Blog

Jei­gu šian­dien iš­gir­si­te gau­džiant me­džiok­lės ra­gą – ne­nu­steb­ki­te, tai žen­klas, kad me­džio­to­jai šven­čia Šv. Hu­ber­to – me­džio­to­jų glo­bė­jo – die­ną. Lie­tu­vo­je Hu­ber­ti­nių me­džiok­lių ir mi­nė­ji­mų tra­di­ci­ja pa­ly­gin­ti jau­na, ji sie­kia tik XVI­II am­žių. Į mū­sų kraš­tą ją at­ve­žė sve­tim­ša­liai ka­ra­liai iš Sak­so­ni­jos, o šian­dien šios tra­di­ci­jos puo­se­lė­ji­mas – me­džio­to­jų die­nos mi­nė­ji­mas – Aly­taus me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos pri­ori­te­tas. Apie tra­di­ci­jas, ri­tu­a­lus, Hu­ber­ti­nes ir me­džiok­lės ste­re­o­ti­pus kal­ba­me su drau­gi­jos pir­mi­nin­ku, me­džiok­lės tro­fė­jų eks­per­tu, il­ga­me­čiu me­džio­to­ju Eval­du Dai­naus­ku.
Evaldas Dainauskas teigia, kad kiekvienam klubui pagal jų medžioklės ploto dydį ir esančių gyvūnų skaičių paskiriama, kiek jis gali sumedžioti, ir daugiau neleidžiama: „Juk ir ūkininkas paskutinės karvės nepapjauna, nes ji pieną duoda. Taip ir mes paskutinio briedžio, elnio ar šerno nenušauname. Išlaikome sveiką struktūrą, sveiką gyvūnų santykį. Mes reguliuojame jų skaičių.“ Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.Apie Hu­ber­ti­nes: is­to­ri­ja ir tra­di­ci­ja
Dau­ge­ly­je Eu­ro­pos ša­lių lap­kri­čio 3-iąją pra­si­de­da di­dy­sis me­džiok­lės se­zo­nas. Tą die­ną (ar­ba ar­ti­miau­sią sa­vait­ga­lį) pa­gal tra­di­ci­ją au­ko­ja­mos šven­tos mi­šios, ren­gia­mos ir iš­kil­min­gos šven­tiš­kos me­džiok­lės, me­džio­to­jų su­si­ti­ki­mai. Is­to­ri­niai šal­ti­niai liu­di­ja, kad il­gą lai­ką mi­šių me­tu bu­vo lei­džia­ma bū­ti ir me­džiok­lė­je da­ly­vau­jan­tiems gy­vū­nams: šu­nims, sa­ka­lams, net žir­gams. Ta­čiau vė­liau po­pie­žiaus va­lia tai už­draus­ta.
Dau­giau ne­gu ke­tu­rias­de­šimt me­tų me­džio­jan­tis E.Dai­naus­kas pa­sa­ko­ja, kad jau pir­ma­ja­me Lie­tu­vos Sta­tu­te bu­vo mi­ni­mos tam tik­ros me­džiok­lės tra­di­ci­jos, ku­rios pro­pa­ga­vo tai­syk­lin­gą me­džiok­lę. Lie­tu­viai gar­bi­no Me­dei­nę – jai au­ko­da­vo me­džiok­lės gro­bį, to­dėl Lie­tu­vo­je yra ne vie­nas šiai dei­vei skir­tas pa­min­klas. Ji tu­ri ati­tik­me­nų su grai­kų Ar­te­mi­de ir ro­mė­nų me­džio­to­jų glo­bė­ja Dia­na, ku­ri taip pat pra­dė­ta gar­bin­ti me­džiok­lės ūkio są­ly­go­mis. Žvo­rū­nos var­du ji bu­vo va­di­na­ma Če­ki­jo­je, Len­ki­jo­je.
„Kuo­met mes ta­po­me ne­pri­klau­so­ma ša­li­mi, mū­sų san­ty­kiai la­bai su­ar­tė­jo su Va­ka­rų me­džio­to­jais. Nuo ta­da pa­ma­žu pra­dė­jo­me puo­se­lė­ti Šv. Hu­ber­to die­nos mi­nė­ji­mą. Tai se­no­ji Va­ka­rų tra­di­ci­ja, ku­rią mes pri­si­ė­mė­me. Šven­čia­me sa­vo pa­tro­no gi­mi­mo die­ną, tai mū­sų tra­di­ci­ja ša­lia ki­tų– me­džio­to­jų šven­tės, me­džio­to­jų šau­dy­mo var­žy­bų, žvė­ries pa­ger­bi­mo ce­re­mo­nia­lų, jau­no me­džio­to­jo krikš­ti­ji­mo. Šv. Hu­ber­to die­ną vi­suo­met au­ko­ja­mos šven­tos mi­šios, šį­syk Rum­bo­nių baž­ny­tė­lė­je“, – pa­sa­ko­jo me­džio­to­jų va­das.
Nuo 1995 me­tų Aly­taus me­džio­to­jams va­do­vau­jan­tis E.Dai­naus­kas pa­ti­ki­na, kad šios šven­tės mi­nė­ji­mą pa­ska­ti­no Res­pub­li­ki­nė me­džio­to­jų ir žve­jų ta­ry­ba, bū­tent tuo me­tu E.Dai­naus­kas dir­bo Lie­tu­vos vyr. me­džiok­lės ži­no­vu.

Fut­bo­lą pa­kei­tė me­džiok­lė
Pra­ei­ty­je E.Dai­naus­kas ak­ty­viai spor­ta­vo, at­sto­va­vo Lie­tu­vos fut­bo­lo rink­ti­nei, žai­dė Ry­go­je, kaip pats sa­ko, net ir ka­riuo­me­nė­je žai­dė fut­bo­lą, o ne tar­na­vo: „Ma­no li­ki­mas su­si­klos­tė la­bai įdo­miai. Kai spor­ta­vau, me­džiok­lei tie­siog ne­bu­vo lai­ko, bet ma­no gi­mi­nės, drau­gai me­džio­jo. Vie­ną kar­tą jie ma­ne nu­si­ve­dė į me­džiok­lę, o ten žai­dė­me me­džio­to­jų žai­di­mą, da­vė man šau­tu­vą ir lie­pė šau­dy­ti. Aš su­šau­džiau daug ge­riau ne­gu ki­ti. To­dėl vie­nas me­džio­to­jas ir pa­sa­kė: „Tai štai kam rei­kia bū­ti me­džio­to­ju“. Tie žo­džiai tuo me­tu lyg ir nu­sly­do nuo ma­nęs. Ta­čiau at­ei­tis pa­ro­dė, kad žo­džiai bu­vo lem­tin­gi.“
Dėl svei­ka­tos bė­dų E.Dai­naus­kui te­ko nu­trauk­ti pro­fe­sio­na­laus fut­bo­li­nin­ko kar­je­rą, nes ope­ruo­tis ne­no­rė­jo, kaip tei­gia, iš­ėjo į miš­ką. „Ir iš­ėjau kie­tai, ta­pau pro­fe­sio­na­liu me­džio­to­ju. Dau­giau ne­gu ke­tu­rias­de­šimt me­tų me­džio­ju“, – su džiaugs­mu pa­sa­ko­ja pa­ty­ręs me­džio­to­jas.

