Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMZD) šių metų balandžio–gegužės mėnesiais vykdyta reprezentatyvi apklausa siunčia rimtą signalą šalies medžiotojų klubams ir būreliams. Gauti rezultatai atskleidė sparčią bendruomenės senėjimo tendenciją: daugiau nei trečdalis aktyvių medžiotojų jau yra perkopę 56 metų ribą, didžioji šios vyresnio amžiaus grupės dalis yra 56-65 metų. Tuo tarpu jaunoji karta juos keičia itin vangiai.
Šių metų pavasarį vykusioje LMŽD apklausoje nuomonę pareiškė net 2044 šalies medžiotojai. Gauti rezultatai parodė, kad vyresnio amžiaus grupės sudaro kritinę bendruomenės dalį. Sudėjus visus tyrimo dalyvius nuo 56 metų ir vyresnius, jie sudaro net 34,5 proc. (706 medžiotojai) tyrime nuomonę išsakiusių.
Tai reiškia, kad kas trečias miško takais žengiantis medžiotojas šalyje yra garbaus amžiaus, 56-65 metų grupė sudaro net 19,3 proc. (395 respondentai), 66-75 metų – 13,2 proc. (270 respondentai), o vyresni nei 76 metų veteranai – 2 proc. (41 respondentas).
Tuo tarpu medžiotojų bendruomenės ateitis išlieka miglota. Jaunimo iki 35 metų dalis tarp visų apklaustųjų tėra vos 16,5 proc. (338 respondentai). Iš jų jauniausi medžiotojai iki 25 metų sudaro vos simbolinius 2,8 proc. (57 respondentus), o 26-35 metų grupė – 13,7 proc. (281 respondentai).
Anot LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos, toks menkas jaunimo įsitraukimas rodo, kad gamtosaugos veikla pralaimi kovą prieš modernias skaitmenines veiklas, o jaunimas tampa vis mažiau įsitraukęs į gamtoje vyksiančius procesus.
„Šie balandžio–gegužės mėnesių apklausos skaičiai – aiškus pavojaus skambutis medžiotojų kolektyvų vadovams. Tai rimtas signalas medžiotojų klubams ir būreliams, pasirinkusiems uždarumo politiką, o ne atvirumą, nes viena diena jų narių tiesiog liks mažuma, bet pareigos valstybei ir gamtai liks. Jeigu per artimiausius kelerius metus nebus imtasi aktyvių veiksmų pritraukti jaunąją kartą, po dešimtmečio susidursime su rimta krize. Medžioklė nėra hobis, o valstybės deleguota funkcija saugoti miškus, pasėlius ar reguliuoti gyvūnų populiaciją bei užtikrinti biosaugą – valdant afrikinį kiaulių marą ar kitas ligas. Vyresnio amžiaus medžiotojams pasitraukus, jų tiesiog nebus kam pakeisti“, – situaciją komentuoja LMŽD direktorius.
Remiantis tyrimu, stabiliausią šalies medžiotojų branduolį sudaro vidutinio amžiaus atstovai. Didžiausias aktyvumas fiksuojamas 36–45 metų grupėje (25,9 proc. arba 529 respondentai) bei 46–55 metų grupėje (23 proc. arba 471 respondentai).
LMŽD pažymi, kad pavasario tyrimo rezultatai rodo būtinybę medžiotojų organizacijoms skubiai keisti veiklos strategijas, iš uždarų tapti atviromis, šiuolaikiškomis, jaunimą sudominančiomis bei užtikrinančiomis šio amato, tradicijų tęstinumą ir ilgalaikių valstybės strateginių tikslų įgyvendinimą Lietuvoje.
Tyrimas buvo atliktas 2026 m. balandžio–gegužės mėnesiais, jame dalyvavo 2045 šalies medžiotojai, jų apklausa vykdyta internetu.
2026 m. birželio 25 d. ES Komisijos REACH komiteto posėdyje numatytas balsavimas dėl ilgai brendusio reglamento projekto, kuris apribos švino šaudmenų naudojimą. Galutinis tekstas pasirodė gerokai švelnesnis nei pradinis pasiūlymas: pereinamasis laikotarpis prailgintas iki septynerių metų, o kulkos visiškai pašalintos iš reguliavimo apimties. Tačiau pramonė ir šaudymo bendruomenė vis dar mato nemažai neišspręstų klausimų.
Klausimas dėl švino šaudmenyse Europos Sąjungoje brandintas keletą metų. Dar 2021 m. Europos cheminių medžiagų agentūra (ECHA) pateikė išsamią analizę, kurioje konstatuota, kad švinas kelia rimtą riziką aplinkai ir žmonių, vartojantiems sumedžiotų gyvūnų mėsą, o nuo apsinuodijimo nukentėtų milijonai paukščių.
Iš pradžių ECHA ir jos rizikos vertinimo bei socialinės-ekonominės analizės komitetai (RAC ir SEAC) siūlė griežtus apribojimus: ne tik šratų, bet ir kulkų draudimą, 18 mėnesių–5 metų pereinamąjį laikotarpį, privalomą šaudytojų licencijavimą bei reikalavimą šaudyklose surinkti bent 90 % iššautų švino šratų. Galutinis Komisijos pasiūlymas, kuris bus pateiktas balsavimui birželio 25 d., yra reikšmingai švelnesnis – tai diskusijų su valstybėmis narėmis ir pramonės atstovais rezultatas.
Pagal naujausią projekto redakciją reguliavimas apims tik švino šratus (gunshot), naudojamus medžioklėje ir lauko sporto šaudyme. Apribojimai bus taikomi šratams, kuriuose švino koncentracija siekia 1 % ar daugiau. Pereinamasis laikotarpis – septyneri metai. Tai reiškia, kad iki maždaug 2033 m. medžiotojai dar galės naudoti tradicinius švininius šratus, jei nebus papildomų nacionalinių apribojimų.
Vienas iš ryškiausių pokyčių lyginant su pradiniu pasiūlymu – kulkos visiškai pašalintos iš reguliavimo apimties. Komisija atvirai pripažįsta, kad šis sprendimas priimtas dėl pasikeitusios geopolitinės situacijos. Po 2022 m. įvykių ES priimti dokumentai – „Baltoji knyga dėl Europos gynybos parengties 2030“ ir „ReArm Europe“ planas – akcentuoja poreikį stiprinti gynybinę pramonę, įskaitant švino kulkų gamybą ir strateginio rezervo kaupimą. Komisija rašo, kad šis sprendimas turės tik nedidelę įtaką bendram reglamentavimo efektyvumui: prognozuojama, kad uždraudus švinines kulkas medžioklėje ir sporto šaudyme švino emisijos sumažėtų apie 8 232 tonomis per 20 metų, o uždraudus šratus – net 558 000 tonų.
