Blog

  • Į Lietuvą atvykusių žurnalistų laimikis – 40 žvėrių

    Į Lietuvą atvykusių žurnalistų laimikis – 40 žvėrių

    Iš septynių Europos valstybių atvykę 22 žurnalistai Kretingos rajono miškuose per tris dienas sumedžiojo kone 40 žvėrių: šernų, lapių, elnių ir stirnų. Pamedžioti į Lietuvos pajūrį buvo atvykę medžioklės temomis rašantys žurnalistai iš Švedijos, Suomijos, Rusijos, Ispanijos, Italijos, Portugalijos ir Prancūzijos.

    Kasmet į įvairias pasaulio šalis pamedžioti vykstantys žurnalistai šiemet pasirinko Lietuvą.
    Medžioklė laikoma sėkminga, jei per dieną grupei pavyksta sumedžioti 5 žvėris. Tačiau gausus žurnalistų laimikis nustebino ir medžioklę organizavusius urėdijos darbuotojus. „Jie Darbėnų ir Lenkimų girininkijose paklojo 25 šernus, 5 lapes, 4 elnių ir 5 stirnų jauniklius bei pateles”, – pasakojo Kretingos urėdas Antanas Baranauskas.

    Antrus metus medžiojančiai iš Švedijos atvykusiai vienintelei moteriai įspūdį padarė žvėrių gausa. Pirmąją medžioklės dieną žurnalistė nušovė net 4 šernus.
    Medžiodami svečiai nepamiršo ir savo profesijos: domėjosi medžioklės sąlygomis Kretingos rajone ir žvėrių populiacijos didinimu. O kai kurie prieš nusitaikydami į žvėrį iš pradžių jį nufotografuodavo.

    Šiemet pirmąją komercinės medžioklės grupę iš užsienio priėmęs A. Baranauskas tikisi, kad ateityje medžiotojų iš kitų valstybių tik daugės, nes grįžę namo apie sėkmingą medžioklę Lietuvoje žurnalistai parašys savo leidiniuose.

    Užsieniečių sumedžioto laimikio skerdiena bus parduota urėdijos darbuotojams, o apdoroti medžioklės trofėjai – šernų iltys – medžiotojams bus išsiųsti į namus.

    lrytas
    Šaltinis: Lrytas.lt

  • Naktinio matymo prietaisai

    Naktinio matymo prietaisai

    Kaip nusipirkti naktinio matymo įrangą?
    Pasirinkti aukštos kokybės naktinio matymo prietaisą, kuris atitiktų Jūsų poreikius ir kišenę, nėra lengva užduotis. Parduotuvės ir katalogai siūlo kelių tipų, bei skirtingų gamintojų naktinio matymo prietaisus. Paprastai skaitant produkto registracijos liudijimus ne visada galima susidaryti pakankamą supratimą apie esamą pasirinkimą, nes kartais gamintojai „išpučia“ realias prietaiso galimybes (kartais 5-100 kartų) ir agresyviai reklamuoja savo produktą be aiškaus visų techninių duomenų paaiškinimo pirkėjui.
    Neatsižvelgiant į šio straipsnio išsamumą, mes tikimės, kad tai jums padės pasirinkti tinkamą naktinio matymo įrangą.
    Kiekvienas naktinio matymo prietaisas (NMP) veikia pagal vaizdo ryškumo didinimo principą matomos šviesos ir infraraudonųjų spindulių diapazone. Prietaisas turi objektyvą, šviesos stiprinimo vamzdelį su aukštos įtampos maitinimo šaltiniu. Šviesa (pavyzdžiui žvaigždžių šviesa) atsispindi nuo stebimo objekto, patenka į objektyvą ir sukuria vaizdą ant šviesos stiprinimo vamzdelio foto katodo. Šviesos stiprinimo vamzdyje šviesa elektroniškai stiprinama ir matomas vaizdas yra geltonai žalias. Du svarbiausi NMP elementai yra šviesos stiprinimo vamzdis ir optika. Tarptautiniu mastu NMP klasifikuojami: I, II, III kartos (su tam tikrais tarpiniais lygiais: I+ ir II+).

    NMP I karta
    I kartos šviesos stiprinimo vamzdyje yra vakume patalpintas foto katodas, kurio jautrumas yra 120-250 mA/Im. Šviesos stiprinimas yra 120-900 kartų, rezoliucija centre yra 25-35 linijų milimetre.

    NMP produktai pagaminti naudojant tokius vamzdelius yra populiarūs dėl mažos jų kainos(mažiau nei 320 dolerių). Viena iš šių prietaisų savybių yra ta, kad vaizdas aiškiausias viduryje ekrano, kai tuo tarpu tampa šiek tiek iškreiptas ir mažiau aiškus palei kraštus. Ryškios šviesos šaltiniai (gatvių apšvietimas, apšviesti langai ir t.t.) gali sugadinti vaizdą, jeigu prietaisas bus nukreiptas į šviesą.

    Netgi tos pačios I kartos vamzdeliai gali būti gana skirtingų charakteristikų. Kaip kokybės kontrolės dalis, NMP vamzdeliai yra vertinami pagal kokybę ir parduodami labai skirtingomis kainomis, kurios priklauso nuo šviesos stiprinimo ir vaizdo ryškumo. Kartais šis skirtumas atsispindi kainoje NMP iš skirtingų gamintojų. „Dedal-Handy“ ir „Dedal-160“ naudoja vamzdelius, kurie yra 1,5-2 kartus brangesni, nei kiti analogiški konkurentų produktai. Vamzdelio pasirinkimas priklauso nuo foto katodo jautrumo, šviesos stiprinimo, rezoliucijos ir matomo vaizdo ryškumo. Mažos juodos dėmelės ekrane, kaip taisyklė, neiškraipo vaizdo tamsoje ir neturėtų būti pagrindas atmesti šį prietaisą. Vis dėl to, ryškios dėmelės (panašios į žvaigždes) ir šviesos taškeliai matomame lauke byloja apie prietaiso broką.

    Prietaisas, kurio vaizdo kontrastas yra prastas, yra prastos kokybės. Perkant NMP, pirkėjas gali patikrinti vaizdo aiškumą ir rezoliuciją, tačiau jautrumas gali būti patikrintas profesionalų, naudojant specialią įrangą, arba reikia palyginti keletą prietaisų tamsoje.

    Dėl mažo jautrumo, I kartos vamzdeliai yra labai priklausomi nuo optikos pralaidumui šviesai. Tiktai prietaisai su specialia šviesos surinkimo optika (prieartinimas ne daugiau kaip 1,5 karto) galima gauti patenkinamus rezultatus, kai stebimo vaizdo apšvietimo sąlygos yra ekvivalentės mėnulio šviesai. Kai apšvietimas mažesnis, reikalingas IR iliuminatorius. Skirtingai nei daugelio kitų produktų šioje klasėje, „Dedal“ produktų I kartos vamzdeliuose įrengta Electronic Overload Flash apsaugos sistema, ji leidžia išvengti žalos, esant laikinam ryškios šviesos poveikiui.

    Daugiapakopiai I kartos naktinio matymo vamzdeliai
    Siekiant didesnio šviesos stiprinimo, kai kurie gamintojai sujungia šviesos stiprinimo elementus į tandemą iš dviejų ar trijų pakopų. Tai leidžia padidinti šviesos stiprinimą iki 20000-50000 kartų, tačiau su atitinkamai mažesne rezoliucija, ypač vaizdo kraštuose. Prietaisai pagaminti su daugiapakopiais I kartos vamzdeliais yra sunkesni ir didesni. Modernūs prietaisai su I+ arba II+ kartos technologija turi panašias charakteristikas su keleta daugiapakopių stiprintuvų trūkumų ir įrodė esą labiau populiarūs.

