Blog

  • VMVT: padidintos išmokos už sumedžiotas šernų pateles nedavė rezultato

    VMVT: padidintos išmokos už sumedžiotas šernų pateles nedavė rezultato

    „Preliminariais duomenimis, šiais metais sumedžiotas panašus kiekis sumedžiotų vyresnio amžiaus šernų patelių kaip ir praėjusių metų medžioklės sezono metu. Tai rodo, jog padidintos išmokos nedavė laukto efekto, todėl bus svarstomos papildomos šernų populiacijos reguliavimo priemonės“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Skubios veiklos skyriaus vedėjas Marius Masiulis.

    VMVT taip pat primena, kad pirmadienį baigėsi prašymų gauti išmokas už sumedžiotas šernų pateles terminas. Siekiant paskatinti medžiotojus aktyviau reguliuoti šernų populiaciją, anot VMVT, nuo šių metų spalio 1 d. iki gruodžio 18 d. buvo iki 300 eurų padidintos išmokos už sumedžiotą vyresnę kaip 24 mėn. šerno patelę, tačiau nebemokama už jaunesnes kaip 2 metų pateles.

    Medžiotojai VMVT teritoriniams padaliniams dar gali teikti prašymus gauti išmokas už šernų pateles, sumedžiotas iki š.m. gruodžio 17 d. (imtinai). Europos Sąjungos kovos su afrikiniu kiaulių maru (AKM) strategijoje numatyta, kad siekiant sureguliuoti šernų populiaciją, turi būti medžiojamos suaugusios šernų patelės.

    „Tai viena iš pagrindinių priemonių, siekiant pristabdyti AKM plitimą“, – teigiama pranešime. Ši užkrečiamoji liga paplitusi 31 Lietuvos savivaldybėje. Šiais metais AKM laukinėje faunoje nustatytas 1 242 vietose 2 245 šernams (282 sumedžiotiems ir 1 963 nugaišusiems).

    Šaltinis: www.15min.lt

  • Meškėnus gamtoje introdukuoja gyventojai

    Meškėnus gamtoje introdukuoja gyventojai

    Invazinės rūšys daro rimtą žalą mūsų gamtai. Geras pavyzdys yra ne tik matoma žala, kurią daro kanadinės audinės. Šios rūšies audinės yra stambesnės, geriau plaukia ir prisitaiko prie bet kokių sąlygų geriau nei vietinės gentainės. Dėl to visose Baltijos šalyse europinės audinės praktiškai išnyko. Jų populiaciją mokslininkai ir gamtos apsaugos organizacijų atstovai šiuo metu stengiasi atkurti Saremos saloje, Estijoje. Mangutai irgi yra invaziniai gyvūnai, naikinantys ant žemės perinčių paukščių lizdus, ėdantys kiškių jauniklius, keliantys grėsmę stirniukams, nešiojantys infekcijas ir parazitines ligas. Šie plėšrūnai į mūsų gamtą pateko dėl žmogaus veiklos.

    Mangutai (Nyctereutes procyonoides) ėda ir augalinės kilmės maistą. Kad sėkmingai praleistų žiemos miegą, rudenį jie kaupia riebalus – jų svoris gali siekti 12 kg. Paprastieji meškėnai (Procyon lotor) taip pat yra visaėdžiai plėšrūnai. Suaugusio individo svoris gali siekti 9 kilogramus. Nuo manguto jie skiriasi juoda kauke ant snukio ir juostomis ant uodegos.

    Nors gyvūnai panašiai atrodo, sveria ir maitinasi, meškėnai mūsų gamtai yra daug pavojingesni negu mangutai. Pagrindinis skirtumas: meškėnai mikliai laipioja medžiais, nurodo Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento specialistė Jolanta Urbelionytė.

    Tai reiškia, kad, kitaip nei mangutai, gyvenantys urvuose ir judantys žeme, meškėnai kelia grėsmę ir medžiuose gyvenantiems paukščiams bei smulkiems gyvūnams. Jokiu būdu negalima leisti šiems gyvūnams daugintis mūsų gamtoje. Kol kas žinių apie sumedžiotus meškėnus labai mažai. Palyginti neseniai pasirodė informacija apie pastebėtus meškėnus Kuršių nerijoje, kur jie atėjo iš Kaliningrado srities. Vis dėlto, remiantis neoficialia informacija, šių žvėrelių Lietuvos medžiotojai yra matę kelis kartus. Spalio mėnesį pasirodė publikacija apie meškėną, kurį Žuvinto biosferos rezervate nutrenkė automobilis.