Sporto šaudymas išlieka jautri sritis. Reglamentas nustato, kad lauko sporto šaudyklose švininiai šratai dydžių nuo 1,9 iki 2,6 mm galės būti naudojami ir po pereinamojo laikotarpio, jeigu bus laikomasi nustatytų rizikos valdymo priemonių. Šios sąlygos apima bent dviejų švino sulaikymo priemonių diegimą (sienos, pylimai, tinklai ar paviršiaus danga), pH stebėjimą (palaikant 6,5–8,5 lygį), drenažo vandens valdymą, švino surinkimą bent kartą per trejus metus bei žemės ūkio veiklos draudimą šaudyklos teritorijoje. Šaudyti su švininiais šratais galės tik sporto šaudymo federacijos nariai, o šaudyklos turės vesti detalią apskaitą.
Šie apribojimai netaikomi vidaus šaudykloms, policijai, kariuomenei, gynybos reikmėms, savigynai, kritinės infrastruktūros apsaugai, taip pat ginklų ir šaudmenų techniniam tikrinimui ar moksliniams tyrimams. Atskira išimtis numatyta istoriniams ginklams – mušamųjų užtaisų šautuvams ir jų moderniosioms kopijoms, nes alternatyvių šaudmenų jiems realiai nėra. Pneumatikai skirtos kulkelės taip pat lieka už reguliavimo ribų, nes alternatyvų jiems trūksta, o švino emisijos iš jų yra nereikšmingos.
Pramonės pusėje reakcija dvejopa. Europos sportinių šaudmenų gamintojų asociacija (AFEMS), atstovaujanti beveik 70 gamintojų ir platintojų bei daugiau nei 90 % ES mažo kalibro šaudmenų gamybos, septynerių metų pereinamąjį laikotarpį vertina kaip minimumą. Anot AFEMS, perėjimas prie alternatyvių medžiagų reikalauja iš esmės pertvarkyti šaudmenų gamybą – nuo užtaisymo linijų ir parako receptūrų iki balistinio testavimo ir sertifikavimo. AFEMS taip pat atkreipia dėmesį į svarbų faktą: Europoje šiuo metu nėra išvystyto plieninių šratų gamybos pajėgumo, o didžioji dalis tokios pramonės yra sutelkta Kinijoje. Tai reiškia, kad skubotas perėjimas galėtų sukurti naują strateginę priklausomybę nuo trečiųjų šalių tiekėjų.
Europos šaudymo sporto forumas (ESSF), jungiantis pagrindines šaudymo sporto, medžioklės, ginklų prekybos ir gamybos organizacijas, savo pareiškime taip pat akcentuoja pereinamojo laikotarpio svarbą. Forumas siūlė net dešimties metų pereinamąjį laikotarpį, o kaip alternatyvą – atskirti prekybos uždraudimo ir naudojimo uždraudimo terminus, kad jau parduoti šaudmenys galėtų būti palaipsniui sunaudoti, o platintojai išvengtų likusių atsargų nuostolių. ESSF mano, kad dabartinė reglamento struktūra, kai abu draudimai įsigalioja vienu metu, sukurs praktines problemas – tikriausiai distributoriai ir mažmenininkai sustabdys užsakymus ir pardavimus gerokai anksčiau formalios datos.
Šaudymo sporto bendruomenė kelia ir kitą klausimą – nelygiavertį skirtingų sporto disciplinų vertinimą. Galiojanti šratų dydžių išimtis (nuo 1,9 iki 2,6 mm) tinka klasikinėms šratiniam tikslui skirtoms disciplinoms, tokioms kaip „trap“ arba „skeet“, tačiau IPSC (Tarptautinė praktinio šaudymo konfederacija) bei kitos dinaminio šaudymo disciplinos naudoja platesnį šratų dydžių asortimentą. Be to, dabartinės šaudyklų rizikos valdymo priemonės buvo parengtos turint omenyje pirmiausia klasikines lėkštelių šaudymo šaudyklas, todėl mažesnės ir specializuotos šaudyklos gali turėti sunkumų jas įgyvendinti. ESSF perspėja, kad dėl to nemažai sporto šaudyklų gali būti priverstos užsidaryti – o tai dar labiau sumažintų sportinių šaudmenų paklausą Europoje.
Ką visa tai reiškia Lietuvos medžiotojams? Kulkos lieka be apribojimų, todėl kanopinių žvėrių medžioklė su graižtviniu šautuvu pakitimų nepatirs. Didžiausias pokytis palies lygiavamzdžius šautuvus, kuriais medžiojami paukščiai ir smulkesni žvėrys. Verta paminėti, kad Lietuvoje plieniniai šratai jau ir dabar naudojami medžioklėje prie vandens telkinių. Vis dėlto svarbiausia bus turimo ginklo suderinamumas su plieniniais ar kitais alternatyviais šratais – ne visi, ypač senesni, lygiavamzdžiai šautuvai tam tinka.
Birželio 25 d. balsavimas REACH komitete – tai dar ne galutinis sprendimas, bet svarbus žingsnis. Jei valstybės narės pritars, reglamentas įsigalios per dvidešimt dienų nuo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, o septynerių metų skaičiavimas prasidės nuo įsigaliojimo.
Aplinkos ministerija pateikė atsakymą į mūsų klausimus dėl elektroninio medžioklės lapo (biip.lt Medžioklės modulio) veikimo. Patvirtinta, kad funkcija neprisijungimo (offline) režimu yra sąmoningai laikinai apribota. Vis dėlto į keletą esminių klausimų konkretaus atsakymo nesulaukta.
Gegužės 13 d. pasidalinome informacija, kad elektroninis medžioklės lapas (biip.lt Medžioklės modulis) jau kurį laiką neveikia neprisijungimo (offline) režimu. Vietoj registracijos sistema medžiotojams išmesdavo pranešimą, raginantį skambinti telefonu, kad sumedžiotas žvėris būtų užregistruotas. Pasitikrinę informaciją su šaltiniais institucijose gavome aiškų atsakymą – problema reali, o medžioklės modulio veikimo galimybės be interneto ryšio yra apribotos.
