Blog

Nemalonus garsas pažadino jį iš miego. Dar buvo ne visai sutemę, todėl Jis nenoriai pakilo iš savo patogaus ir šilto guolio. Garsas, kuris jį pažadino, girdėdavosi dažnai, ypač šiltuoju metų laiku. Automobilis nebuvo retas svečias miške ir jo pasirodymas seniai tapo įprastu, juolab kad jis nesukeldavo jokiu neigiamu pasekmių. Kartais su automobilio keliamu triukšmu pasigirsdavo ir žmonių balsai. O štai šie jam – šio miško valdovui, neturinčiam priešų, galinčiu pasikėsinti į jo gyvybę, buvo keistai nemalonūs. Išgirdus žmonių balsus jį apimdavo nerimas, kuris kildavo kažkur giliai iš po skrandžio ir pasiskleidęs po visą kūną priversdavo įsitempti net patį mažiausių raumenį. Tas nerimas neleisdavo atsipalaiduoti tol, kol jis nesurasdavo atokios ir ramios vietos kokioje nors gilioje pelkėje. Laikui bėgant jis išmoko skirti ir šiuos balsus – tuos, kurie gali kelti jam pavojų, o kurie ne. Jis jautė, kad balsai, kurie dažnai girdėdavosi miške ramią šiltą dieną, nekėlė jam jokios grėsmės, o balsų, kurie pasigirsta sutemus – tylių, prislopintų, reikia pasisaugoti. Todėl visai netoli guolio išgirdęs žmogų jis pakeldavo savo galinga kūną ir ieškodavo ramesnės vietos.

Štai ir dabar išgirdęs atvažiuojantį automobilį jis kilstelėjo galvą, tačiau stipriai dėl jo nesijaudino, nors atvėsus orams ir iškritus sniegui šis garsas vis rečiau ir rečiau drumstė jo miško ramybę. Be to, jis pastebėjo, kad po automobilio apsilankymo dažniausiai atsirasdavo maisto, kurio miške, sušalus žemei, būdavo vis mažiau. Kartais, eidamas prie maitinimosi vietos, jis užuosdavo ir žmogaus kvapą. Šis kvapas jam buvo gerai pažįstamas ir kėlė nemažai karčių prisiminimų. Jis puikiai žinojo, kad žmogaus kvapas gali būti gerokai pavojingesnis, negu žmogaus skleidžiamas garsas.

Šią taisyklę jis išmoko dar tais laikais, kai savo pirmą rudenį kartu su didele šeimyna lankėsi toje pačioje vietoje, kur ir dabar neretai rasdavo maisto. Jis puikiai prisimena, kai vienais metais, anksti atėjus šalčiams, jam kartu su banda sunkiai sekėsi knisti įšalusią žemę ir tik motina savo jėgomis gelbėjo juos savo stipriu šnipu praknisdama užšalusį Žemės sluoksnį. Tačiau vis tiek maisto trūko ir alkio jausmas tapo jų kasdieniniu palydovu. Todėl tą vakarą jis kartu su savo aštuoniais vienmečiais išbėgo į aikštelę, kvepiančią parūgusiais kukurūzais, be jokio atsargumo, tik su viena mintimi – numalšinti alkį pripildant ištuštėjusius skandžius.
Tuo metu jie nejuto ir negirdėjo nieko, svaiginantis maisto aromatas buvo užvaldęs jų visų mintis. Net piktas motinos kriuksėjimas, kuri nepasidavusi bandos jausmui liko stovėti pasislėpusi už artimiausių krūmų, nesuvaldė alkio jausmo. Tada jis pirmą kartą išgirdo garsą, primenantį griaustinį. Panašų garsą jam buvo tekę girdėti vasarą, kai stipriai žaibavo ir pylė lietus, bet šis buvo ypatingas. Apimti išgąsčio ir nežinomybės jie pasileido bėgti ten, iš kur buvo atėję, ir kur stovėjo kriuksėdama ir giliai orą nosimi traukdama motina.
Jie ilgai bėgo jai iš paskos ir sustojo tik tada, kai pasiekė savo pamėgtą jaunuolyną. Bet grįžo ne visi. Po to vakaro jis turėjo tik septynis brolius. Taisyklę, kad žmogaus kvapas neša nelaimes, jis išmoko ilgam, ypač po to, kaip per savo antrą gyvenimo pavasarį staiga negrįžo jų motina, turėjusi atvesti dar kelis jaunus, dryžuotus paršiukus, o jis, atsiskyręs nuo bandos, pradėjo savarankiška gyvenimą. Todėl ir šiais metais, pajutęs seno priešo kvapą, jis rinkosi geriau likti alkanu negu pasiduoti tuščio skrandžio nurodymams išlįsti iš miško ir pasisotinti iki nukritimo.

