EasyHit PXS-2000 kolimatorių pamačiau šiais metais IWA parodoje Vokietijoje. Kolimatorius išsiskiria savo paprastumu – jis neturi jokios elektroninės dalies! Mano nuomone tai vienas iš geriausių šiai dienai kolimatorių rinkoje kalbant apie vidutinį segmentą. Preliminari šio kolimatoriaus kaina 179EUR.
Nuo gegužės mėn. kolimatorių ieškokite šiose parduotuvėse:
Kaunas – UAB „Marguva”
Alytus – UAB „Rerija”
Ukmergė – UAB „Ukmergės ginklai”
Vilnius – UAB „Valrima”
Seimas antradienį po pateikimo pritarė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) frakcijos nario Kęstučio Mažeikos inicijuotam Medžioklės įstatymo pakeitimo įstatymo projektui, kuriuo keičiamos jau daugelį metų nusistovėjusios medžioklės taisyklės ir skaidrinama ši sritis.
Pasak įstatymo projekto iniciatoriaus Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko Kęstučio Mažeikos, Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymas priimtas dar 2003 m., todėl kai kurios jo nuostatos tikslintinos seniai.
„Viena iš tokių nuostatų – atsisakyti šiuo metu numatyto Medžiotojų sąvado bei pareigos kiekvienam medžiotojui kasmet pateikti duomenis Medžiotojų sąvadui. Medžiotojų sąvade kaupiama informacija nėra panaudojama, tačiau pareiga kiekvienam medžiotojui pateikti duomenis Medžiotojų sąvadui yra. Todėl ir siūloma atsisakyti tiek Medžiotojų sąvado, tiek ir kiekvienam medžiotojui numatytos pareigos kasmet teikti duomenis Medžiotojų sąvadui“, – sako K. Mažeika.
Vietoj Medžiotojų sąvado būtų įsteigta medžiotojų informacinė sistema, kuri būtų integruota į Policijos departamento administruojamą Policijos licencijuojamos veiklos informacinę sistemą. Tai, įstatymo projekto iniciatoriaus nuomone, sudarytų sąlygas šioje sistemoje sukaupta informacija efektyviai dalintis įvairioms suinteresuotoms institucijoms.
Kiti siūlomi pakeitimai susiję su leidimų naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete išdavimu. Pagal šiuo metu galiojantį reglamentavimą tokio leidimo turėtojui nenumatyta galimybė jo atsisakyti. Todėl siūloma papildyti įstatymą ir tokią galimybę numatyti.
Atsižvelgus į kiekvienais metais vis dar pasitaikančius atvejus, kai medžioja neblaivūs asmenys ir tokių medžioklių metu nepavyksta išvengti skaudžių pasekmių, siūloma nustatyti, kad dėl piktybiškai pasikartojančių neblaivių medžiojančiųjų atvejų atsakomybė tektų ne tik jiems patiems, bet ir medžiotojų kolektyvui, kuriame jie medžioja, t. y. medžiotojų būrelis ar klubas netektų leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete.
Taip pat siūloma patikslinti Medžioklės įstatymo nuostatas ir sudaryti sąlygas privačios žemės sklypų savininkams suformuoti medžioklės plotų vienetą jų turimos privačios žemės sklypų pagrindu. Šiuo metu tokia galimybė numatyta tik vienam savininkui, turinčiam ne mažiau kaip 1000 ha privačios žemės.
Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą asmenys, siekiantys įgyti teisę medžioti, privalo išlaikyti medžioklės egzaminą, tačiau pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nėra nustatyta, kad už laikomą (perlaikomą) medžioklės egzaminą būtų sumokama nustatyto dydžio valstybės rinkliava. Už egzamino organizavimą Aplinkos ministerija sumoka iš Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšų. Todėl, Seimo nario K. Mažeikos manymu, medžioklės egzaminą laikantys (perlaikantys) asmenys, piktnaudžiaudami šia situacija, tinkamai nepasiruošę, minėtą egzaminą laiko (perlaiko) ne tik po kelis, bet ir po keliolika kartų.
„Taip sudaromas papildomas krūvis medžioklės egzaminą organizuojančioms teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijoms, tuo pačiu didindamos Aplinkos ministerijos išlaidos už egzamino organizavimą“, – įsitikinęs parlamentaras.
Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą lėšos už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą paskirstomos taip: 30 proc. patenka į Aplinkos apsaugos rėmimo programą, o 70 proc. į savivaldybės, kurios teritorijoje naudojami medžiojamieji gyvūnai, aplinkos apsaugos specialiąją programą. Tačiau atlikus analizę, paaiškėjo, kad nemažai savivaldybių metai iš metų šių lėšų nepanaudoja. Todėl, be kita ko, siūloma nustatyti kitokią lėšų už medžiojamųjų gyvūnų išteklių panaudojimą paskirstymo proporciją, t. y. 70 proc. lėšų skirti Aplinkos apsaugos rėmimo programai, o 30 proc. savivaldybės, kurios teritorijoje naudojami medžiojamieji gyvūnai, aplinkos apsaugos specialiajai programai. Todėl kartu su Medžioklės įstatymu siūloma pakeisti ir Aplinkos apsaugos rėmimo programos įstatymą, bei numatyti papildomas programoje sukauptų lėšų panaudojimo galimybes.
Po pateikimo LVŽS frakcijos nario įstatymo projektą palaikė 50, susilaikė 27, prieš buvo vienas parlamentaras. Seimas prie šio klausimo sugrįš gegužę.
