vilkų imties, todėl nekeista, kad kasmet buvo „atrandamas“ vis didesnis vilkų šeimų skaičius. Reikia suprasti, kad realus Lietuvos teritorijoje gyvenančių vilkų šeimų skaičius nebūtinai augo, tiesiog didėjančioje duomenų imtyje vis didėjo tikimybė priartėti prie tikrojo šeimų skaičiaus. Šį teiginį netiesiogiai patvirtina kitas skaičiavimas: jeigu kasmet imti tik pirmus 50 sumedžiotų jauniklių (taip galima vienodai lyginti visus medžioklės sezonus) ir paanalizuoti, kiek šeimų nustatyta, jeigu imtis kasmet vienoda, paaiškėja, kad vienodoje imtyje per pastaruosius penkerius metus nustatytų šeimų skaičius išliko pastovus. Iš esmės, didinant limitą, didėjo iš šeimos sumedžiojamų individų skaičius. Galima daryti prielaidą, kad pastaraisiais metais vilkų šeimų skaičius esminiai nedidėjo, tačiau augo šeimoms priklausančių individų skaičius. Štai 2023–2024 metų medžioklės sezono metu Anykščių rajone buvo sumedžioti net septyni tos pačios vados jaunikliai. Tai netiesiogiai įrodo palankias aplinkos sąlygas (nedidelė konkurencija, pakankamai maisto, nėra lemtingų ligų ar parazitų) vilkams daugintis – šeimai buvo sėkmingai pavykę išauginti net septynis vilkiukus.

    7 pav. Sumedžiotų vilkų skaičiaus pokyčio palyginimas su nustatytų šeimų skaičiumi

    Per pastaruosius šešis medžioklės sezonus 836 medžiotojai sumedžiojo po vieną ar po keletą vilkų. Užregistruota, kad per šį laikotarpį 19 medžiotojų sumedžiojo po 5 ir daugiau vilkų. Didžioji dauguma medžiotojų (689) buvo sumedžioję po vieną vilką.

    Skaičiuojant nuo 2016–2017 metų medžioklės sezono, buvo stebimas vilkų sumedžiojimo greitėjimas kiekvieną kitą sezoną, lyginant su prieš tai buvusiu (8 pav.). Vilkų sumedžiojimo greitis buvo apskaičiuotas kiekvienam medžioklės sezonui, pradedant nuo spalio 15 dienos; buvo imti laikotarpiai kas penkios dienos, ir sumuoti per tuos laikotarpius sumedžioti vilkai. Tai yra, suskaičiuota, kiek vilkų buvo sumedžiota per pirmąjį penkių dienų laikotarpį (nuo spalio 15 iki 19 dienos) tada pridėti vilkai, sumedžioti per antrąjį laikotarpį (nuo spalio 20 iki 24 dienos) ir taip toliau. Taip skaičiuojant kiekvieno medžioklės sezono duomenis, pastebėta, kad kiekvieną kitą medžioklės sezoną sumedžiojimo kreivė kaskart kilo vis sparčiau. Didžiąja dalimi vilko sumedžiojimas yra sėkmės dalykas – kuo vilkų yra daugiau, tuo didesnė tikimybė juos sumedžioti ir atvirkščiai, kuo mažiau vilkų, tuo sumedžiojimai retesni. Galima daryti prielaidą, kad tik didėjant vilkų skaičiui aplinkoje, galimas toks sumedžiojimo greičio kreivės kasmetinis kilimas. Tačiau vilkų skaičiaus augimas turi gamtines talpumo ribas, todėl ir kreivės kilimas kažkuriais metais turi sustoti. Toks kilimo sustojimas ir buvo nustatytas po 2023–2024 metų medžioklės sezono, tai yra, paskutinįjį medžioklės sezoną pirmą kartą kreivė kilo lėčiau nei prieš tai buvusį 2022–2023 metų sezoną. Paskutiniais metais vilkų populiacijos gausos augimas sustojo. Matomai buvo pasiekta tiek vilkų gamtinė talpa, tiek sumedžiojimo riba, kai išmedžiojamas populiacijos augimą lemiantis prieaugis.

    8 pav. Vilkų sumedžiojimo greitis kiekvieną medžioklės sezoną, skaičiuojant suminį sumedžiojimą kas penkios dienos

    Pastaruoju metu kyla diskusijos apie vilkų medžioklės sezono prailginimą. Siūloma ankstinti medžioklės sezono pradžią: kelti iš spalio 15 dienos į rugpjūčio mėnesį. Tokie siūlymai argumentuojami: (I) per trumpu medžioklės laikotarpiu, kad būtų įmanoma suvaldyti populiacijos augimą; (II) efektyvesne ūkinių gyvūnų apsauga nuo juos puldinėjančių vilkų, kaip tik pjovimo piko laikotarpiu, rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Paankstinta medžioklės sezono pradžia atvertų galimybę sumedžioti daugiau vilkų per medžioklės sezoną bei medžioti vilkus gyvulių pjovimo piko laikotarpiu. Tačiau kokie vilkai būtų medžiojami? Didžiąją dalį vilkų populiacijos sudaro šeimose gyvenantys vilkai ir apie 10–15 % vilkų yra pavieniai, ieškantys savo galimybės daugintis. Iš esmės šeimas sudaro tėvai ir jų jaunikliai (rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais tai būtų trijų–keturių mėnesių amžiaus vilkiukai). Jeigu būtų medžiojama atsitiktinai (tykojant elnių ar kitų žvėrių), taip, kaip dabar dažniausiai ir medžiojama, tai didžiausia tikimybė, kad visų pirma būtų sumedžiojami jaunikliai, nes jie tuo laikotarpiu sudaro ženklią dalį populiacijoje bei nepasižymi tokiu atsargumu, kaip suaugę vilkai. Rugpjūčio mėnesį pirmų metų jaunikliai dar būna su visais pieniniais dantimis, dalis skruostinių dantų dar net pilnai nesudygę, kaukolės kaulai ploni, porėti, kaulų siūlės nesuaugusios (9 pav.). Nuotraukose rugpjūčio 25 ir rugpjūčio 28 dienomis (gavus atskirą leidimą medžioti gyvulių pjovimo rajone), sumedžiotų vilkų jauniklių kaukolės, kuriose matyti, kad tikrieji iltiniai dantys dar net neprasikalę. Tik rugsėjo mėnesį išauga tikrosios iltys, tačiau jų sienelės dar būna labai plonos ir trapios, ilties šaknis net nesusiformavusi (tuo laikotarpiu iltys būna nykštuko kepurėlės formos), o šalia kurį laiką vis dar „kabo“ ir pieninės iltys. Rugpjūčio pabaigoje kaukolės ilgis tesiekia 17,5 cm, o plotis 9,4 cm (kaukolės įvertinimo balas 26,9). Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais pirmamečiai jaunikliai dar akivaizdžiai mažesni už suaugusius vilkus. Lieka medžioti šių jauniklių maitintojus ir mokytojus tėvus. VDU ŽŪA mokslininkų kai kurių stebėjimų duomenimis, pernykštės vados jaunikliai (jeigu jie vis dar laikosi tėvinėje gaujoje), likę be tėvų nesugebėjo sėkmingai prižiūrėti ir išmaitinti jaunesniosios vados brolių ir seserų. Medžioklė rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais atveria duris vilkų šeimų destrukcijai.

    9 pav. Rugpjūčio 25 ir rugpjūčio 28 dienomis sumedžiotų vilkų jauniklių kaukolės (Renatos Špinkytės-Bačkaitienės nuotraukos)

    Iš vienos pusės turima net keletą kartų išaugusią elninių žvėrių gausą, kurie daro nepageidaujamą poveikį ne tik miško želdiniams, bet ir ūkininkų pasėliams. Šiuo atžvilgiu gausi vilkų populiacija žmonėms turėtų atrodyti kaip pagalba iš gamtos. Tačiau iš kitos pusės, vilkai, nors ir nestokodami laukinio grobio, pjauna naminius gyvulius ir augintinius. Vilkai, pradėję pjauti ir maitintis naminiais gyvuliais ir augintiniais, tampa probleminiais vilkais. Kaip išmedžioti žmonėms nepriimtinos elgsenos probleminius vilkus, bet neardyti laukiniais žvėrimis besimaitinančių vilkų šeimų? Šiuo atveju, deja, nebegali padėti iki šiol vykdomas kiekybinis populiacijos valdymas. Net nedideliame kiekyje vilkų gali pasitaikyti besispecializuojančių pjauti gyvulius. Jeigu vilkai naminių gyvulių pjovimo nesieja su pavojumi, jie neturi jokios priežasties vengti rinktis tokį maisto šaltinį.

    Dabartiniu laikotarpiu stebimi susidarę gyvulių pjovimo židiniai. Tai parodo kai kurių vilkų įprotį nuolat maitintis naminiais gyvuliais. Taigi, reikalingas specializuotas probleminių vilkų sumedžiojimas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad siūloma ne mažinti vilkų skaičių gyvulių pjovimo rajonuose, o sumedžioti konkrečius vilkų individus (ar individą), kurie vėl ir vėl pjauna gyvulius. Šis tikslas yra pasiekiamas – vilkas turi būti sumedžiojamas prie jo paties pasipjauto gyvulio. Daugkartiniai stebėjimai atskleidė, kad vilkams yra būdinga sugrįžti prie pasipjauto gyvulio dar keletą naktų (10 pav. Petro Adeikio atliekamų tyrimų nuotraukos). Žinant vilkų elgsenos niuansus, galima sėkmingai išimti probleminių vilkų individus, netrikdant „tinkamo elgesio“ vilkų šeimų jautriu jauniklių auginimo ir mokymo laikotarpiu.

    10 pav. Vilkams yra būdinga sugrįžti prie pasipjauto gyvulio dar keletą naktų. (Petro Adeikio atliekamų tyrimų nuotr.)
  • Biurokratija prieš logiką: kaip iššauto šaudmens tūtelė tampa pavojinga atlieka?

    Biurokratija prieš logiką: kaip iššauto šaudmens tūtelė tampa pavojinga atlieka?

    Pasak aplinkos apsaugos pareigūnų, medžiotojų iššauti šaudmenys turėtų būti tvarkomi pagal pavojingų atliekų tvarką, kas reiškia, kad visos iššautos tūtelės turi būti surenkamos ir tvarkomos kaip pavojingos atliekos. Tokie teiginiai kelia gausybę klausimų, nes šios atliekos nėra laikomos pavojingomis pagal jų faktines savybes, bet anot pareigūnų turi būti tvarkomos griežtai pagal nustatytus reikalavimus.

    Šaudmenų atliekų tvarkymo problema Lietuvoje išryškina sudėtingą ir dažnai perteklinį institucijų reikalavimų tinklą, kuris kelia painiavą visuomenėje, bei trukdo racionaliai veikti aplinkosaugos požiūriu.

