Blog

Medžioklė, senovėje buvusi išgyvenimo būtinybe, laikui bėgant virto kilmingųjų laisvalaikio praleidimo būdu, dar vėliau – ir politinio bendravimo forma. Bendra medžioklė politine kalba galėjo reikšti netgi sąjungą ir taikos susitarimą – tokių pavyzdžių galima rasti ir LDK istorijoje. Laikui bėgant ir Lietuvai išgyvenant vieną invaziją po kitos, neišvengiami pokyčiai vyko ir šalies teritorijoje esančiuose miškuose bei medžioklės tradicijose. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip keitėsi medžioklė nuo caro laikų iki Pirmojo pasaulinio karo.

Ką paliko carizmas ir Pirmasis pasaulinis karas?

Nors beveik per šešis šimtmečius savarankiškos LDK ir Abiejų tautų respublikos sudėtyje funkcionavusios Lietuvos valstybės laikais mūsų krašto miškingumas sumažėjo maždaug trečdaliu – nuo 60 iki 40 proc. ir išnyko ar apnyko stambieji medžiojami gyvūnai (stumbrai, tarpanai, taurai ir kt.), carizmo laikų (1795 – 1918 m) praradimai mūsų laukinei gyvūnijai buvo lemtingi. Per 120 metų ne tik buvo nušauti ar sugauti dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenę paskutinės meškos,bebrai ir gulbės, bet ir maždaug dvigubai sumažėję visų laukinių gyvūnų buveinės – miškai, nes miškingumas, atkūrus Nepriklausomybę 1918 m. dabartinėse Lietuvos ribose tesudarė apie 20 proc., o atgautoje tuometėje teritorijoje be Vilniaus krašto tebuvo 16,7 proc.

Kartu su miškų nykimu beveik nebeliko nei briedžių nei elnių. Antano Baranausko XIX a. viduryje sukurtas „Anykščių šilelis“ iš tiesų atskleidė liūdną tų metų Lietuvos realybę. Tik tuomet miškų naikinimu niekas nelaikė jų kirtimo ir naujos kartos auginimo. Carizmo laikų reali nelaimė buvo miškų pavertimas žemės ūkio naudmenomis arba vadinamasis miškų nulydimas. Dominuojant dvarininkų privačiai nuosavybei, ši veikla buvo įgavus niekuo nepateisinamus mastus.

Beveik iki paskutiniųjų XIX a. dešimtmečių nebuvo rimtesnės medžiojamų gyvūnų apsaugos sistemos. Buvę teisės aktai daugiau reguliavo turtinius su medžiokle susijusių subjektų klausimus, bet ne laukinės gyvūnijos naudojimo tvarką ir jos apsaugą. Tik 1886 m priimtas Medžioklės įstatymas ir 1892 m. patvirtintos Medžioklės taisyklės įteisino gana griežtus reikalavimus. Bet nebuvo pakankamai institucinių pajėgų jų įgyvendinimui, o ginkluotais žmonėmis vakarinėse gubernijose ir Kaukaze imperijos valdžia nepasitikėjo. 

Po 1863 m sukilimo šaunamųjų ginklų turėjimas civiliams iš viso keletą  metų buvo draudžiamas, o vėliau leidus juos turėti, galiojo griežti apribojimai medžiotojų organizacijų kūrimui. Mat išliko reikalavimas minėtose gubernijose ir Kaukaze kuriant medžiotojų organizacijas gauti paties caro leidimą. Tad organizuotų medžiotojų buvo labai nedaug ir juose būrėsi carinės armijos kariškiai bei aukštesni valdininkai. 

Dvarininkija turėjo galimybes bent iki paskutinio XIX a. dešimtmečio tvarkytis savo laukuose ir miškuose be didesnių apribojimų, o likusi tautos dalis tyliai brakonieriavo, naudodama įvairias senovines ir savadirbes šaudykles, kilpas ir kitokias priemones. Geresnė padėtis buvo tik atskirų dvarininkų valdose, kur jie rengdavo reprezentacines medžiokles ir keliuose valstybiniuose miškuose, kurie buvo išnuomoti minėtoms draugijoms. Tačiau ir šių oazių neliko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. 

Visiška anarchija suklestėjo 1917-1919 m., kai ne tik daugelis pasitraukusių dvarininkų bei didikų miškų, bet ir valstybiniai miškai dėl karo ir revoliucinių suiručių liko beveik be jokios priežiūros. Štai kaip buvusią padėtį aprašė „Medžiotojo“ žurnalas: „Medžiojo kasdien didžiausios gaujos, seni ir jauni, ginkluoti vokiškais, rusiškais karabinais, naujausių, senų ir seniausių sistemų medžiokliniais šautuvais… ant sniego įvairiomis kryptimis ėjo kruvini pėdsakai… tuomet daugiausia nukentėjo dideli žvėrys….“. Bene tiksliausiai laikotarpį tarp baudžiavos panaikinimo ir Pirmojo pasaulinio karo pabaigos apibūdino Lietuvos gamtininkų ir medžiotojų patriarchas prof. Tadas Ivanauskas: „Miškų nykimo ir medžioklės degradavimo periodas, ypač pražūtingas stambiesiems kanopiniams žvėrims“.

