Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija primena, kad erkės aktyvios ir gyvybingos gali išlikti iki lapkričio mėnesio. Apie būtinybę kalbėti šia tema liudija statistika – Lietuvoje erkių platinamomis ligomis kasmet suserga apie 4 tūkstančius žmonių.
2019 m. Lietuvoje buvo užregistruota 711 susirgimų erkiniu encefalitu, iš kurių 6 žmonės mirė. Mūsų šalyje šiomis ligomis susergama kelis kartus dažniau nei kitose Europos valstybėse, todėl pasiskiepyti nuo erkinio encefalito rekomenduojama visiems.
Vilniaus miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras sukūrė trumpą animuotą vaizdo siužetą. Kviečiame Jus prisidėti ir pasidalinti filmuku savo socialinėje medijoje, pvz.: įstaigos tinklalapyje, Facebook paskyroje ar informaciniuose ekranuose. Filmuke sudėti pagrindiniai erkių platinamų ligų prevencijos akcentai, kuriuos žinant ir laikantis taisyklių galime išsaugoti gyvybę.
Aplinkos ministerija, išnagrinėjo paklausimą dėl medžioklės lapo pildymo, informuoja, kad pavyzdinė medžioklės lapo forma patvirtinta Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. D1-81 „Dėl medžioklės dokumentų formų patvirtinimo“ ir kad medžioklės lapai pildomi vadovaujantis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2000 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 258 „Dėl Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Medžioklės taisyklės).
Medžioklės taisyklės nereglamentuoja, kaip tiksliai medžioklės lapo dalyje „Medžioklės ataskaita“ (lentelėje) reikėtų nurodyti medžioklės pradžios ir pabaigos laiką tokiu atveju, kai medžioklė prasitęsia į kitą parą.
Įvertinus tai, kad vieta įrašui apie medžioklės pradžios ir pabaigos laiką yra ribota, bei atsižvelgiant į tai, kad ilgiausias medžioklės lapas išduodamas ne ilgesniam laikotarpiui, kaip iki to paties medžioklės sezono kovo 31 d. (Medžioklės taisyklių 19.3 papunktis), manome, kad tinkamiausias sprendimas būtų toks: prieš pradedant medžioklę medžioklės lapo dalyje „Medžioklės ataskaita“ (lentelėje) medžioklės pradžios laiko langelyje nurodomas medžioklės pradžios mėnuo, diena ir laikas, pavyzdžiui, „06.02 14:00“; pasibaigus medžioklei medžioklės lapo dalyje „Medžioklės ataskaita“ (lentelėje) medžioklės pabaigos laiko langelyje nurodomas medžioklės pabaigos mėnuo, diena ir laikas, pavyzdžiui, „06.03 09:00“.Jei medžioklėje dalyvauja daug medžiotojų, kurie medžioklę pradeda ir baigia kartu, tai medžioklės pradžios laiką galite nurodyti tik ties pirmuoju medžiotoju sąraše, pabaigos laiką – tik ties paskutiniuoju medžiotoju sąraše, tuščius medžioklės pradžios ir pabaigos laiko langelius perbraukiant įstrižai per visą sąrašą arba suformuojant „Z“ raidę.
Jei vienas ar keli medžiotojai medžioklę baigia anksčiau, tuomet medžioklės lapo dalyje „Medžioklės ataskaita“ (lentelėje) ties konkrečiu medžiotoju galite nurodyti šio medžiotojo medžioklės pabaigos laiką. Apie anksčiau medžioklę baigusį medžiotoją galima papildomai pažymėti antrojoje medžioklės lapo pusėje, kur šis medžiotojas bei medžioklės vadovas gali pasirašyti, patvirtindami šį faktą.
Pažymime, kad Aplinkos ministerija nėra įgaliota oficialiai aiškinti teisės aktų – šiame atsakyme pateikiama Aplinkos ministerijos specialistų nuomonė, kuri nelaikytina oficialiu teisės aktų aiškinimu.
Trumpai aptarsime pagrindinius dalykus kuriuos turėtų žinoti kiekvienas termovizoriaus naudotojas norintis išnaudoti visas prietaiso galimybes. Pakalbėsime apie vaizdo ir dioptrijų fokusavimą, darbo režimų keitimą, vaizdo detalumo pagerinimą (Image Detail Boost) ir termovizoriaus naudojimą žvėrių aptikimui.
Medžioklė įdomi tuo, kad niekada nežinai ko gali sulaukti ir kaip pasisuks sėkmė. Medžiotojai puikiai žino, kad medžioklėje praleistas laikas iš gyvenimo trukmės neišsiskaičiuoja, tad ramiai praleisti vakarą bokštelyje yra vienas malonumas.
Pranešame, kad Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos, numato organizuoti du konkursus dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius plotų vienetuose „Baleliai“ ir „Taujėnai“.
Bendras medžioklės plotų vieneto „Baleliai“ plotas – 4069,6 ha. Medžioklės plotų kategorijos pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi bei veistis sudaro 3943,0 ha. Plačiau…
Bendras medžioklės plotų vieneto „Taujėnai“ plotas – 2662,9 ha. Medžioklės plotų kategorijos pagal tinkamumą medžiojamiesiems gyvūnams gyventi bei veistis sudaro 2596,5 ha. Plačiau…
Vos švinta. Diena bus saulėta. Iš vakaro nulijo, tad oras skaidrus, tikrai itin tiks fotografijai. Čiumpu fototechniką, krentu į mašiną ir netrukus jau važiuoju vadinamuoju vokiečio keliu.
Tas pavadinimas atsirado, kai, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, rusai jau žygiavo per mūsų kraštą, per Žemaitiją, vydami vokiečius. Kaip ten buvo, kaip nebuvo, bet Rimučių (Plungės r.) vienkiemyje prisiglaudė vokietis, bėgęs nuo nelaisvės. Buvo eilinis, niekam neužkliuvo ir pas tuos kaimo žmones dirbo įvairiausius darbus tiesiog už pavalgymą. Nebėra nei to namo, nei tenykščių gyventojų, pasimirė ir tas vokietis, o keliuko pavadinimas liko. Ir dar prie pat esantis miškas pavadintas Vokiečio vardu.
Autoriaus nuotrauka
Mėgsta tą mišką žvėrys. Jau pusšimtis metų, kai medžioju, tad per tą mišką ar greta jo daugybę kartų eita ir eita.
Kai išsikeliu į rytinę fotografijos iškylą, pirmiausiai pro tą mišką vokiečio keleliu ir važiuoju. Ten šonuose pievos, dirbamos žemės, visada žvėrį pamatysi. Jau žinau – net kokį. Bemaž visada tai būna kiškis. Tiesa, dabar, kai mūsų medžioklės plotuose įkurdinome danielius, gali ir tų gražuolių bandą pamatyti. Ir pirmasis danielius, kai jau leido juos medžioti, būtent tame miške krito.
Na taip, pirmiausiai kiškį ir pamačiau. Nebėra jų tiek, kiek būdavo prieš keliasdešimt metų. Tą vargšą kiškelį visi taikosi sučiupti, net gandras užsižiopsojusį ar kokį jauną, žiūrėk, jau trinktelėjo galingu snapu ir tempia į gandralizdį savo vaikams. Aš jau nekalbu apie lapes, lūšis, vilkus.
Pradaręs mašinos langą, fotografuoju tą kiškį, vis norėdamas, kad jis kokį šuolį padarytų ar skuostų išilgai lauko. O tas papozavo pritūpęs, o kai pradariau dureles pasistatyti stovą aparatui, nurūko užpakalį atsukęs… Geros fotografijos nepadariau.
Neskubėdamas sėdu į mašiną. Užplūdo mintys apie kiškių medžiokles. Prieš tuos penkiasdešimt metų jų buvo gerokai daugiau nei dabar. Būdavo, bene kiekvienas iš medžioklės parsinešdavo kiškį, o neretai ir po kelis. Pavargusias kojas su kiškio taukais patrini ir jos tampa kaip jaunikaičio.