    Karta I+ (Super I+)
    Tai kita modifikacija I kartos NMP vamzdelių su pluoštine optine plokšte, kuri įrengiama priekyje arba gale vamzdelio. Šis pakeitimas leidžia pagerinti vaizdo rezoliuciją ir neleidžia iškraipyti pašaliniams šviesos šaltiniams matomo vaizdo. I+ kartos vamzdeliai turi apytiksliai 1000 kartų šviesos stiprinimą, o foto katodo jautrumas padidėja iki mažiausiai 280 mA/1 m. Rezoliucija vaizdo centre yra 45-50 lp/mm

    NMP prietaisai su I+ kartos vamzdeliais skiriasi nuo I kartos tuom, kad I+ kartos geresnė vaizdo kokybė, mažesni iškraipymai ir didesnis matymo atstumas aktyviame arba pasyviame režime (su IR iliuminatoriumi). Šie prietaisai veikia gerai miesto aplinkoje. Atviroje aplinkoje tokie prietaisai efektyvūs kai aplinkos apšvietimo lygis yra ¼ mėnulio šviesos. Jei apšvietimo lygis yra žemesnis, tada reikalingas IR iliuminatorius. I+ kartos vamzdelių kainos yra 4-9 kartus didesnės nei I kartos vamzdelių. Pastaba. Pirkėjas turėtų atsižvelgti į tai, kad kai kurie gamintojai naudoja pavadinimą I+ karta, kai tuo tarpu jų prietaisai yra I kartos. Tai dažnai klaidina pirkėjus, nes iš tikrųjų I kartos vamzdelių rezoliucija yra ne didesnė nei 38-40 pl/mm.

    II karta
    II kartos vamzdelių konstrukcija skiriasi tuom, kad naudojamas specialus elktroninis stiprintuvas- mikro kanalo plokštė (MKP).

    Tokio NMP vamzdelio techninės charakteristikos: didesnis foto katodo jautrumas nuo 240 mA/lm, rezoliucija nuo 32-38 lp/mm. Veikimo trukmė tokių vamzdelių yra ne mažesnė nei 1000-3000 valandų. Yra dviejų tipų NMP vamzdeliai su mikro kanalo plokšte (MKP): 25 mm ir 18 mm. Vartotojui didesnis skersmuo yra efektyvesnis, bet taip pat reikaluja didesnio NMP.

    II+ karta
    Su šviesos padidėjimu 25000-35000 kartų, II+ kartos vamzdeliai turi foto katodus, kurių jautrumas 240-600 mA/lm ir yra jautrūs šviesai infraraudonųjų spindulių spektre. Rezoliucija yra 39-45 lp/mm. Vamzdelio veikimo trukmė apie 1000-3000 valandų. Kadangi II+ kartos vamzdeliai yra mažesni (jie neturi greitinimo kameros), jų šviesos stiprinimas yra šiek tiek mažesnis nei II kartos vamzdelių. Tačiau dėl ypač didelio jautrumo IR spindulių spektre, II+ kartos prietaisai turi didesnį matymo lauką atvirose erdvėse. Jei pagrindinis prietaiso uždavinys yra nuotraukų ar video įrašymas, tai II kartos prietaisus vertėtų rinktis dėl jų didesnio šviesos surinkimo. NMP prietaisuose su II+ kartos vamzdeliais įrengta automatinė šviesos surinkimo kontrolė, apsauga nuo didelės šviesos blyksnio, apsauga nuo šoninių šviesos iškraipymų ir funkcija aukštos kokybės vaizdui visame regėjimo lauke palaikyti. Prietaisus su II+ kartos vamzdeliais naudoja daugelio šalių karinės pajėgos ir šie prietaisai ekspertų laikomi profesionalios kokybės.

    III karta
    III karta skiriasi nuo II+ kartos tuom kad naudojamas foto katodas yra pagamintas Galio Arsenato pagrindu su dar didesniu jautrumu IR spindulių spektre. Foto katodo jautrumas yra 900-1600 mA/lm, rezoliucija yra 32-64 lp/mm ir veikimo trukmė apie 10000 valandų. Tai 3 kartus ilgiau nei su II kartos vamzdeliais. NMP turintys III kartos vamzdelius dirba labai gerai mažai apšviestose aplinkose. Vaizdas gaunamas švarus, kurio kontrastas yra puikus. Vienintelis III kartos vamzdelių trūkumas yra jų pažeidžiamumas šoninės šviesos iškraipymams, nes vamzdelio priekyje nėra sumontuota šviesolaidinė plokštė. II+ ir III kartos prietaisai iki neseniai buvo daugiausiai naudojami kariniuomenės, šie NMP tapo plačiai prieinami visai neseniai.

    Optika
    Naktinio matymo prietaiso optinė dalis susideda iš objektyvo ir okuliaro. Pagrindinis reikalavimas yra aukštas šviesos pralaidumas matomos ir artimo IR šviesos diapazone. Tai išreiškiama geometrine šviesos galia nuo linijos (F-skaičius) 1; 1,4; 2,0; 2,8; 4,0 ir taip toliau. Objektyvas su padidintu skaičiumi (žingsniu) praleidžia dvigubai mažiau šviesos. Didelė šviesos galia yra labai svarbi naktinio matymo prietaisams, ypač I ir I+ kartos. Sumažėjus šviesos galiai iki 2,4-2,8 , plika akimi galima matyti geriau negu su I kartos naktinio matymo prietaisu pasyviame režime. Didelės galios optikos su židinio santykiu mažesniu kaip 1,5 kūrimas ir gamyba yra sudėtinga užduotis. Ne kiekvienas gamintojas gali tai pagaminti. Žinoma šviesos galios optikos kaina turi įtaką galutinei naktinio matymo prietaiso kainai. Daug gamintojų į savo naktinio matymo prietaisus įdiegia objektyvus su didesniu fokusavimo atstumu ir maža šviesos galia, kad gautų didesnį padidinimą (3,5-5,0). Jei norite pasirinkti tarp dviejų įrenginių (iš tos pačios kartos ir išmatavimų, bet su didesniu didinimu) atstumas ir vaizdas kuri gausite bus blogesnis negu prietaisų su mažesniu didinimu ir didesne šviesos galia. Tai ypač labai svarbu medžiokliniams naktinio matymo taikikliams.

    Visi “Dedal” įrenginiai komplektuojami su lengvo svorio objektyvais ir gera šviesos galia F/1,2 arba F/1,5. Kartais naktinio matymo prietaisų objektyvai yra su veidrodinėmis linzėmis. Jie garantuoja bendrą ašinį matmenį , bet turi demaskavimo efektą ir turi tomis pačiomis sąlygomis blogesnę šviesos galią. Štai kodėl atsisakoma Rusijoje ir užsienyje gaminti naktinio matymo prietaisus su objektyvais turinčiais veidrodines linzes.

