Tiksliai paleistas šūvis yra vienas pagrindinių sėkmingos medžioklės principų, bet ne mažiau svarbūs ir kiti veiksniai. Pirma, ginklas, optika ir amunicija turi veikti darniai. Antra, reikia pasirinkti konkrečiai medžioklės rūšiai ir medžiojamajam gyvūnui tinkamą amuniciją. Trečia, reikia taikliai iššauti laikantis visų saugumo reikalavimų. Ketvirta, sėkmę lemia pataikymo vieta. Geriausia, kad medžiojamasis gyvūnas stovėtų atsisukęs šonu į medžiotoją, kad būtų užtikrintai mirtinai pataikyta į krūtinės ląstos sritį. Šaunant į gyvūną, atsukusį į medžiotoją krūtinę, mirtino pataikymo tikimybė tėra 10–15 procentų. Geriausiu atveju gyvūnas nubėgs sveikas, blogiausiu – bus sužeistas nemirtinai.
SITUACIJA. Medžioklė su varovais. Sniego nėra, užtat lyja be perstojo. Antrasis varymas, oro sąlygos absoliučiai nemalonios. Be šernų medžiojami ir elnių patinai. Liko kelios licencijos, todėl kiekvienas nori sulaukti savo gražuolio. Pačioje antrojo varymo pradžioje priešais medžiotoją išeina elnias. Ateina neskubėdamas, sustoja maždaug už 100 metrų. Atsisukęs krūtine, kiek įstrižai. Medžiotojas turi nuspręsti. Kadangi trofėjus atrodo įspūdingai, nusprendžiama šauti, nelaukiant, kol gyvūnas pasisuks. Po šūvio iš gyvūno šono pasklinda garų kamuolys. Elnias apsigręžia ir dar kartą matyti garų debesėlis. Antras šūvis akivaizdžiai nesėkmingas. Medžiotojas per raciją praneša, kad patinas sužeistas, galbūt į plaučius. Po varymo medžiotojas kartu su vienu varovu ir šunimi eina gyvūno ieškoti. Aiškiai matyti vieta, kur elniui pataikyta, kur jis sukosi aplinkui ir nubėgo. Sniego nėra, bet purve matyti pėdsakai. Varovas nustato – kanopos praskėstos, vadinasi, sužeistas. Bet tuo viskas ir baigiasi – kraujo ant prilijusios žemės rasti nepavyksta. Šuo nueina kiek kitaip, nei medžiotojas manė. Jo nuomone, elnias ėjo kiek į dešinę, bet šuo nubėga tiesiai į priekį. Sniego nėra, kraujo ant takelio įžiūrėti neišeina. Šuo elnią suranda maždaug už 130 metrų nuo šūvio vietos. Gyvūnas ėjo sukdamasis, įlindo į krūmyną ir nukrito. Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Puikus šuns darbas ir džiaugsmas medžiotojui!
Šuo elnią rado maždaug už 130 metrų nuo šūvio vietos. Gyvūnas gulėjo krūmuose, šone matoma žaizda
PATAIKYMO VIETA. Vežant laimikį į apdorojimo aikštelę, aiškiai matyti vienas pataikymas. Į pilvą. Diriant paaiškės, kur ir kaip pataikyta. Apdorojimo vietoje paaiškėja, kad elniui pataikyta tik kartą ir gana keistai – iš priekio tam tikru kampu į pilvą. Įdomu, kad Anima Libra kulka kūną perskrodė net ne įstrižai. Ji įskriejo tiesiai į kūną, palei kraštą kiek nuožulniai pataikė į sėdmenį. Ten ji ir liko, nutraukusi sėdmens arteriją, priversdama gyvūną tiesiog greitai nukraujuoti. Regis, visiškai netikėtas pataikymas, nes gyvūno širdis, plaučiai, kepenys buvo visiškai nepaliesti. Neeilinė medžiotojo sėkmė. Kiek pakrypusi kulka būtų gyvūną tik sunkiai sužeidusi. Galima pridurti, kad prieškario medžioklės literatūroje toks pataikymas buvo apibrėžiamas kaip negarbingas, nes jis dažniau sužeidžia negu nugalabija.
MORALAS. Aišku, medžioklėje reikia rizikuoti, bet kiekvieną rizikos veiksnį reikia atsargiai įvertinti. Kartais rizika atsiperka trofėjumi. Tyrinėjant šį klausimą sunku suprasti, kodėl tam tikrose situacijose iš tiesų mirtinai sužeistas gyvūnas sugeba nubėgti ilgus atstumus, o kitomis situacijomis, regis, pataikius nesėkmingai, jis nugaišta labai greitai. Vis dėlto šioje situacijoje daug ką lėmė medžioklės sėkmė, nes tokį pataikymą retas pavadintų sėkmingu. Todėl literatūroje daug kur nurodyta, kad reikėtų vengti šauti gyvūnui į krūtinę, ir šis atvejis tai parodo. Gyvūnui atsistojus krūtine prieš medžiotoją, net kiek pasisukus, sunku įvertinti ir suprasti, kur tiksliai lėks kulka. Šiek tiek į dešinę ar į kairę, ir pataikoma tiesiai į krūtinę arba ir pilvą. Tokiose situacijose kiekvienas turi įvertinti savo galimybes pagal konkrečias sąlygas.
Tekstas: LINDA DAMBROVSKA Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Planuojami nauji mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius. Mokestis už medžiojamųjų gyvūnų išteklius įskaitomas taip: 30 procentų mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius – į savivaldybės, kurios teritorijoje išgaunami medžiojamųjų gyvūnų ištekliai, biudžetą ir teisės aktų nustatyta tvarka naudojamas Savivaldybių aplinkos apsaugos rėmimo specialiajai programai finansuoti, o 70 procentų į valstybės biudžetą ir teisės aktų nustatyta tvarka naudojamas Aplinkos apsaugos rėmimo programai finansuoti.