Tuomet pateikėme Aplinkos apsaugos departamentui (AAD) keturis konkrečius klausimus. Ar tai laikina techninė klaida, ar sąmoningas funkcijos apribojimas? Kiek laiko problema tęsiasi ir kada bus išspręsta? Kokia yra užsienio piliečių registracijos situacija? Ar AAD planuoja viešai informuoti medžiotojų bendruomenę apie esamus sistemos apribojimus?
Gegužės 25 d. gavome AAD atsakymą. Departamentas, vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 11 str. 4 dalimi, mūsų paklausimą tiesiog persiuntė sistemos administratoriui, Aplinkos ministerijai, nagrinėti pagal kompetenciją. Kitaip tariant, klausimai liko be konkrečių atsakymų, tik perėjo iš vienos institucijos rankų į kitas.
Tarsi to būtų negana, jau kitą dieną – gegužės 26 d. – sistema vėl lūžo. Šį kartą nebeveikė svečių registracija į medžioklę: sistema rodė klaidą, kad su nurodytu bilieto numeriu medžiotojo nėra. Patikrinę daugiau nei penkis skirtingus medžiotojų bilietų numerius skirtingose operacinėse sistemose įsitikinome, kad tai sisteminė, o ne pavienė problema.
Galiausiai, birželio 2 d., gavome ir Aplinkos ministerijos atsakymą į mūsų klausimus. Iš keturių pateiktų klausimų konkrečiai atsakyta tik į du, o pats atsakymas atskleidžia daugiau, nei galbūt buvo norėta.
Pirma, ministerija patvirtino, kad offline režimas šiuo metu yra sąmoningai laikinai apribotas, o ne sutrikęs dėl techninės klaidos. Įvardytos trys pagrindinės priežastys: poreikis užtikrinti duomenų sinchronizaciją su serveriu realiu laiku, kontrolės mechanizmų suderinimas su AAD bei medžiotojų apsauga nuo galimų teisinių rizikų, jei patikrinimo metu duomenys įrenginyje dar nebūtų sinchronizuoti su centrine baze.
Antra, paaiškinta, kodėl programėlės funkcionalumas užsieniečiams šiuo metu nėra aktyvuotas. Pateiktos penkios priežastys: griežtų tapatybės nustatymo per Elektroninius valdžios vartus reikalavimas, teisinė rizika dėl kalbos barjero, sumažėjęs užsienio medžiotojų srautas dėl geopolitinės situacijos, ekonominis nepagrįstumas bei tai, kad šiuo metu užsieniečių registracija sklandžiai vyksta naudojant popierinį medžioklės lapą.
Tačiau į kitus du klausimus konkretaus atsakymo nesulaukta. Nepasakyta, nuo kada tiksliai neveikia offline režimas ir kada bus išspręsta – atsakyme paminėta tik bendra frazė, kad „režimas bus sugrąžintas tik užtikrinus 100% duomenų saugumą“, be jokio tvarkaraščio ar tarpinių terminų. Taip pat aplenktas klausimas, ar bus viešai informuojama medžiotojų bendruomenė. Vietoj to nurodytas vidinis el. paštas (is.vystymas@am.lt), kuriuo medžiotojai gali individualiai pranešti apie sutrikimus. Tai – priešingybė viešam informavimui, kurio buvo klausta.
Ministerijos atsakyme nurodoma, kad „per pastarąjį pusmetį ministerija nėra gavusi oficialių nusiskundimų iš medžiotojų dėl praktinių sunkumų naudojantis programėle“. Tačiau klausimas čia nėra, ar medžiotojai kreipėsi tiesiogiai į ministeriją – jie galimai kreipėsi į AAD ar tiesiog dalijosi problemomis tarpusavyje.
Iš tiesų problema yra ta, kad medžiotojų bendruomenė, kuri yra pagrindinė šio įrankio naudotoja, apskritai nebuvo informuota apie funkcijos apribojimą. Nei iš Aplinkos ministerijos, nei iš jai pavaldžių institucijų nebuvo išsiųsta jokia oficiali žinutė medžiotojams, kad offline režimas yra laikinai išjungtas. Medžiotojai tai sužinojo tik tada, kai patys susidūrė su sistema, nebeleidžiančia užregistruoti sumedžioto žvėries miške, kur nėra interneto ryšio. Tai yra esminis komunikacijos trūkumas – sistema, kuri pristatoma kaip šiuolaikiškas įrankis medžiotojams, keičia savo funkcionalumą be jokio išankstinio pranešimo ją naudojančiai bendruomenei. Pakeitimų priežastys gali būti pateisinamos, tačiau pats faktas, kad tai vyksta „tyliai“, nežinant naudotojams, kelia rimtų klausimų dėl visos sistemos valdymo skaidrumo.
Be atsakymų į konkrečius klausimus, ministerijos rašte paviešintas vienas itin iškalbingas skaičius. Aiškinant, kodėl neapsimoka investuoti į užsienio kalbų funkcionalumą, atsakyme cituojama:
„…bendrai šalyje per programėlę registruojama tik mažiau nei 10% sumedžiotų gyvūnų (likusi dalis vis dar vykdoma naudojant popierinius medžioklės lapus).“
Tai iškalbinga statistika. Sistema, į kurią investuotos valstybės ir pačių medžiotojų sumokamų mokesčių lėšos ir kuri pristatoma kaip moderni alternatyva popieriniam apskaitos būdui, faktiškai naudojama tik mažumai atvejų. Daugiau nei 90% medžioklių vis dar registruojama popierinėje formoje. Įdomu, kad šį skaičių ministerija pateikia kaip argumentą prieš investicijas į užsieniečių funkcionalumą – tačiau tas pats skaičius kelia logišką klausimą ir dėl visos sistemos plėtros prasmingumo.
Atsakyme ne mažiau dėmesio verta dar viena ministerijos pateikta motyvacija. Aiškinant užsieniečių registracijos funkcijos atidėjimo priežastis, cituojama:
„Pastarųjų metų geopolitiniai įvykiai ir pasikeitusi saugumo situacija regione (užsidariusi Rytų kryptis) natūraliai ir reikšmingai sumažino į Lietuvą atvykstančių užsienio medžiotojų srautus.“
Šis argumentas kelia abejonių. Nelabai aišku, kuo Rytų kryptis susijusi su medžiokle Lietuvoje. Atvykstantys medžioti užsieniečiai daugiausia būna iš Vakarų Europos valstybių – Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Skandinavijos. Tai medžioklės turizmas, kuriam užsidariusi siena su Baltarusija ar Rusija jokios reikšmės. Susidaro įspūdis, kad „Rytų krypties užsidarymas“ čia panaudotas kaip universalus pateisinimas, tinkamas bet kokioms institucijos sprendimų motyvacijoms – dar vienas pavyzdys, kai forma ima pirmauti prieš turinį: argumentas skamba rimčiau, tačiau praktiškai jis nepaaiškina sprendimo.
