Blog

Pradėsiu nuo to, jog specialiai žvėrių mitybos netyrinėju. Tiesiog fotografuoju žvėris. Šiam užsiėmimui reikia begalės laiko, tad gamtoje praleidžiu kokį trečdali metu. Taigi, ką jau ką, bet kaip gyvena mūsų žvėrys – žinau. Nors ir puikiai pažįstu mišką, puikiai orientuojuosi, kur laikosi (dienoja) žvėrys, tačiau sutiksite – bergždžias reikalas dieną landžioti po tankumynus ir stengtis pamatyti žvėrį. Dėkingiausia vieta išvysti žvėrį – tai erdvės: miško keliukai, grioviai, kvartalinės linijos, aikštės, kirtavietės, na, ir aišku, miškų pakraščiai, kur sutemus jie skuba maitintis. Nuolatinį darbą, kurį darau ištisus metus, pavadinčiau žemės ūkio kultūrų miškų pakraščių žvalgymu. Per metus žvėrių vakarieniavimo, tiksliau – naktipiečiavimo, vietos nuolat keičiasi, todėl kas savaitę ar dvi tikrinu miškų pakraščius, tyrinėju žvėrių takus, intensyviausio maitinimosi vietas. Ir tik po to – fotomedžioklė. Arba pamiškėse, arba miško erdvėse, kurias kerta žvėrių takai. Keleri metai tokio darbo leido padaryti kai kuriuos apibendrinimus, kuriais ir norėčiau pasidalyti.

Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį, kad rašysiu apie elninių žvėrių mitybą tik intensyvios žemdirbystės regione – Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, kur pramaišiui su drėgnais lapuočių miškais plyti didžiuliai dirbamos žemės plotai. Be jokios abejonės, nederlinguose Rytų ir Pietų Lietuvos smėlynuose, kur vyrauja pušynai, mažai dirbamos žemės, o kultūros ir derliai toli gražu negali lygiuotis į derlinguosius dirvožemius, žvėrių mityba labai skirsis. Analogiškai ir Žemaitijos kalvynuose, kur vyrauja ne ariami laukai, o ganyklos. Dieną, būdami dienojimo vietose ir norėdami būti nepastebėti, žvėrys stengiasi mažiau judėti, tad dieninių maitinimosi ciklų metu daugiausia jie minta žoline miško augalija arba medžių lapais, šakelėmis. Vakare temstant pajuda į atviras miško vietas ir galop sutemus – į žemės ūkio naudmenas, iš kur švintant vėl grįžta į dienojimo vietas. Rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį, kada sutemos trunka didesnę paros dalį, atitinkamai daugiau laiko jie praleidžia laukuose. Žiemą miške stokojant pašarų atvirose vietose žvėrys maitinasi ir dienos metu. Tai ypač pasakytina apie danielius, stirnas, kurie ir dienoja miškų pakraščiuose, nešvaisto energijos didesniems atstumams įveikti. Taurieji elniai, nors ir labai atsargūs, jautrūs, visada dienojantys atokesnėse ramesnėse vietose, iki kurių nevengia nukeliauti didesnių atstumų, – net ir jie žiemą kartais dienas leidžia atviruose dirbamuose laukuose.

Mūsų miškuose laisvai gyvena šie elniniai žvėrys – taurusis elnias, danielius, stirna, briedis. Pirmosios trys rūšys – žolėdžiai gyvūnai. Žolinė augalija jų racione visus metus sudaro didžiąją dalį. Vasarą medžių lapai, ūgliai, šakelės, žievė, mano pastebėjimais, tesudaro 10-30 proc. viso maisto, o žiemą, priklausomai nuo vietovės, kurioje žvėrys gyvena, ir pašarų miškų pakraščiuose gausumo, medžių, krūmų ir puskrūmių dalis racione gali siekti net 40-60 proc. Taigi visais metų laikais žolinė augalija vyrauja ir, bent jau intensyvios žemdirbystės regione Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje, žemės ūkio kultūros sudaro nors pusę viso elninių žvėrių maisto rado: to.

Briedis, skirti’ *ai nei pirmosios trys rūšys, – dendrofagas. Jo racione visus metus vyrauja medžių ir krūmų lapai, ūgliai, šakutės, žievė, o žolinė augalija sudaro mažesniąją dalį. Briedžiai, šiuo metu gyvenantys mūsų miškuose, yra slapukai. Atvirose vietose juos sutiksi nedažnai, tad žemės ūkio kultūros jų maiste nesiekia daugiau nei 10-20 proc., tačiau pirmenybė, teikiama vienoms ar kitoms kultūroms, yra panaši kaip ir pirmųjų trijų rūšių.