Vie­toj kon­cer­to – į miš­ką
„Kaip šį Jū­sų po­mė­gį ir aist­rą me­džiok­lei ver­ti­na šei­ma?” – pa­klau­sė­me E.Dai­naus­ko. – „Ži­not, kaip mo­te­rys ver­ti­na: „Pra­šau, neik me­džiot, ei­nam į kon­cer­tą, į te­at­rą.“ Vė­liau žmo­na sa­kė: „Pa­lauk, at­eis toks lai­kas, kai ga­lė­si pa­siust, aš tau jau nie­ko ne­sa­ky­siu.“ O da­bar šį ma­no lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­dą pri­ima vi­siš­kai nor­ma­liai – tai jau įpras­ta. Da­bar, kai iš­ei­nu į miš­ką, dar pa­klau­sia: „Gal ka­vos pa­da­ry­ti?“ Pa­sak E.Dai­naus­ko, žmo­na šven­tai su­si­tai­kiu­si su šiuo po­mė­giu, o ir mu­zie­jų – tro­fė­jų kam­pe­lį – na­mie me­džio­to­jas tu­ri.
Me­džio­to­jas asas ap­gai­les­tau­ja tik dėl to, kad žen­tas ne­me­džio­ja, nors taip sten­gė­si, kad jis tap­tų me­džio­to­ju. „Žūk­lau­ti la­bai mėgs­ta, gal­vą pa­me­tęs, bet me­džio­ti nie­kaip ne­no­ri. Ke­lis kar­tus iš­ėjo, ir vis­kas. „Ai, lai­ko daug ne­tu­riu“, – tei­si­na­si jis, ma­no žen­tas mie­liau mo­to­cik­lu va­ži­nė­jas. Tai aš kaž­ka­da jam pra­dė­jau prie­kaiš­tau­ti, o jis man: „Tė­te, o kaip tu to­kiam am­žiuj į me­dį ka­rie­si ir per nak­tį sė­di? Aš tau tai nie­ko ne­sa­kau.“ Iš tik­rų­jų tei­sin­gai jis sa­kė, juk kiek­vie­nam sa­vi po­mė­giai, to­dėl ir aš jam dau­giau nie­ko ne­sa­kau.“

Me­džio­to­jų ste­re­o­ti­pas Nr. 1 – me­džio­to­jai žu­di­kai
Eu­ro­po­je me­džiok­lės tra­di­ci­jos ir kul­tū­ra for­ma­vo­si vė­ly­vai­siais vi­du­ram­žiais tarp aukš­tuo­me­nės. Iš pra­džių me­džiok­lė bu­vo kil­min­gų­jų už­si­ė­mi­mas, vė­liau – so­viet­me­čiu – me­džio­ta tik dėl mė­sos ar dėl to, kad bu­vo ma­din­ga. Šian­dien me­džiok­lės kul­tū­ra dar la­biau pa­ki­tu­si. E.Dai­naus­ko nuo­mo­ne, anks­čiau va­žiuo­jant į me­džiok­lę pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo mė­sa, da­bar – ir tro­fė­jai, ir pro­duk­ty­vus lais­va­lai­kis.
Vi­suo­me­nė­je eg­zis­tuo­ja be­ga­lė ste­re­o­ti­pų, su­si­ju­sių su me­džio­to­jais ir jų veik­la, es­ti žmo­nių, įsi­ti­ki­nu­sių, kad me­džio­to­jai – tik gy­vū­nų žu­di­kai, nuo­la­tos gir­ti, ne­etiš­kai be­si­fo­tog­ra­fuo­jan­tys su gro­biu ir tik trokš­tan­tys pa­ten­kin­ti sa­vo lau­ki­nius ins­tink­tus.
„Ti­kė­jau­si šio klau­si­mo. Vi­sų pir­ma yra ža­lių­jų ju­dė­ji­mas. Pa­gal tam tik­rą me­to­do­lo­gi­ją bu­vo nu­spręs­ta, kad mes šie­met tu­ri­me su­me­džio­ti 50 vil­kų, nes Lie­tu­vo­je jų yra nuo 200 iki 300. Tai sta­bi­li gau­sa, ku­ri nuo mū­sų su­me­džio­tų gy­vū­nų ne­pa­kei­čia po­pu­lia­ci­jos dy­džio, struk­tū­ros. Bet ža­lie­ji per teis­mą iš­ko­vo­jo ir tą me­džiok­lę su­stab­dė, ta­čiau jie ne­pa­si­do­mė­jo vie­nu da­ly­ku. Per­nai Aly­taus rajone bu­vo pa­pjau­tos 56 avys, už vil­kų pa­da­ry­tą ža­lą nie­kas ne­kom­pen­suo­ja, o jų me­džiok­lė su­stab­dy­ta. Vil­kams es­mi­nės ža­los mes ne­da­ro­me, nes pro­pa­guo­ja­me tai­syk­lin­gą, tau­so­jan­čią me­džiok­lę. Ne­iš­me­džio­ja­me tiek, kad pra­dė­tų nyk­ti po­pu­lia­ci­ja Lie­tu­vo­je. Ir tai, ką pa­da­rė ža­lie­ji, yra di­de­lė klai­da.“
E.Dai­naus­kas siū­lo pa­skai­čiuo­ti: „Mes tu­ri­me 250 vil­kų, iš jų 125 pa­te­les. Jei­gu vil­kė ve­da vi­du­ti­niš­kai ke­tu­ris vil­kiu­kus, tai ko­kia bus pro­gre­si­ja? Taip, da­lis žū­va gam­to­je, vi­si nie­ka­da ne­iš­gy­ve­na. Ta­čiau kaip smar­kiai pra­dės aug­ti struk­tū­rų po­pu­lia­ci­ja, ar ne­bus taip, kaip bu­vo po­ka­rio me­tais, kai žmo­nės bi­jo­jo į lau­ką iš­ei­ti?“
Il­ga­me­čio me­džio­to­jo pa­tir­tį tu­rin­čio vy­ro klau­sia­me, o kaip dėl ki­tų gy­vū­nų – stir­nų, brie­džių šau­dy­mo – ar tai nor­ma­lu, ar tai nė­ra žvė­rių nai­ki­ni­mas? Po­nas Eval­das at­sa­ko klau­si­mu: „Kiau­lę pjau­nam? Viš­tą ker­tam? Jau­tį au­gi­nam mė­sai? Ko­dėl čia ža­lie­ji ne­sa­ko, kad žu­do­me? Gy­vū­nų skai­čius 1000 hek­ta­rų reg­la­men­tuo­ja­mas, tai yra ūkiš­kai lei­džia­mas gy­vū­nų skai­čius. Jei­gu mes 1000 hek­ta­rų tu­ri­me ke­tu­ris brie­džius, tai yra mak­si­mu­mas, ką ga­li­me miš­ke lai­ky­ti, dau­giau ne­ga­li­me. Brie­dis, da­nie­lius ir stir­na pa­gal mi­ty­bi­nę ba­zę yra var­žo­vai, ėda tą pa­tį mais­tą. Tad, jei­gu yra ke­tu­ri brie­džiai, ne­ga­li bū­ti stir­nos, ne­ga­li bū­ti el­nio, jei­gu no­ri­me ten lai­ky­ti tau­rų­jį el­nią, tai vie­nas brie­dis – trys el­niai, vie­nas el­nias – ke­tu­rios stir­nos, adek­va­čiai tu­ri­me tą skai­čių iš­lai­ky­ti. Jei bus di­des­nis skai­čius, bus di­de­li nuos­to­liai že­mės ūkio kul­tū­roms – šer­nai da­ro di­de­lę ža­lą, el­niai miš­ką ap­grau­žia, stir­nos nu­kan­džio­ja jau­nuo­ly­nų vir­šū­nė­les, me­dis tam­pa ne me­dy­nu, o krū­my­nu. Jei­gu mes ne­re­gu­liuo­tu­me gy­vū­nų skai­čiaus pa­gal tuos nor­ma­ty­vus, tuo­met bū­tų di­de­lė bė­da, gy­vū­nai pra­dė­tų sirg­ti, per di­de­lis tan­kis at­ne­ša li­gas, la­pės pa­siun­ta, net na­mi­nius gy­vu­lius už­kre­čia pa­siut­li­ge. Tai nu­sta­ty­ta moks­li­nin­kų.“
E.Dai­naus­kas tei­gia, kad kiek­vie­nam klu­bui pa­gal jo me­džiok­lės plo­to dy­dį ir esan­čių gy­vū­nų skai­čių pa­ski­ria­ma, kiek jis ga­li su­me­džio­ti, ir dau­giau ne­lei­džia­ma: „Juk ir ūki­nin­kas pas­ku­ti­nės kar­vės ne­pa­pjau­na, nes ji pie­ną duo­da. Taip ir mes pas­ku­ti­nio brie­džio, el­nio ar šer­no ne­nu­šau­na­me. Iš­lai­ko­me svei­ką struk­tū­rą, svei­ką gy­vū­nų san­ty­kį. Mes re­gu­liuo­ja­me jų skai­čių.“
Me­džio­to­jas mėgs­ta kar­to­ti vo­kie­čių moks­li­nin­ko, ke­liau­to­jo Bern­har­do Gži­me­ko žo­džius:
„Jei­gu mes Eu­ro­po­je ne­me­džio­tu­me tau­rių­jų el­nių, gem­zių, brie­džių, stir­nų, šer­nų, ta­da be­veik ne­tu­rė­tu­me gy­vū­nų, nes jie už­si­krės­tų įvai­rio­mis li­go­mis ir bū­tų per di­de­lė in­va­zi­ja. Pa­tys gy­vū­nai iš­nyk­tų, nes ne­iš­si­lai­ky­tų.“ Pa­šne­ko­vas sa­ko, kad į me­džiok­lę rei­kia žiū­rė­ti svei­kai, nes me­džio­to­jai ne už gy­vū­nų nai­ki­ni­mą, o už ra­cio­na­lų jų pa­nau­do­ji­mą gam­to­je.