Visos šios detalės neatsitiktinai sukelia platesnių diskusijų. Medžiotojų bendruomenėje pastaruoju metu vis dažniau girdimi klausimai, ar medžioklės lapas, kaip toks, apskritai yra reikalingas. Klausimas tampa aktualesnis būtent tokiose situacijose, kai institucijos negali užtikrinti efektyvaus sistemos veikimo, o pati bendruomenė apie esminius funkcionalumo pakeitimus net nėra informuojama.
Deivido Staponkaus nuotr.
Medžioklės lapas šiuo metu yra įrankis, leidžiantis medžiotojui teisėtai įforminti medžioklę. Jei skaitmeninis variantas neveikia patikimai miške, kur nėra interneto ryšio, jis pražudo savo praktinę prasmę. O sistemos siūlomas alternatyvus sprendimas – skambinti telefonu – tampa beveik neįmanomas, nes ten, kur nėra interneto, dažniausiai nėra ir mobiliojo ryšio.
Galbūt verta pradėti diskutuoti, ar apskritai medžioklės lapas kaip privalomas dokumentas dar yra reikalingas? Jei skaitmeninė sistema nekelia pasitikėjimo, o popierinė forma tik dubliuoja apskaitą ir kuria papildomus biurokratinius kontrolės sluoksnius – ar tikrai šis dokumentas būtinas, ar tiesiog tęsiamas senas reglamentavimas, neatsižvelgiant į pasikeitusią realybę?
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) šių metų balandžio–gegužės mėnesiais vykdyta reprezentatyvi apklausa atskleidė tikruosius šalies medžiotojų įpročius ir paneigė mitus. Tyrimo rezultatai rodo, kad didžioji dalis medžiotojų į mišką išsiruošia pakankamai retai – dažniausiai tik kartą per savaitę arba vos 1-2 kartus per mėnesį.
Šių metų pavasarį vykusioje LMŽD apklausoje nuomonę pareiškė net 2045 šalies medžiotojai. Gauti rezultatai parodė, kad didžioji dalis apklaustųjų medžioja retai: 38 proc. (777 respondentai) į mišką išsiruošia kartą per savaitę, o net 31,8 proc. (651 respondentas) – vos 1–2 kartus per mėnesį. Tik nedidelė dalis bendruomenės narių miške lankosi dažniau – 17,7 proc. (361 respondentas) nurodė medžiojantys kelis kartus per savaitę.
Likę nariai medžioja tik pagal progą – 5,4 proc. (111 respondentų) arba itin retais atvejais 7,1 proc.(145 respondentai).
Anot LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos, šie skaičiai aiškiai parodo, kad realybėje medžiotojai miškuose praleidžia kur kas mažiau laiko, nei dažnai įsivaizduoja visuomenė.
,,Negana to, pati medžioklė reikalauja didelių laiko išteklių, kurių rezultatas yra gamtos stebėjimas, saugojimas, o ne gajus mitas – laimikis. Faktai rodo, kad tik vienoje iš penkių medžioklių įvykdoma atranka ir sumedžiojamas laimikis, o visos kitos išvykos į mišką arba net 80 procentų viso medžiotojų skiriamo laiko – yra sunkus kasdienis darbas, nuolatinė stebėsena, biotechninių priemonių vykdymas ir gamtosauga”, – sako jis.
Anot jo, augančios laukinės gyvūnijos populiacijos siunčia rimtą signalą, tiek medžiotojų bendruomenei, tiek visuomenei būti ne tik atsargesniems, bet ir labiau atsakingais.
,,Turime pareigą saugoti pasėlius, ūkių derlių ar miškus, tačiau susiduriame ne tik su gausėjančia populiacija, bet ir senstančia bendruomene, kuriai vieną dieną šios pareigos gali būti sunkiai įvykdomos. Todėl medžiotojų kolektyvai turi pradėti keistis, atsiverti, pritraukti naujus narius bei ugdyti ateities kartas tam, kad būtų ne tik apsaugota Lietuvos gamta, bet ir išlaikytas tinkamas balansas joje”,- sako jis.
LMŽD pažymi, kad pavasario tyrimo rezultatai rodo būtinybę medžiotojų organizacijoms skubiai keisti veiklos strategijas, iš uždarų tapti atviromis, šiuolaikiškomis ir aiškiai parodyti visuomenei, kad medžiotojo funkcija pirmiausia yra gamtosauginė, o ne laimikis, kuris vidutiniškai medžiotoją apdovanoja tik vieną kartą iš 5 ar net 8 medžioklių.
Tyrimas buvo atliktas 2026 m. balandžio–gegužės mėnesiais, jame iš viso dalyvavo 2045 šalies medžiotojai, jų apklausa vykdyta internetu.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD) skelbia skubų pagalbos šauksmą ir kreipiasi į šalies ūkininkus. Prasidedanti šienapjūtė kasmet tampa masine tragedija aukštoje žolėje besislepiantiems laukinių gyvūnų jaunikliams. Anot medžiotojų, modernios technologijos gali tai sustabdyti – ūkininkai kviečiami nemokamai pakelti į dangų dronus su termovizoriais ir išgelbėti gyvybes.
,,Pirmosios šienapjūtės pradžia idealiai sutampa su jautriausiu stirnų jauniklių vedimo laikotarpiu. Saugodamos savo mažylius, motinos juos paslepia tankioje, aukštoje žolėje. Stirniukų ginties instinktas yra pražūtingas: išgirdę artėjančios sunkiosios technikos triukšmą ir vibraciją, jie nebėga, o tiesiog priglunda prie žemės. Dėl šios priežasties technikos vairuotojams pastebėti juos plika akimi yra neįmanoma – kasmet po šienapjovėmis masiškai žūsta tūkstančiai jauniklių”, – sako LMŽD direktorius Laimonas Daukša.
LMŽD siekia nutraukti šias skaudžias nelaimes ir siūlo profesionalią, nemokamą pagalbą.
„Modernūs dronai su termovizorine įranga gali pastebėti gyvūno kūno šilumą dar prieš įvažiuojant technikai. Kviečiame kiekvieną šalies ūkininką tapti gyvybės gelbėtoju. Šiuolaikinės technologijos leidžia šią problemą išspręsti per kelias dešimtis minučių. Viskas, ko mums reikia – išankstinės informacija apie planuojamus pjauti laukus, tad pakvietėme juos pranešti mums, o mūsų sukurtos „Neleisk sušienauti stirniuko 2026“ komandos padarys viską, kad mažyliai liktų saugūs”, – sako jis.