Pagal apytikrius T. Ivanausko duomenis Lietuvos teritorijoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą su Vilniaus ir Klaipėdos kraštu galėjo būti daugiau kaip 1000, o be tų kraštų – apie 500 briedžių. Tuo tarpu po karo 1920 m. kelios dešimtys briedžių buvo išlikę Klaipėdos krašte, o Didžiojoje Lietuvoje buvo priskaitoma vos dvi dešimtys. Šie likučiai laikėsi prie Panevėžio esančioje Žaliojoje girioje. Ne ką geresnė padėtis buvo ir okupuotame Vilniaus krašte. Keliolika tauriųjų elnių laikėsi šiaurės Lietuvoje Žagarės aplinkos miškuose. Tai buvo grafo Naryškino aptvaruose laikytos bandos likučiai, pakliuvę į laisvę išplėšus aptvarus, o gal bent dalis – imigrantai iš Kuršo gubernijos. Toliau nedetalizuojant laukinės gyvūnijos būklės, pažiūrėkime ką darė valstybė, kad suvaldytų padėtį.

Ką darė valstybė ir medžiotojų organizacijos gyvūnijos apsaugos ir naudojimo srityse

1918 m pabaigoje Laikinoji atkurtos Lietuvos Vyriausybė pradėjo savo veiklą neturėdama periferinių valdymo struktūrų, kariuomenės, finansinių išteklių ir labai ribotą kvalifikuotų specialistų kiekį. O šalia to iš rytų ir pietų pusių agresyvūs kaimynai ne tik žvangino ginklais, bet juos nukreipė prieš besikuriančią valstybę. Reikėjo spręsti daugybę už medžiokles svarbesnių dalykų. Nežiūrint to, medžioklės valstybinis reguliavimas ir priežiūra buvo patikėti LR Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos Miškų departamentui, kuris labai greitai bent valstybiniuose miškuose sukūrė miškų apsaugos tarnybą, kuriai buvo pavesta ir tų miškų gyvūnijos apsauga. 

1920 m imtasi ir lig tol galiojusių carinių teisės aktų keitimo ar bent jų adaptavimo. Departamento direktoriaus prof. Povilo Matulionio ir tuomet ministerijoje patarėju dirbusio gamtininko Tado Ivanausko pastangomis paruoštos ir balandžio 15 d. įsigaliojo Laikinosios medžioklės taisyklės.Taisyklės visiškai uždraudė medžioti briedžius, elnius ir kurtinius, nustatė trumpesnius nei buvo cariniuose aktuose medžioklės terminus ir didesnius ieškinius už neteisėtą medžioklę. Tais pat metais pradėjusiame dirbti Seime greitai atsirado ir Pirmojo lietuviško medžioklės įstatymo projektas, bet jo svarstymas buvo atidėtas, nes dėl pradedamos Žemės reformos ir perteklinių dvarininkų miškų nacionalizavimo turėjo vykti esminiai miškų nuosavybės pokyčiai ir racionalu buvo palaukti jų pabaigos. Todėl medžioklės įstatymas priimtas 1926 m. 

Miškų departamentui dar buvo perduoti valdymui visi valstybiniai ežerai ir didžiosios pelkės -durpynai. Tad ir šiuose plotuose gyvenančius gyvūnus saugojo miškų tarnyba. Kova su brakonieriavimu buvo sunki ir pareikalavo netgi nemažų aukų: 1919 – 1937 m. einant tarnybines pareigas buvo nužudyti 26 ir sužaloti 100 miškų apsaugos darbuotojų. Beveik pusė šių nelaimių buvo brakonierių darbas. Dar daugiau buvo pasikėsinimų. Per tarpukarį iš gyventojų buvo konfiskuota arti 10 tūkst. neteisėtai laikytų medžioklinių ginklų. Pavyzdžiui, 1929 m. – 619 šautuvų,1936 ir 1937 m. – 912  šautuvų. 1921 m. buvo nustatyta valstybinių miškų nuomos medžioklei tvarka bei įkainiai.

1920 m. liepos 9 d. Kaune T. Ivanausko iniciatyva įvyko steigiamasis Taisyklingos medžioklės draugijos susirinkimas. Po atitinkamų formalumų įregistruota draugija 1921 m. išsinuomojo  647 265 ha valstybinių miškų, (tame tarpe 1 730 ha vandenų). Pirmuoju draugijos vadovu buvo išrinktas T. Ivanauskas. 1921 m. buvo nustatyta valstybinių miškų nuomos medžioklei tvarka bei įkainiai. Siekdama skatinti taisyklingą medžioklę ir kartu medžiojamos gyvūnijos atkūrimą, valstybė šiai draugijai suteikė monopolinę valstybinių miškų nuomos teisę ir palyginus neaukštus nuomos įkainius. Taisyklingos medžioklės draugijai nepriklausantys asmenys iki 1930 m. galėjo medžioti privačiose žemėse ir neišnuomotuose medžioklei valstybiniuose miškuose už atskirą mokestį.

Įvykdžius žemės reformą, dvarininkų savivalės galimybės labai sumažėjo. Visuose medžioklės plotuose buvo galima įvesti vienodus ar labai panašius medžioklės principus. Todėl nuo 1930 m.,valstybinius miškus, vandenis ir pelkes leista nuomoti visiems medžiokle užsiimantiems fiziniams bei juridiniams asmenims varžytinių tvarka. 1936-10-24 Seimas priėmė naują – antrąjį tarpukario Medžioklės įstatymą, kuriame buvo įtvirtinti vakarų ir vidurio Europai būdingi medžioklės principai, sugriežtinta laukinės gyvūnijos apsauga, kartu atsižvelgiant į tuometinę Lietuvos specifiką. Pagal šį įstatymą Žemės ūkio ministerijoje įsteigtas Medžioklės fondas, kurį tvarkė Miškų departamentas. Tokiu būdu valstybė ėmė remti tiesioginėmis investicijomis laukinės gyvūnijos apsaugos bei globos priemones, atlyginti ūkininkams jų daromą žalą bei skatintimedžiotojų švietimą, medžioklės kultūros kėlimą.