Me­džio­to­jų ste­re­o­ti­pas Nr. 2 – me­džio­to­jai ge­ria
Dar vie­nas ste­re­o­ti­pas apie me­džio­to­jus – be al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų į me­džiok­lę vy­rai ne­ina. E.Dai­naus­kas su­tin­ka, jog anks­čiau, kai dar ne­bū­da­vo Me­džiok­lės įsta­ty­mo, kai ku­rie me­džio­to­jai tik­rai per­ženg­da­vo ri­bą, ta­čiau šiuo me­tu taip tik­rai nė­ra, nes tai reg­la­men­tuo­ja įsta­ty­mas: „Mū­sų įsta­ty­mai lei­džia vi­siems, ir vai­ruo­to­jams, įpūs­ti 0,4 pro­mi­lės, ne iš­im­tis ir me­džio­to­jai. Ta­čiau jei­gu pa­ma­ty­čiau ne­blai­vų me­džio­to­ją – me­džiok­lė jam baig­ta. Tie lai­kai, kai me­džio­to­jai bū­da­vo ne­blai­vūs, jau pra­ėjo. Tik­rai po me­džiok­lės ke­pa­mos ke­pe­nė­lės, bet Gin­klų įsta­ty­me aiš­kiai pa­ra­šy­ta, kad bai­gus me­džiok­lę gin­klai iš­nars­to­mi, su­de­da­mi į dėk­lą, šaud­me­nys iš­ima­mi, ir, jei­gu vai­ruo­to­jas tu­ri to­kiam gin­klui ana­lo­gui lei­di­mą, vi­si ke­tu­ri ga­li bū­ti gir­ti, o vai­ruo­to­jas blai­vus ir ga­li vež­ti gin­klus.“

Me­džio­to­jų ste­re­o­ti­pas Nr. 3 – ne­etiš­kos nuo­trau­kos ro­do me­džio­to­jų pui­ky­bę
Nu­šau­tas žvė­ris krau­jo kla­ne, me­džio­to­jo ko­ja ant gy­vū­no, o gin­klas at­rem­tas į že­mę – to­kios kom­po­zi­ci­jos fo­to­gra­fi­jas dau­ge­liui yra te­kę ma­ty­ti spau­do­je. Kai ku­rie me­džio­to­jai pui­kuo­ja­si sa­vo gro­biu. E.Dai­naus­kas įsi­ti­ki­nęs – to­kio da­ly­ko tik­rai ne­ga­li­ma pro­pa­guo­ti, nes tai ne­etiš­ka ir ne­es­te­tiš­ka: „Tai yra ne­pa­gar­ba. Pa­gal mū­sų tra­di­ci­ją tu­ri bū­ti ir yra pa­gar­ba gy­vū­nui – jam įde­da­ma pas­ku­ti­nio kąs­nio ša­ke­lė, me­džio­to­jui taip pat duo­da­ma ša­ke­lė. Jas įtei­kia vy­riau­sias me­džiok­lė­je da­ly­vau­jan­tis me­džio­to­jas ar­ba me­džiok­lės va­do­vas. Pa­gar­ba vi­sa­da iš­reiš­kia­ma sim­bo­liš­kai – vi­si su­me­džio­ti gy­vū­nai pa­gal hie­rar­chi­ją su­gul­do­mi ant de­ši­nio šo­no, aikš­te­lė ap­tve­ria­ma eg­li­ša­kiais, už­de­ga­mas lau­že­lis ir su­gro­ja­ma „ha­na­lai“ – tai yra kiek­vie­no gy­vū­no pa­ger­bi­mas, me­džio­to­jai nu­si­i­ma ke­pu­res, pri­de­da prie šir­dies ir pa­ger­bia gy­vū­ną.“
Me­džio­to­jas įsi­ti­ki­nęs, kad me­džio­to­jų ir žvė­ries ga­li­my­bės pa­na­šios: „Mes tu­ri­me ma­žes­nę jaut­rą, di­des­nį pro­tą, tu­ri­me gin­klą, ku­ris lei­džia pa­siek­ti žvė­rį iš to­liau. Žvė­rys tu­ri nuo­sta­bią uos­lę, re­gą ir klau­są, ko žmo­gus ne­tu­ri. Iš prin­ci­po gam­ta pa­na­šiai ap­do­va­no­jo tiek žmo­gų, tiek gy­vū­ną.“

