Augant ekonominiam ir socialiniam išsivystymui, o globalinei urbanizacijai kylant labai sparčiai, žmonės darosi vis labiau priešiški medžiotojų ir pačios medžioklės atžvilgiu. Kur slypi tokio neigiamo visuomenės vertinimo šaknys ir ar jis toks buvo visada? Kodėl šiais laikais žmonės vis dar medžioja? Ar tai moralu ir reikalinga?
Nuo seniausių laikų (daugiau kaip 3 mln. metų prieš mūsų erą) iki pat Neolito laikotarpio medžioklė buvo pats svarbiausias maisto, drabužių bei socioekonominių santykių šaltinis. Ji užėmė svarbią vietą socialiniame bei dvasiniame pirmykščių visuomenių gyvenime, kurios daugiausia buvo paremtoms gentiniais santykiais. To meto medžiotojai buvo gerbiami ir vertinami bendruomenių nariai, nes nuo jų įgūdžių tiesiogiai priklausė kitų genties narių galimybės išgyventi.
Pirmasis medžioklės reikšmės sumažėjimas pasireiškė po pasaulinės žemės ūkio revoliucijos (10000-12000 metų prieš mūsų erą), po kurios žmonės pradėjo gyventi sėsliai. Žinoma, kaip ir kiekviena revoliucija, taip ir žemdirbystės plito ne visomis kryptimis ir ne vienodu greičiu. Verta paminėti, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje gyvenusių genčių gyvenime medžioklė išliko svarbiausiu maisto bei prekybos šaltiniu iki pat 5-2 tūkstantmečio prieš Kristų, tai yra nuo 5 iki 10 tūkstančių metų ilgiau nei artimuosiuose rytuose gyvenusių mūsų protėvių, kurie pirmieji įvaldė ūkininkavimo meną. Tik II-III mūsų eros amžiuje naminių gyvūnų mėsa tapo svarbesne mūsų gentainių raciono dalimi. Naminiai gyvūnai tuo laikotarpiu jau sudarė du trečdalius viso gyvulinės kilmės maisto, patekdavusio ant Baltų genčių stalo, ir tik vienas trečdalis tekdavo žvėrienai. Nepaisant to, kad Medžioklė užleido vietą žemdirbystei, kaip pagrindiniam maisto šaltiniui, ji išliko svarbi ekonominiu požiūriu, nes žvėrių odos ir kailiai buvo pagrindinis prekybinių mainų objektas, o brangiaplaukių žvėrių kailiukai ilgą laiką atstojo pinigus. Šio laikmečio medžiotojai buvo taipogi gerbiami ir užėmė svarbią vietą visuomenėje. Medžiotojai palaikydavo ekonominius santykius su kaimynais, jiems neretai tekdavo ir genties gynėjų vaidmuo, nes medžioklių metu išmokdavo valdyti ginklus bei joti geriau už savo gentainius.
Visuomenėje svarbiausias medžiotojų įvaizdžio nuosmukis įvyko viduramžiais V – XVI a., kuomet medžioti galėjo tik nuosavybės teisę į žemę turintys feodalai, todėl medžioklė tapo išskirtinai tik aristokratijos privilegija. Didžioji dalis eilinių piliečių atitolo nuo medžioklės, nes ji buvo draudžiama to meto statutų, su retomis išimtimis -tokiomis, kaip Valakų reforma pagal kurią buvo leista valstiečiams medžioti plėšrūnus ir smulkiuosius žvėrelius tam tikrose žemėse. Tai, žinoma, buvo daroma iš išskaičiavimo, nes buvo naudinga didiesiems žemvaldžiams, valdžiusiems didelius medžioklės ūkius, kuriuose stengtasi išlaikyti gyvybingas elninių populiacijas. Kita eilinių piliečių dalis tapo pirmaisiais brakonieriais ir stambiuosius kanopinius, teisiškai priklausančius feodalams, medžiojo slapčiomis. Būtent tuomet plačioji visuomenė medžioklę pradėjo asocijuoti su nelygybe, neteisybe, prabanga ir snobizmu. Nedaug to laikmečio požiūris skiriasi nuo šių dienų medžioklės vertinimų visuomenėje.