Taisyklingos medžiotojų draugijos veikla

Taisyklingos medžioklės draugija pateisino jai sudarytas lengvatines sąlygas savo konkrečiais darbais, kurių tuomet dėl lėšų bei reikiamos kvalifikacijos žmonių stygiaus negalėjo atlikti valstybė. Draugija skirdavo paskatinamąsias premijas eiguliams už gyvūnų globą, plėšrūnų naikinimą  bei brakonierių gaudymą, dalyje išsinuomotų medžioklės plotų įkurdavo medžioklės rezervatus, t. y. nemedžiojamus plotus, samdė jėgerius apsaugoti tiems miškams, kur buvo briedžių, bandė, tiesa gan primityviais metodais, veisti fazanus bei kurtinius. 

1926 m. draugija pradėjo leisti žurnalą „Medžiotojas“, kuris ėjo iki sovietinės okupacijos pradžios. 1931 – 1932 m. Kaune 3,25 ha plote už Adomo Mickevičiaus slėnio (dabar KTU studentų miestelis)pasistatė gan modernią šaudyklą, kurioje ne tik treniravosi medžiotojai, bet  buvo rengiamos vietinės, respublikinės ir tarptautinės šaudymo sporto varžybos. Medžiotojai prisidėjo kuriant Gamtos tyrimo stotį Kaune ir vėliau komplektuojant Zoologijos muziejaus eksponatus. 

T. Ivanausko ir taip pat aktyvaus medžiotojo Žemės ūkio ministro Stasio Putvinskio iniciatyva Žuvinto ežere ir apyežerėje įvestas rezervatinis režimas ir išskirtas eigulys jo apsaugai. Taip gimė Lietuvoje pirmoji didelių parametrų saugoma teritorija. Medžiotojų laisvalaikiui ir bendram medžioklės kultūros propagavimui ketvirto dešimtmečio gale Kaune netoli Įgulos bažnyčios buvo atidarytas viešas medžiotojų klubas. Jame buvo galima paragauti šaltų ir karštų medžiotojiškų patiekalų, gėrimų, veikė bilijardinė, lošimų (šachmatų, šaškių, kortų) stalai. Buvo rengiamos koncertinės programos ir šokiai. Klubas pritraukė daug lankytojų ir davė neblogą pelną, bet dėl sovietinės okupacijos, nepratempęs nei dvejų metų, kartu su visa Taisyklingosios medžioklės draugija 1940 m vidurvasaryje buvo uždarytas.  Taip nutrūko visa čia suminėta ir nesuminėta pozityvi šios draugijos, o taip pat ir kitų medžiotojų organizacijų, veikla.

Kalbant apie garbingą šios draugijos praeitį dar reiktų pridurti, kad daugumą jos narių sudarė atkurtos valstybės kariškiai, valdininkijos ir inteligentijos (mokslo, meno, švietimo, medicinos ir kitų inžinerinių sričių) atstovai, t. y. elitiniai ir pasiturintys visuomenės sluoksniai. Mat ne tik tiesioginės išlaidos ginklams, šaudmenims ir medžioklių organizavimui buvo gan didelės, o lėšos buvo reikalingos ir visai kitai draugijos gamtosauginio bei kultūrino pobūdžio veiklai. Todėl,pavyzdžiui, ketvirtame XX a. dešimtmetyje stojamasis į draugiją mokestis buvo 50 litų, metinis nario mokestis – 30 litų, metinis medžioklės liudijimas – 20 litų. Nestojantieji į draugiją galėjo nusipirkti liudijimą pas apskrities viršininką už 40 litų. Vargingesni gyventojų sluoksniai negalėjo sau leisti tokių išlaidų.

Gyvūnijos būklės pokyčiai

Kokie buvo tarpukario valstybinės politikos medžioklės srityje ir praktinės draugijos veiklos įgyvendinimo rezultatai? Svarbiausi klausimai buvo stambiosios laukinės gyvūnijos nykimo sustabdymas, brakonieriavimo užkardymas, tvarkingo, reguliuojamo laukinės gyvūnijos naudojimo įdiegimas, nykstančių rūšių pagausinimas ir neseniai išnykusių rūšių atkūrimas. Per neilgą 20 metų laikotarpį pavyko pasiekti nors atskirose srityse skirtingų, bet daugumoje aiškiai teigiamų rezultatų. 

Stambių žvėrių nykimas vienareikšmiškai buvo sustabdytas. Nuo 1932 m. miškininkų jėgomis pradėjus vykdyti briedžių apskaitą, jų skaičius buvo toks: 1932 m. – 124 vnt., 1934 m. – 156 vnt. 1937 m. – 228 vnt., 1939 m. – 287 vnt. Nuo 1937 m išduotos pirmos licenzijos persenusių briedžių sumedžiojimui.  (Primename – 1920 m. Didžiojoje Lietuvoje tebuvo apie 20 briedžių). 