Pa­gal­ba žmo­nėms
Ne vie­nas ūki­nin­kas yra nu­ken­tė­jęs nuo lau­ki­nių gy­vū­nų – ža­la daž­nai bū­na itin di­de­lė. To­dėl žmo­nės ne­re­tai krei­pia­si į me­džio­to­jus pra­šy­da­mi pa­dė­ti, ypač daž­nai dėl la­pių.
„La­pė yra toks gy­vū­nas, ku­ris at­ei­na nak­tį ir pa­da­ro ža­lą. Kuo­met žmo­nės pa­skam­bi­na, re­a­guo­ja­me. Bet to­kia jau iro­ni­ja. Mo­te­ris lau­kuo­se mel­žia kar­vę, šer­nai at­ei­na ir žiū­ri, o kai tu sa­vai­tę sė­di bokš­te­ly, tų šer­nų ne­ma­tai.
Mes iš­klau­so­me žmo­nių skun­dus ir tuoj pat mo­bi­li­zuo­ja­me me­džiok­lę, ta­čiau ne­ga­li­ma skir­ti tiek daug dė­me­sio vie­nai la­pei, kad tik jos lauk­tu­me. Į vi­sus me­džio­ja­mus gy­vū­nus žiū­ri­me vie­no­dai. Štai pra­ei­tos sa­vai­tės me­džiok­lės re­zul­ta­tai: 2 stir­nos, 1 šer­nas ir 8 la­pės (Ūd­ri­jos klu­bas), 2 stir­nos, 6 la­pės ir man­gu­tas (Žu­vin­to klu­bas)“, – pa­sa­ko­ja E.Dai­naus­kas, įsi­ti­ki­nęs, kad me­džio­to­jų pa­gal­ba bū­ti­na.

Istorija: šventas Hu­ber­tas – me­džio­to­jų glo­bė­jas
Šiuo me­tu Eu­ro­po­je be­ne pats įta­kin­giau­sias ir svar­biau­sias me­džio­to­jų glo­bė­jas yra šven­ta­sis Hu­ber­tas (šis var­das reiš­kia „gar­sė­jąs iš­min­ti­mi“, ki­lęs iš se­no­vės ger­ma­nų Hu­gu­bert: hu­gu – dva­sia, be­raht – gar­sus, žy­mus).
Hu­ber­tas yra is­to­ri­nė as­me­ny­bė. Ži­no­mos sep­ty­nios jo biog­ra­fi­jos, ra­šy­tos tarp VII ir XVI am­žių. Jo­mis re­mian­tis ga­li­ma teig­ti, kad Hu­ber­tas gi­mė 655 (o gal 658) m. Fran­kų vals­ty­bė­je, da­bar­ti­nės Bel­gi­jos te­ri­to­ri­jo­je. Jis bu­vo ka­ra­liš­ko­sios gi­mi­nės Me­ro­vin­gų pa­li­kuo­nis. Po­mė­gį me­džio­ti pa­vel­dė­jo iš sa­vo tė­vo Ber­tran­do – Ak­vi­ta­ni­jos her­co­go. Su tė­vu daž­nai kar­tu me­džio­jo, o bū­da­mas 14 me­tų ber­niu­kas per meš­kos me­džiok­lę Pi­rė­nuo­se iš­gel­bė­jo jam gy­vy­bę. Aš­tuo­nio­lik­me­tis Hu­ber­tas pa­li­ko tė­vų na­mus ir at­vy­ko į fran­kų di­di­ko Pi­pi­no He­ris­ta­lie­čio dva­rą. Jis tar­na­vo dva­ro tvar­ky­to­ju (ar pa­žu), ve­dė vie­no gar­siau­sių ir kil­min­giau­sių ka­ra­lys­tės gra­fų Lou­vain (Liū­to) duk­te­rį Flo­ri­ban­dą, su ja su­si­lau­kė sū­naus Flo­ri­ber­to, vė­liau taip pat ta­pu­sio vys­ku­pu.
Ma­no­ma, kad tuo me­tu Hu­ber­tas bu­vo die­vo­bai­min­gas, gy­ve­no ti­piš­ką aris­tok­ra­to gy­ve­ni­mą. Per­si­lau­ži­mas įvy­ko po še­še­rių ve­dy­bi­nio gy­ve­ni­mo me­tų, Hu­ber­to žmo­nai iš­va­žia­vus pas ser­gan­čią mo­ti­ną ka­ra­lie­nę Bat­hil­dą. Tai­gi Hu­ber­tas li­ko, kaip da­bar jį va­din­tu­me, „lai­ki­nu naš­liu“ ir pra­dė­jo ta lais­ve mė­gau­tis. Iš­si­lais­vi­nęs iš glo­bos žmo­nos, ku­ri ne­tru­kus mi­rė, pa­te­ko į „blo­gą“ sa­vo drau­gų ri­te­rių drau­gi­ją. Nak­tis Hu­ber­tas leis­da­vo triukš­min­go­se puo­to­se, die­nas – di­de­lė­se ka­ra­liš­ko­se me­džiok­lė­se. Juo­lab kad ir jo siu­ze­renas Pi­pi­nas He­ris­ta­lie­tis bu­vo aist­rin­gas me­džio­to­jas. Ne­be­bu­vo pai­so­ma tuo­met griež­tos tai­syk­lės šven­tą die­ną švęs­ti. Ki­to­je biog­ra­fi­jo­je apie lė­ba­vi­mą nu­ty­li­ma. Čia ra­šo­ma, kad žmo­nos mir­tis Hu­ber­tui bu­vo skau­di ne­tek­tis ir jis pra­dė­jo ieš­ko­ti už­si­mir­ši­mo vie­nat­vė­je, kla­jo­nė­se po apy­lin­kes, me­džiok­lė­je.
Taip bu­vo iki 695 m. (ki­ta ver­si­ja – iki 683 m.). Ta­da, pa­sak le­gen­dos, per Ka­lė­das (vė­les­ni biog­ra­fai ra­šo, kad Di­dį­jį penk­ta­die­nį, dar ki­ti, jog tie­siog sek­ma­die­nį) Hu­ber­tas kar­tu su drau­gais iš­jo­jo į Ar­dė­nus – kal­nuo­tą miš­kų ir pie­vų kraš­tą – me­džio­ti el­nių. Ri­te­rių ka­val­ka­dai aki­mir­ką pa­si­ro­dė di­džiu­lis bal­ta­sis el­nias. Hu­ber­tas nu­jo­jo pas­kui žvė­rį. Per­se­kio­ji­mas tę­sė­si daug va­lan­dų, bet el­nias ne­ro­dė jo­kių nuo­var­gio žen­klų. Stai­ga žvė­ris pats su­sto­jo. Hu­ber­tui pri­jo­jus prie el­nio „per ak­mens svie­di­mo at­stu­mą“, it įbes­tas su­sto­jo ir jo žir­gas, tar­si su­ak­me­nė­jo jį ly­din­tys šu­nys. Me­džio­to­jas pa­ma­tė, kad tarp de­šimt­ša­kių el­nio ra­gų vai­ni­ko žė­ri švy­tin­tis kry­žius. El­nias pra­kal­bo žmo­gaus bal­su: „Hu­ber­tai! Hu­ber­tai! Ko­dėl drums­ti žvė­rių ra­my­bę šven­tą die­ną? Ko­dėl ne­si­rū­pi­ni sa­vo sie­los iš­ga­ny­mu?“ Hu­ber­tas nu­li­po nuo žir­go, at­si­klau­pė ir pa­klau­sė: „Po­ne, ką man da­ry­ti?“ El­nias at­sa­kė: „Va­žiuok į Mast­rich­tą pas ma­no tar­ną Lam­ber­tą. Jis pa­sa­kys, kaip tau to­liau elg­tis.“
Ki­to­je le­gen­dos ver­si­jo­je pa­sa­ko­ja­ma, kad me­džio­da­mas Ar­dė­nuo­se Hu­ber­tas pa­si­kly­do, pa­ma­tė nuo­sta­bų el­nią, tarp ku­rio pla­čių ša­ko­tų ra­gų sto­vė­jo kry­žius su nu­kry­žiuo­tuo­ju. El­nio vaiz­das ir iš­girs­tas bal­sas, ra­gi­nan­tis rū­pin­tis sa­vo sie­la, užuot me­džio­jus, taip pa­vei­kė kil­min­gą­jį jau­nuo­lį, jog jis at­si­sa­kė tar­ny­bos rū­muo­se ir įsto­jo į vie­nuo­ly­ną ne­to­li Mast­rich­to.
Be­je, ste­buk­las su el­niu ir auk­si­niu kry­žiu­mi pir­mą kar­tą ap­ra­šy­tas tik 1621 m. Tai pa­da­rė jė­zui­tas tė­vas Ro­ber­tas „His­to­rie St. Hu­ber­ti” („Šven­to­jo Hu­ber­to is­to­ri­ja“). Šio­je kny­go­je tas at­si­ti­ki­mas ap­ra­šo­mas taip: „At­ėjęs į miš­ką me­džio­ti, jis pa­ma­tė daug el­nių. Tarp jų bu­vo vie­nas ypač gra­žus, vi­sas spin­din­tis. Tas el­nias at­sig­rę­žė i Hu­ber­tą ir pa­klau­sė: „Hu­ber­tai, ko­dėl tu ma­ne me­džio­ji?“[divide style=”2″]
Autorė: Indrė Mikelionytė

