Miske.lt

Blog

  • Keičiamos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės

    Keičiamos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės

    Vadovaudamasis Lietuvės Respublikos medžioklės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, tvirtinu Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisykles (pridedama).“

    2. Pakeičiu Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“:

    2.1. Pakeičiu 2 punktą ir jį išdėstau nauja redakcija:

    „2. Medžioklės taisyklėse vartojamos sąvokos:

    2.1. akivaizdžiai sergantis gyvūnas – gyvūnas, kurio ligos požymiai matomi jo kūno išorėje;

    2.2. gyvagaudžiai spąstai (gaudyklė) – medžioklės įrankis, kuriuo medžiojamasis gyvūnas pagaunamas gyvas ir nesužeistas;

    2.3. gyvūnų šėryklos − stacionarūs medžioklės įrenginiai (ėdžios, pašiūrės su stogais, loviai, automatiniai ir kiti šėrimo įrenginiai, kuriuose yra daugiau kaip 100 kilogramų arba daugiau kaip 125 litrai pašarų), šėrimo aikštelės ar šėrimo vietos, kuriose išpilta daugiau kaip 100 kilogramų arba daugiau kaip 125 litraipašarų, kai medžiojamieji gyvūnai šeriami siekiant padėti jiems išgyventi jų natūraliai mitybai nepalankiu laikotarpiu ar atitraukti juos nuo žemės ūkio pasėlių ir taip sumažinti daromą žalą;

    2.4. medžiojamųjų gyvūnų jaunikliai – medžioklės sezono metu gimę (atvesti, išsiritę) medžiojamieji gyvūnai iki kito medžioklės sezono pradžios. Vėliau jie laikomi suaugusiais ir antrąjį medžioklės sezoną vadinami antramečiais, sulaukę trečiojo medžioklės sezono – trečiamečiais ir t.t.;

    2.5. medžioklės lapas – dokumentas, kuriuo medžioklės plotų naudotojas leidžia jame nurodytam medžiotojui medžioti arba medžioklės vadovui organizuoti medžioklę nurodytuose medžioklės plotuose nurodytu laikotarpiu. Medžioklės lapo pavyzdinė forma patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-81;

    2.6. medžioklės produkcija – sumedžioti (nušauti, sugauti gyvi ar negyvi) medžiojamieji gyvūnai, kuriems yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas, ar šių gyvūnų dalys;

    2.7. medžioklės sezonas – laikotarpis nuo vienų metų balandžio 1 d. iki kitų metų kovo 31 d. (įskaitytinai);

    2.8. neatrankinis medžioklės būdas – medžioklės būdas, kuriuo medžiojant gali būti daromas neigiamas poveikis rūšiai (arba giminingų rūšių grupei) arba rūšies vienos lyties ar amžiaus grupės individams;

    2.9. neperspektyvi bebravietė – vieta, kurioje dėl bebrų veiklos konkrečioje vietoje kyla grėsmė atsirasti didelei žalai statiniams, žemės ūkio ar kitoms naudmenoms, miškui, valstybės sienos linijos padėties pakitimui ar valstybės sienos apsaugos objektams ir įrenginiams, arba užtvanka yra upėse, kurių vandenimis arba krantais eina valstybės siena, ar upių, priskiriamų lašišiniams vandens telkiniams ir potencialiai galimų priskirti lašišiniams vandens telkiniams, sąrašuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 362 „Dėl vandens telkinių suskirstymo“;

    2.10. teisė medžioti – asmens įgyta teisė, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius Medžioklės egzaminą ir gavus Lietuvos Respublikos medžiotojo bilietą. Šios teisės turėjimas nesiejamas su prievole nustatyta tvarka atlikti saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimą;

    2.11. trukdymas medžioti – aktyvūs asmenų veiksmai medžioklės plotuose, kuriais jie siekia neleisti medžioklės plotų naudotojui teisėtai medžioti, naudotis kitomis Medžioklės įstatymo jam suteiktomis teisėmis arba vykdyti šiame įstatyme numatytas pareigas;

    2.12. viliojimo vieta – medžioti tykojant ar sėlinant skirta vieta, kurioje specialioje talpoje yra ne daugiau kaip 100 kilogramų natūralios kilmės masalo (išskyrus šieną, šienainį ir laižomąją druską), kurioje medžiojamieji gyvūnai viliojami iškamšomis, muliažais, profiliais, viliokliais ir vilbynėmis, feromoniniais jaukais ar krykštėmis. Jei vienoje vietoje arba mažesniu nei 100 metrų atstumu keliose vietose medžiojamųjų gyvūnų viliojimui naudojama daugiau kaip 100 kilogramų masalo, tokia vieta (vietos) laikoma gyvūnų šėrykla. Kiekviename medžioklės plotų vienete (10 km2 (1000 ha) plote) gali būti įrengta ne daugiau kaip 10 šernų viliojimo vietų;“;

    2.13. kitos Medžioklės taisyklėse vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jas apibrėžia Medžioklės įstatymas, Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas ir Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas.“;

    2.2. pakeičiu 4 punkto antrąją pastraipą ir ją išdėstau taip:

    „Medžioti leidžiama tik medžiojamuosius gyvūnus, kuriems Medžioklės taisyklėse yra nustatytas leistinas jų medžioklės terminas. Žvėris ir paukščius, kurie nepriskirti medžiojamiesiems, taip pat medžiojamuosius gyvūnus, kuriems nenustatytas arba pasibaigęsleistinas jų medžiojimo terminas, be atskiro Aplinkos apsaugos agentūros leidimo medžioti, žudyti ir gaudyti kitais būdais draudžiama visus metus, išskyrus 15.3 papunktyje numatytus atvejus. Šis reikalavimas netaikomas naikinant pelinius graužikus, kurie neįrašyti į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašo patvirtinimo“, ir kurmius. Bešeimininkiai ar bepriežiūriaišunys ir katės nelaikomi medžiojamaisiais gyvūnais, tačiau medžioklės plotų naudotojai turi teisę gaudyti ir numarinti medžioklės plotuose sutiktus bešeimininkius ar bepriežiūrius šunis ir kates laikydamiesi Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo reikalavimų. Sunaikinti bešeimininkius ar bepriežiūrius šunis ir kates jų nesugavus leidžiama, jeigu šie gyvūnai kelia grėsmę žmonių sveikatai ar turtui, jeigu atitinkamoje vietovėje tam tikru laiku Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba užfiksavo šių gyvūnų platinamų užkrečiamųjų ligų atvejus ir medžioklės plotų naudotojams išdavė tai liudijančią pažymą arba vietovė savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu paskelbta pasiutligės grėsmės zona.“;

    2.3. pakeičiu 8 punktą ir jį išdėstau taip:

    „8. Kas treji metai medžiotojų organizacijų, vienijančių medžiotojų klubus ir būrelius, valdymo organų sudarytos komisijos organizuoja medžiotojų saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimą (toliau – Patikrinimas);

    Saugaus elgesio medžioklėje žinių patikrinimas atliekamas testuojant raštu. Testų klausimų programa ir turinys atitinka Medžiotojų mokymų kursų ir stažuotės programos medžioklės saugumo ir pirmosios medicininės pagalbos temų turinį. Testo klausimus tvirtina aplinkos ministras.

    Testą sudaro 10 klausimų: 9 klausimai iš saugaus elgesio medžioklėje reikalavimų ir 1 saugaus elgesio medžioklėje šaudymo situacija (schema). Testui spręsti skiriama 10 minučių. Testas yra išlaikytas, jei per nustatytą laiką teisingai atsakyta į ne mažiau kaip 90 procentų klausimų. Neišlaikius testo, atlikti praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo neleidžiama.

    Praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimas atliekamas pagal Medžioklės egzamino tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 510 „Dėl Medžioklės egzamino tvarkos ir programos ir Medžiotojų mokymo kursų ir stažuotės programos patvirtinimo“, nuostatas.

    Patikrinimo rezultatai fiksuojami Saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo protokole.

    Protokolą pasirašo visi Patikrinimą atlikę asmenys. Pagal šį protokolą šiame punkte nurodytų komisijų pirmininkai Lietuvos Respublikos medžiotojo bilieto puslapyje „Kitos žymos“ arba kitame puslapyje įrašo žymą, kurią sudaro: užrašas „Saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimas atliktas“, vardas, pavardė, parašas, data.“;

    2.4. pakeičiu 10.1 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „10.1. įrankius:

    10.1.1. ilguosius graižtvinius ir lygiavamzdžius ginklus su optiniais taikikliais ar be jų,B ir C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus. B ir C kategorijų trumpieji šaunamieji ginklai naudojami, kai siekiant nutraukti kančias, pribaigiamas sužeistas arba gyvagaudžiais spąstais pagautas medžiojamasis gyvūnas;

    10.1.2. tinklus, graibštus, gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą;

    10.1.3. selektyviuosius spąstus, užtikrinančius staigią pagauto gyvūno žūtį;

    10.1.4. durklus;“;

    2.5. pakeičiu 10.1 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „10.1. įrankius:

    10.1.1. ilguosius graižtvinius ir lygiavamzdžius ginklus su optiniais taikikliais ar be jų,B ir C kategorijų trumpuosius šaunamuosius ginklus. B ir C kategorijų trumpieji šaunamieji ginklai naudojami, kai siekiant nutraukti kančias, pribaigiamas sužeistas arba gyvagaudžiais spąstais pagautas medžiojamasis gyvūnas;

    10.1.2. tinklus, graibštus, gaudykles, užtikrinančias gyvo ir nesužeisto gyvūno pagavimą;

    10.1.3. selektyviuosius spąstus, užtikrinančius staigią pagauto gyvūno žūtį;

    10.1.4. durklus;

    10.1.5. medžioklinius lankus;“;

    2.6. pakeičiu 10.2.6 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „10.2.6. medžioklinius prožektorius, kurių šviestuvas žibintas pritaisytas prie šautuvo (leidžiama naudoti medžiojant šernus, lapes, mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas ir ondatras tykojant, su šunimis arba ieškant sužeistų žvėrių).“;

    2.7. pakeičiu 11.7 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „11.7. katilu – kai medžiotojai stovi arba eina į centrą, apsupę tam tikrą atvirą lauko plotą;“;

    2.8. pakeičiu 12 punktą ir jį išdėstau taip:

    „12. Šunis ir plėšriuosius paukščius tam tikram medžioklės būdui parengti arba lauko bandymus, varžybas medžioklės plotuose natūraliomis sąlygomis vykdyti leidžiama tik leidžiamu šiais būdais medžioti terminu. Šiems renginiams medžioklės plotuose organizuoti privaloma turėti visus medžioklei būtinus dokumentus.