Lapuočių ir mišrūs lapuočių su spygliuočiais medynai (spygliuočių – iki 50 procentų) – 2,08(Eur/ha)
Mišrūs spygliuočių su lapuočiais medynai (lapuočių – nuo 25 iki 50 procentų) – 1,40(Eur/ha)
Mišrūs spygliuočių su nedidele lapuočių priemaiša medynai (lapuočių – nuo 11 iki 24 procentų) – 1,04(Eur/ha)
Gryni pušynai su ne didesne kaip 10 procentų kitų medžių rūšių priemaiša – 0,52(Eur/ha)
Laukai (žemės ūkio naudmenos ir krūmynai) Marijampolės apskrityje – 0,32(Eur/ha)
Laukai (žemės ūkio naudmenos ir krūmynai) kitoje Lietuvos Respublikos dalyje – 0,28(Eur/ha)
Vandens telkiniai 0,12“
Teikia Seimo nariai:Kęstutis Mažeika, Aurimas Gaidžiūnas, Petras Nevulis, Valius Ąžuolas
Kaip sakoma, kas tinka viskam, tas netinka niekam, ir tam tikra prasme kalibras .243 Winchester yra tai, kas iš pažiūros tinka viskam, bet šiek tiek trūksta, kad taptų universaliu sprendimu. Tai kalibras, kuriuo daugelyje šalių negalima medžioti stambiųjų žvėrių, pavyzdžiui, elnių. Nors juo sumedžioti briedį įmanoma beveik taip pat kaip su zaporožiečiu pervažiuoti dramblį, vis dėlto kiekvienai sėkmės istorijai tenka antra tiek nesėkmių.
Šis kalibras dienos šviesą išvydo 1955 metais, jis buvo sukurtas pagal 7,62 × 51 (.308 Winchester) tūtelę, sumažinus jos kaklelio skersmenį iki 6 mm (0,243 colio). Palyginti maža atatranka ir plačios panaudojimo galimybės labai greitai pavertė jį vienu populiariausių kalibrų pasaulyje. Sėkmės pagrindas buvo puiki kombinacija – lengvos kulkos (70–85 greinai) ir geros tolimojo šaudymo galimybės varmintų medžiotojams, o sunkesnės kulkos (150 greinų) – stambesniems laimikiams.
Reklama
Didžiausias kalibro .243 Win privalumas yra tas, kad jo galia yra pakankamai didelė vidutinio dydžio gyvūnams nugalabyti, o atatranka, su kuria susitvarko bet kuris medžiotojas, leidžia iššauti ramiai ir tiksliai. Nors šis kalibras gali praversti turint peties traumą ar bijant šūvio, vis dėlto jis nėra taip plačiai naudojamas kaip, pavyzdžiui, kalibrai, kurių kulkos diametras 6,5 ir 7 mm. Visi, kas vis dėlto naudoja šį kalibrą stambesniems žvėrims, turi suprasti stipriąsias ir silpnąsias šios kulkos puses bei puikiai žinoti gyvūno anatomiją, kad nugalabytų jį kuo neskausmingiau. Su .243 Win galima pasiekti ir didelių pergalių, ir milžiniškų nesėkmių – viskas priklauso tik nuo šaulio gebėjimų.
.243 Win idealiai tinka gyvūnams, sveriantiems 40–60 kg, užtat rezultatai įvairūs medžiojant 80 kg sveriančius žvėris. Į šį svorio apribojimą reikia atsižvelgti ne todėl, kad stambaus gyvūno nebūtų galima sužaloti mirtinai, bet todėl, kad, pavyzdžiui, pataikius į plaučius, net kai žaizda kraujuoja, gyvūnas kris lėčiau nei pašovus didesniu kalibru ir galės nueiti dar nemažą atstumą. Taigi šiuo kalibru šaunant į stambesnį žvėrį svarbiausia – pataikymo vieta. Kaip tik dėl šios priežasties šis kalibras netinka medžioklėje su varovais, šaunant į ką nors stambesnį nei pernykštis šerniokas. Tiesiog kulka neturi pakankamai energijos, kad nugalabytų greitai ir efektyviai. Stambiems laimikiams galima pasirinkti iš daug tinkamesnių kalibrų nei .243 Win.
.243Win idealiai tinka gyvūnams, sveriantiems 40– 60 kg, užtat rezultatai įvairūs medžiojant 80 kg sveriančius žvėris.
Geriausius rodiklius .243 Win demonstruoja iki 200 m, nors, palyginus .243 Win, 7 mm Rem Mag ir .308 Winchester, nulėkusi 300 m pirmoji kulka kris ne daugiau kaip ties 26 cm, antroji – vidutiniškai 27–30 cm, o trečioji – 40 cm. Vis dėlto, palyginus šių kalibrų galimybes, šaunant kalibru .243 Win į briedį, stovintį už 300 m, bus padaryta minimali žala (atsižvelgiant į pataikymo vietą), šaunant 7 mm Rem Mag briedis greičiausiai kris, o su .308 Win šūvis bus mirtinas, jeigu tik kulka iki briedžio nulėks (pasakyta su žiupsneliu ironijos, nes iš tokio nuotolio ir .308 Win yra efektyvus, jeigu tik šaulys žino, ką daro).
Kalibru .243 Win šaunant iš toliau nei 200 m, gyvūnas neparodys ryškios reakcijos po šūvio ir prieš krisdamas dar gali nueiti didelį atstumą. Todėl, kad išvengtumėte tokių situacijų, taikykitės į mentę, jeigu tik kulka yra skirta tokiai užduočiai. Šį sąlyga svarbi medžiojant ir stambesnius, ir smulkesnius gyvūnus. Atsižvelkite į tai, kad iš toli vėjas labai veikia kulką, todėl sumažėja galimybė tiksliai iššauti.
Naudojant .243 Win 55–105 greinų kulkas, rezultatai bus puikūs medžiojant lapes ir stirnas. Pagal šovinio gamintoją, tipą ir kulkos svorį, jos greitis vamzdžio gale gali siekti net ne visus 1200 m/s; nulėkusi 300 m kulka kris ties 20–35 cm. Balistiniu atžvilgiu 95 greinų (6,15 g) Hornady kulka Superformance yra fantastiška, nors atsižvelgtina, kad ji patiks ne visiems vamzdžiams.
Įdomu, kad iš pradžių .243 Win buvo skirta varmintavimui, bet žmonės veikiai suprato, kad šį kalibrą galima panaudoti plačiau. Vis dėlto gerai pataikius kalibras bus mirtinas ir tauriajam elniui, bet Baltijos šalyse ir kituose kraštuose į stambesnių žvėrių medžioklę šiuo kalibru žiūrima vis atsargiau. Gera žinia ta, kad .243 Win šovinius siūlo beveik bet kuris amunicijos gamintojas už gana malonią kainą. Tai yra kalibras ir šaudyklai, ir medžioklei, bet medžioklėje jis naudotinas protingai, nepervertinant jo galimybių.