Šeštadienį (lapkričio 3-ąją) minima Tarptautinė medžiotojų dieną. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas Eugenijus Tijušas pripažįsta, kad ši šventė Lietuvoje tebėra naujovė, nors jos tradicijos siekia ne vieną šimtmetį. Vienas žinomiausių Lietuvos medžiotojų pasakojo apie šios dienos minėjimo ypatumus bei pasidalijo mintimis apie medžiotojo įvaizdį visuomenėje, galimybes jį gerinti ir glaudžiau bendradarbiauti su vietos bendruomenėmis.

– Su kokia nuotaika pasitinkama Medžiotojų diena ir kaip ji bus švenčiama?

– Mūsų krašte šią šventę galima vadinti naujove, nes šita tradicija yra atgimusi turbūt po šimtmečio pertraukos. Ji minima Lietuvoje ne daugiau kaip 10 pastarųjų metų. Pradžia buvo kukli, porą metų rinkdavomės Vilniuje, Bernardinų bažnyčioje. Vėliau prisijungė anykštėnai su labai aktyviu šios šventės propaguotoju Troškūnų klebonu Sauliumi Filipavičiumi. Dabar galima pasidžiaugti, kad arba lapkričio 3-ąją, arba 4-ąją vienoks ar kitoks šitos dienos paminėjimas vyks žymiai didesnėje dalyje Lietuvos miestų ir rajonų.

– Sakykite, ar šia proga vykdomos specialios apeigos, ar šventė paminima tik simboliškai?

– Šita šventė yra susieta su religija. Vienas iš atributų yra bažnytinė liturgija. Istoriniais laikais šitos šventės proga medžiotojai į bažnyčią atvykdavo su visa savo medžiokline amunicija – su žirgais, šunimis, medžiokliniais sakalais ir pan. Ir šitokioje ekipiruotėje būdavo priimami į bažnyčią, buvo šventinami ir laiminami.

Apie XIX a. tokie dalykai buvo uždrausti, todėl atsirado tradicija ir paprotys turtingiems medžiotojams savo žemėse statyti švento Huberto, medžiotojų globėjo, koplyčias. Lietuvoje, jeigu tokių ir buvo, tai nėra išlikę, bet Vakarų Europoje tai yra gerai žinomas paprotys ir tradicija. Tuo metu bažnytinės apeigos vykdavo ir prie pašventinto liturginio pastato, ir gamtoje. Kita sena tradicija – medžiotojų bažnyčiai nešama sumedžioto laimikio auka. Simbolinis laimikis visada būdavo šviežiai sumedžiotas tauriojo elnio patinas, kuris ant specialių neštuvų, papuoštų eglišakiais, būdavo guldomas priešais altorių. Šiais laikais tokių vaizdų dar galima pamatyti Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje.

– O Lietuvoje?

– Patikėkite manimi, būtų ne metų, o dešimtmečio sensacija, jeigu medžiotojai Lietuvoje į bažnyčią atsineštų elnią. Bet mes stengiamės organizuoti mišias su panašiomis tradicijomis. Paprastai sutariame su klebonais, kad mišios būtų aukojamos mums. Ten, kur vyksta mūsų ceremonijos, susitariame, kad klebonas leistų į bažnyčią įnešti tauriojo elnio ragus ir pastatyti juos priešais altorių.

– Ar Lietuvos medžiotojai vilki specialią ekipiruotę, ateidami į bažnyčią?

