Žemės ir miško paskirties žemės savininkai, būdami medžiotojų būrelių nuo sovietmečio laikų tęstinumo būdu naudojančių medžioklės plotų vienetus medžiotojų kolektyvų nariais, turi teisę steigti savo asociacijas, medžiotojų būrelius ir siekti gauti leidimą naudoti juose medžiojamųjų gyvūnų išteklius, nebijodami, kad bus pašalinti iš dabar medžioklės plotus naudojančių medžiotojų būrelių.
Lietuvos Aukščiausias Teismas praėjusią savaitę (2014-11-12, bylos Nr. 3K-3-484/2014) paskelbė nutartį, pagal kurią nuo sovietmečio laikų medžioklės plotus naudojantys medžiotojų būreliai negali pašalinti iš medžiotojų kolektyvo narių žemės ir miškų savininkus, kurie siekia suformuoti atskirus medžioklės plotus privačios žemės ir miškų nuosavybės pagrindu.
Šilalės rajone medžiojantys „Medvėgalio“ medžiotojų būrelio nariai, kurie yra būrelio naudojamo medžioklės ploto vieneto dalies žemės ir miškų savininkai, nuolat nesutardavo su būrelio vadovais dėl medžioklės tvarkos. Medžiotojai, žemė ir miškų savininkai, buvo nuolat žeminami, pažeidžiamas jų kaip žemės savininkų orumas, sudarant dirbtines kliūtis medžioti. Šilalės raj., Kaltinėnų apylinkėse gyvenantiems 27 medžiotojams būdavo duodamas tik vienas medžioklės lapas, į kurį medžiotojai turėdavo važiuoti įrašyti savo duomenis prieš kiekvieną medžioklę apie 10 km. Medžioklės lapas nebūdavo išduodamas motyvuojant nepasitikėjimu žemės savininkais.
2010 m. birželio mėn. žemės ir miškų savininkai, būdami ir medžiotojų būrelio nariais, įkūrė savo asociaciją – medžiotojų klubą „Medžiotojų ragas“. Įkūrus MB „Medžiotojų ragas“, savininkai buvo dar labiau diskriminuojami. Jiems buvo sudaromos dirbtinės kliūtys medžioti, buvo reikalaujama vykti į skirtingas Šilalės rajono vietas užsirašyti į medžiotojų būrelio „Medvėgalis“ medžiotojų medžioklės lapą, buvo tyčiojamasi sudarant kitas dirbtines kliūtis medžioti.
2010 m. rugsėjo 22 d. MB „Medžiotojų ragas“ kreipėsi į Šilalės rajono savivaldybės medžioklės plotų sudarymo komisiją, prašant suformuoti MB „Medžiotojų ragas“ naują, atskirą medžioklės plotų vienetą, kuriam būtų priskirtos Ieškovų ir trečiųjų asmenų žemės ir išduoti leidimą jame naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius LR įstatymų nustatyta tvarka.
2012 m. gegužės 12 d. įvyko medžiotojų būrelio, naudojančio žemės ir miškų savininkų nuosavybę medžioklei, narių visuotinis susirinkimas. Jame nagrinėjant klausimą dėl medžioklės plotų vientisumo būrelio nariai susirinkime balsuodami nusprendė naudojamą medžioklės plotų vienetą palikti nepadalintą. Buvo priimtas sprendimas pašalinti neva priešiškai veikiančius būrelio narius, žemės ir miškų savininkus, iš „Medvėgalio“ medžiotojų kolektyvo narių.
2012 m. rugpjūčio 12 d. žemės ir miškų savininkai kreipėsi ieškiniu į Šilalės rajono apylinkės teismą, kurio prašė panaikinti 2012 m. gegužės 12 d. įvykusiame medžiotojų būrelio narių visuotiniame neeiliniame susirinkime priimtus sprendimus, kuriais savininkai buvo pašalinti iš medžiotojų būrelio narių.
Žemės savininkai tokį „Medvėgalio“ medžiotojų būrelio sprendimą apskundė teismui. Šilalės rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 6 d. priėmė sprendimą savininkų ieškinį patenkinti visiškai. Šilalės rajono apylinkės teismo sprendimą „Medvėgalio“ medžiotojų būrelis apskundė Klaipėdos apygardos teismui. Išnagrinėjusi bylą pagal medžiotojų būrelio apeliacinį skundą, Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2013 m. gruodžio 11 d. priėmė nutartį, pagal kurią Šilalės rajono apylinkės teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti žemesnių instancijų teismų sprendimus. Tokiu būdu užkirstas kelias šalinti iš medžiotojų kolektyvo narius, žemės ir miško paskirties žemių savininkus, siekiančius realizuoti savo teisę medžioti žemės ir miško nuosavybės pagrindu naujai suformuotuose medžioklės plotų vienetuose.