Be abejo, gyvūno mitybos į jokias formules ar tikslius skaičius nesudėsi. Viskas priklauso nuo konkretaus individo, miško, kuriame jis gyvena bioekologinių savybių, konkrečių metų klimato sąlygų, lemiančių augalų vegetacijos raidą, žemės ūkio kultūrų laukų kaitos žvėrių gyvenamoje teritorijoje. Net miške, kuris gyvenamosios aplinkos ir maisto požiūriu yra gana stabili ekosistema, nuolat atsiranda naujų kirtaviečių (gera mitybos bazė žiemą), jos greit apželia vešlia žoline augalija, vėliau čia atsiranda miško kultūrų, jaunuolynų. Nedidelio miško plote mitybos bazė nuolat kinta, o didelėje teritorijoje metai iš metų mitybos vietų pasirinkimas išlieka palyginti pastovus, žvėrims tenka tik judėti iš mažiau palankių mitybai vietų į palankesnes. Analogiškai ir su žemės ūkio naudmenomis: labiau žvėrims tinkančios kultūros vienais metais bus miško pakraščiuose, kitais – gerokai nuo jo nutolusios, tačiau palyginti didelėje (keliasdešimt tūkstančių hektarų) teritorijoje pasirinkimas metai iš metų išlieka tolygus. Tiesiog žvėrys priversti arba judėti skirtingo ilgio maršrutais iki palankesnių mitybos vietų, arba keisti savo gyvenamąsias vietas ir apsistoti arčiau geidžiamo pašaro šaltinių.

Prieš du ar tris dešimtmečius išleistose knygose, kuriose aprašoma elninių žvėrių mityba, teigiama, kad žvėrys pirmenybę teikia cukriniams runkeliams, dobilams, daugiametėms kultūrinėms pievoms, kukurūzams, kviečių želmenims ir grūdams. Žiemą, bent jau tauriųjų elnių, traukos objektas buvo gyvulininkystės kompleksai. Kas pakito per paskutinius dešimtmečius? Neliko gyvulininkystės kompleksų, iki minimumo sumažėjo dobilų ir kultūrinių pievų plotai ir atsirado… rapsų. Tai žvėrių mityboje – kultūra Nr. 1. Be jokios abejonės, ar maitindamiesi miške, ar žemės ūkio naudmenose, žvėrys visada pirmiausia rinksis kaloringiausią, geriausiai įsisavinamą, skaniausią pašarą. Kaip į mūsų virtuvę atėjo ir joje įsitvirtino nauji patiekalai – picos, mėsainiai, traškučiai, skrudintos bulvytės, taip žvėrių mityboje atsirado rapsai. Šalia kviečių rapsai žemdirbiui tapo viena labiausiai pageidaujamų kultūrų – stabiliai aukšta kaina, didelis poreikis rinkoje. Rapsų plotai plyti kokiame ketvirtadalyje ar trečdalyje visos dirbamos žemės. Ko gero, žvėrys jį atrado kaip puikų, maistingą augalą ir galiausiai jis tapo geidžiamiausias.

Štai kaip schematiškai pavaizduočiau žvėrių mitybą skirtingais metų laikais:
Žiema. Kultūra Nr. 1 – žieminiai rapsai. Kaloringi, maistingi, pašalę pasidaro saldūs
– pats tas pašaras badmečiu. Žieminių rapsų laukuose nuolat maitinasi taurieji elniai, danieliai ir stirnos (danieliai ir stirnos jame gali net gyventi kiaurą parą), šernai. Miško pakraščiuose, netoli kurių auga šios kultūros, susitelkia didesnė žvėrių populiacijų dalis. Antroje vietoje – neapartos javų ar rapsų ražienos. Na, dar iš bėdos žiemkenčių pasėliai, kultūrinės ganyklos. Paklausite, o kaip cukrinių runkelių ir kukurūzų laukai? Šiuolaikinei našiai žemės ūkio technikai nuėmus derlių (ir jei jis iki žiemos išvežamas), ne kažin kas toje žemėje ir belieka. Gal tik šernai dar šį tą sugeba susirasti ir išknisti, bet stirnoms ir danieliams čia tikrai nėra kas veikti.

Pavasaris, kovo pabaiga-balandis. Žieminiai rapsai tampa kartūs, nyksta jų lapai. Pats skanumas – žiemkenčių pasėliai. Prasideda vegetacija, į lapus patenka daug maisto medžiagų. Kaip nepasmaguriauti tokiais skanumynais. Balandžio pabaiga-gegužė. Žaluma veša miškai, maisto per akis. Į laukus eiti jokio poreikio. Be to, pavasaris

– jauniklių metas. Elnių ir danielių patinai beragiai – gėda jiems apskritai atviroje vietoje rodytis.

Gegužės pabaiga-birželis. Iš pradžių sužydi žieminiai, vėliau – vasariniai rapsai. Visu šiuo laikotarpiu rapsai – ir vėl kultūra Nr. 1. Miške maisto vis dar apstu, tačiau kodėl nepasilepinti skanumynais? Žydintys rapsai – tarsi desertas. Net šviesiu metu elniai nesibaimina eiti į rapsų laukus ir juose praleisti netgi dieną.

