Blog

Spalio mėnuo. Kaip niekad šiltos dienos ir naktys, nepriklausomai nuo rinkimų rezultatų gamta gyvena savo ritmu. Miškuose dar auga miškinukai, voveraitės (dzūkiškai leputės), spanguolės slepiasi samanose, lapus pradėjo mesti beržai, drebulės, alksniai, liepos, klevų lapų spalva užburia, kiekvienas vis kitoks.

Šiame spalvų žaisme norisi džiaugtis gyvenimu, tačiau išskrendančių paukščių balsai visada atneša liūdesį, susimąstymą, lygtai atsisveikintume su kažkuo artimu ir brangiu.  Pats laikas žiemai prisirinkti šermukšnio ir putino uogų. Tauriųjų elnių patinai, išvengę kulkų ir numetę apie 25 proc. savo svorio, grįžo į žiemojimo vietas atgauti jėgų ir užsigydyti kovose gautas žaizdas, briedžių patinai taip pat keliauja į žiemojimo vietas. Su ragais pradėjo atsisveikinti brandūs stirninų patinai, jie juos numeta pirmieji, po dviejų – trijų savaičių pradės augti nauji, o jauni patinai ragus gali mesti net sausio mėnesį. Taigi medžiojant stirnas pirmose medžioklėse varant atsitiktinai galima sumedžioti ragus numetusį brandų stirniną, manau tai didelė žala vietos stirnų populiacijos kokybei.

Spalio mėn. dar rujoja danieliai, patinai leidžia neįprastą kimų, primenantį kosėjimą ar šnarpštimą garsą.  Tai sėslūs gyvūnai, jų ruja visada vyksta jų užimtose gyvenamose teritorijose. Vaikščiojant  po miškus  kiekvienas vakaras būna vis kitoks, visada laukia netikėtumai ir džiaugsmai.

Štai spalio 13 d. vakare atvykau prie Varėnos raj. Pakaršio miško griovių pasidairyti bebrų veiklos žymių, mašiną, kartu su auksaspalviu retriveriu, palikau pievoje kokie 300 metrų iki miško.

Apie 18 val. 30 min. žiūrių į mašiną ir netikiu savo akimis. Iš miško lėtai, koja už kojas, link mašinos eina 4-5 metų amžiaus stumbro patinas. Jautėsi užtikrintai, kaip tikras šių vietų  ir pasaulio valdovas, visuose judesiuose atsispindėjo jėga ir pasitikėjimas savimi, atėjęs iki mašinos, pro atidarytą langą pažvelgė į šunį, paniekinamai suprunkštė, o aš meldžiausi kad jis jos neapverstų, po to dar kokį 10 min. ramiai  ganėsi aplinkui ir  iš lėto nupėdino link elektriniu piemeniu aptvertų karvių bandos, kurios be galo susidomėjo nauju vyriškiu ir visos pribėgo jo pasveikinti.

Stovėjau prisiglaudęs prie medžio ir kažkodėl visai nebuvo jokio noro bandyti jį pavaryti ar šiaip eiti link jo. Sutemo, skubiai priėjau iki mašinos  ir išvykau. Mintyse galvojau, kaip gi šiuos galingus gyvūnus VIII – XVII amžiuje medžiojo vyrai turėdami tik lanką, ietį ar durklą.

Stumbrai Lietuvoje apsigyveno prieš 8 tūkstantmečius, nors buvo intensyviai medžiojami, galutinai dabartinės Lietuvos teritorijoje išnyko tik XVII amžiuje, o paskutinis laisvėje gyvenantis stumbras Belovežo girioje buvo sumedžiotas 1921 metais. Stumbras visada buvo pagrindinis medžioklės objektas, jis ir jo medžioklė nuo IX a.  atvaizduota paveiksluose, freskose, padavimuose. Beveik visų LDK valdovų medžioklės scenos yra su stumbrais.