– Be jokios abejonės. Kokius 10-15 pastarųjų metų mūsų draugija labai propaguoja tai, kad medžiotojai visuose kraštuose turėtų specifinę aprangą, kuri išskirtų juos iš kitų visuomenės grupių. Sovietiniais laikais Lietuvoje buvo paplitusi medžiotojiška apranga kamufliažas. Europos kultūroje kamufliažas yra visiškai nepriimtinas ir nenaudojamas, todėl mes skatiname ir raginame mūsų medžiotojus bent jau tokiose šventėse ir ceremonijose apsirengti medžioklinę aprangą, kuri signalizuotų, kad jie yra medžiotojai. Pagrindiniai medžiotojo aprangos elementai – žalia spalva, galvos apdangalas – skrybėlė ar kepurė su papuošalu iš sumedžioto gyvūno plunksnų ar plaukų. Vyrams papuošalai naudojami vietoje kaklaraiščio – pakabukai iš visokių medžioklinių simbolių.

– Kas vyksta po bažnytinių apeigų – ar būna puota su žvėriena?

Ir anais laikais, ir dabar yra daroma įvairiai. Bernardinuose po liturgijos kiemelyje dalijamos vaišės, kuriose ir medžiotojai, ir atsitiktiniai svečiai gauna paragauti įvairiausių laukienos patiekalų, pabendrauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, Troškūnuose po mišių medžiotojai išvyksta medžioti. Paskutinius kelis metus Lietuvoje gimsta labai graži tradicija, kuria esame nustebinę ir senų tradicijų puoselėtojus Vakarų europiečius, medžiotojai pasiūlo visuomenei medžiotojiškų vaišių.

Pavyzdžiui, Vilniuje praėjusį sekmadienį organizavome vaišes miestelėnams ir miesto svečiams, kvietėme atvykti į šventę ir paragauti medžiotojiškų patiekalų. Troškūnuose šeštadienį įvyksta medžiotojų renginys, sekmadienį medžiotojai miestelio aikštės viduryje verda didžiulį katilą sriubos ir kviečia gyventojus pasivaišinti, sužinoti, ką medžiotojai veikia, kokia jų misija, kaip jie veikia gamtą ir pan. Dar įdomi tradicija, atsiradusi kai kuriuose medžiotojų kolektyvuose, medžiotojų dienos proga dalį sumedžioto laimikio išdalinti tos apylinkės, tų plotų, kuriuose medžiojama, skurstantiems žmonėms.

– Kadangi užsiminėte apie žvėrienos patiekalus, sakykite, kokia situacija Lietuvoje yra su žvėrienos komercija? Ar turi medžiotojai galimybių savo medžioklės laimikius pasiūlyti žmonėms ir už tai gauti pajamų?

– Tikrai nesu teisinių ir juridinių klausimų profesionalas,bet galiu iš savo asmeninės patirties pasakyti keletą dalykų. Svečiuodamasis kituose kraštuose ir žinodamas, kaip yra Lietuvoje, stebiuosi tuo, kad kolega vokietis be jokių ypatingų biurokratinių kliūčių gali savo nedideliame kaimelyje ar miestelyje laikyti rūsyje šaldikliuose tvarkingai išpjaustytos ir sufasuotos žvėrienos produktų ir toje vietovėje, kur gyvena, juos pardavinėti. Kadangi su juo buvau ir bendravau, nemačiau nei kasos aparatų, nei jis turi prievolę iš kažkur gauti ypatingas pažymas.

Sakykime, skandinavai, ypač švedai, didžiuojasi, kad apie 4 proc. jų sunaudojamos mėsos sudaro briediena. Kai tenka užsienyje pabūti ir pamatyti, kad briedienos kelias nuo medžiotojo iki vartotojo, yra toks trumpas, ima pavydas. Pas mus medžiotojai, turėdami atliekamų žvėrienos resursų (kurių praktiškai turi kiekvienas aktyvesnis medžiotojas) tikrai galėtų pasidalinti ir žinoma dalinasi su giminaičiais, kaimynais ir pan. Bet kad kaip mano pažįstamas vokietis lietuvis medžiotojas galėtų pasiskelbti parduodantis žvėrieną ir kviestų kitus ateiti pirkti, pas mus užpultų tiek tarnybų, kad iš karto tokia mintis dingtų iš galvos.

– Jeigu sąlygos leistų, medžiotojai norėtų parduoti žvėrieną?

– Net neabejoju, nes tikrai tos produkcijos Lietuvos miškai duoda tiek, kad medžiotojai tikrai galėtų dalintis su visuomene, civilizuotas pagrindais parduoti, o ne už ačiū atiduoti. Bičiuliai, kaimynai tos produkcijos gauna, bet nėra galimybės visiems norintiems pasiūlyti, nėra civilizuotai reglamentuota, kaip realizuoti žvėrieną taip, kad ji būtų lengvai prieinama. Pas mus nuėjus į maisto produktų parduotuvę, didžiuosius prekybos centrus ir pamačius žvėrienos mėsos kainą, fantazija baigiasi. Kainos yra nežmoniškai didelės.

– Jūs galvojate, kad jeigu patys medžiotojai parduotų žvėrieną, kainos būtų mažesnės?

Taip. Įsivaizduoju, kad jeigu būtų sudarytos sąlygos medžiotojams liberaliau realizuoti sumedžiotą produkciją, prekybos centrai netektų klientų. Tai yra elementarūs rinkos dėsniai.

– Kokia situacija yra su žvėrių kailiais, ragais. Ar medžiotojai juos irgi parduoda?

– Taip, tai yra medžiotojo nuosavybė, jie gali būti realizuoti pardavimui, tačiau vėlgi kailių paklausa ir kaina yra labai žema. Gyvūną sumedžiojus, medžiotojui užsiimti dar ir kailių realizavimu paprasčiausiai neapsimoka.

– Kokių investicijų reikalauja medžiotojo statusas?

– Medžioklė ne tik Lietuvoje, bet ir visame civilizuotame pasaulyje, yra priskiriama brangiems laisvalaikio praleidimo būdams. Tai yra pomėgis arba hobis, kuris reikalauja nemažų išlaidų. Dėl to yra natūralu, kad medžioklė visame pasaulyje yra prieinama šiek tiek labiau pasiturintiems visuomenės sluoksniams negu kad vidurkis. Priežastys yra įvairios. Pirma, šis pomėgis susietas su tuo, kad tenka turėti reikalų su itin jautriais gamtos ištekliais – su gyvūnija. Visos valstybės teisę medžioti labai griežtai reglamentuoja ir užkrauna labai daug prievolių medžiotojams. Lietuvoje be galo paplitusi nuomonė, kad gavus medžiotojo bilietą, kaip laisvasis šaulys pasiimi šautuvą, eini į mišką ir ką sutikai, tą šaudai. Nieko panašaus su realybe!

– Tuomet kokia yra ta realybė?