Tačiau jau keletą savaičių jo mintis buvo užvaldęs ne maistas. Nepaaiškinamas, viską apimantis jaudulys kiekvieną dieną vis labiau ir labiau nedavė jam ramybės, Su šiuo jausmu jis jau buvo susipažinęs. Tas jausmas ateidavo kiekvienais metais atšalus orams ir apimdavo visą jo kūną ir visas mintis. Pirmą kartą jis tai pajuto savo antros žiemos pradžioje, tada saldus ir iki šiol nepažinotas kvapas privertė jį dieną iš dienos slankioti šernei iš paskos. Bet tie metai nebuvo sėkmingi. Pirmą savo kovą jis pralaimėjo ir atsiminė ją visam laikui po jos ilgai negijo randai, palikti aštrių ilčių, kokiomis jis pats dar negalėjo pasigirti, o sužeista galine koja, nors ir užgijo, bet šlubavo iki šiol.
Kitais metais ir vėl tas kvapas privertė jį pamiršti apie maistą, atsargumą ir savisaugą, juolab, kad situacija miške pasikeitė po to, kai praeitų metų priešas mįslingai vieną dieną dingo, o jis pats tapo didžiausiu, rimtą pasipriešinimą galinčiu surengti oponentu. Pailgėjusios iltys tapo rimtu ginklu, kuriuo jis nesunkiai atrėmė jaunų kuiliukų, tokių, kokiu jis pats buvo dar prieš metus, atakas. Po tos laimėtos kovos prasidėjo puota, penkis sezonus iš eilės daug šernių buvo apvaisintos ir išnešiojo jo palikuonis, iš kurių keli jau bandė pretenduoti į jo vietą, bet kol kas nesėkmingai.

Tik šiais metais jis patyrė pirmą stiprų pasipriešinimą. Aplink kaklą sustorėjusi oda išgelbėjo jo gyvybę nuo aštrių kaip peilis priešo ilčių, bet likusi žaizda pūliavo iki šiol ir kėlė nemalonių pojūčių. Tik dabar jis pajuto, kad jėgos nėra begalinės, ir anksčiau ar vėliau jam teks užleisti vietą galingesniam varžovui. Bet kova buvo laimėta, o prisiminimai apie pergalę padėdavo atitraukti mintis nuo žaizdos, kurios sukeliamo skausmo jis mėgino atsikratyti trindamasis į medžio šakų spyglius. Iš dalies dėl sužeidimo, iš dalies dėl nuovargio, kuris kiekvieną dieną jautėsi vis labiau, jis niekur toli nesitraukdavo nuo savo pamėgto guolio.

Kvapą, kuris kiekvienais metais gundė jį, kuris liepdavo be jokio atsargumo pametus galvą pulti į kovą, visai netoliese pajuto ir šiais metais. Tačiau šįkart jame buvo kažko naujo, keisto. Šiemet tas kvapas nuolat atsirasdavo šalia maitinimosi vietos ir kartais maišėsi su žmogaus kvapu. Nepaisydamas žaizdos keliamo skausmo ir žmogaus palikto kvapo jis diena iš dienos čia lankydavosi, bet vis nerasdavo jokių patelės žymių, tik tą viską apimantį, galvą susukantį kvapą.

Štai ir šiandien, išgirdęs mašinos garsą, jis atsikėlė iš guolio. Garsas greitai nutilo ir panašu, jog jaudintis nebuvo dėl ko. Pasitrynęs dilgčiojančią žaizdą į medžio kamieną jis prisiminė ramybės neduodantį tuščią skrandį. Bet ne alkis buvo tas jausmas, kuris privertė jį šiandien nerimauti. Neseniai patekėjęs mėnulis nudažė mišką savo sidabrine spalva, nuo medžių tįstantys šešėliai persipindami formavo keisčiausias būtybes. Prie šių vaizdų per ilgus gyvenimo metus jis jau buvo pripratęs. Aukštai pakėlęs galvą jis patraukė orą siekdamas pagauti kiekvieną naują vėjo dvelksmą. Ir tai, ką jis pajuto, nedavė jam ramybės. Jis užuodė rujojančią patelę, tačiau kartu pajuto ir žmogaus kvapą. Tą patį malonų ir kartu nerimą kelianti kvapą jis pirmąkart pajuto dar visai neseniai, tačiau tada sugebėjo save suvaldyti ir priimti atsargesnį sprendimą. Nepaisant didžiulės traukos jis pasitraukė giliau į mišką taip ir nepatikrinęs skleidžiamo kvapo šaltinio. Bet šiandien nebegalėjo laukti. Spaudimas vis didėjo, adrenalinas kraujyje neleido ramiai mąstyti, o kojos neklausė proto balso. Jos vertė jį ištisas naktis blaškytis po mišką siekiant savo svajonės. Bet miškas buvo tuščias. Po paskutiniųjų dienų, kai per jį pražygiavo gauja šūkaujančių žmonių su savo keturkojais draugais, jis miške liko vienas. Jam pačiam tik jėgos ir greičio dėka pavyko atsikratyti taip erzinančiai amsinčio rudo šuniuko, kuris aptikęs jį guolyje niekaip nenorėjo palikti ramybėje. Tik tada, kai jis viena iltimi užkabino neapdairiai šeimininko ant šuniuko kaklo paliktą apykaklę ir sviedė ją į šoną, šuniukas nustojo loti ir liko gulėti po krūmu tyliai inkšdamas, o jis pats pasitraukė giliai į pelkę, kur nesigirdėjo nei žmonių baisų, nei jų keturkojų palydovų lojimo.

