Biologui Gediminui Tursai, Prieškario Lietuvos šviesuolių Vileišių palikuoniui, daug metų teko rengti medžiokles mūsų šalies vadovams ir jų svečiams. Tarp medžiotojų sklando legendos esą G. Tursa taiklumu nenusileidžia garsiajam šauliui Viliui Teliui, o iššauti geba tuo pat metu, kai šautuvo nuleistuką paspaudžia kitas medžiotojas – nesuprasi kas šovė. Buvusiam Valstybinio gamtos apsaugos komiteto, vėliau – Aplinkos apsaugos ministerijos darbuotojui tokių gudrybių sovietiniais laikais kartais tekdavo griebtis.
G. Tursos didžioji vaikystės dalis prabėgo Sibiro tremtyje, tačiau vėliau, kartu su motina ir seserimi slapčia sugrįžus į Lietuvą, likimas taip susiklostė, kad be jo paslaugų neapsieidavo sovietmečio Lietuvos vadovai ir jų svečiai per medžiokles.
Sovietinis saugumas (KGB) prieškario Lietuvos šviesuolių Vileišių palikuonimi G. Tursa nepasitikėjo, vis dėlto turėjo sutikti, kad šis žmogus būtų greta labiausiai saugomų valstybės veikėjų, kai šie užsimanydavo pramogauti miške.
Mylėti gamtą ir medžioti išmokau iš profesoriaus Tado Ivanausko, kurio šeima trejiems metams mane priglaudė, kai mamą Birutę Vileišytę-Tursienę KGB uždarė į kalėjimą. Iš profesoriaus daug sužinojau. Jis mane nusivežė į ančių medžioklę Žuvinto rezervate. Tai buvo pirmoji mano medžioklė su profesoriumi. T. Ivanausko paskatintas susitaupiau pinigų šautuvui ir dar labai jaunas būdamas tapau medžiotoju, Prisimenu ir vieną pirmųjų savo medžioklių su Gamtos apsaugos komiteto kolektyvu. Tai buvo maždaug 1961 metais, netrukus po to, kai 1959 metais profesoriaus Tado Ivanausko rekomenduotas pradėjau dirbti Valstybiniame gamtos apsaugos komitete (GAK).
Medžiojome Šunskų miške. Ateina link manęs šernų būrys, tarp jų buvo ir antra-mečių. Priėjo visai arti, gal kokie 5 metrai. bac ir nušoviau į sprandą smulkiais šratais.
GAK pirmininkas Viktoras Bergas buvo netoliese ir viską matė. Paklausė manęs šio bei to ir medžiojame toliau. Per kitą varymą vėl išbėga prie manęs šernų būrys. Bet nešaunu, nes prieš ateidamas į GAK medžiojau su Vilniaus universiteto dėstytojais – jie buvo aukštos kultūros ir drausmingi medžiotojai, mes buvome pratę nemedžioti daugiau, negu reikia.
Atėjo V. Bergas ir klausia: „Kodėl nešovei?“ „Vieną sumedžiojau, užteks“, – atsakau. Tuomet tik kiškių medžioklė buvo apribota. V. Bergui atsakymas, matyt, patiko – nuo tada jis mane dažnai kviesdavo į medžiokles.
Tarybiniais laikais iš pradžių medžiotojai leidimus medžioti gaudavo rajonų medžiotojų ir žvejų draugijose. Vadinamieji nomenklatūrininkai, arba elitas, turėjo teisę medžioti specialiuose medžioklės ūkiuose, kurių buvo keletas. Jiems leidimus išduodavo GAK. V. Bergas nurodydavo man išrašyti, taip ir padarydavau.
Bet kartais paaiškėdavo, jog tame miške neseniai jau medžiota…
Tada su kolega Kaziu Giniūnu pasiūlėme skirti medžiotojams visoje Lietuvoje nuolatinius medžioklės plotus, o specialiuosius medžioklės ūkius ir medžioklės draustinius panaikinti bei jų plotus perduoti medžiotojų draugijoms. V. Bergas pritarė.