    Nenatūraliomis sąlygomis šunis ir plėšriuosius paukščius tam tikram medžioklės būdui rengti arba vykdyti patikras, lauko bandymus, varžybas tam tikslui specialiai įrengtuose statiniuose ir įrenginiuose (voljeruose, dirbtiniuose urvuose ar kituose uždaruose įrenginiuose, ar uždaroje teritorijoje) galima ištisus metus.

    Kitais atvejais medžioklės plotuose šunys vedžiojami tik su pavadėliais.“;

    2.9. pakeičiu 15 punktą ir jį išdėstau taip:

    „15. Medžioklės terminai (datos nurodomos imtinai):

    15.1. medžiojamuosius gyvūnus (išskyrus suaugusius elninių žvėrių patinus (draudimas netaikomas medžiojant tauriųjų elnių ir briedžių antramečius patinus bei suaugusius tauriųjų elnių ir briedžių patinus varant tyliuoju būdu)) medžioti varant leidžiama nuo spalio 15 d. iki sausio 31 d., atsižvelgiant į Medžioklės taisyklių 15.2 punkte nustatytus atskirų medžiojamųjų gyvūnų rūšių medžioklės terminus. Lapes, mangutus ir kanadines audines, miškines ir akmenines kiaunes, juoduosius šeškus medžioti varant ne miškuose leidžiama nuo spalio 15 d. iki kovo 31d. Kitais Medžioklės taisyklių 11 punkte nurodytais medžioklės būdais tam tikrus medžiojamuosius gyvūnus medžioti leidžiama Medžioklės taisyklių 15.2 punkte nurodytais terminais;

    15.2. medžiojamuosius gyvūnus medžioti leidžiama:

    15.2.1. briedžius:

    patinus – nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 31 d.;

    pateles – nuo spalio 1 d. iki lapkričio 30 d.;

    jauniklius – nuo spalio 1 d. iki sausio 31 d.;

    15.2.2. tauriuosius elnius:

    patinus – nuo rugpjūčio 15 d. iki sausio 31 d.;

    pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 d. iki sausio 31 d.;

    15.2.3. danielius:

    patinus – nuo spalio1 d. iki kovo 31 d.;

    pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 d. iki sausio 31 d.;

    15.2.4. stirnas:

    patinus – nuo gegužės 1 d. iki spalio 31 d.;

    pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d.;

    15.2.5. šernus – visus metus;

    15.2.6. vilkus, paprastuosius šakalus – nuo spalio 15 d. iki kovo 31 d. (išnaudojus nustatytą vilkų sumedžiojimo limitą, vilkų medžiojimo sezonas nutraukiamas anksčiau);

    15.2.7. miškines ir akmenines kiaunes, juoduosius šeškus – nuo liepos 1 d. iki kovo 31 d.;

    15.2.8. barsukus – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31d.;

    15.2.9. pilkuosius kiškius – nuo lapkričio 3 d. iki sausio 31 d.;

    15.2.10. bebrus – nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d.;

    15.2.11. želmenines ir baltakaktes žąsis – nuo rugsėjo 1 d. iki gruodžio 15 d.;

    15.2.12. didžiąsias antis, rudagalves krykles, klykuoles, kanadines bernikles – nuo rugpjūčio 15 d. iki gruodžio 15 d.;

    15.2.13. kuoduotąsias antis, laukius – nuo rugsėjo 15 d. iki gruodžio 15 d.;

    15.2.14. perkūno oželius, slankas – nuo rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 30 d.;

    15.2.16. fazanus – nuo rugsėjo 1 d. iki balandžio 30 d.;

    15.2.17. keršulius, uolinius karvelius – nuo rugsėjo 1d. iki gruodžio 1 d.;

    15.2.18. kovus, pilkąsias varnas – nuo liepos 1 d. iki vasario 28 d. (keliamaisiais metais iki vasario 29 d.);

    15.2.19. lapes, mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas, ondatras – visus metus;

    15.3. medžioklės plotų naudotojai, norėdami nutraukti sužeisto, sužaloto arba akivaizdžiai sergančio medžiojamojo gyvūno, kuriam nustatytas jo medžiojimo terminas, ne šio termino metu, arba medžiojamojo gyvūno, kuriam nenustatytas jo medžiojimo terminas, kančias, turi teisę bet kuriuo metu sumedžioti šį medžiojamąjį gyvūną laikydamiesi šių reikalavimų:

    15.3.1. medžioklės plotų naudotojas apie sužeisto, sužaloto arba akivaizdžiai sergančio medžiojamojo gyvūno sumedžiojimą nedelsiant pažymi antrojoje medžioklės lapo pusėje, vaizdo fiksavimo priemonėmis užfiksuoti gyvūno sužalojimo ar ligos požymius ir telefonu 8 (5) 27 32995 informuoja AAD Pranešimų priėmimo skyrių, kuris šią informaciją nedelsdamas perduoda toje teritorijoje gyvūnijos išteklių naudojimo kontrolę vykdančiam AAD pareigūnui, o jo nedarbo metu – AAD būdraujančiam pareigūnui (toliau – pareigūnas);

    15.3.2. pareigūnas, gavęs informaciją apie sužeisto, sužaloto arba akivaizdžiai sergančio medžiojamojo gyvūno sumedžiojimą, ne vėliau kaip per 1 valandą telefonu apklausia medžioklės plotų naudotoją apie įvykio aplinkybes ir suteikia leidimą doroti sumedžiotą gyvūną arba praneša apie būtinybę atidėti dorojimą laikotarpiui, kuris negali būti ilgesnis kaip 2 val. Pareigūnas gali prašyti medžioklės plotų naudotojo elektroninėmis priemonėmis jam atsiųsti vaizdo fiksavimo priemonėmis užfiksuotus gyvūno sužalojimo ar ligos požymius;

    15.3.3. gavęs pareigūno leidimą doroti sumedžiotą gyvūną, medžioklės plotų naudotojas turi teisę pradėti doroti sumedžiotą gyvūną laikydamasis Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų, patvirtintų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 485/550 „Dėl Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimų patvirtinimo“ (toliau ‒ Veterinarinės priežiūros medžioklėje reikalavimai). Gavęs pareigūno nurodymą dorojimą atidėti, medžioklės plotų naudotojas sumedžiotą gyvūną nugabena į pirminio žvėrių apdorojimo aikštelę ar apdorojimo patalpą, kur jis laikomas, kol pareigūnas savarankiškai arba kartu su Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teritorinio padalinio atstovu ne vėliau kaip per nustatytą dorojimo atidėjimo terminą apžiūrės sumedžiotą gyvūną ir, surašę laisvos formos aktą, patvirtins sumedžiojimo pagrįstumą. Jeigu per nustatytą dorojimo atidėjimo laiką pareigūnas neatvyks apžiūrėti sumedžioto gyvūno, medžioklės plotų naudotojas turi teisę pradėti doroti sumedžiotą gyvūną;

    15.3.4. sumedžiojęs sužeistą, sužalotą arba akivaizdžiai sergantį medžiojamąjį gyvūną, kuriam nenustatytas leistinas jo medžiojimo terminas, medžioklės plotų naudotojas apie tai nedelsiant pažymi antrojoje medžioklės lapo pusėje ir telefonu 8 (5) 2732995 informuoja AAD Pranešimų priėmimo skyrių, kuris apie šį faktą informuoja mokslo įstaigas, atliekančias laukinių gyvūnų tyrimus, ir pasiūlo šiuos gyvūnus ar jų dalis panaudoti mokslo tyrimams. Jei mokslo įstaigos atsisako paimti gyvūną ar jo dalis tyrimams, medžioklės plotų naudotojas gali panaudoti šį gyvūną savo reikmėms;

    15.3.5. kai medžioklės plotų naudotoją pareigūnas iškviečia nutraukti autoįvykio ar kito įvykio metu sužeisto ar sužaloto medžiojamojo gyvūno kančias, jis apie sužeisto ar sužaloto medžiojamojo gyvūno sumedžiojimą įrašo į medžioklės lapą ir užpildo atitinkamą aktą (2 priedas). Kiti Medžioklės taisyklių 15.3.1‒15.3.4 papunkčiuose nurodyti reikalavimai netaikomi.“;

    2.10. pakeičiu 18 punktą ir jį išdėstau taip:

    „18. Iki kiekvienų metų balandžio 15 d. medžioklės plotų naudotojai ar jų įgalioti atstovai AAD pateikia nustatytos formos (11 priedas) ataskaitą apie medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimą per praėjusį medžioklės sezoną.“;

    2.11. pakeičiu 19.4 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „19.4. nurodyti savo vardą, pavardę, pareigas, pasirašyti medžioklės lape nurodytoje vietoje bei pažymėti medžioklės lapą medžioklės plotų naudotojo antspaudu (jei medžioklės plotų naudotojas jį turi).“;

    2.12. pakeičiu 22 punktą ir jį išdėstau taip:

    „22. Prieš išvežant sumedžiotus gyvūnus, iš medžioklės plotų vieneto, kuriame jie sumedžioti, arba prieš pradedant sumedžiotų gyvūnų, dorojimą, atsižvelgiant, kuris iš šių veiksmų pradedamas pirmas, medžioklės lape įrašoma, kiek ir kokių gyvūnų sumedžiota. Medžiojant medžioklės būdais tykojant arba sėlinant, informacija apie gyvūnų, kurių medžioklė limituojama, sumedžiojimą į medžioklės lapą įrašoma prieš išgabenant gyvūną iš sumedžiojimo vietos arba prieš pradedant dorojimą, atsižvelgiant, kuris iš šių veiksmų pradedamas pirmas.

    Sumedžiojus elninių žvėrių patinų, duomenys apie jų ragus (dešiniojo ir kairiojo ragų šakų skaičius) ir šių gyvūnų sumedžiojimo data įrašomi medžioklės lapo antrojoje pusėje.