„Medvėgalio“ medžiotojų būrelis žemės ir miškų savininkų pašalinimą iš medžiotojų kolektyvo narių argumentavo tuo, kad medžiotojų būrelio narys turi pareigą neturėti medžiotojų būreliui priešiškų tikslų, nevykdyti priešiškos veiklos siekiant atskirti dalį medžioklės plotų.
Žemės ir miškų savininkai grindė savo poziciją tuo, kad teisės būti kito medžiotojų būrelio nariu ribojimas pagal Konstituciją galimas tik įstatymu. Tokio ribojimo negali nustatyti nei medžiotojų būrelio vadovai nei šios asociacijos įstatai. Suinteresuotų asmenų prašymas savivaldybės komisijai padalinti medžioklės plotus negali būti prilyginamas neteisėtiems veiksmams, ar nelojalumui, kadangi medžioklės plotų padalijimo galimybė numatyta Medžioklės įstatyme.
Dar Konstitucinio Teismo (KT) 2005-05-13 nutarime Dėl medžioklės įstatymo tam tikrų normų atitikimo Konstitucijai pažymėta, kad šiame KT nutarime nagrinėtas ir aiškintas žemės sklypų, esančių medžioklės plotuose, savininkų teisių ir teisėtų interesų apsaugos konstitucinis kontekstas. KT nutarime konstatavo, kad ankščiau, tiek tarpukario Lietuvoje, tiek po nepriklausomybės atstatymo 1990-03-11 iki Medžioklės įstatymo (MĮ) įsigaliojimo, MĮ įtvirtintas medžioklės ir su ja susijusių santykių teisinis reguliavimas nutolo nuo autentiškos Lietuvoje susiklosčiusios ir ankstesniuose teisės aktuose įtvirtintos medžioklės tradicijos. Ankščiau galiojęs specialus savininkų leidimo medžioti jų žemėse principas – sutarties sudarymas, buvo pakeistas bendro leidimo principu, reiškiančiu, kad medžioti savininko žemėje galima, jeigu savininkas to neuždraudė Medžioklės įstatyme numatytais pagrindais ir tvarka. Tarpukario Lietuvos valstybės gyvavimo laikotarpiu medžioklės reguliavimas iš esmės skyrėsi nuo to, kuris buvo įtvirtintas Lietuvos valstybės okupacijos, sovietmečio laikotarpiu. (1935 m. Medžioklės įstatymas: I. Bendrieji nuostatai 1. Laukinių gyvių priežiūra ir jų medžiojimo teisė kurioje nors žemėje priklauso tos žemės valdytojui. 2. Nuomojimas žemės neduoda nuomininkui medžioklės teisės toje žemėje, jeigu nuomininkas nėra gavęs iš savininko sutikimo raštu šita jo teises naudotis).
Atkūrus Lietuvos valstybės nepriklausomybę 1990-03-01 medžioklės tvarka buvo reguliuojama LR Vyriausybės nutarimais ir buvo leidžiama sudaryti medžioklės plotų vienetus privačios žemės ir miškų nuosavybės ar nuomos pagrindu. 2002-06-20 priėmus MĮ tokia medžioklės tvarka buvo pakeista ir įteisintas sovietmečiu sudarytų medžioklės būrelių veiklos ankščiau naudotuose medžioklės plotų vienetuose tęstinumo principas.
KT nutarime dėl Medžioklės įstatymo konstatuojama, kad Valstybė (jos institucijos) gali pasirinkti įvairius laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų tinkamo valdymo būdus ir priemones. Kita vertus, paisydama Konstitucijoje įtvirtintų socialinės darnos imperatyvo, teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų, kitų Konstitucijos nuostatų, valstybė (jos institucijos) negali pasirinkti tokių laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymo (t. y. reguliavimo ir kontroliavimo) būdų ir priemonių, kurie nepagrįstai suvaržytų ar apskritai paneigtų asmenų ar socialinių grupių teises ar teisėtus interesus, pamintų teisėtus jų lūkesčius. Šiuo atveju KT konstatavo, kad žemės savininkų teisės negali būti paneigtos, paminti jų teisėti lūkesčiai.