Kasinėjant Punios Piliakalnį XV-XVII a. kultūriniuose sluoksniuose  iš visų čia rastų žvėrių kaulų 90 poc. sudaro stumbrų, briedžių ir elnių kaulai. Rašytiniai šaltiniai tvirtina, kad Daugų ir Punios miškuose stumbrus mėgo medžioti Vytautas ir Jogaila. Politika, medžioklė ir stumbras – buvo neatsiejami. Štai 1387 m. Jogaila Merkinėje Vilniui suteikė Magdeburgo teises ir medžiojo stumbrus, 1419 m. Merkinės girioje Vytautas medžiojo stumbrus ir priėmė čekų pasiuntinius, o 1426 metais Merkinės girioje Vytautas, Jogaila ir Kryžiuočių ordino magistras svarstė Lietuvos – prūsijos sienų klausimą ir aišku vėl medžiojo stumbrus. Tačiau stumbrai buvo ne tik medžiojami, bet ir auginami žvėrynuose.

LDK laikais žvėrynai buvo Trakuose, Rūdininkuose, Jonavoje, Birštone. 1414 m. pasiuntinys Žiliberas de Lanua rašo, kad Trakų  Galvės ežero pusiasalio žvėryne auginami stumbrai, taurai, miškiniai tarpanai ir briedžiai.  Pats didžiausias tuo metu buvo Baltvydžio (Belovežo) dvaro žvėrynas. Apie stumbro svarbą byloja ir numatytos baudos. Štai pirmame Lietuvos Statuto (1529 m.) 9 skyriuje  numatyta bauda  – už neteisėtai sumedžiotą stumbrą 12 rublių grašių, už briedį – tik 6. Tokios pat baudos išliko ir antrame Lietuvos statute 1566 m. Bauda atitiko 20-30 stambių naminių gyvūnų  vertės to meto kainomis.             

Medžioklės buvo ir pramoginės, jose dalyvaudavo ir moterys.  Pvz.: Birkenas aprašo 1752 m.  rugsėjo 27 d.  medžioklę Belovežo girioje. Karalius Augustas III, kuriam buvo suteiktas Šv. Huberto ordinas, ta proga  suorganizavo medžioklę ir su  žmona karaliene Marija Juzefa šią dieną sumedžiojo 42 stumbrus, iš jų 20 paguldė karalienė. Maža smulkmena, stumbrai buvo varomi tam tikrais koridoriais ir šioje medžioklėje į juos buvo jau šaudoma. Šiai medžioklei atminti pastatytas obeliskas, be to žvėriena buvo išdalinta valstiečiams.

Tai kas gi tas stumbras – tai „kuklus” rudos spalvos gyvūnas, patinas gali sverti iki tonos (patelės mažesnės ir grakštesnės) su didele ketera, šiurkščiu kailiu, sunkia galva, plačia kakta, aukštis siekia beveik du metrus. Ragai panašūs į naminio jaučio, tačiau pats kūnas pakankamai  plokščias, todėl sakoma, kad jeigu telpa galva su ragais, tai pralys ir visas kūnas. Gyvena iki 20 metų, subręsta 2-3 gyvenimo metais, žolėdis.

Ragai su kaukole yra medžioklės trofėjas ir vertinami pagal CIC formulę.  Stumbras įrašytas į Tarptautinę ir Lietuvos raudonąsias knygas, taigi pas mus nemedžiojamas, tačiau kaimyninėje Baltarusijoje jį galite sumedžioti už kokius 10 – 15 t. dolerių, galite ir Lietuvoje, baudos dydis bus panašus  tačiau nemokama reklama pirmuose dienraščių puslapiuose garantuota, be to bus visiems  linksma ir galėsite dalyvauti kituose seimo ar savivaldos rinkimuose.