Nauji permainų vėjai medžioklės ūkyje atnešti po audringų politinių santvarkų perturbacijų XX amžiaus pradžioje. Lietuvoje tai tapatinama su valstybės atkūrimu 1918 metais, po kurio gyvosios gamtos ištekliai tapo jos nuosavybe. Pagal to meto teisinį reguliavimą valstybinius miškus nuomotis galėjo tik medžiotojus vienijančios asociacijos, o privačiuose plotuose buvo leista medžioti tik tuomet, jei jie buvo didesni nei 100 hektarų. Tai paskatino tarpukario Lietuvos medžiotojus vienytis, o vienas iš pagrindinių iniciatorių buvo profesorius Tadas Ivanauskas, įkūręs didžiausią tuometinę Lietuvos taisyklingos medžioklės draugiją. Ši organizacija stipriai prisidėjo prie gyvosios gamtos išteklių atstatymo, sunykusių Rusijos imperijos okupacijos metais, medžioklės kultūros kėlimo bei naujos vakarietiškos lietuviškosios medžioklės tapatybės kūrimo. Taigi, tarpukario Lietuvoje medžiotojų įvaizdis išgyveno renesansą, nes juo rūpinosi ir savo pavyzdžiu jį kėlė tokios asmenybės, kaip žymiausias Lietuvos gamtininkas prof. Tadas Ivanauskas, lietuviškos operos primarijus Kipras Petrauskas, lietuviškosios miškininkystės tėvu vadinamas prof. Povilas Matulionis bei kiti to laikmečio visuomenės šviesuoliai.
Sovietmečiu ne tik gyvosios gamtos ištekliai, bet ir medžioklės plotai tapo valstybės nuosavybe. Buvo pradėta rūpintis žvėrių populiacijų, sumažėjusių II-ojo pasaulinio karo metu, gausinimu, kitų gyvūnų rūšių introdukcija, be to, pradėta kovoti su brakonieriavimu. Nepaisant to, gamtininkus, visuomenę bei pačius eilinius medžiotojus piktino privilegijuota „nomenklatūrinių” medžiotojų padėtis, todėl šiuo laikmečiu medžiotojų įvaizdis vėl stipriai sumenko. Akivaizdu, kad pasekmės vis dar jaučiamos iki šių dienų.
Šiandien kanopinių žvėrių miške kaip niekad daug – bent jau popieriuje. Lūšių skaičius nuolatos auga, ne išnykimas, o veikiau intensyvesnis vilkų populiacijos reguliavimas tapo dažnesniu diskusijų objektu, be to, neseniai užfiksuotas nuolatos Lietuvoje gyvenantis lokys… O tuo metu Lietuvos medžiotojai tapatinami su ūsuotais bebrais, turtingais verslininkais, lobistais, didžiaisiais žemvaldžiais, kitaip tariant, feodaliniais snobais… Kodėl būtent toks šių dienų medžiotojo įvaizdis piešiamas medijų informacinio lauko erdvėje ir vis dar išgyvena tokį reikšmingą nuosmukį?
Viena iš pačių svarbiausių (galbūt pati svarbiausia) problemų yra visuomenės švietimo trūkumas. Nedaugelis paklaustas pasakys, kodėl žmonės medžioja šiais laikais, kai to daryti nebebūtina, kad išgyventum. Vienas žinomiausių šių dienų Lietuvos gamtininkų, ornitologas, gamtos fotografas Marius Čepulis yra pasisakęs ne kartą šia tema:
„ … pati medžioklė būtina, nes mes, žmonės, esame išnaikinę visus plėšrūnus, tad medžiotojai turėtų atlikti plėšrūnų vaidmenį – reguliuoti žvėrių skaičių. Plėšrūnas normalioje ekosistemoje privalo būti – nuo jo priklauso, kiek bus kitų žvėrių…“
Verta pabrėžti, jog gamtininkas nesako, kad plėšrūnus išnaikino medžiotojai, bet sako, kad juos išnaikinome mes – žmonės. Būtent, mes, žmonės – ir tie, kurie palaiko medžioklę, ir tie, kurie ne – įsiveržėm ir savo ūkine veikla suardėme natūralius plėšrūnų biotopus, dėl ko stambieji plėšrūnai pasitraukė, arba jų populiacija sumažėjo tiek, kad jie nebeįstengia atlikti populiacijų reguliacinės funkcijos. Prie to, kad medžioklė tapo būtinybe, esame prisidėję mes visi, bet „barstytis pelenais“ dėl to dažniausiai tenka tik medžiotojams… Neįtikino? Štai kito Lietuvos gamtininko ir aplinkosaugininko Selemono Paltanavičiaus mintys:
„ … Be to, tie, kas neigia medžioklę, negali pripažinti, kad žmonija padarė klaidų, kurias ištaisyti, ko gero, nepavyks net to aktyviai siekiant. Kokios jos? Pasirodo, kad dėl žmogaus veiklos pakeistoje aplinkoje (kai kur tikrajai gamtai likę vos keli procentai natūralios gamtos) neliko nieko kito, kaip žaisti pagal netikusias taisykles – reguliuoti žmogui žalą darančių gyvūnų populiaciją arba veisti tuos, kuriuos žmogus išnaikino. Ar galima sustoti ir to nedaryti? Ko gero, šiandien tai jau neįmanoma. Taigi medžioklė, kaip vienų rūšių gausos ir kitų rūšių apsaugos priemonė, turi gyvuoti. Kol kas niekas nepasiūlė nė vieno racionalaus būdo šiai problemai kitaip spręsti…“
Kas vis tik nutiktų, jeigu staiga nustotume medžioti ir nebereguliuotume žvėrių populiacijų?