Ko gero, jauni medžiotojai nė nežino, jog buvo laikas, kai tik du kiškius leisdavo sumedžioti. Nuvažiavau į kiškių medžioklę pas mažeikiškius. Medžiotojai išsirikiavę, kai kurie su gaidukiniais lygiavamzdžiais šautuvais, buvo ir su 16 kalibro. Vienam pagyvenusiam medžiotojui į atvirą šovinyną įdėti du šoviniai. Paklausiau, kodėl tik du šovinius teturi, tai atsakė, jog du kiškius tegalima sumedžioti. Ir ką jūs manote – du ir sumedžiojo. Ir dar, pasirodo, į kiškius šaudė tik po pietų, kad nereikėtų visą dieną kuprinėje nešioti. Tada nebuvo jokių džipų, pėstute miškais, laukais traukdavome po keliasdešimt kilometrų.
Autoriaus nuotrauka
Sykį medžiojome ne taip toli, gal už penkių kilometrų nuo Kantaučių bažnytkaimio. Žiema. Buvo gal 15 laipsnių šalčio. Buvau varovas. Jų tada nesamdydavome, išsiskaičiuodavome pirmais antrais ir eilės tvarka klampodavome po miškus. Paskutinis varymas. Man teko eiti pro bebryną. Pagalvojau, kurių velnių eisiu aplink, juk ledas storas, neįlūšiu. Jau baigiau pereiti bebryną, tik triokšt ledas, o aš iki pažastų vandenyje… Mečiau šautuvą krantan, sugriebiau kažkokį krūmą ir prisitraukdamas išsiropščiau ant kranto.
Ką darysi, išsirengiau, gręžiu rūbus, tik žiūriu – kiškis strykt iš po to krūmo ir skuodžia tolyn nuo manęs. Beliko nusikeikti.
Kol su medžioklių draugais parsiradome į kaimą, mano rūbai jau lediniai. Užėjome į parduotuvę. Ten buvo pardavėjas Trumpickas, kuris visada laukdavo, kada pareis medžiotojai. Su draugu Alfonsu gana spėriai sutvarkėme stipriosios buteliuką, dar namo parvažiavę su juo pratęsėme… Kad nors būčiau čiaudėjęs…
Vienais metais, apie 1980 – uosius, buvo daug sniego, bėgančio kiškio tik ausys kyšodavo. Varymas. Žiūriu – skęsdamas sniege, atliuoksėjo kiškis ir sustojo už kokių trisdešimt metrų. Tik ausys kyšo. Pagalvojau, jog šūvį padarysiu žemiau, klius galvon. Pykšt! Kiškis pradingo. Po varymo priėjau pažiūrėti, kur tas kiškis guli. Atėjau į tą vietą, pasirodo, kiškis buvo už kelmo, į kurį susmigo šratai. Sniego daug, tad to kelmo ir neįžiūrėjau.
Autoriaus nuotrauka
O kartą buvo juokelio! Į kiškį paleidome septyniolika šūvių, dar jį vijosi skalikas, o kiškis šmurkšt į prisnigusį pralaidos vamzdį ir dingo iš akių. Susirinkę vis žiūrim į tą skylę – kiškio nematyti. Sniego pripustytas bemaž visas vamzdis. Šuo į jį nelenda. Kraujo nematyti, tad nusprendėme, kad kiškiui nekliuvo.
Tą pačią dieną Juozas patiesė kiškį. Susirinkome krūvon. Paėmęs už ausų, jį pakėlė iki krūtinės ir sako: pylėt septyniolika šūvių ir nepataikėt, o aš vienu šūveliu turėsiu ir kiškienos kepsnį, ir taukų. Tuo metu kiškis užpakalinėm kojom trinkt Juozui krūtinėn, išsprūdo ir nėrė miškan. Nebespėjo Juozas nė šūvio paleisti.
Taip, tikrai sumažėjo kiškių. Galima porinti, jog padaugėjo plėšrūnų, bet yra dar vienas niuansas – besniegės ir šlapios žiemos, drėgnas ruduo, dėl to kiškių esą mažėja. Dar yra viena bėda – ūkininkai paprastai pievas šienauja sukdami savo techniką apie lauką. Kiškeliai, stirniukai susispaudžia viduryje lauko, juos sutraiško pjaunamoji… Ne kartą apie tai rašiau. Juk, regis, taip paprasta, kad Aplinkos ministerija priimtų nutarimą, jog būtina pradėti pjauti nuo vidurio lauko, – kiškiai, stirnos, visa pievose esanti gyvastis pasitrauks į mišką. Nevykdysi nutarimo – bus bauda. Vieną kitą nubaus, pjaus nuo vidurio lauko ir išgelbės ne vieną gyvūną
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) informuoja, kad Lenkijoje birželio 4 d. užfiksuotas jau trečias afrikinio kiaulių maro (AKM) protrūkis (Vlodavos r.) naminių kiaulių ūkyje, kuriame buvo auginama 70 kiaulių. Šiuo metu ligos židinys jau likviduotas, tačiau specialistai perspėja, kad, įsivyraujant šiltiems orams, AKM viruso rizika nuolat didėja ir Lietuvoje. Greitu metu protrūkių galima tikėtis ir mūsų šalies kiaulių ūkiuose, todėl tam reikia ruoštis.
VMVT atkreipia dėmesį, kad AKM pasireiškimui ir plitimui didžiausią įtaką turi biologinio saugumo reikalavimų laikymasis. Nuo AKM viruso nėra nei gydymo, nei vakcinos, o kiaules gali apsaugoti tik biosaugos reikalavimų laikymasis. Pažeidus arba nepaisant šių reikalavimų, užkratas iš laukinės gamtos gali būti lengvai perneštas į kiaulių laikymo vietas.
Nuolat ir reguliariai stebint šio viruso elgesenos pokyčius, aiškėja, kad AKM poveikis šernų populiacijai pastaraisiais metais kito. Pastebėta, kad AKM dažniau nustatomas sumedžiotiems šernams, o šernų gaišenose patvirtinamas vis rečiau. Šiais metais Lietuvoje AKM jau nustatytas 55 nugaišusiems ir 77 sumedžiotiems šernams. VMVT specialistai pastebi, kad pastaruoju metu sumažėjo šernų gaišenų paieškų intensyvumas, o tai neleidžia objektyviai įvertinti ligos daromo poveikio šernų populiacijai. Primename, kad už pranešimą apie rastą šerno gaišeną pranešėjui yra mokama 30 eurų kompensacija.
Vakariniuose Lietuvos regionuose (Kelmės, Kretingos, Pagėgių, Plungės, Raseinių, Skuodo, Šilalės, Šilutės, Tauragės r. savivaldybėse) AKM iki šiol nebuvo nustatytas arba patvirtinti tik pavieniai šios ligos atvejai. Pastebėta, kad šiuose rajonuose sumedžiojamų šernų skaičius trečius metus sistemingai mažėja. Specialistų manymu, šiose vietovėse AKM virusas gali cirkuliuoti, bet vis dar nėra aptinkamas, kadangi šernų gaišenų paieška vykdoma vangiai, sumažėjusi arba buvo pristabdyta ir šernų medžioklė.
Specialistai įspėja, jog pasyvumas prisidedant prie AKM nustatymo ir prevencijos gali sukelti didelių ekonominių nuostolių, nes AKM virusas gamtoje nėra išnykęs. Liga gali pasireikšti tiek naujose, tiek ir tose teritorijose, kuriose jis buvo nustatomas prieš 5–6 metus.
Kadangi mūsų šalyje pagrindinis AKM viruso šaltinis yra iš šernų populiacijos, VMVT nuolat primena medžioklės plotų naudotojams, kaip svarbu suvaldyti AKM viruso plitimą – intensyviau turėtų vykti tiek šernų medžioklės, tiek ir šernų gaišenų paieška. Apie surastą šerno gaišeną reikėtų informuoti artimiausią VMVT teritorinį padalinį ir nurodyti šerno gaišenos buvimo vietą arba pranešti VMVT visą parą veikiančia nemokama telefono linija tel. 8 800 40 403.
VMVT pastabos dėl šernų mėginių
Atkreipiame Jūsų (medžiotojų) dėmesį dėl tyrimams pristatomų sumedžiotų šernųmėginių sudėtį ir kokybę:
1. Iš kiekvienoatitinkamo rajono savivaldybės teritorijoje sumedžioto šerno turi būti paimti mėginiai tyrimams dėl afrikinio kiaulių maro (AKM) ir trichineliozės.
