Po skandalo dėl lankų įteisinimo medžioklėje medžiotojų bendruomenė nusprendė netylėti. Penktadienį, kai vėl rinkosi Medžioklės taryba svarstyti Medžioklės taisyklių pakeitimų, medžiotojai prie Aplinkos apsaugos ministerijos surengė taikų mitingą.
Šį kartą apsiginklavę ne šautuvais, o lozungais „Aš už saugią medžioklę“, „Aš esu medžiotojas“ ir kitais, lydimi savo keturkojų draugų bei pasiėmę medžioklinius ragus, medžiotojai iš visos Lietuvos rinkosi į mitingą „Mes už taisyklingą ir etišką medžioklę“.
Mitingo tikslas – parodyti, kad medžiotojai pavargo nuo nuoseklaus šmeižto ir nori būti išgirsti. Į Vilnių važiavo ir Šakių rajono Pavingrupio medžiotojų klubo vadovas Jaunius Stonkus bei du klubo nariai, o prie jų prisijungė ir vienas medžiotojas iš Lekėčių. Anot J. Stonkaus, mitingas praėjo taikiai, be jokių incidentų.
„Ateityje medžiotojai visada žada panašiais būdais parodyti, kad jie yra, kad ir juos reikia gerbti, ir jų nuomonė, svarstant taisykles, yra svarbi, ne vien tų, kurie su medžiokle iš viso neturi nieko bendro, bet nori spręsti, kaip ir su kuo mums medžioti. Tai neteisinga. Pavargom tylėti“, – reziumavo J. Stonkus.
Pasak medžiotojų klubo vadovo, kol beveik 100 medžiotojų iš visos Lietuvos taikiai mitingavo, visuomenininkai aktyvistai, kurie yra priešiškai nusiteikę prieš medžiotojus, nepasirodė. Tačiau, kaip vėliau buvo parodyta per įvairius televizijos kanalus, apie 20 visuomenininkų prie ministerijos piketuoti rinkosi vakare, o pagrindinė jų išsakyta mintis – uždrausti pramoginę medžioklę.
Kraštietis, ilgametis Medžioklės trofėjų apžiūros komisijos narys, Kazlų Rūdos aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausias specialistas Kęstutis Lopeta sako, kad medžioklės taisyklių pakitimai ne medžiotojų bendruomenių tikrai neturėtų jaudinti, nes jie reguliuos tik pačių medžiotojų veiklą, o kai kurie pakitimai yra labai nežymūs.
„Ne medžiotojams neturėtų rūpėti, su kuo medžioja medžiotojai. Svarbu, kad jie tai daro teisėtai ir pagal galiojančias taisykles“, – konstatavo K. Lopeta.
Beje, anot inspektoriaus, lankininkų rajone ir neturime.
Tarp ministro Kęstučio Mažeikos parengtų Medžioklės taisyklių pakeitimų gegužės 8 d. įsakyme buvo įrašytas medžioklės su lankais leidimo punktas, kuris po skandalo buvo išbrauktas, o penktadienį nuspręsta, kad jį dar kartą teks peržiūrėti, bet tik išdiskutavus su visuomene. Sulaukus nemenko ažiotažo dėl šio punkto, iš viceministrės posto lėkė Rasa Vaitkevičiūtė, kuri, beje, tuo pačiu metu dar buvo įsipainiojusi į saugotinų ančių medžioklės skandalą.
Kas dar yra tuose parengtuose ministro Medžioklės taisyklių pakeitimuose, kad jie taip smarkiai kaitina prieš medžioklę nusiteikusių visuomenininkų, nevyriausybinėms organizacijoms priklausančių, vadinamų „žaliųjų aktyvistų“ kraują? Ir ar tikrai tie pakeitimai yra tokie svarbūs ir reikalingi patiems medžiotojams?
Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos (ŠMŽD) medžioklės žinovas, žuvininkas Gintautas Liepuonis sako, kad medžiotojams labai svarbūs visi pakeitimai, o ypač punktai, kurie leistų naudoti medžioklėse ne tik lankus, bet ir išplėsti naktinio matymo prietaisų naudojimo spektrą, naudoti garso slopintuvus, medžioklinius šunis. Apskritai, anot žinovo, medžiotojų bendruomenei iš tikrųjų nusibodo pats faktas, kad „žalieji“ nuolat dergia medžiotojų vardą, drabsto juos įvairiausiais purvais, priešina su kita visuomenės dalimi, juos įvairiausiai žodžiais įžeidinėja socialiniuose tinkluose.
Gintautas Liepuonis
„Gana ant mūsų pilt. Kiek mes galim tylėt ir kentėt? Parodysim ir savo poziciją. Ilgai mes kentėm jų visokius išpuolius. Pavargom“, – sako G. Liepuonis.
Paklaustas, ar medžiotojams reikalingi tie lankai, nes rajone nėra nė vieno su lanku medžiojančio žmogaus, žinovas atsako vienareikšmiškai: „Mes tik už tai. Užsienyje labai daug kur yra įteisinti lankai, todėl pas mus negali su lankais medžioti atvykę užsieniečiai? Keista padėtis. Latvijoje leidžiama medžioti tiek su lankais, tiek su naktinio matymo prietaisais, bet didesnio žvėrių iššaudymo neužfiksuojama, o brakonieriai šiuos prietaisus naudoja pas mus jau seniai. Brakonieriams viskas leidžiama, o medžiotojams, kuriems suteikta teisė ir reguliuoti žvėrių populiaciją, selekciją, neduoda įrankių.“
Anot žinovo, skandalas dėl lankų vėl supriešino medžiotojų bendruomenę su visuomene, negana to – viešai per masines informavimo priemones ištransliuojama tik priešiškai nusiteikusios pusės nuomonė.