    Sumedžiojus šernų, duomenys apie jų amžių (pirmametis, antrametis, vyresnis nei antrametis) ir lytį nurodomi medžioklės lapo antrojoje pusėje.

    Jei duomenys apie sumedžiotus gyvūnus nustatyta tvarka neįrašyti medžioklės lape, šie gyvūnai laikomi sumedžiotais neteisėtai, padarant žalos gamtai.“;

    2.13. pakeičiu 24.3 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „24.3. patikrinti prieš medžioklę visų medžioklėje dalyvaujančių medžiotojų bilietus, pasirūpinti pirmosios pagalbos priemonėmis;“;

    2.14. pakeičiu 24.8 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „24.8. medžioklėje su varovais paskirti varovų vadovą, supažindinti jį ir kitus medžioklės dalyvius su medžioklės tvarka, būdu, žvėrių ir paukščių varymo kryptimi, nustatyti rinkimosi vietą, laiką, užtikrinti, kad varovai vilkėtų ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos liemenes;“;

    2.15. pakeičiu 25 punktą ir jį išdėstau taip:

    „25. Medžioklės vadovas privalo šalinti iš medžioklės medžiotojus, nevykdančius teisėtų medžioklės vadovo reikalavimų laikytis Medžioklės taisyklių ar medžioklės plotų naudotojų nustatytų papildomų reikalavimų medžioklėje, apie tai įrašydamasmedžioklės lapo antrojoje pusėje ir patvirtindamas įrašą savo parašu.“;

    2.16. pakeičiu 28 punktą ir jį išdėstau taip:

    „28. Medžiojamieji gyvūnai, kurių medžioklė yra limituojama: briedis, taurusis elnias, vilkas. Limituojamų gyvūnų ir stirnų medžiojimo papildomos sąlygos:

    28.1. limitas briedžio patinui sumedžioti arba limitas tauriojo elnio patinui sumedžioti gali būti panaudotas sumedžioti atitinkamai briedžio jauniklį iki vienerių metų arba tauriojo elnio jauniklį iki vienerių metų. Panaudojus limitąbriedžio patinui sumedžioti arba limitą tauriojo elnio patinui sumedžioti ir sumedžiojus atitinkamai briedžio jauniklį iki vienerių metų arba tauriojo elnio jauniklį iki vienerių metų, apie tai pažymima kitoje medžioklės lapo pusėje.

    28.2. kai medžioklėje varant vieno varymo metu arba medžioklėje tykojant, kurioje dalyvauja daugiau kaip vienas medžiotojas, sumedžiojama daugiau medžiojamųjų gyvūnų, kuriųmedžioklė yra limituojama, nei yra limitošiems gyvūnams sumedžioti likutis, medžioklės lape nedelsiant (medžioklėje varant – pasibaigus varymui) įrašomas atitinkamas įrašas apie šį atvejį ir surašomas nustatytos formos aktas (1 priedas), kuris ne vėliau kaip artimiausią darbo dieną pateikiamas AAD elektroniniu paštu.

    28.3. kai teisėtai medžiojant stirnų ir/ar briedžių pateles ir jauniklius sumedžiojamas ragus numetęs stirnos ar briedžio patinas arba teisėtai medžiojant elninių žvėrių patinus, sumedžiojamas ne to amžiaus (amžius negali skirtis daugiau kaip 2 metais) gyvūnas arba medžiojant briedžio jauniklius sumedžiojamas gumbaragis patinas arba antrametė briedžio patelė, arba sumedžiojamas sužeistas, sužalotas ar akivaizdžiai sergantis medžiojamasis gyvūnas, kuriam nustatytas jo medžiojimo terminas, tačiau sumedžiojimo limitas išnaudotas, medžioklės lape nedelsiant (medžioklėje varant – pasibaigus varymui) įrašomas atitinkamas įrašas apie šį atvejį ir surašomas nustatytos formos aktas (2 priedas), kuris ne vėliau kaip artimiausią darbo dieną pateikiamas AAD elektroniniu paštu;

    28.4. medžioklės plotų naudotojai, sumedžioję vilką, 12 valandų pateikia Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos (toliau – tarnyba) informaciją elektronine forma, prieiga prie kurios skelbiama tarnybos tinklalapio https://vstt.lrv.lt rubrikos „Biologinės įvairovės apsauga“ skiltyje „Žvėrių apskaita“ šią informaciją: vilko sumedžiojimo data ir vieta (savivaldybės, seniūnijos pavadinimas, miško pavadinimas, sumedžiojimo vietos koordinates WGS formatu pagal Globalaus pozicionavimo (GPS) sistemą), vilką sumedžiojusio medžiotojo vardo raidė, pavardė, informacija apie sumedžiotą vilką (vilko sumedžiojimo būdas, apytikslis amžius, lytis, išoriniai požymiai, kiti aiškiai matomi defektai), jei žinoma – informacija apie vilkų grupę, iš kurios individas sumedžiotas (sumedžiotas vilkas priklausė vilkų grupei, kurioje iš viso buvo vilkų, iš jų suaugusių vilkų ir jauniklių vilkų). Medžioklės plotų naudotojas privalo užtikrinti, kad būtų paimti sumedžioto vilko mėginiai, skirti tolesniems sumedžioto vilko amžiaus, genetiniams ir produktyvumo tyrimams, ir išsaugoti, kol juos iš sumedžiojusio asmens paims tarnybos įgaliotas atstovas. Mėginiai paimami, saugomi, minėtam atstovui perduodami pagal Medžioklės taisyklių 9 priedą;

    28.5. medžioklės plotų naudotojai apie įvykius, nurodytus 28.2-28.4 papunkčiuose, telefonu 8(5) 273 2995 informuoja AAD. Tai jie turi padaryti prieš pradėdami sumedžioto gyvūno dorojimą arba prieš išvykdami iš medžioklės plotų vieneto, kuriame buvo medžiojama, atsižvelgiant, kuris iš šių veiksmų atliekamas pirmiau.“;

    2.17. pakeičiu 39 punktą ir jį išdėstau taip:

    „39. Medžioklės plotų naudotojai, kurių medžioklės plotuose medžioklės sezono metu dėl labai padidėjusio limituojamų medžiojamųjų gyvūnų tankumo (kai tankumas ne mažiau kaip 2 kartus viršija Medžioklėtvarkos projektų rengimo, derinimo, teikimo tvirtinti ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. D1-162 „Dėl Medžioklėtvarkos projektų rengimo, derinimo, teikimo tvirtinti ir tvirtinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 4 priede nurodytas didžiausias leistinas elninių žvėrių tankumo orientacines normas) pasireiškia didelė žala žemės ūkio ar miško naudmenoms, taip pat medžioklės plotų naudotojai, kurių naudojamuose medžioklės plotuose nustatytą medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitą dėl objektyvių priežasčių būtina peržiūrėti, gali iki konkrečios medžiojamųjų gyvūnų rūšies medžioklės sezono pabaigos kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą, kad iš patvirtinto nepaskirstyto konkrečios medžiojamųjų gyvūnų rūšies sumedžiojimo limito būtų skirtas papildomas limitas šiems gyvūnams sumedžioti. Su prašymu turi būti pateikiamas ir Komisijos posėdžio, kuriame buvo pritarta šiam prašymui, protokolas. Medžioklės plotų naudotojams pageidaujant, Komisija turi teisę iki konkrečios medžiojamųjų gyvūnų rūšies medžioklės sezono pabaigos peržiūrėti medžioklės plotų naudotojams nustatytus šių gyvūnų sumedžiojimo limitus, neviršijant bendro limito, nustatyto išskirtoje elementarios populiacijos teritorijoje.“;

    2.18. pripažįstu netekusiu galios 40 punktą;

    2.19. pakeičiu 45 punktą ir jį išdėstau taip:

    „45. Medžioklės trofėjais laikomos šios Lietuvoje medžiojamųjų gyvūnų dalys: stumbrų, briedžių, tauriųjų ir dėmėtųjų elnių, danielių, muflonų, stirninų ragai su kaukole ar jos dalimi, vilkų, lūšių, barsukų, lapių, bebrų ir mangutų kaukolės, šernų iltys, vilkų ir lūšių kailiai. Įvairios kritusių medžiojamųjų gyvūnų dalys, nežinomos kilmės (kai nežinomas medžiotojas arba sumedžiojimo data ar vieta), gaminiai iš medžiojamųjų gyvūnų dalių, taip pat numesti ragai nėra medžioklės trofėjai.“;

    2.20. pakeičiu 46 punktą ir jį išdėstau taip:

    „46. Medžiotojas, sumedžiojęs elninius žvėris, jų ragus su kaukole ir apatiniu žandikauliu, o sumedžiojęs vilką, – jo kaukolę, pasibaigus medžioklės sezonui, pristato į medžioklės trofėjų apžiūrą.“;

    2.21. pakeičiu 55 punktą ir jį išdėstau taip:

    „55. Žuvilesių paukščių ar saugomų rūšių žinduolių, darančių didelę žalą, gausa žuvininkystės tvenkinių teritorijoje reguliuojama vadovaujantis Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-622 „Dėl Saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nustatyta tvarka.“;

    2.22. pripažįstu netekusiu galios 57 punktą;

    2.23. pakeičiu 571 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „571. Valstybinių gamtinių rezervatų buferinės apsaugos zonose, valstybiniuose parkuose, biosferos rezervatuose, gamtiniuose draustiniuose draudžiama įrengti medžioklės įrenginius medžiuose. Nurodytose saugomose teritorijose taip pat draudžiama įrengti gyvūnų šėryklas, viliojimo vietas ar kitaip jaukinti gyvūnus Europos Bendrijos svarbos pievų ir pelkių buveinėse ir saugomų rūšių informacinėje sistemoje registruotų saugomų rūšių radavietiese.“;

    2.24. pakeičiu 58.1.1 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „58.1.1. medžioti arba medžioklės plotuose naudoti medžioklės įrankius (šaunamuosius ginklus, spąstus) ar medžioklės priemones;“;

    2.25. pakeičiu 58.7 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „58.7. medžioti neturint žymos, įrašytos ne seniau kaip prieš 3 metus, medžiotojo biliete apie saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo rezultatus (šis reikalavimas netaikomas 3 metus nuo teisės medžioti suteikimo);“;