Medžiotojų vykdoma stirniukų gelbėjimo operacija vyksta jau ne pirmus metus. Ūkininkui informavus apie planuojamus darbus, medžiotojų suburtos savanorių komandos anksti ryte, kol vėsu, dronais skenuoja laukus, surasti stirniukai, neliečiant jų plikomis rankomis ir nepaliekant žmogaus kvapo, saugiai perkeliami į saugius plotus, kur juos vėliau susirenka motinos. Šiemet medžiotojai ketina ne tik perkelinėti mažylius, bet ir apsaugoti juos specialiai pažyminti jų gulėjimo vietą žolėje.
„Ketiname pasitelkti užsienio kolegų patirtį, kuomet mažylių gulėjimo vietos pažymimos specialiomis vėliavėlėmis, kad šienaujantis taip matytų jų gulėjimo vietą ir su technika ją apvažiuotų”, – sako L. Daukša.
Anot medžiotojų, šis bendradarbiavimas tiesiogiai saugo ir pačių ūkininkų interesus. Išankstinė patikra užtikrina nulinę riziką technikai, apsaugo nuo brangių gedimų ar prastovų bei užtikrina tinkamą derlių bei gaminamo pašaro galvijams kokybę ir galimų ligų prevenciją.
„Ūkininkai ne tik apsaugomi nuo emociškai sunkių, traumuojančių išgyvenimų laukuose, bet ir užtikrinamas ruošiamo pašaro saugumas, kuomet į jį nepapuola nekalti žvėreliai”, -sako LMŽD direktorius.
LMŽD atviru laišku į ūkininkus kreipėsi šią savaitę, juo medžiotojai kviečia susivienyti ir prisidėti prie Lietuvos gamtos ateities išgelbėjimo.
„Nelaukite ir praneškite apie planuojamą šienapjūtę jau dabar skubiu el. paštu lietuvosmzd@yahoo.com, kreipkitės tiesiogiai į savo rajono medžiotojų draugijos skyrių arba susisiekite su vietos medžiotojų kolektyvais”, – rašoma laiške ūkininkų bendruomenei.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) šių metų balandžio–gegužės mėnesiais vykdyta reprezentatyvi medžiotojų apklausa atskleidė, kokius medžioklės būdus labiausiai vertina šalies medžiotojų bendruomenė. Tyrimo rezultatai rodo, kad šiuolaikinėje medžioklėje persipina gilių istorinių tradicijų saugojimas ir ramybės paieška. Tyrimą inicijavusios LMŽD direktorius Laimonas Daukša pažymi, kad respondentai tyrime galėjo pasirinkti kelis atsakymų variantus, todėl bendras balsų skaičius atspindi plačią medžiotojų nuomonę.
Apklausos rezultatai atskleidė, kad bendrai sudėjus, ramybės, pėdsekystės ir visiško susiliejimo su aplinka būdai – medžioklė tykojant bei sėlinant – sudaro didžiąją dalį visų pasirinkimų (net 53,6 proc.). Medžioklę tykojant, kaip populiariausių būdą pasirinko 31,5 proc. (1320 respondentų), o sėlinant – 22,1 proc. (927 respondentai).
Anot L. Daukšos, medžiotojų bendruomenėje šios praktikos, apimančios laukimą bokštelyje, aktyvų judėjimą bei pėdsekystę, vis dažniau lyginamos su savotiška meditacija gamtoje, kuriai reikalinga visiška ramybė, kantrybė ir gebėjimas stebėti aplinką.
„Medžioklė jau tampa savotiška meditacija, kurioje ramybės paieškos gamtoje virsta aukščiausia atsakomybės ir pareigos jai išraiška“, – sako Laimonas Daukša.
Šalia šių individualių būdų, medžioklė varant surinko 35,7 proc. (1497 pasirinkimus).
„Ji išlieka svarbi kaip gilių istorinių tradicijų puoselėjimo forma – tai bendruomeniškas renginys, suburiantis skirtingas kartas, leidžiantis palaikyti glaudžius ryšius tarp medžiotojų kolektyvų narių bei išlaikyti šimtmečius gyvuojančią medžioklės kultūrą”, – pažymi LMŽD direktorius.
Kiti specializuoti būdai, tokie kaip medžioklė su šunimis populiarūs tik tarp 5,7 proc. (239 respondentų) – šis būdas įvardijamas kaip neįkainojamas laikas, praleidžiamas su keturkoju augintiniu, stiprinant žmogaus ir gyvūno partnerystę bei darbines savybes. Tuo tarpu vandens paukščių medžioklė tesurinko vos 4,9 proc. (206 respondentų) balsus ir išlieka vertinamas kaip vienas seniausių medžioklės būdų, reikalaujantis specifinių žinių ir išskirtinio meistriškumo.
Anot LMŽD direktoriaus Laimono Daukšos, šie rezultatai puikiai iliustruoja, kad medžioklė Lietuvoje pirmiausia yra kultūrinis ir dvasinis reiškinys.
Tyrimas buvo atliktas 2026 m. balandžio–gegužės mėnesiais, jame iš viso dalyvavo 2045 šalies medžiotojai, jų apklausa vykdyta internetu. Atsakinėdami į klausimą dėl medžioklės būdų, respondentai galėjo pasirinkti kelis atsakymų variantus.
Jau kurį laiką medžiotojai susiduria su elektroninio medžioklės lapo (biip.lt Medžioklės modulio) veikimo sutrikimais. Apie vieną iš pagrindinių problemų – sistemos neveikimą be interneto ryšio (offline režimu) – Deividas Staponkus jau rašė anksčiau savo Facebook paskyroje. Jis kreipėsi su klausimais į Aplinkos apsaugos departamentą (AAD), siekdamas išsiaiškinti, ar tai laikina techninė klaida, ar sąmoningas funkcijos apribojimas, ir kada problema bus išspręsta.
Deja, konkretaus atsakymo iš esmės negavome – paklausimas buvo persiųstas nagrinėti sistemos administratoriui, Aplinkos ministerijai, o problemos tuo tarpu išliko.