    Viskas prasidėjo kai į „Trackon“ šaudyklą, Kaišiadorių raj., atvykę aplinkos apsaugos pareigūnai, nurodė, kad panaudotų šovinių tūtelės turėtų būti kaupiamos ir utilizuojamos kaip pavojingos atliekos. Po šio vizito šaudykla kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą dėl išaiškinimo, kodėl šaudmenų atliekų priskiriamos pavojingoms medžiagoms. Jų užklausa išryškino, kaip sunku suprasti ir taikyti galiojančias taisykles, ypač kai atliekų tvarkymo procedūros ir reikalavimai neaiškiai apibrėžti, o atsakingos institucijos pateikia nenuoseklius paaiškinimus.

    Pagrindinė problema kyla dėl atliekų klasifikavimo kodo 16 04 01*, kuriam priskiriamos šaudmenų atliekos. Šis kodas reiškia, kad atliekos turi būti tvarkomos kaip pavojingos. Ir tai būtų savaime suprantama, jei kalbėtume apie neiššovusius, pasenusius, deformuotus ar kitaip netinkamus naudoti šaudmenis, tačiau Aplinkos apsaugos departamento ir Aplinkos ministerijos specialistams atrodo kitaip. Jų manymu net ir iššauti šoviniai t.y. šovinių žalvarinės ir plastikinės tūtelės yra pavojinga atlieka, nes… nėra kito kodo, kuriam galima būtų priskirti šias atliekas.   „Trackon“ šaudykla nurodė, kad jų atliekos yra neaktyvios žalvarinės ir plastikinės tūtelės, nesunkiai perdirbamos ar net panaudojamos antrą kartą užtaisant šovinius, tačiau remiantis AAD ir AM specialistų nuomone jas privalu priskirti pavojingoms ir atitinkamai utilizuoti. Tai kelia klausimą, ar iš tikrųjų tokioms atliekoms turėtų būti taikomi griežti pavojingų atliekų standartai, ar reikėtų ieškoti tinkamesnio klasifikavimo.

    Reglamentavimo neatitikimas realiai rizikai yra vienas iš pagrindinių argumentų dėl perteklinio reikalavimų taikymo. Iššautų šaudmenų tūtelės (žalvarinės arba plastikinės tūtelės) paprastai neturi pavojingų savybių, apibrėžtų teisės aktuose, tokių kaip H3-A (degumas) ar H14 (ekotoksiškumas). Parako likučiai tūtelėse yra minimalūs ir dažnai neturi jokio praktinio degumo ar sprogstamumo, nes parakas sudega šūvio metu. Be to, tūtelės yra pagamintos iš perdirbamų medžiagų, tokių kaip plastikas ar žalvaris, ir neturi toksiškų ar sunkiai degraduojančių komponentų. Žalvarines tūteles galima užtaisyti iš naujo ne vieną kartą, taip mažinant atliekų kiekį ir prisidedant prie tvarumo.

    Atliekų tvarkymo taisyklės nurodo, kad atliekos, pažymėtos žvaigždute (*), yra pavojingos, o ši klasifikacija taikoma automatiniu būdu, be individualaus pavojingumo vertinimo. Taisyklės remiasi bendromis ES direktyvomis, kurios nenumato galimybės išskirti atliekas, kurios akivaizdžiai neturi pavojingų savybių.

    Perteklinis teisinis reguliavimas ir administracinė našta Lietuvoje sukuria papildomų problemų. Panaudotų šaudmenų atliekų priskyrimas pavojingoms atliekoms reikalauja griežto surinkimo, laikymo ir perdavimo įmonėms, turinčioms licencijas pavojingųjų atliekų tvarkymui. Tai sukuria papildomas administracines procedūras, kurios nėra proporcingos realiai rizikai. Be to, pavojingų atliekų tvarkymas yra brangesnis nei nepavojingų. Maža to, po kreipimosi į visas Lietuvoje pavojingas medžiagas tvarkančias įmones, kurių sąrašą pateikė AM specialistas, nei viena iš jų nesutiko priimti tokių atliekų ar juo labiau sudaryti tokių atliekų utilizavimo sutarties. Šaudyklos, kaip beje ir medžiotojų klubai, dėl tokio, galima sakyti antrinių žaliavų klaidingo traktavimo atsiduria nepavydėtinoje situacijoje, nes sprendžiant pagal tai kokie reikalavimai keliami „Trackon“ šaudyklai nuo 2024 spalio 9 d. visi asmenys kurie naudoja šaudmenis turės tūteles utilizuoti kaip pavojingas atliekas, o tai – specialių atliekų kaupimo konteinerių įrengimas, sutartys su specializuotomis kompanijomis (kurių šiai dienai Lietuvoje nėra) ir t.t. Kyla pagrįstas klausimas – ar logiškai ir pagrįstai yra traktuojamas EU reglamentas?

    Pasaulinė praktika ir ES reglamentų interpretacija rodo, kad kai kurios ES valstybės, tokios kaip Vokietija, leidžia atliekų pavojingumo vertinimą pagal realias jų savybes. Jei įrodoma, kad atliekos neturi pavojingų savybių, jos klasifikuojamos kaip nepavojingos. Deja, Lietuvoje tokios praktikos nėra, todėl teisės aktai taikomi griežtai ir vienodai, nepaisant objektyvių sąlygų. Be to, ES direktyva leidžia lanksčiai pritaikyti pavojingų atliekų klasifikaciją pagal jų faktines savybes, tačiau Lietuva šią galimybę ignoruoja ir automatiškai priskiria visas šaudmenų atliekas pavojingoms.

    Alternatyvos ir racionalaus reguliavimo pasiūlymas galėtų padėti spręsti šią problemą. Būtina įteisinti galimybę vertinti panaudotų šaudmenų atliekų pavojingumą pagal cheminę sudėtį ir faktines savybes. Iššautų šaudmenų tūteles, kurios neturi parako likučių ar kitų pavojingų savybių, reikėtų priskirti nepavojingoms atliekoms. Taip pat reikėtų palengvinti medžioklės ir šaudyklų atliekų tvarkymą, klasifikuojant iššautus medžioklės šaudmenis kaip nepavojingas atliekas ir leidžiant jas perdirbti arba utilizuoti paprastesniu būdu. Kodėl AM specialistai lengva ranka priskyrė tūteles pavojingoms atliekoms, net nebandę vertinti jų toksiškumo ar pavojingumo lieka neatsakytas ir problema „kabinama“ ant verslo ir medžiotojų – paklausus AAD atstovų ar šaudykla galėtų savo lėšomis atlikti tyrimus, kurie įrodytų šaudmenų atliekų nekenksmingumą, buvo gautas atsakymas – atliekos klasifikuojamos vadovaujantis aplinkos ministro tvirtinama pavojingųjų atliekų identifikavimo ir klasifikavimo metodika, todėl tokie tyrimai neduotų rezultato. Tad nors būtų įmanoma įrodyti, kad tūtelės yra nepavojingos, prieš tai dar greičiausiai bus baudžiama už tai, kad nesilaikoma nustatytos tvarkos – keista ar ne?

    Taip pat verta paminėti, kad Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nėra sąvokos ar apibrėžimo, kaip reglamentuojamos panaudotų šaudmenų atliekos. Tai reiškia, kad įstatymas kalba tik apie neiššautus šaudmenis, tačiau nenurodo, kaip turėtų būti tvarkomos iššautų šaudmenų atliekos, kurios yra neaktyvios ir neturi tų pačių savybių kaip neiššauti šaudmenys. Prieštaringa informacija randama ir Europos Sąjungos atliekų tvarkymo direktyvose, kur taip pat nėra konkretaus apibrėžimo, kaip turėtų būti reglamentuojamos panaudotų šaudmenų atliekos. Tai palieka didelę spragą teisės aktuose, dėl kurios valstybės narės turi interpretuoti šį klausimą savarankiškai.

    Ši situacija atskleidžia, kad ne tik įmonės, bet ir valstybės institucijos susiduria su problemomis, susijusiomis su teisės aktų pritaikymu realybėje. „Trackon“ šaudykla taip pat bandė remtis kitų Europos šalių pavyzdžiais, pavyzdžiui, Vokietijos atliekų tvarkymo reglamentu, kuris leidžia peržiūrėti atliekų pavojingumą remiantis naujais tyrimais. Tačiau tokia lankstesnė ir racionalesnė praktika Lietuvoje nėra taikoma, nes teisės aktai griežtai apibrėžia, kaip atliekos turi būti tvarkomos, nepriklausomai nuo jų faktinės būklės.

    Tokia tvarka ne tik apsunkina įmonių veiklą, bet ir neatneša realios naudos aplinkos apsaugai. Vietoje to, kad būtų užtikrintas saugus ir efektyvus atliekų tvarkymas, įmonės susiduria su neįveikiamomis biurokratinėmis kliūtimis. Galbūt būtų tikslinga inicijuoti teisės aktų peržiūrą, siekiant įvesti daugiau lankstumo ir atsižvelgti į praktinę situaciją, o ne tik griežtai laikytis formalių reikalavimų.

  • Selemonas Paltanavičius – Pilkasis vilkas

    Selemonas Paltanavičius – Pilkasis vilkas

    Vilkas – tipiškas mūsų girių žvėris, neatsiejama jų dalis. Jis yra plėšriųjų būrio šuninių šeimos atstovas, Lietuvos gamtoje gyvenantis nuo paskutinio apledėjimo pabaigos, bent 15 tūkstančių metų. Pilkas, stambaus šuns dydžio, 40–60 kilogramų sveriantis vilkas nėra pats stipriausias girios žvėris. Tačiau jų gebėjimas medžioti bendrai, ištvermė, gyvybingumas ir daugelis kitų savybių leido įsitvirtinti miško ekologinės grandinės viršūnėje. Vilkas – naudotojas, kuris pačiai ekosistemai ir atskiroms rūšims žymesnės įtakos padaryti negali. Tokią galimybę paprastai sumodeliuoja ir paskelbia žmogus. Ne paskutinėje vietoje ir sena žmogiškoji patirtis.

    Daugelį amžių vilkas buvo laikomas blogio, nevaldomos jėgos ir žiaurumo simboliu. Tokią baimę dažniausiai gimdo nežinojimas ar neteisinga informacija. Žmonių manymu, jis yra plėšrūnas, kuriam visai nesvarbu, ką pjauti ar žudyti. Kiek tiesos yra tokiose mintyse?

    Visų pirma, aukščiausioje mitybinės grandinės pakopoje esanti rūšis niekada nepristigs maisto, todėl pjauti be atodairos, kaupti maistą vilkai nesiveržia. Jei jiems pakliuvo stambesnis grobis (ar buvo surastas kritęs žvėris), vilkai prie jo laikosi ilgai, kol visą suėda. Jiems sutrukdyti gali tik žmonės. Sotus vilkas nemedžioja, tad pasakojimai apie vilkų pjaunamas dešimtis avių ar veršelių neturi jokio tikroviško pagrindo. Tiesa, šio teiginio pataisas tenka daryti dėl vasaros gale pasikeičiančios vilkų šeimos struktūros.