„Po ministro pasirašymo dėl Medžioklės taisyklių pakeitimų penkios panelės atsistoja prie ministerijos, garsiau parėkauja ir ministras atšaukia punktą, kuris leistų įteisinti medžioklę su lankais. Medžiotojai parodo šiuo atveju tik savo išprusimą – mes nei ėjom kažkur, nei šaukėm, nei žeminom kitų ar įžeidinėjom, laikėmės kultūros, bet atėjo riba ir pradėsim po truputį reikšti savo nuomonę. Dėl to penktadienį ir rinkomės prie ministerijos“, – sako G. Liepuonis.
Anot žinovo, tai, ką „žalieji“ kalba apie medžiotojus, visiškai neatitinka jų koncepcijos.
„Ar mums bus smagu eiti į tą mišką, jeigu mes visus žvėris išsišaudysim?
Pagal ‚žaliuosius“, mes tik taip ir tedarome – nieko daugiau neveikiam, tik žudom žvėris. Bet žvėrių populiacija tik didėja“, – apgailestauja dėl požiūrio siaurumo G. Liepuonis ir aiškina, kad medžioklę ir jos išlaidas finansuoja patys medžiotojai, o to niekas nemato, be to, niekas neįvertina, kai jie prižiūri miškus rinkdami šiukšles ir šaltomis žiemomis išveža tonas pašaro žvėrims į mišką, o viskas apmokama iš asmeninių lėšų. Medžiotojai moka didžiulius mokesčius ir gaudo brakonierius.
„Įdomu būtų sužinoti, ar nors vienas iš jų (aktyvistų) yra matę tą žvėrį natūralioje gamtoje, kaip jis elgiasi, kaip atrodo. Tai ne tas pats, kas gyvūną matyti zoologijos sode. Svarbiausia medžioklėje yra tas pats jausmas, kai vakare išeini į pamiškę, čiulba paukščiai ir atbunda gamta, stebėti ją, būti to dalimi. Aš abejoju, ar jie žino, koks tai jausmas“, – svarsto G. Liepuonis.
Medžioklės žinovas sako, kad labai gaila dėl priešiškai nusiteikusių visuomenininkų veiksmų, tačiau medžiotojai nuo šiol žada irgi daugiau nebetylėti – viešinti jų išpuolius, taikiai išreikšti savo nuomonę, aktyviau reikštis socialiniuose tinkluose ir kitur, kad visuomenėje būtų ištransliuota ir išgirstos abiejų pusių nuomonės, ne vien aktyvistų visuomenininkų.
Penktadienį prie Aplinkos apsaugos ministerijos surengtame medžiotojų mitinge „Mes už taisyklingą ir etišką medžioklę“ dalyvavo apie 100 žmonių iš visos šalies, o tarp kurių buvo keturi ir mūsų rajono medžiotojai: Pavingrupio medžiotojų klubo vadovas Jaunius Stonkus ir du klubo nariai bei vienas medžiotojas iš Lekėčių.
Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas, žuvininkas Gintautas Liepuonis sako, kad medžiotojai pradės viešinti priešiškai nusiteikusių visuomenininkų, aktyvistų veiksmus ir elgiasį tiek įvairiausiais renginiuose, tiek socialiniuose tinkluose, primindami ir apie savo, medžiotojų, teises.
Gegužės 18 d., praėjusį pirmadienį, Lazdijų r., Seirijuose, vykdydami reidą Alytaus gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai sulaikė brakonierių, neteisėtai sumedžiojusį bebrą, be to, jo sodyboje rasti ir nelegalūs žvejybos įrankiai.
Brakonierius neteisėtai medžiojo spąstais be medžioklės leidimo. Pažeidėjas nelegaliu medžioklės įrankiu – spąstais, sugavo draudžiamą šiuo metu medžioti gyvūną – bebrą.
Aplinkosaugos pareigūnai apieškojo asmeniui priklausančios sodybos teritoriją, kurioje rasti draudžiami ne mėgėjų žvejybos įrankiai. Pažeidėjas neteko statomojo ir traukiamojo tinklo, o už neteisėtai sumedžiotą bebrą jam gresia bauda nuo 800 iki 1800 eurų. Taip pat teks atlyginti gamtai padarytą žalą, kuri siekia 348 eurus.
Gegužės 22 d. vyko Medžioklės tvarkymo konsultacinės tarybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos išplėstinis posėdis nuotoliniu būdu. Džiugu, kad posėdžio metu medžiotojų kolektyvus vienijančios organizacijos laikėsi vieningos bendros pozicijos.