Liepa-rugpjūtis. Pašaro pilni laukai: kviečiai, dobilų atolai, kukurūzai, cukriniai runkeliai. Prioritetų nėra – tinka viskas.

Rugpjūtis-rugsėjis. Javapjūtė ir iš karto po jos – sėja. Dažniausiai lankomasi neapartose ražienose, ypač rapsų. Geidžiamiausias objektas, be abejonės, – cukriniai runkeliai.

Ruduo ir žiemos pradžia. Cukriniai runkeliai, kol nuimamas jų derlius, neapartos ražienos, tačiau su jais pradeda „konkuruoti“ žieminių rapsų ir žiemkenčių pasėliai.

Elniniai žvėrys ir žemės ūkio naudmenos. Ką apie tai mano žemdirbiai? Komentarai nereikalingi… Šiandieninė žemdirbystė – verslas su išskirtinėmis sąlygomis: išmokos, kompensacijos, nuostolių padengimas. Žemdirbys taip įpratintas iš visur ir už viską gauti, kad net nesuvokia, jog tam tikrą grąžą gamtai ir jis turėtų duoti (net pats išsigandau tokios šventvagiškos minties, užars mane už ją į žemę). Nesu prieš žemdirbius, nerūpi man medžiotojų mokamos kompensacijos už žvėrių padarytą žalą, tačiau norėtųsi užstoti žvėris. Kiek labiau pasigilinus į šią temą teks parašyti atskirą straipsnį, bet trumpai apibendrinant šią problemą reikia pasakyti -ji per daug išpūsta.

Žinoma, tam tikrose vietose ir tam tikrais atvejais žvėrių padaryta žala gali būti didelė ir aiškiai matoma (neneigsiu šernų daromų nuostolių kviečių ar kukurūzų laukuose, bet čia juk kalbame apie elninius žvėris). Kita vertus, reikšti pretenzijas žvėrims, reikalauti kompensacijų ir žinias-klaidoje „pūsti“ grėsmės burbulą tapo madinga. Koks skirtumas, ar žieminių rapsų lapeliai pavasarį nunyks, ar juos žiemą nuskabys žvėrys? Arba želmenys – ar dalį jų nuės žvėrys, ar jie patys nunyks, kai pradės natūraliai retėti, kol tankumas pasidarys optimalus?

Galėčiau pateikti dešimtis nuotraukomis iliustruotų pavyzdžių, kaip atrodo elninių žvėrių „nuniokotų“ pasėlių plotai (nuimtas derlius tebūna ūkininko sąžinės reikalas). Manyčiau, kad daugeliu atvejų „saikingas“ žvėrių pasėlių skabymas ne sumenkina, o priešingai – kaip tik padidina derlių. Na, bet apie tai – kituose straipsniuose.

Ir galiausiai – ar žvėriena yra ekologiška mėsa? Šį mitą teks griauti. Jei atidžiai skaitėte, kuriuo metų laiku ir kur žvėrys intensyviausiai maitinasi, tai turėjote pastebėti – tuose pasėliuose, kuriuose tuo metu intensyviausiai tręšiama, purškiama insekticidais, herbicidais, pesticidais. Kitaip sakant, tokia žvėriena jau būtų su „prieskoniais“. Daugeliu atvejų intensyviausio chemijos naudojimo laikotarpiu net plika akimi iš žvėrių elgsenos matoma, kad jie būna apsinuodiję.

Šįkart tiek. Ateityje šioje trumpoje apžvalgoje paliestas temas norėčiau paplėtoti, pasidalyti savo pastebėjimais ir apibendrinimais.

Autorius: Ramualdas Barauskas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Tai buvo paskutinė medžioklė. Paskutinė medžioklė miške, kuris mane supo nuo pat gimimo, kuriame aš, dar būdamas visai vaikas, turėjau galimybę pažinti supančią aplinką, miške gyvenančius gyvūnus bei visai šalia tekančioje upėje ir telkšančiuose ežeruose plaukiojančias žuvis. Mišką pažinau net anksčiau nei savo tėvus, nes stribams suėmus ir išvežus visą šeimą į Sibirą aš likau gyventi su seneliais. Su mišku mane siejo labai daug šiltų ir gražių prisiminimų – pamenu, kai ilgais žiemos vakarais, užsiropštęs ant spintelės, žiūrėdavau pro langą į už kelių šimtų metrų nusidriekusią medžių sieną tikėdamasis išvysti iš tamsos išnyrančias ir tik mano galvoje egzistuojančias įsivaizduojamas būtybes. Man ūgtelėjus ir tėvams sugrįžus, miške praleisdavau vis daugiau laiko, iš vyresnio brolio gavau pirmas medžioklės pamokas, o ir tėvas niekada manęs nepalikdavo namuose, kai susiruošdavo plaukti valtele statyti tinklų ar eidavo į mišką gaudyti kailinių žvėrelių.