– Medžiotojai savo medžioklės plotuose turi begalę prievolių, jos yra surašytos oficialiame valstybės institucijos išduotame leidime. Leidimą sudaro maždaug trys lapai rašytinio teksto, kuriame surašyta, ką medžiotojai privalo daryti ir tik labai nedidelė dalis – kokias teises jie turi. Prievoles įvykdyti investicijos yra neišvengiamos. Tai yra pirma išlaidų dalis. Toliau, visa amunicija, ekipiruotė – tai irgi yra laikoma prabangos prekėmis. Kadangi Lietuvoje vyrauja vyriška medžiotojų kompanija, susirinkę vyrai šneka taip „neduok dieve, jeigu namuose žmona sužinotų šernienos kepsnio kainą“. Tai yra labai taiklus ir populiarus apibūdinimas. Tie, kas įsivaizduoja, kad tapimas medžiotoju yra būdas veltui apsirūpinti mėsyte, tai labai tolima nuo teisybės. Šernienos ar elnienos kepsnio, atnešto ant proginio ar ne proginio šeimos stalo, savikaina yra milžiniška.

– Ar galite išduoti konkretesnius skaičius?

– Nenoriu burti iš kavos tirščių. Tai priklauso nuo daugybės dalykų – kokie medžioklės plotai, kaip intensyviai medžiojama, kiek skiriama dėmesio išoriniam efektui. Vienas medžiotojas gali pasitenkinti pačiu pigiausiu šautuvu, pigiausia apranga, kitas – atvirkščiai, atvažiuoja pasipuikuoti, ne tiek pamedžioti, bet pasirodyti, koks jos šautuvas, kokia apranga. Pasakyti bent apytikrę kainą, kiek tas šernienos kepsnys kainuoja… grubiai tariant toks kepsnys ant šeimos stalo leistų ant to pačio stalo padėti nuo kelių iki keliolikos kiaulienos karbonadų.

– Visuomenės požiūris į medžiotojus neretai yra neigiamas. Kai kurie žmonės smerkia tokį pomėgį ir skuba prikišti žvėries žudymo faktą. Medžiotojų bendruomenę toks požiūris skaudina?

– Lygindamas medžiotojo įvaizdį su kitais Europos kraštais, liūdnai turiu pripažinti, kad medžioklės įvaizdis Lietuvoje yra vienas prasčiausių Europoje. To šaknų reiktų ieškoti sovietmetyje, kai tų laikų medžiotojai neturėjo jokio vidinio intereso viešinti savo veiklą, kontaktuoti su vietine bendruomene. Dėl to po Nepriklausomybės atkūrimo dar nesuspėta įdiegti medžiotojams elgesio normą, kad jie yra stebimi, pakankamai vieši, kad jie turi bendrų interesų su žemės savininkais, miškininkais, vietos bendruomene. Sakykime, Skandinavijoje medžiotojo įvaizdžio problema net neegzistuoja – jis yra visapusiškai gerbiamas žmogus. Visai neseniai lankiausi pas kolegas Švedijoje, eilinį kartą išgirdau tai, kas tiesiog pribloškia – 80 proc. Švedijos gyventojų medžiotojų veiklą vertina palankiai, 70 proc. švedų bent vieną kartą metuose valgo žvėrieną. Lietuvoje šis skaičius būtų labai kuklus. Vertinti galima ne tik skaičiais, bet ir savijauta.

Skirtumą pajuntu, kai išeigine medžiokline apranga einu Gedimino prospektu Vilniuje ir kai einu Bratislavoje, Varšuvoje, Prahoje ar Miunchene. Užsienyje, net atsidūrus kaimiškoje teritorijoje, su medžiokline apranga raškai tų kraštų medžiotojų įvaizdžio dividendus, tave atpažįsta. Tai suteikia moralinį pasitenkinimą. Ten medžiotojo įvaizdis yra pagarbus. Medžiotojai yra visuomenės dalis, kuri yra vertinama ir suprantama. Nesakau, kad tuose kraštuose nėra medžioklės oponentų ir nėra kritikos. Šiuolaikinėje visuomenėje yra visko. Bet pavyzdžiui, Lietuvoje, su medžiokline apranga užėjus į kaimo turizmo sodybą ar kažkur kitur, gali pasijusti papuasu. Čekijoje, Bavarijoje užeini žinodamas, kad gausi tam tikrus dividendus, tave aptarnaus šiek tiek geriau. Lietuvoje esame praradę ryšį, kai medžioklė iš aukštuomenės perėjo į platesnius visuomenės sluoksnius. Tas tarpas daro mūsų medžioklės supratimą specifinį, kaip ir priėmimą visuomenėje.[divide style=”2″]

Autorius: Eugenijus Tijušas
Šaltinis: www.grynas.lt

Brėško ankstyvas ūkanotas rytas, kai aš su savuoju „Landcruiser“ važiavau link Kuršėnų profesionalios medžioklės plotų. Su senais gerais bičiuliais, su kuriais ne kartą teko medžioti fazanus Čekijoj, susitarėm susitikti pusė aštuonių prie Kuršėnų degalinės. Visi buvo laiku tik keli „braliukai“ latviai truputi vėlavo, tai jų belaukdami spėjom ir kavos po puodelį išgerti. „Braliukai“ ilgai neužtruko, todėl gerokai prieš aštuonias pajudėjom link plotų. Trumpas instruktažas, saugumo technikos priminimai ir išsitraukę korteles su numeriais pradėjom medžioklę.

Pirmasis varymas iškart privertė susikaupti, nes tik pradėjus varovam šūkauti netoliese išgirdau šlamant krūmus. Susigūžiau už medžio, kad žvėris manęs nepastebėtu ir pamačiau labai atsargiai einančia elnio patelę su jaunikliu. Atvirai sakant jauniklio mačiau tik ausis, bet dėl to, kad tos ausys buvo žemiau nei patelės, tai nutariau, kad ten bus jauniklis. Jie labai iš lėto slinko link linijos, bet netrukus sustojo, sukluso ir pasisuko eiti išilgai linijos. Po to dar kartą sustojo ir puolė bėgti. Tiesa ne greitai, bet vis dėl to… Nežinia kas juos suneramino, bet man teko greitai apsispręsti. Vieta buvo krūminga todėl žvėris tai pastebėdavau, tai jie vėl pradingdavo krūmynuose. Kadangi buvau pasiruošęs iššauti bet kuriuo metu, tai suradęs patogų tarpą tarp krūmų ir aiškiai pamatęs patelės mentę paspaudžiau savo graižtvinio štucerio gaiduką. Patelė iškart kluptelėjo, po to pabėgo dar kelis žingsnius ir susmuko, o jauniklis metėsi atgal link varovų. Atstumas buvo, gal kokie 40 metrų, todėl pataikyt tikrai nebuvo sunku. Pasibaigus varymui varovai pasakojo, kad matė pro juos skuodžianti elnio jauniklį. Pirmajam varyme be manęs į elnius dar šaudė keli medžiotojai, bet jų paleistos kulkos nepasiekė tikslo. Kaip sakoma, pro šalį – taikinys didesnis. Antram varyme niekas nieko nematė išskyrus kelias varnas-žvalgybininkės, kurios kranksėdamas išduodavo visiems miško gyventojams kur stovi ginkluoti medžiotojai. Trečiam varymui pagal ištrauktą numerį teko vieta prie melioracijos griovio ant kelio. Priekyje tankus eglučių jaunuolynas su keliomis nedidelėmis properšomis. Griovys pilnas vandens. Už nugaros, už kelio menkaverčiai krūmynai. Vieta, mano galva, nebloga ir perspektyvi.