Rumunijos pavyzdys parodė, kad toks eksperimentas, prasidėjęs 2016 metais, kuomet buvo uždrausta rudųjų lokių, vilkų ir lūšių medžioklė, nepavyko, nes 2019 metais lapkričio mėnesį vykusiu balsavimu senate vėl buvo pritarta leidimui reguliuoti lokių skaičių, o pagrindine to priežastimi įvardijami Rumunijos ūkininkų patiriami finansiniai nuostoliai. Kitas pavyzdys – Kenija, kurioje medžioklė uždrausta nuo 1977 metų. Bendras populiacijų gausos sumažėjimas šiandien šioje šalyje siekia daugiau kaip 70%. Pagrindinė to priežastis – suprastėjusi gyvūnų apsauga ir dėl to įsigalėjęs brakonieriavimas.
Rimtų išvadų ir apibendrinimų iš šių pavyzdžių daryti neverta, tai mokslininkų darbas. Tiesiog norėtųsi, kad priimant panašius sprendimus racionalus protas visuomet imtų viršų…
Kitas poleminis aspektas, dažnai prisidedantis prie neigiamo visuomenės požiūrio formavimosi, yra moralės klausimas. Moralės normas nustato bendruomenė, visuomenė, papročiai, religija ar filosofija. Niekas turbūt nesiginčys, kad medžioklė – viena seniausių žmogaus veiklų, todėl gali būti „pateisinama“ moraliniu požiūriu kaip tradicija. O kaip yra su visuomenės nuostatomis? Kodėl tos pačios visuomenės nariai smerkia, nepalaiko ir priekaištauja kitai tos pačios visuomenės daliai už tai, kad ši atlieka funkciją, prie kurios būtinumo pirmoji prisidėjo tiek pat, o gal dėl savo dydžio ir dar daugiau? Kuo visuomenės dalis, valganti mėsą, geresnė už medžiotojus, jei dėl šio jos poreikio naminiai gyvūnai yra penimi su tikslu juos šaltakraujiškai nužudyti ir suvalgyti, neatsižvelgiant nei į fizinę būklę, amžių ar lytį? Ar tai neskamba veidmainiškai? Kitas moralinių normų šaltinis – religija (kalbama apie Krikščionybę). Senojo testamento Pradžios knygoje Pr 27, 3-4, 20 Izaokas, Abraomo sūnus, paskutinėmis savo gyvenimo dienomis liepė savo sūnui, įgudusiam medžiotojui Esavui parnešti Izaoko taip mėgiamos žvėrienos. Paklausęs sūnaus, kodėl taip greit grįžo, šis jam atsakė, jog medžioklė buvusi sėkminga, nes Viešpats suteikė jam laimę. Ar daugelis iš mūsų žino, kad pats Viešpats Dievas laimina medžioklę? Žinoma, medžiotojai to negali laikyti žvėrių žudymo pateisinimu, veikiau tai turėtų įpareigoti medžioklę laikyti tauriu, gamtą tausojančiu ir dvasingu užsiėmimu.
Senasis testamentas. Pradžios knyga. Pr 27.
3 Taigi imk savo ginklus – strėlinę ir lanką, išeik į laukus ir sumedžiok man žvėrienos. Tuomet paruošk man gardų valgį, kaip aš mėgstu, ir atnešk jį man pavalgyti, idant prieš mirdamas tau suteikčiau savo sielos palaiminimą“.
20 Bet Izaokas savo sūnų paklausė: „Kaipgi, mano sūnau, taip greitai suradai (žvėrienos aut.)?“ O jis atsakė: „Viešpats, tavo Dievas, suteikė man laimę“.