Posėdžio svarbiausi nutarimai:
dėl medžioklės su lankais, dėl medžioklės saugomose teritorijose ir dėl medžioklės tamsiu paros metu su šunimis bus sprendžiama sudarytose darbo grupėse;
neliks stirnų ir danielių limitų, stirninai bus medžiojami nuo gegužės 1 d.;
saugaus elgesio medžioklėje žinių patikrinimas vyks kas trejus metus;
statant bokštelį bus reikalinga sutartis su žemės ir miškų savininkais;
suvienodinti tauriųjų elnių ir briedžių patinų medžioklės terminai;
Nuo tada kaip rinkoje pasirodė pirmieji termovizoriai technologijos ženkliai patobulėjo. Pradžioje aktualiausi parametrai kurie nulemdavo matomo vaizdo kokybę buvo detektoriaus raiška, objektų aptikimo atstumas, ekrano skiriamoji geba. Vėliau vis daugiau pradėjo lemti programinė įranga.
Pastaruoju metu vienas iš svarbių parametrų, apibūdinančių šiluminio jutiklio kokybę, tapo NETD – triukšmui ekvivalentiškas temperatūrų skirtumas (noise equivalent temperature difference), arba temperatūrinis jautrumas, kuris matuojamas milikelvinais (mK).
Veikimo metu šilumos detektorius fiksuoja ne tik naudingą objekto šiluminės spinduliuotės signalą, bet ir pašalinį triukšmą, kuris trukdo formuoti kokybišką vaizdą.
Vaizdas iš termovizoriaus su jutikliu, kurio NETD vertė mažesnė kaip 40 mK
Vaizdas iš termovizoriaus su jutikliu, kurio NETD vertė mažesnė kaip 50 mK
Kai triukšmas yra lygus mažiausiam temperatūrų skirtumui, kuris gali būti išmatuotas, šiluminis detektorius nebegali atskirti naudingo šiluminio signalo nuo triukšmo, o vaizde esantis objektas susilieja su fonu arba kitais objektais ir tampa neįžiūrimas. Paprastai kalbant, jei po lietaus stebimas žvėris yra šlapias, kaip ir jį supanti aplinka, jis matomas neryškiai. Tai yra todėl, kad žvėries paviršiaus temperatūra yra tokia pati kaip ir aplinkos.
Kuo didesnis triukšmo lygis, tuo didesnis detektoriaus NETD parametras (jo vertė milikelvinais) ir tuo blogiau detektorius sugeba atskirti mažus temperatūrų skirtumus.
Kuo mažesnė NETD vertė, nurodyta milikelvinais, tuo geriau jutiklis gali fiksuoti nedidelius stebimų objektų temperatūrų skirtumus.
<40 mK (puikiai)
<50 mK (gerai)
<60 mK (leistina)
<80 mK (priimtina)
Atskiram jutikliui arba termovizoriui, kuriam atliekamas matavimas, gali būti nurodyta konkreti NETD reikšmė (be „<“ ženklo). Vieno tipo įrenginių partijai NETD vertė paprastai nurodoma su ženklu „<“ („mažesnė kaip“).
Sąlygomis, kai stebimų objektų temperatūrų skirtumai yra minimalūs (šaltas oras, lietus, rūkas), mažesnę NETD vertę turintis termovizorius parodys kokybiškesnį ir informatyvesnį vaizdą, net objektų detalės, kurių temperatūrų skirtumai yra maži, atrodys labiau kontrastingos ir pastebimos.
NETD vertei matuoti naudojamas juodasis kūnas – įrenginys (objektas), imituojantis vienalytę užduoto lygio temperatūrą. Matuojant nustatoma tam tikra juodojo kūno temperatūra. Per užduotą laiko tarpą daromas tam tikras juodojo kūno paviršiaus nuotraukų kiekis.
Vėliau pagal gautas nuotraukas sudaroma visų pikselių verčių per nurodytą laiko tarpą histograma. NETD apskaičiuojamas pagal šios histogramos standartinį nuokrypį, išreikštą milikelvinais.
Renkantis termovizorių reikėtų atkreipti dėmesį į NETD. Tai vienas svarbesnių parametrų kuris nusako, jautrumą šilumai ir kaip gerai tą skirtumą matysite. „Pulsar“ Helion 2 ir Accolade 2 LRF, sumontuoti naujos kartos šilumos 40 mK jutikliai.
Viešojoje erdvėje apie medžioklę pasipylė mitų ir epitetų lavina. Ko tik apie save neprisiklauso medžiotojai: jie ir žvėrelių žudikai, ir baubas naminių gyvūnėlių augintojams. Medžioklė vadinama nomenklatūros pramoga, apie ją skleidžiami niekuo nepagrįsti gandai. Paskutinis lašas, perpildęs rajono medžiotojų kantrybę, buvo skandalas dėl medžioklės su lankais įteisinimo: viešojoje erdvėje ant medžiotojų buvo papilta tiek purvo, kad jie nusprendė nebetylėti. Po daugelio rajono medžiotojų būrelių atstovų susitikimo pokalbiui apie medžioklę su „Rokiškio Sirena“ jie delegavo keletą savo atstovų. Pašnekovai pabrėžia: jie atviri diskusijoms, ir, pasibaigus karantinui, mielai susėstų su nevyriausybinių organizacijų, besirūpinančių gyvūnų apsauga, atstovais prie bendro stalo viešiems debatams apie aktualiausias gyvūnų apsaugos problemas.
Medžioklė etiniu požiūriu.