Prasidėjo varymas ir už kelių minučių išgirdau kaip netoliese, tiesiai priešais šalia stovinti medžiotoją lūžo stora šaka.
– Tikrai ne šernas,-pagalvojau.
– Turėtų būti elnias ir gal ne vienas.

Man besvarstant, už kokio 100 metrų iš miško iššoka kokių keturių-penkių metų raguotas patinas ir nuskuodžia į krūmynus. Patinų šiandien nemedžiojam. Tik grožimės. Laukiam toliau.
Gal už kokių penkiolikos minučių eglutėse priešais mane pasigirsta šnarėjimas. Akivaizdu, kad eglutėse kažkas blaškosi. Nubėgo į vieną pusę išilgai linijos, po to į kitą ir vėl sugrįžo prie manęs. Iš garso supratau, kad tai turėtų būti šernai. Gal kokie trys, gal keturi. Ir kaip tik tuo momentu, man besvarstant kiek ten galėtų būti šernų, properšoje tarp eglučių pamatau šerno nugarą.
Greitai kilsteliu šautuvą, prisitaikau, bet nešaunu. Nesinori atimti gyvybės patelei. Nors pagal taisykles jas galima medžioti, bet kolegiškas susitarimas jas pasaugoti yra svarbiau už medžioklės taisykles.
Šernas eina išilgai linijos ir dingsta eglutėse, po jo, toje pačioje properšoje pasirodo antras, trečias. Jie aiškiai mažesni už pirmąjį ir suprantu, kad pirmasis šernas ir buvo patelė.
Taigi pasiruošiu šūviui ir kaip tik tuo momentu trečias šernas stabteli. Aiškiai matau jo galvą, todėl nesvarstydamas paleidžiu šūvį už ausies. Žvėris krito vietoj. Dar po dešimties minučių kaimynas paleidžia du šūvius iš medžioklinio į per liniją bėgančią stirną, bet akivaizdžiai nepataiko. Po kelių minučių pasigirsta du šūviai flange ir vėl tylu. Varovai girdisi jau visai arti. Dar keletą minučių laukimo ir pradedu manyti, kad šitam varyme daugiau nuotykių nebus. Pamatau ateinančius, varovus jie jau visai arti. Perlaužiu šautuvą, bet šovinių neišimu. Ir kai varovas prieina prie paskutinės eilės eglučių esančiu visai ant griovio krašto iš po jų iššoka šernas ir forsuoja griovį. Atstumas maksimum 15 metrų. Kol šernas maudosi aš spėju atlenkti šautuvą į kovinę padėtį, greitai prisitaikau ir savo taikliu šūviu neleidžiu šernui perbėgti kelio. Jis po šūvio persiverčia ir lieka gulėti ant kelio. Pataikiau tiesiai į priekinę mentį. Gražus ir gerai įmitęs antrametis. Kaip beje ir pirmasis, kuriam pataikiau į galvą. Kolegos ir bičiuliai spaudžia ranką ir pradeda tituluoti medžioklės karaliumi, bet aš kuklinuosi ir išsisukinėju sakydamas, kad dar tik trečias varymas. Nuo flango atitempiamas sumedžiotas dar vienas antrametis šernas. Vyrai spėlioja, kad tai turbūt vienos šeimos nariai. Medžioklė tęsėsi ir buvo dar keturi varymai su šūviais, tačiau… Viso tą dieną sumedžiojom keturis žvėris. Elnio patelę ir tris šernus… Ir nereikia turbūt minėt, kas buvo tituluotas medžioklės karaliumi. Tris šūviai-trys žvėrys. Pačiam vis dar nesitiki, kad toks geras mano šautuvas… Reikia tik prilaikyti ir viską padaro pats…[divide style=”2″]
Autorius: Artūras Orlauskas

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Šių metų spalio 20d. Kauno medžiotojų klubas „Lėdas“ atidarė varyminių medžioklių sezoną. Mūsų klubas gyvuoja nuo 1960m. ir šiuo metu valdo apie 4.000 hektarų teritoriją. Jau nuo vasaros pradžios laukiau šios dienos, nors pats nesu labai didelis varyminių medžioklių gerbėjas, tačiau šios šventės mūsų klube visada laukiu su nekantrumu.

Nebepamenu kada, šeštadieni tokį ankstyvą rytą, skambėjo mano žadintuvas, bet atsikelti tikrai nebuvo sunku, jau iš vakaro buvau viską susidėjęs ir pasiruošęs šiai ilgai lauktai dienai.

Atvykus su kolegomis į mūsų klubo sodyba iš karto pasijuto labai gera nuotaika, neskaitant to, kad oras buvo toks lygtai užsakytas, o iš už miško kilo rytinė tingi saulė.
Susirinkus gausiam būriui medžiotojų, svečių ir, be abejo, šeimos narių, klubo pirmininkas Mindaugas Prakopimas paskelbė šventės pradžią ir klubo senbuviai pagal visas tradicijas iškilmingai iškėlė klubo vėliavą, gaila, tačiau šiais metais dėl sveikatos problemų atidaryme nedalyvavo mūsų vienas vyriausiu klubo medžiotoju Zenonas Kochanskas, kuris nepaisant garbaus amžiaus nepraleisdavo ne tik šventinių medžioklių, bet ir yra aktyvus medžiotojas.
Po įžanginės šventės dalies ir apdovanojimų visi sulipome į transporto priemones ir patraukėme miškelio link, kuris yra visai šalia klubo sodybos. Medžioklė šiandien nebuvo pagrindinis tikslas, visi susirinko gerai praleisti laiką, pabendrauti ir tiesiog pabūti šiltame bendraminčių rate.

Po pirmojo varymo patraukėme atgal klubo sodybos link, kur šiek tiek užkandę ir apsitarę, bei pavarvinę seilę, į mūsų klubo nario Egidijaus ant laužo verdamą „šiurpą“, patraukėme atgal miško link. Beinant į varymą lauke mus pasitiko aštuonios stirnos, kurios šiek tiek pasižiūrėję kas čia drumsčia jų ramybę neskubėdamos nužingsniavo miško link. Tiesą pasakius, šiame varyme aš nelabai galvojau apie medžioklę, visą laiką ramybės nedavė Egidijaus verdama „šiurpa“…

Pasibaigus paskutiniam varymui visi puikios nuotaikos ir bejuokaudami sugrįžome į sodybą, kur mūsų laukė šventiškai padengtas stalas, besikūrenanti klubo pirtis šalia iškasto tvenkinio, kurio vandens temperatūrą teko patikrinti ir man, bei aiškų ilgai laukta garuojanti „šiurpa“.
Tikiuosi, kad daugelis iš Jūsų taip pat puikiai sudalyvavote savo klubo šventėje, kaip ir aš savajame!
[divide style=”2″]
Autorius: Deividas Staponkus
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!