2.Trichineliozės mėginį sudaro ne mažiau kaip 100 g diafragmos raumeninio audinio (taip vadinamų diafragmos kojelių ar raumenų, kuriais diafragma siejasi su krūtinės ląsta. Tai komercinis mėginys, jo nefinansuoja valstybė, todėl už jo ištyrimą visada reikia mokėti 8,70 Eur.
3. AKM (Afrikinio kiaulių maro tyrimams) mėginį, privalomą pristatyti rajono veterinarijos tarnybos padaliniui, sudaro:
– blužnies gabaliukas, gabalas inksto ar visas inkstas, vienas ar keli limfiniai mazgai ir du mėgintuvėliai kraujo (vienas raudonu, kitas violetiniu kamšteliais). Tokios sudėties mėginys laikomas valstybinės stebėsenos mėginiu ir jo ištyrimą finansuoja valstybė.
4. Jei AKM tyrimui pristatomas mėginys neatitiks 3 punkto reikalavimų, jis nebus tiriamas valstybės lėšomis. Tokį mėginį laboratorija galės ištirti dėl AKM kaip komercinį už 70 Eurmedžiotojų pinigus.
5. Jei šernų skerdenos nebus ištirtos dėl AKM (arba už valstybės, arba už medžiotojų pinigus), jo mėsa negalės būti naudojama nei žmonių maistui, nei gyvūnų šėrimui ir turės būti sunaikinta prižiūrint valstybiniam veterinarijos gydytojui.
Pastaba: jei nežinote, ką reikia paimti tyrimams dėl AKM ar trichinų, skambinkite savo rajonų VMVT tarnybos specialistams
Primename. kad mėginiai turi būti labai sandariai ir tinkamai (aiškiai ir įskaitomai) sužymėti taip vadinamais „markeriais“.
Lietuvos SSR vadovybė pradžioje nustebinta Maskvoje gimusiu „perestroikios“ bruzdėjimu, galiausiai išsigando iš apačių pradėjusios plaukti kritikos ir bekylančio lietuviško Sąjudžio ir ėmė daryti kai kurių nuolaidą ūkinėje politikoje: leido kurti kooperatyvus, plėtoti smulkiuosius verslus, o reaguodama į aštrią kritiką dėl nomenklatūrinių medžioklių, ėmėsi taisyti reikalus ir šioje srityje.
Nors tokios priemonės negalėjo sustabdyti kylančio revoliucinio cunamio, 1989 m. gegužės 17 d. Lietuvos TSR Ministrų taryba priėmė nutarimą Nr.109 „Dėl didelių trūkumų tvarkant medžioklės ūkį“, kuriame pripažino kai kurias klaidas šioje srityje ir todėl medžioklės valstybinio valdymo funkcijos iš Gamtos apsaugos komiteto (GAK) perdavė Miškų ūkio ministerijai.
Ministerijoje buvo įsteigta Medžioklės valdyba (5 darbuotojai). Tiesa, kai kurios valstybinio valdymo funkcijos buvo paliktos ir GAK-ui. Keturi valstybiniai medžioklės ūkiai, išsimėtę geriausiuose respublikos medžioklės plotuose irgi buvo perduoti Miškų ministerijai, kuri juose ėmė planuoti komercines medžiokles.
Taip prasidėjo medžioklės reikalų pertvarka lydima tarpžinybinio karo, kuriame buvo trys pagrindiniai veikėjai: GAK-as, LMŽD ir Miškų ministerija, ir kuriame maždaug per dešimtmetį sėkmių ir nesėkmių patyrė visos pusės.
Miškininkai valstybinio medžioklės valdymo funkcijas išlaikė labai trumpai – tik per patį revoliucinio griovimo įkarštį – iki 1993 m., kuomet, nusivylę revoliucinių griovimų rezultatais rinkėjai sugrąžino prie valdžios „labiau patyrusius“. Tada Vyriausybės nutarimu pagrindiniai valstybinio medžioklės reguliavimo klausimai vėl buvo sugrąžinti į aplinkosaugos struktūras, o Miškų ministerijos funkcijos esmingai apkarpytos.
Negana to 1996 m. pabaigoje Miškų ministerija, kaip savarankiška institucija, panaikinta ir jos likučiai perduoti Žemės ūkio ministerijai, įkuriant Žemės ir miškų ūkio ministeriją. Tačiau ši struktūra neišsilaikė nė poros metų ir 1998 m. visi tiek miškų ūkio, tiek medžioklės klausimai ir jų kontrolė perduoti Aplinkos ministerijai.
Taip istorinė spiralė grįžo į prieš kelis šimtus metų LDK ir Abiejų tautų respublikoje buvusią padėtį, kai miškų ir medžioklės reikalus valstybėje tvarkė tas pats vienas žmogus. Tik šį kartą jis vadinosi ne Didysis LDK medžioklis, o Aplinkos ministras. Esminis skirtumas tik tas, kad tada šioms pareigoms skirdavo išmanantį ar bent pasižymėjusį tuose reikaluose žmogų, o dabar ieškota tuos reikalus kuo mažiau išmanančių…
Teigiamos permainos
Pirmas reikšmingas teisės aktas nepriklausomoje Lietuvoje buvo 1991 balandžio mėn. 30 d. LR Vyriausybės nutarimas Nr. 166 „Dėl medžioklės ūkio tvarkymo Lietuvos Respublikoje“. Kartu buvo patvirtinti Laikinieji medžioklės ūkio tvarkymo nuostatai, nustatyti licenzijų medžiojamiesiems žvėrims įkainiai, baudų dydžiai už neteisėtai sumedžiotus žvėris, laukinių kanopinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo tvarka. Tai buvo pirmas bandymas įvesti medžioklės srityje kapitalistinius santykius. Greta teigiamų permainų, nemažą dalį jame sudarė buvusios tvarkos likučiai ir fantazijos, kad iš medžioklės valstybė užsidirbs maišą pinigų. Bet pradžioje apie teigiamus dalykus.
Pirmiausia reikia pažymėti ryžtingą nomenklatūrinių plotų ir kartu šio tipo privilegijų, dangstytų po valstybinių medžioklės ūkių, botaninių – zoologinių draustinių ar dar kokių saugomų teritorijų vėliavomis, likvidavimą.
Praradę plotus savaime iširo ir nomenklatūriniai būreliai. Kiek vėliau – 1992 m prarado medžioklės plotus ir sovietiniai kariškiai. Šių plotų perėmimo ir apskritai tvarkymo dokumentų nepavyko rasti. Galime tik konstatuoti faktą, kad juos perėmė tuometinė Miškų ministerija. Kiek vėliau – 1993 m liepos 14 d LRV nutarimu Nr.760 buvo Miškų ministerijai nustatytas normatyvas: komercinėms medžioklėms skirti iki 7 proc., reprezentacinėms diplomatinio korpuso ir respublikos vadovybės medžioklėms – iki 1 proc. valstybinių miškų, o likusius pagal vyriausybės patvirtintus įkainius išnuomoti medžiotojų organizacijoms.
Antras ir gal svarbiausias teigiamas dalykas – reikalavimas buvusiems medžiotojų būreliams įgyti savarankiško juridinio asmens statusą, nes tik toks asmuo galėjo išsinuomoti medžioklės plotus ir juose veikti sutartiniais pagrindais. Tuo pačiu buvę centralizuotai tvarkomi būreliai galėjo įgyti daug daugiau teisių ir atsakyti tiek už teigiamą, tiek už neigiamą veiklą. Kartu jie galėjo išsirinkti ir atleisti savo vadovybę, nusistatyti narių skaičių, nario ir kt. mokesčių dydį, detalizuoti savo plotuose medžioklės tvarką, rinktis biotechnines priemones, stoti ar nestoti į asociatyvinius santykius su kitais juridiniais asmenimis ir kt.