Pokalbį su redakcijos svečiais pradėjome nuo esminio klausimo: medžioklė etikos atžvilgiu. Apie šią veiklą istoriniame ir moraliniame kontekste kalbėjome su Juodupės, Lukštų ir Onuškio klebonu Aivaru Kecoriumi. Jau pats faktas, kad šis kunigas žinomas kaip puikus medžiotojas, liudija, kad Katalikų bažnyčia medžioklę laiko žmogui priimtina veikla. Dvasininkas priminė Senojo testamento Pradžios knygos skaitinį apie Žemės sutvėrimą. Kurį Didįjį Šeštadienį tikintieji klausė visose šalies bažnyčiose (norintieji jį pasiklausyti, Didžiojo Šeštadienio pamaldų vaizdo įrašą gali rasti „Rokiškio Sirenos“ interneto svetainėje bei facebook paskyroje).
Kunigas Aivaras Keciorius, remdamasis Šventuoju raštu, kalbėjo apie rūpestį ir pagarbą gyvūnams.
Senajame testamente, pasak pašnekovo, medžioklė yra dažnai minima. Apie tai, kokią teisę ir pareigą gyvūnams turi žmogus, nusakoma jau minėtoje Pradžios knygoje: „Dievas tarė: „Tepagimdo žemė visų rūšių gyvūnų: galvijus, roplius ir visų rūšių laukinius gyvulius!“ Taip ir įvyko. Dievas padarė visų rūšių laukinius žemės gyvulius, visų rūšių galvijus ir visų rūšių žemės roplius. Ir Dievas matė, kad tai gera. Tuomet Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą; tevaldo jis ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“.
„Dievas sukūrė kūriniją: žuvis, paukščius, žvėris, ir džiaugėsi, matė, kad tai gera. Sukūrė žmogų – tobuliausią kūrinį – ir skyrė jam pareigą: viešpatauk, valdyk, rūpinkis“, – citatą paaiškino dvasininkas. Pasak kunigo, medžioklė turi gilias istorines ir krikščioniškąsias šaknis. Ji daugelį amžių žmonėms buvo maisto ir aprangos šaltinis. Dabar, vystantis technologijoms, atsiranda naujų šaltinių, todėl jos, kaip būtinos išgyvenimui veiklos reikšmė sumažėjo. Tačiau niekas neatšaukė Dievo skirtos pareigos žmogui rūpintis žvėrimis. Ir medžioklė tai nėra šūvis į žvėrį. Šūvis – tik paskutinė jos stadija. O iki tol – ilgas rūpestis gyvūnu. „Pirma rūpiniesi, globoji, o tik tada gauni mainais. Juk tam, kad galėtumėte pagarbiai pasidžiaugti medžioklės trofėjumi, pirma reikia žvėrimi rūpintis, kad jis išgyventų, užaugtų sveikas ir gražus. Ne veltui krikščionybė moko, kad tik duodamas gauni“, – pabrėžė A. Kecorius. Paklaustas, kelerių metų stirninas gali būti medžiojamas dėl trofėjinių ragų, pašnekovas atsako: ne mažiau šešerių metų. Jis teigė, kad medžiotojas niekuomet nešauna į visa, kas juda, net jei ir yra leidžiama. „Štai, tarkime, jei galima medžioti stirninus ar elnius, tai nereiškia, kad pamatęs įspūdingą žvėrį, į jį šausi. Galvoji: gal geriau palaukti, kad šis perduotų savo genus ateities kartoms. Medžiotojas selekcininkas turi lankyti gausybę kursų, žinių patikrų“, – sakė dvasininkas. Medžioklės taisyklės griežtos: yra nustatyti terminai, griežtos kvotos. Tačiau net ir tuomet, kai leidžia kvota, ne visuomet medžiojama: būrelio nariai geriau už kitus žino, kada verčiau patausoti žvėrį.
Jam antrino ir kiti pašnekovai: tam, kad būtų ką medžioti, reikia daug metų intensyviai rūpintis žvėrimis: juos maitinti šaltomis ir giliomis žiemomis, skirti laiko ir vasarą. Pavyzdžiui, šiomis dienomis rajono žvėrių pašarinėse aikštelėse medžiotojai iškabino per toną druskos gabalų, nupirktų savo lėšomis, kad gyvūnai galėtų gauti jiems reikalingų mikroelementų. Kunigas A. Kecorius pabrėžė ir tai, kad medžioklėje svarbus pagarbus santykis su gamta ir žvėrimis. Apie 80 proc. medžiotojo dienotvarkės ir sudaro gamtos pažinimo dalykai. Ne tik kursai, egzaminai, bet ir dėmesys, rūpestis, stebėjimas, savo krašto miškų ir jų gyventojų pažinimas. Krikščionybėje šią sritį reglamentuoja penktasis Dievo įsakymas „Nežudyk“. A. Kecorius pabrėžia: medžiotojas – ne žudikas ir ne vartotojas. „Netgi skerdyklos darbuotojas, nuo kurio rankos krinta per dieną dešimtys gyvūnų, žudiku nelaikomas. Tai kodėl juo laikomas medžiotojas, kuris per metus sumedžioja vos vieną-kitą žvėrį?“ – retoriškai klausė jis. Ir krikščioniškoji etika, ir medžiotojų etika draudžia kankinti gyvūnus. Tad saugus elgesys su ginklu, šaudymo įgūdžių lavinimas taip pat yra labai svarbi medžiotojo kasdienybės dalis. Šūvis, kaip jau minėta, tik paskutinioji ilgo proceso stadija. Ir po jos nesibaigia pagarba žvėriui. Sumedžiotam žvėriui pagerbti medžiokliai nusiima kepures, pagerbia jį. O ir medžioklės trofėjai saugomi ir eksponuojami su derama pagarba. Sužeisto žvėries ieškoma tol, kol jis randamas, neleidžiama kankintis.