    2.26. pakeičiu 58.15 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „58.15. medžioti apšviečiant medžioklės plotus dirbtiniais šviesos šaltiniais (išskyrus atvejus, nurodytus Medžioklės taisyklių 10.2.6 papunktyje);“;

    2.27. pakeičiu 58.20 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „58.20. medžioti kanopinius žvėris visų dydžių šratais bei grankulkėmis;“;

    2.28. pakeičiu 58.29 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „58.29. tamsiuoju paros metu (praėjus daugiau kaip pusantros valandos po saulės nusileidimo ir likus daugiau kaip pusantros valandos iki saulės patekėjimo) medžioti sėlinant, grandine, katilu, varant ir su šunimis, išskyrus atvejus, kai su šunimi ieškoma sužeisto gyvūno arba su šunimi medžiojami invaziniai žvėrys (mangutai, paprastieji meškėnai, kanadinės audinės, nutrijos ir ondatros);“;

    2.29. pakeičiu 58.30 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „58.30. negavus žemės sklypo savininko sutikimo ar valdytojo leidimo arba nesudarius su juo atitinkamos sutarties dėl biotechninių priemonių taikymo ir stacionarių medžioklės įrenginių statymo bei eksploatavimo jo žemėje;“;

    2.30. pakeičiu 58.31 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „58.31. gadinti ir naikinti bokštelius, ėdžias, kitus biotechninius įrenginius ir priemones, pasisavinti laukiniams gyvūnams skirtus pašarus ar kitaip trukdyti medžioti;“;

    2.31. pakeičiu 58.36 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „58.36. medžioklės plotų vienete (10 km2 (1000 ha) įrengti daugiau kaip 10 šernų viliojimo vietų, vienoje šernų viliojimo vietoje vienu metu naudoti daugiau kaip 100 kg arba 125 litrus natūralaus pašaro ar masalo (išskyrus šieną, šienainį ir laižomąją druską), natūralius pašarus ar masalą viliojimo vietoje išpilti ant žemės (išskyrus automatinius šėryklas (barstytuvus), kurie gali barstyti ant žemės);“;

    2.32. pakeičiu 60 punktą ir jį išdėstau taip:

    „60. Medžioklinis ginklas išimamas iš dėklo tik atvykus į medžioklės plotus ir užpildžius medžioklei reikalingus dokumentus, užtaisomas – tik atsistojus į šaudymo vietą linijoje, atsisėdus į tykojimo bokštelį ar kitą tykojimo vietą, sėlinant ar medžiojant grandine ar katilu – pradėjus medžioti. B ir C kategorijos trumpieji šaunamieji ginklai užtaisomi, kai siekiant nutraukti kančias pribaigiamas sužeistas arba gyvagaudžiais spąstais pagautas medžiojamasis gyvūnas. Jeigu medžiojant einant su užtaisytu ginklu tenka įveikti kliūtį (peršokti upelį ar kanalą, perlipti tvorą, pereiti slidų lieptą ir visais kitais atvejais, kai kyla pavojus parkristi), prieš ją įveikiant būtina išimti šovinius iš ginklo vamzdžių. Medžioklės metu judant medžioklės plotų vienete iš vienos medžiojimo vietos į kitą medžioklinis ginklas nešamas arba vežamas be šovinio lizde, jeigu šautuvas atlaužiamas – atlaužtas. Pasibaigus medžioklei, medžioklinis ginklas įdedamas į dėklą, šoviniai iš medžioklinio ginklo išimami.“;

    2.33. pripažįstu netekusiu galios 62 punktą;

    2.34. pripažįstu netekusiu galios 63 punktą;

    2.35. pakeičiu 71.13 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „71.13. medžiojant varant, grandine ar katilu ir sėlinant medžiotojai privalo dėvėti ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos viršutinius drabužius arba galvos apdangalus ar liemenes, varovai – liemenes. Medžioklėje varant dalyvaujantis šuo apvelkamas ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos liemene arba jam uždedamas ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos antkaklis, arba šuo pažymimas kitu ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos elementu;“;

    2.36. pripažįstu netekusiu galios 72.4 papunktį;

    2.37. pakeičiu 74.1 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „74.1. pažeidžiami Medžioklės taisyklių 58.1-58.5 papunkčiuose nurodyti draudimai;“;

    2.38. pakeičiu 1 priedą ir jį išdėstau nauja redakcija (pridedama);

    2.39. pakeičiu 2 priedą ir jį išdėstau nauja redakcija (pridedama);

    2.40. pripažįstu netekusiu galios 3 priedą;

    2.41. pakeičiu 5 priedą:

    2.41.1. pakeičiu 5.1 papunktį ir jį išdėstau taip:

    „5.1. maršruto forma – kreivė arba uždaras daugiakampis, kurio teritorijos siauriausia vieta yra ne mažiau kaip 1 km;“;

    2.41.2. pakeičiu 8 punktą ir jį išdėstau taip:

    „8. Apskaitą maršrutuose būtina atlikti vieną kartą per medžioklės sezoną esant tinkamoms sąlygoms gruodžio–kovo mėnesiais Konkretų laiką pasirenka apskaitos vykdytojas, kai yra ištisinė sniego danga, atsižvelgiant į šioje metodikoje nustatytus reikalavimus sniego dangai.“;

    2.42. papildau 11 priedu (pridedama).

    3. N u s t a t a u, kad:

    3.1. įsakymo 2.5 papunktis įsigalioja 2022 m. balandžio 1 d. 3.2. iki šio įsakymo įsigaliojimo atlikto saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo rezultatai ir juos patvirtinanti įrašo žyma Lietuvos Respublikos medžiotojo biliete galioja pagal Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėse nurodytus terminus, nustatytus iki šio įsakymo įsigaliojimo.

  • Panevėžio r. rasta stumbrė krito ne nuo žmonių rankos

    Panevėžio r. rasta stumbrė krito ne nuo žmonių rankos

    Aplinkos apsaugos departamentas, atlikęs tyrimą, nustatė, kad Panevėžio regiono miške balandžio 30 d. rasta stumbrė krito ne dėl medžiotojų ar brakonierių kaltės.  

    Balandžio 30 d., ketvirtadienį, Valstybinių miškų urėdijos Panevėžio regioninio padalinio darbuotojams miške radus kritusią stumbrę, Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai pradėjo tyrimą, kad išsiaiškintų gyvūno žūties priežastį.

    Atlikę pirminę apžiūrą, Panevėžio gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai šautinių žaizdų nerado, todėl kreipėsi pagalbos į policijos pareigūnus. Pakartotinėje apžiūroje dalyvavo Panevėžio apskrities Vyriausiojo policijos komisariato specialistai. Stumbrės kūną patikrinus dviem metalo detektoriais, kulkų nerasta.

    Aplinkos apsaugos agentūros nurodymu stumbro patelės gaišena mokymo tikslais perduota Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkams.

    Aplinkos apsaugos departamento vadovė Olga Vėbrienė dėkoja Policijos departamentui už bendradarbiavimą: „Padedant Policijos departamentui, pavyko operatyviai, t. y. tą pačią dieną, sklandžiai atlikti tyrimą ir nustatyti pirminę stumbrės žūties priežastį.“

  • Jonas Šečkus apie stirninų medžioklę

    Jonas Šečkus apie stirninų medžioklę

    Iš Plungės rajono medžiotojų neabejotinai didžiausią trofėjų kolekciją turi Lietuvos garbės medžiotojas plateliškis Jonas Šečkus. Medžiokle besidomintys žmonės ir Jono gerbėjai 2002 metais jo kolekciją matė parodoje Plungės kultūros centre. Dar savo trofėjus J. Šečkus eksponavo Telšių miškų urėdijoje, Šiauliuose buvo surengęs  anomalinių ragų parodą. Žemaitijos nacionaliniame parke, viename iš dvaro pastatų,  paroda buvo organizuota Jono 70-mečio proga.

    Susidomėjimas pastarąja paroda buvo didžiulis, nes prie kiekvieno trofėjaus buvo jo aprašymas ir įvertinimo etiketė. Tai buvo kaip ir pažintinė ekspozicija, sudominusi ne tik medžiotojus. J. Šečkus yra trofėjų ekspertas.

    Nenuostabu, kad plateliškiui suteiktas Lietuvos garbės medžiotojo vardas. Tai labai patyręs medžiotojas, taiklus šaulys, puikiai išmanantis žvėrių gyvenimą, nusimanantis apie vienų ar kitų žvėrių populiaciją. Žvėrių takais jis eina nuo 1962 metų – šautuvą ant peties užsikabino, kai mokėsi Vilniaus miškų technikume.

    Pirmieji trofėjai – kiškis ir lapė. Bet koks trofėjus, jei nėra nei ragų, nei ilčių? Tad ypač apsidžiaugė, kai krito pirmas stirninas.

    Dabar stirninų ragų J. Šečkus turi apie tris šimtus. Dauguma šių žvėrių sumedžioti, kai jis atsikėlė gyventi į Platelius ir dirbo girininku. Joną labai domino anomaliniai ragai. Tarp tų trijų šimtų tokių yra daugiausia.

    Kiekvienas medžiotojas didžiuojasi savo trofėjais, bet Jonas mielai į savo kolekciją priima ir kito medžiotojo dovanotus ragus, kurie šiam atrodė menkaverčiai, o trofėjų ekspertui kuo daugiau įvairių ragų, tuo geriau. Taip jo kolekcijoje atsidūrė itin reti perukiniai ragai.

    Kaip ir dauguma šalies medžiotojų, Jonas daugiausia yra patiesęs šernų. Turi net 20 medaliais įvertintų jų ilčių. Ir dar apie 40 medaliais neįvertintų. Vis dėlto tarp J. Šečkaus trofėjų daugiausia yra stirninų ragų.

    Kiekvienas gali pasigrožėti įvairiausiais trofėjais, tarp kurių daug įvertintų medaliais, plateliškio sodyboje, turizmui skirtame pastate.

    Netrukus prasidės stirninų medžioklė. Jie medžiojami nuo gegužės 15-osios iki spalio 15-osios. Iki rujos pradžios, kuri prasideda maždaug liepos 15 dieną, reikėtų guldyti tik selekcinius stirninus.