Šiandien jis ir vėl pajuto tą beprotiškai svaiginantį aromatą, susimaišiusį su žmogaus kvapu. Bet jėgų kentėti ar laukti daugiau nebuvo. Jis atsargiai pradėjo judėti per mišką mėgindamas pamatuoti kiekvieną žingsnį. Tik retkarčiais viena kita šakelė sutraškėdavo jam po kojomis ir po atlydžio pradėjęs stingti sniegas tyliai girgždėjo. Jis sustojo prie pat pamiškės. Stovėdamas aukštai iškėlęs galvą gaudė kiekvieną įtartiną garsą ir kvapą. Bet juto tik tai, ką norėjo pajausti. Protas, lyg paklusdamas iš aukščiau atsiųstam nurodymui, atsijungė, kūnas atsisakė paklusti kitiems instinktams ir greita ristele jis pasileido prie vietos, traukiančios jį sulig kiekviena diena vis labiau ir labiau. Jis nieko nematė ir negirdėjo, tik viena mintis, tik vienas tikslas buvo galvoje – pratęsti giminę, kad ir ką tektų dėl to paaukoti. Bet ir vėl jo laukė nusivylimas, jis nerado nieko, išskyrus kvapą, jokių šėmės pėdų ar kitų buvimo ženklų, tik ant žemės papiltą krūvą grūdų ir kukurūzų pilną vamzdį. Blaškydamasis po visą aikštelę jis ieškojo tos, kuri suteiks jam laimę ir kuriai šiemet bus lemta išnešioti jo palikuonis tuo suteikiant viltį tolimesniam gyvenimui. Tačiau nieko panašaus nebuvo. Stovėjo vienas vidury mėnulio apšviestos aikštelės ant sutrypto sniego ir nieko nematančiu žvilgsniu žiūrėjo į vieną tašką.

Ir staiga jį apakino šviesa. Stiprus šviesos spindulys, kaip jam tuo metu pasirodė – ryškesnis už mėnulį, pradėjo šviesti kažkur iš viršaus. Jis pakėlė galvą tikėdamasis pamatyti šio spindulio šaltinį, bet šviesos ryškumas jį akino.
Panašų spindulį jis jau buvo matęs. Prieš porą metų tamsią naktį išėjęs į lauką paskanauti subrendusių avižų jis išvydo šviesą, po kurios pasigirdo griaustinis. Skausmą jis pajuto tik sustojęs toli miške, šešių milimetrų dydžio šratai, giliai įsmigę į šoną, dar ilgai kėlė nemalonių pojūčių, kol galiausiai apsitraukė riebalais ir daugiau jo nebevargino. Nuo to laiko ryškios šviesos, kaip ir žmogaus kvapo, jis pradėjo bijoti. Suprato, kad dabar, vėl pamačius tą šviesą, jam reikia šuoliuoti kuo toliau, bet kvapas, užvaldęs kiekvieną jo kūno ląstelę, tarytum atjungė protą ir neleido blaiviai mastyti. Jis stovėjo ir žiūrėjo į šviesą tik pasąmonėje suvokdamas, kad tai gali būti paskutinė jo gyvenimo minutė.
Žiūrėdamas į šviesos spindulį jis regėjo visą savo gyvenimą: prisiminė šiltą motinos pieną, pirmą išdygusią aromatų pilną žolę, kuri jo ankstyvaisiais gyvenimo mėnesiais jam buvo lyg stebuklas, pirmą laimėtą kovą, pirmuosius palikuonis. Keista, bet tuo metu jis neprisiminė nė vieno blogo įvykio: nei badavimo dienų, nei šalčio, nei skausmo nuo priešo smūgių ar paleisto šūvio. Jis tarsi paniro į jūrą, pilną pienių laukų, nukritusių gilių ir prisirpusių avižų aromato. Tuo metu jis pajuto, kad gyveno! Ir gyveno gerai! Nepaisant visų sunkumų, dažniausiai kylančių dėl dvikojų priešų, jam pavyko išgyventi, pratęsti giminę ir sulaukti amžiaus, kai tapo miško karaliumi. Ir Štai dabar jis stovi aukštai pakelta galva žvelgdamas į niekur ir laukia to, kam negali pasipriešinti, tai turi būti pabaiga…

Kitoje šviesos spindulio pusėje jaunas medžiotojas pakėlęs savo dvivamzdį su neaiškiais jausmais širdyje žvelgė į žvėrį!
Jis jau keletą savaičių bandė sulaukti šerno, kurio dideles pėdas dažnai rasdavo netoli bokštelio. Ir pagaliau jam pasisekė. Šią gražią naktį mėnulio šviesoje jis pamatė tikrą galiūną. Nuėmęs saugiklį pridėjo šautuvą prie peties ir įjungė prožektorių – taikiklis sustojo ties šerno mentimi. Beliko paspausti nuleistuką ir kulka būtų atlikusi savo darbą be jokių sentimentų. Bet medžiotojas delsė, kažkas sulaikė jo pirštą, pasiruošusį paleisti šūvį. Iki šiol neregėtas vaizdas privertė jį žvelgti į žvėrį ne kaip į potencialų laimikį. Galinga galva, pasipuošusi dviem baltomis iltimis, raumeningas kūnas, energija, kuri jautėsi kiekvienoje ląstelėje, privertė šaulį atsisakyti savo tikslų. Jis lyg užburtas žvelgė į žvėrį, kuris buvo daug kartų galingesnis ir turėjo tiek pat teisių gyventi, kiek ir žmogus.

Žmogus nuleido šautuvą. Jis suprato, kad šį kartą negalės atimti gyvybės, negalės įvykdyti to, kam buvo pasiruošęs prieš pusvalandį.