    Veisimosi metu, taigi 3–4 mėnesius vilkai gyvena sėsliai, tuo metu jie vengia pjauti naminius gyvulius ir taip išsiduoti. To jiems ir nereikia, nes vilko mitybos spektras labai platus: jie mielai ėda maitą, medžioja peles, smulkius girios žvėrelius. Vasaros pabaigoje, paaugus jaunikliams, vilkai pradeda keliauti. Tuo metu prasideda jauniklių mokymas, tad be priežiūros nakčiai palikti gyvuliai gali būti vilkų užpulti ir nugalabyti – iš daugybės žaizdų galima spręsti, kad senieji žvėrys užpuolime dalyvavo mažai, o leido veikti jaunikliams. Vėliau vilkai pradeda vengti žmonių aplinkos, nes labai ilgai jie buvo medžiojami jau nuo rugpjūčio pradžios (dar seniau medžioklė trukdavo visus metus). Dabar vilkų medžioklės sezonas prasideda nuo spalio 15 dienos ir oficialiai tęsiasi iki balandžio pradžios; paprastai skirtasis to sezono limitas išnaudojamas greičiau ir medžioklė nutraukiama.

    Vilkų šeimą (gaują) sudaro 4–6, žiemą – iki 8–9 žvėrių. Jos centre yra vilkė ir jos vilkas, taip pat pernykščiai ir šių metų jaunikliai. Kiekviena šeima turi savo plotus, kurių dėl pastovaus trukdymo gali būti ir nesilaikoma. Visi šeimos žvėrys dalyvauja medžioklėje.

    Bendruomeniškumas ir labai tinkamai orientuota šeimos organizacija užtikrina medžioklės sėkmę – vieni jos metu tampa tykotojais, kiti iš toli varo žvėris. Dažniausiai tokia strategija pasiteisina. Apie šį vilkų medžioklės būdą sužinota tiriant jų pėdsakus žiemą. Kartais vilkų medžioklė vykdoma su tam tikru „žaidimo“ elementu – to prireikia apgauti šunims: į kiemą ar jo prieigas atbėgęs ir šuns užpultas vilkas apsimeta išsigandęs ir sprunka šalin. Toks jo elgesys sukelia šuns azartą, jis puola vytis „bailį“ vilką ir patenka į dantis prie tako tykojusiam kitam vilkui.

    Paskutinių dešimtmečių duomenys apie vilkus ir jų elgsenos pokyčius gerokai pakeitė mūsų įsivaizdavimą apie šį žvėrį. Stipriai išaugusi populiacija rodo klaidas, kai vilko gausos reguliavimas buvo vykdomas ne atsižvelgiant į mokslininkų rekomendacijas, o į niekuo pagrįstus spėliojimus – kasmet buvo nustatomas vos 30 ar 40 žvėrių sumedžiojimo limitas. Praktiškai nereguliuojama rūšis labai greitai tapo gausi – tą rodo paskutinių metų sumedžiojimo dinamika: 2014–2015 m. medžioklės sezone – 38, 2017–2018 m. – 62, 2020–2021 m. – 175, 2022–2023 m. – 282 vilkai.

    Vilkų gausa – ne vienintelis šių laikų faktorius. Vilkas jau nebėra baikštus, žmogaus aplinkos vengiantis įtarus padaras – jis įžūlus, drąsus, įsiveržiantis į aptvarus, užtvertus kiemus, nevengiantis įsibrauti į patalpų vidų. Tokie pokyčiai verčia apie vilką galvoti kitaip ir kitaip vertinti jį kaip rūšį.

    Vilko baimė sena ir archaiška, ją gimdė ne tik tikimybė netekti gyvulių. Iki šiol sklando pasakojimai apie žmones puolančius vilkus. Reikia pabrėžti, kad Lietuvoje žinių apie žmones užpuolusius vilkus neturime, todėl galima tvirtinti, kad sveikas žvėris to daryti niekada nesiryžtų. Kas kita – pasiutęs žvėris. Tačiau tam nebūtinas vilkas – bene dažniausiai žmonės nukentėdavo nuo pasiutusių šunų, lapių ar mangutų.

    Kad vilkas tikrai nekelia pavojaus žmogui, gali patvirtinti medžiotojai, kuriems yra tekę grobti iš irštvų vilkų jauniklius. Pasirodo, motina vilkė niekada nebando jų ginti, tik stūgauja aplinkui. Taip daryti jai liepia prigimtis, nes suaugęs vilkas negali rizikuoti: jeigu žus jaunikliai, kitąmet senieji vilkai vėl atves vaikus. Jeigu žus senieji vilkai, nebus ir jauniklių…

    Tie, kam gamtoje teko matyti vilką, pripažįsta, kad tai – pats gracingiausias girios žvėris. Pridėjus visus kitus jo sugebėjimus bei galias, apie jį turėtume kalbėti visai kitaip. Tačiau to dar reikės išmokti.

  • Mūsų balsas –  įrankis formuoti medžioklės politiką!

    Mūsų balsas –  įrankis formuoti medžioklės politiką!

    Jau 2024 m. spalio 13 dieną vyks Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai. Mūsų balsas tai įrankis, kuriuo galime formuoti subalansuotą ir tvarią politiką medžioklės klausimais. Todėl itin svarbu, kad kiekvienas iš mūsų aktyviai dalyvautų rinkimuose ir pasinaudotų savo teise balsuoti. Tik aktyviai dalyvaudami galime užtikrinti, kad bus atstovaujami mūsų interesai, o medžioklės bendruomenė bus girdima Seime.

    Medžioklė nėra vien tik laisvalaikio užsiėmimas – tai gamtos valdymo priemonė, padedanti palaikyti ekologinę pusiausvyrą, reguliuojant laukinių gyvūnų populiacijas ir užtikrinti tvarią pusiausvyrą. Mes, medžiotojai, turime didelę atsakomybę prieš gamtą, o mūsų veikla dažnai būna neįvertinta tiek visuomenės, tiek politikos formuotojų. Todėl itin svarbu, kad į Seimą patektų politikai, kurie ne tik supranta mūsų veiklos reikšmę, bet ir remia tvarios medžioklės principus bei siekia užtikrinti, kad teisės aktai būtų palankūs gamtos išsaugojimui ir medžioklės tęstinumui.

    Seimo nariai, kuriuos rinksime ketverių metų kadencijai, formuos politiką, kuri tiesiogiai paveiks mūsų veiklą, teisės aktus bei gamtosaugos sprendimus. Svarbu išrinkti politikus, kurie suprastų mūsų bendruomenės indėlį į gamtos pusiausvyros palaikymą ir remtų tvarios medžioklės idėjas. Mūsų bendruomenės stiprybė – tai vieningumas, todėl privalome parodyti savo balsą rinkimų dieną.

    Nepamirškime, kad kiekvienas balsas yra svarbus. Nedalyvavimas rinkimuose yra prarasta galimybė įtakoti sprendimus, kurie tiesiogiai veikia mūsų kasdienybę ir bendruomenę. Tik veikdami kartu galime užtikrinti, kad mūsų balsas būtų išgirstas ir mūsų interesai būtų tinkamai atstovaujami. Kviečiame aktyviai dalyvauti rinkimuose ir neleisti kitiems nuspręsti už mus.

    Kad būtų lengviau priimti sprendimą, kviečiame pasižiūrėti į mūsų sudarytą politinių reitingų lentelę, kurioje rasite informaciją apie kandidatus ir jų požiūrį į medžioklės bei gamtosaugos klausimus.

    Medžiotojų bendruomenė yra svarbi Lietuvos dalis ir kartu galime pasiekti, kad mūsų balsas būtų girdimas!

  • Lietuvos medžiotojai pateikė pasiūlymus politikams

    Lietuvos medžiotojai pateikė pasiūlymus politikams

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD) politikų prašo imtis neatidėliotinų pokyčių, susijusių su šalies gamta ir Lietuvos medžiotojų bendruomene. Krašto medžiotojai siūlo mažinti medžiotojų bendruomenės bei žemės savininkų interesų priešpriešas, skirti daugiau dėmesio medžioklės prieinamumo didinimui, žinias apie šalies gyvūnus, gamtą įtraukti į švietimo sistemą mokyklose,  įgalinti savo klubų ir būrelių infrastruktūrą krašto gynyboje, sugražinti pavasarinę paukščių medžioklę, imtis priemonių apsaugai nuo galimų nuostolių ir medžioklės keliamų rizikų apsisaugoti ir kitas iniciatyvas.

    Anot LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos, rekomendacinio pobūdžio laiškas šalies politinėms partijoms buvo išsiųstas praeitą savaitę, kuriuo siekiama skatinti naujoves bei glaudesnį politinius sprendimus priiminėjančių asmenų bendradarbiavimą su šalies gamtos sargais.

    „Dedame milžiniškas pastangas, įgyvendinant mūsų bendruomenės proveržio planą. Siekiame atkurti santykius su visuomene, laužyti ir griauti mitus apie mus, kuriuos paveldėjome, tad turime būti aktyvūs ir atviri visiems, kurie rūpi šalies gamta ar gyvūnija. Taip gimė idėja parengti rekomendacijų paketą, orientuotą į efektyvesnę šalies gamtos globą bei mūsų bendruomenės įgalinimą valstybėje, kur kas efektyviau ir plačiau nei iki šiol“, – sako Laimonas Daukša, LMŽD direktorius.

    Pasak jo, šalies politikus jau pasiekė bendruomenės rekomendacijos skirtos politinių partijų rinkimų programoms, tarp kurių prašymai imtis skubių sprendimų inicijuojant apsaugos nuo galimų nuostolių ir medžioklės keliamų rizikų priemones, klubų ir būrelių santykių su žemės ar miškų savininkais sureguliavimą, medžiotojų žinių įgalinimą vaikų edukacijoje, taip pat medžiotojų infrastruktūros panaudojimą krašto gynyboje, modernių ir visoje Vakarų Europoje medžioklės priemonių naudojimą, žalos ūkininkams atlyginimo metodikų keitimą, žalą ūkiams daromų paukščių medžioklės tvarkos pakeitimą, naujų prevencijos priemonių prieš autoįvykius su žvėrimis įgalinimą, ginklų išdavimo įstatymo tvarkos pakeitimus bei baudų už brakonieriavimą tyčia didinimą ir jų proporcingumo nustatymą.

    „Per kelias dešimtis metų įrodėme, kad medžiotojai Lietuvoje yra itin atsakinga bendruomenė, kurios veiklos rezultatus geriausiai įrodo dešimtimis kartų išaugusi žvėrių populiacija visoje Lietuvoje. Elnių gausa jau tuoj perkops 100 tūkst., o briedžių populiacija didesnė nei Ukmergės gyventojų“, – sako jis.

    Anot L. Daukšos, didėjančias populiacijos yra gražūs skaičiai, tačiau kartu tai gali būti ir didelė problema keliuose.

    „Deja, bet statistika yra negailestinga, tad turime suprasti, kad susidūrimų tikimybė su laukiniais gyvūnais išaugo dešimtis kartų. Tai turime ne tik vertinti, bet ir imtis atitinkamų priemonių, užkardyt nelaimėms“, – sako jis.