    Jonas labiausiai mėgsta medžioti sėlindamas. Apie stirninų medžioklę jis tikrai turi ką papasakoti:

    – Kai kam atrodo, jog sumedžioti stirniną – nieko ypatingo. Tačiau brandus, kokių penkerių metų stirninas, turintis savo teritoriją, žinantis, kas joje dedasi, turintis gerą klausą ir reaguojantis į bet kokį neaiškų garsą, tampa labai atsargus ir neskuba išlįsti į atvirą vietą. Todėl dažniausiai medžiotojo šūvio sulaukia jaunesni, mažiau atsargūs.

    Aš jau vasario mėnesį imu domėtis, kokį stirniną naujuoju sezonu pirmiausia turėčiau patiesti. Būna, kad medžioklės objektu tampa stirninas apšalusiais ragais, nes kovo mėnesį jie dar auga, o naktį kartais paspaudžia keliolikos laipsnių šaltis. Tokie ragai išauga menki ir tampa selekciniai. Tačiau gali būti, jog kitais metais tas stirninas užaugins gerus ragus.

    Ragus stirninai meta lapkričio mėnesį, o per gruodį, sausį ir vasarį užsiaugina naujus. Vasario mėnesį jie dar būna padengti pantais, vadinamais aksomine odele, bet jau galima juos įvertinti.

    Neretai pasirodo ir nematytas stirninas. Aš iš anksto apvaikštau medžioklės teritoriją, numatau, kad toje vietoje būtų bokštelių, įlipu, žiūronais apžiūriu žvėrį. Jaunas stirninas galvą laiko aukštai, bėginėja, trina ragus, o senis elgiasi kur kas ramiau. Ir iš kūno linijos matyti, kokio amžiaus žvėris. Ramios būsenos senio galva būna beveik lygiai su stuburu. Ir kaklas jau suplonėjęs.

    Kiek gyvena stirninas? Pašmaikštausiu – kol medžiotojas paleidžia taiklų šūvį. O šiaip stirnų amžius yra 12–15 metų.

    Man stirninų medžioklė dažniausiai būna kombinuota – nešuosi du šautuvus: karabiną ir mažo kalibro šautuvą, jei pasirodytų lapė ar usūrinis šuo, o jie taip ir stengiasi sučiupti stirniuką. Pasėdžiu bokštelyje, pavilioju stirniną vilbyne (stirniuko balso pamėgdžiojimas, vadinasi, kažkur yra mama, tad stirninas ateina į tą vietą).

    Yra buvę, kad, paviliojus vilbyne, prie pat bokštelio atėjo stirna ir pažvelgė į viršų – kur čia jos vaikas? Esu matęs, kaip lapė gaudo stirniuką, jau gerokai prakutusį bėginėjantį po pievą, ir išgelbėjęs jam gyvybę. Kai yra stirnų vaikavimosi laikotarpis, lapės labai ieško stirniukų. Kartą stirniuką atėmiau iš usūrinio šuns. Išgirdau, kad krūmuose gailiu balsu rėkia. Atbėgęs pamačiau, kad usūrinis šuo, nutvėręs už sprando, jau jį tempia.

    Man stirninų medžioklė yra viena iš įdomiausių. Ne taip paprasta sumedžioti brandų stirniną. Dažniausiai šie žvėrys laikosi kirtimuose, o birželio ir liepos mėnesį kirtimai suželia ir jų neįžiūrėsi. Į laukymę senas ožys išeina vėliau. Tikrai nėra paprasta patiesti gerą stirniną. Tai geriau pavyksta, kai diena būna vėjuota arba lietus lyja. Žvėrys, ypač stirnos, turi išlavintą klausą ir greitai išgirsta medžiotojo žingsnius. Žinoma, kai atsirado graižtviniai šautuvai ir medžiotojas sugeba prislinkti iki kokių 150 metrų atstumo, tai jis turi didesnes galimybes. Stirninus dažniausiai medžioju ryte, nes po naktinių klajonių, prisimaitinę žvėrys mažiau jautrūs, mažiau atsargūs.

    Stirninai turi savo teritoriją. Subrendusio stirnino didesnė teritorija, iš jos būna išvaikęs silpnesnius. Geriausi ragai yra nuo 4 iki 7 metų stirninų. Vėliau išauga vis prastesni, tampa menkaverčiai.

    Įvairūs medžioklės „profesoriai“ yra sakę, kad, pamačius stirniną tolumoje, reikia dalyti ragus per pusę. Jei svoris apačioje – tai 90 proc. brandus, medžiotinas. Jeigu svoris viršuje, atšakos ilgos – stirninas perspektyvus. Toks turi būti gamtoje ir pratęsti savo giminę.

  • Panevėžio regione aptikta negyva stumbrė

    Panevėžio regione aptikta negyva stumbrė

    Aplinkos apsaugos departamentas penktadienį, balandžio 30 d., gavo pranešimą apie Panevėžio regiono miške rastą kritusią stumbrę. Siekdami išsiaiškinti įvykio aplinkybes, aplinkosaugininkai pradėjo tyrimą.

    VMU Panevėžio regioninio padalinio darbuotojai šiandien dirbdami miške aptiko strumbro patelės gaišeną. Apie kritusį žvėrį iš karto buvo pranešta Aplinkos apsaugos departamento pareigūnams.

    VMU informavo, kad stumbro patelė rasta miške, patenkančiame į VMU valdomus profesionalios medžioklės plotus. Taip pat primenama, kad nuo balandžio 1 d. VMU Panevėžio regioninio padalinio profesionaliosios medžioklės plotuose medžioklės nebuvo vykdomos.

    Pirminiais duomenimis, stumbrė galėjo būti trejų metų. Bendradarbiaujant su policijos pareigūnais bus atliktas patikrinimas, ar stumbro patelė nebuvo pašauta.

  • Išaiškino nelegalų žvėrienos konservų cechą

    Išaiškino nelegalų žvėrienos konservų cechą

    Aplinkos apsaugos departamento Alytaus valdybos pareigūnai kartu su policijos pareigūnais ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) atstovais balandžio 29 d. pagal gautą pranešimą įvykdė reidą Labanoro seniūnijoje, Švenčionių rajone. Buvo gauta informacijos, kad šioje vietovėje įsikūręs nelegalus žvėrienos konservų gaminimo cechas, o apylinkėse brakonieriaujama ir šiam cechui tiekiama mėsa. 

    Patikrinimo metu VMVT pareigūnai fiksavo faktą, kad nelegaliame ceche gaminami konservai. Departamento pareigūnai rado 54 vnt. žvėrienos konservų, apie 40 kg žvėrienos ir 34 užšaldytas bebrų uodegas. Nors sodybos savininkė teigė, kad konservus gamina savo reikmėms, pateisinančių dokumentų, iš kur gauta žvėrių mėsa, ji neturėjo. Vėliau prisipažino, kad mėsos gauna iš medžiotojų būrelio.

    Rasti konservai ir žvėriena konfiskuoti, taip pat šiuo metu atliekamas išsamus aplinkosauginis tyrimas – aplinkosaugininkai aiškinasi, iš kur buvo gaunama žvėriena, tikrina informaciją dėl galimo brakonieriavimo.

    Departamento direktorės Olgos Vėbrienės teigimu, vienas darbo prioritetų – Departamento veiklos skaidrinimas: „Tam, kaip viena iš priemonių, bus vykdoma pareigūnų rotacija. Ji itin svarbi atliekant tiek planinę, tiek neplaninę objektų kontrolę. Taigi, kilus įtarimų ar gavus informacijos apie galimus aplinkos apsaugos pažeidimus, bus pasitelkiami ir kitų valdybų ar skyrių inspektoriai, prireikus – sudaromos komisijos.“

    Taip pat O. Vėbrienė nurodė, kad didelis dėmesys bus skiriamas aplinkosauginėms akcijoms ir neplaniniams patikrinimams: Departamentas, gavęs informacijos ar turėdamas pagrįstų įtarimų, kad tam tikra veika gali prieštarauti teisės aktams ar neatitikti jų reikalavimų, iškart reaguos.

    „Dėkoju Departamento kolegoms, VMVT bei policijos pareigūnams už operatyvų bendrą reidą. Ateityje numatome ir toliau glaudžiai bendradarbiauti su teisėsaugos bei kitomis institucijomis užkardant nusikaltimus prieš gamtą ir saugant jos išteklius“, – pabrėžia Departamento vadovė O. Vėbrienė.

  • Nyderlanduose koronavirusas COVID-19 nustatytas audinėms

    Nyderlanduose koronavirusas COVID-19 nustatytas audinėms

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) balandžio 27 d. gavo informaciją iš Nyderlandų žemės ūkio, gamtos ir maisto kokybės ministerijos, kad dviejuose audines laikančiuose ūkiuose nugaišo keletas laikomų gyvūnų. Epidemiologinį tyrimą ir rizikos vertinimą atlikusi Nyderlandų kompetentinga institucija šį užsikrėtimą sieja su galimu audines prižiūrėjusių asmenų užsikrėtimu COVID-19.

    Audinėms pasireiškė kvėpavimo ir virškinimo sutrikimai. Ištyrus vienoje fermoje laikomas audines, buvo patvirtinta, kad keletas iš jų užsikrėtusios SARS-CoV-2 virusu. Pranešama, kad kiek anksčiau viename iš ūkių šiuos gyvūnus prižiūrintys asmenys buvo užsikrėtę naujuoju koronavirusu, kitame ūkyje dirbantis asmuo turėjo į gripą panašių simptomų.  

    Specialistų manymu, yra įmanoma, kad artimo kontakto metu COVID-19 užsikrėtęs žmogus virusą perduotų gyvūnui. Jautriomis šiam virusui laikomos naminės ir laukinės katės. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad gyvūnų užsikrėtimas rizikos žmonių sveikatai nekelia.

    Kaip informavo Nyderlandų atsakingos institucijos atstovai, šiuo metu audinių sveikatos būklė yra atidžiai stebima, numatoma imti papildomus gyvūnų ir aplinkos mėginius, siekiant atlikti išsamesnius mokslinius tyrimus. Tačiau audinių laikymo vietos nekelia pavojaus žmonių sveikatai, taip pat nėra jokio pagrindo nerimauti, kad virusas gali išplisti už minėtų dviejų audinių laikymo ūkių ribų.