Be to, pastaruoju metu fiksuojami ir kiti sutrikimai. Pasitaiko atvejų, kai sistema neleidžia užregistruoti svečio, sumedžioto žvėries ar nurodo, kad medžiotojo su pateiktu bilieto numeriu nėra – net kai numeris teisingas, o medžiotojas aktyviai naudojasi sistema. Tokie sutrikimai medžioklės metu gali sukelti realių nepatogumų, ypač kai nėra interneto ryšio arba sistema neatsako.
Todėl, kol problemos nėra galutinai išspręstos, rekomenduojame medžiotojams ir medžioklių vadovams iš anksto pasirūpinti popieriniu medžioklės lapu. Tai leis tinkamai įforminti medžioklę net ir tuo atveju, jei elektroninė sistema tą dieną neveiktų.
Primename, kad popierinis medžioklės lapas išlieka galiojančia alternatyva, o jo turėjimas padės išvengti situacijų, kai dėl techninių kliūčių sutrinka medžioklės organizavimas ar apskaita.
Apie elektroninio medžioklės lapo veikimo problemas informuosime ir toliau.
Penkiolika metų Kėdainių raj., Maleikonių kaime, veikė šaudykla. Su policijos leidimu, šaudymo lėkštelėmis ir tūtelėmis, lankytojais, šventėmis, kariuomenės, savanorių mokymais ir naujausia veikla – suprasti, kaip greičiausiai neutralizuoti priešo dronus.
Tačiau šiandien jos veikla sustabdyta, mat prieš penkiolika metų niekas neatliko poveikio aplinkai vertinimo (PAV), kuris tuomet, pagal galiojusią įstatymo redakciją, šaudyklai net nebuvo aiškiai privalomas – tą dar 2022 m. patvirtino Regionų administracinis teismas.
Aplinkos ministerijos kancleris Povilas Poderskis
Klausimas, kuris turėtų rūpėti ne tik šaudyklos savininkams: kaip mes čia atsidūrėme?
Atsakymas paprastas ir nelabai patogus. Vienas kaimynas – pavienis pilietis, kurio motyvai gali būti įvairūs – pradėjo rašyti skundus. Aplinkos apsaugos departamentui, Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, Seimo Aplinkos apsaugos komitetui, Aplinkos ministerijai, policijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Saugomų teritorijų direkcijai.
Jam tai kainavo kelias valandas ir – metaforiškai – kelis pašto ženklus, institucijoms – šimtus darbo valandų, kelias dešimtis patikrinimų, dešimtis tarpinstitucinių užklausų. Verslui – egzistavimą.
Ir čia svarbiausia detalė – kiekviena institucija elgėsi teisėtai: gavusios skundą, jos privalo reaguoti, užklausą – atsakyti. O pagal įstatymą nustačiusios, kad neatliktas PAV, – automatiškai stabdyti veiklą. Beje, ši nuostata jau keičiama būtent dėl to, kad gimdo absurdiškas pasekmes, bet kol kas dar galioja. Tad sistema, kuri turėjo apsaugoti aplinką, suveikė kaip imuninis atsakas, pradėjęs pulti savo paties organizmą. Atskiri veiksmai logiški. Bendras rezultatas – savidestrukcija.
Šią situaciją būtų galima laikyti paviene nesėkme, bet ji kartojasi visoje Lietuvoje ir tik retai pasiekia viešumą. O jei ir pasiekia, tai tik per pasipiktinimo prodiuserius iš žiniasklaidos, vograujančius apie baisių kapitalistų skriaudžiamus žmones ir nieko nesužiūrinčią Aplinkos ministeriją arba, jeigu skundėjas pasiekia tikslą, – apie visagalius biurokratus, žudančius garbingą verslą.
Anglų kalboje šis reiškinys turi pavadinimą – not in my back yard, akronimu NIMBY (liet. ne mano kieme), o lietuvių kalboje vis dar ieškome žodžio paplitusiam reiškiniui. Nors pačiam reiškiniui turime labai patogią dirvą: daug institucijų su plačiomis kompetencijomis, imperatyvias nuostatas, neleidžiančias vertinti proporcingumo.
Skundas, koks bebūtų jo motyvas, eina per institucijas ir, kuo toliau, tuo daugiau svorio įgyja.
Nėra ginčo, kad aplinkos teršimas – reali problema, o PAV procedūros turi prasmę ir valstybė privalo reaguoti į pažeidimus. Klausimas, kaip kalibruoti tą reakciją, nes šiandien mūsų atsakymas yra neproporcingas. Kai stabdomas penkiolika metų veikiantis verslas už procedūrinį dokumentą, kuris nebuvo aiškiai privalomas, kartu neegzistuojant tiesioginei realiai grėsmei, tai jau ne aplinkos apsauga, o biurokratinio aparato klaida.
Dilema, mat Aplinkos ministerija visuomenės akyse tarsi turi būti mirtinai griežta bet kokiems pažeidėjams ir kartu visuomenė nori stiprios ekonomikos bei skalsaus ir dosnaus biudžeto. Bet realizuoti ir suderinti tai sudėtinga. Šaudykla laukuose niekam nekliuvo, kol aplink neatsirado prabangių sodybų. Šiandien gauname ir skundų dėl žemės ūkio veiklos kaime, nes ten atsikraustė miestiečių, nors nieko bendro tai su aplinkosaugos pažeidimais neturi.
Kas iš to laimi? Aplinka? Tarša nesumažėjo, visuomenė prarado krašto apsaugai svarbų objektą. Vadinasi, vieno žmogaus teisės buvo apgintos prieš bendruomenę, verslą ir krašto apsaugą. Kas čia turėtų būti aktyviai ginama, paliksiu spręsti skaitytojams.
Ką konkrečiai būtų galima padaryti? Mano pasiūlymai diskusijai tokie. Pirma – įstatymo pataisos, jog veikla automatiškai stabdoma tik tada, kai yra realus, tiesioginis ir reikšmingas neigiamas poveikis aplinkai arba grėsmė žmonių sveikatai. Kitu atveju – duodamas terminas PAV atlikti. Šios pataisos jau ruošiamos ir turi būti priimtos greitai.
Antra – skundo teikėjo skin in the game (liet. asmeninės rizikos prisiėmimas). Civilinėse bylose pralaimėjusi pusė dengia teisines išlaidas, o skundų institucijoms teikėjai – nieko. Nors, jei jie akivaizdžiai piktnaudžiauja – iš 10 skundų 9 nepagrįsti – jiems turi būti įmanoma priskirti dalį patikrinimo kaštų. Tai pažabotų pramoginį skundų rašymą ir nepaliestų pagrįstų pareiškėjų.