Beje, medžiotojai turi ir savąjį globėją – šv. Hubertą, Belgijos vyskupą, kuris iš medžiotojo-vartojo tapo pavyzdžiu kitiems. Šv. Huberto diena – lapkričio 3-oji. Tradiciškai ši diena minima šv. Mišiomis Juodupės bažnyčioje, į kurias renkasi kelių rajono būrelių medžiotojai. Dvasininkas užsiminė, kad prie Juodupės bažnyčios planuoja pastatyti šio šventojo skulptūrą.
Apie populiariausius mitus
Netyčia ar specialiai, apie medžiotojus skleidžiama gausybė mitų. Vienas populiariausių – medžioklė yra nomenklatūros, valdininkų pramoga. Tokia nuostata susiformavo sovietmečiu, kai sklido legendos apie partijos šulų medžiokles su pratęsimais girtavimu pirtelėse. „Dabar medžioklė ir jos tradicijos gerokai pakitusios“, – sakė verslininkas ir medžiotojas Aidas Stainys. Miškininkas, rajoną garsinantis tarptautinėse elnių kvieslių varžybose, Rytis Andriuškevičius teigė, kad statistiškai žiūrint, valdininkai tesudaro kelis procentus visų Lietuvos medžiotojų. Netgi vieno rajono – Rokiškio – būrelių narių įvairovė profesijų, amžiaus atžvilgiu yra stulbinanti. „Juk ir mes kalbame ne tik savo vardu“, – pabrėžė A. Stainys.
Verslininkas Aidas Stainys kviečia gamtos mylėtojus atviroms diskusijoms.
Jų idėjoms pritaria gausybė rajono medžiotojų, tarp kurių: Elinga Ramanauskaitė-Žaromskienė (valstybės tarnautoja), Mantas Sesickas (gamybininkas), Valerijus Afanasjevas ir Pranas Blažys (verslininkai), Evaldas Pranskūnas (samdomas specialistas), Kęstutis Pivoriūnas (Valstybinės miškų urėdijos darbuotojas), Egidijus Jonušaitis (gydytojas), Juozas Davainis ir kiti. Apklausų metu išsiaiškinta, kad daugiau nei pusė šalies medžiotojų yra įgiję aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą. Ir medžioklė nėra tik kaimo užsiėmimas: kaimiškųjų vietovių gyventojai medžiotojų tarpe tesudaro apie 40 proc.
Evaldas Pranskūnas, privačios įmonės darbuotojas, palaiko kolegas.
Kęstutis Pivoriūnas, valstybinių miškų sistemos darbuotojas palaiko idėją diskutuoti apie medžioklę.
Verslininkas Valerijus Afnasjevas parėmė kolegų idėją viešai kalbėti apie medžioklę…Verslininkas Pranas Blažys
Gydytojas Egidijus Jonušaitis.
Elinga Ramanauskaitė-Žaromskienė liudija: medžioklė ne tik vyrų užsiėmimas.
Medžioklė – demokratiška: joje vietos randama visiems, puoselėjama pagarba vyresniesiems. Kai kuriems būrelių nariams jau ir per 80 metų. Bet, kaip pabrėžė Jevgenijus Popovas, kiekvienas yra laukiamas. Ir vyresniesiems malonu būti gamtoje, bendrauti, stebėti gamtą. Būtent tai – pamatyti ir pasidžiaugti retu žvėrimi, domėtis jais, jų įpročiais, gyvenimo būdu, rūpintis jais ir teikia didžiausią malonumą. Kitas viešojoje erdvėje (ypač kačių augintojų facebook grupėse) platinamas mitas, kad kaimų sodybų gyventojai šiukštu neleistų savo augintinių į lauką, nes jei nuklys tolėliau nuo namų, juos gali nušauti „pikti“ medžiotojai. Šis mitas redakcijos svečiams sukėlė tik juoką. Pirmiausia, gyvenamojoje teritorijoje apskritai negalima šaudyti. Todėl nenuostabu, kad Rokiškyje prie aplinkkelio gyvena stirnos, kiškiai, tvenkinėlyje buvo bebrų. Kad pačiame Juodupės viduryje lapė pavogė gaidį. „Du šimtai metrų iki miesto, gyvenvietės ribos, sodybos teritorijos šaudyti negalima“, – pabrėžė kunigas A. Kecorius. Jei jau neliečiami laukiniai gyvūnai, tai tuo labiau niekas nešaudo ir naminių. Netgi jei katė medžios pamiškėje, joks medžiotojas į ją iš bokštelio tikrai nepyškins – nei šuo, nei katė nėra medžiojami gyvūnai.