Tekstas: LINDA DAMBROVSKA Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Medžioklės etika ir kultūra prasideda ne nuo kašmyro kostiumo ir gražių sagų ar trimito garsų miške. Tai, be abejo, yra nuostabios ir labai pageidautinos detalės, bet jos yra tik mūsų meilės medžioklei ir pagarbos istorijai išraiška. O kas svarbiausia? Žinios! Informacija apie medžioklės dalykų visumą, kaip jie susiję su šalies ekonomika, kokia medžiotojų darbo reikšmė ne tik kontroliuojant medžiojamųjų gyvūnų populiacijas, bet ir šalinant nuostolius, tvarkant miško plotus, saugant aplinką ir t. t.
Įdomus pasakojimas iš kaimynų. Latvijos bavarų pėdsekių klubo narių Ilzės Kuplenos ir Armando Sanderio medžioklės kompanionės Ambros z Kyncelovej palikuonis Nixonas Pathfinderis Challenge gyvena Lenkijoje, medžiotojų Łochyńskių šeimoje. Jis ne tik aktyviai dalyvauja medžioklėje, ieškodamas sužeistų gyvūnų, bet ir prisideda prie vaikų ir jaunimo švietimo.
Lenkijos medžioklės asociacijos nariai, t. y. medžiotojų būreliai, patys organizuoja įvairias visuomenines iniciatyvas, pavyzdžiui, pamokas Medžiotojai vaikams. Būrelis Ryś (lenk. Lūšis) Vakarų Lenkijos Choščno miestelyje reguliariai rengia pamokas jaunajai kartai. Visas išlaidas padengia medžiotojų būrelio nariai, o dalyviams šios paskaitos nemokamos.
Klauskite artimiausioje ginklų parduotuvėje.
Marta Łochyńska kilusi iš medžiotojų šeimos. Ji savo pažymėjimą gavo dar prieš septynerius metus, o jaunesnioji sesuo Malvina – prieš ketverius. Marta ne tik medžioja, bet ir groja medžiotojų orkestre – pučia didžiąją par force valtorną. Martos tėvas Pavelas medžioja jau 35 metus ir dabar kartu su dukterimis metų amžiaus ir žinias apie medžioklę kaupė nuo pat pradžių. Marta pasakoja, kad Lenkijoje plačiosios visuomenės požiūris į medžiotojus ir medžioklę yra dar katastrofiškesnis nei Lietuvoje – gamtos sergėtojai žaloja medžioklės infrastruktūrą ir organizuoja plačius protestus, nors nieko nežino nei apie medžioklės ūkį, nei apie medžiotojų darbą. Taigi, kad informuotų visuomenę, parodytų medžioklės tradicijas ir šviestų jaunąją kartą, būrelis Ryś, Łochyńskių šeima ir kiti medžiotojai nusprendė rengti pamokas, į kurias kaip kompanionas ir medžioklinių šunų atstovas imamas ir bavarų pėdsekys Nixonas.
Nuo šių metų būrelis Ryś pradėjo medžioklės paskaitų seriją. Į užsiėmimus medžiotojų namelyje kviečiama 40–60 įvairaus amžiaus vaikų. Jaunosios medžiotojos ir jų kolegos pasakoja apie medžiojamųjų gyvūnų rūšis, buveines ir populiacijas, apie medžiotojų atliekamą darbą, medžioklės ūkio reikšmę, aplinkos ir gyvūnų apsaugą, įvairius tyrimus ir kitus darbus, taip pat mokoma medžioklės istorijos ir tradicijų. Vaikai klausosi medžioklės muzikos ir susipažįsta su medžiokliniais šunimis. Nixonas labai aktyviai įsitraukia į pamokas. Dėl jo vaikai įsidėmi daug daugiau naudingos informacijos ir praktikoje mokosi dirbti su medžiokliniu šunimi. Taip išmokstama įvairios miško ir medžioklės išminties, o bavarų pėdsekių veislė užkariauja daugelio širdis.
Artimiausioje ateityje Ryś nariai planuoja parengti programą patiems mažiausiems vaikams. Greičiausiai darželiuose bus pasakojamos įvairios istorijos ir pasakos, per kurias mažieji atras miško ir medžioklės pasaulį ir sužinos apie žmogaus vaidmenį jame.
Tekstas: LINDA DAMBROVSKA Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Istorija prasidėjo nuo teroro aktų Paryžiuje, kai Europos Komisija (EK) pasinaudojo šia siaubinga tragedija, kad, prisidengdama kova su terorizmu, pabandytų iš esmės pakeisti Šaunamųjų ginklų direktyvą. Vis dėlto šios galimos pataisos buvo orientuotos ne į teroristus, kurie direktyvų neskaito, o į teisėtus šaunamųjų ginklų savininkus – medžiotojus ir šaulius sportininkus. Nuo pat pradžių jau praėjo maždaug pusantrų metų, ir tik dabar Europos Parlamentas (EP) patvirtino tas direktyvos pataisas, dėl kurių visai neseniai trišaliuose pokalbiuose susitarė Europos Taryba (ET), EP ir EK.
Daugelis klausė, kodėl pataisos taip ilgai ir sunkiai derinamos. Todėl, kad į sunkią kovą už savo teises stojo medžiotojų ir šaulių interesams atstovaujančios organizacijos. Europos Parlamentas balsuoja dėl Šaunamųjų ginklų direktyvos pataisų Iš projekto pavyko išbraukti keletą labai kvailų reikalavimų, tačiau liko ir įvairių naujovių. Dar kovo pradžioje tarptautinėje parodoje IWA OutdoorClassics 2017, kuri vyko dar prieš balsavimą, EP susitiko Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacija (FACE) ir šaulių interesus ginančios organizacijos Firearms United atstovai, kad aptartų esamą situaciją ir galimą jos eigą ateityje. Trišaliuose pokalbiuose pasiektas kompromisas vis dar numatė įvairius apsunkinimus, kurių daugelyje šalių nebus įmanoma greitai įgyvendinti. Rūpestį kėlė ir tai, kad pataisų projekte buvo numatyta po dvejų metų iš naujo įvertinti direktyvos reikalavimų įvedimo rezultatus.