    L. Daukšos teigimu, tarp rekomendacijų yra pateiktas ir konkretus pasiūlymas kaip šalies medžiotojų klubai ir būreliai galėtų integruotis į krašto gynybos struktūrą, tam įgalindami jų infrastruktūrą.

    „Daugiau nei 800 klubų ir būrelių telkia unikalią bendruomenę, idealiai išmanančią ne tik savo plotus, konkrečiame regione, bet ir valdo infrastruktūrą, galinčią tinkamai pasitarnauti kritiniu atveju. Kalbame apie pastatus, techninę dalį, kaip visureigiai ar elektros generatoriai, pirmos pagalbos rinkiniai. Paprastai tariant, turime papildomus 800 taškų per visą Lietuvą, kurie yra pasirengę padėti valstybei, jei tik to prireiktų“, – sako jis.

    LMŽD vienija 18000 medžiotojų ir 5000 žvejų visoje Lietuvoje.

    Rekomendacijų raštas


    Gerbiami Lietuvos Respublikos politinių partijų lyderiai, rinkimų štabų vadovai, aplinkos apsaugos temą kuruojantys ir partijų programas rengiantys asmenys,

    Siekdami išvengti galimų priešpriešų ar interpretacijų, Lietuvos medžiotojų bendruomenės vardu prašome jūsų naujajame Seime 2024-2028 metais skirti daugiau dėmesio Lietuvos gamtos apsaugai, Lietuvos žvėrių populiacijos priežiūrai, apskaitai ir kontrolei, vakarietiškos medžioklės tradicijų ir kultūros propagavimui Lietuvoje.

    Pažymime, kad Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (toliau – LMŽD) vienija virš 20 000 medžiotojų ir žvejų, kurių požiūrį į šalies gamtą geriausiai įrodo auganti gyvūnijos ir žuvų populiacija Lietuvoje bei gerokai aktyvesnė kova su neteisėta veikla gamtoje, kuri dažniausiai užkardoma talkinant mūsų bendruomenės atstovams.

    Buvome, esame ir visuomet liksime atviri bet kokioms diskusijoms, susijusioms su Lietuvos gamta, jos apsauga ar kontrole, medžioklės ar žūklės reguliacija ar pakeitimais, tad būsime labai dėkingi jai į tokių priimamų sprendimų diskusijas ar aptarimus, šiose srityse, įtrauksite ir mūsų bendruomenę, o minėtų sprendimų realizavime būtų atsižvelgiama ir į aplinkos apsaugos organizacijų bei mokslininkų nuomonę ar jų pateikiamus faktus.

    Tam, kad būtų užtikrinti teigiami pokyčiai šalies gamtos apsaugos politikoje ir visuomenėje, teikiame keletą rekomendacijų, kurias laikome itin svarbiomis:

    Prašome užtikrinti pažangią bei saugią medžioklę, įteisinant garso slopintuvų naudojimą. LMŽD džiaugiasi Lietuvos Respublikos Seimo iniciatyvą, kurios pagrindu medžioklėje jau leidžiama naudoti naktinius taikiklius. Šios modernios įrangos naudojimas suteikia medžiotojams galimybę efektyviau užtikrinti gyvūnų gerovės principų įgyvendinimą bei taikyti selekcijos principus reguliuojant medžiojamųjų gyvūnų populiaciją, o kartu paneigė ir bet kokius mitus, apie tai, kad  minėtų prietaisų įteisinimas padarys kažkokią tai žalą gamtai – medžiotojai minėtą įrangą naudoja tinkamai, griežtai besilaikydami LR įstatymuose numatytos tvarkos.

    Remiantis gerąja ES ir kitų pažangių užsienio šalių praktika, medžioklėje taip pat derėtų įteisinti garso slopintuvų naudojimą,  kaip priemonę saugančią medžiojančių asmenų sveikatą – klausą, bei mažinančią triukšmą aplinkoje ir užtikrinančią laukinės gyvūnijos gerovę. Dėl šios priežasties, LMŽD siūlo pakeisti LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo bei LR medžioklės įstatymo nuostatas leidžiant naudoti garso slopintuvus medžioklėje, kaip tai leidžia daryti daugelio ES šalių teisinė bazė, su kurių argumentais, moksliniais tyrimais, ekspertų išvadomis esame pasiruošę jus supažindinti bet kuriuo metu.

    Siūlome sudaryti galimybę Lietuvos mokiniams geriau pažinti Lietuvos miškus, gamtą, žvėris, paukščius ir jų populiaciją, gyvenimo būdą, įtraukiant specialią mokymo programą apie juos, parengiant metodinę medžiagą kartu su šalies medžiotojų ir žvejų bendruomene. Įgyvendinti įvairias edukacines veiklas ir užsiėmimus gamtoje, ugdant mokyklinio amžiaus mokinių gamtos pažinimo/geografijos/biologijos žinias, dar geriau įgalinus tiek teorines, tiek praktines priemones.

    Lietuvos medžiotojų bendruomenės vardu patvirtiname, kad esame pasirengę padėti parengti minėtą mokomąją medžiagą ir įgyvendinti jos realizavimą, o taip pat patys dalyvauti praktinėje veikloje, skatinant mokinių žinių raidą apie Lietuvos gamtą.

    LMŽD taip pat siūlo apsvarstyti galimybę į privalomo ugdymo programą įtraukti Lietuvoje gyvenančių gyvūnų pažinimo bei tvaraus jų išteklių naudojimo temas.

    Siūlome imtis priemonių apsaugai nuo galimų nuostolių ir medžioklės keliamų rizikų didinti. Rekomenduojame įteisinti privalomą civilinį draudimą kiekvienam medžiojančiam asmeniui, turint tikslą apsisaugoti nuo galimų nuostolių atskirai draudžiantis medžiotojo draudimu, kuris ne tik apimtų civilinę atsakomybę už trečiųjų asmenų sveikatai ir turtui padarytą žalą, bet ir suteiktų papildomą draudimo apsaugą mirties ir neįgalumo atveju. Tokios ir panašios praktikos yra ir kitose šalyse, o Lietuvos medžiotojai vykstantys medžioti svetur, jau turi būti apsidraudę medžiotojo draudimu.

    Mes manome, kad būtent LR Seimas turi nuspręsti dėl tinkamų priemonių žmonių saugumui medžioklės metu užtikrinti ir skatiname medžioklės draudimo harmonizavimą Lietuvoje. Kasmet didėjant medžiojamųjų žvėrių padarytai žalai šalies ūkio subjektams užsiimantiems žemės ūkio ir miškininkystė veiklomis, svarstytinas klausimas būtų ir dėl privalomojo draudimo įteisinimo medžioklės plotų naudotojams dėl medžiojamųjų žvėrių daromos žalos žemės ir miškų ūkiui. Tokiu atveju medžioklės srityje būtų draudžiama visa veikla, ne tik ta, kuri susijusi su šaunamųjų ginklų naudojimu.

    Per pastaruosius 15 metų medžioklių metų Lietuvoje įvyko 24 nelaimingi atsitikimai. Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, jeigu fizinis asmuo suluošinamas ar kitaip sužalojama jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Deja, bet šiuo metu asmens civilinės atsakomybės draudimas Lietuvoje negalioja medžioklės metu.

    Siūlome užtikrinti dabartinės medžioklės plotų sandaros išsaugojimą bei žemės savininkų teisių apsaugą, mažinant medžiotojų bendruomenės bei žemės savininkų interesų priešpriešas, sukuriant visoms pusėms tinkamą teisinį reguliavimą.

    Dabartinis medžioklės teisinis reguliavimas, kai medžiojamųjų gyvūnų išteklių tvarus naudojimas medžioklės plotuose patikimas nuo seno juos valdžiusiems subjektams (pagrinde medžiotojus ir žvejus vienijančioms asociacijoms) tęstinumo principo pagrindu, užtikrino ženklų medžiojamųjų gyvūnų populiacijos padidėjimą.

    Toks dabartinę medžioklės plotų vienetų sandarą bei valdymą saugantis teisinis reguliavimas užtikrina pakankamą medžioklės prieinamumą visuomenėje, ypač regionuose gyvenantiems ir medžioti norintiems asmenims.

    Esama sąranga užtikrina ir stabilias biudžeto pajamas, medžioklės plotų naudotojams mokant kasmetinį mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą.

    Be to, esamas teisinis reguliavimas užtikrina medžiojamųjų gyvūnų daromos žalos žemės ūkio ir miško naudmenoms atlyginimą, įpareigoja medžiotojų klubus/būrelius šią žalą kompensuoti ūkininkams ar miško savininkams. Dabartinis teisinis reguliavimas numato pakankamas žemės bei miško savininkų teisių garantijas: i) savininkai gali bet kada uždrausti medžioti jiems priklausančiuose sklypuose; ii) 15 ha žemės ar miško valdantys bei teisę medžioti turintys asmenys turi teisę tapti medžiotojų klubo/būrelio (asociacijos) nariais arba jiems priklausančioje žemėje medžioti sutarties pagrindu.

    Tad dabartinis medžioklės teisinis – administracinis modelis, kuriuo išlaikoma susiklosčiusi medžioklės plotų konstitucija ir užtikrinamas tęstinis jų valdymas, turėtų išlikti nepakitęs.

    Tačiau LMŽD pažymi, kad medžioti norintys žemės savininkai turėtų būti labiau integruoti į esamą medžiotojų kolektyvų struktūrą, todėl galėtų būti svarstoma medžioklę reglamentuojančių teisės aktų pakeitimo galimybė, numatant, kad, medžioklės plotų naudotojui neužtikrinus žemės ar miško savininko galimybės medžioti jo valdomame medžioklės plotų vienete, tokia teisė aiškiomis sąlygomis būtų suteikiama įstatymo pagrindu.

    Rekomenduojame imtis priemonių, nustatant optimalų medžiojamųjų gyvūnų žemės ir miškų ūkiui daromos žalos atlyginimo mechanizmą. Medžiotojai šiai dienai visais atvejais kompensuoja medžiojamųjų gyvūnų žemės ūkio ir miškų naudmenoms padarytą žalą šių naudmenų savininkams (ūkininkams ir miškininkams). Medžiojamieji žvėrys nepriklauso medžiotojams ar medžioklės klubų naudotojams, o yra valstybės turtas, už kurio apsaugą ir globą yra atsakingi medžioklės plotų naudotojai.

    Medžiotojai į biudžetą moka mokesčius už teisę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. Šie mokesčiai naudojami Aplinkos apsaugos rėmimo programos įgyvendinimui finansuoti. Šie kiekvienais metais medžiotojų mokami mokesčiai mokami nepriklausomai nuo faktiškai sumedžioto gyvūnų skaičiaus, kurie valstybės biudžetą kasmet papildo vis didesnėmis pajamomis, surinktomis iš medžiotojų.