    IR iliuminatorius
    Civiliniams naktinio matymo sistemoms IR iliuminatorius naudingas elementas, kadangi apšviečia stebimą objektą papildoma šviesa. Tai ypač vertinga, kai aplinkos apšvietimas nėra pakankamai ryškus esant pasyviam (žvaigždžių šviesa) režimui arba kai stebimas objektas yra šešėlyje. IR iliuminatoriai būna IR lazeriais arba IR diodais ir specialiomiis šviesos lempomis. Reikia nepamiršti, kad lazeriniai iliuminatoriai gali pakenkti akims. Dėl šios priežasties , jie yra uždrausti civiliniam naudojimui daugelyje technologiškai išsivysčiusiose šalyse.

    Iliuminatoriai su IR diodais yra nekenksmingi, be to jie turi papildomą privalumą. Jie suteikia dar daugiau šviesos, nei lazeriniai. Šiuo metu daugelis gamintojų gamina IR iliuminatorius su diodiniais IR komponentais, kurie duoda apie 3-12 mW.

    Konstrukcija
    NMP išskiriami trys fiziniai veiksniai: kompaktiškumas, svoris ir stebėjimo nuotolis. Deja, kartais šios savybės prieštarauja viena kitai. Pavyzdžiui, didesnį atstumą galintis stebėti prietaisas bus su didesniu objektyvu ir jo matmenis ir svoris bus didesni. Pirkėjas turi nuspręsti kurios charakteristikos yra prioritetinės ir pirkti atitinkamai tokį prietaisą.

    Vienas veiksnys, kuris yra ypač svarbus, tai snaiperinio naktinio matymo taikiklio konstrukcija- jis turi būti labai tvirtas, kad atlaikytų atatrankos smūgius iki 500 Gs išilgai optinės ašies. Tokioje atšiaurioje aplinkoje the cross hairs, stebėjimo postai ir taikymosi koregavimai turi išlikti nepajudinti ir turi būti matoma bet kokiomis stebėjimo sąlygomis. Daugelis naktinio matymo šautuvų taikiklių, šiuo metu siūlomų rinkoje, nėra suprojektuoti tokioms stresinėms sąlygoms ir gali turėti silpną tvirtinimo ir prišaudymo sistemą. Tai reikalauja pakartotinai koreguoti siekiant išlaikyti tikslumą. Tai sudėtinga tema, kuri negali būti tinkamai išnagrinėta trumpame straipsnyje.

    Stebėjimo atstumas ir atpažinimas
    Pirkėjas turėtų atsižvelgti į tai, kad stebėjimo atstumas ir atpažinimas, kuriuos NMP duoda, priklauso nuo naktinio apšvietimo lygio, oro švaros, ir kontrasto tarp stebimo objekto ir fono. Kai apšvietimas padidėja, atpažinimo atstumas tampa didesnis. Kai apšvietimas sumažėja, atpažinimo atstumas sutrumpėja.

    Toliau pateikiama lentelė, kurioje nurodomi naktinio stebėjimo ir atpažinimo atstumai.

    Apibendrinimas
    Apibendrinant, mes rekomenduojame naudoti šiuos paprastus nurodymus renkantis NMP

    • Jeigu vaizdo kokybė ir atstumas iki taikinio nėra gyvybiškai svarbūs, rekomenduojame Jums rinktis NMP pagal kainą, dydį bei komfortą.
    • Jei jūsų reikalavimai vaizdui yra didesni- pasirinkite NMP (ypač I kartos) su optine sistema, kurios šviesos pralaidumo koeficientas ne mažesnis kaip 1,5.
    • Kai renkatės NMP, pasirinkite gamintoją, kuris buvo įsteigtas NMP versle ir turi tai patvirtinančius dokumentus. Įsitikinkite, kad perkate iš įmonės, kuri prekiauja konkurencingose tarptautinėse rinkose ir yra sukūrusi klientų aptarnavimo,bei gaminių garantinio aptarnavimo sistemą. Negalima pirkti produkto be garantijos.
    • Pabandykite palyginti kelių prietaisų technines specifikacijas ir žinynus, kadangi daugelio įmonių skelbiami duomenys gali būti netikri arba „išpūsti“.
    • Įsitikinkite, kad prietaisas veikia ir viskas gerai funkcionuoja.[divide style=”2″]

    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • „Girių takais” medžioklė kunigaikščių Radvilų medžioklės plotuose

    „Girių takais” medžioklė kunigaikščių Radvilų medžioklės plotuose

    Šioje laidos „Girių takais” dalyje siūlome pasižiūrėti reportažą iš tradicinės „Ūkininko patarėjas” medžioklės kuri vyko kunigaikščių Radvilų medžioklės plotuose.

    Laida medžiotojams ir gamtos mėgėjams

    Medžiotojams ir gamtos mylėtojams skirta laida supažindina žiūrovus su girių gyventojais, medžioklės taisyklėmis (daugiau…)

  • „Girių takais“: miško gyvenimas žiemą

    „Girių takais“: miško gyvenimas žiemą

    Šioje laidoje „Girių takais“ matysite reportažą apie bebrų gyvenimą žiemos metu, šernų poravimosi ritualą.

    Laida medžiotojams ir gamtos mėgėjams

    Medžiotojams ir gamtos mylėtojams skirta laida supažindina žiūrovus su girių gyventojais, medžioklės taisyklėmis ir tradicijomis bei kviečia į svarbiausias metuose medžiotojų šventes.
    Vedėjas E.Tijušas

  • Dešimt faktų apie išskirtines žvėrienos savybes

    Dešimt faktų apie išskirtines žvėrienos savybes

    Senovės lietuvių ypač vertinta žvėriena sovietmečiu buvo tapusi deficitu, todėl jos vartojimo kultūra buvo nunykusi.

    Tačiau pastaruoju metu stirniena, šerniena ar briediena vis dažniau atsiranda ant Lietuvos gyventojų stalo. Kokios yra išskirtinės šios mėsos savybės ir kuo ji skiriasi nuo pramoniniu būdu auginamų gyvulių mėsos, paaiškina žvėrienos žinovas, įmonės „Viltlit” direktorius Vigilijus Vansevičius.

    1. Žvėriena nesukelia alergijų. Dėl savo natūralių savybių žvėriena daug rečiau nei naminių gyvulių mėsa sukelia alergines reakcijas. Specialistai pataria šia mėsa papildyti vaikų racioną, kadangi jie dažnai yra linkę į alerginius susirgimus. Pasak V. Vansevičiaus, mamos su mažais vaikais ypač vertina stirnieną, nes nepastebėta, kad ji sukeltų alergines reakcijas.

    2. Natūralūs vitaminai ir mineralai. 100 g žvėrienos yra beveik 100 proc. vitamino B12 paros normos, tai – svarbus energijos šaltinis. Mėsoje esanti geležis reikalinga organizmo kraujo sistemai, cinkas veikia kaip antioksidantas, apsaugo žmogaus imuninę sistemą. Šie ir kiti vitaminai bei mineralinės medžiagos yra gaunami iš gamtos, nenaudojant sintetinių priedų, augimo stimuliatorių ar hormonų.

    3. Antioksidantų šaltinis. Žvėrienoje yra daug antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčių C bei E vitaminų. Su natūraliu pašaru žvėrių gaunami augalinės kilmės flavonoidai bei karatenoidai padeda apsisaugoti nuo laisvųjų radikalų poveikio, taip pat mažina Alzhaimerio, širdies ligų bei vėžio riziką.