Buvusi keliolikos tauriųjų elnių grupė šiaurės Lietuvoje išaugo 1939 m. į 173 elnių bandą, iš kurios jie pradėjo plisti į gretimus miškus. Jeigu 1920 m. šernai buvo sutinkami tik atskiruose Lietuvos miškuose nedidelėmis grupelėmis ar pavieniui, tai 1939 m. jie gyveno 36-se iš 45 urėdijų ir bendras jų kiekis siekė apie 1500 vnt. Tokie rezultatai buvo pasiekti labai smarkiai sumažinus brakonieriavimą ir sugriežtinus medžiojimo tvarką. 

Ne viskas ėjosi lengvai ir vienodai sėkmingai. Nedavė rezultatų draugijos mėginimai gamtojeapgyvendinti fazanus, naminėmis sąlygomis veisti ir į laisvę išleisti kurtinius. Nelengva buvo atpratinti vietos gyventojus nuo „žalingų įpročių“, kaip, pavyzdžiui, gulbių šaudymas ir jų kiaušinių rinkimas. Daug prakaito išliejo apsaugos tarnyba, kol Sūduvos didžiuosiuose ežeruose ketvirtame XX a. dešimtmetyje vėl galėjo savo mažylius išsiperėti gulbės ir jų populiacija pamažu atsikurti visoje Lietuvoje. 

Finansinių išteklių ribotumas, dominuojantis žemės ūkis, didelis gyventojų tankumas ir eilė kitų priežasčių vertė atidėti vėlesniems laikams saugomų teritorijų steigimą ar sudėtingesnius darbus atkuriant išnykusias rūšis ar aklimatizuojant naujas, o taip pat dar sparčiau paskleisti stambiuosius kanopinius, panaudojant jų įsigijimą iš svetimų kraštų ar savųjų perkėlimus į naujus plotus. Iš kitos pusės, tuomet buvo neįtikėtina smulkiosios medžiojamos faunos, ypač kiškių, lapių, kurapkų ir kai kurių kitų paukščių gausa,  kompensavusi stambiosios faunos stoką, o pačią medžioklę dariusilabiau sportišką ir, sakytume, patrauklesnę už dabartinę.

Kiškių gausą palyginus tankiai apgyventame ir ne itin miškingame krašte (Didžiosios Lietuvos miškingumas be Vilniaus ir Klaipėdos krašto buvo 16,7 proc.), nulėmė du pagrindiniai faktoriai: dideli žemės ūkio naudmenų plotai bei tuometinis žemės ūkio pobūdis ir itin aktyvi ne tik medžiotojų, bet ir kaimo gyventojų kova su keturkojais ir sparnuotais plėšrūnais. Gal būt toje kovoje kažkiek buvo „perlenkta lazda“, mat negailėta ne tik „kasdienių“, bet ir labai retų rūšių. Tačiau dabartinis plėšrūnų garbinimas, juos beatodairiškai globojant, neišvengiamai veda prie kiškių ir vištinių paukščių populiacijų galutinio sunykimo. Teoriniai leidimai naikinti humaniškais būdais agresyviausiai plintančias ar invazines plėšrūnų rūšis, kol kas yra tik jokio efektoneduodantis akių dūminimas.

Sumedžiotus gyvius apskaitydavo tik urėdijos, o bendros apskaitos niekas nevedė ir nebuvo tokių galimybių. Bet bent pagal apskaitomą žvėrelių kailių eksportą galime susidaryti apytikrį vaizdą apie per metus sumedžiojamų kiškių kiekį. 1936 m. eksportuota 17,6 tonos neišdirbtų kailiukų, o 1937  m. – net 25,4 tonos. (Tai buvo rekordiniai šio eksporto metai. Mažiausiai per metus buvo eksportuota 12,1 tonų). Manykime, kad vidutiniškai per vieną 1936/37 m. sezoną eksportuota apie 20 tonų. Vienam kilogramui neišdirbtų kailiukų reikia vidutiniškai 10-ies kiškių. Tai reiškia, kad 1936/37 m. sezone buvo sumedžiota ir atiduota eksportui nemažiau 200 tūkst. kiškių. Tarpukario eksporto vidurkis buvo apie 15,0 tonų per metus, tad vidutinis eksportuotų kailiukų kiekis turėjo būti apie 150 tūkst. vnt. Kadangi tikrai ne visų sumedžiotų kiškių kailiukai ėjo eksportui ir ne visi metai buvo vienodai „derlingi“, 200 tūkst. per metus sumedžiotų ir kilpomis sugaudytų kiškių galima laikyti minimaliu ir atsargiu kiekiu. Tad Lietuvos laukuose ir miškuose tada galėjo bėgiotiiki 0,5 mln. kiškių.

Kitos draugijos ir neasocijuoti medžiotojai                                                                                                                                                    

Be pagrindinės ir gausiausios Taisyklingosios medžioklės draugijos tarpukaryje dar medžiojo keletas kitų, nepriklausiusių šiai draugijai medžiotojų organizacijų ir pavieniai medžiotojai,nepriklausę jokioms draugijoms, bet įsigiję (nusipirkę) iš apskričių viršininkų medžioklės liudijimus. Pastarųjų medžiotojų tarpe daugiausia buvo stambesnių žemvaldžių, o tarp jų ir buvusių feodalų: Karpių, Komarų, Oginskių, Pšezdeckių, Pliaterių, Radvilų, Ropų, Tiškevičių, Vasilčikovų, Zubovų ir kt. šeimų palikuonių. Jie kažkiek tęsė pirmtakų tradicijas, medžiodami savos aplinkos žmonių rate išnuomotuose valstybiniuose miškuose, nes jų buvę miškai buvo nacionalizuoti. Šios medžioklės turėjo šventinį pobūdį, trukdavo 2-3 dienas, jų linksmosiose dalyse dalyvaudavo ir nemedžiojantys šeimų nariai. Čia dar jautėsi baroko laikų kvapų likučiai.