    Medžioklės LR teritorijoje taisyklės nustato leistinus medžiojamųjų žvėrių medžioklės terminus, todėl siektina, jog medžioklės plotų valdytojai nebūtų atsakingi už medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio pasėliams ir miškui tuomet, kai ją padaro medžiojamieji gyvūnai, nustatytu neleistinu medžiojamojo gyvūno medžioklės termino metu. Tokiu atveju žalos kompensavimui galėtų būti naudojamos lėšos surinktos iš medžiotojų už medžioklės išteklius arba galimas kompromisinis variantas, kai apskaičiuotos žalos dydis pasėliams mažinamas 50 procentų.

    Siūlome pakeisti esamą teisinį reguliavimą numatant, kad medžiojamųjų žvėrių padarytos žalos metodikoje atsirastų sąvoka ,,minimali toleruotina žala“ ir būtų taikoma 5 proc. išskaita bet kokiems pasėliams daromai žalai, o kukurūzų ir kitų ankštinių pasėlių atveju siūlytume taikyti 10% išskaitą, juk natūralu, kad laisvėje gyvenantys laukiniai gyvūnai gyvi organizmai, kuriems reikia minimaliai maitintis. Taip pat žemės ūkio pasėliams padaryta žala turėtų būti kompensuojama tik tada, kai buvo taikomos agrotechninės apsaugos priemonės, kurias nustato mokslininkai, nes žemės ūkio ir miškininkystės vykdoma ūkinė–komercinė veikla, turi atitinkamą riziką dėl to ūkininkams būtina imtis prevencinių priemonių patiems, jog jų turtas būtų kuo mažiau paveiktas prisiimant bent minimalią galimos žalos riziką.

    Siūlome sugražinti pavasarinę paukščių medžioklę tuo padedant apsaugoti ūkininkų pasėlius pavasarį. LMŽD palaiko idėją laukinių paukščių pasėliams daromą žalą  atlyginti iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų, o pavasarinės paukščių daromos žalos pasėliams tikslais, siūlome suteikti pavasarinį medžioklės terminą leidžiantmedžiotiželmenines, tundrines ir baltakaktes žąsis nuo kovo 1 d. iki balandžio 15 d. Tokia pavasarinė paukščių medžioklės praktika taikoma kaimyninėse šalyse, kur ji veikia, kaip savotiška prevencijos priemonė mažinanti paukščių daromą žalą žemės ūkio veiklai.

    Kiekvienais metais šimtai hektarų Lietuvos pasėlių nuniokojami migruojančių laukinių paukščių. Laukiniai vandens paukščiai išlesa pasėtus žirnių, pupų bei kukurūzų pasėlius, ištrypia ir nuskabo peržiemojusius žiemkenčius, o ūkininkai neturi galimybių apsaugoti kultūrų nuo šių paukščių. Dėl sunaikintų pasėlių ūkininkai patiria didžiulę žalą, kuri nėra kompensuojama. Gervės, gulbės nėra medžiojamieji gyvūnai, o laukines žąsis medžioti galima tik rudenį, tačiau pavasarinės migracijos metu, kai padaroma didžiausia žala žemės ūkio pasėliams, jas medžioti šiuo metu yra draudžiama.

    Leidžiant ribotą žąsų medžioklę pavasario metu, dėl medžiotojų lankymosi žemės ūkio pasėlių vietose, sumažėtų tiek medžiojamųjų, tiek nemedžiojamųjų paukščių šiems pasėliams daroma žala.

    Siūlytume apsvarstyti ir kitus ribotą paukščių medžioklę įteisinančius teisės aktų pakeitimus:            

    • Kanadinę berniklę, kaip invazinę rūšį, siūlome leisti medžioti ištisus metus – dabar leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d.;
    • Gausiausiai iš visų žąsų migracijos metu aptinkamai tundrinei žąsiai suteikti medžioklės terminus kaip ir kitoms medžiojamoms žąsų rūšims, nes dėl ornitologų draugijos sistematikos pasikeitimo ji nepasidarė kita rūšimi, ji ta pati buvusi tundros porūšio želmeninė žąsis, kuri visada buvo medžiojama;
    • Dėl populiacijos didėjimo ir pastebimos žalos žemės ūkiui siūlome ankstinti keršulių medžioklės terminą – nuo rugpjūčio 15d., nes nuo rugsėjo 1 d., kada prasideda karvelių medžiojimo terminas didžioji jų dalis jau būna išskridę;
    • Grąžinti didžiųjų ančių gaigalų pavasarinę medžioklę;
    • Kuoduotąsias antis, laukius pradėti medžioti kartu su visomis kitomis antimis nuo rugpjūčio 15 d., nes dėl vėlyvo pavasario vienais metais terminas buvo pavėlintas ir vėliau neatstatytas.

    Siūlome imtis priemonių susidūrimų su laukiniais gyvūnais keliuose prevencijos įgyvendinimui ir keliaujančių automobiliais piliečių saugumo užtikrinimui. Penktadalį visų eismo įvykių keliuose sudaro susidūrimai su laukiniais gyvūnais, o tokių atvejų sparčiai daugėja nuo 2017 metų. Jų skaičius per 7 metus išaugo jau apie 3,5 karto: nuo 2 422 atvejų 2017 metais iki 6 351 atvejo 2023 metais. Per tokius įvykius apgadinamos ne tik transporto priemonės, bet ir nukenčia žmonės, žūsta gyvūnai.

    Mūsų bendruomenė neatlygintinai atlieka keliuose žuvusių gyvūnų surinkimą ir utilizavimą bei žvėrių populiacijos valdymo priemonių įgyvendinimą. Taigi, medžiotojai tiek pagal teisės aktus, tiek faktiškai, teikia paslaugas valstybei, tuo sumažindami jos patiriamas viešųjų funkcijų vykdymo užtikrinimo sąnaudas.

    Tačiau medžiotojų bendruomenė galėtų dar labiau prisidėti prie racionalaus valstybės biudžeto lėšų naudojimo teikdami viešąsias paslaugas ar kitokios formos pagalbą regioninių bei miško kelių priežiūros klausimais. Pavyzdžiui, medžiotojų žinios apie gyvūnų migraciją bei keliuose žūvančius žvėris galėtų padėti geriau ženklinti kelius, tikslingai įspėjant vairuotojus apie galimą grėsmę, tačiau tam reikalingas finansavimas, kurį galėtų užtikrinti šio klausimo įtraukimas į Vyriausybės programą.

    Medžiotojai yra pasirengę parengti ir įgyvendinti kovos su nelaimingais atsitikimais keliuose strategiją, mažinant nelaimingų įvykių su laukiniais gyvūnais Lietuvos keliuose skaičių. Prevencijai galėtų būti naudojamos tokios priemonės, kaip ultragarsiniai švilpukai, juos nemokamai dalinant transporto priemonių savininkams, žvėris atbaidančių šviesos dirgiklių įrengimas ant kelio stulpelių miškingose vietovėse, viešas susidūrimų su laukiniais gyvūnais keliuose žemėlapis, naujas kelio ženklų atvaizdavimas ir dėmesio patraukimas pagal į kelią galinčias iššokti gyvūnų rūšis, informacijos sklaida.

    Prašome skirti daugiau dėmesio medžioklės tradicijų ir jos prieinamumo didinimui, sudarant galimybę asmenims įsitraukti į medžioklę, jos puoselėjimą sulaukus 16 metų bei pakeisti dabartinį šaunamųjų ginklų laikymo teisinį reguliavimą, suteikiant galimybę šiuos ginklus turėti asmenims nuo 16 metų.

    Šiuo metu įgyti teisę laikyti šaunamąjį ginklą medžioklės tikslais ir medžioti gali 18 metų sulaukę asmenys. Užsienio praktikoje (pvz. Latvijoje) yra pavyzdžių, kai tokia teisė yra suteikiama 16 metų sulaukusiems asmenims.

    Svarbu, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, leidimą laikyti ginklus, gali įgyti ir 16 metų nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, jeigu jie yra šaudymo sporto atstovai ir turi rašytinį tėvų, įtėvių ar globėjų sutikimą.

    LMŽD siūlo pakeisti LR ginklų ir šaudmenų kontrolės bei LR medžioklės įstatymų nuostatas, numatant, kad teisę laikyti šaunamąjį ginklą ir teisę medžioti gali įgyti 16 metų sulaukę nuolatiniai LR gyventojai.

    Siūlome sudaryti prielaidas Lietuvos medžiotojų būrelių, klubų ir visos bendruomenės žinias, nekilnojamą ir kitą materialinį turtą panaudoti valstybės gynybos ar priešų atgrasymo tikslais, mūsų bendruomenei priskiriant atitinkamas funkcijas šalies gynybos ar atgrasymo politiką įgyvendinančiose priemonėse.

    Lietuvoje veikia daugiau nei 800 klubų/būrelių, kurių medžiojami plotai sudaro 6,5 mln. hektarų Lietuvos teritorijos. Kiekvienas iš šių būrelių turi specialias buveines, administracines patalpas, o šių būrelių nariai idealiai išmano savo plotų geografiją, stebi ją ir saugo tiek fizinėmis priemonėmis, tiek pažangiomis technologijomis, o būrelių turtas gali būti labai gerai panaudotas ar įgalintas krašto gynyboje.

    Lietuvos medžiotojų bendruomenės vardu patvirtiname, kad esame pasirengę padėti parengti rekomendacijas mūsų bendruomenei, kaip jos nariai gali prisidėti prie krašto gynybos, remiantis už šalies gynybą atsakingų institucijų pasiūlymais ar teikiant konkrečius pasiūlymus, kaip integruotis į tai.

    Prašome imtis priemonių efektyvesnei valstybinei medžioklės kontrolei, kuomet būtų griežtinama kontrolė ir atsakomybė už nusižengimus gamtai bei gyvūnijai didesnėmis baudomis, taikant diferencijavimą tarp tyčinio ir netyčinio nusižengimo ar klaidos.

    Šiuo metu didžioji dalis medžioklę reglamentuojančių taisyklių pažeidimų nustatomi dėl gamtai nepavojingų ir (ar) netyčinių medžioklės dalyvių veiksmų. Esant dabartinei populiacijų būklei, kai limituojama tik briedžių medžioklė, neturėtų būti koncentruojamasi į klaidų medžioklės dokumentacijoje tikrinimą ir kitų gamtai nepavojingų, formalių pažeidimų tyrimą. Valstybinė aplinkosaugos kontrolė turi būti orientuota į medžioti teisės neturinčius asmenis arba kitaip tariant į tikruosius brakonierius.

    Medžiotojų ir žvejų bendruomenė pasisako už tai, kad Lietuvoje būtų pradėta taikyti užsienio šalių praktika, kuomet nusižengimai ir atsakomybė už juos būtų diferencijuojama pagal nusižengimo pobūdį.