2017 m. kovo 21 d. pranešimas žiniasklaidai
Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika
El. p. kestutis.mazeika@lrs.lt, tel. 852 39 6691
Gavome informacijos apie galimus naujus medžioklės plotų įkainius. Tai nėra patvirtintas oficialus dokumentas, tačiau galime orientuotis kas preliminariai gali mūsų laukti. Kaip matome iš šio dokumento, ruošiamasi didinti mokestį nuo 4 iki 6 kartų. Savo nuomonę apie naujus įkainius galite išsakyti komentaruose po šiuo straipsniu.
Nors iš akies neįmanoma atskirti naujų kulkų nuo senųjų, vis dėlto naujosios Lapua Naturalis užtikrina, kad pataikius kulka išlaiko 100 procentų pradinio svorio. Tai garantuoja specialus kulkos antgalis.
Daugelis Lietuvoje vis dar abejoja, ar reikia keisti švininę amuniciją į gamtai ir mums patiems nekenkiančias bešvines kulkas. Viena priežastis yra kaina, nes bešvinė amunicija yra brangesnė. Antra – manoma, kad bešvinės kulkos yra netikslios, o medžiotojai yra tiesiog pripratę prie senų vertybių ir nenori naudoti nieko nauja. Pati jau kelerius metus naudoju bešvinę amuniciją dėl vienos priežasties – jeigu plėšrieji paukščiai miršta apsinuodydami švinu, kai pasivaišina lape, sumedžiota švinine amunicija, tai iš esmės nieko gero iš to nėra – išsiskleidusi švininė kulka, su mėsa patekdama į organizmą, gali padaryti žalos. Kaip sakė vienas suomių kolega, kai iš ryto įsėdę į automobilį prisisegame diržą, net negalvojame, kad pateksime į avariją, bet prisisegti būtina, jeigu kas nors atsitiktų. Tas pats yra su bešvine amunicija – kol negali būti 100 procentų užtikrintas dėl švininės amunicijos saugumo, geriau rinktis kitas alternatyvas Tarp kitko, Vokietijoje draudžiama medžiojant graižtviniu vamzdžiu naudoti švino amuniciją dėl visų minėtų priežasčių. Taip, anksčiau pirmosios bešvinės kulkos turėdavo tikslumo problemą, bet pamažu šios problemos labai efektyviai šalinamos.
Kai lapkričio pradžioje Slovėnijoje susitikau su Lapua Naturalis atstovais ir pasiklausiau jų prezentacijos apie naująsias šio prekės ženklo trečios kartos kulkas, pirmasis klausimas buvo kodėl iš visų kitų prekės ženklų, siūlančių bešvinę amuniciją, reikia rinktis būtent suomių Lapua, juo labiau todėl, kad šie šoviniai parduodami už didesnę nei vidutinė kainą. Galbūt tik Sax amunicija yra brangesnė, viršijanti keturis eurus už vieną šovinį.
Atsakydamas į mano klausimą, kuo Lapua Naturalis yra geresnė už kitus konkurentų gaminius, Lapua atstovas paminėjo tris priežastis. Visų pirma, pabrėžiamas tikslumas, kuris itin išsiskiria iš konkurentų. Anksčiau Naturalis turėjo tokių problemų, tačiau sukūrus trečios kartos kulkas šios problemos nebėra. Dažnai iš medžiotojų tenka girdėti, kad bešvinė amunicija vamzdžiui neskani, bet į tai Lapua atstovas atsakė, kad bešvinė amunicija niekada nebus tokia tiksli kaip klasikinės kulkos su švino šerdimi, tačiau naujoji kulka yra maksimaliai tiksli. Tam, kad kulka atliktų savo darbą, svarbu ir tai, kad ji turi pataikyti tiksliai ten, kur efektyviai paveiktų medžiojamą gyvūną.
Antra, Naturalis suteikia platesnį kulkos greičio diapazoną, kuriame kulka gali efektyviai veikti ir po smūgio atsiverti grybo forma. Net iššovus iš penkių metrų, kulka atsiveria smūgio momentu. Prezentacijoje buvo galima apžiūrėti keleto kalibrų kulkas, iššautas į želatinos bloką. Pavyzdžiui, 9,3 mm N560 9,2 × 62 kalibro kulka atsivėrė skriedama ir 775 m/s, ir 495 m/s greičiu. Kulkos greičio diapazonas, kuriame ji efektyvi, yra nuo 450 m/s iki pat 950 m/s.
Trečia, pabrėžiama Lapua produkcijos kokybė. Iki šiol kompanija kūrė labai konservatyvios bendrovės įvaizdį, kaip nurodo patys atstovai. Lapua visuomet buvo garsi tuo, kad jos asortimente yra labai mažai įvairių kalibrų, o iki šiol kompanija daugiausia koncentravosi tik į kalibrus, populiarius tarp Skandinavijos medžiotojų. Dabar įmonė nusprendė išsiplėsti ir pardavinėti amuniciją daugiau kalibrų, nors vis dar nėra daugelio populiarių kalibrų. Paklaususi, kodėl, pavyzdžiui, jie nesiūlo kulkų kalibrui 7 mm Rem Mag, gavau atsakymą – jeigu Lapua negali garantuoti visiškos kokybės, ji net nebando tokių produktų siūlyti. Jeigu kalbame apie kainą, Lapua atstovai pabrėžia, jog medžiotojas ne visuomet pagalvoja apie tai, kad kulka yra vienintelis dalykas, jungiantis jį su medžiojamu gyvūnu. Jeigu kulka nekokybiška ir netiksli, ji nedaro to, ko reikia, ir gyvūnas pabėga. Eilinis medžiotojas nepagalvoja, kad, jeigu iš azarto tris kartus iššaunama į lapę, o vieno šovinio kaina yra beveik keturi eurai, tai sudėjus išeina brangoka lapė. Atsakingam medžiotojui svarbiausia rezultatas, o ne kaina, bet amunicijos kaina irgi turi įtakos tam, kaip dažnai medžiotojas eis į šaudyklą. Tai yra paprasta matematika, labai svarbi renkantis amuniciją.