    VMVT audines prižiūrintiems asmenims rekomenduoja atidžiau stebėti savo sveikatą ir pastebėjus požymių, būdingų COVID-19, apriboti kontaktus su gyvūnais. Taip pat būtina sustiprinti asmens higienos reikalavimų laikymąsi bendraujant su gyvūnais, dažniau nei įprasta plauti rankas, vengti fizinio kontakto, stiprinti biologinio saugumo priemonių įgyvendinimą gyvūnų laikymo vietose. Imantis atsargumo priemonių, atliekant veterinarines procedūras ir oficialius patikrinimus, būtinai naudoti asmenines apsaugos priemones. Daugiau VMVT rekomendacijų skelbiama čia.

    Pastebėjus, kad audinėms atsirado kvėpavimo sutrikimų ar joms ėmus gaišti, reikėtų kuo skubiau apie tai pranešti artimiausiam VMVT teritoriniam padaliniui, VMVT nemokamu telefono numeriu 8 800 40 403 arba privačiam veterinarijos gydytojui.

  • Medžioklės metamorfozės – sovietmečio laikotarpis

    Medžioklės metamorfozės – sovietmečio laikotarpis

    Sovietmečio enciklopedijose ir leidiniuose apie medžioklę įtvirtintas melagingas teiginys, kad po karo Lietuvoje medžiotojų draugija įsikūrė 1947 m. Tiesa, 1944/45 m medžioklės sezonas Lietuvos medžiotojams buvo beveik prarastas. Tradicinę medžioklę pakeitė sovietinių jėgos struktūrų pradėtas miškų ir laukų „šukavimas“ ieškant rezistencijos kovotojų ir besislapstančių nuo ėmimo į Raudonąją armiją vyrų. Tačiau Kaune prieškarinių medžiotojų grupelė, prikalbinusi tuometinį miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoją Vincą Peleckį, kuris gavo žodinį Ministrų tarybos pirmininko Mečislovo Gedvilo palaiminimą, ėmėsi 1945 m pradžioje organizuoti medžiotojų draugiją. Buvo pagamintas antspaudas, atspausdinta lietuvių ir rusų kalbomis 600 bilietų. Į bilietus įregistruojami medžiokliniai šautuvai ir perkami šaudmenys. Juose įrašyta 12 svarbiausių reikalavimų. Nuo 1945 m. gegužės 1 d. šie bilietai pradėti išdavinėti ne tik Kauno, bet kitų apskričių medžiotojams. Jie buvo išduodami už stojamąjį ir metinį nario mokestį respublikinio Kūno kultūros ir sporto komiteto vardu, kurio pavaldumui ir buvo priskirta Kaune atsiradusi Medžiotojų draugija. 1946 m. kovo viduryje draugijoje buvo 300 įteisintų medžiotojų, o iki šios draugijos panaikinimo 1947 m. jų skaičius Kaune padidėjęs iki 385 narių. Be šios draugijos medžiotojų bilietus 1945 m pradėjo išdavinėti ir Paruošų ministerija, kuri supirkinėjo žvėrelių kailius ir turėjo teisę prekiauti medžiokline amunicija. Oficialūs draugijos bei paruošų medžiotojai tuomet daugiausia mažomis grupelėmis ir pavieniui laukuose ieškodavo kiškių, retsykiais užsukdavo į miškų pakraščius tose vietose, kur eiguliai pasakydavo, kad galima… Kitur lįsti giliau į mišką buvo pernelyg rizikinga.

    Tačiau visuomeniniais pagrindais stumiami organizaciniai reikalai Kaune vyko lėtokai ir buvo nutolę nuo griežtos partinės priežiūros. Tuo tarpu sostinėje medžioklės klausimais ėmė domėtis aukščiausia respublikos valdžia ir asmeniškai pats pirmasis kompartijos CK sekretorius Antanas Sniečkus. (Tarp kitko, jo visai kitokių pažiūrų brolis Juozas buvo urėdu dirbęs miškininkas. Pasakojama, kad susitikę broliai ne tik bandydavo vienas kitą perauklėti, bet ir kartu pamedžioti. Tačiau tas nepadėjo: artėjant frontui Juozas iš Jūrės urėdijos pasitraukė į Vakarus, o Antanas ant svetimų durtuvų sugrįžo tėvynėn kurt „šviesią ateitį“…). Palikti medžioklės reikalų tvarkymą sąjunginio pavaldumo Kūno kultūros ir sporto komitetui A. Sniečkus matyt nenorėjo. Tad trečiųjų pokarinės okupacijos metų pabaigoje Lietuvoje buvo paruoštos organizacinės struktūros bei teisinė bazė naujo sovietinės Lietuvos medžioklės ūkio kūrimui, jo valdymą paliekant respublikos lygmenyje. Lietuvos SSR Ministrų tarybos 1947 m liepos 16 d. nutarimu Nr. 123 buvo patvirtintos naujos Medžioklės taisyklės ir įsteigta Medžioklės ūkio valdyba prie LTSR Ministrų tarybos. Apskrityse įkurti valstybinių medžioklės inspektorių etatai. (Priminsime, kad tarpukaryje valstybinio valdymo struktūrose medžioklės reikalus tvarkė vienas referentas Miškų departamente, vokiečių okupacijos metu – ten pat skyrius iš 4 žmonių). Valdybos viršininku paskirtas buvęs Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas. Jis operatyviai ėmėsi spręsti visus kitus organizacinius klausimus: paruošė tipinius medžiotojų draugijos nuostatus, Vilniuje sudarė naują medžiotojų draugijos centrinio valdymo organą – Respublikinę tarybą, kuriai pavedė organizuoti medžiotojų draugijas visoje respublikoje. Žemių ir miškų savininkai, o taip pat ir valstybinių miškų valdytojai nuo medžioklės reikalų įtakojimo buvo nustumti, medžioklės plotai ir medžiojamieji žvėrys, pavadinti vieningu medžioklės fondu ir perduoti tvarkyti minėtai valdybai.

    1947.11.22 Respublikinės tarybos pirmininkas Andrius Bulota paleido Kauno organizacinės tarybos narius, pats sudarė naują Kauno valdybą ir ją įpareigojo „perregistruoti“ visus anksčiau priimtus narius arba tiksliau sakant – atsikratyti politiškai nepageidautinų asmenų. Taip beveik tris metus Kaune veikusi pirmoji pokarinė medžiotojų organizacija baigė savo funkcionavimą. 1948 m pradžioje atlikus peratestavimą iš 385 buvusių narių paliko 313. Tad valymo nuostoliai, kaip tiems laikams, nebuvo itin dideli. Gal todėl, kad mieste į medžiotojus tada stojo nemaža atvykusių teikti „brolišką pagalbą“ rusakalbių asmenų, ar kad Kauno valdyba buvo pernelyg „minkšta“. (Mat joje 1947 m iš penkių narių du buvo operos solistai – Kipras Petrauskas ir Antanas Kučingis, dramos aktorius Borisas Nikolskis ir dar du mokslo vyrai – Kūno kultūros instituto prorektorius Antanas Jurevičius ir veterinarijos prof. Juozas Žemaitis). Pagal tuometinius „papročius“ tokioje inteligentiško atspalvio valdyboje turėjo būti koks slaptas informatorius ar bent patikimas asmuo. Apie tai konkrečių žinių neturime, bet faktas tas, kad valdžia greitai nustatė, kad valdybos narys Antanas Kučingis yra „antitarybinis elementas“ ir 1948 m. „išsiustas“ persiauklėjimui į Sibirą. Vilniuje sukurta Respublikinė draugijos valdyba buvo „kietesnė“. Be jai vadovavusio sovietų valdžios tarno A. Buloto net du valdybos nariai buvo etatiniai jėgų struktūros darbuotojai – KGB pulkininkas Petras Sargelis ir NKVD kadras, vėliau teisininkas Solomonas Zimanas. Šių žmonių reikėjo klausyti… Panašiai į visas kitas apskrityse pradėtas kurti medžiotojų organizacijų valdymo struktūras buvo įbrukama po kokį jėgos kadrų atstovą ar bent slaptą informatorių. Taip partija bandė užsitikrinti patikimą besikuriančių medžiotojų organizacijų kontrolę ir išblusinėti į ją galinčius įlįsti „liaudies priešus“. Kiek tų „priešų“ medžiotojų tarpe buvo išaiškinta 1945-1953 m laikotarpyje neturėjome galimybių nustatyti, nes „priešai“ iš medžiotojų sąrašų buvo išbraukiami pagal nekaltą formuluotę: „… išbrauktas, kaip nesumokėjęs nario mokesčio“. Taip 1947 m pabaigoje buvo įtvirtinta Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (toliau LMŽD). Nebūnant jos nariu negalėjai tapti medžiotoju. Vienintelė išimtis buvo sovietiniai kariškiai, kurie turėjo savo atskirą karinę medžiotojų draugiją, Lietuvos teritorijoje medžiojusią visose karinėse girininkijose bei poligonuose.

    Lietuvos SSR liaudies kontrolės komiteto pirmininkas Albertas Barauskas medžioklėje, 1975 m.

    Brandaus sovietmečio dovanėlės ir grimasos
    Audringai besikeičiantys socialiniai santykiai bei ūkinis gyvenimas: pasipriešinimo kovos užgniaužimas naudojant žiaurias represijas, daugumos žmonių prisitaikymas prie naujos santvarkos ir kartu paslėpta, bet iki Atgimimo rusenusi tylios rezistencijos dvasia, priverstinis kaimo kolektyvizavimas ir privataus ūkio likvidavimas, vienkiemių ir sodybų nukėlimas, gyvenviečių ir miestų plėtimas, maštabiški žemių melioracijos darbai, žemėnaudos ir žemdirbystės technologijų pokyčiai, pramonės, energetinės, ryšių, susisiekimo infrastruktūros vystymas, gamtosaugos apsiradimas, respublikos vadovų asmeninis požiūris į medžioklę ir dar daugelis kitų faktorių neišvengiamai turėjo įtakoti bei keisti laukinės gyvūnijos būklę, medžioklės pobūdį ir tvarką. Mes čia neturime galimybių bent kiek detaliau pasakoti apie visus buvusius teisės aktų, organizacinių bei institucinių struktūrų keitimus bei pertvarkymus. Suminėsime tik svarbesnius akcentus ir teigiamus bei neigiamus rezultatus.