Kai kurios numatytos pataisos buvo prilygintos pjaustomam saliamiui. Tokiomis pataisomis būtų nupjauti keli gabalėliai, po dvejų metų dar keli, ir taip tęstųsi metais, kol medžiotojų ir šaulių teisė įsigyti, laikyti ir naudoti šaunamuosius ginklus būtų sumažinta iki minimumo. Vienas EK argumentų buvo tai, kad yra mažiau ir labiau pavojingų ginklų. Pavojingesniems būtų galima priskirti pusiau automatinius ginklus, remiantis tik tuo, kad per teroro aktus nusikaltėliai naudojo automatinius ginklus pusiau automatiniu režimu.
Pristatydama direktyvos pataisas EK jau iš pradžių iškraipė faktus, dažnai sutirštindavo situacijų padarinius, taip pat nebuvo įvertintas ekonominis direktyvos pataisų poveikis. Pagal tai, kaip EK vertina šaunamuosius ginklus, ir sunkiuosius krovininius automobilius reikėtų uždrausti vien todėl, kad Nicoje jie buvo naudojami vykdant teroro aktus.
Reklama
Kovo 14 dieną EP pritarė Šaunamųjų ginklų direktyvos pataisoms, atmesdamas visus galimus pasiūlymus, kurie buvo pateikti prieš balsuojant.
Direktyvos pagrindas yra sąlygos ir kriterijai, pagal kuriuos privatūs asmenys gali teisėtai įsigyti, laikyti ir gabenti šaunamuosius ginklus ES šalyse. Kompromisas dėl tokios redakcijos buvo pasiektas šių metų sausį.
Vienas EK argumentų buvo tai, kad yra mažiau ir labiau pavojingų ginklų. Pavojingesniems būtų galima priskirti pusiau automatinius ginklus, remiantis tik tuo, kad per teroro aktus nusikaltėliai naudojo automatinius ginklus pusiau automatiniu režimu.
Lietuvos medžiotojai galėtų paklausti – kaip mūsų interesams atstovaujama Europos institucijose? Per pastaruosius metus FACE intensyviai dirbo ir bendradarbiavo su EP nariais, kad pakeistų pataisų projektą, išbrauktų nepagrįstus numatytus apribojimus, kad būtų parengtas subalansuotas ir suprantamas direktyvos tekstas. Prieš galutinį balsavimą buvo nuspręsta neremti paskutinės minutės pasiūlymų, nes dėl jų kiltų naujų diskusijų ir taip rizikuojama, kad į direktyvos pataisas bus vėl įtraukta nepagrįstų draudimų.
Naujasis FACE generalinis sekretorius Ludwigas Willneggeris nurodė, kad galutinį EP balsavimą galima laikyti geru rezultatu Europos medžiotojams. Vis dėlto nėra iki galo aiškūs įvairūs nauji šaunamųjų ginklų autorizacijos, licencijų išdavimo, atnaujinimo ir pratęsimo reikalavimai, taip pat ginklų laikymo klausimai. Didelė galimybė, kad ši direktyvos redakcija lems pernelyg griežtus nacionalinius reikalavimus konkrečiose ES šalyse. Todėl FACE toliau koncentruosis į tai, kad direktyvos reikalavimai būtų protingai integruojami į nacionalinius teisės aktus, padėdama vietos medžiotojų bendrijoms ir jas remdama taip pat sieks užtikrinti, kad reikalavimai būtų subalansuoti, neužkrautų nereikalingos naštos ir nesudarytų kliūčių medžiotojams, šaunamųjų ginklų savininkams ir gamintojams.
Daugiausia problemų greičiausiai turės šauliai sportininkai, naudojantys pusiau automatinius ginklus su didelės talpos dėtuvėmis, o pusautomačiai yra ta „saliamio“ dalis, kurią ateityje EK galėtų bandyti nupjauti visai.
Medžiotojai neturėtų dėl naujųjų pataisų pajusti didelių pokyčių, nebent nacionalinės vyriausybės stengtųsi nustatyti griežtesnius reikalavimus. Didžiausi nukentėjusieji yra šauliai sportininkai, užsiimantys karinio tipo šaudymo sportu, pavyzdžiui, praktiškuoju šaudymu (angl. practical shooting)
EP Biologinės įvairovės, medžioklės ir kaimo vietovių intergrupės prezidentas Karlas-Heinzas Florenzas aiškina, kad kalbantis su EK, EP ir ET buvo svarbu pasiekti, kad nauji reikalavimai būtų saugūs ir sąžiningi, neigiamai neatsilieptų medžiotojams ir šauliams. EP iš pradinio EK pataisų projekto pavyko išbraukti kelis pernelyg griežtus reikalavimus, pavyzdžiui, standartizuotą privalomą medicininę patikrą, taip pat buvo pašalintos pavojingos esamų teisės aktų skylės. Todėl, pasak K. H. Florenzo, EP balsavimo rezultatą galima laikyti geru.
Pataisos detaliai
• Pusiau automatiniai ginklai lieka B kategorijoje, jeigu dėtuvės dydis neviršija 20 šovinių talpos trumpavamzdžiams ginklams arba 10 šovinių ilgavamzdžiams. Jeigu dėtuvės talpa didesnė, šie ginklai registruojami kaip A7 kategorijos ginklai ir toliau bus draudžiami. Vis dėlto šauliai sportininkai, kolekcininkai ir kitos grupės galės gauti specialų leidimą įsigyti tokius ginklus, jeigu pateiks tam tikrą pagrindą, pavyzdžiui, lanko treniruotes ar dalyvauja varžybose.
• Automatiniai ginklai, perdaryti į pusautomačius (A6 kategorija), toliau bus draudžiami. Ir šiems ginklams bus taikomos išimtys.
• Toliau itin talpias dėtuves bus galima naudoti tik su specialiais leidimais, bet bus galima jas turėti, jeigu tik jos nededamos į ginklą.
• Šaunamųjų ginklų deaktyvinimo techninius reikalavimus standartizuos ES. Deaktyvinti ginklai bus priskirti C kategorijai.
• Signaliniai pistoletai ir garsiniai ginklai liks toje pačioje kategorijoje, jeigu jie neperdaryti į aktyvius šaunamuosius ginklus.
• Ateityje privatūs asmenys galės įsigyti šaunamųjų ginklų nuotoliniu būdu, pavyzdžiui, internete, jeigu bus patvirtinta pirkėjo tapatybė ir jo teisė įsigyti ginklą.