Dar vienas mitas – esą medžiotojai neinformuoja apie medžiokles, todėl į miškus, netgi pažintinius takus, eiti pavojinga. Esą jų lankytojai girdėjo šūvius. Pašnekovų teigimu, joks sveiko proto žmogus nešaudys ten, kur yra kitų žmonių. O medžiotojų fizinė ir psichinė sveikata tikrinama nuolat, tai susiję su leidimų laikyti ginklus išdavimu ir pratęsimu. Taigi, galite būti ramūs – legalaus medžioklinio ginklo turėtojas tikrai nerizikuos šaudydamas kur pakliuvo. „Taisyklė labai griežta – šauni tik į aiškiai matomą taikinį“, – paaiškino kunigas A. Kecorius. Ir pridūrė, kad vykstant medžioklei, jos vieta yra aiškiai pažymima, įsitikinama, kad joje nėra pašalinių. Jam antrino ir miškininkas R. Andriuškevičius: nelaimingų atsitikimų medžioklėje pasitaiko labai retai, ir jų metu nukenčia patys medžiotojai, o ne miškų lankytojai.
Iššaudė visus žvėris? Nejuokaukit! Štai ir prie „Rokiškio Sirenos“ straipsnio apie Kriaunų seniūnijoje vilkų išpjautas avis, mirga komentarai: esą medžiotojai, tikri žvėrys, iššaudė visas stirnas, tad vargšams vilkams nebėra ką ėsti, tad tenka įsisukti į ūkininkų auginamų gyvulių bandas. Kiekvienas, kuriam tenka važinėti kiek tolėliau užmiestyje, pastebės, kad stirnų dabar kaip reta gausu. Antai visame rajone, net dienos metu pakelėse galima pamatyti jų pulkus netgi po kelias dešimtis gyvūnų. Apie žvėrių gausą byloja ir policijos statistika, kurioje fiksuojami eismo įvykiai, susiję su gyvūnais. Vien tik 2019 m. mūsų rajone tokių įvykių fiksuota 210. Kaip teikdamas ataskaitą juokavo rajono policijos komisariato viršininkas Rimantas Čepulis, vairuotojai mūsų rajone „sumedžioja“ tiek žvėrių, kiek trys medžiotojų būreliai kartu sudėjus. Dauguma eismo įvykių sukėlėjų – stirnos. Medžiotojai atvirai klausia: kodėl mokesčių mokėtojai turi dengti žalą, kurią padaro gyvūnai. O gamtos mylėtojai atsakomybės neprisiima?
Ūkininkas Tomas Davainis pabrėžė: sovietmečio pabaigoje mūsų šalyje beveik buvo išnaikinti stambieji kanopiniai. Medžiotojų pastangų dėka: saugojo pateles, šėrė šaltomis žiemomis, rengė reidus gaudydami brakonierius, populiacija ne tik atsistatė, bet ji ir išaugo.
Ūkininkas Tomas Davainis akcentavo: medžiotojai rūpinosi, kad sovietmečiu kone visiškai išnaikinti žvėrys vėl taptų rajono miškų valdovais.
Medžiotojas Jevgenijus Popovas pabrėžė: žvėrys yra valstybės turtas. Tačiau jų priežiūrai medžiotojai investuoja daug asmeninių lėšų. Ir dar kaltinami tuo, kad šį turtą negailestingai naikina.
O pareiga rūpintis žvėrimis ne visuomet būna maloni ir patraukli. Antai, mūsų rajone siaučiant afrikiniam kiaulių marui, būdavo dažnai pranešama apie tirtas šernų gaišenas. Ir niekam nekilo klausimas, kaip gaunama medžiaga tyrimams? „Vasaros vidurys. Medžiotojai randa išputusią, kirmėlėmis apėjusią šerno gaišeną. Ne tik turi paimti mėginius tyrimams, bet ir utilizuoti tą gaišeną. Darbas ne iš maloniųjų, patikėkite. Bet tai – mūsų pareiga“, – apie neparadinę medžioklės pusę kalbėjo A. Stainys. Ir, pasak J. Popovo, nieko nėra maloniau, kaip einant miško takeliu, pamatyti mažų kanopėlių pėdsakus. „Tai – vilties ženklas“, – sako jis.
Su šiuo klausimu susijęs ir kitas medžioklės aspektas: gyvūnų populiacijos reguliavimas. Štai prieš porą dienų šalies žiniasklaidoje pasirodė keisto, į peraugusią žiurkę panašaus, pliko gyvūno nuotraukos. Ekspertai jį atpažino iš karto: tai niežų apnikta ir nuplikusi lapė. Kokias kančias patiria gyvūnas? „Kam šnekėti apie kitus šalies rajonus, jei tokia lapė po Kavoliškį klaidžioja“, – sakė J. Popovas. Pasak pašnekovų, niežais jau užsikrečia ne tik lapės, bet ir vilkai. Tai rodo smarkiai išaugusią jų populiaciją: kuo didesnis gyvūnų tankis, tuo didesnė ligų plitimo tikimybė. Medžiotojo darbas: sumedžioti ligotus, silpnus, sužeistus, neperspektyvius gyvūnus, kad populiacija augtų stipri ir sveika. Pasak pašnekovų, kiekvienas klubas geriausiai žino, kokie žvėrys yra jo plotuose. Kuriuos reikia saugoti, kurių yra daugoka. Ir tai, pasak miškininko R. Andriuškevičiaus, sužinoma ne medžioklių, o ilgalaikio stebėjimo, nuolatinio buvimo gamtoje metu. „Šito niekada nesužinosite sėdėdami ant sofos ar prie kompiuterio“, – akcentavo pašnekovai. Ir vienas per kitą rodė dešimtis vaizdo siužetų, nuotraukų, kuriose užfiksuotos įdomios gyvūnų gyvenimo akimirkos.