    Tais atvejais, kai nusižengimas padaromas tyčia – baudos ir atsakomybė turėtų būti didinamos bei griežtesnės, tuo tarpu netyčinė klaida ar nusižengimas – įvertinamos proporcingai. Taip būtų dar labiau užkardyti brakonieriavimo atvejai, o asmenys, turintys žvejo ar medžiotojo bilietą, visus būtinus leidimus, tinkamai užsiimantys šiomis veiklomis, tačiau padarę netyčinę klaidą, nebūtų prilyginami brakonieriams ar asmenims, darantiems gamtai žalą tyčia ir sulauktų proporcingų poveikio priemonių.

    Atsižvelgiant į tai, siūlome inicijuoti teisės aktų pakeitimus, aiškiai diferencijuojant tyčines bei žalą gamtai sukeliančias ir formalias, nepavojingas ir netyčines veikas.

    Siūlome imtis priemonių, užkardant trukdymus teisėtai vykdomai medžioklei. Medžioklė yra paslauga gamtai, valstybei ir visuomenei. Deja, bet praktikoje jau yra atvejų, kai teisėtai vykdomai medžioklei yra piktybiškai trukdoma, tuo tarpu tai darantys – lieka nebaudžiami.

    Medžiotojų bendruomenė laikosi pozicijos, jog, pasinaudojant gerąja užsienio praktika, veiksmai, kuriais sąmoningai trukdoma teisėtai vykdomai medžioklei, turėtų būti pagrindas tokią veiklą vykdantiems asmenims taikyti administracinę atsakomybę.

    Atsižvelgiant į tai, siūlome pakeisti Medžioklės LR taisykles ir Administracinių nusižengimų kodekso nuostatas numatant trukdymo medžioklei sąvoką ir administracinę atsakomybę už teisėtai vykdomai medžioklei trukdančius veiksmus.

    Būsime labai dėkingi, jei svarstydami klausimus, susijusius su šalies gamta, jos apsauga, laukiniais gyvūnais, vandens telkinių priežiūra, žvejyba ar medžiokle – atsižvelgtumėt į aukščiau nurodytą medžiotojų bendruomenės poziciją rengiant Jūsų organizacijos veiklos planus ar programas. Pažymime, kad esame pasirengę visapusišką ir išsamesnę informaciją, kiekvienai minėtai rekomendacijai ar atsakyti į bet kokius papildomus klausimus, susijusius su mūsų veikla.

    Taip pat būsime dėkingi, jei galėtumėte nurodyti kontaktinį asmenį, komitetą ar kitą organizacijos skyrių, atsakingą už šalies gamtą ar aplinkosaugą.

  • Nepateikus duomenų galite prarasti medžioklės plotus

    Nepateikus duomenų galite prarasti medžioklės plotus

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija: medžiotojų klubams ir būreliams neteikiant duomenų valstybei – jie bus išregistruoti, o medžioklės plotai perduoti į valstybės aukcionus.

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija ragina visus medžiotojus kur kas daugiau dėmesio skirti medžiotojų klubų/būrelių finansinei ir ūkinei veiklai, o jų vadovus būtinai teikti visus privalomus duomenis valstybės institucijoms. Anot LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos, medžiotojų klubų ir būrelių veiklos ir finansinių ataskaitų teikimo vengimas gali baigtis jų likvidavimų ir medžioklės plotų netekimu, tuo tarpu medžiojantiems tokiuose medžiotojų klubuose/būreliuose – kaltinimai brakonieriavimu.

    „Jau daugiau nei dvejus metus dedame visas pastangas skaidrindami draugijos skyrių veiklą. Rezultatai akivaizdūs. Tiek visuomenė, tiek atsakingos institucijos disponuoja visa reikiama informacija apie tai ką mes darome, kaip veikiame, su ja gali susipažinti ir mūsų bendruomenė. Tačiau, kaip rodo oficialūs duomenys, tokia praktika dar ne visada nepersikelia į medžiotojų kolektyvus – klubus ar būrelius“, – sako jis.

    Remiantis Registrų centro duomenimis, Registrų centro iniciatyva šiais metais buvo likviduota ir iš Juridinių asmenų registro išregistruota apie 17 tūkst. juridinių asmenų, tarp jų 8 juridiniai asmenys, kurie pavadinime turėjo žodį „medžiotojų“, pvz. medžiotojų klubas … ar medžiotojų būrelis…

    Tuo tarpu vien 2023 metais buvo išregistruoti net 75 tokie juridiniai asmenys, 2022 metais – 27, 2021 metais – 22.

    „Remiantis LR įstatymais medžiotojų klubai/būreliai (asociacijos, viešosios įstaigos ar kitos juridinės formos medžioklės plotų naudotojai) privalo pateikti metinę ataskaitą ar veiklos ataskaitą ir metinių finansinių ataskaitų rinkinį Registrų centrui kiekvienų metų pirmąjį pusmetį. To nepadarius laiku ir tinkamai, Registrų centras turi teisę inicijuoti juridinio asmens likvidavimo procedūrą ir, padėties neištaisius, medžiotojų klubą/būrelį likviduoti. Likvidavus medžiotojų klubą/būrelį, jo nariai automatiškai neteks galimybės medžioti nebeegzistuojančiam medžiotojų klubui/būreliui priklausiusiuose plotuose, kuriems ilgainiui gali būti paskelbtas naujas plotų valdymo aukcionas“, – sako draugijos direktorius.

    Anot jo, Lietuvoje medžiotojų klubų bei būrelių veiklą reglamentuoja LR asociacijų įstatymas, pagal kurį kiekvienas jo narys turi lygias teises ir pareigas, o medžiotojų kolektyvų vadovai ar administracija (valdyba) jo narius privalo tinkamai ir vienodai visus informuoti, tiek apie finansines medžiotojų klubų/būrelių būkles, priimtus sprendimus, tiek atitinkamą informaciją pateikti atsakingoms šalies institucijoms laiku, kaip tai numatyta LR įstatymuose.

    „Deja, bet šiuo metu Lietuvoje jau turime kelis atvejus kuomet dėl galimo aplaidumo ar prievolių valstybei nevykdymo buvo likviduoti keli medžiotojų klubai ar būreliai, o jų nariai apie tai sužinojo po fakto“, – sako jis.

    LMŽD pažymi, kad Registrų centrui likvidavus medžiotojų klubą/būrelį, bet kokia medžioklė jam iki tol priklausančiuose plotuose yra negalima, o jei būtų vykdoma, tokia medžioklė galėtų būti prilyginta ir brakonieriavimui, net ir tuo atveju, jei apie medžiotojų klubo/būrelio likvidavimą informacija buvo nuslėpta nuo medžiotojų klubo/būrelio narių.

    L. Daukša primena, kad kiekvienas medžiotojų klubo/būrelio narys turi vienodas teises medžiotojų klube/būrelyje, tad siekiant užkardyti tokius atvejus turėtų nebijoti iniciatyvos imtis ir pats.

    „Tikrai rekomenduoju kiekvienam medžiotojų klubo/būrelio nariui patikrinti savo medžioklės klubo statusą Registrų centre arba rekvizitai.vz.lt, įsitikinti, kad yra laiku ir tinkamai pateiktos visos finansinės ir kt. ataskaitos atsakingoms institucijoms, patikrinti, kad kontaktinis medžiotojų klubo/būrelio adresas, telefonas, el. paštas yra teisingai nurodytas ir veikiantis, taip pat susipažinti su medžiotojų klubo/būrelio finansinėmis veiklos ataskaitomis kiekvienam, jas gaunant iš medžiotojų klubo/būrelio vadovo, nustatyti klube/būrelyje tvarką, kaip bus teikiami minėti duomenis jo nariams, oficialioms institucijoms ir ypatingai kontroliuoti piniginių lėšų apskaitą, tame tarpe ne tik klubo narių mokesčius, bet ir svečių mokesčius, varovų paslaugų apmokėjimą, paramą ar kitas grynąsias lėšas“, – sako jis.

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija šiuo metu vienija daugiau nei 18 000 šalies medžiotojų ir apie 5 000 žvejų.

     

  • Elektroninis medžioklės lapas – Medžiotojų kontrolei didinti

    Elektroninis medžioklės lapas – Medžiotojų kontrolei didinti

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija 2024 m. liepos 12 d. el. paštu gavo raštą Nr. 24-11896 ,,Dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 258 Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo” pakeitimo“ projekto, kuris 2024 m. liepos 25 d. buvo aptartas LR aplinkos ministerijos Medžioklės tvarkymo konsultacinėje taryboje ir jam buvo nepritarta.

    Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija vienija ir atstovauja daugiau kaip per 20 tūkst. asocijuotų narių, pagal kompetenciją išnagrinėjo pateiktą projektą, kuriam nepritaria bei turi pastabų.

    Konstatuojame, jog projekte siūlomi pakeitimai yra skuboti ir teikiami neatlikus net minimaliausios teisinės ir faktinės jų galimų pasekmių analizės pagrįstumo bei proporcingumo požiūriu. Projekto nuostatomis siūloma suteikti teisinį pagrindą nuotolinei medžioklės kontrolei realiu laiku, kuri tikslingai „suintensyvintų“ patikrinimų medžioklės metu skaičių bet medžiotojams nepalengvintų medžioklės administravimo procesų.

    Medžiotojus vienijančios asociacijos sumoka valstybės biudžetui už teisę sumedžioti savo nuožiūra nustatytą gyvūnų skaičių, todėl pagrindo šią konstituciniu asociacijų laisvės principu grindžiamos pareigos vykdymą papildomai kontroliuoti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nėra aišku, kaip šie didelį teisinį neapibrėžtumą lemiantys siūlymai prisidės prie projekte minimo tikslo – sumažinti korupciją įgyvendinimo.

    Draugijos nuomone, projekto rengėjai turėtų aiškiai ir atvirai deklaruoti projektu siekiamus legalizuoti veiksmus medžioklės dokumentacijos skaitmenizavimo srityje, o ne desperatiškai rūpintis medžiotojų kontrole.