• ES šalims bus duotas 15 mėnesių pereinamasis laikotarpis, kad šie reikalavimai būtų įtraukti į nacionalinius teisės aktus. Nauji reikalavimai neveiks atgaline data. Visi teisėti šaunamųjų ginklų savininkai nebus baudžiami ar traukiami atsakomybėn už bet kokį pirkinį, įsigytą iki direktyvos įsigaliojimo. Ligšioliniai šaunamųjų ginklų savininkai ir toliau galės teisėtai naudoti ir prekiauti savo ginklais, jeigu turi atitinkamus leidimus. Naujosios pataisos įsigalios po to, kai bus formaliai patvirtintos ET.
Europoje žmogžudystes naudojant nelegalius ginklus daugiausia įvykdo nusikalstamos grupės, o ne individualūs asmenys. Be to, žmogžudystės įvykdomos nelegaliais ginklais
Komentarai apie Šaunamųjų ginklų direktyvos pataisas
• Daugelis ruošiant direktyvos pataisas pabrėžė, kad nei medžiotojai, nei šauliai sportininkai nebuvo susiję su teroro aktų rengimu. Didžiausia problema yra šaunamųjų ginklų juodoji rinka, kai daugiausia nelegalių ginklų į ES dažniausiai patenka iš buvusių Jugoslavijos šalių. Kova su šia juodąja rinka ir turėtų būti EK prioritetas.
• Absurdiška, kad ilgavamzdžius sportinius šaunamuosius ginklus su didelės talpos dėtuvėmis, kurios teisėtai naudojamos šiame sporte, naujosios pataisos toliau klasifikuos kaip draudžiamus, o sportininkai turės gauti specialius leidimus, kad galėtų toliau šiuos ginklus naudoti. Paradoksalu, kad leidimai turės būti išduoti beveik 90 procentų šios kategorijos ginklų, nes jie naudojami būtent specifinėms šaudymo varžyboms. Be to, naujosios pataisos galėtų apsunkinti tokių teisėtų šaunamųjų ginklų gabenimą, nes dar nežinoma, kaip konkrečios šalys naujuosius reikalavimus interpretuos.
• Labai įmanoma, kad nacionalinės vyriausybės bandys griežčiau interpretuoti naujųjų pataisų reikalavimus, daug griežčiau, nei tai numato direktyva. Istoriškai ši galimybė yra gana reali, nes dar prieš įsigaliojant bet kokiems pusiau automatinių ginklų draudimams, kai iš pradžių EK norėjo uždrausti bet kokius pusautomačius, Estijoje ir Slovėnijoje prasidėjo diskusijos dėl visiško šių kategorijų ginklų draudimo. Laimė, šios išankstinės ir skubotos iniciatyvos buvo sustabdytos.
• Kai kurios šalys numato, kad naujieji reikalavimai uždės papildomą administracinę naštą. Švedijoje, pavyzdžiui, jau dabar policija yra taip apkrauta, kad nespėja laiku peržiūrėti visų ginklo įsigijimo prašymų. Norint gauti ginklo leidimą Švedijoje, reikia laukti beveik 6 mėnesius. Jeigu direktyva numatys dar kokių papildomų administracinių veiksmų, švedų medžiotojai turės laukti dar ilgiau, kad galėtų įsigyti kokį nors nusižiūrėtą sportinį ar medžioklinį ginklą.
Tekstas: LINDA DAMBROVSKA Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Dažnai juokaujama, kad iš esmės neįmanoma tiksliai nustatyti gyvūno amžiaus, kol jis nesumedžiojamas ir trofėjus neperduodamas ekspertams. Kiekviename juoke yra dalis tiesos. Pernai liepą bandėme nustatyti, greičiau atspėti trijų tą vasarą sumedžiotų stirninų amžių. Prieš sumedžiojant net buvo proga gyvūnus nufotografuoti. Pasiklausėme ekspertų nuomonės, paskaitinėjome vokiečių medžioklės literatūros, klausinėjome medžiotojų. Rezultatas nustebino. Neabejotinai tiksliai buvo nustatytas tik vyriausio gyvūno amžius, o dėl kitų dviejų klydo beveik visi.
Iš arčiau apžiūrėję trofėjų pirmiausia pagalvojome, kad tai buvo labai perspektyvus, jaunas ir tikrai dar nemedžiotinas patinas. Mokslas nustatė, kad jam buvo 3,5 metų.
Pirmasis stirninas – jauniausias
Šis ožys buvo sumedžiotas per vasaros kaitrą. Jau buvo praėjusios dvi valandos medžioklėje sėlinant. Buvome keturiese – medžioklės vadovas, dvi jaunos, besimokančios medžiotojos ir aš. Išėję iš krūmingos ir žolėtos apylinkės į lauką, pastebėjome vienišą stirniną, kurį sėkmingai ir sumedžiojome. Iš arčiau apžiūrėję trofėjų pirmiausia pagalvojome, kad tai buvo labai perspektyvus, jaunas ir tikrai dar nemedžiotinas patinas. Vadovaujantis selekcijos principais – visiškas tabu! Rageliai stori, ausų aukščio, ragų kamienai atrodė ploni ir aukšti. Iš visko sprendžiant, antrieji ragai. Parodžius apdorotą trofėjų ekspertams, išvada buvo paprasta – tokiu laimikiu nėra ko didžiuotis. Teko sutikti.
Klauskite artimiausioje ginklų parduotuvėje.
Kai gyvūno apatinis žandikaulis buvo perduotas mokslininkams, kad nustatytų amžių patvirtintais metodais, gautas atsakymas nustebino. Konstatuota, kad gyvūnas buvo trejų su puse metų amžiaus. Senesnis, nei iš pradžių manyta! Selekcijos atžvilgiu tinkamai sumedžiotas patinas. Jeigu šis patinas būtų buvęs dvejų su puse metų, tektų sakyti, kad krito perspektyvus ir saugotinas stirninas. Tai ir yra tas amžius, kai sunku jį nustatyti tiksliai. Lengva apibrėžti – jaunas ar senas, bet kalbant apie konkretų amžių metai šen ar ten gali būti lemtingi. Geriausias būdas nesuklysti yra gyvūną ilgai ir atidžiai tyrinėti. Kartais tam prireiks nemažai laiko ir vis tiek išliks didelė galimybė suklysti.
Antrasis stirninas – senesnis, nei iš pradžių manyta Luošas, bet piktas.