Šernas pamatė, kad šviesos spindulys dingo. Po truputį jo smegenys pradėjo suprasti kas įvyko, savisaugos instinktas pradėjo siųsti impulsus į kiekvieną kūno dalelę. Bet bėgti jis nesiruošė. Ramiai apsisukęs jis nužygiavo link miško, truputėlį stabtelėjo ir ištirpo tamsoje. Tai buvo pergalė, didžiausia pergalė jo gyvenime…
[divide style=”2″]

Šaltinis: „Medžiotojas ir medžioklė” Nr.6 (154)
Autorius: Gudas
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Išaušo antradienis, būdamas darbe, nutariau pakalbinti savo draugą (pavadinsiu ji Deividu) ir nuvažiuoti į medžioklę. Kaip visada sutarėme susitikti 18 val. Susitikę pajudėjome link medžiokles plotų.

Važiuodami kalbėjomės apie medžioklę, kas ką paskutini kartą šovė. Deividas jau nebeprisiminė, kada ką šovė ir kalbėjo, jog šiandien galėtu būti ta diena, kai į savo „užrašų knygutę“ galėtu įsirašyti taiklų šūvį.

Aš viską nuleidau juokais, sakiau, kad jam niekada nebesiseks medžioklėje, kad galės eiti šaudyti varnų, nes rimtesni laimikiai ne jam. Sukame iš kelio link medžioklės plotų, Deividas dar kartą pasakė, kad šiandien turi sumedžioti šernioką. Paklausiau iš kur jis toks užtikrintas? Tai jis juokais pasakė – , kad visą naktį sapnavo jog šiandien bus ta sėkminga diena. Juokais pagalvojau, kad protingas vyras, o peza tokias nesąmones.

Atvažiavę į sodybą, užsipildėm medžioklės lapą ir pasiskirstėme, kur kas eis tykoti šernų. Aš su Deividu, nutarėme pasaugoti mūsų gerbiamo ūkininko cukrinius runkelius, nes šiuo metu šernai labai daug žalos padaro būtent šiai kultūrai. Privažiavome, susirinkome bokštelius, mašiną pasistatėme atokiau, susėdome į bokštelius ir pradėjome tykoti. Praėjus beveik porai valandų išgirdau miške traškėsį man iš dešinės, ten kur sėdėjo Deividas. Tik plumpt į griovį – šlept, šlept ir išlipo, mažiausiai du šerniokai ir nulėkė į cukrinių runkelių lauką. Bandau juos pamatyt, bet veltui, jie nuo manęs per toli. Staiga pasigirsta šūvis ( 21:43 val.), girdžiu kaip šernas peršoka per griovį ir nubėga mišku. Dar spėjau pagalvoti, kad kolega, sužeidė ir dabar turėsime „džiaugsmo“ braidyt po mišką ir ieškot sužeisto žvėries. Bet tuo metu pamatau, kad skambina Deividas, atsiliepiu, o jis sako:

– Sakiau, kad šiandien mano diena!

Dar ji bandžiau patraukti per dantį, kad nepataikė, o jis ramiai man atsakė, eime pasižiūrėti į cukrinių runkelių lauką, nes esą žvėris krito vietoje. Bridome per cukrinių runkelių lauką, Deividas man pasakojo, kad išlindo du kuiliai, vienas antrametis, kitas vyresnis, tai jis kaip garbingas medžiotojas pasirinko mažesnį, kad banda turėtų normalių kuilių giminei pratęsti.

Priėję iki šūvio vietos, pamatėme kritusi kuiliuką, gražus, apie 100 kg. – antrametis. Šūvis buvo toks taiklus, kad žvėris krito vietoje nežengęs nė žingsnio. Šūvio atstumas standartinis 120 m. Pasveikinau kolegą su taikliu šūvių, stipriai paspausdamas jam dešinę. Ir pasidžiaugiau kartu su juo, kad po ilgo laikotarpio, jis pagaliau iššovė ir šūvis buvo nepriekaištingas.[divide style=”2″]
Autorius: Nerijus Šedbaras

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Štai jau penkerius metus esu pasinėręs į žvėrių fotografiją. Koks tai užsiėmimas? Tai ne vien tik visi savaitgaliai, visi laisvadieniai – daugiau kaip 120 parų per metus – praleisti miške. Tai ne vien tik begalinės kantrybės, žinių, įgūdžių, užsispyrimo reikalaujantis užsiėmimas – žvėrys paslaptingi, veiklūs tik sutemose, labai atsargūs, tad juos matai, o juo labiau fotografuoji tik kokius 5 nuošimčius viso gamtoje praleisto laiko. Tai ne vien tik pirmykštį medžiotojo azartą pažadinantis užsiėmimas, kada po dešimčių, gal net šimtų suregztų planų, bandymų, didžiulės nesėkmių virtinės pagaliau pavyksta pergudrauti žvėrį ir kada norisi sušukti: „Aš – dydis medžiotojas!” Tai – gyvenimo būdas, gyvenimo prasmė, gyvenimo tikslas.