Vilkų mažai, ar per daug? Ypatingai skaudus ir aktualus, daug erzelio keliantis vilkų klausimas. Nevyriausybinių gyvūnų globos organizacijų atstovai teigia, kad vilkus reikia saugoti. O nuo jų išpuolių kenčiantys ūkininkai – vilkų prisiveisė daug, o medžioklės kvotos yra per mažos. Kurie yra teisūs? Daugybės metų gamtos stebėsena medžiotojams leidžia daryti savo išvadas.
„Anksčiau vilkai buvo tik palatvijyje. Vilkas – didelių miškų gyventojas. Dabar jų jau yra ten, kur anksčiau nebūdavo. Reiškia, kad didžiuosiuose miškuose visiems vietos jau nebepakanka, jaunos šeimos stumiamos į mažesnius miškelius, arčiau gyvenamųjų sodybų“, – sakė A. Stainys. R. Andriuškevičius pabrėžė, kad artėdami prie žmogaus gyvenamųjų vietų, žvėrys pamažu praranda įgimtą žmogaus baimę, todėl ir ima šeimininkauti kaimuose, vienkiemiuose. Juolab, kad pagauti į aptvarą suvarytas avis daug paprasčiau, nei laisvas ir budrias stirnas.
Tačiau populiacijos augimas susijęs ir su rizika. „Ar kas pagalvojo, kiek bėdų gali pridaryti į kaimą užklydęs pasiutęs vilkas? Taip, nuo pasiutligės yra mėtomi skiepai su jaukais, bet tokia tikimybė lieka“, – sakė A. Stainys.
Mokyti pažinti ir mylėti gamtą Miškininkas R. Andriuškevičius neslepia: daug mitų kyla iš elementaraus nežinojimo. Kitose Europos šalyse gamtos pažinimo mokoma ne iš vadovėlių. Mokyklose medžiotojai – dažni svečiai. Jie vaikams pasakoja apie tose vietovėse gyvenančius žvėris, moko surasti ir pažinti jų pėdsakus, kalba apie elgesio ypatumus, apie gyvenamąją aplinką. Todėl vaikai su gamta susipažįsta iš arti. Jis mano, kad ir mūsų mokyklose verta šia kryptimi plėsti gamtos pažinimo, biologijos pamokas.
Tituluotas elnių kvieslys Rytis Andriuškevičius neslėpė: sėdėdamas ant sofos kviesti žvėrį jo balsu neišmoksi.
Pašnekovas garsus toli už rajono ribų, kaip tituluotas elnių kvieslys. Jis neslepia: kvieslio darbas – tinginio medžioklė. Jo esmė: šaukti elnią į dvikovą taip, kad šis išgirdęs ateitų susikauti. To iš vadovėlių neišmoksi. Kol elnių maža buvo Lietuvoje, R. Andriuškevičius jų klausytis važiuodavo į Latviją. O dabar jau elnių populiacija pakankama ir mūsų kraštuose. Ir pernai miesto šventės proga surengtos elnių kvieslių varžybos buvo puiki proga parodyti rajono žmonėms, kokių žinių, įgūdžių ir priemonių reikia, norint pamėgdžioti šio miškų gražuolio balsą. Ir šie įgūdžiai pasiekiami stebint žvėrį ne pro šautuvo taikiklį.
Kviečia į diskusiją Redakcijos svečiai vieningai sutarė: viešoji nuomonė netyčia ar kryptingai formuojama, kaip sakoma, į vienus vartus. „Niekada nesame matę medžiotojų ir nevyriausybinių organizacijų atstovų diskusijos, tik mėtymusis epitetais ir kaltinimais. Galbūt verta susėsti prie viešų debatų stalo. Mes esame pasirengę pagarbiai ir argumentuotai, be priekaištų ir emocijų diskusijai gyvūnų apsaugos klausimais. Ir mes, pasibaigus karantinui, mielai kviečiame į ją visų suinteresuotų nevyriausybinių organizacijų atstovus“, – rajono medžiotojų vardu kvietė svečiai.Jie neslėpė: didžiuojamės būdami medžiotojai, medžioklei valio!
Medžiotojai iš visos Lietuvos susirinko piketuoti prie Aplinkos ministerijos būstinės. Į piketą susirinko medžiotojai iš įvairių Lietuvos miestų ir medžioklės klubų, kai kas su savimi atsivedė ir medžioklinius šunis.
Šio piketo tikslas nebuvo palaikyti aplinkos ministrą ar medžioklę su lankais, tiesiog medžiotojų bendruomenė pavargo nuo nuoseklaus šmeižto ir reikalauja, kad būtų išgirsta ir medžiotojų pozicija. Ilgą laiką medžiotojai stebėjo situaciją iš šalies, tačiau buvo peržengtos visos ribos ir atėjo laikas pokyčiams.
Lietuvoje medžiotojų yra apie 30 tūkstančių, o jei priskaičiuotumėme su medžioklę susijusius miškininkus, ūkininkus, šeimos narius, susidarytų 200 – 300 tūkst. Lietuvos gyventojų.
Tai didelė visuomenės dalis į kurios poziciją ir nuomonę privalo būti atsižvelgta.