Pastebėtas kelis kartus, pafotografuotas. Lauke ir greta esančiame miškelyje pernai birželį buvo pastebėti trys ožiai. Vienas visai jaunutis, kitų dviejų gainiojamas. Antras didesnis – šluba koja, bet aršus kovų dalyvis. Trečias dar didesnis, vaikantis abu kitus. Trys stirninai tokioje mažoje teritorijoje yra per daug, todėl nuspręsta vieną sumedžioti. Jauniausiasis buvo už konkurencijos ribų – nesuprantama, kas iš jo bus, kai užaugs. Taip pat stipriausias nemedžiotinas, nes atrodė, kad dar paaugs. Vidurinis šlubasis atrodė geriausias kandidatas.
Vieną vakarą pavyko jį nufotografuoti iš arti, šalia buvo tik fotokamera ir ožys nustebusiomis akimis žiūrėjo tiesiai į objektyvą. Spragsėjimas jam ne itin patiko, todėl nubėgo šalin. Po kokios savaitės turėjau pasiėmusi ginklą. Pasirodė du stirninai – didesnis gainiojo mažesnįjį. Trankė po visą lauką. Mažasis išsigelbėjo, didesnis grįžo atgal. Iš eisenos buvo aišku, kad tai luošys. Pasirodo, šluba koja ne kliūtis vaikyti konkurentus. Stirninas priėjo visai arti ir sustojo. Reikėjo priimti sprendimą, taigi stirninas buvo sumedžiotas. Įdomu, kad taip ir nebuvo nustatyta, kodėl jis šlubavo, nes nepastebėta jokių aiškių susižeidimo požymių. Galbūt kokios nors senos traumos padariniai.
Klauskite artimiausioje ginklų parduotuvėje.
Dėl šio patino amžiaus nuomonės nesutapo labiausiai. Vertinimai svyravo nuo dvejų iki septynerių metų. Iš pradžių manyta, kad šis stirninas atrodo greičiau jaunas nei senas, apie tai rašėme jau liepos mėnesio numeryje. Užtat mokslas patvirtino, kad šiam stirninui – šešeri su puse. Išvada – labai tinkamai sumedžiotas patinas, net jeigu jis būtų buvęs jaunesnis.
Trečiasis stirninas – senukas!
Šis patinas buvo sumedžiotas per stirninų medžioklės sezono atidarymą. Bokštelis pastatytas nuostabioje vietoje, būtų galima sakyti – stirnų apsuptyje. Vakare buvo pastebėtos kelios ožkos, kol pagaliau pasirodė šis.
Stirninas ėjo lėtai, kramsnodamas. Patrynė į krūmą ragelius. Pirma mintis – nemedžiotinas. Tačiau ožys ėjo nulenkta galva. Buvo galimybė jį gerai nufotografuoti. Kai kameroje vaizdą priartinau, buvo aišku, kad tai senas, medžiotinas patinas. Šį kartą be abejonių. Jo pečiai pakumpę, ragų rožės plačios ir žemos. Nors snukio žilumas nėra kriterijus, visa gyvūno stovėsena rodė senatvę. Ir sumedžiojus, kai gyvūnas buvo apdorojamas, buvo aišku, kad jis nėra jaunas – sulysęs, kūnas be masės. Kolegos ir pagal trofėjaus nuotraukas sprendė, kad stirninas senas.
Šiuo atveju niekas neklydo. Ekspertai nustatė – aštuoneri su puse metų. Girdėta nuomonių, kad stirninai mūsų kraštuose ilgiau kaip devynerius metus negyvena, todėl šis buvo tikras ilgaamžis. Medžiotinas be jokių sąžinės priekaištų.
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Šiandien mūsų svečias – socialinių mokslų daktaras Eugenijus SKERSTONAS, unikalių leidinių, skirtų gyvensenos kultūrai, autorius, taip pat nuolat besidomintis Prancūzijos aukštuomenės gyvenimu. Karališkoji medžioklė – viena įspūdingiausių seniausių tradicijų, gyvuojanti daugiau nei 500 metų, prancūziškajai tradicijai elegantiškumu prilygstančių analogų pasaulyje nėra. Lietuvis ne kartą buvo pakviestas iš arti stebėti paslaptingą kilmingųjų palikuonių pramogą. Tai ypatinga išimtis, suteikta užtikrinus, kad svečias išsaugos slaptumą, nebus skelbiami nei vardai, nei vieta ar juolab nuotraukos. Konfidencialumo griežtai paisoma. Kilmingųjų palikuonių medžiotojų klubo, vadinamo ekipažu, nariai už tai moka milžiniškus pinigus ir nori išsaugoti savo privatumą, išvengti gyvūnų teisių gynėjų puolimo. Niekas nežino, kada ir kurioje pilyje bus duotas ženklas susirinkti į kitą medžioklę, kurios sezonas prasideda Šv. Huberto dieną.
Klauskite artimiausioje ginklų parduotuvėje.
– Jums ne kartą teko būti vadinamosios karališkosios medžioklės ekipažų Prancūzijoje svečiu. Kokia tai medžioklė, kodėl ji vadinama karališkąja?
– Tai tauriojo elnio speitimas. Joje dalyvauja varovai – raiti ekipažo nariai, vadinami sagomis, ir šunys. Įprastai jų daugumą sudaro anglų veislės bigliai ir pilkšvai juosvi su šviesiais atspalviais prancūzų trispalviai skalikai. Kadaise speitynėse varžydavosi dogai ir kurtai, bet jie itin aktyvūs ir agresyvūs, pavytą auką uždraskydavo, todėl jų nuo XVIII a. pab. atsisakyta.
Medžioklė vadinama karališkąja, nes siejama su karališkuoju kilnumu, tai yra monarcho ar siuzereno teise persekiojamai aukai, jeigu ji gražiai gynėsi, dovanoti gyvybę. Tai specifinė sąvoka, kaip ir visa karališkosios medžioklės ritualais susaistyta eiga, lydima trimitų garsų; specifinis ir žodynas, kildinamas iš Viduržemio jūros baseino tautų, gyvenusių priešistoriniais laikais.
– Taigi šios medžioklės ištakos siekia neatmenamus laikus, yra susijusios su legendomis?