Savarankiškumo suteikimas būrelius darė pilnateisiais medžioklės plotų naudotojais (suprantama, – bendrų įstatymų nustatytose ribose), sudarė prielaidas išmokti demokratinės savivaldos. Ši pertvarka nepatiko buvusioms centrinėms ir rajoninėms draugijos valdymo struktūroms, nes atėmė jų komandines galias. Todėl šių grandžių persitvarkymas buvo ilgesnis ir skausmingesnis. Per tą persitvarkymą ir jį lydėjusį „prichvatizavimą“ kažkur išgaravo didžioji draugijos turto dalis.
Tuo tarpu buvę medžiotojų būreliai gan greitai persiorientavo į savarankiškus klubus, išsaugojo savo kuklų turtą ir savo reikalus sprendė gan sėkmingai. Tiesa, bent pirminiame etape pasitaikė būrelių skaidymosi į tarpusavyje besipešančias grupes, ir kartais plotų pasidalinimo bei skyrybų procesai pasibaigdavo tik teismuose.
Ėmė kurtis ir visai nauji medžiotojų klubai ir naujos organizacijos. Aktyviai pradėjo reikštis medžiojantys privačių žemių ir miškų savininkai teisėtai reikalaujantys daugiau teisių medžioklės srityje. Tačiau dauguma medžiotojų pasiliko savo tradicinėje, dar 1920 m Tado Ivanausko įkurtoje draugijoje ir garbingai tęsia jos tradicijas. O rajoninio ir respublikinių lygių draugijos struktūros irgi pakito, išmoko atstovauti medžiotojų interesams respublikoje ir tarptautinėje bendruomenėje, organizuoti medžioklinių šunų ir medžioklės trofėjų parodas, šventes, varžybas, medžioklės trofėjų apžiūras, kelti medžiotojų kvalifikaciją, ruošti naujus medžiotojus ir užsiimti kita reikalinga bei prasminga veikla.
Medžioklės trofėjų parodos atidaryme Raudondvaryje, 2018 m.
Trečias svarbus pasikeitimas medžiotojų gyvenime siejosi ne su medžioklės politika, o su tuo pagrindiniu dalyku ką davė mūsų šaliai nepriklausomybės atkūrimas. Pakėlus „geležines uždangas“ mūsų medžiotojams atsirado galimybės keistis ir dalyvauti globaliuose procesuose. Pamažu keitėsi ne tik medžiotojų apranga, aksesuarai. ginkluotė, ritualai, turtingesniems medžiotojams atsirado galimybės išvykt pamedžioti į Afriką, Aziją, kitas mūsų planetos vietas, apsilankyti geriausiuose pasaulio medžioklės muziejuose. Iš mums atviromis tapusių šalių galėjome perimti geriausius pasiekimus ir mokytis iš kitų klaidų.
Medžiotojo Antano Truskausko Utenos krašto medžioklės ir gamtos muziejui padovanotos kolekcijos fragmentas
Dabar grįžkime prie bandymų medžioklės srityje sukryžmint socializmą su kapitalizmu ir kitokias fantazijas.
Fantazijos ir realybė apie laukinį kapitalizmą medžioklėje
Laikinaisiais nuostatais medžiotojams buvo įvesta metinė 50 rub. rinkliava už medžioklės teisę, nustatyti licenzijų įkainiai kanopiniams žvėrims bei kailiniams žvėreliams (elnio patinui 120 rub., briedžiui 100 rub., suaugusiam šernui 40 ir t.t. iki 20 rub.).
Nustatyta, kad valstybei medžiotojai turės privalomai pristatyti 90 proc. sumedžiotų briedžių, 80 proc. stirnų, 70 proc. elnių ir 50 proc. šernų.
Sumedžiojant valstybei pristatomus žvėris, medžiotojai turės nors ir puse kainos, bet už savo pinigus nupirkti licenzijas. Be to, dar reikėjo mokėti už medžioklės plotų nuomą., nekalbant apie išlaidas ginklams, amunicijai ir tiesioginiam medžioklių organizavimui. Vidutiniam medžiotojui per sezoną sumedžiojančiam kokius penkis žvėris vien rinkliavom tuometinės mėnesinės algos niekaip negalėjo užtekti, o sumedžiotos žvėrienos privalomas pridavimas valstybei už tą malonę dar primokant, netilpo į sveiko proto rėmus ir galėjo pasitarnauti vien neteisėtos medžioklės skatinimui. Gerai, kad nors greitai šių dalykų buvo atsisakyta.
Panašiai pafantazuota ir su medžioklės plotais. Pagal laisvojo pasaulio patirtį turėjo atsirasti medžioklės ploto vienetai. Nuspręsta, kad juos miškuose turi suformuot Miškų ministerija ir net buvo nurodoma, kad vienetų ribos turi sutapti su girininkijų ribomis. Tai buvo miškininkų galios rodymas. O kad ir medžiotojai nebūtų nuskriausti nustatyta, kad vienetus pirmumo teisę išsinuomoti turi tie medžiotojai, kurie anksčiau ten medžiojo.
Tuo tarpu natūroje beveik niekur buvę būrelių plotai nesutapo su girininkijų ribomis, o ir girininkijų ribos dažnokai keitėsi. Laukuose vienetus turėjo formuot Žemės ūkio ministerija kartu su savivaldybėmis, bet nieko nepasakyta, kaip sujungt į vieningus vienetus laukus su miškais. Bet svarbiausia – medžiotojams išnuomoti vienetus savanoriškumo principu iš žemių savininkų ir valdytojų tuometinėmis sąlygomis buvo beveik neįmanoma, nes prasidėjus valstiečių ūkių kūrimui ir žemės reformai, žemių ir miškų savininkų ėmė staiga daugėti, jie gyveno neretai nežinia kur.
Prasidėjus kolūkių griūčiai, su juridiniu asmeniu pasirašyta sutartis dešimtmečiui, galėjo nutrūkti po pusmečio, nes to asmens jau nelikdavo, o dalis buvusių savininkų turėjo tuntus paveldėtojų. Suprantama, kad normaliai funkcionuoti tokia tvarka pereinamajame laikotarpyje, kol vyko žemės reforma ir kiti judėjimo link privataus ūkio procesai, negalėjo. Šių ir kitų panašių neapgalvotų dalykų reikėjo atsisakyti ir juos keisti.
Taigi, kapitalizmo statyba nebuvo toks lengvas ir aiškus dalykas. Pasiguost galima nebent tuo, kad nesėkmių sočiai buvo ne tik medžioklės dirvonuose, bet ir daugelyje kitų, netgi gerokai rimtesnių nei medžioklė sričių.
Įstatymdavystės bastionuose ir biurokratijos tvirtovėse prasidėjo diskusijos, derybos tarp medžiotojų organizacijų atstovų ir valdiško „rašto žinovų“, suklestėjo laikinųjų aktų taisymas, naujų pastovių priėmimas ir jų tolimesnis taisymas. Galiausia nors pavėluotai, bet buvo priimti kertiniai medžioklės reglamentavimo dokumentai: Laukinės gyvūnijos įstatymas (1998 m) ir Medžioklės įstatymas (2002 m). Jeigu skaičiuosime su XVI a. išleistais LDK statutais, kuriuose medžioklės reikalai buvo sprendžiami tiems laikams itin aukštame lygyje, atsirado ketvirtasis lietuviškas Medžioklės įstatymas. Tiesa, jis buvo apskustas Konstituciniam teismui, kuris pripažino kai kuriuos jo trūkumus ir įpareigojo Seimą juos ištaisyti. Bet tai nekeičia reikalo esmės – medžioklė ir su ja susiję fizinių bei juridinių asmenų santykiai tapo geriau ar blogiau sureguliuoti, o kartu atviri tobulinimui.
Apie komercines ir reprezentacines medžiokles reikėtų atskiro straipsnio. Miškininkams didelio biznio iš jų nepavyko padaryti, o visokio ažiotažo, įskaitant ir politinį, aplink jas nors vežimu vežk. Todėl šie plotai buvo po truputį naikinami ir išnuomojami medžiotojų klubams. Pagal žiniasklaidos duomenis paskutinius jų menkus likučius ruošiasi likviduoti dabartinis Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
Tačiau gal mes per daug įsitraukėme į teisės aktų nagrinėjimą. Visi iš praktinės patirties žinome, kad toli gražu ne viską lemia teisės aktai, juose deklaruojami gražūs lozungai, griežti reikalavimai ir rūstūs pagąsdinimai pažeidėjams. Geriausi rezultatai gaunami tada, kai žmogus pats supranta vienokios ar kitokios veikos prasmingumą bei būtinumą. Šiuo atžvilgiu nemaža pavyzdžių galime pateikti iš pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio medžiotojų gyvenimo.