Medžiojimo teisę Lietuvoje turėjo ir akredituoti diplomatinių atstovybių darbuotojai. Neasocijuoti medžiotojai, taip pat ir visų draugijų nariai iki 1930 m. galėjo medžioti privačiose ūkininkų žemėse, o vėliau ir išsinuomotuose valstybiniuose miškuose. Tačiau daugiausia kaimo gyventojų nelegaliai savo valdose gaudydavo kilpomis zuikelius ir spąstais smulkius plėšrūnus. Taisyklingos medžioklės draugija tarpukaryje nuomavo medžioklei nuo 10 iki 15 proc. respublikos teritorijos, kurią sudarė valstybiniai miškai. Dalis valstybinių miškų likdavo neišnuomoti. Juose urėdijos turėjo teisę organizuoti atskiras medžiokles norintiems už nustatytą kainą.

Vertinant visas medžioklės formas ne tik valstybinėse, bet ir privačiose žemėse, o taip pat visas teisėtas ir neteisėtas medžiotojų kategorijas, galime tvirtinti, kad medžiojama buvo gana intensyviai ir rezultatyviai. Tik pagrindinis medžioklės objektas tada buvo kitoks nei dabar – smulkioji fauna. O prieš apibendrinant tuometinę medžioklę kultūrine prasme dar reiktų panagrinėti, kokios tada buvo reprezentacinės medžioklės ir kaip medžiojo respublikos prezidentas

REPREZENTACINĖS MEDŽIOKLĖS TARPUKARYJE

Kokio nors atskiro teisinio dokumento, skirto specialiai reprezentacinių medžioklių organizavimui,nepavyko aptikti. Neradome netgi jokių užuominų apie jo galimą buvimą. Greičiausiai tokio dokumento ir nebuvo, o reprezentacinės medžioklės vyko pagal bendrus reikalavimus. Tik jas praktiškai organizuojant buvo susiklostę tam tikros nerašytinės tradicijos, kurios atsiskleidžia iš amžininkų darytų tų medžioklių aprašymų.

Vis tik pirmiausia turėtume paaiškinti, kokias tarpukario  medžiokles laikome reprezentacinėmis. Tai tokios medžioklės, kurios buvo organizuojamos respublikos prezidento ir (arba) Lietuvos vyriausybės narių iniciatyva valstybiniuose miškuose ir kurių dalyvių sudėtį nustatydavo kviečiantis asmuo, o praktinį medžioklės organizavimą atlikdavo valstybinės miškų tarnybos darbuotojai. Priešingai nei sovietmečio nomenklatūrinėse medžioklėse, čia nebuvo jokių pastovių medžiotojų būrelių ar asmenų, turėjusių teisę dalyvauti tose medžioklėse. Į jas buvo kviečiami reziduojantys užsienio diplomatai bei reikšmingi valstybei svečiai, vyriausybės nariai ir aukšti vadovaujantys valdininkai, aukštieji kariškiai ir vienas kitas įžymus mokslo ar kultūros pasaulio atstovas. 

Pirmoji reprezentacinė medžioklė

Atrodo, kad pirmoji (bent aprašyta) reprezentacinė medžioklė įvyko 1923 m. Ją organizavo Krašto apsaugos ministro nurodymu generolas majoras Konstantinas Žukas, tuomet vadovavęs Lietuvos ketvirtajai pasienio divizijai, šešiems anglų parlamentarams, atvykusiems į Lietuvą spręsti labai mums svarbių Klaipėdos krašto reikalų. Ministras nurodė pagrindines sąlygas: medžioklėje turi būtinušauta šernų ir vilkų, o po medžioklės – nepritrūkti gerų vaišių ir medžiotojų anekdotų. Kaip rašo savo prisiminimuose K. Žukas, be svečių kartu kaip medžioklės dalyvius ir pagalbininkus pakvietė tris žinomus kariškius medžiotojus ir operos primą Kiprą Petrauską. Miškininkai tinkamiausią pagal iškeltas sąlygas vietą surado Alytaus urėdijoje Dzirmiškių miške, kur tikrai buvo ir šernų ir vilkų. Dėl apsidraudimo iš kunigo Vlado Mirono K. Žukas išprašė tautos labui padovanoti jo auginamą vilkiuką, kurį blogiausiu atveju, jei nepavyks išvaryti čiabuvių vilkų, bus galima paleisti paskutiniame varyme… 

Varymams buvo mobilizuoti visi eiguliai, paradui  vadovavo urėdas. Buvo nušauti du šernai, du vilkai ir keliolika kiškių. Anglų parlamentarų vadovas 60-metis džentelmenas, pamatęs link jo atbėgantį galingą šerną, numetęs šautuvą įšoko į eglę… Ir kiti svečiai pasitenkino lietuviškais kiškiais. Įspūdžių užteko visiems. „Medžioklei pasibaigus visi atvažiavo į Alytų, kur štabo karininkų valgykloje jų laikė skanūs pietūs su trejomis devyneriomis ir krupniku. Malonu buvo matyti, kaip seni parlamentarai džiaugėsi kaip maži vaikai… Kai mūsų svečiai gerokai įsilinksmino, buvo įvestas grandinėle pririštas mūsų iš kunigo Mirono gautas vilkiukas. Padovanojau jį jiems, bet anglų valdžia neleido įvežti, nes Anglijoje jau prieš 300 metų buvo užmuštas paskutinis vilkas. Vilkų kailius ir lietuviškai pagamintus šernų kumpius jiems nuvežė mūsų pasiuntinys Anglijoje inžinierius Norus – Norusevičius“,- taip baigia pasakojimą apie reprezentacinę medžioklę K. Žukas. Belieka pridurti, kad anglų parlamentarų išvados dėl Klaipėdos krašto mums buvo palankios.