Ar naujosios trečios kartos kulkos skiriasi nuo ankstesnių versijų? Atsakymas – taip, skiriasi, tačiau laikydamas rankoje du skirtingus šovinius šio skirtumo plika akimi nepamatysi. Skiriasi technologijos ir pačios kulkos konstrukcija, kuri irgi pagerina kulkos rodiklius ir darbą. Nors didžiausią dalį Lapua rinkos užima būtent sportinė amunicija, pavyzdžiui, mažo kalibro šoviniai biatlonui ir tolimajam šaudymui, tačiau medžioklė irgi yra svarbus įmonės segmentas. Svarbiausia, ką Lapua kalba apie ekologišką Naturalis amuniciją, yra tai, kad jie siūlo vadinamąjį švarų šūvį. Švarų įvairiomis prasmėmis. Verčiant iš anglų kalbos, clean shot reiškia ne tik taiklų, iškart užmušantį šūvį, bet ir tokį, kuriuo mėsa nebūna užnuodyta sunkiaisiais metalais ir nekenkia žmogaus sveikatai.
KAS BŪDINGA NATURALIS AMUNICIJAI?
Pirma, tai kontroliuojama ir optimali ekspansija, ideali skvarba, stiprus šoko efektas, nepriklausomas nuo šūvio. Kulkos konstrukcija yra vienalytė, neskylanti, o pataikius kulka išlaiko net iki 100 procentų pradinio svorio. Švarus šūvis vienu metu užtikrina ir tai, kad mėsos prarandama minimaliai, t. y. kulka gyvūno nesudrasko. Kulka įgauna grybo formą vos palietusi taikinį. Vertis ji pradeda nuo polimero antgalio, esančio kulkos gale, kuris priverčia kulką atsiverti vienodai, neskylant. Tai garantuoja maksimalų šoko efektą medžiojamam gyvūnui. Kulka vientisai lieta iš vario, ji veiks efektyviai ir pernelyg neišteps vamzdžio. Gamintojas pabrėžia, kad ši kulka turi milžinišką stabdomąją galią, negadinant gyvūno mėsos. Tačiau įsidėmėtina, kad ir sviedinys turi pataikyti į tinkamą vietą, kitaip kulka viena pati nieko nepadarys.
GALIMI KALIBRAI:
9,3 × 62 – 16,2 g,
.338 Lapua Mag (8,6 × 70) – 15 g,
.30-06 Spring. – 11 g,
.308 Win. (7,62 × 51) – 11 g,
6,5 × 55 SE – 9,1 g,
.243 Win. (6,16 × 51) – 5,8 g,
8 × 57 IS – 11,7 g.
IŠVADOS.
Kuri amunicija yra geresnė, atsakyti sunku – tai tas pats, kas pasakyti, kuris automobilis geresnis – Mercedes ar BMW. Vieno prekės ženklo gerbėjai kito prekės ženklo automobiliu vis vien nevažiuos, kad ir kokie būtų argumentai ir išvardyti pliusai. Lietuvoje vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių amunicijos pasirinkimą, yra kaina, o šiuo klausimu Lapua Naturalis neužima geriausių pozicijų. Taip pat amunicija gali turėti kad ir labai gerus rodiklius, bet medžiotojui tiesiog nepatinka šaudyti tokiomis kulkomis, ir šio aspekto neįmanoma paaiškinti, nes tai yra skonio klausimas. Pirmieji pojūčiai yra labai teigiami, taip pat amunicijos rodikliai padorūs. Tikiuosi, kad Normark, šios amunicijos platintojas Baltijos šalyse, sudarys galimybes amuniciją išbandyti bet kurią dieną, kad būtų galima geriau suprasti, ką kulka daro, kaip paveikia taikinį. Jeigu norite šaudyti bešvine amunicija, tai yra geras sprendimas, tuo labiau todėl, kad Lapua Naturalis pagrindinis motyvas yra pagarba medžiojamam gyvūnui.
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Praėjusią savaitę (kovo 13 – 18 d.) afrikinis kiaulių maras (AKM) patvirtintas 21 nugaišusiam šernui. 20 šernų gaišenų rasta Traupio, Troškūnų ir Kavarsko (Anykščių r.) ir 1 – Miežiškių (Panevėžio r.) seniūnijų miškuose.
Siekiant efektyvesnio AKM situacijos valdymo šernų populiacijoje, Europos Komisija (EK) kartu su Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija, Pasaulio gyvūnų sveikatos organizacija ir Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba organizavo vienos dienos mokymus, kuriuose EK ekspertai pateikė naujausią informaciją apie šernų populiacijos valdymą, stebėseną ir kontrolę.
„Tikimės, kad aktyviai bendradarbiaujant su medžiotojais, dalijantis patirtimi, bus galima sėkmingai vykdyti AKM prevencijos priemones, taikyti stebėsenos bei kontrolės priemones ir kryptingai reguliuojant šernų populiaciją, kiek įmanoma išvengti greito ligos plitimo mūsų šalyje“, – komentavo Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Skubios veiklos skyriaus vedėjas Marius Masiulis.
Šaltinis: www.vmvt.lt
Afrikinis kiaulių maras (toliau – AKM) yra viena agresyviausių virusinių ligų, kuriomis serga kiaulės. Priklausomai nuo padermės, dėl viruso gali kristi nuo 0 iki 100 proc. kiaulių ir šernų populiacijos. Žmogui šis virusas nepavojingas. Tačiau net to nenorėdamas ir apie tai nežinodamas jis gali daryti labai didelę įtaką viruso plitimui. AKM turi labai plačias plitimo galimybes. Jis perduodamas per tiesioginį kontaktą ar netiesioginio kontakto būdu per maistą, įvairius apyvokos daiktus, drabužius, transportą ir pan. Taip pat virusą platina ir Ornithodoros genties erkės, o jos laukinėje gamtoje ir yra pagrindinės viruso platintojos.
