Regis, ginklo atatrankos bijo visi, net tie, kurie niekada nešaudė. Pirmais kartais su atatranka reikia išmokti sugyventi. Kuo kūnas labiau įsitempęs ir kuo labiau jaudinamasi, tuo šautuvas labiau trenks. Tai yra vienas aspektų. Štai kiek labiau patyrusiems šauliams galbūt iš tiesų yra atmuštas noras treniruotis šaudykloje, nes kiekvienas šūvis asocijuojasi su tam tikra fizine bausme – smūgiu į veidą, petį ar net pirštus.
Galbūt ginklas netinkamai laikomas, galbūt žmogus labai įsitempęs, tačiau didžiausias atatrankos problemas kelia nepritaikytas ginklas. Tai tinka tiek kalbant apie graižtvinius, tiek apie lygiavamzdžius šautuvus. Graižtvinio atatrankos problemas gali sumažinti specialūs mechanizmai, taip pat atatranką stipriai sumažina kompresorius. Vis dėlto šį kartą kalbėsiu apie lygiavamzdžius. Labai daug medžiotojų su savo senu Iž ar Toz šaudo mūvėdami pirštines, nes ginklas šauliui taip netinka, kad nuleistuko apsauginis lankelis realiai muša per pirštus. Ekstremaliais atvejais ne tik mėlynių atsiranda, bet ir prakertama oda. Aišku, norint tiksliai paleisti užtaisą į taikinį, iš esmės tinka bet koks rusų laikais gamintas šautuvas, jeigu tik šaulys fiziškai nuo jo nekenčia. Tačiau kai kurie medžiotojai užsispyrę kenčia realų fizinį skausmą ir mėlynes, bet nebando ginklo nei pakeisti, nei pagerinti, taip pat negali nuvažiuoti į šaudyklą pasitreniruoti.
Tokiomis sąlygomis, kai ginklas iš tiesų muša, gauti padorių rezultatų neįmanoma, nes bijant šautuvo mažiau galvojama apie taikinį. Taip šaunant ir kyla šūvio baimė, nes net geležine valia neįmanoma suvaldyti refleksų, priverčiančių kūną vengti šaudymo keliamo fizinio skausmo.
Ši problema turi keletą sprendimų. Pirmiausia reikia pritaikyti ginklą pagal savo ūgį – ir buožės ilgį, ir lovelio storį, ir rankeną, ne mažiau svarbus ir buožės aukštis. Kadangi ne kiekvienas gali užsisakyti buožę pagal savo matmenis ir turi sugyventi su iš senelio paveldėta šaudyne, reikia pradėti nuo to, kas įmanoma, – pailginti buožę. Tai padaryti paprasčiausia.
Kad šaudymo treniruotės būtų malonios, galima pasirinkti ir tinkamą amuniciją – šiais laikais gamintojai visada galvoja apie šaulio komfortą, kurdami mažesnę atatranką keliančius šovinius. Vienas neseniai bandytų produktų yra Eley Hawk Olympic Blues 24 gramų 7½ dydžio šratiniai šoviniai. Ant pakelio specialiai nurodyta, kad šių šovinių mažesnė atatranka – „Low Recoil“.
Kalbant apie lėkštelių šaudymą, iš tiesų šie šoviniai leidžia iššauti apie pusantro karto daugiau nei paprastoje treniruotėje, nes nedidelė atatranka mažiau vargina ir netraumuoja peties. Šaudyti iš tiesų labai patogu ir malonu. Nereikia bijoti, kad tai yra 24 gramų šoviniai, nes jie pasiekia ir sudaužo net tolimus taikinius (kalbu apie lėkšteles), jeigu šūvis taiklus. Palyginti, pavyzdžiui, RC4 28 gramų 7½ dydžio šoviniai, kurie yra labai aukštos kokybės amunicija, jau po kokių 50 šūvių net sportininkams sukelia nemalonių pojūčių, kurie gali baigtis ir galvos skausmu dėl stiprios atatrankos. RC4 yra labai kokybiški šoviniai, bet prie jų reikia priprasti.
Štai su Olympic Blues pirmieji šūviai atrodo keisti, nes kūnas tikisi didžiulio smūgio, bet jo nebūna. Kalbant su keliais šaudymo sporto naujokais, vienas vaikinas nurodė, kad šie šoviniai yra „blogi“, nes treniruotėje jis iššauna daug daugiau nei paprastai vien todėl, kad jie nevargina. Kitas jaunas medžiotojas, kasdien šaudantis su Benelli Vinci, kuriame yra speciali atatrankos mažinimo sistema, teigė, kad šie šoviniai su vertikaliai dvejintu lygiavamzdžiu atrodo švelnesni nei 28 gramų šovinys su pusautomačiu. Reikia pasakyti, kad retas pusautomatis pertaiso 24 gramų šovinius, ir tai yra vienas šio šovinio minusų.
24 gramų šovinius siūlo labai daug amunicijos gamintojų. Paprastai ši amunicija yra ir pigesnė nei įprasti 28 gramų šoviniai. Taigi rekomenduojame išbandyti ir palyginti. Su 24 gramų šoviniais galima pasiekti ir tolimus taikinius. Jeigu tik pataikote!
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