Taip aš ir augau miško apsuptyje kiekvieną dieną dėkodamas už dovanas, kurių čia niekada netrūko, reikėjo tik noro ir sugebėjimo jas rasti. Miškas tapo mano artimu draugu ir pagalbininku. Aš jau nebebijojau, kaip vaikystėje, jo amžinai tamsių eglynų, stipraus ūžesio per audrą ar neaiškių nakties garsų. Pažinojau kiekvieną medį ir kalvelę, kiekviena žvėrelio ola buvo apžiūrėta ir kiekvienas per mišką tekančios upės posūkis buvo išplaukiotas, tad ne tik dieną, bet ir naktį drąsiai galėjau eiti per mišką nebijodamas pasiklysti.

Tapus medžiotoju požiūris į mišką nepasikeitė. Kaskart apsilankę jame su būriu bendraminčių stengiamės elgtis taip, lyg būtume atvykę pas gerą draugą. Valdžios nubrėžtas sumedžiojimo planas, be abejo, koregavo mūsų elgesį, bet ir anais laikais pagarba gamtai ir gyvūnams mūsų kolektyve buvo ne vien tušti žodžiai. Labai gaila, bet tai galiojo ne visiems. Atvažiavus į tėviškę ir išėjus pasivaikščioti po mišką ne kartą teko rasti nužudytą vieną, o kartais net kelis briedžius, kurie pririšti virve už kojos prie medžio būdavo paliekami pūti tiesiog tam, kad vietinis brakonierius galėtų užlipęs ant medžio patykoti į puotą susirinkusių lapių, kurių kailio kaina tais laikais buvo gero mėnesio algos dydžio. Pardavus vieną kailiuką buvo galima nusipirkti pakankamai mėsos, kad nereikėtų vargintis dorojant subrakonieriautą briedį ir tempiant jį iš miško. Tačiau nepaisant tokio sveiku protu nesuvokiamo šių žvėrių naikinimo briedžių buvo tikrai daug. Beveik nepasitaikydavo atvejo, kad nebūčiau pakėlęs kelių šių didingų gyvūnų eidamas grybauti arba tiesiog miško takeliais keliaudamas iš vieno kaimo į kitą, o žiemą nemaži jų būriai matydavosi pamiškėse, kur augantys krūmokšniai juos masindavo saldžiomis šakelėmis.

Tačiau laikai keitėsi, baigėsi planinės ekonomikos laikotarpis, ir kad ir kaip gaila, Lietuvai tapus laisva briedžių pradėjo mažėti. Neretai išėjęs vakare iš namų įkvėpti gryno oro išgirsdavau šūvius, kurių tuo metu tikrai neturėjo būti, o rytą miške rasdavome kruvinas pėdas ir sunkvežimio vėžes. Bandėme kovoti su brakonieriais kaip galėjome, bet dažniausiai pastangos likdavo bevaisės, nes jie ne vieną dešimtmetį prasigyvenantys iš savo amato ne blogiau už mus pažinojo mišką, o ir briedis nebuvo sunkiai randamas ir sumedžiojamas gyvūnas.

Bet štai atėjo laikas, kai aš turėjau atsisveikinti su mišku. 1990 m. viduryje buvo nuspręsta paskelbti mūsų mišką rezervatu. Liko paskutinė savaitė, kuriai praėjus aš, gimęs ir augęs šiame miške, negalėsiu net įžengti Į jį be raštiško valdininko, kuris apie mišką išmano tik tiek, kiek skaitė vadovėliuose, leidimo. [ paskutinę medžioklę išvykau su kompanija ištikimų ir gerų draugų. Buvome sutarę važiuoti ne vien pasigrožėti gamta, bet priimti sprendimą, ką konkrečiai tą vakarą medžiosime, buvau palikęs kiekvienam asmeniškai. Kelionė, kuri paprastai būdavo viena linksmiausių medžioklės dalių, šį kartą vyko be įprastų juokelių ir anekdotų, kiekvienas sėdėjome paniręs į savus apmąstymus ir žiūrėjome pro automobilio langus į besileidžiančią saulę.