Paskutiniame sovietmečio dešimtmetyje Lietuvos miškuose faktiškai gyveno nemažiau 10 tūkst. briedžių, o apskaitose rodyta 7,5 – 8 tūkst., oficialiai per metus sumedžiojama 2,2 – 2,3 tūkst. Priimant domėn neteisėtas medžiokles, faktiškai kasmet buvo sumedžiojama apie 2,5 tūkst. briedžių.
Kai kuriuose miškuose jų tankumas buvo per didelis ir daryta didelė žala ypač pušų jaunuolynams. Tad jų skaičių kai kur reikėjo sumažinti. Tačiau praktikoje reguliuojamas sumažinimas pavirto į karą prieš briedžius, kuris pagal oficialius statistinius duomenis buvo išreikštas tokiais skaičiais:
1900/91 m sezone apskaityti 7500 briedžių, medžioklė nelimituota, oficialiai sumedžioti 2662 vnt.
1991/92 m sezone apskaityti 7328 briedžiai, leista sumedžioti 3000, oficialiai sumedžiota 2310 vnt.
1992/93 m sezone apskaityti 5183 briedžiai, leista sumedžioti 2800, oficialiai sumedžioti 1547 vnt.
1993/94 m sezone apskaityti 3309 briedžiai, leista sumedžioti 2800, oficialiai sumedžioti 605 vnt.
1994/95 m sezone apskaityti 3261 briedžiai, leista sumedžioti 300, oficialiai sumedžioti 169 vnt.
1995/96 m sezone apskaityti 2844 briedžiai, leista sumedžioti 200, oficialiai sumedžioti 58 vnt.
Oficialūs sumedžiojimo duomenys ypač pirmaisiais metais be abejo buvo gerokai mažesni nei faktinis sumedžiojimas. Mat dėl „laukinio“ kapitalizmo statybos sukelto nestabilumo, mafijos atsiradimo, inspekcinės tarnybos susilpnėjimo, ne tik į miškus plūstelėjo nauji ir gerai apsiginklavę brakonieriai, bet ir kai kurie medžiotojai numojo ranka į teisinių aktų reikalavimas. Juolab, kad juose, kaip jau minėjome, pasitaikydavo visokių niekų ar svajonių lygio teiginių. Pirmajame nepriklausomos Lietuvos medžioklės sezone 1990/1991 m. briedžių sumedžiojimas buvo iš vis nelimituotas. Taigi, prasidėjo toks visuotino „pasibriedžiavimo“ laikotarpis… Jis davė greitus rezultatus: po 5 metų visoje šalyje tik šiaip taip pavyko sumedžioti 58 briedžius. Kai kuriuose rajonuose nesumedžiota nei vieno briedžio, nes jų beveik nebeliko.
Nors oficialioje statistikoje kitų stambiųjų žvėrių mažėjimas šiame laikotarpyje taip ryškiai, kaip briedžių neatsispindi, bet faktiškai visi medžiotojai, kuriems buvo išlikęs savo krašto šeimininko jausmas, pajuto realų žvėrių mažėjimą.
Ypač tada buvo išrankioti trofėjiniai elnių patinai, taip pat nukentėjo ir šernų bei stirnų populiacijos.
Tada Lietuvoje, atsirado tokių „galvažudžių“, kad nušovę raguotą elnią, pasiimdavo tik su galva nupjautus ragus, o žvėrieną palikdavo supūti. Pašautų žvėrių tokie „medžiotojai“ neieškodavo. 1992 m įvedus apskaitą miškuose rasta nuo sužeidimų tiek padvėsusių žvėrių gaišenų: briedžių 108, elnių 101, stirnų 194, šernų 187.
Atsirado šešėlinių grupių, kurios nelegaliai teikė žvėrieną maitinimo įstaigoms. Buvo akivaizdu, kad tęsiantis tokiai situacijai laukinės medžiojamos faunos praradimai bus nesugrąžinami arba tas sugrąžinimas reikalaus daug laiko ir didelių lėšų.
Stagnacijai grėsmių nėra
Tada tiek valdžios struktūros, tiek gamtos apsaugos tarnybos, tiek žemdirbiai ir miškininkai, tiek medžiotojų visuomeninės organizacijos suprato, kad buvusiam balaganui reikia padaryti galą. (Jei ne visi suprato, tai bent visose struktūrose buvo daug tokių, kurie suprato).
Nors ir nelengvai, bet iki XXI a. pradžios tai pasisekė. Tam pasitarnavo ir teisinio reguliavimo pagerinimas, ir apsaugos sistemos stiprinimas, ir atsakomybės už brakonieriavimą bei kitus pažeidimus esminis padidinimas. Bene daugiausia įtakos turėjo medžiotojų klubuose pagerėjusi vidaus tvarka ir savo funkcijų ne vien, kaip naudotojų, bet ir kaip globotojų supratimas.
Tą labai aiškiai įrodo šernų populiacijos gan greitas pagausėjimas, pasiektas vien griežtu paršavedžių kiaulių saugojimu, esant reikalui papildomu šėrimu ir sugebėjimu išlaikyti didelį šernų kiekį savo plotuose.
Suprantama, dėl savo veislumo ir sąlyginio sėslumo šernai yra labai paranki rūšis gausumo padidinimui tiek santykinai nedideliuose plotuose, tiek plačiose teritorijose. Gal įsijautę kai kur net per daug jų pagausinome, nes labai skaudžiai antrame šio amžiaus dešimtmetyje šernams smogė pati gamta, pasiusdama afrikinį kiaulių marą. Po jo vėl teks imtis šernų atkūrimo darbų.
Migruojančių didesniuose plotuose ir mažiau produktyvių gyvūnų populiacijų pagausinimas užtruko ilgiau. Ilgiausiai truko briedžių gausumo atkūrimas, bet dabar jų vėl turime tiek, kad reikia žiūrėti į daromą miškams žalos dydį ir balansuoti tarp daromos žalos ir galimo gausumo.
Pergyvenę medžiojamos gyvūnijos mažėjimo laikus, daugelis klubų išmoko tvarkytis ir su kitomis bėdomis, rūpinasi gyvūnų apsauga ir racionaliai naudoja gamtinius išteklius, daugiau dėmesio skiria rekreaciniams bei kultūriniams medžioklės aspektams.
Miškininkai irgi suprato, kad ne vien šautuvu reguliuojamas žvėrių skaičius ir želdinių apsaugai išplėtė kitokių priemonių naudojimą.
Kelininkai suprato, kad magistralinių kelių ir miškų sąlyčio juostose reikia apsauginių tvorų. Taip randami kompromisai žmogaus ir gyvūnijos santykių reguliavime.
Tačiau turime pabrėžti, kad iš tų santykių reguliavimo visiškai išmesti tradicines priemones – šautuvą ir medžiotoją, kaip siūlo sentimentalūs gyvūnų mylėtojai, nėra ir nebus realių galimybių.
Gyvenimas niekada nieko nepalieka be problemų, kurias paprasčiausiai gali sukelti ne tik koks per klaidą medžiotoju tapęs karštakošis nelaimėlis, neskiriantis šerno nuo stumbro, bet ir besikeičianti gamtinė ir socialinė aplinka, santykiai tarp žmonių, politinės užgaidos ir kt.
Lietuvoje jau gan daug „už borto likusių medžiotojų“, kurie neturi galimybių įstoti į esamus klubus, o tuo pačiu turėti medžioklės plotus. Tai gali ateityje kelti vis didesnę priešpriešą medžiotojų bendruomenės viduje.
Nepatenkinti esama medžioklės plotų nuomos ir naudojimo tvarka nemaža dalis medžiojančių stambiųjų žemės savininkų. Kaip ir sovietmečiu toliau nyksta smulkioji medžiojamoji fauna, o Aplinkos ministerija neadekvačiai tebesirūpina plėšrūnų globa.