Kitoje Šventojo rašto dalyje, Naujojo testamento apaštalo Pauliaus pirmajame laiške Timotiejui 1 Tim 4, 1-5 minima, kad negalima „ … susilaikyti nuo maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji… “ Akivaizdu, kad Dievo kūrinių – laukinių žvėrių naudojimas maistui Naujojo testamento požiūriu yra ne tik neuždraustas, bet ir skatinamas. Vis dėlto apie padėką kūrėjui už Jo suteiktas dovanas dažnas medžiotojas šiandien užmiršta. Medžiotojui ši Šventojo rašto eilutė turėtų suteikti prasmę sumedžiotus žvėris pagerbti medžio šakele. Toks žestas gali, o galbūt turi būti laikomas padėkos kūrėjui ženklu? Aišku, kad Šventojo rašto eilutės gali būti suprantamos ir interpretuojamos skirtingai, bet faktas tas, jog oficiali Vatikano pozicija aiški ir nedviprasmiška – atrankinė medžioklė krikščioniškosios bažnyčios nedraudžiama.
Naujasis testamentas. Pirmasis laiškas Timotiejui. 1 Tim 4
1 Dvasia aiškiai sako, kad paskučiausiais laikais kai kurie žmonės atkris nuo tikėjimo, pasidavę klaidinančioms dvasioms ir demonų mokslams, 2 veidmainingiems melo skelbėjams, turintiems sąžinėje įdiegtą nusikaltimo ženklą, 3 draudžiantiems tuoktis, liepiantiems susilaikyti nuo 4 maisto, kurį yra sukūręs Dievas, kad jį su padėka priimtų tikintieji ir pažinusieji tiesą. Kiekvienas gi Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka, – 5 juk visa tai pašventinama Dievo žodžiu ir malda!
Daugialypio filosofinio moralės aspekto analizė verta atskiro straipsnio ar net knygos, bet apibendrinus būtų galima pasakyti, kad šiuo požiūriu argumentų už medžioklę visuomet galima surasti tiek pat, kiek ir prieš…
Dar viena opi problema, prisidedanti prie viešosios nuomonės formavimosi, yra medžiotojų bendruomenės komunikacijos klaidos. Ar tikrai verta skelbti nuotraukas su sumedžiotais žvėrimis laisvai prieinamuose socialiniuose tinkluose, kuriuose tiesiog tarpsta visokio plauko „heiteriai“, juos naršo vaikai ir kita plačiosios visuomenės dalis, kuri dėl miestietiško gyvenimo būdo dažnai būna atitolusi nuo agrarinio gyvenimo ir gamtos? Kalbant apie šiuo metu rodomą televizijos laidą, skirtą medžiotojams, taip pat kyla klausimas, ar būtina rodyti, pavyzdžiui, stirnas tempiamas už galinių kojų miško kirtimu arba šunų draskomą stambiakanopį fone skambant medžiotojų juokui? Medžiotojai prie sumedžiotų žvėrių ir jų dorojimo pripratę, bet kaip turi jaustis žmogus, tai matantis pirmą kartą, kurio nuomonę apie medžioklę suformavo tas pats priešiškas informacinis laukas?
Kita problema – rezonansiniai įvykiai, kaip kad „šviežiausias“ iš jų – stumbrės istorija…
Pastarasis įvykis medijų išviešintas ir išnarstytas po kaulelį, todėl dar viena įvykio interpretacija nieko neduotų, galbūt tik verta paminėti faktus, kad kaltasis išaiškintas, nubaustas, gamtai padaryta žala atlyginta… Bet ar atlyginta medžiotojų bendruomenės įvaizdžiui padaryta žala? Faktas – tokie ir panašūs įvykiai garbės nedaro nei ilgadančiui ūsuočiui, nei eiliniam medžiotojui… Ištikus tam tikros visuomenės grupės (šiuo atveju, medžiotojų) viešųjų ryšių krizei, labai svarbu ne tik ką ir kaip komunikuoja jų lyderiai, jas vienijančių organizacijų atstovai, bet ir eiliniai žmonės, tokie kaip aš ir jūs. Subjektyviai būtų galima išskirti tris visuomenės grupes: palaikantys medžioklę, visiškai nepalaikantys ir svyruojantys, pastarųjų dalis visuomenėje, kaip rodo užsienio šalių patirtis, yra didžiausia. Su iš principo nusiteikusiais prieš medžioklę diskutuoti sunku net ir argumentų kalba, bet kalbėjimas su svyruojančiais gali duoti gerų rezultatų. Šiuo metu registruotų medžiotojų Lietuvoje yra apie 30 tūkst., tarkim, kad kiekvienas iš jų pakalbėtų su penkiais aplinkiniais ir išsakytų pagrindinius argumentus už medžioklę, o tie penki tą patį padarytų kitiems penkiems, tuomet susidarytų 750 tūkst. žmonių grupė visuomenėje (palyginimui, 2016 metais į rinkimus atėjo balsuoti 1273 tūkst. rinkėjų), kuri gebėtų kritiškiau vertinti medijų eskaluojamą informaciją.