    Vyriausioji medžioklės valdyba su valstybiniais medžioklės inspektoriais apskrityse išsilaikė iki 1960 m. Jos pavaldume 1951 m buvo įsteigti Širvintų, Metelių ir Ventės rago specialios paskirties medžioklės ūkiai, sudarantys bendrą 76 tūkst. ha plotą. Nors jų steigimas buvo pridengtas kilniais faunos tyrimų bei jos gausinimo tikslais, faktiškai tai buvo pirmosios patikimos sovietinės respublikos vadovybės medžioklės bazės. Nors galingo medžioklės valdymo aparato ir specialių ūkių kūrimas visų pirma siekė savanaudiškų tikslų, be abejo jis turėjo ir teigiamą reikšmę laukinės faunos pagausinimui. Valstybiniai medžioklės inspektoriai į kovą su brakonieriavimu įtraukė aktyvius medžiotojai, jiems suteikiant visuomeninių inspektorių statusą. Bet bene svarbiausias dalykas, užtikrinęs ramesnį gyvenimą laukinei faunai, buvo tankaus medžioklės rezervatų ir medžioklės draustinių tinklo sukūrimas visoje respublikos teritorijoje, juose uždraudžiant medžioklę dešimties metų laikotarpiui. Iki 1950 m. buvo įsteigti iš viso 13 rezervatų 94,5 tūkst. ha ir 149 draustiniai arti 300,0 tūkst. ha plote. Rezervatuose medžioklė visai uždrausta, o draustiniuose išimties tvarka „pagausėjus žvėrims“ Vyriausioji valdyba atskiras medžiokles galėjo leisti. Tuo pasinaudodavo 1-2 kartus per metus centrinių ir vietinių valdžios struktūrų atstovai. Taip apie pusė milijono hektarų po visą respubliką išmėtytų miškų ir laukų, kuriuose buvo nemedžiojama ar medžiojama tik epizodiškai, tapo ramybės oazėmis laukinei gyvūnijai, iš kurių ji pradėjo plisti ir į aplinkinius regionus. Be to, nuo 1948 m Lietuvoje prasidėjo masiškas miškų sodinimas vadinamose eroduojamose žemėse, nors daugiausia tai buvo miško įveisimas, o taip pat savaiminis užžėlimas dėl represijų bei kolektyvizacijos apleistuose laukuose. Ypač daug naujų miškų atsirado 1948 – 1960 m. Karo metais Lietuvos miškingumas buvo apie 20 proc., o baigiantis sovietmečiui jis jau persirito per 30 proc., t. y. padidėjo trečdaliu. Be to, išnyko dauguma miškuose įsiterpusių bei pamiškių sodybų. Padidėję miško jaunuolynų plotai kanopiniams žvėrims reiškė esminį mitybos sąlygų gerėjimą ir jų buveinių padidėjimą.

    Kartu su brakonieriavimo užkardymu, vyko reaklimatizavimo darbai, kai kurių sėslesnių rūšių gaudymas ir perkėlimas į naujas vietas, pirmųjų aptvarų įrengimas, diegiamos biotechninės priemonės. Šie darbai davė teigiamus rezultatus stambiųjų kanopinių žvėrių populiacijų pagausinimui ir netgi seniai išnykusių įspūdingų rūšių, kaip pavyzdžiui bebrų arba stumbrų sugrąžinimui į Lietuvos gamtą. Per karą ir pirmaisiais pokario metais briedžių buvo beveik nelikę (1948 m priskaičiuota vos 90), nes, vienur, pavyzdžiui Kuršių nerijoje, visus iššaudė sovietiniai kariškiai, kitur – savi brakonieriai ir jų medžioklė buvo visai draudžiama. Tačiau 1960 m jų jau priskaičiuota 1100 vnt. o dar po dešimtmečio briedžių populiacija respublikoje artėjo prie 10 tūkst. ir jie jau darė pernelyg didelę žalą miškams. Briedžiai pradėti medžioti 1962 m. ir gan greitai leistinas sumedžiojimo kiekis perkopė 2 tūkst. vnt. Kiek sunkiau ėjosi su elnių gausinimu, bet ir jų skaičius apie 1980 m susilygino su briedžių skaičiumi, o sovietmečio pabaigoje gerokai viršijo briedžius ir jų leistinas sumedžiojimas artėjo prie 4 tūkst. per metus. Itin greitai didėjo šernų kaimenės ir jie tapo pagrindiniu sovietmečio laikų medžioklės objektu. Tačiau medžiotojams tiesiogiai sunaudot šias gėrybes nebuvo leista. Septintame dešimtmetyje buvo įvestas privalomas stambiųjų kanopinių žvėrienos pristatymas valstybei (90 proc. sumedžiotų briedžių, 50 proc. sumedžiotų šernų). Apdirbta žvėriena daugiausia eidavo eksportui. Dalis gautų pajamų buvo grąžinama draugijai. Dar anksčiau buvo įvestas privalomas švelniaplaukių žvėrelių kailiukų supirkimas. Visa tai buvo lyg atlygis valstybei už nemokamą plotų nuomą ir nemokamas licenzijas, bet, siekiant didesnės asmeninės naudos ir mažesnių žvėrienos pridavimo planų paskatino medžiotojus klastoti gyvūnijos apskaitų bei sumedžiojimo duomenis.

    Nagrinėjant sovietmečio laikotarpį, reikia atkreipti dėmesį į tą aplinkybę, kad „tautų tėvas“ Stalinas šiek tiek epizodiškai medžiojo tik jaunystėje, o vėliau ją laikė beprasmiu laiko leidimu ir pasitenkino žmonių galabinimu, o po jo atėję SSSR vadovai visi buvo aistringi medžiotojai. Tad galima kelti hipotezę, kad kaip tik prie šių vėlesniųjų vadovų A. Sniečkus ir jo reikalo tęsėjai galėjo dar labiau nesivaržydami steigti prestižinius medžioklės ūkius ir nesibaimindami investuoti į faunos pagausinimą bei kitų medžioklės reikalų tvarkymą.

    Vyriausioji medžioklės ūkio valdyba 1960 m. performuota į Gamtos apsaugos komitetą (toliau GAK) prie Lietuvos SSR Ministrų tarybos. Medžioklės rezervatai ir draustiniai buvo panaikinti, o vietoje jų įsteigti pirmieji gamtiniai rezervatai ir įvairaus profilio draustiniai, kurių kiekis ir plotas vėliau buvo didinami. 1974 m. įkurtas pirmasis nacionalinis parkas (dabar – Aukštaitijos), 1976 m Kuršių nerijos valstybinis miško parkas. Taip pat panaikinti buvę gan kuklūs specialūs medžioklės ūkiai, o vietoje jų kuriami galingi nauji valstybiniai medžioklės ūkiai (Širvintų, Šunskų, Naujamiesčio ir Gulbinų). Jie „išsiplėtė“ iki 323 tūkst. ha, t. y. tapo 3,5 karto didesni nei buvę specialios paskirties ūkiai ir išliko GAK pavaldume. Tad ir po šių pertvarkymų Lietuvoje atsiradusiems profesionaliems gamtos saugotojams teko ir toliau atlikti valdžios ginklanešių funkcijas. Be to, jų šventa pareiga buvo slėpti viską apie nomenklatūros medžiokles nuo visuomenės.

    Centre „jojantis“ ant briedžio – SSSR gensekas N. S. Chruščiovas su savo aplinka po medžioklės Zavydovo medžioklės ūkyje Pamaskvėje.

    Sovietmečio pabaigoje Vilniuje buvo 14 nomenklatūrinių medžioklės būrelių, kurių nariai nors ir priklausė LMŽD, bet patys būreliai buvo tiesiogiai GAK žinioje. Dalis jų buvo numeruoti dalis turėjo pavadinimus: I, II, IIA, III, IIIA, IV, IVA, V, VI, Miškų ūkio ministerijos, Finansų ministerijos, LKP CK aparato, Valstybinio plano komiteto, Valstybinio Gamtos apsaugos komiteto. Iš viso šiuose būreliuose medžiojo keletas šimtų žmonių (greičiausia apie 400-500). Išskirtiniais reikalavimais išsiskyrė I ir II būreliai, kuriems priklausė aukščiausi sovietinės Lietuvos elito atstovai. I būreliui faktiškai vadovavo LKP CK pirmasis sekretorius, o II-am – antrasis. Jie ir sudarydavo šių būrelių narių sąrašus. Likusiųjų būrelių narių sąrašus sudarydavo atitinkamų žinybų vadovai derindami su GAK. Narystė buvo grindžiama pareigybių partinėje ir vyriausybinėje hierarchijoje principu, bet atskirais atvejais durys atsiverdavo ir ryškiausioms mokslo bei meno pasaulio žvaigždėms arba artimiems giminėms. Techniškai pirmąjį būrelį iki sovietmečio pabaigos aptarnavo ir kartu su vietiniais medžioklės ūkių darbuotojais jiems medžiokles organizavo GAK-o Medžioklės skyriaus viršininkas Gediminas Tursa. (G. Tursa – garsios tarpukario Lietuvos veikėjų Vileišių šeimos atžala, 1941 m tremtinys, po karo motinos slapčia pargabentas į Lietuvą. Buvo globotas prof. Tado Ivanausko ir labai gerai baigęs studijas iš karto pakliuvęs į kuriamą GAK. Pastebėjęs jo išskirtinius medžioklės organizavimo gabumus, pats A. Sniečkus pareikalavo V. Bergo jauną specialistą paskirti šiam atsakingam darbui. V. Bergas aišku sutiko, o ir Lietuvos SSSR KGB vadovai sutiko su pirmojo sekretoriaus užgaida, kad jo aplinkoje darbuotųsi „buržujų palikuonis“ ir buvęs tremtinys, bet kategoriškai nesutiko, kad jis įstotų į partiją ir pakiltų į kokį nors aukštesnį postą nei GAK-o skyriaus viršininko pareigos. Tačiau ir šiame poste dirbdamas G. Tursa padarė nemaža visam medžioklės ūkiui naudingų darbų. Sulaukus nepriklausomybės jam teko patirti nemažai kritikos dėl bendravimo su nomenklatūra ir kiek mažiau pagyrų už atliktus darbus).