Kai gausumas nereguliuojamas, laukinių gyvūnų elgesys gali radikaliai pasikeisti, Kuršių nerija, 2014 m.
Atsivėrus pasauliui kartu su teigiamais dalykais įsiveržė radikalus ir itin aktyvus antimedžiotojiškas judėjimas, kuris ne tik kritikuoja medžiotojus už realius negatyvius dalykus, kas yra priimtina ir netgi sveikintina, bet labai dažnai skleidžia sąmoningą dezinformaciją. Neretai žiniasklaidoje bandoma šiandieninį medžiotojų klubą pateikti kaip sovietinės nomenklatūros reliktą, o medžiotojus – kaip nenormalius kraugerius ar tiesiog iškrypėlius. Panašių iššūkių medžiotojams anksčiau nebuvo. Betgi gal reikia padėti tašką, nes mes rašome apie istoriją, o pastarieji dalykai yra šių laikų kasdienybė.
Penktadienio naktį, apie 00.31 val. Tauragės rajone, Trūkiškės kaimo miške trys nepažįstami vyriškiai brakonieriavo. Pamatę medžiotojus pasišalino ir bėgdami pametė šaunamąjį ginklą „Remington 32 Short“, kuris buvo be identifikacinio numerio.
Ginklas yra perdirbtas šaudyti mažo kalibro 5,6 mm šoviniais. Šaunamojo ginklo spynoje rastas vienas 5,6 mm kalibro neiššautas šovinys.
Įtariamieji neblaivus (1,02 prom.) 52-ejų vyras, 57-erių vyras ir neblaivus (2,66 prom.) 34-erių vyras uždaryti į areštinę.
Dėl ilgametės medžioklės istorijos, sutampančios su žmogaus atsiradimu Žemės planetoje, diskusijų nekyla. Taip pat dauguma autoritetų pripažįsta jos teigiamą įtaką žmogaus, kaip Homo Sapiens, vystymuisi bei progresavimui jo ankstyvosiose raidos stadijose.
Dar daugiau pagiriamųjų žodžių medžioklei reiktų skirti, kalbant apie jos reikšmę pirmykščių žmonių kasdieniam išgyvenimui. Juk ne tik mėsa, bet iš kailių ir odos gaminami rūbai bei apavas buvo pagrindiniai dalykai leidę žmogui įsikurti vidurinio ir šiauresnio klimato juostose. Kailiai naudoti ir būstų statybai, ir kaip baldai, o iš kaulų gaminta nemaža buitinių reikmenų, ginklų. Sausgyslės buvo puiki rišamoji priemonė. Gyvūnų taukai ir atskiri organai sėkmingai naudoti senovinėje medicinoje.
Medžioklė tiesiogiai siejosi ir su senojo žmogaus dvasiniu pasauliu, pirmykštėmis religijomis, o galiausiai ji davė pradžią laukinių gyvūnų domestikavimui ir žemės ūkio atsiradimui. Galima diskutuoti ar potraukis medžioti, kaip ir potraukis kovoti, užsikodavo ar neužsikodavo žmogaus genuose, bet tai reikalo esmės nekeičia.
Geriau panagrinėkime, kodėl ir kada atsirado judėjimas prieš medžioklę. Probleminių dalykų atsiradimas medžioklėje siejasi su feodalizmo laikais, kai teisę medžioti vertingiausius stambiuosius gyvūnus uzurpavo valstybių valdovai, didikai, bajorai. Netgi daugelio šalių teisės aktuose medžioklė buvo skirstoma į didžiąją ir mažąją.
Dauguma gyventojų į didžiąją medžioklę teisės neturėjo. Bet neatsispirdami genetiniam šauksmui daugelis nekilmingų medžiodavo neteisėtai, t. y. tapdavo brakonieriais. Be to, paprasti žemdirbiai ne tik neturėjo medžioklės teisių, bet patirdavo nuostolių nuo medžiojančių ir pasėlius nutrempiančių raitų ponų su tuntais šunų. Teisėtomis aristokratijos ir neteisėtomis varguolių luomų pastangomis daugelyje šalių išnyko stambiausi medžiojamieji gyvūnai ar katastrofiškai sumažėjo jų populiacijos.
Lietuvoje XVIII a. jau neturėjome taurų, stumbrų, tarpanų, XIX a pribaigėme meškas, bebrus, gulbes, artėjo prie išnykimo, o nemažoje dalyje miškų jau buvo išnykę, briedžiai, elniai, netgi šernai.
Judėjimas už taisyklingą medžioklę
Ne tik aristokratai ir varguoliai buvo apsėsti naikinimo manijos: vadinamame Naujajame pasaulyje, kur aplenkiant didžiąją dalį feodalizmo formacijų vyko audringa kapitalizmo statyba ir gan anksti ėmė į gyvenimą „kabintis“ demokratija, rezultatai buvo dar baisesni.
Pasaulinio lygio to baisumo simbolis XIX a. antroje pusėje Šiaurės Amerikoje vykęs bizonų iššaudymas. Per trumpą laiką iš prerijose gyvenusių keliasdešimties milijonų bizonų (įvairiuose šaltiniuose nurodomi skaičiai tarp 30 ir 60 milijonų), XX a. pradžioje, įskaitant zoologijos sodus, nebeliko nei 1000-čio.
Ne vien bizonai patyrė žiaurią naikinančią jėgą. Sugebėta visiškai išnaikinti dar gausesnę už bizonus vietinę karvelių keleivių rūšį. Užkariaujant „laukinius vakarus“ ne tik sunyko indėnų gentys ir jų harmonijoje su gamta buvusi gyvensena, bet aplamai buvo prarasta labai daug kraštovaizdžio ir laukinės gamtos elementų. Tačiau buvo sukurta efektyviausia pasaulio ekonomika, turtingiausia ir galingiausia pasaulio valstybė. Tai ne koks nors paradoksas, o veikiau dėsnis: kažką naujo sukurdami, kažką seno prarandame.
Bizonas
Bet tuose procesuose ateina ir naujas pažinimas bei supratimas, išryškėja ne tik teigiami, bet ir neigiami dalykai, prasideda naujų, nebūtinai sėkmingų ar vienareikšmių vystymosi krypčių paieškos. Todėl dėsninga, kad grobuoniška, neatsakinga medžioklė buvo pasmerkta, o atsirado ir plačiai pasklido pasaulyje (pasiekė netgi tuometinę carinę imperjią, tuo pačiu ir mus) judėjimas už taisyklingą medžioklę.
Dėsningumu galime laikyti pirmųjų JAV ir kartu pasaulyje nacionalinių parkų atsiradimą. Tame laikotarpyje ėmė gimti ir pirmieji gamtosauginio pobūdžio teisės aktai, atsirado ne tik atskirų medžiotojų pasisakančių prieš grobuonišką gamtos išteklių naudojimą, bet ir susikūrė jų organizacijos.
Pavyzdžiui, 1887 m įteisinamas „Boone and Crokett“ (B&C) klubas. Jį įkūrė gerokai dar prieš tapdamas prezidentu Teodoras Ruzveltas. Pats T. Ruzveltas ir kiti pirmieji klubo nariai veiksmingiausiai prisidėjo JAV stabdant laukinės gyvūnijos naikinimą, kuriant JAV gamtosaugos infrastruktūrą bei teisinę bazę. Išaugusi organizacija iki šių dienų dirba reguliuojant atsakingą, etišką ir tausojančią medžioklę.
Rytietiškos ideologijos proveržis
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo praradimų, spartaus gyventojų gausėjimo trečiojo pasaulio šalyse ir jose besikartojančio gamtos išteklių naikinimo, globalizacijos procesų spartėjimo, urbanizacijos ir ją lydinčio žmogaus atotrūkio nuo gamtos didėjimo išsivysčiusiose šalyse, sekė rytietiškų ideologijų, propaguojančių vietoje krikščioniškų žmogaus „viešpatavimo“ visiems gyvūnams principų, „visų gyvių lygiateisiškumo“ idėjas.