Tuos medžioklės plotus vadinome priskirtiniais ūkiais, dabar terminas kitoks – medžioklės plotų vienetai. Kaip buvo paskirstyti plotai? Po ilgų diskusijų buvo pasirinktas toks skaičiavimas: Lietuvoje yra 3 milijonai gyventojų ir 15 tūkstančių medžiotojų (tiek jų tada buvo). Vadinasi, dviem šimtams gyventojų tenka vienas medžiotojas. Padalijus rajono, miesto gyventojų skaičių iš 200 apskaičiuodavome, kiek tame rajone ar mieste turi būti medžiotojų. Tai buvo šiokia tokia lygybė.
Priklausomai nuo žemės derlingumo (boniteto) vienam medžiotojui skirdavome 250-400 hektarų medžioklės ploto. Juk kuo žemė derlingesnė, tuo ten daugiau žvėrių.
Sudaryti tuos priskirtinius plotus buvo pragariškas darbas – reikėdavo daug derėtis su rajonų valdžia, kuri norėdavo kuo daugiau ir geresnių plotų. Be to, savo medžioklės plotų reikalavo kariškiai, saugumas, milicija. Ypač sunku buvo parinkti plotą pajūryje kariniam laivynui.
Priskirtiniai plotai buvo perduoti Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijai (MŽD), o ši įformino juos būreliams.
Už lydeką – trys milijonai
Medžiotojas ir politikas Bronius Bradauskas yra pasakęs: „Jeigu karalius -medžiotojas, tai valstybės medžioklėse ir gamtosaugoje yra tvarka.“
Teisingi žodžiai. Priminsiu, kad Lietuvos valdovai buvo medžiotojai, o Steponas Batoras, berods, pirmasis nurodė papildomai šerti stumbrus, taigi pradėjo globoti fauną.
V. Bergas dažnai cituodavo Lietuvos Statutus, kad medžioklė – tai gamtosaugos motina. Taip ir yra. Daug kur pasaulyje, taip pat ir mūsų šalyje, gamtosauga gimė iš medžioklės ir medžiotojų. Dali* dabartinių Lietuvos saugomų gamtos teritorijų – kai kurie rezervatai, draustiniai nacionaliniai parkai – anksčiau priklausė medžioklės draustiniams. Juose pavyko atkurti prieškariu ir karo metu geroku apnaikintų briedžių, tauriųjų elnių, šernu, stirnų populiacijas.
Man teko nemažai medžioti su tuometinės Lietuvos vadovais ir svečiais. Tokiose medžioklėse su užsienio šalių politikais, atsakingais valdininkais, kurias galima pavadinti diplomatinėmis, sužinodavome įdomių idėjų, užmezgėme pažinčių, ryšių. Kai kurias idėjas pavyko įgyvendinti mūsų šalyje.
Pavyzdžiui, 1967 metais Lietuva buvo pakviesta į tarptautinę medžioklės trofėjų parodą Jugoslavijoje. Tai buvo pirmoji tarptautinė paroda, kurioje dalyvavo Lietuva. Į ją nuvežėme, berods, 22 medžioklės trofėjus. Vėliau buvome pakviesti dalyvauti pasaulinėje 1980 metų parodoje Budapešte.
Kartą tuometinis Valstybinio plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys paprašė mane organizuoti Nemuno žemupyje žūklę Maskvos banko valdytojui. Tas vietas neblogai pažinojau, juo labiau kad neseniai ten teko rengti medžioklę TSRS Ministrų Tarybos pirmininkui Aleksejui Kosyginui.
Banko valdytojas Krokų Lankos ežere sugavo 13 kilogramų lydeką ir dar keletą mažesnių. Buvo labai sužavėtas Lietuvos gamta, žmonių vaišingumu. Po kiek laiko susitikau A. Drobnį. Šis klausia: „Ar žinai, kiek toji žūklė Lietuvai davė? Tris milijonus rublių Maskva mūsų šaliai paskyrė.“
Kai mūsų krašte pamedžiojo TSRS Komunistų partijos generalinio sekretoriaus Leonido Brežnevo giminaitis, sąjunginis paruošų ministras, ir nušovė briedį su puikiais ragais, į Lietuvą buvo atsiųsti keli vagonai kombinuotųjų pašarų. Tai leido apraminti rajonų ir kolūkių vadovus dėl žvėrių daromų nuostolių. Taigi – „tolkačiai“ buvome…
Atskira istorija būtų apie tai, kaip pažintys Maskvoje padėjo Lietuvos medžiotojams parūpinti graižtvinių šautuvo. Dabar tai atrodo gal ir juokinga – šių ginklų kiek nori, tačiau anuomet tvarka buvo kitokia.