    4. Mėsa „be streso“. Laukiniai gyvūnai yra medžiojami jiems įprastoje aplinkoje, todėl jie nepatiria naminiams gyvuliams sukeliamo streso. Mokslininkų teigimu, stresas paskatina biocheminius procesus gyvūno raumenyse, dėl to prastėja mėsos kokybė.

    5. Liesesnė mėsa. Laukiniai gyvūnai yra aktyvesni bei minta žole, lapais, uogomis bei vaisiais, todėl jų mėsa yra liesesnė nei naminių gyvulių, mintančių kombinuotu pašaru. Mokslininkų teigimu, žvėrienoje yra tik 1/7 naminių gyvulių mėsai būdingo riebalų kiekio ir trečdaliu mažiau cholesterolio, tačiau yra organizmui būtinų polinesočiųjų riebalų. Liesesnė mėsa padeda išvengti nutukimo, rimtų kraujotakos susirgimų, sumažina infarkto bei diabeto tikimybę.

    6. Mėsos ekologiškumas. Pasak „Viltlit“ direktoriaus, ekologiškus produktus vertinantiems lietuviams žvėriena yra neatsiejama raciono dalis. Šiais laikais Lietuvoje beveik neįmanoma rasti pramoniniu būdu auginamų gyvulių mėsos, kurią galima būtų vadinti ekologiška. Savo ruožtu, žvėrienos mėsa yra ekologiška, nes žvėris auga miške ir minta natūraliai, be jokių modifikuotų papildų.

    7. Kitos mėsos spalvos. Žvėriena išsiskiria savo spalva. Kitaip nei naminė mėsa, ji paprastai būna sodriai raudonos arba rudos spalvos. „Viltlit“ direktoriaus teigimu, nereikia bijoti „tamsios“ mėsos, kadangi tai ženklas, jog gyvūnas buvo sveikas, užaugęs ir subrendęs natūralioje aplinkoje.

    8. Ypatingas žvėrienos skonis. Gurmanai vertina specifinį žvėrienos skonį bei kvapą. Jį atskleidžia skirtingi kulinarijos būdai, marinatai, išskirtiniai padažai. Tačiau žmonėms, kurie mėgsta tradicinius skonius, patariama ragauti atitinkamai marinuotą mėsą. Ji išlaikys svarbiausias maistines savybes bei bus kiekvienam priimtino skonio. Gaminant reikėtų vengti riebalų naudojimo, tai išsaugos naudingas mėsos savybes.

    9. Tradicijų ištakos. Dar senovės lietuviai garsėjo žvėrienos patiekalais. Puikiai ruošti elnienos, stirnienos bei šernienos valgiai buvo itin vertinami užsienyje. Garsūs Europos restoranai naudojosi Lietuvos kulinarų sukurtais receptais. Tuo metu žvėrienos patiekalus gausiai valgė ne ik Lietuvos karališkosios šeimos atstovai, didikai ir turtingi miestų gyventojai, bet ir paprasti kaimų ir miestų žmonės.

    10. 75 proc. lietuvių yra ragavę žvėrienos. Neseniai atlikta apklausa parodė, jog net 75 proc. Lietuvos gyventojų bent kartą gyvenime yra ragavę žvėrienos. Apklausa atskleidė, kad lietuviai labiausiai vertina stirnieną, šernieną ir briedieną.

    Šaltinis: www.15min.lt

  • Su artėjančiom šventėm medžiotojai!

    Su artėjančiom šventėm medžiotojai!

    Sveikiname visus kolegas medžiotojos su artėjančiomis šventėmis, linkime taiklių šūvių ateinančiais 2013m. Ta proga siūlome pasižiūrėti šį nuotaikingą filmuką.

  • Ultragarso švilpukais „apsiginklavę“ automobiliai

    Ultragarso švilpukais „apsiginklavę“ automobiliai

    Lietuvos keliuose netrūksta autoįvykių, kuriuos sukelia, tačiau kartu ir skaudžiai nukenčia gyvūnai. Neretai po susidūrimo su automobiliu stambaus žvėries jau neįmanoma išgelbėti. Prekybininkai siūlo „Vokietijos, Suomijos, Švedijos ir Norvegijos vairuotojų“ įvertintą išeitį – ultragarso švilpukus-daviklius gyvūnams atbaidyti. Tačiau labai lengva manipuliuoti tuo, ko negirdi žmogaus ausis: 20 000 Hz ir didesnio dažnio garsu, kurį išgirdę gyvūnai turėtų trauktis kuo toliau.

    Uodus ir žiurkes išbaidys garantuotai
    Internete bei mokslinėse publikacijose užsimenama, jog pagal ultragarsą orientuojasi šikšnosparniai, banginiai, delfinai. Taip pat tokį garsą gali girdėti katės bei šunys, yra sukurta priemonių, kurios ultragarsu atbaido graužikus, erkes, uodus.

    Tačiau ultragarso švilpukai ar davikliai perkami ne tam, kad netyčia nenutrenktumėte šuns ar uodo. Miško keliuose pavojingiausi tampa susidūrimai su kanopiniais gyvūnais.

    Žinduolių specialistas, Lietuvos gamtos fondo valdybos narys bei universiteto docentas Alius Ulevičius suabejojo, ar kanopiniai girdi ultragarsą, nes toks sugebėjimas jiems nedaug praverstų gyvenime.

    „Negalėčiau tiksliai atsakyti į klausimą, ar kanopiniai žvėrys reaguoja į ultragarsą. Šiuo atveju prekybininkai gali šiek tiek apgaudinėti pirkėjus. Nes evoliuciškai tiesiog nebuvo poreikio kanopiniams išvystyti tokį gebėjimą. Plėšrūnams – kitas reikalas, jie turi surasti savo auką, išgirsti ją. Miškuose, daug šakų, medžių, krūmų – ultragarsas atsimuštų į tokius objektus. Beždžionės, šunys, kai kurie graužikai ir paukščiai girdi tokio dažnio (ultragarso, – red. past.) garsus, tačiau kanopiniai – mokslo darbuose nėra įrašyta tokių faktų, – svartė A. Ulevičius. – Manyčiau, kad stambieji miško žvėrys jautriau reaguotų į paties automobilio ūžimą. Automobilis juk skleidžia daug stipresnį garsą. Nepamirškime, kad susidūrimai su žinduoliais dažnai įvyksta naktį, nes žinduolius traukia šviesa. Ar tokiu atveju juos gali atbaidyti silpnas ultragarsas? Abejočiau.

    Dar vienas atvejis, kurį asmeniškai teko patirti – kai kanopinius išbaido kažkas kitas ir jie bėga net nežiūrėdami kur. Prieš mano automobilį iššoko stirnos, nes jas vijosi šunys. Jos visiškai nekreipė dėmesio į automobilius, o žiūrėjo, kas ir iš kur jas vejasi. Tad atsistojo būtent vidury kelio. Tokiu atveju, vargu ar ultragarsas padėtų…“.

    A. Ulevičius pabrėžė, jog jei nėra kitų dirgiklių stambus gyvūnas greičiausiai ir taip sustos, neišbėgs ant kelio, nes atvažiuojantis automobilis – stiprus dirgiklis.

    „Tačiau nė vienas vairuotojas nuo susidūrimo neapsaugotas. Tiesiog nereikia lėkti miškais, krūmokšniais apaugusiomis vietovėmis, reiktų būti atidžiam – ypač naktį. Juk nepritaisysi kokį gąsdinantį garsą skleidžiančio megafono ant automobilio. Kartais automobilių keliai ir aptveriami, bet gan nemokšiškai, stirnos randa tarpą ir tada dauguma jų žūva toje vietoje“, – apie važiavimą miškingomis vietovėmis kalbėjo A. Ulevičius.