Imamasi griežtų priemonių
Pirmieji AKM atvejai Lietuvoje buvo pastebėti 2014 . sausio 24 d. Alytaus savivaldybėje, Daugų seniūnijoje, kur buvo rastas nugaišęs šernas, užsikrėtęs AKM virusu. Tą pačią dieną Šalčininkų savivaldybės teritorijoje buvo sumedžiotas Afrikinio kiaulių maro plitimo dėsningumai Lietuvoje šernas, kuriam atlikus reikiamus tyrimus, taip pat nustatytas AKM virusas. Tai sukėlė didelį nerimą mūsų šalyje. Buvo imtasi reikiamų priemonių, siekiant sustabdyti ligos plitimą.
Tik aptikus ūkį, kuriame laikomos kiaulės užsikrėtusios AKM virusu, priimamas labiausiai ūkininkus baiminantis komisijos sprendimas – gyvulius utilizuoti. Ūkininkai dėl to patiria milžinišką ekonominį nuostolį, bet tai būtina priemonė norint sustabdyti viruso plitimą.
Po tokio atvejo komisija nustato ir atitinkamas apsaugos zonų ribas, t. y. 3 arba 10 km spinduliu aplink ligos židinį, kur atliekami tam tikri tyrimai. Surašomi ūkiai, kuriuose auginamos kiaulės, paimami reikiami mėginiai. Komisija gali priimti sprendimą utilizuoti visas kiaules, auginamas 3 km spinduliu apie užkrato židinį. O gavus neigiamus tyrimo rezultatus, kiaulių mėsą leidžiama vartoti savoms reikmėms. Auginantys kiaules ūkiai, patenkantys į užkrėstos teritorijos ribas, privalo laikytis griežčiausių biologinės saugos reikalavimų, numatytų įstatymuose, atliekamos reikalingos apskaitos ir tyrimai.
Medžiotojams sugriežtinti veterinarijos reikalavimai medžiojant šernus. Nustatyta tvarka, kurios medžiotojai turi laikytis dorojimo aikštelėse, kokius mėginius turi pristatyti į VMVT teritorinį padalinį, ir kiti reikalavimai, kuriais yra bandoma sustabdyti plitimą ar tiesiog viruso nepaskleisti plačiau. Privaloma atlikti ir pateikti šernų apskaitą medžioklės plotų vienete. Taip pat, norint sumažinti šernų gausumą ir užkirsti kelią virusui plisti, šernus leidžiama medžioti ištisus metus.
Virusas išplitęs beveik pusėje šalies teritorijos
Iki šios dienos mūsų šalyje AKM plinta vakarų kryptimi. Kiekvienais metais viruso atvejų aptinkama vis daugiau ir vis naujose savivaldybėse bei seniūnijose. Palyginti su 2014–2016 m., AKM atvejų skaičiaus skirtumai akivaizdūs. 2014 m. virusas aptiktas 11 savivaldybių: Alytaus, Ignalinos, Jonavos, Kupiškio, Rokiškio, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Utenos, Varėnos ir Vilniaus. Iš viso užregistruoti 19 302 AKM atvejai. Viename stambiame ūkyje Ignalinos savivaldybėje, Rupinskų kaime, dėl padidėjusio kiaulių kritimo atlikus tyrimus iš 40 mėginių 90 proc. mėginių buvo infekuoti. Dėl to 19 217 kiaulės buvo utilizuotos. Tai didžiausias AKM proveržis mūsų šalies istorijoje. Tais pačiais metais dar buvo aptikti 85 viruso atvejai, iš kurių 76 laukinėje gamtoje. Didelį nerimą kelia tai, kad AKM virusas yra atsparus žemai temperatūrai, todėl yra aktyvus ištisus metus. Ši viruso ypatybė svarbi dėl to, kad vėlyvą rudenį šernai nukeliauja patį didžiausią atstumą. Šiuo metu AKM yra išplitęs beveik pusėje mūsų šalies teritorijos, t. y. 30,8 tūkst. km² ir aptinkamas 21 savivaldybėje (1 pav.). Lietuvoje, kaip ir kitose kaimyninėse valstybėse, stebima šiaurės vakarų ir vakarų plytimo kryptis. Taigi nuo pirmo registruoto avėjo 2014 m.
sausio 24 d. iki 2017 m. sausio 27 d. (beveik per trejus metus) virusas šia kryptimi paplito vidutiniškai 140 km atstumu. Lyginant su kaimyninėmis šalimis, viruso plitimo greitis yra labai nevienodas. Pavyzdžiui, Rusijoje virusas plinta (plito) 25 km per mėnesį greičiu, o Lenkijoje – iki 1,5 km per mėnesį. Lietuvoje vidutinis plitimo greitis yra 3,9 km per mėnesį. Be abejo, viruso plitimo greitį lemia šernų elgsena, jų populiacijų valdymas, kraštovaizdžio struktūra ir kiti veiksniai.