    Pagrindinės įžvalgos (santrauka):

    • Europoje retai kur rasime tokį dokumentą kaip medžioklės lapas, jau nekalbant apie – elektroninę medžioklės sistemą. Kai kur net medžiotojo bilieto nėra, tik leidimas ginklui.
    • Yra šalių, kurių medžiotojai veda popierinę apskaitos knygą/žurnalą, pildo medžioklės dalyvių sąrašą arba tam tikrais atvejais pildo laisvos formos aktus. Pavyzdžiui, kaimynai Lenkai veda įrašų knygą/žurnalą, Estai pildo medžioklės dalyvių sąrašą, o Latviai, tam tikrais atvejais, pildo akto formos popierinį dokumentą, o elektroniniu formatu registruoja tik sumedžiotus laimikius bet ne medžiotojų registravimą į medžioklę.
    • Tose šalyse kur medžioklės laimikio registravimui taikomos e-sistemos, daugeliu atveju, jas administruoja medžiotojus vienijančios ir atstovaujančios organizacijos, kurios ir finansuoja e-sistemų palaikymą (metams 1-3 Eur. nuo vieno medžiotojo), bet ne VALSTYBĖS institucija. Tokiais atvejais, sumedžiotų žvėrių statistika ir duomenys geranoriškai būna perduodami valstybei, dažniausiai kartą metuose ir pasibaigus medžioklės sezonui, kad valstybė žinotų apie laukinių išteklių panaudojimą ir tendencijas.
    • 2018 metais Lenkijoje buvo įteisinta rekomendacinio pobūdžio vieša elektroninė medžioklės apskaitos forma, tačiau dėl protestų nukreiptų prieš medžioklę ši įstatymo lygmens rekomendacija buvo atšaukta. Šiuo metu Lenkijos medžiotojai naudoja privataus asmens sukurtą elektroninės medžioklės knygą (svetainė e-Polowanie.pl).
    • Vakarų šalyse medžioklės lapai yra tapę atgyvena ir dauguma valstybių apskritai atsisako medžioklės lapo – net ir popierinio, o Lietuvos medžiotojams norima „iš viršaus“ nuleisti analogų neturinčią ir, galimai, asmens duomenų apsaugos įstatymą pažeidžiančią elektroninę medžiotojų registravimosi į medžioklę sistemą.
    • Medžioklės registracija ir fizinis parašas reikalingas tik tam, kad patvirtinti jog išklausytas vadovo ir  saugaus elgesio instruktažai. Taip pat, fizinis parašo padėjimas popieriniame medžioklės lape, nereikalauja jokių papildomų sąnaudų.
    • Kasmet medžiotojai į valstybės biudžetą už galimybę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius sumoka – 3,5 mln. Eur., plius pilna apimtimi padengia medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą.
    • Medžiojamųjų gyvūnų (valstybės) išteklių apskaitą atlieka medžiotojai, o valstybė dėl to nepatiria jokių išlaidų – patys medžiotojai sprendžia kiek gyvūnų sumedžioti.
    • Valstybė nesikiša į medžiojamųjų gyvūnų gausinimą ar jų populiacijų valdymą, tačiau reikalauja, kad medžiotojai atlygintų tokių gyvūnų žemės ir miško naudmenims padarytą žalą.
    • Medžiojamųjų gyvūnų gausa yra kaip niekad didelė, todėl visos suinteresuotos šalys (ūkininkai, miškininkai VMVT atstovai) nori, kad medžioklės apimtys didėtų.
    • Sumedžioti gyvūnai tampa teisę medžioti turinčių subjektų (medžiotojus vienijančių asociacijų) nuosavybe.
    • Valstybė neturėtų kištis į veikiantį, jos biudžetui naudą kuriantį ir asociacijų laisvės principu grindžiamą medžiotojų bendruomenių vykdomą teisėtą veiklą, ką ne kartą yra pasisakęs Konstitucinis Teismas.
    • E-apskaitos medžioklėje taikymo tikslai nėra viešai atskleisti ir nėra pateisinami nei mokesčių apskaitos, nei teisėtos veiklos (medžioklės kontrolės) požiūriu.
    • Sutiktina su medžioklės laimikio registravimu BĮIP medžioklės modulyje, tačiau kategoriškai prieštaraujame fizinių asmenų registravimui e-sistemose. Dėl medžioklės laimikio registravimo, ataskaitų teikimo ir planavimo galimybių BĮIP medžioklės modulio pagalba – esame pasiruošę diskutuoti ir teikti metodinę pagalba.

    Dėl kai kurių Projekte siūlomų įtvirtinti teisinio reguliavimo aspektų pasisakome išsamiau. LMŽD pastabos:

    Dauguma užsienio valstybių apskritai atsisako medžioklės lapo – net ir popierinio, o Lietuvos medžiotojams norima „iš viršaus“ nuleisti analogų neturinčią ir, galimai, asmens duomenų apsaugos įstatymą pažeidžiančią elektroninę medžiotojų registravimosi į medžioklę sistemą. Tai atskleidžia 2020 m. gruodžio 11 d. LR Seimo nutarimas Nr. XIV-72 „Dėl aštuonioliktosios Lietuvos Respublikos vyriausybės programos 162.5. punktas, „<..> Įvesime elektroninius medžioklės lapus, kurie realiuoju laiku būtų pasiekiami kontrolę vykdančioms institucijoms <..>“. Šis reguliacinio pobūdžio teisinis reglamentavimas, diegiant skaitmeninius kontrolės metodus, supaprastina aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, tačiau pažeidžia Konstitucines teises laisvai judėti, turėti poilsį ir laisvalaikį.

    Kaip nurodoma projekto aiškinamajame rašte, projekto tikslas yra „<..>sukurti medžioklės registracijos modulį (medžioklės dalyvių, laimikio apskaitos, sumedžiojimo limitų planavimo ir kontrolės<..>“, o iki šiol ne kartą aplinkos ministerijos raštuose buvo teigiama, kad medžioklės skaitmenizacijos tikslas yra „<..> sudaryti teisines prielaidas įgyvendinti skaitmenines priemones ir paslaugas medžioklės srityje, tobulinti teisines nuostatas, galinčias sudaryti prielaidas korupcijai <..>“. Nėra aišku, kaip šie pakeitimai prisidės prie projekto vieno iš tikslų korupcijos sumažinimo įgyvendinimo ir apskritai, kurioje vietoje Aplinkos ministerija įžvelgia korupcijos apraiškų, o siekis sukurti visuotinai privalomą medžioklės registraciją indikuoja medžiotojų kontrolės didinimą.

    Kiek anksčiau su e-sistemomis susijiusiuose teisės aktų projektų aiškinamuosiuose raštuose buvo teigiama: „<..> Spendžiant dėl 2019 m. panaikinto medžiotojų sąvado atsiradusias problemas, susijusias su duomenų medžioklės kontrolei užtikrinti valdymu, aplinkos ministras įpareigojamas įsteigti medžioklės duomenų valstybės informacinę sistemą arba organizuoti medžioklės duomenų kaupimą susijusiose informacinėse sistemose <..>“ Pastebime, kad nei dabartiniame, nei ankstesniuose projektuose nėra įvardijamos po panaikinto medžiotojų sąvado tariamai atsiradusios problemos. Keliame klausimą, ar neaiškūs ir vis kintantys e-sistemų reikalingumo argumentai bei menamos problemos, nesukuria dirbtinių sąlygų diegti e-sistemų, medžiotojus verčiant jomis naudotis. Aplinkos ministerija iki šiol teigė, kad „Biologinės įvairovės informacinės platformos – BĮIP“ duomenų valdytojas yra aplinkos ministerija, tačiau duomenų naudotojas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos. Pagal tai galime teigti, kad skaitmeninių priemonių įdiegimas medžioklės srityje – tai įrankis supaprastinti medžiotojų kontrolę aplinkosaugą vykdantiems pareigūnams. Šis siekis turi požymių, kad gali būti pažeista Europos žmogaus teisių  konvencija.  Jeigu paaiškės, kad tai medžiotojų sekimo įrankis, pažeidžiantis medžiotojų teises, kreipsimės į Europos žmogaus teisių teismą Strasbūre.

    Užmojai sukurti įrankį medžioklės kontrolę vykdančioms institucijoms,  ne kartą prasprūdo ir viešojoje erdvėje Aplinkos ministerijos politinei vadovybei pasisakant apie elektroninį medžioklės lapą:

    „<..> „Medžioklės lapai taps elektroniniai. Tai leis saugiau jaustis ir patiems būrelių nariams, ir tiksliau vykdyti medžiotojų kontrolę“, – sako aplinkos ministras Simonas Gentvilas<..>“. Šaltinis: 2021-05-20 LR Aplinkos ministerijos viešas pranešimas Medžiotojams – elektroninės priemonės vietoje kalno popierių.

    „<..>Pagrindinis ministerijos siekis – atsisakyti popierinių dokumentų, perkeliant visą informaciją apie medžioklę į elektroninę erdvę. Tai palengvins darbą medžiokles kontroliuojantiems aplinkos apsaugos pareigūnams. Užuot tikrinę informaciją ir siuntinėję ataskaitas, jie galės užsiimti svarbesne veikla. Be to, pasak Algirdo Klimavičiaus, bus užtikrintas grįžtamasis ryšys tarp medžioklės plotų naudotojų ir medžioklę kontroliuojančių institucijų <..>“

    „<..>Tiesa, aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis patikslino kolegos mintį. „Algirdas nenorėjo pasakyti, kad mums nereikia elektroninio lapo. Svarbu, kad to negalėtų matyti visi viešai, tik kontroliuojančios institucijos“, – paaiškino patarėjas<..>“. Šaltinis: 2021-03-06 Ūkininko patarėjas Į medžioklę – tik su išmaniosiomis programėlėmis.

    Šis reguliacinio pobūdžio teisinis reglamentavimas, diegiant skaitmeninius kontrolės metodus, supaprastina aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę, tačiau pažeidžia Konstitucines teises laisvai judėti, turėti poilsį ir laisvalaikį. Pas mus įvairiausiais būdais siekiama šį medžioklės dokumentacijos procesą apsunkinti, vietoj to, kad pasitikėti medžiotojais.

    Valstybinė aplinkos apsaugos kontrolė gyvosios gamtos apsaugos srityje Lietuvoje orientuota į legalia veikla užsiimančius medžiotojus ir žvejus, o ne į tikruosius pažeidėjus – brakonierius, darančius aplinkosauginius pažeidimus be reikalingos dokumentacijos, neleistinu metu, neteisėtomis priemonėmis būdais ir t.t. Padidinta aplinkosaugos kontrolė, užtikrinanti gyvūnijos apsaugą reikalinga tik tada, kai pasibaigia elninių medžiojamųjų gyvūnų medžioklės terminai.

    Siekiant užtikrinti kiekvieno asmens konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, valstybinės institucijos privalo asmens duomenis tvarkyti garantuojant, kad jų žinioje esantys duomenys būtų tvarkomi griežtai laikantis Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Nei Projekte, nei Projekto aiškinamajame rašte nėra tiksliai įvardijama, kokius duomenis, kokiu tikslu, tvarka ir apimtimi ketinama tvarkyti centralizuotai kuriamų e-sistemų pagrindu.

    Europoje retai kur rasime tokį dokumentą kaip medžioklės lapas, jau nekalbant apie – elektroninę medžioklės sistemą, kurios išvis nėra. Kai kur net medžiotojo bilieto nėra, tik leidimas ginklui. Yra šalių, kurių medžiotojai veda popierinę apskaitos knygą/žurnalą, pildo medžioklės dalyvių sąrašą arba tam tikrais atvejais pildo laisvo formos aktus. Pavyzdžiui, kaimynai Lenkai veda įrašų knygą/žurnalą, Estai pildo medžioklės dalyvių sąrašą, o Latviai, tam tikrais atvejais, pildo akto formos popierinį dokumentą, o sumedžiotus laimikius registruoja e-sitemoje „Kurtinys“, bet ne medžiotojų kontrolės tikslais ir ne medžiotojų registracijai į medžioklę. Jei plačiau, Latvijoje medžioklės lapas yra labiau akto formos, kurio nereikia pažymėti medžioklės plotų naudotojo antspaudu ar, juolab, registruoti ir žymėti valstybinėje institucijoje. Kaimyninėje šalyje medžioklės lapas naudojamas tik trimis atvejais:

    • kai medžioklei naudojamas naktinis arba termovizorinis taikiklis;
    • kai medžioklės metu medžioklinis ginklas perduodamas kitam asmeniui;
    • medžioklių su varovais metu.