    Švilpukai „įsijungia“ pasiekus 50 km/h greitį
    „Ultragarsinis švilpukas gyvūnams atbaidyti. Pritvirtinkite daviklius ant priekinio automobilio bamperio ar kitoje atviroje vietoje, kad važiuojant į juos tiesiogiai patektų oro srovė. Ultragarsas pradeda sklisti automobiliui pasiekus 50 km/val. greitį. Žmogui negirdimas garsas sklinda 400 metrų. Sumontavę daviklius ant savo automobilio, galite būti tikri, kad kelionė nenutrūks netikėtai prieš Jūsų automobilį iššokus gyvūnui. Važiuojant į plovyklą daviklius nuimkite, tai lengvai padarysite rakteliu“, – rašoma bendrovės tinklalapyje.

    Švilpukai šiuo metu – geidžiamiausia prekė
    „Žinote, prieš pradedant prekybą niekas netikrina, ar tai tikrai veiksminga. Mes vežame būtent vokiškus prietaisus ir jie yra užpatentuoti. Nemanau, kad vokiečiai sugalvoja bet ką prisikabinti prie automobilio, – kalbėjo parduotuvės „Movera“ vedėja Gitana Puidokienė. – Ir ši prekė – labai populiari. Greičiausiai todėl, kad žiniasklaidoje buvo pasirodę straipsnių, kuriuose vairuotojai gyrė prietaisų efektyvumą. O mes prekiaujame ultragarso švilpukais jau labai seniai, tik nedaugelis apie tai žinojo. Ir čia visai neseniai po tų straipsnių visi tiek pradėjo ieškoti, kad nebespėjame vežti. Net vokiečiai neturi tiek pagaminę, kiek staiga jų prireikė Lietuvai.“

    Moteris stebėjosi, jog kai kurie piliečiai ne tik įsigyja ultragarso švilpuką, tačiau sumoka panašią sumą už jo atsiuntimą.

    „Esu girdėjusi vieną vyrą pasakojant, kaip Vokietijos greitkelyje važiavo paskui priekabą su vežamais arkliais. Jis teigė pastebėjęs, kad arkliai reaguoja į jo turimą švilpuką, pradeda neramiai blaškytis. Beje, per tiek prekybos metų, nebuvo žmonų, kurie grįžtų ir tikintų, kad nutrenkė kokį briedį“, – kalbėjo G. Puidokienė.

    Parduotuvės „Movera“ vedėjos teigimu, ultragarso švilpukus vis tiek reikia prižiūrėti.

    „Jei jie užsineš purvu, kokiomis nors muselėmis – žinoma, neveiks. Tyrimai? Nebent gamintojas yra daręs. O gamintojas „Herbert richter“ – gamina įvairius aksesuarus automobiliui – Europoje senai visi juos žino, todėl net nesuabejojome dėl šio gamintojo. Yra jų ir kiniškų, bet vežame šio gamintojo“, – tikino G. Puidokienė.

    Kaina anksčiau siekė tūkstančius
    Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas doc. dr. (hb.) Linas Balčiauskas teigė, jog ultragarso švilpukas buvo sukurtas prabangiausiems automobiliams (pavyzdžiui, „Cadillac“) apsaugoti, o jei tiksliau – sumažinti rizikai atsitrenkti į miško žvėrį. Pirmieji ultragarso švilpukai buvo vienas iš „technikos stebuklų“ parduotuvėse ir kainavo per 1000 dolerių ( 2500 litų). Visgi nė vienas gamintojas savo produkcijai nesuteikė 100 proc. garantijos, jog neįvyks tokio pobūdžio susidūrimas.

    „Kiek buvo daryta tyrimų – yra ir taip, ir taip. Maždaug 50 ant 50 procentų. Negalima padaryti vienareikšmių apibendrinimų. Gali atbaidyti, gali nebūti jokio skirtumo. Net Lietuvoje buvo norinčių atlikti tyrimus ir įdiegti juos masiškai daugumoje automobilių. O tie įrenginiai juk pigūs – kaip nedidelė turbina, švilpukas. Tam, kad ištirtume, ar jie yra veiksmingi, reikia vienodų automobilių, važiuojančių vienodu maršrutu vienodai dažnai. Tuomet tegu pusė iš jų būna su ultragarso švilpukais, kita pusė – be. Ir bent viena grupė turi numušti tam tikrą skaičių žvėrių. Ir galiausiai tiek ginantys šį metodą, tiek jį puolantys sutinka bent jau dėl to, kad pasaulyje su šiuo įtaisu dar nėra padaryta pakankamos imties tyrimų“, – dėstė doc. dr. L. Balčiauskas.

    Disertacija įrodė, kad gyvūnai ultragarsą girdi

    Mokslininkas prisimena, jog kažkuris automobilių modelis Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) su ultragarso švilpukais išriedėdavo tiesiai iš gamyklos. Be to, kažkuri valstija buvo tokiais įrenginiais aprūpinusi visus policijos automobilius. Tačiau žymaus avarijų skirtumo lyginant su valstija, kurioje ant automobilių nebuvo sumontuoti ultragarso švilpukai, nepastebėta.

    „Bendra nuomonė šiuo metu yra tokia: tai – gana pigi investicija, kuri potencialiai gali sumažinti avarijų su stambiais gyvūnais skaičių. Smulkių gyvūnų jie nelabai ir atbaido. Ultragarsą kanopiniai girdi – buvau radęs amerikiečių daktaro disertaciją šia tema. Buvo atlikti bandymai – pirmiausia aptvaruose, po to – laisvėje. Elniai, kiti stambieji gyvūnai girdi ir reaguoja į tokio dažnio garsą“, – kalbėjo doc. dr. L. Balčiauskas.

    Mokslininkas teigė, jog žvėrys nesuvokia, kas tai per garsas, nežino jo šaltinio, todėl arba traukiasi, arba bent jau sustoja jį išgirdę.

    Tyrimui reikėtų autobusų arba krovininių automobilių
    „Tada tyrimo išvados buvo, kad ultragarsas gyvūnus veikia, bet kad tokį švilpuką pritvirtinus ant automobilio labai sumažės avarijų su gyvūnais – mokslininkai neapsiėmė taip tvirtinti. Tačiau Amerikoje 1981-aisiais pirmieji „Cadillac“ automobiliai jau turėjo tokius švilpukus. Tai buvo tarsi reklaminis priedas“, – prisiminė mokslininkas.

    Jis teigė, jog būtų įdomu išbandyti šių ultragarso švilpukų efektyvumą Lietuvoje.
    „Tik reikia normalios imties. Negalima ant 5-ių automobilių uždėti švilpuką, ir jei nebus avarijos, sakyti, kad šaunu, veikia, atbaidė žvėris“, – dėstė Žinduolių ekologijos laboratorijos vadovas.

    Bendrovės „Movera“ atstovė tikino, jog dažnai ultragarso švilpukų teiraujasi Kuršių Neringos gyventojai. L. Balčiauskas patvirtino, kad žvėrys šioje vietovėje „malasi“ tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros, dažnai kirsdami siaurą kelio ruožą. O dar šioje vietoje jo nėra kaip aptverti.