Daug davė pažintis ir su kolegomis lenkais – žurnalo „Lowiec Polski“ redakcija. Juos pakviesdavome pamedžioti pas mus, jie mus – į Lenkiją. Sužavėjo Lenkijos medžiotojų draugijos medžioklės muziejus. Iš lenkų išmokome auginti medžioklėms fazanus ir t.t.
Daug metų Lietuva pirmaudavo Tarybų Sąjungoje pagal medžioklės produkciją iš hektaro, MŽD gaudavo už tai premijų.
Sanitarai ar piratai?
Medžiotojų skaičius tarybiniais laikais buvo ribojamas, į būrelius įrašydavo kolūkių pirmininkus, sandėlininkus ir pan., o eilinių žmonių juose nelabai buvo. Tarybinė kolūkinė sistema buvo palanki ir žvėrims, ir medžiotojams: ūkių vadovai galėjo daug pasėlių nurašyti į nuostolius, tad galima buvo auginti daug žvėrių ir juos medžioti.
Be abejo, dalis nomenklatūrininkų neretai savivaliaudavo. Nemažai tokių mačiau. Skirtingai negu galbūt daugelis žmonių mano» partijos viršūnės medžioklėse labiau paisydavo taisyklių ir gamtosaugos reikalavimų negu rajonų vadukai – partijos rajono komitetų, vykdomųjų komitetų vadovai. Pastarieji daug sau leisdavo, o žmonės juk matydavo, suprasdavo, ir tai turėjo didelės įtakos jų nuomonei apie medžiotojus ir medžioklę. Galbūt tebeturi ir dabar.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, žvėrys ir jų medžioklės atiteko miškininkams, su kuriais GAK konfrontavo dar nuo V. Bergo laikų. Mat miškininkai tvirtino, kad žvėrys padaro daug nuostolių miškams ir jų skaičių reikia labai sumažinti, o mes, gamtosaugininkai, įrodinėjome, jog tie nuostoliai kartais būna dirbtinai išpūsti ir, tarkim, pašėrus žvėris papildomai kombinuotaisiais pašarais, grudų atliekomis, galima auginti jų daugiau be didesnės žalos miškams. Būta neobjektyvumo ir ambicijų iš abiejų pusių.
Peršokus Lietuvai iš tarybinės santvarkos į laukinį kapitalizmą, nemažai žvėrių sumedžiojo užsienio medžiotojai, brakonieriai ir „atsipalaidavę“ medžiotojai. Laimė, netrukus valstybės gamtosauga vėl tai perėmė, šiai sričiai atėjo vadovauti medžioklės ūkį ir gamtosaugą gerai išmanantis B. Bradauskas. Be to, tuos reikalus gerai suprato ir rūpinosi tuometinis Lietuvos premjeras, vėliau prezidentas Algirdas Brazauskas. Šių vadovų dėka pagerėjo gamtosaugininkų ir miškininkų santykiai, Lietuvos medžioklės ūkis pradėjo atsigauti.
Paminėsiu tik vieną kitą pavyzdį. Dabar Lietuvoje, kaip ir kai kuriose kitose šalyse, nustatyta, kad medžiojamoji fauna yra valstybės nuosavybė. O kai kur, pavyzdžiui, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, fauna – privačių žemių savininkų nuosavybė. Be to, kai kur pernelyg maži medžioklės plotai. Tai irgi negerai ten gyvenantiems žvėrims. Ypač stambiajai faunai, kuri migruoja per keleto ar keliasdešimt savininkų teritorijas ir ten yra intensyviai medžiojama.
Kai lankiausi Švedijoje, man parodė 1 500 hektarų mišką, kuris priklausė grafui. Prieš mirdamas jis testamentu „užrašė“ tą mišką žvėrims. Dabar miškas pilnas žvėrių ir jų nuniokotas. Grafo kaimynas, turintis keliasdešimt hektarų valdą, pasėjo joje lubinus, ir kai tik žvėrys iš grafo miško į lubinų laukus ateina, kaimynas juos retina…
Dabar diskutuojama, kiek Lietuvoje yra ir kiek turėtų būti vilkų. 1970 metais su V. Bergu buvome nuvažiavę į tarptautinį gamtosaugos kongresu Maskvoje. Jame vienas garsus Kanados gamtininkas įrodinėjo, kad vilkai yra tik miško sanitarai, net parašė apie tai knygą.