– Medžioklė su varovais mena ir primena antikos laikus, jų mitologiją – senovės graikų dievą Apoloną, deivę Artemidę ar medžiotojų globėją deivę Dianą. Su medžiokle susijusios šventųjų gyvenimo istorijos: ankstyvosios krikščionybės kankinio šv. Eustachijaus, Trojos klestėjimo laikų armijos generolo, kuris apsikrikštijo po to, kai medžioklės metu jam apsireiškė taurusis elnias su Nukryžiuotuoju ragų karūnoje; šv. Huberto – kilmingos giminės germanų kilmės gaskono. Vienas iš šio šventojo gyvenimo epizodų – istorija apie tai, kaip jis išgelbėjo tėvą nuo meškos. Vėliau – tapo vyskupu, kaip piligrimas keliavo į Romą, o grįžęs skleidė evangeliją Ardėnų kalnų apylinkėse ir Vokietijoje. Įdomi šio šventojo vardo reikšmė – „hug“ – protingas, „behrt“ – tviskantis. 825 m. jo palaikai perkelti į vienuolyną Ardėnuose, o vardas įamžintas architektūroje (paminėtina Rambouillet pilis), jo vardu pavadinta šunų veislė.
Šv. Hubertas, minimas lapkričio 3 d., laikomas medžiotojų be šaunamųjų ginklų globėju.
– Karališkosios medžioklės be šaunamųjų ginklų vyksta ir šiais laikais? Koks yra nudobimo ritualas?
– Valeto susekto elnio speitimas trunka 4–10 val. 8–10 kv. km teritorijoje. Ekipaže dalyvauja 20–70 raitelių, tarp jų ir moterys. Beje, joms neretai patikimas vadovo vaidmuo. Sklinda legendos apie vieną grafienę, kuri ekipažui vadovavo ir sulaukusi 85 metų amžiaus. Ekipažo dalyviai turi būti puikūs jojikai, nes atstumai dideli, keičiasi reljefas ir gruntas, risčia jojant reikia gebėti dar pūsti varinį medžioklės trimitą.
Ekipažo vadovas nusprendžia, ar atimti gyvybę užspeistam gyvūnui. Ši teisė suteikiama labiausiai patyrusiam. Auka nuduriama vienu dūriu, tam pasitelkiama šeimos relikvija – iš kartos į kartą perduodamas durklas apie 20 cm ašmenimis, meniškai raižyta, brangakmeniais ir tauriaisiais metalais puošta rankena. Viename asmeniniame rinkinyje teko matyti durklą, kurio rankena buvo inkrustuota gintaru.
– Užsiminėte, kad gyvybė gali būti dovanota, jeigu gyvūnas gražiai ginasi. Kaip tai atrodo praktiškai?
– Norėdamas suklaidinti šunis ir atsikratyti prakaito kvapo, elnias šoka į vandenį, gali įvairiai gudrauti – sakykime, sugeba apsiversti ir sustingti apsimesdamas meldų krūmu. Kai kada bėga ratu ar mėgina suklaidinti savo persekiotojus slėpdamasis tarp gentainių. Tarp kitko, bigliai prastokai mato, kai kada elniui juos pavyksta pergudrauti.
– Kuo ypatinga šių medžioklių aplinka, nuotaika?
– Gyvenimas pilyse ypatingas savaime. Juk tai išskirtinė nuosavybė, ypač mūsų dienomis. O kur dar medžioklių ekipažo iškaikymas: žirgų, šunų ir visos infrastruktūros, įskaitant balnininkus, kalvius, uniformas, trimitus ir daug ką kita. Visa tai labai brangu.
Įprasta vyksmo vieta – miškai, juos keičiančios laukų lygumos… Tai vaizdinga aplinka, kurioje tvyro ypatinga nuotaika. Puošnumas, ištaiga, kiekviena detalė (ekipažo narių uniformos, balnai, pakinktai, gūnios, aksesuarai ir kt.), ceremonijos ir ritualai karališkosioms medžioklėms suteikia aukščiausio lygio paradiškumą, o šaltieji ginklai – tikri kalvystės ir sidabradirbių bei auksakalių šedevrai.
Archajiškos, bet labai įspūdingos pramogos esmė – gėrėtis medžioklės nuotaika, gamta, garsais – kanopų dundesiu, šunų darbu, trimitų skambesiu.
– Po ilgo speitimo elnias nudobiamas. Koks pramogos finalas?
– Visų laukia pelnytas atlygis. Šunims atiduodami gyvūno viduriai. Vaišinasi ir jauni šuniukai, kurie dalyvauja medžioklėje, mokosi. Kasmet lapkričio 3 dieną ekipažai šventinami bažnyčiose, o pagrindinio šuns vedlio garbei netgi kepamas specialus pyragas. Vėliau pramogos dalyvių pilyje laukia fejerverkai, puota…
– Ar nesipyksta pilių šeimininkai su kitų žemių savininkais? Juk kai perbėga per lauką tokia žirgų kaimenė, kanopomis viską sutrypia, o kur dar šunys…
– Kiek žinau, įprastai susitaria. Vietos žmonėms tas reginys taip pat pramoga ir įvykis, į kurį visi susirenka pasižiūrėti. Kadaise medžioklės būdavo rengiamos 2–3 kartus per savaitę, o dabar vyksta retokai.
Karališkosios medžioklės, be to, yra daugelio kolekcininkų mėgstamas įvykis: žmonės po medžioklės ieško ištrūkusių sagų, kitų pamestų „trofėjų“, kuriuos kolekcionuoja.
– Žaliųjų judėjimas medžioklę su varovais įvardija kaip anachronizmą, gyvūnų kankinimą…
– Nuo žmogaus atsiradimo Žemėje medžioklė – instinktas ir gyvybinis poreikis. Frankai sakydavę, kad, norint išgyventi, reikia vytis… Medžioklės būdas ir raida yra ne kas kita, kaip tam tikras kultūrinis modelis, tai yra gyvensenos kultūros dalis. Prancūzijoje jis itin gerai susistemintas, reguliuojamas taikant griežtas taisykles, kurių privalu besąlygiškai laikytis. Medžioklė suskirstyta į tam tikrus etapus: išvykimą, dalyvausiančių ekipažų susibūrimą tam skirtoje vietoje, valeto pėdsekio ataskaitos išklausymą ir ataką.