Kodėl virusas neplito taip greitai, kaip buvo tikėtasi iš pradžių? Šernai Lietuvoje palyginti yra sėslūs gyvūnai, gyvenantys stabiliomis, rišliomis socialinėmis grupėmis, o AKM viruso inkubacijos laikotarpis yra labai trumpas ir tai užtikrina, kad susirgę gyvūnai nenueina didelių atstumų. Skirtingais metais viruso plitimo greitis mūsų šalyje buvo nevienodas: 2014 m. plito 4,0 km/mėn. greičiu, 2015 m. – 4,7 km/mėn., o 2016 m. – 3,0 km/mėn. greičiu. Tokį skirtingą plitimo greitį gali lemti šernų tankumas teritorijoje ir kraštovaizdžio struktūra. 2014 m. virusas plito lėčiau dėl to, kad Pietryčių Lietuvoje vyrauja pušynai (pirma medžioklės plotų kategorija), mažiau žemės ūkio naudmenų, o tai lemia mažesnį šernų tankumą. 2015 m. virusui pasiekus Vidurio Lietuvos derlingus miškus, vyraujantį žemės ūkio kraštą, plitimo greitis padidėjo iki 4,7 km/mėn., tačiau 2016 m. viruso plitimo greitis labai sumažėjo. Pernai virusas galėjo plisti daug lėčiau dėl kitokios kraštovaizdžio struktūros, nes šioje teritorijoje miškai jungiasi daug mažiau ir sąlygos šernams pereiti į kitus miškų masyvus yra prastesnės.
Savivaldybėse registruotų viruso atvejų skaičius nevienodas
Skirtingose savivaldybėse registruotų AKM viruso atvejų skaičius labai nevienodas. 1 pav. matomi didžiausi židiniai šalyje. Didesnį šernų sergamumą šiose teritorijose gali lemti didesnis šių žvėrių tankis ploto vienete, kuris priklauso nuo buveinės, mitybos bazės ir populiacijos valdymo. Tačiau tokį keistą susidariusį vaizdą gali lemti ir kitokie niuansai.
Naudojantis oficialiosios statistikos portalo „Lietuvos Respublikos visuotinio gyventojų ir būstų surašymo geoerdviniais duomenimis“, galima rasti deklaruotą kiaulių skaičių savivaldybėse. Vertinant AKM registruotų atvejų priklausomybę nuo laikomų kiaulių skaičiaus savivaldybėse, matomas silpnas koreliacinis ryšys (2 pav.). Taigi suversti visą kaltę šernams dėl AKM viruso platinimo nėra visai išmintinga.
Tuo pačiu principu galima numatyti tolimesnio AKM plitimo kryptį. Kaip jau minėta anksčiau, bendra viruso plitimo tendencija kaimyninėse šalyse ir Rusijoje yra vakarų kryptimi. Lietuvoje AKM plitimo tendencija yra panaši kaip ir kaimyninėse valstybėse, tik skirtingais metais šiek tiek skiriasi: 2014 m. daugiau šiaurės vakarų kryptimi, 2015 ir 2016 m. ryškesnė išlieka vakarų kryptis (3 pav.). Kokie veiksniai gali lemti viruso plitimo kryptį? Viruso platintojai nėra tik šernai. Jį gali platinti ir kiti gyvūnai, taip pat žmonės, technika bei kt., tad plitimo kryptis gali priklausyti ir nuo jų. Tačiau kalbant apie pačių šernų platinamą virusą, kryptį gali lemti ir gamtinių kraštovaizdžio fragmentų jungimasis, t. y. kokios yra galimybės kraštovaizdyje judėti gyvūnams tarp išteklių šaltinių. Tai galėjo nulemti 2014 m. viruso šiaurės vakarų kryptį, nes Alytaus ir Lazdijų savivaldybių (kur užregistruoti pirmieji maro atvejai) šiaurės vakarinė dalis yra mažiau miškinga ir šernų judėjimas yra susijęs su šiaurės kryptimi. Todėl bendra visos Lietuvos 2014 m. AKM viruso plitimo tendencija yra šiaurės vakarų kryptimi.
Tekstas: K. Šimkevičius, M. Stapulionis
Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Gruodžio 10 dieną Kelmės rajono Raudgirio medžiotojų būrelio kolektyvas organizavo bene vieną pirmųjų medžioklių su varovais Lietuvoje, skirtą būtent moterims. Nors oras ir nedžiugino, 13 moterų, nepabūgusių lietaus ir nešinų medžiokliniais ginklais, atvyko į medžioklę, skirtą vien tik joms. Kelios iš jų, sukorusios net po kelis šimtus kilometrų, vėliau nesigailėjo smagiai praleisto laiko.
Moteris medžioklėje – vis dar retas reiškinys (vos 1,48 proc. visų medžiotojų Lietuvoje), tačiau Raudgirio medžiotojų būrelyje medžioja net 4 moterys, iš viso Kelmės rajone jų 12. Todėl šio būrelio moterys seniai reikalavo tokios medžioklės, skirtos tik moterims, kaip sakė būrelio pirmininkas Algirdas Šimulis.
Medžioklėje dalyvavusi Kelmės rajono garbės medžiotoja Virginija Grėbliauskienė medžioja jau 38 metus. Dalindamasi prisiminimais ji pasakojo, kad pradėjusi medžioti ji buvo viena iš pirmųjų moterų medžiotojų Lietuvoje, tačiau tikėjosi, kad moterų skaičius medžioklėje vis didės. Smagu, kad tarp vyrų atsiranda vis daugiau medžiojančių damų.