KT nutarime dėl MĮ yra konstatuota, kad medžioklė kaip žmogaus veiklos rūšis ir socialinis institutas yra įvairialypis reiškinys, apimantis: 1) laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą); 2) laisvalaikio veiklą; 3) ūkinę veiklą. Minėti trys medžioklės aspektai yra tarpusavyje susiję. Taigi, KT konstatuoja ir medžioklės veiklos rūšį – ūkinę veiklą. Tokiu būdu dabartiniai medžiotojų būreliai, tęstinumo būdu nuo sovietmečio laikų, „paveldėję“ medžioklės plotus, vykdo ūkinę veiklą naudojant žemės ir miškų nuosavybę, organizuoja komercines medžiokles, gauna pajamas bet užkerta kelią žemės ir miškų savininkams medžioti. Tokiu būdu yra paneigiama žemės savininkų teisė į nuosavybę.
Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnį KT savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiame straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga inter alia reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, reiškia, jog yra garantuojama įstatyminė subjektinių nuosavybės teisių apsauga. Subjektinė nuosavybės teisė paprastai apibūdinama kaip įstatymų saugoma savininko galimybė savo nuožiūra ir interesais valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, tačiau savininkas negali peržengti įstatymų nustatytų ribų, varžyti kitų asmenų teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas). Minėta Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia ir tai, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę (KT 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Konstitucinė nuosavybės teisės apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo asmens turimas nuosavybės teises (KT 1998 m. spalio 27 d., 1999 m. kovo 16 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai)[LR KT 2005-05-13 nutarimo Dėl Medžioklės įstatymo Konstatuojamoji dalis, VII skyrius, 15 punktas]
Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Jeigu nuosavybės teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai yra pagrindas teigti, jog pažeidžiama nuosavybės teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui. Šiuo atveju medžiotojų būrelis, pašalindamas žemės ir miškų savininkus iš medžiotojų kolektyvo narių paneigė jų teisę į nuosavybę, kurią gina LR Konstitucija ir įstatymai.
Nagrinėtos konstitucinės justicijos bylos dėl Medžioklės įstatymo kai kurių normų konstitucingumo kontekste pažymėtina, kad teisės aktuose reglamentuojant laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijų valdymą (t. y. reguliavimą ir kontroliavimą) privačių žemės sklypų, miškų, vandens telkinių savininkų nuosavybės teisės gali būti apribotos tik tiek, kiek būtina siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo, t. y. tik tiek, kiek būtina tam, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos apsauga, jos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas ir gausinimas. Jeigu siekiant minėto visuomeniškai reikšmingo tikslo yra neišvengiamai būtina kokiu nors mastu apriboti privačios nuosavybės teises (nepaneigiant šių teisių esmės), tarp minėto tikslo ir pasirinktų ribojimo priemonių turi būti protinga pusiausvyra: gali būti nustatytos tik tokios ribojimo priemonės, kurios savininkų nuosavybės teises ribotų ne daugiau negu yra būtina. KT 2002 m. kovo 14 d. nutarime konstatavo ir tai, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė asmens ūkinės laisvės įgyvendinimo sąlyga ir kad ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. KT 1998 m. spalio 27 d. nutarime konstatavo, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje pamatinis vaidmuo skiriamas būtent privačiai nuosavybei – vienai iš pagrindinių vertybių, kuriomis grindžiamas tautos ūkis.
MĮ, galiojančio nuo 2014-01-01 12 straipsnis. (Medžioklės plotų naudotojų teisės ir pareigos) 7 d. įpareigoja medžioklės plotų naudotoją užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje (t.y. žemės savininkas turi turėti būdą kaip įgyvendinti savo teisę medžioti savo žemėje).
Šiuo atveju „Medvėgalio“ medžiotojų būrelis remdamasis savo įstatais (ne įstatymo lygmens teisės aktu) pašalino žemės ir miškų savininkus iš medžiotojų kolektyvo narių ir taip pažeidė jų konstitucines teises, paneigė ieškovų teises ir laisves, pažeidė Ieškovų teisių ir laisvių prigimtį bei jų esmę. Tokie medžiotojų būrelio įstatai yra neteisėti, nes jie prieštarauja Konstitucijai ir įstatymams.
Be to, iš Konstitucijos 28 str. turinio darytina išvada, kad asmenims, kurie, įgyvendindami savo teises ir naudodamiesi savo laisvėmis, nesilaiko Konstitucijos ir įstatymų, varžo kitų asmenų teises ir laisves, gali būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės, tarp jų – nuosavybės teisių įgyvendinimo apribojimai, ūkinės veiklos (Remiantis LR KT jurisprudencija medžioklė yra priskiriama ir tam tikrai, specifinei ūkinei veiklai) ir iniciatyvos suvaržymai. T.y. medžiotojų būrelis pašalindamas žemės ir miškų savininkus iš medžiotojų kolektyvo narių ir apribodamas jų teises sistemingai pažeidinėja Konstituciją ir įstatymus. Pagal MĮ 11 str. 2 d. leidimas naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete yra panaikinamas, jeigu medžioklės plotų naudotojas nesilaikė medžioklę reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, šiurkščiai arba sistemingai juos pažeidinėjo. Todėl medžiotojų būreliams, kurie pažeidinėja žemės ir miškų savininkų teises gali būti panaikinami leidimai medžioti.