Šios idėjos ar teorijos iš buvusio gan uždaro indokiniškojo pasaulio gan greitai plito po visą krikščioniškąjį pasaulį. Galiausiai atsirado savų tos teorijos ideologų bei aistringų jos išpažinėjų mokančių daryti emocinį poveikį ir plačiajai visuomenei.
Todėl XX a. antroje pusėje padėtis ėmė sparčiai keistis. Vietoje tvaraus, subalansuoto šiuolaikinės visuomenės ir aplamai civilizacijos vystymosi principų, kuriuos dar savo nelaimei net labiausiai išsivystę šalys nespėjo pilnai įgyvendinti, o atsilikusios – geriausiu atveju vos pradėjo eiti ta kryptimi, jei ne viešai, tai bent tyliai ignoruojant tvarumo (ekologinių, ekonominių ir socialinių interesų subalansuotumo) principus imta keisti vienpusiškais ekokratinio pobūdžio principais. Tada ir prasidėjo ne tik netaisyklingos medžioklės smerkimas, bet medžiojimo, kaip reiškinio smerkimas.
Visuomenei atkakliai brukama, kad santykiuose su gyvąja gamta žmogus turi nesikišti ar nors kuo mažiau kištis į jos savaiminius procesus, kuo mažiau ar visai nenaudoti net ir savaime atsikuriančių jos išteklių, visur pasitikėti gamtos savireguliacija. Todėl reik uždraust tokias žmogaus veiklas kaip medžioklė, žūklė ar miškininkavimas, sumažinti naminių galvijų laikymą atsisakant mėsos valgymo, o dar geriau pereiti prie veganinio gyvenimo būdo ir apskritai – radikaliai sumažinti vartojimą.
Žmonės tiek išsigalvojo, kad kokios nors kinivarpos ar amarai yra augalų, o erkės ir kitokie kraujasiurbiai žmogaus kenkėjai. Kenkėjų nėra, jie mūsų sugalvoti. Kuo miške daugiau mirusios ir pūvančios medienos ir ja mintančių kirminų, tuo miškas gražesnis ir turtingesnis.
Dėl žmonių bendruomenės dar šitaip atvirai nemeluojama. Bet jau nemažam natūralios gamtos mylėtojų kiekiui įteigta, kad visi gydytojai ir vaistininkai dirba vaistų pramonės mafijai, kad jie gydo taip, kad žmogus nepasveiktų, o kad vegetuotų ir jam reiktų vis daugiau vaistų.
Dabartinės kartos žmonės sugadinti skiepų. Kai visi nesiskiepysime ir neleisim skiepyt vaikų, tapsime vegetarais, o dar geriau veganais, sumažinsime visokį vartojimą, laiką leisime medituodami, tada gyvensime apimti saldžios nirvanos. O jei pilnos laimės pojūtį sutrikdys valgyti prašančio vaiko verksmas, nubėgsim padirbėt į artimiausią naujų šeimininkų – kinų sodą, gausim už tai kelis šaukštus sveikiausių pasaulyje ryžių ir maitindami tą rėksnį dėkosime naujai valdžiai parūpinusiai tokią piliulę, kurią išgėrus daugiau jokių rėksnių neatsiras…
Medžioklės draugų ir priešų santykio pokyčiai
Sutinku su Jumis, kad tęsdamas prognozavimą galiu būt apkaltintas sąmokslų teorijų rezgimu ar net nesantaikos kurstymu. Bet prieš grįžtant į mūsų tėviškę dar pateiksiu užsieninį pavyzdėlį.
Mūsų jau minėtoje prieš 133 metus JAV pradėjusioje veikti B&C medžiotojų asociacijos istorijoje ne tik pats aktyviausias dalyvavimas kuriant JAV saugomų teritorijų tinklą, tame tarpe pirmąjį pasaulyje Jeloustono nacionalinį parką, bet daugelis įvairiausių programų, susijusių su laukinės gyvūnijos ir jos buveinių atkūrimu bei apsauga, bendradarbiavimas su universitetais tiriamosiose programose, nuoseklus švietėjiškas darbas, knygų bei žurnalo leidyba ir kt. veikla, kurioje dalyvauja per 200 vien etatinių darbuotojų.
Tačiau šiandien pagal savo finansines galimybes ir narių skaičių B&C jau negali prilygti 1980 m įkurtai, t. y. vos keturiasdešimečio sulaukusiai ir spėjusiai visame pasaulyje išgarsėti People for the Ethical Treatment of Animals (PETA) ne pelno siekiančiai korporacijai, (lietuviškai – Žmonės už etišką elgesį su gyvūnais), kuri pasisako prieš bet kokią medžioklę, žvejybą, gyvūnų naudojimą maistui, aprangai, pramogoms, moksliniams tyrimams.
PETA
Pagal viešai skelbiamus duomenis ši organizacija veikia ne tik JAV. JI turi 9 filialus išmėtytus po visą mūsų planetą, Organizacijos narių ir rėmėjų priskaitoma 6,5 mil., etatinių darbuotojų apie 400, metinės pajamos – 2017 m – 44,6 mil., 2018 m – 62,4 mil. 2019 m – 50,8 mil. USD.
Organizacija sugeba išbalansuoti ant teisėtos ir neteisėtos veiklos ribų. Tačiau ne paslaptis jos ryšiai ir parama tokioms kraštutinėms organizacijoms kaip Žemės išlaisvinimo fondas ir Gyvūnų išlaisvinimo fondas, kurias JAV Federalinis tyrimų biuras įvardina kaip keliančias „rimtą vidaus terorizmo grėsmę“, nes jų veikloje praktikuojamas ne tik langų daužymas, bet ir padeginėjimai bei sprogdinimai.
Ne tik mūsų minėtas B&C, bet ir kitos didžiausios JAV medžiotojų organizacijos negali prilygti PETA-ai. Be to, be PETA-os yra dar keliolika gal kiek mažiau garsių gyvūnų globos ir lygių teisių organizacijų, kurių dauguma visiškai neigia medžioklę, o mažuma pripažįsta tik labai ribotas jos formas. Tačiau JAV vienašališko marazmo įsigalėjimui trukdo ginklus ir šaudymo sportą remianti bei jam atstovaujanti National Rifle Association (NRA) organizacija. Tai seniausia JAV (įkurta 1871 m) žmogaus teises ginanti (tame tarpe žmogaus teisę įsigyti ginklą) ir taisyklingą medžioklę remianti organizacija.
National Rifle Association (NRA)
2018 m ji priskaičiavo apie 5,5 mil. narių, metinės asociacijos pajamos paskutinį dešimtmetį svyravo tarp 200 – 250 mil. USD. Organizacija turi daugybę padalinių, du muziejus, atskirą institutą, leidžia keletą periodinių leidinių, knygas, filmus vykdo gausybę programų, tame tarpe ir gamtosauginio pobūdžio, garsėja ypatingai gerais lobistais ir savo įtaka įstatymų leidėjams. Jos nuomonę kuruojamais klausimais visą laiką rėmė neabejotina amerikiečių dauguma. Tačiau nuo 2018 m. apklausos rodo, kad NRA palaikytojų ir priešininkų gretos susilygino ar netgi nežymiai pasviro į priešingą pusę. Tad yra apie ką pamąstyti. Bet sugrįžkime į Marijos žemę.
Lietuviškos antimedžioklės ypatumai
Nors mes, kaip ir dera paskutiniams Europos pagonims, saugomas teritorijas pradėjome kurti dešimtmečiais, o gal ir kokiu šimtmečiu vėliau nei kiti, negalime nepripažinti, kad prie jų lopšio pats pirmasis stovėjo medžiojantis gamtininkas – prof. Tadas Ivanauskas.
Ne tik pirmąsias saugomas teritorijas, bet ir anksčiau išnaikintas ar bebaigiančias išnykti gyvūnų rūšis stumbrus, elnius, bebrus, gulbes ir kt. sėkmingai atkūrė medžiojantys gamtininkai.
Pirmoji valstybinė gamtosaugos institucija – Gamtos apsaugos komitetas buvo suformuota iš buvusios Medžioklės valdybos darbuotojų. Gal būt tai nebuvo labai gerai, juolab, kad šios institucijos funkcijos nepalyginamai platesnės nei medžioklė ir apima visą žmogaus gyvenamą aplinką. Tačiau ar tobulinant reikalus švytuoklė nebus įstrigus kitoje pusėje?