Bendrieji reprezentacinių medžioklių bruožai

Sistemingos reprezentacinės medžioklės prasidėjo po perversmo prezidentu tapus Antanui Smetonai. Prezidentas rėmė Taisyklingos medžioklės draugiją, tapo jos nariu, 1929 m. buvo išrinktas jos garbės nariu. Visą laiką prezidentas rėmė ir skatino sportinį šaudymą iš medžioklinių ginklų. Tam tarnavo komandinėms šaudymo varžybom įsteigta prezidento pereinamoji taurė. Sekdami prezidentu, individualius prizus medžioklinio – sportinio šaudymo varžybų laimėtojams buvo įsteigę Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministrai.

Prasidėjus sistemingoms reprezentacinėms medžioklėms, nusistovėjo ir daugmaž pastovūs šiam tikslui naudojami miškų plotai, už kuriuos buvo atsakingi Žemės ūkio ministras, Miškų departamento vadovas ir atitinkamų urėdijų urėdai su savo girininkais bei eiguliais. Prof. Jankausko surinktais duomenis tokie plotai buvo: Būdos, Buktos, Davalgonių, Dubravos, Padauguvos, Pagelažių, Pravieniškių, Punios, Strošiūnų, Užulėnio miškų masyvai, kurie priklausė Kauno, Kaišiadorių, Alytaus, Marijampolės, Panemunės, Ukmergės urėdijoms. 

Bene didžiausi ir reguliariai nuo 1927 m naudoti plotai buvo Kaišiadorių urėdijoje.  Čia medžiotojus traukė ne tik mišrūs ir gan turtingi gyviais miškai, nedidelis atstumas nuo Kauno, bet ir galimybė juos pasiekti traukiniu. Mat ypač trečiame dešimtmetyje, kai dar labai nedaug buvo automobilių, garbūs medžiotojai būdavo pavežami į medžioklės vietą su specialiu traukiniu, susidedančiu iš vieno garvežio ir vieno ar dviejų vagonų, kurie, nuvykus į medžioklės vietą, buvo pastatomi ant atsarginių bėgių ir laukdavo grįžtančių medžioklių. Tuomet viena kita medžioklė buvo netgi su nakvyne miegamame vagone.

Ilgametis Kaišiadorių urėdas Povilas Malvica buvo nusipelnęs bene geriausio prezidentinių medžioklių organizatoriaus statusą. Jis sugebėjo užtikrinti gerą apsaugą nuo brakonieriavimo.Varymams imdavo visus eigulius ir dar papildomai žmonių, kad susidarytų dvi darniai dirbančioskomandos. Kol viena komanda varydavo, kita pasiruošdavo varymui. Tad per trumpą žiemos dieną pavykdavo padaryti net iki 11 varymų. Be to urėdo žmona su dviem pagalbininkėm eigulienėmis mokėjo išvirti labai skanų bigosą pietums.

Paprastai reprezentacinėse medžioklėse šaudyti kiškiai, lapės ir vilkai, labai retai dar buvo šaudoma į šernus ir stirninus. Buvo viena kita specializuota vilkų (su vėliavėlėmis) ir lapių medžioklė.Pagrindinėse reprezentacinėse medžioklėse dalyvaudavo gan didelis medžiotojų skaičius (yra fiksuoti atvejai nuo 25 iki 33 medžiotojų), bet pasitaikydavo ir mažesnis dalyvių skaičius. Medžioklių rezultatyvumą, šaulių taiklumą galėtų charakterizuoti šie autentiški aprašai iš „Medžiotojo“ žurnalo.

„1930 sausio mėn. 25 d. Būdos miške paruoštoje medžioklėje be p. Prezidento dalyvavo

31 medžiotojas. Jų skaičiuje Žemės ūkio, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministrai, latvių, estų, danų ir šveicarų įgalioti ministrai, Klaipėdos krašto gubernatorius, Generalinis Žemės ūkio ministerijos sekretorius, Miškų departamento direktorius, prof. Ivanauskas, aukštieji karininkai ir kiti svečiai.

Viso buvo paruošta 11 varymų, po vieną kvartalą (kvadratinį kilometrą) kiekvienas. Kaip ir ligi šiol, varymai buvo daromi dviem būriais varovų pakaitomis. Tokiu būdu visai nebuvo gaišinamas laikas.

Per medžioklę buvo nušautos 2 lapės ir 28 kiškiai. Išleisti 143 šūviai. Be to, buvo išvaryta šernų ir stirnų: bet jų nebuvo šaudoma. (1936, Nr. 8, p.14).