Palikęs mašiną pamiškėje ir žvilgsniu palydėjęs į bokštelius nueinančius kolegas užmečiau šautuvą ant peties ir neskubėdamas pajudėjau link miško. Sėdėti vienoje vietoje tą vakarą nesinorėjo. Siela troško aplankyti kuo daugiau pažįstamų vietų, su kuriomis buvo susiję tiek daug malonių prisiminimų, norėjosi atsisveikinti su kiekvienu nuo vaikystės kartu augusiu medžiu. Gerai žinojau, kur paprastai laikosi briedžiai ir kada galima tikėtis jų pasirodymo, tad žvilgtelėjęs į laikrodį pamačiau, jog turiu gerą valandą laisvo laiko. Nusileidęs nuo kalniuko priėjau nedidelį beržyną, kuriame nuo seno laikėsi nemažas tetervinų būrys. Daugelį valandų teko praleisti šioje vietoje pavasariais tykojant šių gražių paukščių pasislėpus iš eglės šakų įrengtoje slėptuvėje. Neapsakomas jaudulys apimdavo stebint, kaip juodi, tarytum anglis, paukščiai išskleidę savo lyros formos uodegas šoka meilės šokį kartkartėmis kirsdami snapu savo oponentams tik tam, kad įtiktų ant greta augančių beržų šakų tupinčioms vištelėms. Smagu būdavo ankstyvais pavasario rytais vos prašvitus klausytis jų burbuliavimo, ramiu oru girdimo net nuo tėvų namų slenksčio. Neapsirikau aš ir šį kartą. Likus keliems žingsniams iki jų buveinės staiga pasigirdo kylančių paukščių triukšmas ir išvydau, kaip keliasdešimties sparnuotųjų būrys pakilo virš beržyno ir patraukė nuo manęs upės link. Praskridę porą šimtų metrų tetervinai, tarsi atsisveikindami, padarė lanką virš medžių ir nusileido į kitapus upės augančius krūmus.

Palydėjęs paukščius, stengdamasis nesusilaužyti kojų einant per šernų išraustą arimą, pasukau link upės. Pradėjo temti, lengvas rūkas pakilo virš upės ir visa jos vaga atrodė lyg užklota lengva šilkine paklode. Upės nešamas vanduo čia tekėjo jau šimtmečius maitindamas kiekvieną aplinkui egzistuojančią gyvybę. Be tos upės nebūtų nei miško, nei gyvūnų, nei manęs, tad aš, nusiėmęs nuo peties šautuvą, pasilenkiau ir įmerkiau į vandenį rankas. Prisėmęs pilnus delnus apsipyliau sukaitusį veidą ir sudrėkinau plaukus. Vėsi gaiva tarsi užliejo visą mano kūną. Tą gyvo vandens pojūtį atsimenu iki šiol! Jaučiau, kaip kiekviena gysla prisipildo energijos, kaip gaivos antplūdis užkrauna organizmą ir suteikia jėgų bei sveikatos. Tačiau mintis nuo veidu varvančių vandens lašų atitraukė mėnulio apšviestame vandenyje pasirodžiusios nedidelės bangelės. Stengdamasis nedaryti staigių judesių pakėliau galvą ir klūpėdamas ant kelių stebėjau jas artėjant. Dar neįžiūrėdamas plaukiančio gyvūno aš jau žinojau, kas tai bus. Upėje nuo seno gyveno nemažai ūdrų, dar vaikystėje stambus kuprotas žvėries kūnas, ilgos kojos ir galingi pečiai su storu kaklu, gniaužė kvapą, matėsi, kaip po kailiu tviiti raumenys tai atsipalaiduoja, tai vėl įsitempia, o beveik žolę siekianti barzda įodė garbų gyvūno amžių. Bet pagrindinė puošmena, žinoma, buvo galvą puošiantys įspūdingi mentiniai ragai, matyti tik knygose apie Aliaskos briedžius. Nebuvo jokių abejonių, kad tai didžiausias ir stipriausias to miško galiūnas – jokie kiti iki šiol matyti briedžiukai nebūtų atsilaikę prieš tokia karūna pasipuošusį karalių. Ir jis, žinodamas apie savo galybę, spindėjo pasitikėjimu bei ramybe, nes nebuvo miške žvėries, galinčio pastoti jam kelią.

Žiūrėjau sustingęs iš nuostabos ir pagarbos šiam galiūnui. Negalėjau patikėti savo sėkme – man, tiek metų išgyvenusiam šiose vietose ir sumedžiojusiam daugybę briedžių, miškas atsisveikinimo proga sugebėjo pateikti tokią nuostabią dovaną. Briedis stovėjo mėnulio šviesoje nieko nenujausdamas ir žiūrėjo kažkur į upės pusę. Reikėjo veikti, ir greitai, nes iš už nugaros pradėjęs pūsti vėjelis bet kuriuo momentu galėjo nunešti iki žvėries įtartiną kvapą. Atsargiai paėmiau šautuvą į rankas, pridėjau prie peties ir nuėmiau saugiklį. Briedis pasuko galvą ir lyg kažką užmatęs juodos kalvos fone nejudančiu žvilgsiu įsistebeilijo į mane. Aš delsiau, kažkoks neaiškus jausmas pradėjo kirbėti galvoje, abejonės dėl šūvio perpildė mano širdį, ir tuo metu, kai briedis vėl pajudėjo, aš žinojau, kad negalėsiu iššauti. Tuo metu galiūnas visiškai ramiai keliais žingsniais priėjo prie upės, perbrido ją ir išlipęs į kitą krantą nutolo miške laužydamas po kojomis pasitaikiusius pagalius.