O aš gerai žinojau apie vieną vilkų šeimyną netoli Vilniaus, Žaliojoje girioje, juos ten stebėdavome, kai prisiveisdavo per daug – pamedžiodavome. Po to kongreso girioje buvo 3 vilkai – patelė ir du patinai. Palikome visus – juk sanitarai.
Po kurio laiko patelė atsivedė 5 vilkiukus – jau 8 vilkai. Kadangi sanitarai – palikome visus gyventi. Kitais metais ten jau buvo keliolika vilkų. Dairėmės po mišką -briedžiai be briedžiukų, šernai be šerniukų – vilkai patvarkė…
V. Bergas tai pamatęs pasakė. „Čia pi ratai, o ne sanitarai!“ Ir liepė vilkų šeimą sumažinti. Vėl palikome tik 3 vilkus. Toks jų skaičius didelės žalos nedarė, nors jų medžioklės plotai, mūsų stebėjimų duomenimis, siekė Šešuolių giną, Alionių pelkes ir dar toliau.
Su V. Bergu, o vėliau ir K. Giniūnu, dažnai važinėdavome į Rūdninkų, Lavonškių, Ažvindų, Labanoro, Dusmenų miškus. Nustatėme, kad Lietuvos miškuose turėtų gyventi ne daugiau kaip 200-250 vilkų, o kas per daug – reikia sumedžioti Tą patį rekomenduoja ir dabartiniai mokslininkai.
Pasitikėk – ir neapvils
Žmonių poreikiai dabar kiti. Mėsos pilnos parduotuvės, tad medžioklė dabar -poilsis, pramoga, adrenalinas. Netrūksta puikių ginklų, naktinio matymo prietaisų ir kitų medžioklės reikmenų, o ką kalbėti apie visureigius, mobiliuosius telefonus. Todėl žvėrys kai kuriose vietose nukenčia labiau negu anksčiau.
Be to, vis labiau plinta brakonieriavimas. Aplinkos apsaugos inspektorių miškuose nebesutiksi. Jei jie ką ir tikrina, tai nebent kartais medžioklės dokumentus. Prisimenu tokius aplinkos apsaugos inspektorius kaip Antanas Kreivėnas, Juozas ir Steponas Lajauskai, Mykolas Armonavičius ir kiti. Pasitelkę gamtosaugos aktyvą, visuomenę, jie sugebėdavo iki minimumo sumažinti brakonieriavimą.
O ir baudos dabar simbolinės, palyginti su kai kurių žmonių pajamomis. Jei neteisėtai nušausi, pavyzdžiui, elnią, tai gali prarasti nebent teisę medžioti pusei metų ar metams. Galbūt todėl žvėrių su gerais ragais matau jau mažiau negu tarybiniais laikais. Briedžių visai mažai beliko… Tačiau apskritai Lietuvos medžioklės ūkis, mano nuomone, dabar tvarkomas neblogai.
Kokia bus medžioklė ateityje? Pasvajoju apie „žaliąją“ medžioklę, kuri jau praktikuojama kai kur Afrikoje, Europoje. Žvėris sumedžiojamas migdomomis kulkomis arba švirkštu, su laimikiu nusifotografuojama ir jis pabudęs nurisnoja savais keliais. Adrenalino tokioje medžioklėje ne mažiau negu tikroje, o sąžinė ramesnė.
Šiuo metu būreliuose, klubuose blogesnė yra pagyvenusių ir neturtingų medžiotojų padėtis. Dauguma jų jau pensininkai ir medžioti gali jau mažai, nes neturi iš ko sumokėti nemažų mokesčių j būrelio kasą. Būreliai galėtų (kai kurie jau taip ir daro) pagyvenusius medžiotojus visiškai ar bent iš dalies atleisti nuo mokesčių.
Norėtųsi daugiau medžioklės kultūros, tradicijų tęstinumo. Aš ne veltui papasakojau apie savo pirmąją medžioklę su V. Bergu – Šis legendinis Lietuvos gamtosaugos ir medžiotojų vadovas dar tada skatino medžioti kultūringai. O, pavyzdžiui, Vilnijos krašte dar ir dabar dalis medžiotojų būrelių savivaliauja, daug žvėrių iššaudo.
Didelė pažanga padaryta mokant medžiotojus selekcijos, rengiant trofėjų apžiūras, auklėjant medžiotojus.