Vos tik keletas kolegų fotografuoja žvėris, tad tik mes vienas kitą iš pusės žodžio galime suprasti, ką patiriame, ką matome, kuo džiaugiamės. Kitiems pasakojant savo įspūdžius kaskart tenka aiškinti, ką reiškia fotografuoti žvėris, kiek tai trunka ir pan. Tad nusprendžiau keliuose žurnalo numeriuose spausdinti žvėrių fotografo dienoraštį. Gal vieniems bus įdomus pats fotografavimas, o kitiems – žvėrių gyvenimo pažinimas.

Tauriųjų elnių rujos metas

Rugsėjis. Apie ką gi kita, jei ne apie tauriųjų elnių rują galima būtų pasakoti pirmąjį kalendorinio rudens mėnesį, kada ne tik rytą, vakarą, naktį, bet ištisą mėnesį ar pusantro verda rujos aistros ir fotografas turi galimybę būti visų tų natūralioje gamtoje vykstančių dramų liudininku. Toli gražu ne kiekvienas žmogus, besilankantis miške – grybautojas, poilsiautojas ar miškininkas, matė elnią. Paslaptingą, atsargų, jautrų, baikštų gyvūną. O juo labiau elnią patiną, kurių po to, kai pavasarį jie numeta ragus, apskritai neįmanoma išvysti, nes tada patinai tūno tankumynuose, nelankomose vietose ir šviesiu paros metu nesirodo atvirumose.

Tik rugsėjo mėnesį juos vėl galima pastebėti. Jei ir neišvysi, tai išgirsi visada: jie rujoja, baubia vakarais, naktimis, rytais, net dieną, kada žvėrių meilės aistra nustelbia atsargumą. Vos prieš keliolika metų visi kaip susitarę sakydavo: kai rugsėjo vidury stoja šalnos – elniai tarsi išprotėja – baubia ne tik naktimis, bet ir dienomis, išeina į miško pakraščius, aikštes, nesibijo žmogaus ir tai trunka visą savaitę. Tačiau jau kelerius paskutinius metus šalnų nematau. Orai šyla: rugsėjis permainingas, drėgnas, šiltas. Tai keičia ir žvėrių įpročius, elgesį. Nebėra jau tokių rujų, kai plyšdavo nuo baubimo miškai, tad stengiamės susirinkti bent tuos trupinius, kurie mums atiteko prasidėjus globalių Žemės klimato ir gamtos permainų chaosui.

Rugsėjo 14-oji

Miške esu jau nuo vakar. Į kurią vietą patraukti? Visada vienai ar kitai dienai kuri kelis „genialius” planus. Deja, bent devyniems iš dešimties nelemta išsipildyti, tad klausi savęs, savo šeštojo pojūčio: kur man šiandien eiti? Juk žvėris galima pamatyti tik trumpą laiko tarpą vakare prieš temstant ar ryte vos brėkštant. Pasirinkti nepataikei – vakaras ar rytas šuniui ant uodegos. Tad diena skiriama žvalgybai, o vakarai ir rytai – fotomedžioklei.

Taigi, dieną nusprendžiu išžvalgyti pietinę miško dalį šalia palaukės, krūmais apžėlusias apleistas pievas. Eidamas žolėmis apaugusia linija per mišką pabaidau besiganančią elnę patelę su jaunikliu. Randu daug pėdsakų, takų, vadinasi, čia gausu žvėrių, o žmonių lankytasi seniai.
Nors dar tik vos po vidurdienio, bet prieš kelerius metus iškirstos ir vešliai atžėlusios biržės sąžalynuose išgirstu lakstant veršio balsu bliaunantį patiną (jaunas, bet man tiks, juk nešauti jį rengiuosi). Tokios vietos elnių itin mėgstamos – tanku, saugu, joks besibraunantis žmogus neliks nepastebėtas. Nutariu palaukti, gal belakstydamas iššoks į atvirą vietą – pievą, kirtavietę ar kvartalinę liniją. Už trisdešimties metrų nuo savęs regiu, kaip ragais lenkia lazdyno krūmus, bliauna taip, kad atrodo – tiesiai į ausį, bet į atvirą vietą neina. Kartkartėmis pavaikščioja, pabaubia, tačiau vis tankmėje, nurimsta ir vėl kartoja viską iš pradžių.

Laukiu valandą, antrą, trečią, ketvirtą… Kantrybė jau, rodos, senka, o rezultatų – jokių, nors saulė nenumaldomai artėja prie laidos.

Bandau apeiti šį tankumyną iš kitos, pernai iškirstos, biržės pusės – gal čia paskutiniai saulės spinduliai man iš už nugaros dar pagelbės.

Pasirodo… Tankumyno pakraštyje šmėkšteli patelė. Akimirką matau patiną, bet tik galvą ir ragus. Kartą kitą elnias subliauna, pastovi ir neria atgal į tankmę. Daugiau nebegirdžiu. Vėl apeinu aplink elnių laikymosi vietą, nupėdinu iki vasarinių rapsų lauko pamiškėje, slenku miško pakraščiu, kur pasėti, bet dar nesudygę žiemkenčiai – nei garsų, nei žvėrių. Ką gi, vakaras perniek…

Sutemsta. Pervažiuoju į kitą miško vietą paklausyti baubiančių elnių, suregzti naują ryto fotomedžioklės planą, nes vakaras darosi prastas, apniunka, pakyla vėjas.

Kairėje kelio pusėje, apžėlusiame griovyje, girdėti vieno galingo patino balsas (čia naktį maitinasi jo „ganomos” patelės, patys patinai rujos metu beveik neėda). Kitoje pusėje, gal antrame kvartale nuo kelio, nuaidi kito, ne prastesnio nei pirmasis, patino balsas.