Karališkųjų medžioklių ateitis ne visai aiški. Neatmestina, kad jos gali būti uždraustos, kaip ir Anglijoje lapių medžioklė su varovais. Besikeičiantis sociologinis požiūris į šiuolaikinę gyvensenos kultūrą, kitaip suvokiamas moralumas, įvairialypiai demokratiniai procesai ir vertybių pokyčiai skatina iš naujo susimąstyti apie šimtmečius gyvavusių tradicijų tęstinumą. Formuluojamas kiek banalus klausimas: ar taurusis elnias skiriasi (ir kuo skiriasi) nuo kitų gyvūnų, kodėl būtent jo žūtis šokiruoja ir kokios turėtų kilti asociacijos? Dabar kilmingųjų palikuonys tūpčioja emocijų kryžkelėje. Karališkajai medžioklei bandoma suteikti unikalaus, nemedžiaginio paveldo statusą, tokiu būdu ją integruoti į nuolat besikeičiančią politinę tvarką.
– Medžioklės galia turbūt yra ir simbolinė. Ji atvaizduota literatūroje, vaizduojamojoje dailėje…
– Medžioklė simbolizuoja dangaus ir žemės sąsają, įprasminamą kaip visuotinę, amžinąją visos žmonijos suvokiamą vertę.
Medžioklės akimirkos vaizduojamos ne tik vaizduojamojoje, bet ir taikomojoje dailėje, fotografijoje (dokumentinėje ir meninėje), kine ir kitoje vaizdo medžiagoje. Mene įamžintas žmonėms dovanotas Dievų gyvensenos būdas ir aistra: gyvybės garbinimas. Medžioklės ilgainiui virto savita riterių tradicija, o, pagal jos filosofinį pamatą, aukos interpretavimas – sudėtingas, sakyčiau, diplomatinis įrankis, ypatinga karo ir taikos traktuotė.
– Ar ateityje, pasitaikius progai, dar kartą dalyvautumėte karališkojoje medžioklėje?
– Sulaukti šio pasiūlymo reiškia būti labai įvertintam ir pagerbtam. Žinoma, kad neatsisakyčiau.
Autorės, Floriano VĖBERIO ir Eugenijaus SKERSTONO asmeninės nuotraukos Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Po to, kai Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Kęstutis Mažeika inicijavo Medžioklės įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo keičiamos jau daugelį metų nusistovėjusios medžioklės taisyklės, „Miske.lt” paskelbė visiems prieinamą apklausą, kurioje savo nuomonę pareiškė daugiau 1100 respondentų. Dėkojame visiems respondentams, o valdžios atstovams siūlome įsiklausyti į tautos nuomonę.
Kol kas tai nebus oficialus susijungimas į vieną didelę organizaciją, bet Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD), Sūduvos medžiotojų sąjunga (SMS) ir Lietuvos medžiotojų sąjunga Gamta susitarė dėl bendradarbiavimo.
Istorinis susitikimas įvyko pirmojoje vasario pusėje. SMS vadovas Paulius Uleckas pasakojo, kad dėl dar tik būsimų, bet labai realių pokyčių, kuriuos planuojama įtraukti į Medžioklės įstatymą ir galbūt Medžioklės taisykles, visų organizacijų atstovai vienbalsiai nutarė glaudžiai bendradarbiauti. Susirinkime buvo kalbėta, kad reikia parengti bendrą nuomonę, ją vieningai reikšti ir ginti, argumentuoti ir teikti savo siūlymus bei idėjas Vyriausybei. Anot P. Ulecko, daug geriau, jeigu Lietuvos medžiotojų interesai bus reiškiami bendru balsu, o ne kiekvienai organizacijai ateiti su skirtinga nuomone ir taip tik paįvairinti diskusijas.
Gamtos vadovas Raimundas Ribačiauskas teigė, kad realus visų trijų organizacijų susijungimas kol kas neaptariamas. Posėdyje nutarta, kad būtų pravartu sukurti bendrą darbo grupę. Vasario susitikimas ir kitų dviejų organizacijų nariai su šiuo pasiūlymu sutiko. Numatyta, kad šios darbo grupės užduotis bus įsitraukti į įvairių Medžioklės įstatymo ir Medžioklės taisyklių pataisų aptarimą, teikti savo siūlymus ir bendrai atstovauti Lietuvos medžiotojams. Jokių rimtų sprendimų vasarį nebuvo priimta. Organizacijų atstovai kol kas tik apsikeitė nuomonėmis. R. Ribačiauskas teigė, kad pagrindiniais klausimais visų trijų organizacijų vadovybės sutaria, nors yra kelios temos, dėl kurių nuomonės išsiskiria. Pavyzdžiui, Gamtos manymu, reikia pereiti prie elektroninio medžioklės lapo, o LMŽD su tuo nesutinka. Toks pats požiūris yra į siūlymą panaikinti medžiotojų sąvadą. „Tačiau tai nėra nieko nauja, – sakė R. Ribačiauskas. – Šie ir kiti klausimai aptariami jau kelerius metus.“
Reklama
Dabartinėje situacijoje trijų medžiotojų draugijų buvimas šalyje kuria teigiamą aplinką plėtrai, geresnių sprendimų paieškai ir leidžia medžiotojams rinktis, į kurią draugiją stoti ir kokiai nuomonei atstovauti. Susijungimo faktiškai nereikia, nes viena medžiotojus jungianti organizacija reikš vienpusišką požiūrį, tačiau sukurti bendrą darbo grupę buvo logiškas žingsnis. Tikrai reikėtų suderinti visų medžiotojų ir jiems atstovaujančių organizacijų nuomones svarbiausiais klausimais. Kad nebūtų kaip pasakoje apie gulbę, vėžį ir lydeką, kurių kiekvienas traukė vežimą į savo pusę. Ir medžioklės srityje yra žmonių, kurie nori viską sutvarkyti taip, kad tik jiems būtų patogu. Negalima leisti, kad būtų ignoruojami bendri medžiotojų interesai. Taigi visos trys organizacijos, pasak R. Ribačiausko, turi veikti darniai.
LMŽD pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas kalbėjo trumpai: „Pasiekėme konceptualų susitarimą, bet apie konkrečius planus ir bendrą laikyseną oficialiai bus sprendžiama per kitą susitikimą. Paskui padarysime oficialų pranešimą žiniasklaidai ir visuomenei.“
Tekstas: KATARYNA ŠTERNA Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
Interviu su Kęstučiu Mažeika dėl jo inicijuoto Medžioklės įstatymo pakeitimo projekto, kuriuo keičiamos jau daugelį metų nusistovėjusių medžioklės taisyklių.
„Miske.lt”
Parengė: DEIVIDAS STAPONKUS Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