Tik nutilus paskutiniams garsams nuleidau šautuvą. Nebuvo nė lašo abejonės, kad pasielgiau tinkamai, širdį užplūdo keistas džiaugsmas ir viltis, kad neiššovęs ir palikęs gyvybę šiam galiūnui aš galbūt suteikiau galimybę savo vaikams ar anūkams kada nors susitikti su jo palikuonimis, tikėdamasis, kad jiems tos akimirkos bus tokios pat įspūdingos, kaip ir man. Nejudėdamas žvelgiau į tamsų mišką, kuriame dingo gyvūnas. Galvoje kaip kino kadrai pradėjo plaukti prisiminimai apie vaikystę, tėvus, pirmą sumedžiotą žvėrį. Miškas, tarsi atsisveikindamas, leido man vėl pasinerti į praeitį ir pajusti švelnų saulės prisilietimą, vėjo pūstelėjimą ir gaivinančius vasaros lietaus lašų purslus – visą tai, ką ne kartą buvau patyręs gyvendamas kartu su mišku. Prisiminimų juosta sustojo ir paskutiniame kadre pamačiau besileidžiančios vasaros saulės apšviestą peizažą su į vandenį įbridusiais briedžiais. Širdyje tvirtai tikėjau, kad kada nors sugrįšiu ir vėl galėsiu čia būti ir medžioti, tad su šypsena veide užsimetęs šautuvą nusisukau nuo miško ir pajudėjau link mašinos jausdamas, kad šiandien pasielgiau būtent taip, kaip privalėjau pasielgti.[divide style=”2″]
Autorius: Gudas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

Tikriausiai retą savaitę kokioje nors žiniasklaidos priemonėje – laikraštyje, žurnale, interneto tinklalapyje, radijo ar televizijos laidoje – neskaitome, nematome ar negirdime ūkininkų verkšlenimų. Nėra gyvenimo Lietuvos žemelėje: žvėrys – šernai, vilkai, stumbrai, elniai – tiesiog terorizuoja ūkininkus. Žurnalistai, iš kurių retas teturi bent jau elementarų supratimą apie gamtą bei joje vykstančius procesus, visada tendencingai aprašinėja būtas nebūtas istorijas apie žvėris, paukščius, jų daromą žalą ūkininkams. Žurnalisto profesinė etika reikalautų išklausyti abi konfliktuojančias puses ir skaitytojui pateikti objektyvią nuomonę. Tačiau juk ne taip paprasta sužinoti, ką mano žvėris ar paukštis – jo neapklausi, taigi tokie straipsniai rašomi lengva ranka: ką ūkininkas pasakė – tai ir yra tiesa. Tikrai nesiruošiu būti medžiotojų advokatu. Jų priedermė – saugoti ūkininkų laukus, reguliuoti žvėrių populiacijų gausą ir kompensuoti ūkininkams patirtus nuostolius. Visgi žvėrių advokatu norėčiau būti.

Įprasta, jog fizinis ar juridinis asmuo, padaręs gamtai akivaizdžią žalą, ją turi ir kompensuoti, bent jau baudos pavidalu. Ūkininkai, žemdirbiai – visais amžiais, tiek pas mus, tiek visame pasaulyje – yra tas ūkio subjektas, kuris daro didžiausią žalą gamtai. Bet ar kas nors kelia tokį klausimą, jog reikėtų tą žalą kompensuoti? Žemdirbys juk – mūsų maitintojas, jam viskas galima, viskas atleidžiama. Tačiau bent jau logika, sveikas mąstymas žmogui turėtų sakyti: negali vien imti iš gamtos, reikia jai nors šį tą grąžinti. Gal, jeigu leistume sau pasidalinti derliumi su žvėrimis ar paukščiais, tai ir būtų tas grąžinimas?