Nuvažiuoju dar į vieną pamiškę. Sutemų apgaubtame lauke baubia 2 ar 3 patinai. Matau tolumoje patelių siluetus, tačiau per stiprų vėją baubimą vos girdžiu… Ką gi, laikas miegoti. Gal ryt išauš sėkmingesnė diena…

Rugsėjo 15-oji

Šįsyk pasirenku atkampų miško pakraštį. Pelkėti miškai, užankantis ežerėlis, krūmynai, žmogaus ūgio žole apaugusios pievos – tikras žmonių nelankomas žvėrių rojus. Pereinu apleistu keliuku per krūmais apžėlusias pievas – iš pėdsakų nepanašu, kad čia žvėrių būtų daug. Nors ankstesnių metų manoji patirtis ir jau šiemet girdėti balsai sako, kad čia patinų tikrai esama. Ir ne vieno, o keliolikos.

Eidamas sutinku jauniklį, patelę ir jauną patinėlį. Nepatinka šiems mano draugija – skuodžia atgal. Netrukus stebiu, kaip jauna patelė, šiųmetis jauniklis ir pirmaragis patinėlis drąsinasi pereiti mano pėdsakais. Gera pradžia. Elniai miške jau baubia, jų girdėti daug – gal 7 ar 8, tačiau nė vienas nesiruošia eiti per pievas, kur lūkuriuoju aš.

Girdžiu žingsnius vandenyje ir patiną baubiant užankančio ežerėlio pelkynuose. Ach, kodėl aš ne ten, juk tokia paranki vieta fotografuoti, tokia puiki aplinka… Bet tik pabandyk brautis – net menkiausias garselis – iškart būsi demaskuotas ir tiek tuos žvėris tematysi. Jei vėjas palankus – tykok ir lauk. Jei lemta – sulauksi, jei ne…

Pagaliau ataidi vieno patino, artėjančio per mišką manęs link, balsas. Netoliese pasirodo patelė. Atsargiai dairydamasi žengia ant keliuko, kuriuo prieš valandą praėjau. Pasižvalgo, pauosto, kiek paeina keliuku ir nulekia per žolynus. Suprato – būta žmogaus, nors senokai, bet žiopsoti nevalia, reikia kuo greičiau iš čia sprukti. Jai iš paskos nuskuodžia ir du šiųmečiai jaunikliai, ir jos asistentas patinėlis. Nė padoraus kadro nespėju padaryti. Taip viskas šį vakarą ir baigiasi…

Manau, gal naktį vis tiek kas nors pasirodys pievose, tolėliau plytinčiuose dirbamuose laukuose, tad ryte vėl bandau. Sutemose brendu per aklaežerį. Kadangi esu ne kartą čia ėjęs anksčiau, tai žinau, kur galiu prasmegti. Rūkas, rasa, aukšti žolynai. Permerktas, sušalęs, pavargęs, bet gyvas – nenuskendau!

Įsitaisau ant nedidelės aukštumėlės. Už nugaros baubia 3 ar 4 elniai, bet jie laikosi krūmynuose, jauname miške netoli pamiškės ir nesiruošia niekur eiti. Priekyje miške taip pat girdėti keletas. Visi tarsi įsikibę į savas teritorijas: pajudėsi – kaipmat kitas įsitaisys. O pievose tuščia…

Galiausiai pasigirsta per mišką einančio patino baubimas. Baubdamas jis skelbia, kad žygiuoja per svetimą teritoriją. Greičiausiai tai tas pats, kurį mačiau vakare. Pagaliau pasirodo patelė: atsargiai pereina per kelią, pasižvalgo ir neria į mišką. O patino nė garso. Jis, matyt, liko krūmynuose miško pakraštyje.

Jau beveik išblėso viltis ko nors sulaukti, tačiau staiga išgirstu, kad kažkas trakšteli priekyje. Atsistojęs išvystu briedį. Na, manau, gal bent šis per pievas patrauks. Nedažnai briedžiai man pasirodo – būtų bent kompensacija už tuščiai jau kelintą dieną praleistą laiką. Bet ir tas pasuka kairiau ir nuslampina sau pamiške…

Vis dėlto kiek paėjęs viename tarpe tarp krūmų išlenda. Pradedu fotografuoti: briedis atsisuka, žiūri, pasisuka galingu stotu į mane ir… ima artėti. Rujojantis patinas, ieškantis patelės, turi patikrinti bet kokį įtartiną objektą – o gal čia geidžiama patelė. Prieina per kokius 10 metrų, įsmeigia akis į mane, bet nieko nesupranta. Užlenda už kairėje augančio krūmo. Girdžiu, kaip pataršo jį ragais ir staiga pasirodo man už nugaros. Vėpso iš už krūmo šakelių. Atstumas – gal kokie 5-7 metrai, vėjas nuo manęs pučia, bet briedis nesprunka. Ilgokai pastovėjęs, tikriausiai nusprendžia, kad aš – ne patelė, ir patraukia tolyn. Imu leisti garsus, bandydamas mėgdžioti patelę. Atsisuka, sustoja, žiūri, vėl pradeda eiti pirmyn – aš vėl dejuoju. Sustoja, atsisuka. Taip kartojasi kokius 5 kartus. Prieina prie krūmo, ima jį taršyti ragais, koja rausti žemę. Vėl žvilgt į mane, vėl pradeda taršyti didelį krūmą ir rausti žemę. Maždaug 5 minutes taip jį laikau, kol pagaliau briedžiui nusibosta ir jis patraukia savais keliais. Aš nenusileidžiu – dar pabėgėju į priekį, stengdamasis jį aplenkti ir vėl susitikti, tad trumpam tarp krūmų vėl jį pamatau, bet galiausiai briedis dingsta.