Medžioklė prasidėjo kaip įprasta – instruktažu. Įvadinį žodį taręs būrelio pirmininkas A. Šimulis trumpai supažindino svečius su Raudgirio medžiotojų būrelio istorija. Vyras juokavo, kad šis būrelis ypatingas ne tik tuo, kad jame yra daugiausia moterų medžiotojų visame rajone, bet dar ir todėl, kad šiuose plotuose išvesta ypatinga didžiųjų Raudgirio kiškių veislė, kurios gyvūnai daug didesni nei pilkieji kiškiai, todėl moterų prašė medžioklėje būti atidžioms ir nesumaišyti jų su stirnomis. Vėliau instruktažą tęsė ir su saugumo taisyklėmis bei medžiojamąja fauna medžioklėje supažindino medžioklės vadovė Birutė Grybienė. Vadovavimas šiai medžioklei tapo nelengvu iššūkiu pirmą kartą medžioklės vadove tapusiai Birutei. Ši medžioklė neįprasta labiausiai buvo vyrams, atlydėjusiems savo damas. Dažnas iš jų – medžiotojas, tačiau šį kartą dėl savo mylimų žmonų, draugių ar dukterų jiems ginklus teko palikti namuose ir tapti varovais: sušlapti kojas ir pasirūpinti sumedžiotu laimikiu.
Medžioklė buvo labai moteriška. Tarp laimikių – lapė ir legendomis apipintas didysis kiškis. Gal ne toks ir didelis, kaip būrelio vadovo pasakota medžioklės pradžioje, bet medžiotojai juk mėgsta linksmas istorijas. Medžioklės karaliene tapo Renata, tądien buvusi taikliausia ir sumedžiojusi kiškį. Ji apdovanota Medžioklės karalienės medaliu bei simboliniu prizu. Galbūt dėl prasto oro Medeinė nelepino stambiais laimikiais, tačiau medžioklė buvo išties įsimintina ir įspūdinga. Buvo smagu girdėti mišku aidint moterišką juoką, o vyrams – atrakcija stebėti, kaip moterys pažliugusiais miško keliais vairuoja džipus. Po sumedžioto laimikio pagerbimo laukė karalienės vakarienė bei medžioklės įspūdžių aptarimas prie židinio. Visos medžiotojos buvo pilnos emocijų ir geros nuotaikos, o organizatoriai tikisi, kad tokios medžioklės moterims taps tradicija.
Tekstas: RUGILĖ ŠIMULYTĖ
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Dalis Lietuvos universitetų turi mokslo ir mokymo reikmėms skirtus medžioklės plotus. Štai Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakultetas turi net keturis medžioklės plotų vienetus skirtinguose šalies regionuose. Didžiausias ir gausiausias medžiojamosios faunos yra Praviršulio tyrelio medžioklės plotų vienetas, esantis Radviliškio rajone, didžioji dalis šio medžioklės plotų vieneto patenka į Praviršulio tyrelio botaninio- zoologinio draustinio teritoriją. Tai gana unikali, pelkėta teritorija, kurioje labai gausi tiek medžiojamųjų, tiek nemedžiojamųjų gyvūnų, varliagyvių ir augalų įvairovė. Kitas pagal dydį yra Tulkiaragės medžioklės plotų vienetas, esantis Šilutės rajone, Nemuno deltos regioniniame parke. Tai taip pat unikalus medžioklės plotų vienetas: didžiąją dalį teritorijos užima Nemuno pavasarinių ir rudeninių potvynių užliejamos pievos, nendrynai, lapuočių krūmynai ir siauras miško ruožas. Aleksandro Stulginskio universitetui taip pat priklauso nedidelis medžioklės plotų vienetas Virbalgiryje, Vilkaviškio rajone. Šis medžioklės plotų vienetas patenka į Virbalgirio botaninio-zoologinio draustinio teritorijos ribas. Virbalgirio miškas yra vienas iš nedaugelio didesnių miškų Vilkaviškio rajone, kur susitelkia ir laikosi gausios stirnų, pilkųjų kiškių ir plėšrūnų populiacijos. Pats mažiausias universitetui priklausantis Kamšos medžioklės plotų vienetas yra Kauno rajone, Nemuno upės šlaituose ir raguvose, šalia universiteto miestelio. Šis medžioklės plotų vienetas taip pat patenka į saugomą teritoriją – Kamšos botaninį-zoologinį draustinį. Nors medžioklės plotų vienetas yra netoli Kauno miesto, apsuptas gyvenamųjų teritorijų, čia gausu stirnų, kiškių ir plėšrūnų, be to, tyrimai rodo, kad per šį medžioklės plotą migruodami eina briedžiai ir taurieji elniai, kartais užklysta ir kuriam laikui apsistoja šernų. Nemuno upės pakrantėje gyvena bebrai, ūdros, audinės bei ondatros.
Dirbdami išvardytuose medžioklės plotuose Miškų ir ekologijos fakulteto Medžioklėtyros laboratorijos darbuotojai ir jų vadovaujami studentai vykdo įvairius mokslinius tyrimus, rengia mokslines publikacijas tarptautinio lygio žurnalams, daktaro disertacijas, magistro bei bakalauro darbus. Mokslo ir mokymo medžioklės plotuose buvo atlikti stirnų genetinių ir morfometrinių požymių įvairovės tyrimai, dirbtinių tetervinų lizdaviečių ir dėčių naikinimo bei gyvūnų lankymosi laižyklose tyrimai. Šiuo metu atliekami šernų gaudymo ir žymėjimo įsagais į ausis tyrimai, siekiant nustatyti šernų pasiskirstymą teritorijoje, judėjimą ir migracijos kelius. Šis tyrimas jau davė įdomių rezultatų. 2015 metais Praviršulio tyrelio medžioklės plotuose per pačias Kalėdas į gaudyklę įkliuvęs ir įsagais ausyse pažymėtas jaunas patinėlis 2016 metų pabaigoje buvo sumedžiotas Biržų rajone. Per metus jis nukeliavo 120 km.