Malonu, kad Lietuvos medžiotojai perėmė iš Vakarų medžiotojų gerąją patirtį – žvėrių pagerbimą, medžioklinių ragų garsus. Deja, užmirštos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės garsiosios medžioklės. Vytautas Didysis, Jogaila, Steponas Batoras buvo aistringi medžiotojai. Norėtųsi, kad būtų pagerbiama Medeinė, kiti miškų dievai. Apie tai galėtų daug papasakoti ir parašyti profesorius Libertas Klimka. Jis turi nemažai medžiagos, tačiau nesugebame rasti lėšų jai paviešinti.
Problema tapo didelis plėšrūnų skaičius, ypač atkeliavusių arba įvežtų iš svetimų kraštų – kanadinių audinių, mangutų. Jie kenkia paukščiams, smulkiesiems žvėrims. Tarybiniais laikais buvo nurodyta kiekvienam medžiotojui surinkti tam tikrą skaičių balų – sumedžioti atitinkamą skaičių plėšrūnų. Net buvo organizuojami mangutų medžiojimo kursai. Kiek prisimenu, pirmąsias vietas užimdavo sumedžiojusieji daugiau nei 50 mangutų. Ar to reikalaujama dabar? Be to, lapių ir kitų plėšrūnų kailiai nebeturi paklausos. O gaila, juk jie gali būti panaudojami daug kur.
Man patinka, kad dabar nebereikia licencijų šernams, stirnų patelėms, jaunikliams medžioti. Tarybiniais laikais būta daug melo. Aš tada daugelyje rajonų turėjau savo žmonių, kurie man daug ką atvirai papasakodavo. Pavyzdžiui, Biržuose pranešė, jog tame rajone gavus vieną licenciją stirninui sumedžioti, pasinaudojant tuo dokumentu, buvo nušauta 13 „ožių“… Šernų su viena licencija nušaudavo dar daugiau.
Licencijos buvo formalus dalykas, nors kontrolė tais laikais buvo geresnė negu dabar. Aišku, būtina reglamentuoti kai kurių žvėrių medžioklę, bet apskritai siūlyčiau kuo daugiau pasitikėti pačiais medžiotojais. Jie tuo džiaugsis ir, tikiu, neapvils.
Lenkiuosi gamtos fotografams
Keletą žodžių noriu pasakyti apie gamtos fotografus. Aš labai juos gerbiu. Patys pagalvokite: kad medžiotojas nušautų žvėrį, jis turi prie jo priartėti iki 150-200 metrų. O fotografui gerai nuotraukai padaryti reikia ateiti 30-50 metrų iki žvėries ar paukščio! Be to, reikia sulaukti gero oro, apšvietimo.
Kad gerai nufotografuotum gyvūnus, turi dažnai ir ilgai būti gamtoje – tik tada pažinsi jų gyvenimą. Aš taip pat vienu metu buvau užsidegęs fotografija – fotografavau antis prie Žaliųjų ežerų, elnius Žagarės miške, Smalininkų girioje ir Kimbalėje, briedžius Neringoje, Užvenčio, Labanoro giriose, šernus Panevėžio miškuose. Gaila, tada nebuvo tokios tobulos fototechnikos, kokia yra dabar.
Aišku, pasitaiko ir tokių fotografu, kurie nubaido paukščius nuo lizdų. Tačiau tai pavieniai atvejai, o prieš daugumą gamtos fotografų reikia nusiimti kepurę ir įsteigti jų sekciją prie MŽD.
Beje, gamtos fotografai net rizikuoja savo gyvybe. Esu nufotografavęs porą brakonierių. Pagal nuotraukas juos suradome ir nubaudėme. Tačiau porą kartų manęs vos nenušovė… Ėjau fotografuoti šernų kviečių lauke, o ten jų tykojo ir brakonierius… Man prisiartinus paleido triaukštį rusišką keiksmą.
Stebiuosi, kaip dabartiniai gamtos fotografai nebijo. Kai pažiūriu jų padarytas nuostabias nuotraukas, puikiai suprantu, kiek daug dienų ir naktų tam reikėjo paaukoti. Žemai lenkiuosi gamtos fotografams.
[divide style=”2″]
Autorius: Feliksas ŽEMULIS
Šaltinis: „Medžiotojas ir medžioklė” Nr.2(156)/2012
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