Gerbiami Medžiotojai, šią savaitę gegužės 22 d. 9–15 val., kviečiame jus į mitingą už taisyklingą ir etišką medžioklę. Susirinkimas vyks šalia Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniuje, A. Jakšto g. 4. Norintys su savimi gali pasiimti šunis, klubų ar sąjungų vėliavas, plakatus.
Prašome būsimų dalyvių dalyvauti su tvarkinga medžiokline apranga (pagal galimybes).
Kol galioja karantino sąlygos, prisijungus prie mitingo turite turėti apsaugos priemones taip pat laikytis saugaus atstumo, nesibūriuoti.
Susirinkimo dalyviai turi nepažeisti viešosios tvarkos ir laikytis Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo, kitų teisės aktų reikalavimų, taip pat vykdytų teisėtus policijos pareigūnų reikalavimus.
Kadangi gali dalyvauti antimedžiotojiškai nusiteikusi visuomenės dalis, prašau su jais nekonfliktuoti, nesileisti į galimas provokacijas ir nedalinti emocingų komentarų žiniasklaidos atstovams.
Mitingą inicijuoja „Vilniaus Medžiotojų draugija”.
Kiekvienas miškuose esame matę aptvertus kirtimus, kuriuose vykdomas atželdinimas. Mane kaip medžiotoją neramina, kad kai kur miškai virsta šachmatų lenta ir vos ne kas antras kvartalas aptvertas tvora.
Ne kartą prie tvorų esu radęs stirnų, briedžių, elnių liekanas ir tai kelia susirūpinimą.
Elnias susisukęs į tvorą ir nugaišęs. Nuotrauka daryta Kauno raj., grybautojo.
Kaip teigia K. Markevičius, pagal miško atželdinimo taisykles, kvartalai privalo būti aptverti tvora, jei atsodinama daugiau nei penkios dalys ąžuolų.
„Sektinas pavyzdys galėtų būti Lenkija, kurioje tveriamas ne visas kvartalas, o tik ta dalis kur sodinami ąžuolai, pavyzdžiui 50 ant 50 m. Tuo tarpu pas mus lapuočių miškuose tveriama 70 ant 300 m. ir daugiau, vien tam, kad pasakytų, jog mes didiname ąžuolynų plotą – teigia K. Markevičius“
Elnias kuris nusibaigė tvoroje
Medžiotojai puikiai žino kokie būna aktyvūs elniai rujos laikotarpiu, ragais drasko žemę, laužo krūmynus, kovoja dėl patelių. Kaip matome ne visada jiems pavyksta sulaukti rujos galo.
Grįžkime prie tvorų. Kol tos tvoros stovi kaip numatyta, žvėrys gali jas apeiti, tačiau po kelių metų tvorų kuolai supūva ir tvoros pradeda griuvinėti. Augmenija taip pat padaro savo darbą, tvoros perauga krūmais, medžiais ir tampa tikrais spąstais. Kiek man yra žinoma, tokios tvoros miške išbūna penkiolika ir daugiau metų.
Nereikia toli eiti, kelis kartus vykstant medžioklei varant, varyme dalyvavę šunys įsipainiojo į ant žemės gulinčias tvorų liekanas.
Prieš savaitę lankiausi miške ir pravažiuojant aptvertą kvartalą jame pastebėjau elnio jauniklį. Kaip jis ten įlindo aš nežinau, gal per mažą tarpelį aptvaro kampe, kuris paliktas žmonėms įeiti ar žvėrims išeiti. Pagalvojau, kaip įėjo taip ir išeis. Deja, bet grįždamas po poros valandų radau jį ten pat. Iš tolo pavyko užfiksuoti nesėkmingą bandymą peršokti tvorą.
Po tokio šuolio į vielos atitvarą žvėris susižalojo snukį.
Nesėkmingas elnio jauniklio šuolis per tvorąElnio jauniklis laksto palei tvorą
Visų bandymų peršokti tvorą man užfiksuoti nepavyko, tačiau po kelių nesėkmingų bandymų žvėris įveikė kliūtį. Tai tik vienas iš daugelio atvejų.
Šiuo straipsniu noriu atkreipt atsakingų institucijų dėmesį į ilgametes tvoras, kurios guli miškuose ir kurių niekas nenurenka. Reikėtų pamąstyti ar mums reikalingi aptverti kvartalai miškuose, o gal yra geresnių būdų kaip apsaugoti medelius.
Bajorų k., Kriaunų sen. ūkininkų sodyboje vilkai papjovė tris avis, viena dingusi, penkioms nuplėšti kailiai, išdraskyti sprandai, kojos, nugaros, papilvės.
Pasak ūkininko, per vilkus gyventi tapo nesaugu, nes įsidrąsinę plėšrūnai nesibaimina nei triukšmo, nei šviesų. „Daug kartų mačiau juos sėlinančius tuo pačiu keliu. Eina vienas paskui kitą vorele, apsidairo, išuostinėja, įvertina, numato, kur grobis, o naktį puola. Baugu, greitai gal užpuls ir žmogų.
Aplinkos ministro pavedimu bus atkurti Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių reikalavimai, galioję iki jų pakeitimo š. m. gegužės 8 d. Šiuo tikslu yra parengtas šių taisyklių pakeitimo projektas.
Visuomenė kviečiama su juo susipažinti ir iki gegužės 29 d. teikti pastabas bei pasiūlymus.