Neblogai. Vis dėlto apniukusi diena, tamsus rytas davė ir šį tą gero.

Kiek palūkuriavęs nutariu grįžti prie mašinos. Perėjęs pelkę, mišką, trumpam stabteliu prie eglaitėmis ir lapuočiais užžėlusios kirtavietės. Ankstesniais metais čia rujodavo koks nors jaunas patinėlis. O kaip šiemet? Še tau: gerai pasižvalgęs eglynėlyje įžiūriu jauną patiną. Vienoje pusėje miške baubia senas patinas, kitoje, netoliese, – kitas. O čia – jaunas. Šiam neramu, jis turi atidžiai stebėti aplinką. Už maždaug 50 metrų matau tik tai vieną, tai kitą jo ragų dalį. Žvėriui įvertinti to užtenka, o štai fotografuoti – jokios galimybės. Nenufotografuosi ir tų šalia esančių patinų: tankiame miške prie jų neprieisi, neprišliauši, o atvirose vietose jie nesirodo.

Truputį dar palaukiu – gal dar ką pamatysiu. Ir pamatau – pamiške žingsniuojančią jauną briedę. Na, šiandien tai jau fantastiškai sekasi. Aišku, fotografuoti neįmanoma, bet nors pasidžiaugsiu. Briedė artėja prie elnio, šis taip pat eina prie jos. Tik viskas vyksta už eglaičių. Du didingi miško žvėrys žvelgia vienas į kitą. Gaila, bet kadro nėra – tankumynas, tad daugiau spėju, kas ten vyksta, negu matau.

Rugsėjo 16-osios rytas nusisekė…

Rugsėjo 18-oji

Į mišką atvažiuoju naktį, nes iš vakaro buvo daug darbų. Naktį lyja, tačiau rytas žada išaušti geras, tad jį reikia sutikti su elniais. Visą naktį aplink plyšauja patinai. Dabar metas, kada ruja pasiekia apogėjų, todėl kiekvieną gero rudeniško oro dieną elnių ruja labai pagyvėja.

Ryte įsitaisau pušimis apaugusios aukštapelkės pakraštyje, kur saulei tekant yra tikimybė išvysti rujojantį patiną. Šis visą naktį netoliese „ganė” pateles, o dabar artėja prie pelkės, kurios pakraštyje, tankiame jauname beržyne, dienodavo.

Išeis į atviresnę vietą, kad jį pamatyčiau, ar ne? Netoli pakraščio beržyne kažkas sutreška – senis išveja ten „besitrinantį” jauną elnioką. Tokie antrus trečius ragus nešiojantys patinai visada laikosi arčiau patyrusių senių: ir pasimokyti, ir prie rujojančios patelės prisigretinti gali. Tačiau šiam jaunuoliui teko nešti kudašių per pelkę. Tuo tarpu senis baubia, traškina krūmus, bet pasirodyti viešumoje neskuba.

Tolumoje pelkėje pastebiu nueinančią patelę – va dabar kažkur iš paskos pasirodys ir jis. Pasirodo… Vaikščioja, bliauna po pelkę, bet toli, už pušelių, nė dorai pamatyti jo negaliu, o ką jau ten kalbėti apie fotografavimą. Dar pabandau prislinkti – gal šmėstelės kur, tačiau patinas pelkėje neužtrunka ir atsigula beržyne. Su šiuo iki vakaro baigta…

Nusprendžiu dar paklajoti po apylinkes. Nors elniai po aktyvios nakties praėjus valandai po saulės patekėjimo sugula poilsio, rujos metu dar yra tikimybė pamatyti vieną kitą klajojantį, laimės ieškantį patiną ir gerokai įdienojus. Gal pasiseks?

Taip, kitame pelkės pakraštyje išvystu jauną patinėlį. Toli, nefotografuojamas, bet džiaugsmas vis tiek užlieja širdį. Apeinu mišką, užsuku dar į vieną atvirą vietą pelkės pakraštyje – ten vėl jaunas patinėlis. Pėdina, uostinėja patelių pėdsakus, tyrinėja čia gyvenančio ir visą rytą baubusio patino paliktas žymes, į atvirą vietą neišlenda, bet pasuka į mišką bliaunančio patino link. Aišku, svorio kategorijos ne tokios pačios, tad tenka sprukti, tačiau ir vėl – viską girdžiu, viską žinau, kas ten darosi, bet vaizdo jokio – tikras radijo vaidinimas. Bilietų į tikrą spektaklį negaunu. Patinas, šio pelkės pakraščio šeimininkas, vaikščioja, purto medžius, baubia, tačiau į pelkę nosies nekiša. Įdienojus viskas nurimsta…

Vidinis jausmas priverčia jau 4 valandą įsitaisyti nedidelės miško laukymės pakraštyje. Labai daug ko nesitikiu, bet staiga apie pusę šeštos į aikštelę išbėga patinas. Kai labai lauki – šnipštas, o kai per daug nesitiki – sėkmė. Patinas pabaubia, pereina aikštės pakraščiu, pauosto pėdsakus ir vėl įlenda į mišką. Nėra taip jau arti, kaip norėtųsi, tačiau nereikia ir Dievo į medį vyti: saulė, šviesu, puikus reginys, taip per visą rujos sezoną gal kartą ar du atsitinka.