Trečia – institucijų koordinavimas. Šiandien vieną objektą vienu metu gali tikrinti septynios institucijos ir nė viena nežinoti, ką daro kitos. Skundui priskyrus atsakingą instituciją sumažėtų ir verslo našta, ir erdvės piktnaudžiavimui. Tam nereikia naujų institucijų, galime panaudoti technologijas. Pavyzdžiui, Valstybės duomenų agentūra galėtų sukurtų įrankį institucijoms matyti, gal skundą jau nagrinėja kolegos. Vien tai leistų koordinuoti darbą, o sudėtingais atvejais dirbti komandoje, ne atskirai.
Laisva ir veikianti ekonomika reikalauja ne mažiau, o protingos valstybės, kuri žino, kada veikti, o kada – pripažinti, kad ja bandoma naudotis, skiriančios pažeidimą nuo procedūros. Ir jei toliau nekursime mechanizmų institucijoms atpažinti, kada jos naudojamos kaip įrankis kaimynų ginčams, ir toliau kartosime tą patį scenarijų – skirsis tik adresai.
Įžvalgos autorius – Povilas Poderskis, Aplinkos ministerijos kancleris.
Vokietijos medžiotojų sąjunga (DJV) sėkmingai apgynė mokslinių tyrimų reputaciją — teisiškai privertė pašalinti melagingą teiginį, esą ji finansavo meškėnų poveikio tyrimą. Atvejis atskleidžia, kaip gyvūnų teisių organizacijos bando diskredituoti nepatogius mokslinius rezultatus, ir primena, kad medžiotojų bendruomenė privalo būti pasirengusi gintis.
Viskas prasidėjo nuo straipsnio regioniniame Vokietijos laikraštyje Weilburger Tageblatt. Jame Laukinių gyvūnų pagalbos federalinė asociacija (Bundesverband Wildtierhilfen) kritikavo medžioklę su spąstais ir teigė, kad DJV finansavo profesoriaus Sveno Klempelio vadovaujamą tyrimą apie neigiamą meškėnų poveikį vietinei faunai. Teiginys buvo melagingas — DJV šio tyrimo nefinansavo. Pasak medžiotojų sąjungos, tikslas buvo akivaizdus: sukurti įspūdį, kad moksliniai rezultatai yra „užsakyti” medžiotojų ir todėl neobjektyvūs.
DJV nedelsdamas kreipėsi į teisininkus ir išsiuntė oficialų įspėjimą (Abmahnung). Laikraščio leidėjas ne tik pašalino melagingą teiginį, bet ir visiškai išėmė straipsnį iš savo interneto svetainės.
Tyrimas, kurį bandyta diskredituoti, vadinasi ZOWIAC (Zoonotische und Wildtierökologische Auswirkungen Invasiver Carnivoren). Tai stambaus masto mokslinis projektas, vykdomas Frankfurto Goethe’s universitete ir finansuojamas Vokietijos federalinės aplinkos apsaugos fondo (DBU) — ne medžiotojų organizacijų. ZOWIAC tiria, kaip invaziniai plėšrūnai — visų pirma meškėnai ir usūriniai šunys — veikia vietines Europos ekosistemas ir kokią grėsmę kelia žmonių bei gyvūnų sveikatai per parazitų ir kitų ligų sukėlėjų perdavimą.
Projekto rezultatai nepatogūs tiems, kurie meškėnus laiko nekenksmingais mielais gyvūnėliais. Mokslininkai, naudodami DNR žymenis, nustatė, kad meškėnai ėda varliagyvių ikrus, varles, rupūžes ir net itin retą geltonpilvę rupūžę (Bombina variegata) — rūšį, kuriai gresia išnykimas. Jie taip pat platina parazitus ir zoonozines ligas, pavojingas žmonėms.
Tokia taktika — bandyti diskredituoti ne pačius tyrimo rezultatus, o jo finansavimą ir nešališkumą — Europoje naudojama vis dažniau. Kai mokslas patvirtina, kad invazinių rūšių valdymas, įskaitant medžioklę, yra būtinas, oponentams nebelieka kito pasirinkimo, kaip tik mėginti griauti pasitikėjimą pačiais tyrimais. DJV reakcija parodė, kad tokiems bandymams galima ir reikia pasipriešinti teisiškai — greitas ir ryžtingas atsakas yra efektyviausia priemonė.
Meškėnai (Procyon lotor) — invazinė rūšis, kilusi iš Šiaurės Amerikos. Europoje jie paplito nuo XX a. vidurio, kai buvo importuoti dėl kailio pramonės ir vėliau ištrūko į laukinę gamtą. Vokietijoje jų populiacija jau siekia šimtus tūkstančių ir toliau sparčiai auga — per metus sumedžiojama daugiau nei 200 000, tačiau tai nesustabdo plitimo. Be aktyvaus medžiotojų dalyvavimo invazinių rūšių kontrolė būtų praktiškai neįmanoma.
Nors meškėnas nėra mūsų krašto gamtos gyventojas, Lietuvoje jis jau nebėra visiškai nežinomas. 2019 m. meškėnas lakstė po Smiltynės prieplauką, vėliau vienas atsibastė iki Žuvinto biosferos rezervato, o 2025 m. šie gyvūnai pastebėti ir Šiaurės, ir Pietų Lietuvoje. Kol kas tai pavieniai atvejai, tačiau tendencija aiški — meškėnų arealas Europoje plečiasi į rytus, ir Lietuva jau patenka į jų kelio trajektoriją. Tuo tarpu usūriniai šunys — kitas ZOWIAC tiriamas invazinis plėšrūnas — jau seniai yra mūsų faunos dalis ir medžioklės objektas. Jie platina pasiutligę, kirmėlines ir kitas ligas, kelia grėsmę paukščių lizdavietėms ir varliagyviams.
DJV atvejis primena, kad medžiotojų organizacijos visoje Europoje turi būti pasirengusios ne tik praktiniam darbui gamtoje, bet ir informacinei kovai — ginant tiesą apie medžioklės vaidmenį ekosistemų valdyme.
Šalyje, kuri penkti metai gyvena potencialios karinės grėsmės kaimynystėje ir viešai kalba apie pasirengimo, šaudymo įgūdžių bei naujos šaudyklų infrastruktūros būtinybę, susiklostė sunkiai paaiškinama situacija: jau veikiančios šaudyklos priverčiamos stabdyti veiklą, o naujoms gauti leidimą trunka metus ar net ilgiau.