    Nusižiūrėjusi į valdžią, o gal jos paraginta ir LMŽD pradėjo intensyvinti savo veiklą. 1975 m vietoje buvusių labai ribotų galimybių priskirtinių medžioklės ūkelių, pradėti steigti LMŽD medžioklės ir žūklės ūkiai. Iš viso jų buvo įsteigta 11 vnt. Ūkiai užsiėmė su medžiokle susijusia veikla, daugiausia žvėrienos tiekimu eksportui, biotechninėmis priemonėmis, statė fazanynus, aptvarus, teikė įvairias paslaugas atitinkamiems draugijos skyriams ir medžiotojų būreliams. Be to, šie ūkiai turėjo skyriaus rezervinius ar kitaip vadintus medžioklės plotus, nepriskirtus konkretiems medžiotojų būreliams, kurie buvo naudojami vietinės nomenklatūros pamaloninimo ir LMŽD skyrių bei ūkių vadovybių reikmėms. Taip ilgainiui netgi kai kurie draugijos rajoniniai skyriai, o ypač centrinė struktūra, tapo pakankamai įtakingomis bei turtingomis institucijomis. Baigiantis sovietmečiui LMŽD be suminėtų medžioklės – žūklės ūkių dar valdė žvėrininkystės ūkį Trakuose, Laukystos žuvų veislyną, Lietuvos zoocentrą, Vilniaus medžioklės žūklės reikmenų ir poligrafijos darbų įmonę, parduotuvę „Gamta, medžioklė, žūklė“, fazanynus ir kt. Kai kurie objektai už valstybės investicijas ir savas lėšas turėjo pasistatę administracinės, ūkinės – gamybinės ir gyvenamos paskirties statinių, valdė nemažai žemių. Nors atlyginimai buvo maži, sistemoje dirbo keli šimtai darbuotojų. Metinės LMŽD pajamos 1989 m sudarė 3, 8 mil. rub. Draugija rėmė sportinį šaudymą, turėjo šaudyklą, organizavo įvairaus lygio vietines ir tarptautines medžioklės trofėjų bei medžioklinių šunų parodas, medžiotojų ir žvejų šventes.
    Grįžtant prie laikmečio blogybių, reikėtų pridurti, kad nomenklatūrinių medžiotojų nerašytos privilegijos kėlė paprastų medžiotojų nepasitenkinimą, bet dar gilesnis konfliktas tvyrojo tarp medžiotojų ir medžioklės plotų tiesioginių valdytojų – miškininkų bei žemdirbių, kurie buvo nustumti nuo medžioklės reikalų reguliavimo. Į jų pretenzijas dėl medžiojamų gyvūnų daromos žalos miškams ir pasėliams buvo visiškai nereaguojama, prie apsaugos priemonių, kurios buvo brangios, niekaip neprisidedama. Esamų žvėrių kiekio bei sumedžiojimo apskaitų sistema bei privalomas žvėrienos eksportas tiesiog skatino medžiotojus sukčiauti, rodyti jų mažesnį nei faktinis kiekį ir gauti mažesnes sumedžiojimo užduotis. Faktiškai žvėrių buvo daugiau ir todėl didėjo jų daroma žala. Ypač netikslūs pagrindinio medžioklės objekto – šernų rodikliai, nes neretai ant vienos licenzijos buvo „guldomas“ ne vienas, o ant visų jos keturių kampų po vieną šerną. (Didžiausias senuose protokoluose mūsų surastas ant vienos licenzijos „paguldytų“ šernų skaičius buvo 7 šernai). Dėl reikalavimo pristatinėti privalomam supirkimui švelniaplaukių žvėrelių kailius jų sumedžiojimo apskaita irgi buvo beveik niekinė. Tačiau skaudžiausia sovietmečio laikų ne tik su medžiokle, bet ir su visa natūralia gamta susijus blogybė – smulkiųjų medžioklės objektų: kiškių, kurapkų, tetervinų ir kitos smulkiosios faunos praradimai. Jeigu tarpukario Lietuvoje, skaičiuojant pagal kasmet eksportuotų kailiukų kiekius, galėjo bėgioti apie pusė milijono kiškių, tai 1960 m dabartinėje gerokai didesnėje Lietuvos teritorijoje jų buvo apie 150 tūkst., o paskutiniame sovietmečio dešimtmetyje jau svyravo tik 100 – 50 tūkst. ribose. Smulkiosios faunos sparčiam nykimui startą davė po kolektyvizacijos sekę žemėnaudos struktūros, žemės ūkio technikos, žemdirbystės pokyčiai bei radikaliai keitusi kraštovaizdį žemių melioracija bei kaimo „nusodybinimas“. Lygiagrečiai ar kiek vėliau atsirado invaziniai plėšrūnai mangutai ir kanadinės audinės, o vištinių paukščių dėtis bei jauniklius noriai valgė ir šernų kaimenės. Galutinai smulkiąją medžiojamą fauną nokautavo prasidėjusi beveik visų plėšrūnų globa ir atskirų jų rūšių nereguliuojamas gausėjimas.
    Tad atėjus laisvės laikams teoriškai lyg ir turėjo būti aišku, ko reikia griežtai atsisakyti, ką keisti ir ką išsaugoti bei tobulinti, tačiau praktiškai kai kas pavyko, o kai kas padaryta atvirkščiai.

  • Naujų „Pulsar“ termovizorių apžvalga

    Naujų „Pulsar“ termovizorių apžvalga

    Šių metų kovo mėnesį kompanija „Pulsar“ Lietuvoje pristatė tris naujus termovizorius. Rinkoje pasirodė Helion 2 XP50, Accolade 2 LRF XP50 ir Axion XM30S.

    Naujieji Helion ir Accolade termovizoriai turi naują 40 milikelvinų šilumai jautresnį jutiklį. Vizualiai termovizoriai beveik niekuo nesiskiria išskyrus mėlyną įjungimo mygtuką ant Helion XP50 antro modelio. Kviečiu pasižiūrėti termovizorių apžvalgą ir vaizdo kokybės palyginimą.

    Nuoroda į gamintojo puslapį ir techninius parametrus.

    „Miske.lt“
    Deividas Staponkus

  • Dėl saugaus elgesio medžioklėje egzaminų

    Dėl saugaus elgesio medžioklėje egzaminų

    Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 ,,Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo‘‘visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskeltaskarantinas, kurio sąlygos nuo vakar buvo pakeistos.

    Kadangi, kai kuriems Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos medžiotojams baigėsi saugaus elgesio medžioklėje egzamino galiojimo laikas, tad jau galėsime organizuoti praktinio šaudymo ir teorinių žinių patikrinimo egzaminus savo rajonų draugijų nariams.

    Siūlome, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro – valstybės lygio ekstremaliosios situacijos valstybės operacijų vadovo 2020 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. V-970 ,,Dėl reikalavimų laisvalaikio užsiėmimams atviroje erdvėje‘‘ (pridedamas) nuostatomis, organizuoti saugaus elgesio medžioklėje teorinių ir praktinių žinių patikrinimo egzaminus.

  • Lietuvoje pradedama laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės

    Lietuvoje pradedama laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) šiandien, balandžio 21 d., pradeda pavasarinę laukinių gyvūnų vakcinaciją nuo pasiutligės. Buferinėje 50 kilometrų zonoje pasienyje su Baltarusijos Respublika ir Lenkija iš orlaivių bus išmėtyta 505 tūkst. jaukų, vakcinaciją tikimasi baigti iki gegužės pabaigos.

    Lietuvoje paskelbus karantiną šiuos, dar kovo mėnesio pabaigai planuotus, darbus teko nukelti beveik mėnesiu vėliau. Pasak VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus patarėjos Kristinos Stakytės, laukinių gyvūnų vakcinacija Lietuvoje sistemingai vykdoma daugiau kaip dešimtmetį, todėl pasiutligės atvejų beveik nebepasitaiko. Tačiau kaimyninėse šalyse, pavyzdžiui, Baltarusijoje, pasiutligė yra paplitusi ir tarp naminių, ir tarp laukinių gyvūnų, todėl visada išlieka rizika, kad į Lietuvą užsikrėtusių laukinių gyvūnų gali atklysti.

    Nors mėtomi jaukai su vakcina atitinka visus saugumo standartus ir nekelia pavojaus nei žmonių, nei gyvūnų sveikatai, tačiau specialistai perspėja, kad gyventojai, radę jauką, jo neliestų ir nerinktų.

    Jauko viduje yra aštri membrana su vakcina, kuria galima susižeisti. Tokiu atveju rekomenduojama nusiplauti rankas ir, jei reikia, žaizdą dezinfekuoti. Dėl tokio kontakto užsikrėsti pasiutlige žmogui pavojaus nėra – vakcina yra visiškai saugi ir patikrinta.

    Pastebėjus, kad jauką netyčia surado ir suėdė augintinis, rekomenduojama keletą dienų stebėti jo sveikatos būklę, pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Naminiams gyvūnams šie jaukai nepavojingi.

    Pasak specialistų, naminių ir laukinių gyvūnų vakcinacija – vienintelis efektyvus būdas kovoti su pasiutlige. Norėdami apsisaugoti, gyventojai taip pat turėtų vengti tiesioginių kontaktų su benamiais ar laukiniais gyvūnais. Visi šunų, kačių ar šeškų šeimininkai savo augintinius nuo pasiutligės privalo vakcinuoti kartą per 12 mėnesių, arba, jei naudojama ilgo veikimo vakcina, – pagal jos gamintojo instrukcijas. Vakcinavimą atlikęs veterinarijos gydytojas į skiepų pažymėjimą arba gyvūno augintinio pasą turi įrašyti datą ir skiepų galiojimo laiką.

    Praėjusiais metais dėl pasiutligės įtarimo Lietuvoje buvo ištirta 314  mėginių, daugiausia – laukinių gyvūnų  (atitinkamai 81 lapės ir 64 usūrinių šunų). Taip pat ištirta 20 šunų ir 20 kačių. Visų tyrimų rezultatai buvo neigiami. Paskutinį kartą pasiutligė nustatyta nugaišusiai lapei pasienyje su Baltarusija 2018 m. 

    Kaip skelbia Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija, pasaulyje kasmet nustatoma daugiau kaip  55 tūkst. žmonių mirčių nuo pasiutligės atvejų, daugiausia – Azijos ir Afrikos žemynuose. Lietuvoje paskutinis mirties atvejis užregistruotas 2007 m., kuomet 42 metų vyrui, keliavusiam po Indiją, įkando šuo.