2002 m. priėmus Medžioklės įstatymą buvo pasirinktas toks medžioklės teisinio reglamentavimo būdas, kad vienintelė galimybė medžioti savininkui savo žemėje ar miške gali būti įgyvendinta tik priklausant asociacijai – konkrečiam medžiotojų būreliui, kuris tęstinumo būdu įgavo teisę gauti leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete, kuriam yra priskirtos žemės bei miškai priklausantys tiek valstybei, tiek privatiems savininkams. Žemės savininkai tik vieninteliu būdu gali realizuoti savo teisę į nuosavybę – priklausyti konkrečiam medžiotojų kolektyvui. Jei medžiotojų kolektyvas nepriima į savo kolektyvo narius žemės savininko (po 2014-01-01 MĮ 13 str. 1 d. pakeitimo įsigaliojimo – mažesnio nei 100 ha žemės ploto savininkai), arba jį pašalina iš narių, žemės savininkas neturi jokio kito būdo realizuoti savo teisės į nuosavybę, medžioti lygiomis teisėmis kartu medžiotojų kolektyvo nariais.
Šioje LAT byloje buvo sprendžiama ar medžiotojų būreliai gali savo įstatuose numatyti tokius reikalavimus medžiotojų kolektyvo nariams, žemės savininkams, kurie apriboja ar apskritai paneigia jų teises reikšti savo nuomonę, įgyvendinti su savo nuosavybės teise susijusias teises. Medžiotojų būreliai yra asociacijos ir pagal Asociacijų įstatymo 3 str. (Asociacijos veiklos pagrindai) 1 d. ir 2 d. privalo veikti laikydamasi LR Konstitucijos, LR, Asociacijų įstatymo bei kitų įstatymų, Vyriausybės nutarimų, kitų teisės aktų ir veiklą grįsti įstatymams neprieštaraujančiais savo įstatais, draudžiama steigtis ir veikti asociacijoms, kurių tikslas pažeisti žmogaus teises ir laisves, viešąją tvarką bei atlikti veiksmus, prieštaraujančius Lietuvos Respublikos įstatymams ir visuotinai pripažintoms tarptautinės teisės normoms, veikti dėl kitų valstybių interesų, jeigu jie yra priešingi Lietuvos valstybės interesams.
LAT pripažino „Medvėgalio“ medžiotojų būrelio sprendimą pašalinti iš medžiotojų kolektyvo narių žemės ir miško savininkus neteisėtu, nes remiantis Medžioklės įstatymo 2 str. 19 dalimi, medžiotojų visuomeninė organizacija (pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą – medžiotojų asociacija) apibrėžiama kaip Visuomeninių organizacijų įstatymo (pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą – Asociacijų įstatymo) nustatyta tvarka įsteigtas ir veikiantis LR piliečių ir (ar) užsieniečių , nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje, susivienijimas, sudarytas bendriems narių poreikiams ir tikslams, susijusiems su medžiokle, tenkinti bei įgyvendinti. LAT konstatavo, kad šioje normoje „narių poreikių ir tikslų, susijusių su medžiokle samprata negali būti aiškinama atskirai nuo pačios „medžioklės“ sampratos, įtvirtintos Medžioklės įstatymo 8 str. 8 dalyje. Šioje dalyje apibrėžta, kad medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas vadovaujantis šiuo įstatymu, kitais medžioklę reglamentuojančiais teisės aktais bei atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. LAT pabrėžė, kad tai reiškia, kad medžiotojų asociacijos (būrelio) narių poreikius ir tikslus, susijusius su medžiokle, nulemia, pirmiausia, teisės aktuose įtvirtintas teisinis reguliavimas, o medžiotojų būrelių narių poreikiai ir tikslai, nesuderinami su šiuo reguliavimu, nėra saugomi įstatymo.