Į Lietuvą pirmieji stumbrai atvežti (reaklimatizuoti) 1969 metais, įsteigus Panevėžio rajone Pašilių miške valstybinį stumbryną, kuris egzistuoja iki šių dienų. Nuo 1973 metų pradėta veisti laisvų stumbrų bandos. Šiuo metu laisvėje gyvena apie 280 stumbrų, aptvare –  21.  Laisvėja gyvenančių stumbrų populiacija yra stabili ir pastoviai didėja, jų padarytą žalą žemės ūkio pasėliams atlygina valstybė, taigi biudžetas kasmet netenka apie pusę ml. eurų. Šiuo metu vykdoma laivėje gyvenančių stumbrų perkėlimo programa į Varėnos rajone įrengtus  aptvarus, kur po adaptacijos bus paleidžiami į miškus, tačiau tai tapo sunkiai įvykdoma. Nes stumbrai neina į gaudykles, sunkiai perneša užmigdymą, pervežimus ir dėl to patirtą stresą. Tačiau čia nieko naujo, dar 1860 metais carui Aleksandrui III į medžioklę buvo bandyta atvežti 157 pagautus gyvus stumbrus, deja nuo streso krito 100 stumbrų. Kas metus pas mus dėl neaiškių priežasčių randama 3 – 6 laisvėje gyvenantys nugaišę stumbrai. Šiais metais valstybė leido sumedžioti (išimti iš bandos) 15 stumbrų, tačiau kas juos sumedžiojo ir paragavo stumbrienos kol kas yra aukščiausio lygio valstybinė paslaptis.

Pietinėje Lietuvos dalyje stumbrai jau tapo įprasti miškų gyventojai, tačiau stebimi tik patinai, kurie rujos metu yra išvaromi iš bandų ir atklysta iš Belovežo girios. Nuo 2019 metų jie gyvena Varėnos rajono medžiotojų klube „Briedis”, Druskininkų rajone, šiuo metu atklydo į Alytaus raj. medžiotojų klubą „Varčia” ir pan.

Medžioklę reglamentuojančioje teisinėje bazėje velniava nesibaigia.                              

Mano įsitikinimu gera naujiena ta, kad Aplinkos ministras ryžosi ir patvirtino 175 vilkų sumedžiojimo limitą. Tai pirmas atvejis, kai pasiremta mokslininkų duomenimis, o ne gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas” norais.  Manau tai drąsus ir sveikintinas sprendimas. Limitas nustatytas vadovaujantis sumedžiotų vilkų genetiniais tyrimais, kurie nustatė Lietuvoje gyvenančių vilkų šeimų skaičių, nustatyta, kad Lietuvoje gyvena ne mažiau kaip 58 vilkų šeimos.  Tai tiksli apskaita, nes atlikti vilkų apskaitą pagal pėdas sniege yra sudėtinga, o sniego nebuvimas iš vis užkirto kelią bet kokiai apskaitai.  Šiais metais aplinkos ministerija už vilkų padarytą žalą ūkininkams išmokėjo beveik 75 t. EUR., praėjusiais metais – 71 t. EUR. 

Praktiškai nėra savaitės, kad viešoje erdvėje nebūtų minimas vilkas. Gaila, tačiau jis tapo rėksmingų visuomeninių gamtos politikos ekstremalų eksploatuojamu viešosios nuomonės formavimo įrankiu. Plėšrūnų (vilkų ir lūšių) skaičius miškuose didėja, ko pasekoje drastiškai mažėja baltųjų kiškių, kurtinių, tetervinų ir kt. ant žemės perinčių paukščių. Visada iškyla klausimas, kieno gyvybė svarbesnė, kokia rūšis turi išlikti.  

Aplinkos ministras patvirtino ir naujas medžioklės taisykles. Medžioklės terminų ir būdų liberalizavimas parodė pasiturinčių medžiotojų įtaką įstatyminės bazės formavimui. Asmenys, pateikę pasiūlymus naujoms medžioklės taisyklėms matyt nežino ką reiškia tokie žodžiai kaip: Medžioklėtyra, Medžioklės ūkio biologiniai pagrindai ar populiacijų valdymas.

Smagu, kai metų eigoje tris kartus keičiasi medžioklės terminai ir būdai, o ryte negali pasakyto kokios bus medžioklės taisyklės vakare. Ruošiant medžioklės taisyklių pakeitimus nebuvo atsižvelgta į medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų pastabas ir pateiktus pasiūlymus. Taigi  medžioklėse su varovais galite bet kas medžioti bet kokius tauriųjų elnių ar briedžių patinus, švaistytis su prožektoriumi naktį miške. Todėl siūlau Aplinkos ministerijai liberalizuoti ir kitus svarbius valstybės turto naudojimo būdus, pvz. : miškus kirsti pagal poreikį arba žuvis leisti gaudyti kabliuojant ir su elektra. Gi vis tiek viskas žmogaus naudai…