Ar skundai atspindi tikrąją žvėrių daromą žalą?
Pamiškėje ūkininkas keliasdešimtyje hektarų pasėjo žieminius rapsus. Kaip jau esu rašęs, žieminiai rapsai – bene pagrindinis mūsų kanopinių maistas žiemą. Tad šis laukas žvėrių neliko nepastebėtas: visą žiemą, praktiškai kasdien (kasnakt), čia ganėsi 40-60 danielių, maždaug tiek pat tauriųjų elnių, 15-20 stirnų, apsilankydavo ir vienas kitas šernas. Ir ką gi, atėjo metas kulti, ir ūkininkas prikūlė lig šiol neregėtą negirdėtą derlių: maždaug po keturis centnerius iš hektaro! Gerokai atokiau nuo miško kitas ūkininkas panašiame plote irgi augino rapsus. Augino, prižiūrėjo, su žvėrimis bėdos neturėjo, tačiau prikūlė tiek pat, kiek ir pirmasis. Palaukite, – sakysite, – čia kažkas ne taip! Pirmasis visais varpais skalambijo apie žvėris, kurie niokoja jo pasėlius, pareiškimais užvertė medžioklės plotų savininkus ir… pasirodo, nenukentėjo?
Šiuo pavyzdžiu tiesiog parodžiau akivaizdų mūsų ūkininkų požiūrį, savimonę ir supratingumą. Jei rapsai buvo pasėti laiku, gerai prižiūrėti, patręšti, iki žiemos gerai suvešėjo, jei gruodas tvirtai sukaustė žemę, sniegas storai apklojo, žiemą nebuvo atodrėkių, pavasarį ir vasarą buvo šilta bei pakankamai drėgna – yra ir derlius. O ar žvėrys žiemą, prakapstę sniegą, suėdė žiemojančius lapus, ar pavasarį jie savaime sunyko – nuo to derlius nė kiek nenukentėjo. Tai, ką duoda gamta – šaltis, šiluma, drėgmė, jų kaita – visada yra lemiamas veiksnys derliui, ir nesvarbu – nuskynė žvėrys kelis lapelius ar ne. Aišku, be jokios abejonės, žvėrys padaro ir akivaizdžios žalos: ištrypia pasėlius, jei rudenį ilgai neįšąla žemė, nuniokoja nemažus kviečių plotus ir t. t. Bet ar palyginama ta žala su kiekybės ir kokybės nuostoliais, patiriamais vėjui išguldžius pasėlius ar lietui įmerkus žemę? O kiek procentų netenkama dėl sunkiosios technikos važinėjimo po laukus prižiūrint
pasėlius ir nuimant derlių? O galiausiai, kiek derliaus tiesiog išbarstoma transportuojant? Tad ar ta žala, tie dažniausiai tiesiog niekingai menki nuostoliai, kuriuos padaro žvėrys, apskritai verti tiek dejonių ir dėmesio? Ūkininkas šiandien įpratintas už viską gauti išmokas, kompensacijas už tai, kas buvo ir ko nebuvo. Neišsireikalausi juk žalos atlyginimo iš saulės, lietaus debesies, vėjo šuoro, tad visos strėlės ir lekia į žvėris…

Ar vien vilkai kalti?
Tikriausiai jokia kita gamtosaugos problema pastaraisiais metais nesusilaukė tokio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, kaip vilkų klausimas. Būti ar nebūti vilkui Lietuvoje? Vienoje barikadų pusėje – medžiotojai, ūkininkai, kitoje – aplinkosaugininkai ir gamtai neabejinga visuomenės dalis. Pirmosios dvi grupės, aišku, norėtų vilkus medžioti. Ir daug jų. Medžiotojui vilkas – konkurentas kovoje dėl grobio, galiausiai žmogaus kraujyje yra noras nugalėti sau lygų priešą. Be abejo, vilkas jau nebegali konkuruoti su šiandieniniais ginklais, bet daugeliui medžiotojų juk taip reikalingas nugalėtojo palaimos jausmas! Ūkininkams vilkai – galvijų siaubas. O gal tiesiog atpirkimo ožys, ant kurio kraunamos visos būtos nebūtos nelaimės? tikrai nenorėčiau būti tuo ūkininku, kuriam vilkai papjauna gyvulį: ir nuostolis, ir šildgėla, ir pyktis. Bet ar tik vien vilkai kalti ?
Neužrakinu savo buto durų ir išeinuį darbą. Vakare gryžtu – nieko, viskas vietoje. Kitą dieną vėl tą patį padarau. Kaip manote, kiek kartų tai pakartojęs, vieną dieną rasčiau apšvarintus namus? Arba palieku naktį vidury laukų automobilį. Ir tingam prašalaičiui kelia baimę. Atrodo, kitą naktį, ir trečią. Kiek kartų turėčiau taip daryti, kol automobilis būtų nuvarytas ar išplėštas? Jei taip atsitinka, puolu skųstis policijai, kitoms struktūroms, tačiau kaip manote, kaip būtų reguojama į tokius mano poelgius? Kvailas, jei taip neatsakingai elgiuosi, ir tiek… O kai ūkininkas palieka galviją laukuose per naktį, o paskui visais varpais skambina, jog atėjo vilkai ir papjovė, kaip tokį poelgį įvertinti ? Jei taip pasielgsiu aš – pats ir kaltas, nėra ko ieškoti teisybės. Jei taip pasielgia ūkininkas – kalti staiga pasidaro ir vilkai, ir medžiotojai, ir vilkų gynėjai, ir valstybė. Žalą kompensuoti, aišku, privalo Aplinkos ministerija. O jei mano automobilį nušvilps, tikriausiai turėčiau kreiptis į Susisiekimo ministeriją?