Atsivertę internete dabartinę Aplinkos ministerijos struktūrą, joje nerasite jokio menkučio medžioklės skyriaus, nei užuominos apie tai, kur sprendžiami laukinių gyvūnų naudojimo klausimai ir tik gerai pasirausę Gamtos apsaugos politikos grupėje gal būt aptiksite kokį „užkištą“ medžioklės specialistą.
Žiniasklaidoje jau suformuota nuomonė, kad medžiojantys Aplinkos ministerijos pareigūnai, būdami medžiotojais ir priimdami sprendimus medžioklės klausimais, painioja privačius ir viešuosius interesus. Tad jei ministras medžiotojas, tai didieji gamtos mylėtojai, jį tuoj pat įvardina medžiotojų ministru, tarnaujančiu gyvūnų žudikų interesams ir reikalauja vyti iš Aplinkos ministerijos.
Bet koks išėjęs pamedžioti gamtosaugos darbuotojas ar politikas šiandien rizikuoja, kad bus apkaltintas, jei ne brakonieriavimu, tai bent slaptų sandorių rezgimu ar kokiais kitokiais nešvariais darbais. Visuomenei stengiamasi įteigti, kad medžioklė nešvarus dalykas, geriausiu atveju sovietinės nomenklatūros palikimas, o politikai ir gamtosaugininkai tokiu būdu spaudžiami priimti vien ekokratinei ideologijai naudingus teisės aktus.
Jeigu jau medžiojantys Aplinkosaugos biurokratinio aparato darbuotojai gėdinasi savo hobio, tai turime pripažinti aiškiai didėjančią antimedžiotojiškų jėgų įtaką. Todėl mes – medžiotojų bendruomenė neturėtume snūduriuoti ant buvusių laurų. Juolab, kad ir pas mus iš 30 tūkst. medžiotojų tikrai yra vienas, kuris šerno nuo stumbro neskiria ir dar kažkiek kitų, kurie, priešingai nei niekada nieko nepažeidžiantys antimedžiotojai, retsykiais pažeidžia ne tik Dešimt Dievo įsakymų, bet ir valdiškų kanceliarijų gausių nurodymų atskirus punktus.
Galim tik padėkoti Dievui, kad gamtininkų tarpe vis dar yra skirtingai mąstančių.
Pavyzdžiui, šiais laikais drįstantis medžioti gamtininkas Salemonas Paltanavičius tvirtina, kad dabartiniame pasaulyje „medžioklė yra vienų rūšių gausos reguliavimo, kitų rūšių apsaugos priemonė“ ir ją „nėra kuo pakeisti“. Tačiau antimedžiotojai turi receptą ir šios problemos sprendimui. Jau ne kartą girdėjau pasiūlymus, kad galima būtų sudaryti specialias profesionalų komandas, kurios ne medžiotų, o tik atsakingai išžudytų nereikalingus žvėris.
Tiesa, siūlymų autoriai nežino, kiek į tokias „zonderkommando“ (ar gal lietuviškai vadintume budelių komandas) atsirastų savanorių… Taigi, mūsų antimedžiotojai išmoningų pasiūlymų turi visiems gyvenimo atvejams ir į jokius kompromisus nesiruošia eiti. Jų šventas tikslas ne medžioklės reikalų racionalesnis tvarkymas ir tobulinimas, bet jos kaip reiškinio sunaikinimas.
Ar lankas taps politikavimo auka?
Sakykime, paskutinis pavyzdys susijęs su leidimu ar neleidimu medžioklėje naudoti lankus. Šį labai archajišką medžioklės būdą leidžia dauguma Europos šalių, kaip reikšmingą savo krašto medžioklės kultūros paveldo dalyką. Bet niekur jis netapo ir negali tapt masišku reiškiniu dėl savo specifiškumo ir brangumo, o juo labiau sukelti negatyvesnių reiškinių nei medžioklė su šiuolaikiniais šaunamaisiais ginklais.
Strele.lt turinys
Ne tik medžioklė su lankais, bet ir medžioklė naudojant dagtinius (grūstuvinius) ar titnaginius šaunamuosius ginklus, senovinę medžiotojų aprangą ir aksesuarus, Vakarų pasaulyje patraukia kažkiek pasekėjų ir tampa įdomia atrakcija įvairiose šventėse. Organizuojamos nacionalinės ir tarptautinės varžybos su šiais ginklais. Senovinių ginklų, aprangos, aksesuarų gamyba ir su tuo susijusi veikla sukuria naujų verslo ir darbo vietų.
Dar viena ilgaamže istorija dvelkianti medžioklės forma yra medžioklė su plėšriaisiais paukščiais, kurioje gali būt naudojami žirgai bei šunys (Kuršių nerijoje medžioklinių sakalų mokykla veikė iki pat Antrojo pasaulinio karo). Ši medžioklė irgi labai brangi, reikalaujanti ilgalaikio atsidavimo ir didelių sąnaudų. Netiesiogiai senovinės medžioklės kultūros kultivavimas prisidėtų ir prie gamtos apsaugos, nes tokios medžioklės mažiau efektyvios rezultatyvumo prasme, o ir tie žmonės, kurie imasi šio hobi, tai daro ne dėl mėsos gabalo. Jiems svarbiau pažinti savo krašto istoriją, pajusti savo šaknis.
Kuo galėtų pakenkti mūsų gamtai kokie 2-3 senovinės medžioklės klubai besiglaudžiantys kokioje nors senoje dvaravietėje, nacionaliniame parke, ar urėdijos profesionalios medžioklės plotuose galėtų pasakyti tik neatsargiai žolės prisirūkę aiškiaregiai.
Blaiviai galvojant atrodo daug protingiau medžiotoją sudominti medžiokliniu sakalu, lanku, senoviniu šautuvu ar kokiu šaltuoju ginklu, o ne brukti jam į rankas vis tobulesnius greitašaudžius ginklus, prožektorius, video kameras, lazerius, dronus… Taip ir žvėrims nepaliksime šansų išgyventi ir medžiotojas praras svarbiausią dalyką – poreikį pažinti gyvosios gamtos gyvenimą naudojantis savo fizinėmis galiomis. Tada jis iš tiesų gali tapti tik gyvūnų žudiku.
Suprantama, kad tokie aukštesnės kultūros ir didesnių išlaidų reikalaujantys medžioklės būdai po sovietmečio laikais vyravusio paprasto „pasimėsinėjimo“, galėjo atsirasti tik praėjus tam tikram laikui, nes reikėjo, kad pagerėtų gyvenimo sąlygos, taptume turtingesni, susipažintume su kitų šalių patirtimi ir veidu atsisuktume į savo istoriją.
Per tris dešimtmečius tie pokyčiai vyko, tik vieni greičiau, kiti lėčiau, o atsirado ir nelauktų dalykų ar mums neįprastų reiškinių.
Nesunku suprasti degančiomis iš entuziazmo akimis, prakaituojančiais padais nuo bėgiojimo po demonstracijas ir piketus gyvūnų teisių gynėjas(us), nes jų galvelėse tik vienos krypties vėjas pučia. Bet kada dėl medžioklinio lanko naudojimo ima ašaroti solidūs dėdės bei tetos, reikalauti ministro galvos, taip ir norisi paklausti: – Ar per tuos tris dešimtmečius taip ir neperkandote gatvės rėksnių ir juos išpuoselėjusių šviesios ateities visiems žemės gyvūnėliams statytojų ? Nepavyko net visų šalių suvienytiems proletarams tos ateities pastatyti žmonijai, tai ar rimta į tą bėdą stumti gyvūnėlius?
Jeigu dabartinėje Lietuvoje atsirado koks būrelis senovinę medžioklę norinčių kultivuoti ir į tą veiklą savo lėšas galinčių investuoti žmonių, tai reiktų jiems padėkoti ir pasidžiaugti, kad vyksta nors nedideli bet teigiami pokyčiai mūsų visuomenėje ir sudaryti sąlygas tai veiklai vykti. Nejau taip daug nusipelnęs mūsų protėviams lankas taps šiandieninio banalaus politikavimo auka?