    „Reikėtų, kad kokia pusė Lietuvos autobusų gerus porą metų važinėtų su šiais švilpukais. Kiekvienų metų pabaigoje būtų skaičiuojama, kiek buvo įvykių kelyje. Arba kokios stambesnės transporto, krovinių pervežimo įmonės įsitrauktų – štai tuomet būtų tyrimas. Privačius asmeninius automobilius suregistruoti būtų sunku. Tyrime dalyvaujančius kasmet metų pabaigoje apklaustų“, – galima tyrimo modelį sugalvojo L. Balčiauskas.

    Taigi šiuo metu vadinamųjų ultragarso švilpukų negalime nei apšaukti „žaliuoju smegenų plovimu“, nei išteisinti. Vis dėlto, pamėginus įsivaizduoti avarijos padarinius ir savo automobiliui, ir stambiam miško žvėriui, matyt, geriausia imtis bet kokių priemonių siekiant išvengti tokio susidūrimo.

    Tiesa, jei kaip reikiant „spausite“ per mišką, švilpukai vargu, ar padės.

    Autorė: Inga Labutytė
    Šaltinis: www.grynas.lt

  • Lapė pavogė išmanųjį telefoną ir išsiuntė SMS

    Lapė pavogė išmanųjį telefoną ir išsiuntė SMS

    Lapkričio pabaigoje Norvegijoje nutiko negirdėtas įvykis, šešiolikmetis Larsas Björckas su draugu nuvyko į mišką norėdami išmėginti naują programėlę išmaniajam telefonui, kuri prišaukia laukinius gyvūnus. Programėlė suveikė – iš miško išniro lapė ir sugebėjo atimti iš jaunuolių telefoną, praneša ruvr.ru.

    Lapės sugauti paaugliams nepavyko. Tuomet L. Björckas pabandė paskambinti į savo telefoną, kad išgirstų kurioje pusėje yra telefonas. Jo nuostabai ragelį pakėlė lapė. Vaikinas pasakojo, kad girdėjo ją šnopuojant į telefoną. Po akimirkos lapė netgi sugebėjo jam išsiųsti nerišlią SMS žinutę.

    „Tikriausiai norėjo man pasakyti, kad telefono niekada nebeatgausiu“, – juokėsi iš įvykio telefono netekęs ir SMS žinutės iš lapės sulaukęs L. Björckas.

    Nuotrauka: M. Čepulio
    Šaltinis: www.grynas.lt

  • Taiklus graižtvavamzdžio šautuvo šūvis

    Taiklus graižtvavamzdžio šautuvo šūvis

    Pagaliau išsipildė ilgai laukta svajonė: medžiotojo rankose – graižtvavamzdis medžioklinis šautuvas. Mintyse: visi žvėrys aplinkui pusės kilometro spinduliu – mano. Štai ir norėčiau skeptiškai nusišypsoti – taip tikrai nebus. Taikliai šaudyti graižtvava-mzdžiu šautuvu daug sudėtingiau, nei daugelis mano. Visų pirma tai sąlygoja šūvio atstumas. Daug tenka girdėti pasakojimų apie ypač tolimus (500-600 m) šūvius. Tačiau per nemenką medžiotojo praktiką sutikti tokio šaulio neteko. Galėčiau tvirtai pasakyti, kad iš esmės maksimalus taiklaus šūvio atstumas – apie 300 m. Beveik visuose kataloguose, kuriuose nurodomos graižtva-vamzdžių šautuvų šovinių balistinės savybės, taip pat nurodomas maksimalus 300 m atstumas, o optimalus šūvio atstumas nurodomas daug mažesnis. Vokiečių kalba optimalus šūvio atstumas žymimas raidėmis GEE. Ir šis atstumas įvairaus kalibro ir galingumo šovinių yra apie 140-190 m. Apžvelgęs pirmojo po ranka pasitaikiusio katalogo „Eduard Kettner 200/2001″ graižt-vavamzdžių šautuvų šovinių parametrų lenteles, pastebėjau, kad visų ten apibūdintų šovinių – nuo 22 Hornet iki .375 Holand-Holand Magnum – mažiausias GEE buvo šovinio .22 Hornet – 134 m, o didžiausias -šovinio 6,5×68 – 222 metrai. Reikėtų tikėti šiais skaičiais, nes jie gauti išbandant šimtus šovinių, o ne išlaužti iš piršto. Svarbu dar ir tai, kad. prišaudžius šautuvą optimaliam atstumui, praktiškai iki 200 m. šaudant įvairaus svorio kulkomis beveik nereikalingos jokios taikymo korekcijos.

    Norint taikliai šaudyti, reikia daug ir kantriai mokytis. Šaulio rankos turi priprasti prie šautuvo, šaulys turi įgusti tiksliai prisidėti šautuvą prie peties, „pagauti” taikiklyje taikinį ir švelniai nuspausti nuleistuką. O tai reikia atlikti greitai ir tiksliai.
    Visų pirma prieš vykstant medžioti reikia žinoti, kaip tas mūsų išsvajotas šautuvas šauna. O konkrečiai – šautuvą reikia prišau-dyti. Tai reikštų, kad šautuvo šauta kulka turi pataikyti į tą tašką, į kurį taikėme. Pirmiausia reikia prišaudyti šautuvą, naudojantis mechaniniais taikikliais. Paprastai tai taikiklis (taikiklio plokštelė), esantis arčiau šaulio akies, ir kryptukas, esantis ant vamzdžio galo. Naudodamiesi šiais taikymo mechanizmais, prišaudome šautuvą 100 m atstumu, [vairių konstrukcijų ir tipų šautuvų galimi įvairūs taikiklių ir kryptukų reguliavimo būdai, atsižvelgiant į tai, kaip sukonstruoti tie mechanizmai. Galimi variantai: taikiklis nejudantis – kryptuką galima aukštinti ar žeminti, taip pat pastumtį į dešinę ar kairę pusę; taikiklį galima pastumti į dešinę ar kairę – kryptuką aukštinti ar žeminti; taikiklį aukštinti ar žeminti, kryptuką pastumti į dešinę ar kairę; taikiklį aukštinti ar žeminti, taip pat pastumti į dešinę ar kairę pusę -kryptukas nejudantis. Naudojantis skirtingomis sistemomis, pirmiausiai reikia suprasti, kaip pasikeis pataikymo vieta taikinyje, keičiant taikiklio ar kryptuko vietą vamzdžio atžvilgiu:
    • taikiklis aukštyn – pataikymo taškas pakils aukštyn;
    • taikiklis žemyn – pataikymo taškas nusileis žemyn;
    • taikiklį pastumsime į kairę – pataikymo taškas pasislinks į kairę;
    • taikiklį pastumsime į dešinę – pataikymo taškas pasislinks į dešinę.

    Taigi taikiklio pastūmimo kryptis yra tiesiogiai susijusi su pataikymo tašku: kur slenkame taikiklį – ten slenkasi pataikymo taškas.