Dar apie stumbrus
Dažniausiai žiniasklaidoje stumbrai vaizduojami kaip tikri laukų siaubūnai ar net ūkininkus tiesiog terorizuojantys pabaisos. Pasirodo, kad juos iš laukų išvyti galima tik važiuojant traktoriumi ! Kiek artimiau gyvūnus pažįstančiam ir jų elgseną išmanančiam žmogui šie pasakojimai turėtų kelti abejonių. Atviroje vietoje elnias žmogų pamatytų ir suskubtų dingti iš lauko būdamas už poros kilometrų. Stumbrui gamta nedavėžvitrių akių, todėl gerai įžiūrėti besiartinantį gyvįstumbrai išgali iš kokių 200 – 300 m. Tačiau kažką įtartino pamačiusi stumbrų banda sužiūra, išsirikiuoja puslankiu, kad užstotų savo kūnais jauniklius, ir tokiu savo elgesiu nesupratingam prašalaičiui kelia baimę. Atrodo, kad šie stambūs žvėrys tuoj puls. Tačiau stumbrai taip elgiasi tol, kol gerai įžiūri besiartinantįjį, ir jei tai žmogus – patys strimgalviais puola į kojas. Daug metų stebiu jų elgseną, laikymosi ir mitybos vietas. Vasarą stumbrai daugiausia laiko praleidžia miške ir į laukus maitintis ateina nereguliariai. Žiemą situacija keičiasi, ir stumbrus dažniau galima pastebėti atvirose vietovėse. Tai dažniausiai būna tušti runkelių, kukurūzų laukai ar žieminių rapsų pasėliai.
Mažos 10-15 žvėrių grupės didelės žalos pasėliams nedaro. Aišku, tokio stambaus žvėries sunku nepastebėti, kaip ir jo pėdsakų laukuose. Tačiau bendros visų laukuose besimaitinančių žvėrių – šernų, elnių, danielių, stirnų – daromos žalos „fone” stumbrų įtaka tesiekia tik kokius 5, na, gal iki 10 procentų. Palikim to krašto medžiotojų, aplinkosaugininkų ir ūkininkų sąžinei fatališką siekį visą kaltę suversti stumbrams (oi, kokie jiems naudingi tendencingai parašyti, dažniausiai tikrovės neatitinkantys straipsniai žiniasklaidoje!). Juk ne medžiotojai, o Aplinkos ministerija privalo kompensuoti žvėrių daromą žalą, tad kodėl čia visiems „nepasišildžius”? Kažkam – nereikia mokėti, kažkam – koks skirtumas, kas moka, o dar kažkam – geriau nematyti ir palaikyti „saviškių” pusę. O kas palaikys stumbrus? Gal apskritai jų Lietuvoje nereikia?

Medžiotojams stumbras nereikalingas, juk nemedžiojamas. Na, gal tik kaip priedanga kitų žvėrių daromai žalai. Ūkininkams ar miškininkams – juo labiau. Aplinkosaugininkams – tik galvos skausmas. O mums, Lietuvos žmonėms? Kokius jausmus kelia šis sugrąžintas istorinių laikų mohikanas? Sutinku, 50-60 galvų stumbrų banda negali nedaryti juntamos žalos žemės ūkio kultūroms; sutinku, kad be žmogaus įsikiši-mo sunku būtų suvaldyti laisvėje gyvenančią jų populiaciją. Tačiau, mano nuomone, jei stumbrai turėtų šeimininką, tai galima būtų pasiekti, kad nesiformuotų tokios didžiulės bandos, stumbrai pasklistų didžiulėje teritorijoje ir taptų praktiškai nepastebimi, būtų papildomai šeriami žiemą ir nekeltų galvos skausmo ūkininkams. Tada šiais didingais žvėrimis galėtų džiaugtis mūsų vaikai, vaikų vaikai ir dar dešimtys ateities kartų. Ir būtų dėkingi mums, kad šiandien vardan to kažką padarėme.[divide style=”2″]
Autorius: R. Barauskas
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”

Užsiprenumeruokite žurnalą „Medžiotojas ir medžioklė”

Miškų urėdijose įrengta daug įvairiausių takų, kuriuose lankytojai supažindinami su Lietuvos miškuose augančių medžių ir krūmų rūšių įvairove, retaisiais žoliniais augalais, grybais, samanomis. Kai kurių takų stenduose apibūdinami Lietuvos miškų žvėrys ir paukščiai, vabzdžiai. Daugelis takų skirta gražiausiems Lietuvos vietovaizdžiams apžvelgti. (daugiau…)