„1932 vasario 6 d. Žemės ūkio ministerijos buvo suruošta medžioklė Kaišiadorių miškuose, dalyvaujant ponui Respublikos Prezidentui ir kviestiems svečiams. Tą dieną iš pat ryto, pasinaudojus naujai iškritusiu sniegu, miškų sargybai pavyko paruošti visas vilkų būrys (6 vilkai). Plėšikai išbuvo vėliavėlėmis apstatytame kvartale, kol jis buvo apstatytas medžiotojais ir varovais… Be šūvio, rodos, nenuėjo nė vienas, bet vietoje krito tik du, vienas nuėjo pašautas, o kiti sveiki. Bendros išdavos nelabai blogos: laimėjimą sudarė 2 vilkai, 5 lapės ir apie 60 kiškių; pastarųjų tarpe keli baltieji. Daugumas lapių ir kiškių taip pat buvo laimingi. Po triukšmingų saliutų jie paspruko sveiki, nors nemažai nusigandę ir dar labiau nustebę, nes jų ramybė per paskutinius kelis metus mažai tebuvo drumsčiama, o tas savo ruožtu gali būti priskiriama prie p. urėdo ir jo valdinių nuopelnų.“ (1932, Nr. 13., p.13)

Sėkmingiausiose reprezentacinėse medžioklėse yra užfiksuota apie 90 sumedžiotų žvėrelių, o nesėkmingiausioje specializuotoje lapių medžioklėje Buktos girioje – viena nušauta lapė. 

Prezidentas išskirtinumu nepasižymėjo

Prezidentas nebuvo itin azartiškas medžiotojas ir nesiekė aukštų rezultatų. O tas vienas kitas faktas, kad kartais, kai medžioklės vykdavo arti Kauno, jis įsijungdavo į jas tik nuo pietų, patvirtina jo adjutanto Vaclovo Šliogerio nuomonę, kad jis medžioklę suprato labiau kaip pareigą. Prezidentaspats labai mėgo gamtą, pasivaikščiojimus, pajodinėjimus ir pabendravimus užmiestyje. Greičiausiai todėl norėjo, kad ir jo ministrai, diplomatai, reikšmingi svečiai turėtų galimybes pabūti gamtoje ir pabendrauti neformalioje aplinkoje. Tam labiausia tiko senoji medžioklių tradicija. 

Tarp visų reprezentacinių medžioklių, baigiantis medžioklės sezonui,  prezidentas kviesdavo svečius savo vardu, kaip šeimininkas į medžioklę nedideliame Davalgonių miško masyvėlyje prie Kauno. Pasakojama, kad čia medžiotojams netgi pietus atveždavo prezidento dukra. Tą patvirtina mūsų pridedama nuotrauka. Tačiau dar intymesnes ar tiksliau – medžiokles, kaip šeimos šventes nedideliame dalyvių rate prezidentas yra organizavęs savo dvare Užulėnyje ketvirto dešimtmečio antroje pusėje. Jas yra aprašęs miškų departamento direktorius Antanas Rukuiža, kuris buvo jų atsakingas organizatorius. 

„…kasmet, pirmam sniegui iškritus, A. Smetona rengė medžioklę Užulėnio valdiškajame miške prie pat savo ūkio. Tai būdavo apie Kalėdas. Į tą medžioklę kviesdavo tik kariškius – generolus, iš viso 7-8 žmones. Medžioklės pradžia 9 val. ryto, o pabaiga – saulei leidžiantis. Buvo medžiojama su varovais. Vidudienį ponia Smetonienė medžiotojams į mišką atsiusdavo bigoso… Per medžioklę nušaudavo 20-30 kiškių ir 6-8 lapes. Po medžioklės prezidento dvarelyje būdavo kuklūs pietūs. Iš abiejų stalo pusių sėdėdavo šeimininkai, svečiai – iš šonų. Pietums patiekdavo buljoną su auselėmis, po jo mėsos davinys, o po jo desertas. Išgerdavo po 3 stikliukus konjako. Paskui atnešdavo kavą. Po pietų visi išeidavo į saloną, kuriame degdavo židinys. Ten stovėdavo du stalai kortuojantiems. Svečiai, kurie nelošdavo kortomis, išvažiuodavo namo. Likę sėsdavo prie kortų. Prezidentas lošdavo tik 66 ir išbūdavo salone iki 22 val. Po to ėjo į antrą aukštą ilsėtis. Ponia Smetonienė pasilikdavo ilgiau, lošdavo vintą, bet ne vėliau kaip iki 11 val. nakties. Po to svečiai išvažiuodavo namo.“

Na, o kaip su pokyliais po bendrų reprezentacinių medžioklių? Pirtelės prie medžioklės plotų juk atsirado tik sovietmečiu. Aprašymuose kartais yra užfiksuota, kad prezidentas su medžiotojais po medžioklės užsukęs papietauti pas urėdą ar vietinės nuovados viršininką. Pavyzdžiui, minėtos nesėkmingos lapių medžioklės aprašymas baigiasi tokia informacija: „Prezidentas su visais medžiotojais pietavo pas Marijampolės urėdą Antaną Krušinską. Maloniai praleidę apie 1,5 valandos visi svečiai 6 valandą išvyko į Kauną“.  

Tačiau vėlyvi pietūs pas medžioklės organizatorius nebuvo rutininė medžioklės ritualo norma. O apie kokį nors nesaikingą girtavimą niekur jokios informacijos neradome. Ieškojome šaltiniuose „priekabių“ dėl finansinių reikalų tvarkymo. Analizė abejonių dėl medžiotojų atsiskaitymo už nušautus gyvūnus, kai medžiota neišnuomotuose draugijai plotuose, nekilo. Tačiau dėl organizacinių išlaidų apmokėjimo abejonės išliko. Kokių nors dokumentinių įrodymų neradome, bet vieno žurnalisto kone piktdžiugiškai pateikta žinia, kad atsižvelgiant į „krizį“ (turima galvoje 1930 m pasaulinė krizė) „visi medžiotojai solidariai padengė išlaidas – kiekvienas po 15 litų“, verčia abejoti  ant kieno pečių ne „krizio‘ metais gulė organizacinės išlaidos.