Universitetui priklausančiuose mokslo ir mokymo medžioklės plotuose atliekama daugybė įvairių tyrimų, kuriems aprašyti prireiktų daugybės žurnalo puslapių. Svarbu paminėti tai, kad kasmet atliekama gyvūnų apskaita, vertinama žiemos ganyklų būklė bei elninių žvėrių poveikis miškui, bebraviečių inventorizacija, matuojami visų sumedžiotų gyvūnų kūno morfometriniai rodikliai ir t. t.
Be vykdomų tyrimų mokslui ir mokymui skirtuose medžioklės plotuose organizuojamas studentų mokymas – mokomosios praktikos. Pirmosios studijų pakopos miškininkystės ir ekologijos dieninių ir ištęstinių studijų studentams organizuojamos stuburinių gyvūnų biologijos, medžioklėtyros pagrindų bei ornitologijos mokomosios praktikos. Per šias praktikas studentai mokosi pažinti laukinių gyvūnų pėdsakus ir kitas veiklos žymes, atlikti gyvūnų apskaitą pagal pėdsakus ir ekskrementus, vertindami elninių žvėrių žiemos ganyklų būklę ir elninių žvėrių daromą poveikį miškui studentai išmoksta įvertinti laukinių gyvūnų gyvenamąją aplinką. Per mokomąsias praktikas studentai taip pat dalyvauja mokomosiose medžioklėse varant. Šią praktiką studentai privalo atlikti mokydamiesi trečiame kurse. Studentai, turintys medžiotojo bilietą, gali dalyvauti kaip medžiotojai, kitiems studentams ĮDOMU IR PRAVARTU • MOKYMAS Tekstas: DR. GINTARĖ SABALINKIENĖ tenka varovų pareigos. Šios praktikos studentams palieka didžiausią įspūdį. Tiesa, jos būna visokios. Pasitaiko atvejų, kai studentai į praktiką atvyksta netinkamai pasiruošę, pvz., merginos su aukštakulniais, o vaikinai su sportiniais bateliais, studentai paklysta, dėl prasto oro arba šokdami per vandens pilną griovį sušlampa kojas. Tačiau sužino, kad per kitą praktiką reikia dėvėti tinkamą aprangą, einant šlapiu mišku nepatingėti paieškoti sausesnių perėjimo vietų ir t. t. Vis dėlto baigdamas Miškų ir ekologijos fakultetą studentas turi būti artimai susipažinęs su mišku.
Per mokomąsias praktikas studentai turi galimybę pamatyti medžioklę iš arti, dažnas studentas, išklausęs Medžioklėtyros pagrindų kursą bei dalyvavęs praktikoje, nutaria tapti medžiotoju. Beje, išlaikę medžioklėtyros pagrindų egzaminą Miškų ir ekologijos fakulteto studentai turi teisę laikyti medžiotojo bilieto egzaminą nelankydami medžiotojų kursų. Tai leidžia studentams sutaupyti šiek tiek pinigų. Net ir tie studentai, kurie iš anksto nusiteikę prieš medžioklę, išklausę paskaitas, kuriose medžioklė apibūdinama kaip racionalus laukinių gyvūnų populiacijų tvarkymas, paaiškinama, kodėl gyvūnų populiacijas turi valdyti žmogus ir kokios pasekmės laukia miškininkų, miškų valdytojų ir ūkininkų, jei medžiojamųjų gyvūnų gausa nebus sureguliuota iki optimalios ribos, pakeičia savo požiūrį į medžiotojus ir medžioklę. Išklausius šį kursą net ir merginoms tampa aišku, kodėl reikia sumedžioti „bembį“.
Mokomosiose medžioklėse nepamirštama ir medžioklės kultūra. Medžiokles lydi medžioklės ragų signalai, kuriais prasideda ir baigiasi kiekvienas varymas, pagerbiami sumedžioti žvėrys. Pūsti medžioklės ragą studentai turi galimybę mokytis universitete visiškai nemokamai. Pasibaigus medžioklėms, gerbiant sumedžiotus žvėris, kūrenami laužai, renkamas medžioklės karalius, studentai visuomet vaišinami ant laužo virta šurpa. Taigi universitetui mokslui ir mokymui skirti medžioklės plotai yra ypač reikalingi tiek atliekant įvairius mokslinius tyrimus, tiek ruošiant būsimus specialistus.
Tekstas: DR. GINTARĖ SABALINKIENĖ
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
LR AM Kauno RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai šių metų vasario mėnesio pradžioje sulaukė pranešimo iš Kauno medžiotojų klubo „Žiemkelis“ medžiotojų apie jų ploto vienete rastas kilpas, skirtas medžiojamiesiems gyvūnams gaudyti. Nieko nelaukdami pareigūnai nuvyko ir apžiūrėjo Kauno r., Kluoniškių km. esantį mišką. Miške buvo rasta kilpų pastatytų ant žvėrių migracijos takų. Į vieną iš kilpų buvo įkliuvusi ir lapė. Deja, pareigūnai niekuo lapei padėti jau nebegalėjo…Prie į kilpą pakliuvusios lapės buvo pastatyta slapta vaizdo stebėjimo kamera.
2017 m. vasario 21 d. pareigūnai slaptos kameros pagalba nustatė asmenį, kuris medžiojo draudžiamais įrankiais. Bendradarbiaujant su Kauno AVPK Kauno RPK 1-osios veiklos skyriaus pareigūnais buvo apžiūrėta sodyba, kurioje gyvena vaizdo įraše įsiamžinęs pilietis. Tai Kauno rajono, Dievogalos kaimo gyventojas, aplinkosaugininkams bei policininkams gerai žinomas K. P., kuris ne kartą jau buvo sulaikytas medžiojantis draudžiamais įrankiais.