    Visais kitais atvejais, medžioklės lapas kaimyninėje Latvijoje nei pildomas, nei pasirašomas.

    Draugija įžvelgia grėsmę, jog šiuo metu efektyviai veikianti medžioklės organizavimo sistema, kai už medžioklės duomenų tvarkymą medžioklės lapų pagrindu atsakingi yra medžioklės plotų valdytojai, bus pakeista neproporcinga medžioklėse dalyvaujančių subjektų kontrole duomenų apie medžiokles tvarkymą centralizavus kuriamų e-sistemų pagrindu. Užduodame klausimą, kodėl žvejų klubai neturi tokios sistemos? Jei negausime atsakymų, konstatuosime, kad medžiotojai užsipuolami dirbtinai.

    2024 m. liepos 25 d. LR aplinkos ministerijos Medžioklės tvarkymo konsultacinėje taryboje buvo viešai pristatyta, kad BĮIP medžioklės modulis praktiškai išbandytas ir ištestuotas su Utenos regiono medžiotojais bei veikia be priekaištų. Informuojame, jog tai melas, nes mūsų žiniomis e-sistemos testavimas Utenos regione nebuvo sklandus ir testavusiems medžiotojams sukėlė nemažai problemų, kurios neaišku ar šiai dienai yra išspręstos. Reiškiame nepasitenkinimą dėl paskleistos melagingos informacijos ir manome, kad aplinkos ministerija neturėtų imtis teisėkūros iniciatyvų, tol kol e-sistemos nėra tinkamai ištestuotos. Dar gražiau, posėdžio metu buvome įtikinėjami, kad parašą sudėtingiau padėti medžioklės lape, nei užsiregistruoti e-sistemoje. Ar aplinkos ministerija pagalvoja su kokiu iššūkiu susidurs priversdama medžiotojus registruotis elektroniniu būdu? Parašas popieriuje nereikalauja jokių sąnaudų, ko nepasakysi apie elektroninį parašą ir jam reikalingas technines priemones telefoną ar kitą išmanųjį įrenginį, el. bankininkystę ar kitus prisijungimo būdus, juk prisijungimas prie programėlės galimas tik nustačius tapatybę, jungiantis per „Elektroninius valdžios vartus”.Mesnemanome, kad operatyvumo prasme parašo padėjimas popieriuje yra greitesnis ir paprastesnis registracijos į medžioklę būdas ir tam nereikia jokios papildomos techninės įrangos. 

    Primename, kad kasmet medžiotojai į valstybės biudžetą už galimybę naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžiotojų kolektyvai sumoka – 3,5 mln. Eur. Teisę medžioti suteikiantis mokestis mokamas ne už sumedžiotų gyvūnų kiekį, bet už valdomo medžioklės plotų vieneto plotą, kas administravimo požiūriu yra tikslinga. Medžiojamųjų gyvūnų (valstybės) išteklių apskaitą atlieka medžiotojai, o valstybė dėl to nepatiria jokių išlaidų – patys medžiotojai sprendžia kiek gyvūnų sumedžioti. Valstybė nesikiša į medžiojamųjų gyvūnų gausinimą ar jų populiacijų valdymą, tačiau reikalauja, kad medžiotojai atlygintų tokių gyvūnų žemės ir miško naudmenims padarytą žalą. Medžiojamųjų gyvūnų gausa yra kaip niekad didelė, todėl visos suinteresuotos šalys (ūkininkai, miškininkai VMVT atstovai) nori, kad medžioklės apimtys didėtų, o nelimituojamų medžiojamųjų gyvūnų ratas vis didėja. Sumedžioti gyvūnai tampa teisę medžioti turinčių subjektų (medžiotojus vienijančių asociacijų) nuosavybe. Valstybė neturėtų kištis į veikiantį, jos biudžetui naudą kuriantį ir asociacijų laisvės principu grindžiamą medžiotojų bendruomenių vykdomą teisėtą veiklą. E-apskaitos medžioklėje taikymo tikslai nėra viešai atskleisti ir nėra pateisinami nei mokesčių apskaitos, nei teisėtos veiklos (medžioklės kontrolės) požiūriu. Valstybė diegdama e-sistemas nori, kad sumedžiojimo apskaita būtų tiksli, tačiau tiksliai neapskaito savo medžiojamųjų gyvūnų išteklių ir nesiekia to padaryti. Jeigu valstybė tiksliai neapskaito savo medžiojamųjų gyvūnų išteklių ir ją tenkina dabartinė mokestinė sistema, kai už medžiojamuosius gyvūnus mokama pagal medžioklei naudojamų plotų dydį ir kategoriją, kyla klausimas koks valstybės tikrasis tikslas kištis į medžiotojų vykdomą veiklą? Ko valstybė siekia šiuo metu medžiotojams kuriamomis e-sistemomis?

    Nesuprantame ir nesutinkame su (BĮIP) sistemos finansavimu iš mokesčių mokėtojų pinigų, kurie reikalingi ne tik sistemos sukūrimui bet ir kasmetiniam sistemos administravimui ir palaikymui. Nejau valstybė tokiu geopolitiškai jautriu metu neturi kur tikslingiau panaudoti lėšų pvz. gynybai ar Ukrainos pagalbai. Lėšų švaistymas, ne kitaip… Klausimų kelia ir sprendimas sistemos diegimo darbus patikėti ne IT rangovams konkurso būdu, o individualiai pasirinkus konkrečius asmenis juos įdarbinant pagal darbo sutartis, taip sukuriant sąlygas trečiajai šaliai veikti nekonkurenciniais pagrindais ir tapti nuolatiniu e-sistemos priežiūros vykdytoju.

    Duomenų apie medžiojamuosius gyvūnus rinkimas, mokestiniais tikslais nėra pateisinamas, o medžiotojo asmens duomenų rinkimas pažeidžia konstitucinę teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat konstitucines teises laisvai judėti, teisę į poilsį ir laisvalaikį bei trukdo įgyvendinti asociacijų laisvės principą. Galime teigti, kad skaitmeninių priemonių įdiegimas medžioklės srityje – įrankis supaprastinti medžiotojų kontrolę aplinkosaugos funkcijas vykdantiems pareigūnams. Šis siekis turi požymių, kad gali būti pažeista Europos žmogaus teisių konvencija.

    Apibendrinant, projektu planuojama steigti medžioklės duomenų valstybinę informacinę sistemą (BĮIP) ir taip įpareigoti medžiotojus naudoti elektroninį lapą, kategoriškai prieštaraujame medžioklės dalyvių registracijai e-sistemose ir šio reikalavimo įteisinimui medžioklės LR teritorijoje taisyklėse. Elektroninis medžioklės lapas, mūsų nuomone, galėtų būti kaip periodinės suvestinės pateikimas (pvz. kas mėnesį ar ketvirtį), bet ne kaip kiekvienos medžioklės būtinoji dalis prieš pradedant medžioklę, kaip yra dabar su popieriniu lapu. Elektroninis medžioklės lapas gali būti sudėtingai naudojamas dėl ryšio, informacinių technologijų žinių, informacinių įrenginių techninių savybių trūkumų, kurie gali sudaryti prielaidas įvykdyti netyčinį medžioklės reikalavimų pažeidimą, kurio veikimą netyčia vėliau bus sunku įrodyti.  Be kita ko, elektroninių sistemų neprieinamumas ar nepakankami išmaniųjų prietaisų naudojimo gebėjimai, neturėtų apriboti senyvo amžiaus asmenų teisės medžioti. Aplinkos ministerijai turėtų būti žinoma, kad vidutinis medžiotojų amžius siekia 60 metų, todėl medžioklės dokumentacijos prieinamumas ir paprastumas turi tenkinti visų amžiaus grupių poreikius ir galimybes.

    „Biologinės įvairovės informacinės platforma – BĮIP“ galėtų būti naudojama tik duomenų kaupimui, statistikos pateikimui, duomenų analizei ir panašiai. Pagrindinė mūsų organizacijos atstovaujančios didžiąją dalį Lietuvos medžiotojų sąlyga, kad popierinis medžioklės lapas turi išlikti, o elektroninės BĮIP sistemos medžioklės modulis gali veikti kaip duomenų kaupimo sistema supaprastinanti duomenų surinkimą apie laukinių gyvūnų išteklius ir jų panaudojimo statistiką. Pavyzdžiui: kasmetiniam ar periodiniam sumedžiojimo ataskaitų pateikimui, prašymo dėl sumedžiojimo limitų nustatymo pateikimui, medžiojamųjų gyvūnų pagal pėdsakus sniege apskaitos pateikimui, prašymo skirti papildomą limituojamų gyvūnų sumedžiojimo limitą pateikimui, duomenų pateikimui apie sumedžiotą ar norint iš gamtos išimti probleminį vilką, prašymo atlyginti medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ar miškui pateikimui, pranešimui apie vilkų, lūšių ir rudųjų lokių buvimo ar pasirodymo vietą, jų padarytus nuostolius duomenų pateikimui, medžioklės taisyklių priedų (aktų) pildymui ir arba talpinimui.

    Atsižvelgiant į aukščiau įvardintas aplinkybes, Projekto rengėjams siūlome patikslinti Projekto nuostatas aiškiai įvardinant, kokius medžioklės duomenis ketinama rinkti centralizuotai ir kokiu tikslu, tvarka bei apimtimi tai ketinama daryti. Šių aspektų sureguliavimas poįstatyminiais teisės aktais prieštarautų asmens duomenų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nuostatoms ir suteiktų nepagrįstai neribotą diskreciją LR aplinkos ministerijai bei jai pavaldžioms institucijoms.

    Kalbant apie medžioklės dokumentacijos skaitmenizavimo trūkumus, prioritetą keliame asmens duomenų apsaugai ir kibernetiniam saugumui. Atkreipiame dėmesį, kad siūlomi pakeitimai susiję su asmens duomenų tvarkymu, bet nėra suderinti su Valstybine duomenų apsaugos inspekcija.

    Pažymime, kad visi medžiotojų bendruomenei svarbūs klausimai, dar prieš rengiant teisės aktų pakeitimų projektus, turėtų būti tinkamai įvertinti, išdiskutuoti ir priimami atsižvelgiant į medžiotojus atstovaujančių organizacijų pozicijas. Apgailestaujame bet šį kartą aplinkos ministerija to tinkamai nepadarė. 

    Esame pasirengę dalyvauti pasitarimuose, diskusijose, posėdžiuose ir darbo grupėse. Jei reikės esame pasirengę ir viešam šio medžioklės taisyklių projekto stabdymui.

    Teisinio ir teisėto pagrindo viešojo administravimo subjektams kištis į medžioklės plotų naudotojų (asociacijų) vidaus veiklą nėra.