Po kelių minučių patinas vėl pasirodo laukymės pakraštyje. Matau – jis lydi, saugo rujojančią patelę. Išeina į laukymės pakraštį, baubia, uostinėja pėdsakus, bet po poros minučių – ir vėl į mišką.

Laukti toliau ar geriau keliauti į kitą vietą? Yra tikimybė, kad šis patinas pasirodys čia dar kartą, bet gal gana. Gal man šis vakaras sėkmingas ir laimė nusišypsos dar kitur?

Keliauju. Pasiekiu pelkę, kur buvau ryte. Patinas baubia pelkės pakraštyje, bet nepanašu, kad žada išeiti į atvirą vietą. Tolimajame pelkės gale vėl sėkmė: gal tik dešimt minučių palaukus šlapynės pakraščiu patraukia patelė, o paskui ją – patinėlis. Užstoti pelkėje augančių medžių, nefotogeniški, bet elnius regiu, ragus matau, jie apie mane net nenutuokia – ko daugiau norėt?

Tuo pat metu lyg už nugaros vaikščioja dar vienas elnias. Baubia. Kiek jų čia susirinko? Išėjus patelei su patinėliu, nebelieka tikslo čia būti. Traukiu naujos sėkmės ieškoti. Juk vakaras vos iki septintos, po to, visą naktį, – tik veiksmas, bet reginio jokio.

Visai jau leidžiantis saulei įsitaisau naujoje vietoje. Dešinėje, tankumyne, girdžiu aktyvų patiną, kairėje, beržyne, dar bent du – gal pasirodys.

Pasirodo. Tolumoje, kvartalinės linijos gale – patinas ir patelė. Per toli, tamsu, tačiau ir vėl džiaugiuosi. Patinas palydi patelę, bet paskui palieka ją, pasisuka ir patraukia manęs link. Abejingas, rimtas, nepriartėjęs kerta kito patino valdas ir iškeliauja iš pelkės kitų vietų ieškoti, juk šiandien šioje teritorijoje mačiau ir girdėjau bent keturiolika patinų, o patelių čia tikrai tiek nėra. Nė po vieną patinui netenka, tad nieko kita nebelieka, kaip leistis per mišką kitur ieškoti laimės. O man ši diena vis dėlto sėkminga…

Turinio šaltinis: „Žurnalas apie gamtą“
Šaltinis: www.grynas.lt

Visuomenėje paplitusi klaidinga nuomonė, kad medžiotojas yra vaizdžiai tariant „mėgstantis išgerti medžioklės metu- žudikas”, bet tai yra klaidinga nuomonė, pirmiausia medžiotojas, tai gamtos mylėtojas ir jos sergėtojas. Juk medžioklė pats seniausias pasaulyje užsiėmimas, kuris turi savo gilias tradicijas.

Sovietmečiu Lietuvoje šios tradicijos buvo pamirštos (daugiau…)

Visus ginklų žinovus nustebino naujasis „Fausti Dea SL Drive Edition“.
Pasak „Fausti“ šių ekskliuzyvinių šautuvų bus išleista ribotas kiekis ir jie pagrinde skirti tiems medžiotojams, kurie mėgsta paukščių medžiokles.

Porinis komplektas – visada kažkas tai naujo šautuvų mylėtojams. Tokios šautuvų serijos išleidžiamos gana retokai, bet ir susidomi jais tikrai ne kiekvienas.

Tokio komplekto sukūrimas visai nereiškia to, kad bus sukurti du identiški šautuvai. Paėmus į rankas tokius šautuvus turi nesijausti nei menkiausio skirtumo. Šis darbas reikalauja daug dėmesio ir profesionalumo.

Porinių šautuvų serijos kūrimas – tai labai rimtas išbandymas meistrui ir kompanijai. Galime pasidžiaugti, kad „Fausti“ išlaikė šį išbandymą sukurdama seriją „Dea SL Drive Edition“.

„Fausti“ dvivamzdžiai poriniai šautuvai, yra visiškai identiški, vieno svorio ir balanso, todėl juos renkasi tik labai išrankūs ir patyrę medžiotojai.

Originalus dėklas sukurtas specialiai šių šautuvų modeliams, leidžia patogiai transportuoti abu šautuvus, be to didelis dėmesys skirtas saugumui – dėklas turi net tris spynas.

Pagrindinės savybės: vamzdžių ilgis 73 centimetrai, klasikinė angliško tipo buožė, medinės dalys pagamintos iš kruopščiai atrinkto riešutmedžio su išskirtiniu raštu, apie aukšto lygio graviūras ir išskirtinės kokybės metalus tikriausiai kalbėti net nereikia.

Kompanija „Fausti“ planuoja išleisti ne daugiau kaip 100 tokių komplektų.
[divide style=”2″]
Autorius: Deividas Staponkus
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!