Žinoma, ne paskutinėje vietoje yra pačių medžiotojų švietimo medžioklės etikos, tradicijų, žvėrių selekcijos, gyvosios gamtos apsaugos klausimais. Ar tikrai kiekvienas selekcininko kvalifikaciją įgijęs medžiotojas šiandien geba nustatyti gamtoje gyvų elninių žvėrių amžių bei priskirti juos atrankinės medžioklės grupei, o ar tikrai gali kiekvienas atskirti lietuviškuosius medžioklės šaukinius arba įvardyti priemones, kuriomis galėtų padėti nykstančių rūšių gausinimui ir išsaugojimui? Galbūt vertėtų pasekti kai kurių Lietuvos atestuotų inžinierių pavyzdžiu, kuriems privaloma per 5 metus išklausyti mažiausiai 20 valandų paskaitų profesine tematika? Galbūt toks sprendimas ne tik pagerintų gyvūnų apsaugą, pakeltų atrankinės medžioklės kokybę, bet ir paskatintų medžiotojus vienijančių organizacijų gyvybingumą, juk Imanuelis Kantas kartą pasakė, kad teorija be praktikos skamba juokingai, o praktika be teorijos yra akla.
Kas geriau, jeigu ne jo darbai kalba už žmogų? Tą patį būtų galima pasakyti ir apie visuomenės grupes… Kokia galėtų būti visuomenės reakcija, jeigu, pavyzdžiui, kiekvienas medžiotojų būrelis ar klubas kasmet prieš Kalėdas, Velykas, o galbūt ir be progos pasidalintų savo laimikiu su artimiausiais senelių ar vaikų globos namais? Kokia galėtų būti tėvų reakcija, jeigu medžiotojai suorganizuotų ekskursiją į mišką ir jų vaikams papasakotų apie jame gyvenančius gyvūnus, parodytų jų pėdsakus bei kitus jų veiklos ženklus? Argi medžiotojo-miško draugo arba medžiotojo-filantropo įvaizdis atrodo toks neįtikimas?
Paskutinė šiame straipsnyje (bet ne paskutinė apskritai) įvardijama problema, dėl kurios kenčia medžiotojų įvaizdis, yra naujosios kartos lyderių bei nuomonės formuotojų stoka didžiojoje medžiotojų bendruomenės dalyje, kuri dažnai lieka nebyli ir nematoma. Šiuo metu veikliausi ir labiausiai matomi feodaliniai snobai tapatinami su Lietuvos medžiotojų bendruomenės veidu. Kas iš tikrųjų sudaro šią bendruomenę? Kaip parodė 2017 metais Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos atlikta anketinė apklausa, kurioje dalyvavo 19000 medžiotojų iš visos Lietuvos, šią bendruomenę daugiausia sudaro aptarnavimo srities darbuotojai – 18%, pensininkai – 18%, ūkininkai – 15% bei kita veikla užsiimantys žmonės – 19%. Mažas mėnesines pajamas gauna 36,3%, vidutines 40,1%, dideles 18,1% ir labai dideles tik 5,5% Lietuvos medžiotojų. Argi ši statistika nerodo, kad Lietuvos medžiotojams „atstovauja“ ne tie, kurių yra daugiausia ir kurie sudaro kritinę masę? Be medžiotojų, priklausančių daugumai, asmeninės atsakomybės prisiėmimo už savo bendruomenę ir jos įvaizdį, ko gero, pokyčių tikėtis neverta…
– Medžiotojai, ar jums (mums) rūpi medžioklės, gamtos ir gyvūnų apsaugos bei tradicijų ateitis?
Jei taip, tuomet reikia imtis aktyvių veiksmų siekiant pagerinti medžiotojų įvaizdį visuomenėje tam, kad būtų užkirstas kelias ateityje neadekvačiam teisiniam reguliavimui arba galimam visiškam šios ūkinės veiklos, pomėgio, pareigos, galbūt kai kam gyvenimo būdo uždraudimui.
Nuo ko pradėti? Galbūt nuo savęs ir savo aplinkos?
„Miske.lt“
Vaidas Martinkus