LAT taip pat konstatavo, kad medžiotojų būrelis negali sau kelti tikslo išsaugoti esamus medžioklės plotus. Tokio tikslo suformulavimas būrelio įstatuose reikštų, kad net ir būrelio dauguma negalėtų laisvai spręsti kreiptis ar nesikreipti dėl leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius pratęsimo, padalinti būrelio naudojamus plotus ar pakeisti plotų ribas juos sumažinant, nes tokie veiksmai yra leistini pagal Medžioklės įstatymą. Toks būrelio tikslo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius konkrečiame medžioklės plotų vienete „sukonstitucinimas“ prieštarautų būrelio, kaip asociacijos, sprendimų priėmimo ir veiklos laisvei.
Po KT konstatavimo, kad visa eilė MĮ normų prieštarauja Konstitucijai, pažeidžia žemės savininkų teises, toliau įgyvendinant Konstitucijoje įtvirtintas žemės savininkų teises nuo 2014-01-01 yra įtvirtinta MĮ 12 str. 2 d. 7 punkte teisės norma įpareigojanti medžiotojų būrelius užtikrinti privačios žemės sklypo savininko teisę, numatytą šio Įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje. Nors ši teisė yra įtvirtinta tik žemės savininkams, kurie medžioklės plotų vienete turi žemės nuosavybės teisę į ne mažesnę kaip 100 ha bet gali būti vertinama ir kaip teisės norma, kuri įtvirtina žemės savininkų teises, kurias turi užtikrinti medžiotojų būreliai. Kyla pagrįsta teisinė abejonė, ar medžiotojų būreliai privalo užtikrinti tik daugiau nei 100 ha turinčių žemės savininkų teises. 2002.06.20 priimtas MĮ įtvirtino medžioklės tvarką, kuria yra suteiktas teisiškai nepagrįstas prioritetas sovietiniu laikotarpiu, pažeidžiant žemės savininkų teises, sukurtiems medžiotojų būreliams ir leidžiant jiems naudoti medžioklės plotus, kuriems yra priskirtos ir privačių žemės savininkų žemės. Nėra jokios abejonės, kad MĮ 13 str. 1 d. įtvirtinus tik 100 ha žemės savininkų teisę tapti medžiotojų būrelio nariais prieštarauja Konstitucijai.
Daugelyje senosios Europos valstybių teisė medžioti yra siejama su žemės ir miško nuosavybe. Žemės ir miško savininkams yra nustatyta teisė ir pareiga įkurti asociacijas – medžiotojų klubus, kurie yra atsakingi už medžioklės plotų naudojimą išsaugant gyvosios gamtos biologinę įvairovę, ūkinės veiklos vykdymą naudojant gyvosios gamtos išteklius ir mokesčių mokėjimą, laukinių gyvūnų padarytos žalos atlyginimą.
Šioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuota ginčų sprendimo tarp žemės bei miškų savininkų ir jų žemes bei miškus medžioklės tikslams naudojančių medžiotojų būrelių teisminė praktika. Žemės ūkio ir miško paskirties žemės savininkams gali ginti savo teisę medžioti steigdami naujas asociacijas ir prašydami savivaldybių komisijų medžioklės plotams sudaryti ir jų riboms keisti išduoti leidimus naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius jų žemėse ir miškuose, nebijodami, kad bus pašalinti iš dabar medžioklės plotus naudojančių medžiotojų kolektyvų narių.
Advokatas Dr. Algimantas Šindeikis
Šaltinis: www.forest.lt
JAUKAI IR VILIOJIMO PRIEMONĖS. Medžiotojai dažnai diskutuoja, koks yra geriausias jaukas lapėms. Lapėms pagauti naudojami įvairūs magiški receptai, nors nereikia ilgai postringauti, norint rasti efektyviausią gardėsį lapės skoniui. Lapė tikrai susidomės laukinių kanopinių mėsa – šerniena, elniena, stirniena ir kiškiena. Žinoma, lapes vilioja šių gyvūnų viduriai, bet juos naudoti reikėtų tik rudens ir žiemos sezonais. Prisiminkite, kad dėl afrikinio kiaulių maro reikėtų vengti kaip lapių jauką naudoti šernų vidurius – juos reikia užkasti ar sudeginti. Geras gardumynas lapėms yra žemės ūkio gyvūnų mėsa, bet ją taip pat geriau naudoti rudenį ir žiemą. Taip pat lapei patinka širdis, skrandis ir kepenys, jeigu tik negaila jų atiduoti laukiniams plėšrūnams. Ištisus metus labai efektyvus jaukas yra kiaulių taukai, kurie lapes tikrai privilios.
Vilkų medžioklę reikėtų organizuoti kitaip. Ne išduoti konkretų skaičių licencijų visai valstybei, o vadovautis vietos situacija.
Ką reikėtų daryti, kad medžioklės ūkis veiktų efektyviai?
