Artėja medžioklės su varovais sezonas, taigi liko labai mažai laiko, kad atnaujintumėte savo šaudymo įgūdžius. Kam gi nebuvo taip, kad atsistoji kvartale, iš tolo išgirsti varovus, staiga miške kažkas subraška, iš krūmų išlekia visas būrys šernų ir didžiuliu greičiu praskrieja pro kirtimą. Tokioje situacijoje ne tik reikia suprasti, kuris gyvūnas medžiotinas, bet ir spėti pasistatyti šautuvą, nusitaikyti bei iššauti. Be to, kyla jaudulys, dėl kurio viskas dar sunkiau.
Kai kuriems medžiotojams kartkartėmis pasiseka pataikyti ir tokiose situacijose, tad pačiam lieka tik pasidžiaugti savo sėkme. Dažniausiai nusiviliama pražiopsojus gyvūną, o blogiausiu atveju – jį tik sužeidus.
Šiose eilutėse nerasite vieno visais atvejais tinkamo metodo, kad sėkmingai pataikytumėte į lekiantį šerną, elnią ar stirną. Viskam tinkamo recepto tiesiog nėra. Tik pradėjusi medžioti stovėdama kvartale bijodavau bėgančių žvėrių, nes nežinojau, kur taikytis, kaip elgtis ir net kur žiūrėti. Vos pradėjusi treniruotis įsitikinau, kad šių taikinių nėra ko bijoti – svarbiausia tinkamai įvertinti situaciją, o pagrindinis principas – jeigu nesi įsitikinęs, nešauk!
Tinkamiausią sau taikymosi metodą kiekvienas gali surasti tik nuėjęs į šaudyklą ir pasitreniravęs. Ir tikrai nesvarbu, kokios disciplinos mokotės – sportingo, šaudymo lygiavamzdžiu į bėgantį šerną ar graižtviniu į bėgantį briedį.
TINKAMAS PASIDĖJIMAS.
Svarbiausia – išmokti ginklą greitai ir tinkamai pasidėti ant peties. Tai gali būti sunkiau, jeigu ginklas šauliui tiesiog netinka – buožė per trumpa ar per ilga (nors geriau per ilga nei per trumpa), optinis taikiklis per aukštai. Šaudamas netinkamu ginklu šaulys stengiasi prie jo prisitaikyti, tokiu būdu įgydamas nereikalingų ir net žalingų įpročių. Pavyzdžiui, trumpa buožė sudaro didesnę atatranką, todėl šaulys gali pradėti bijoti šauti!
Kitas svarbus punktas – išmokti ginklą pasistatyti taip, kad vamzdis būtų atsuktas į taikinį ir nereikėtų, pavyzdžiui, ieškoti jo per optiką. Tas pats tinka ir lygiavamzdžiui – treniruojantis reikia pasiekti, kad buožė prisiliestų prie peties ir vamzdis jau būtų nukreiptas ten, kur bus šaunama.
Tokioms treniruotėms net nereikia šaudyklos. Su savo pirmuoju karabinu treniravausi stovėdama kvartale. Nusižiūriu kokią medžio šaką ar iškyšulį ir pastatau ginklą ant peties taip, kad šaka iš karto matytųsi optiniame taikiklyje. Žinoma, negalima taikytis į žmones, šunis, namus ar transporto priemones.
Kad išmoktumėte tinkamai šauti judėdami, be šaudyklos nieko neišeis, nes tik ten suprasite savo ginklą, priprasite prie atatrankos ir išmoksite reikiamų judesių. Negalima garantuoti, kad po treniruočių šaudykloje nebešausite pro šalį – klysta visi, bet bent pamažu pradėsite suprasti, kodėl miške šaudami nepataikėte.
TAIKINIO „APDOROJIMAS“.
Yra keletas būdų „apdoroti“ taikinį, t. y. suderinti vamzdžio judėjimo greitį su taikinio greičiu ir suprasti, kiek reikės taikinį aplenkti ir ar to reikės apskritai. Jeigu paklaustumėte, kiek reikėtų aplenkti, pavyzdžiui, taikantis į bėgantį elnią iš 100 metrų, atsakyti negalėčiau, nes visi judame ir taikomės skirtingai, o ir kiekvienas elnias bėgs skirtingu greičiu. Aplenkimas priklauso nuo konkrečios situacijos!