    Keisdami kryptuko padėtį vamzdžio atžvilgiu, viską gausime atvirkščiai:
    • kryptuką leidžiame žemyn – pataikymo taškas kyla aukštyn;
    • kryptuką keliame aukštyn – pataikymo taškas leidžiasi žemyn;
    • kryptuką stumiame į kairę – pataikymo taškas slenka į dešinę:
    • kryptuką stumiame į dešinę – pataikymo taškas slenka į kairę;

    Tai reikia labai gerai įsisąmoninti – sutaupysite šovinių, laiko ir nervų.
    Šautuvą prišaudome šaudykloje ir būtinai įtvirtindami jį specialiame stove. Naudodami gerą stovą taip pat sutaupysime daug minėtų dalykų. Reikia labai skeptiškai vertinti kai kurių „specialistų” posakį „O kam to reikia? Geriausiai nuo automobilio stogo arba „iš rankos”. Ir baigta”. Deja. toli gražu ne taip. Kaip minėjau, prišaudome iš 100 m atstumo. Taikinys – balto popieriaus lapas su centre nupieštu 5 cm skersmens juodu apskritimu.
    Prišaudoma turėtų būti taip: stove tvirtai įtvirtinamas šautuvas. Žiūrint per patį vamzdžio kanalą, nutaikoma į juodą apskritimą. Vėliau žiūrime per taikiklį. Jei taikymo ašys daugmaž sutampa – galima šauti. Jeigu žiūrint per vamzdžio kanalą ir per taikiklį skirtumai dideli – reikia, keičiant taikiklio ir kryptuko padėtis, abi taikymo ašis. kiek vizualiai įmanoma, suvesti į vieną tašką. Jei tai atliksite kruopščiai – kulkos pataikymo taškas turėtų būti maždaug ten. kur ir laikėtės. Jei rezultatas jūsų netenkina – toliau koreguokite, keisdami taikiklio ir kryptuko padėtis. Šaudant su mechaniniais taikikliais, normaliu laikytinas pataikymo tikslumas, jei į 8-10 cm diametro juodą apskritimą pataikome 5 šūvius iš eilės.
    Daugelis, tik įsigiję graižtvavamzdį šautuvą, jį tuojau „apginkluoja” optiniu taikikliu. Tai labai gerai. Optinis taikiklis labai padės taikliai šaudyti. Tačiau reikia žinoti, kad optinis taikiklis – tai sudėtingas prietaisas, reikalaujantis tinkamai elgtis su juo.
    Visų pirma (ir bene svarbiausia) reikia tinkamai pritvirtinti taikiklį prie šautuvo. Geriausia naudoti originalius tvirtinimo stovus, skirtus tos konstrukcijos ir to tipo šautuvui. Juos gamina firmos, gaminančios šautuvus, firmos, gaminančios optinius taikiklius, arba firmos, gaminančios tik įvairius tvirtinimo stovus. Visi šie tvirtinimo stovai konkrečiam šautuvo tipui yra tiksliai apskaičiuoti, pritaikyti ir, montuojant optinį taikiklį, dėl tokio stovo paprastai jokių problemų nekyla. Naudojant savadarbius ar neoriginalius stovus reikia laikytis tokio principo: šautuvo vamzdžio kanalo ašis ir optinio taikiklio optinė ašis turi būti visiškai lygiagrečios. Tuojau pasigirs „specialistų” priekaištų, jog visuose leidiniuose vaizduojama, kad optinis taikiklis montuojamas kampu pakrypęs į vamzdį. Taip vaizduojama, tačiau tikrai taip nėra. Norint tai įrodyti, reikia panagrinėti optinio taikiklio sandarą. Optinis taikiklis – tai vamzdis, kuriame yra keli ar keliolika lęšių, tiksliau žiūronas, ir būtinai nubrėžtos taikymosi linijos, liaudiškai „kryžius”. Tos linijos būna įvairių konfigūracijų, tačiau visos jos rodo tašką. į kurį taikomasi. Išorėje prie šio žiūrono tvirtinami taikymosi linijų reguliavimo būgneliai. Juos sukiojant taikymosi linijas galima slankioti aukštyn-žemyn arba į kairę-dešinę. Dabar vis daugiau naudojama optinių taikiklių, kurių taikymo linijos paprastai yra centre, o sukinėjant būgnelius taikiklio okuliare, perkeliamas vaizdas. Tačiau tai nekeičia esmės. Mums rūpi, kiek galima perkelti taikymo tašką, sukant būgnelį. Atsukę optinio taikiklio būgnelio apsauginį dangtelį, matome būgnelio galvutę su danteliais. Sukamas būgnelis fiksuojamas terkšle. Taip sukdami būgnelio galvutę, per vieną apsisukimą suskaičiuosime 60 trakštelėjimų. Ir kiek gi pasislenka taikymo linijos, pasukus būgnelį per vieną trakštelėjimą? Taikymo linijų mechanizmo sriegio žingsnis 0,5 mm. Apsukus būgnelį vieną kartą, taikymo linijos pasislenka 0.5 mm. Apskaičiuojame vieno trakštelėjimo eigą: 0.5:60=0.008 mm. Tai labai mažai. Kartu perskaitome užrašą ant būgnelio galvutės. Ant mano turimo japonų firmos „Sako” 4-12X56 optinio taikiklio užrašas toks: „1 eliek 0’A” 100 yd”. O ir ant daugumos optinių taikiklių rasite tokį užrašą. Išvertus į suprantamą kalbą reikštų – pasukus būgnelį per vieną trakštelėjimą, pataikymo taškas šimto jardų (91 m) atstumu pasislinks 6.3 mm. Tai nemažai, palyginti su tuo. kiek pasislenka taikymo linijos optinio taikiklio viduje. Šiek tiek padauginę, kad ir dešimt kartų, gautume: pasukus būgnelį dešimt trakštelėjimų, paslinkus taikymo linijas optinio prietaiso viduje 0.008 mm. kulkos pataikymo taškas už 100 jardų pasislinks 6,3 cm. Manau, tai turėtų paaiškinti, kodėl montuojant optinį taikiklį su stovu prie ginklo būtina griežtai laikytis minėtos taisyklės – optinio taikiklio optinė ašis ir vamzdžio kanalo ašis turi būti griežtai lygiagrečios. O kad taikymo linija sutaptų su kulkos trajektorija, kaip matote, būgneliais labai preciziškai reikia sureguliuoti taikymo linijas. O būgneliai paprastai apsisuka du ar du su puse apsisukimo. Tai reikštų, kad už 100 jardų jūs galite kulkos pataikymo tašką visomis kryptimis paslinkti maždaug po 45 cm. Tereikia, kad, tvirtinant stovą, optinio taikiklio ašis pasislinktų nors 0.5 mm – ir jums jau nebepadės joks būgnelių sukiojimas. Ir tenka, paprastai lauko sąlygomis, neturint įrankių, naudojant folgą ar kitokias po ranka patekusias priemones bandyti suderinti tą optinio taikiklio ašies ir vamzdžio kanalo ašies lygiagretumą. Tai retai pavyksta. Teks grįžti ir ieškoti specialisto, kad suderintų tas prakeiktas ašis.

    Mechaniškai tvirtinant optinio taikiklio laikiklį prie ginklo ir patį optinį taikiklį prie laikiklio, kontroliuoti ašių lygiagretumą galima gana grubiai, žiūrint per vamzdžio kanalą. Tiksliau tai daroma lazeriniu prietaisu, tarsi pratęsiančiu vamzdžio kanalo ašį, arba specialiu optiniu prietaisu, atliekančiu tą pačią funkciją. Šie prietaisai įstatomi į vamzdžio kanalą. Įsitikinus, kad ašys lygiagrečios, arba jei jūsų šautuvo mechaninis taikiklis buvo sureguliuotas anksčiau, ir, žiūrint per optinio taikiklio okuliarą ir per mechaninį taikiklį, nusitaikymo taškas sutampa -teks imtis prišaudymo.