Tačiau žurnalistas faktus galėjo interpretuoti savitai… Prezidento medžioklių aprašymo pabaigaipateikiu kelias trumpas citatas, kaip mūsų laikų žurnalistai nežinia kokiu pagrindu kuriaprieštaringas legendas apie prezidento Antano Smetonos medžioklės pomėgį:

1. A. Smetona buvo nuoširdus medžioklės fanas, nepraleisdavęs progos žiemos savaitgalį pamedžioti miške.

2. A. Smetona medžiodavo tik tris kartus per metus.

3. A. Smetona buvo geras šaulys, bet jam buvo gaila žvėrelių ir jis dažnai tyčia šaudavo pro šalį..

4. Iš mandagumo kai kurie kiti medžiotojai savo nušautus laimikius įskaitydavo jo sąskaiton.

Apibendrinant reprezentacines tarpukario valdančiojo elito medžiokles, reikia pasakyti, kad jos niekuo, o visų pirma išlaidomis, ištaigingumu ir išskirtinumu neprilygo feodalizmo laikų LDK ir ATR didikų medžioklėms, o ir iš principo skyrėsi nuo sovietmečio nomenklatūrinių medžioklių. Valstybės valdymo neformalioje sferoje jos veikiau darė pozityvią nei negatyvią įtaką kuriant demokratišką tarpusavio bendravimo atmosferą bei santykių pobūdį valdančiojo elito tarpe.

Išimtinės miškininkų privilegijos medžioklės srityje

Tarpukario metu valstybinio medžioklės reguliavimo funkcijos buvo paskirstytos tarp Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministerijų. Grubiai kalbant, Vidaus reikalų ministerija užsiėmė medžioklinių ginklų apskaita bei kontrole ir medžioklės liudijimų  (leidimų) išdavimu, o žemės ūkio ministerija reguliavo visus kitus su medžiokle susijusius klausimus. Dalį svarbių reikalų, kaip kova su brakonieriavimu ir medžioklės tvarkos nustatymas, sprendė bendru sutarimu abi žinybos. Žemės ūkio ministerijoje konkrečiai spręsti visus medžioklės klausimus buvo pavesta Miškų departamentui. Tad miškininkai, pradedant eiguliais, baigiant departamento direktoriumi, pagal savo kompetencijas buvo svarbūs tiek  medžioklės proceso, tiek viso medžioklės ūkio dalyviai ir tvarkytojai.

Darbų krūvis be medžioklės reikalų tų laikų miškininkams buvo labai didelis. Tad medžioklės reikalai buvo kaip ir papildoma našta ypač tiems miškininkams, kurie patys nemedžiojo. O medžiojantiems, kurių faktiškai buvo dauguma, už medžiojimo teisę lygiai su visais draugijų nariais turėjo mokėti nemažus pinigus. 

Siekiant labiau suinteresuoti miškų administraciją geresniu šios srities tvarkymu, jau trečio dešimtmečio antroje pusėje buvo leista urėdijoms ne varžytinių tvarka išsinuomoti fiksuota kaina medžioklei iki 600 ha valdinio miško. Šiame plote urėdas per sezoną galėjo organizuoti dvimedžiokles. Paprastai į šias medžiokles buvo pakviečiami aukštesnio rango urėdijos darbuotojai, pradedant girininkais, vietinės valdžios atstovai ir Miškų departamento darbuotojai. 

Urėdai tarpusavyje derindavo medžioklių grafikus, kad departamento darbuotojai visą medžioklės sezoną galėtų medžioti visoje Lietuvoje. Be to, pats departamento direktorius turėjo teisę organizuoti dvi departamento reprezentacines medžiokles, į kurias galėjo kviestis svečius iš kitų „reikalingų“ institucijų ir savo aukštesnio rango pareigūnus. O priėmus antrojo Medžioklės įstatymo 9 str. pataisą 1936-08014 buvo suteikta visiems aukštesnio rango miškų pareigūnams maloni privilegija. Ji nustatė, kad „girininkams, miškų urėdų pavaduotojams, urėdams ir Miškų d – to tarnautojams nuo XII kategorijos imtinai – medžioklės liudijimus ir pavasarinės paukščių medžioklės liudijimus medžioti valstybės miškuose, žemėse ir vandenyse atstoja jų vyresnybės išduoti liudijimai“.

Tai reiškė, kad urėdas savo visoje urėdijoje, girininkas savo girininkijoje, o departamento darbuotojas visuose valstybės miškuose galėjo medžioti su savo tarnybiniu pažymėjimu, nestodamas į draugiją ir nemokėdamas nei stojamųjų, nei nario mokesčių, nei mokesčio už medžioklės „liudijimą“. Tai buvo reikšminga lengvata, bet prieš ją medžiotojų bendruomenėje buvo ir kritiškų nusistatymų. Tiesa, galimiems piktnaudžiavimams galimybės buvo nedidelės, nes miškininkai, priešingai nei kiti medžiotojai, neturėjo teisės medžioti pavieniai darbo dienomis. Nežinia, kaip būtų toliau viskas klostęsi realiame gyvenime, bet visas miškininkų privilegijas nutraukė prasidėjusi okupacija.

„Miske.lt“
Algirdas Brukas

Straipsnis parengtas „Visuomenės švietimas apie Medžioklę“ projekto lėšomis.