Atlikus apžiūrą K.P. sodyboje buvo rasta ir paimta 12 vnt. metalinių kilpų, du draudžiamais įrankiais sumedžioti pilkieji kiškiai, dvi sumedžiotos lapės bei išdoroto pilkojo kiškio kailis. Pilietis K.P., kaip ir kiekvieną kartą, kategoriškai neigė savo kaltę.
„Kilpininkui“ buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas, paimti draudžiami įrankiai, neteisėtai sumedžioti gyvūnai. Medžiaga pagal kompetenciją perduota nagrinėti Kauno apylinkės teismui. Pažeidėjui gresia bauda iki 1800 EUR ir teks atlyginti padarytą žalą gamtai, kuri gali siekti iki 1500 EUR.
LR AM Kauno RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai rekomenduoja medžiotojams dažniau pasivaikščioti po savo medžioklės ploto vienetus, nes pareigūnų patirtis leidžia teigti, kad „kilpininkai“ darosi aktyvesni, kai medžiotojai ne taip aktyviai lankosi miškuose, kai pasibaigia medžioklių „varant“ sezonas.
Kviečiame piliečius ir toliau būti neabejingais ir apie pastebėtus gyvosios gamtos išteklių naudojimo pažeidimus informuoti Bendruoju pagalbos centro numeriu 112.
Šaltinis: www.krd.am.lt
Šiuo metu svarbiausia kontroliuoti ir reguliuoti šernų populiaciją, bet jokiu būdu ne naikinti. Pasak Europos Sąjungos komisaro, atsakingo už sveikatą ir maisto saugą, Vytenio Andriukaičio, faktiškai tai neįmanoma. „Neįrodyta, kad sumažinus šernų populiaciją beveik iki nulio bus pašalintas kiaulių maras“, – po Aplinkos ministerijos atstovų susitikimo su V. Andriukaičiu sakė Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vyresnioji specialistė Jolanta Urbelionytė. Būtent todėl svarbiausia toliau intensyviai ieškoti nugaišusių šernų, surinkti juos ir utilizuoti, o ne iššaudyti gyvus.
Ekstremali kiaulių maro situacija Lietuvoje atšaukta dar pernai, bet tai nereiškia, kad Lietuvos medžioklės ūkis normalizavosi. Vis dėlto, pasak J. Urbelionytės, dabar žinoma, kaip su epidemija kovoti, ką daryti, kad infekcija neplistų. Pareigūnė pabrėžė, kad draudimai rengti medžiokles ir medžioti su šunimis taip pat buvo atšaukti, o plotuose, kur bus nustatyta naujų infekcijos atvejų, jokių apribojimų taikoma nebus. Taip pat nerekomenduojama intensyvi medžioklė, kurią skatina mokamos išmokos už pateles (daugiausia galima gauti už vyresnę nei dvejų metų šernę). Aktyvi žmonių veikla miške ir intensyvi medžioklė verčia gyvūnus labiau judėti ir migruoti į kitus plotus. Jeigu kokioje vietoje infekcija iš tiesų yra, tai šitaip ji tik greičiau paplis. Masinės šernų medžioklės nuspręsta atsisakyti.
Dabar medžiotojai kviečiami dažniau (ir darbo dienomis) medžioti individualiai, be varovų, tyliai apvaikščioti miškus ir laukus, kad kuo greičiau rastų nuo ligos nugaišusius gyvūnus ir utilizuotų juos, pranešdami apie kiekvieną atvejį. Utilizuojama prižiūrint Maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) vietos atstovams, nes utilizacijos duobė turi būti pakankamai gili, reikia naudoti tinkamas dezinfekcijos priemones ir vietą sutvarkyti pagal biologinės saugos reikalavimus. Jeigu šernai randami tokioje vietoje, kur juos patogu išvežti, VMVT apsiima gyvūnų liekanas utilizuoti pati. J. Urbelionytė pabrėžė, kad tokia plotų stebėsena šiuo metu laikoma efektyviausia afrikinio kiaulių maro epidemijos kontrolės priemone.
Visuomenėje ir mokslo pasaulyje žinomas biologas, biomedicinos mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Biologijos katedros profesorius Algimantas Paulauskas pabrėžė, kad populiacijos naikinimas nieko gero neduos. Toks požiūris anksčiau buvo ir Rusijoje, bet dabar jie labiau koncentruojasi ties teritorijų valymu. Maras pats nedings, vis tiek liks kad ir nedidelių infekcijos židinių. Vis dėlto populiacija ilgainiui susireguliuos. Panašiai yra Ispanijoje, kur šernų skaičius buvo sumažintas, o dabar tik reguliuojamas. Lietuvoje, vietose, kur kiaulių maras paplito, šernų vis tiek yra. Pagal imunologijos duomenis, jie yra viruso nešiotojai.
A. Paulauskas teigė, kad epidemijos tankiose populiacijose yra natūralus reiškinys. Tas pats vyko, kai Lietuvoje siautė paprastasis kiaulių maras. Siekiant apriboti infekcijos plitimą, šernų populiaciją reikia vėl sumažinti, bet tai darytina protingai. Medžiotojai supranta situaciją ir jau seniai patys reguliuoja šernų skaičių. Tačiau dabar, kai šių kanopinių mažėja, daugelis kolektyvų jau tausoja šernes. Kai kuriose vietose, kur buvo maras, šernai apskritai nemedžiojami. Pabaigoje A. Paulauskas sakė, kad ekologinė situacija pasaulyje kinta. Keičiantis klimatui iš pietinės žemyno dalies į šiaurinę atklysta mūsų platumose iki šiol nebūtų infekcijų. Tai irgi natūralus procesas. Afrikinis kiaulių maras tikrai nėra paskutinė egzotiška liga, su kuria mūsų kraštuose teks susidurti ir kovoti.
Tekstas: KATARYNA ŠTERNA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!