    Prišaudymui naudojami įvairūs taikiniai. Paprasčiausias – baltas bet kokio dydžio popieriaus lapas su viduryje nupieštu 5 cm skersmens juodu centru. Tvirtai prispaudus šautuvo buožę prie peties, nepaisant to. kad jis yra įtvirtintas stove, stovo reguliavimo elementais optinį taikiklį nutaikome į juodo apskritimo vidurį. Šauname šūvį. Žiūrime, kur pataikė kulka. Nieko baisaus, jeigu kulkos pramušta skylutė yra per gerą sprindį į bet kurią pusę nuo juodo apskritimo centro. Jeigu atstumas nuo centro iki kulkos pramuštos skylutės yra daug didesnis (apie 50 cm) jau gali kilti problemų, nes gali nebeužtekti būgneliais daromų pataisų. Sakykime, kad kulkos pramušta skylutė yra apie 10 cm į dešinę ir šiek tiek žemiau centro.
    Aišku, žiūrint per optinio taikiklio okuliarą, jūsų šautuvas jau taikys išvis nežinia kur, nes atatrankos jėga jį stipriai sukrėtė. Tad toliau darome taip: per optinį taikiklį šautuvą vėl nutaikome į juodo apskritimo centrą. Sukdami horizontalių prietaisų būgnelį, taikymo liniją vedame ant kulkos pramuštos skylutės. Ir sukdami vertikalių prietaisų būgnelį nuleidžiame horizontalias taikymosi linijas taip pat iki kulkos pramuštos skylutės. Tai atliekame labai atsargiai, trumpu atsuktuvėliu. jokiu būdu mechaniškai nesujudinę šautuvo. Kad kulkos pramušta skylutė būtų geriau matoma per optinį taikiklį, jos konturus galima apvesti juodu flamasteriu. Tai atlikus, galima labai paprastai pasamprotauti: taikant į taikinį pirmą kartą, optinis taikiklis taikė į taikinio centrą, o šautuvo vamzdis taikė šiek tiek žemiau ir dešiniau, kur ir pasiuntė kulką. Antrame etape optinį taikiklį taikome į taikinio centrą, o ir vamzdis turėtų pataikyti į kulkos pramuštą skylutę. Dar vienas šūvis. Rezultatas – kulka pataikė į taikinio centrą! Reikėtų iššauti dar vieną kartą, kad įsitikintumėte. Kaip matote, viską darant kruopščiai, pakanka trijų šovinių.

    Gali atsitikti, kaip minėjau, jeigu pirmą kartą kulka labai toli nukryps nuo taikinio centro, sukant reguliavimo būgnelius gali nebeužtekti jų eigos. Tada. kaip jau sakyta, teks peržiūrėti, kaip mechaniškai pritvirtintas optinis taikiklis, ir vėl viską pradėti iš pradžių. Tam nereikia gailėti laiko ir kantrybės – vėliau būsite garantuoti savo šautuvo taiklumu. Jeigu laimikis nuo jūsų paspruko sveikas kažką pats blogai padarėte, nekaltinkite šautuvo.

    Dai norėčiau priminti, kad retkarčiais reikia iššauti vieną kitą šūvį į taikinius, norint įsitikinti, ar viskas gerai, nes galimi atvejai, kad šautuvas nugriuvo paremtas į medį ar kas nors neatsargiai į jį gulintį ant automobilio sėdynės, atsirėmė.
    Jeigu šautuvo savininkas abejoja savo sugebėjimais ar neturi reikiamų prietaisų, šautuvą prišaudyti galima patikėti specialistui. Paprastai tokį specialistą jums nurodys ginklų parduotuvėse ar medžiotojai, kurie jau buvo su šia problema susidūrę.

    Dar norėčiau patarti, kad ta visuma -šautuvas, optinis taikiklis ir optinio taikiklio laikiklis turi būti geros kokybės. Dažnai būna. kad įsigijus tikrai gerą šautuvą ir taip pat gana gerą optinį taikiklį, jo tvirtinimo stovas pasitaiko prastas, ir šis komplektas gerų rezultatų neduos. Tai būtina prisiminti, nes kartais mūsų medžiotojai net už galvos griebiasi, sužinoję, kad gero optinio taikiklio ir jo tvirtinimo stovo kaina beveik prilygsta gero šautuvo kainai.
    Štai tokiomis savo mintimis norėjau pasidalinti su kolegomis medžiotojais. Būtų labai malonu išgirsti ar perskaityti ir jūsų mintis šia tema.[divide style=”2″]
    Autorius: Gedvydas Petelis
    Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

    Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

  • Pakruojyje atgaivintos bajoriškos medžioklės tradicijos

    Pakruojyje atgaivintos bajoriškos medžioklės tradicijos

    Šeštadienį Pakruojo dvaro teritorijos miškuose verslininkas Giedrius Klimkevičius atgaivino seną ir jau užmirštą tradiciją – taip vadinamą dvarišką arba bajorišką medžioklę. Ši smulkių miško žvėrelių medžioklės tradicija nutrūko dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. „Gamta prieš gamtą, lygūs su lygiais ir jokių ginklų. Tikiuosi, kad ši medžioklė taps kasmetine tradicija“, – sakė verslininkas.

    Medžioklės su šunimis tradicijos sunyko, kai 1917 metų revoliucijos metu daug kurtų buvo sunaikinta. Carai juos pavertė prabangos ir tironijos simboliu, tad tokie šunys naujame Tarybų valdžios pasaulyje buvo nelaukiami.

    Anot G. Klimkevičiaus, garbinga medžioklė, kurioje nenaudojami jokie šaunamieji ginklai turi būti prikelta.

    Kadangi gruodžio pirmąją atidaromas zuikių medžioklės sezonas, nuo ankstyvo šeštadienio ryto, pabalnoję žirgus medžiotojai susiruošė į Pakruojo dvaro miškus. Dešimt raitelių į miškus lydėjo šeši rusų kurtai ir britų greihundai. Būtent tokie šunys pasirinkti ne veltui – rusų kurtai ir greihaundai pasižymi žaibiška reakcija ir stulbinančiu greičiu.

    Rusų kurtas turi stiprų instinktą, verčiantį jį vytis viską, kas juda. Jis greitas ir ištvermingas, didelį atstumą gali įveikti per labai trumpą laiką.

    Rusų kurtas gimsta su instinktais, kurie jiems padeda įveikti vilkus ar kitus žvėris, tačiau šie įgimti įgūdžiai skiriasi nuo kovinių šunų. Rusų kurtui būdinga vytis grobį, čiupti jį už kaklo ir laikyti.

    „Bajoriška medžioklė gali būti dviejų rūšių. Viena iš jų – medžioklė su kurtais. Rusų kurtai ypatingai gerai pritaikyti lietuviškam klimatui. Jie zuikį ar lapę vejasi pasitelkdami greitį“, – pasakojo verslininkas.

    Kurtas, pavijęs lapę ar zuikį bėga šalia jo ir erzina, kol šiam nesusivaldžius ir sustojus, įsikimba į ausis bei gerklę ir laiko, kol atjos medžiotojas.

    Kita bajoriškos medžioklės rūšis – su skalikais. „Skalikai priešingai nei kurtai. Grobį vejasi pagal gyvūno kvapą ir sekdami pėdsakais“, – sakė G. Klimkevičius.[divide style=”2″]
    Autorius: Šarūnas Meškys

    lrytas
    Šaltinis: Lrytas.lt