Jau keletą metų treniruojuosi šaudyti į skriejančius taikinius, ir man netinka paprasta formulė, kad šaunant karabinu iš 100 metrų į bėgančio briedžio taikinį reikia taikytis į jo silueto barzdą. Mano atveju aplenkimas bus bent perpus mažesnis vien todėl, kad judu greičiau, panašiai kaip šaudant į lėkštutes. Tas pats tinka taikymuisi į bėgančio šerno taikinį. Vis dėlto ir šiuos niuansus galima išmokti ir suprasti tik šaudykloje!
Yra keletas būdų pataikyti į taikinį. Pirma, galima naudoti metodą, kuris populiarus sportinge: šauti einant palei taikinį, kai vamzdis traukiamas pagal taikinio judėjimo trajektoriją, ir svirtelę nuspausti nesustabdant ginklo judėjimo, palydint taikinį. Aplenkimas priklausys nuo taikinio nuotolio ir judėjimo greičio.
Antra, į bėgantį gyvūną galima taikytis kaip treniruojantis į šerno taikinį – iš 30 metrų taikomasi į šerno iltį, tolygiai lydint vamzdžiu taikinį pagal jo judėjimo trajektoriją. Keičiantis nuotoliui nuo taikinio, keičiasi ir reikiamas aplenkimas. Toks pats principas veikia šaunant karabinu iš 100 metrų į judantį briedžio taikinį. Į bėgantį gyvūną galima šauti, kaip daroma apvaliojo stendo disciplinoje – šaunant į vadinamąjį tašką, esantį ten, kur šaulys tarsi nukerta taikiniui kelią, kitaip tariant, šaunant priešais taikinį į tinkamą vietą tinkamu laiku. Vis dėlto ši technika tiks tik po ilgų treniruočių, kai protas ir kūnas pamačius taikinį veikia darniai ir iššaunama į reikiamą vietą, nepriklausomai nuo taikinio nuotolio ir trajektorijos.
DIDŽIAUSIOS KLAIDOS.
Kad ir kaip taikomasi ir šaunama į taikinį, vamzdis privalo judėti ramiai, negali trūkčioti. Didžiausia klaida šaunant ir lygiavamzdžiu, ir karabinu – šaunant sustabdyti vamzdžio judėjimą, todėl kaskart šaunama į užpakalį, kaip sako šauliai. Dar viena didelė medžiotojų klaida šaunant – netolygiai arba per staigiai nuspausti gaiduko svirtelę. Gaiduko svirtelę reikia traukti lėtai, o ne staigiai, tada ir šūvis nenuskries per žemai ir nebus pataikyta į koją.
Dažnai prašaunama virš taikinio. Tai pasitaiko šaunant akimis, kaip reikiant neprispaudus žando prie buožės. Taip pat būna, kad žandas prie buožės apskritai nepridedamas. Žandą reikia prispausti prie buožės! Ši klaida dažnai daroma todėl, kad bijoma šūvio ir atatrankos. Reguliariai važiuojant į šaudyklą šios baimės galima labai greitai atsikratyti.
Niekada negalima užmerkti akių ir spausti gaiduko svirtelės, o paskui bailiai žiūrėti, kas nutiks. Jeigu nėra savikliovos, kad pavyks pataikyti, šauti tiesiog negalima. Taip, galbūt pasiseks, bet yra ir didelė rizika pataikyti kreivai. Šaunama atmerkus abi akis – automobiliu važiuodami juk neužmerkiame vienos akies! Geriau kartą per mėnesį nuvažiuoti į šaudyklą, iššauti vieną seriją (10 šūvių) į bėgančio šerno taikinį ar vieną seriją (25 šūviai) į skriejančias lėkštutes. Dar geriau pirmais kartais paprašyti trenerio ar instruktoriaus pagalbos, kad papasakotų apie pagrindinius taikymosi principus.
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