Lietuvoje formaliai trūksta šaudyklų – tai pripažįsta tiek institucijos, tiek pati šaudymo bei medžioklės bendruomenė. Tačiau praktikoje vyksta priešingas procesas. Vienas iš ryškiausių pavyzdžių – keliolika metų veikusi UAB „Medžiotojų Sostinė“ šaudykla, kurios veiklą šiemet sustabdė Aplinkos apsaugos departamentas (AAD).
Veikusi keliolika metų šaudykla – sustabdyta
Šaudyklos savininkas Vidas Silvestravičius socialiniame tinkle „Facebook“ ironiškai konstatavo verslo pabaigą:
„Finita la commedia – šiandien gavome atsakymą iš AAD, kad sprendimas nutraukti šaudyklos veiklą lieka nepakeistas. Toks įstatymas. Dar nurodo, kad Aplinkos ministerija inicijavo šio įstatymo keitimą, kad kitiems taip nebūtų, kaip nutiko mums, įstatymas įsigaliojo tik šiemet, stengiasi dėl žmonių šaunuoliai. (…) P. S. Gal kas kokių laisvų darbo vietų turite man ir Jovitai?“
Formali veiklos sustabdymo priežastis – neatliktas Poveikio aplinkai vertinimas (PAV). Tačiau, kaip pažymi pats savininkas, šio vertinimo šaudyklai neprireikė visą jos gyvavimo laikotarpį – keliolika metų. Reikalavimas atsirado tik įsigaliojus naujam įstatymui 2026 m. sausio 12 d.
Pasak V. Silvestravičiaus, didžiausia problema – ne pats vertinimo reikalavimas, o tai, kad įstatymas nenumato jokių alternatyvų ar pereinamojo laikotarpio. Veikla turi būti stabdoma nedelsiant, nepaliekant net kelių dienų PAV procedūrai atlikti:
„Šių metų sausio 12 dieną įsigaliojo naujas įstatymas, nepaliekantis kito varianto, kaip tik nutraukti mūsų įmonės veiklą. Politikai dabar jau patys suprato, kokį kirvį įdavė į rankas AAD, netgi dabar po mūsų skundo iniciavo to įstatymo pakeitimą, ir, matyt, jis bus pakeistas, tačiau mūsų tai nebegelbsti, nes liksime uždaryti…“
Saugumo kontekstas, kurio sunku nepastebėti
Šis atvejis ypač atkreipė dėmesį dėl savo konteksto. Anot žiniasklaidos pranešimų, šaudykloje ne tik sėkmingai vyko veikla bei buvo suplanuotas Lietuvos čempionatas – ji buvo sudariusi sutartį su Krašto apsaugos ministerija. Šioje šaudykloje, naudojant dronų skrydžius imituojančią įrangą, buvo mokoma kovoti su bepiločiais orlaiviais – t. y. su grėsme, kuri pastaruoju metu Lietuvos danguje tampa beveik kasdienybe.
Todėl susidaro paradoksali situacija: vienu metu valstybė kalba apie pasirengimo ir gynybinių įgūdžių svarbą, o kitu – administracinėmis priemonėmis sustabdo šią veiklą vykdžiusią šaudyklą.
Klausimas – ne tik dėl šaudyklų
V. Silvestravičius atkreipia dėmesį, kad problema platesnė nei vienos šaudyklos likimas. Pasak jo, pagal tokią patį principą veiklos sustabdymo reikalavimas gali būti pritaikytas ir kitiems ūkio subjektams, kurie kada nors plėtė savo veiklą ar statinius:
„Yra nemažai įmonių Lietuvoje, kurios to vertinimo neturi. Pavyzdžiui, koks nors ūkininkas kažkada pasistatė fermą, ir jam tuo metu nebuvo prievolės darytis tą vertinimą, tačiau dabar pasistato kokią nors siloso saugyklę, išsiplečia statinių plotą, ir ta prievolė jau atsiranda, nors jis pats apie tai gali nieko nežinoti…“
Pasak verslininko, jo įmonė dėl veiklos sustabdymo kreipėsi į Seimo kontrolierių, taip pat planuoja kreiptis į teismą. Tačiau, kol vyksta procedūros, šaudykla nebeveikia, o tai reiškia finansinius įsipareigojimus klientams, darbuotojų atleidimą ir tiesiogines verslo netektis.
Naujoms šaudykloms – metų metus trunkantys leidimai
Kita to paties paradokso pusė – sunkumai, su kuriais susiduria norš atidaryti naujas šaudyklas. Viešojoje erdvėje ne kartą minimas Stirbių kaime kuriamos privačios šaudyklos atvejis, kur, kaip teigia su projektu susiję asmenys, leidimo nepavyksta gauti jau daugiau nei dvejus metus.
Pasak projekto iniciatorių, į šaudyklą jau investuota daugiau nei 2 mln. eurų asmeninių lėšų, o įvairios komisijos, tarnybos ir inspekcijos procedūras tęsia metai iš metų. Platesnę problemą viešojoje erdvėje yra komentavę ir kiti šia tema besidomintys asmenys. Vienas jų, Aurimas Mockus, situaciją apibūdino kandžiai:
„Labiausiai mane neramina tai, kad jau penktus metus gyvename kaimynystėje su dviem potencialą grėsmę Lietuvai keliančiomis valstybėmis, o mūsų valdžiažmogiai vis dar nesugeba rasti būdų išduoti leidimų naujoms privačioms šaudykloms. Maža to – dabartinė valdžia dar ir pradėjo uždarinėti tas, kurios jau seniai veikė.“
Ši situacija atskleidžia esminį neatitikimą tarp deklaruojamų tikslų ir realios praktikos. Valstybinės institucijos ir politikai viešai pripažįsta, kad Lietuvai trūksta šaudyklų, o gynybinių įgūdžių ugdymas yra svarbus nacionalinio saugumo klausimas. Tačiau praktikoje administracinės procedūros veikia priešinga kryptimi – veikianti infrastruktūra stabdoma, o nauja kuriasi sunkiai.
Pačios institucijos iš dalies pripažįsta problemą: Aplinkos ministerija, sulaukusi skundo, inicijavo įstatymo pakeitimą, kad ateityje panašių situacijų išvengtų. Tačiau, kaip rodo šis atvejis, jau veiklą sustabdžiusiems verslams toks pakeitimas gali atėti per vėlai. Telieka klausimas, kaip ateityje suderinti aplinkosaugos reikalavimus su valstybės deklaruojamais saugumo ir pasirengimo tikslais – kad būtų išvengta situacijų, kai vienos institucijos darbas paneigia kitų keliamus tikslus.