    J. Urbelionytė sakė, kad žiniasklaida linkusi iš musės išpūsti dramblį, tačiau šis atvejis iš tiesų kelia įtarimų. Žinia, XX amžiaus pradžioje mangutai buvo dirbtinai introdukuoti Europoje ir TSRS. Prieš Baltijos šalims paskelbiant nepriklausomybę, kai funkcionavo centralizuota kailių supirkimo sistema, sumedžiojus mangutą buvo galima net užsidirbti. Dabar, kai susidomėjimas kailinių žvėrelių medžiokle sumažėjęs, aiškiai matyti tikrasis šios invazinės rūšies vaidmuo ir poveikis aplinkai bei vietinei gyvūnijai.

    Meškėnai į mūsų gamtą patenka kitaip nei mangutai. Mokslininkai aiškina, kad tai natūrali, su klimato pokyčiais susijusi rūšių migracija iš pietų į šiaurę. Vis dėlto Aplinkos ministerija mano, kad čia kalti gyventojai – neatsakingi egzotikos mėgėjai, įsigiję meškėną kaip naminį gyvūną, nieko apie šią rūšį nežinodami. Šie plėšrūnai yra aktyvūs naktį, jie triukšmauja, yra miklūs ir kartais agresyvūs. Retas žmogus, pasižiūrėjęs internete juokingų vaizdo klipų su meškėnais, visiškai suvokia, ką reiškia tokį plėšrūną laikyti namuose, savo gyvenamojoje aplinkoje. Vieną gražią dieną savininkui įkyri krebždesys naktimis, maisto vagystės, išmėtytos šiukšliadėžės, iškapstytos lysvės ir kitos meškėnų išdaigos. Bet ką gi daryti? Meškėnai nėra naminiai gyvūnai, tai jiems nenatūralu. Vadinasi, reikia paleisti atgal į gamtą, pagalvoja nelaimingas šeimininkas. Nesvarbu, kad Lietuvoje tokiai rūšiai vietos nėra. Aplinkos ministerija mano, kad būtent gyventojai yra kalčiausi dėl šios invazinės rūšies pasirodymo mūsų gamtoje. Meškėnai žinomi ir kaimyninėse šalyse: į Lenkiją jų ateina iš Vokietijos, kur jie buvo įvesti dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Šie gyvūnai žinomi ir Baltarusijoje.

    Paprastasis meškėnas yra įtrauktas į invazinių rūšių sąrašą ir yra medžiotinas visus metus, nesvarbu lytis ir amžius. Siekdami užkirsti kelią šios pavojingos rūšies plitimui Lietuvoje, aplinkosaugininkai prašo gyventojų pastebėjus šios rūšies žvėrelius laiku informuoti juos, medžiotojus ar saugomų teritorijų pareigūnus.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius KATARYNA ŠTERNA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Kokia medžioklės reikšmė mūsų dienomis?

    Kokia medžioklės reikšmė mūsų dienomis?

    Tai klausimas, kurį diskusijose gali užduoti nemedžiotojai, nes jie realiai nesupranta, kodėl normalus šiuolaikinis žmogus, neturintis psichinių sutrikimų, norėtų eiti į mišką ir šaudyti žvėrelius, jeigu visko, ko reikia, galima nusipirkti parduotuvėje – pradedant apranga, baigiant maistu. Kaip viename iš gyvenimo atėjusiame juokelyje pasakyta – kodėl jūs, medžiotojai, šaudote gyvūnėlius, jeigu galite nueiti į parduotuvę, kur niekas nenukentės? Įdomu, kokiais šventais būdais mėsa atsiranda parduotuvėse?

    Pačiam sau apibrėžti, kodėl eini į medžioklę, labai sunku. Vienam tai poilsis, kitam mėsos gavimo būdas, kitam meditacija, dar kitas tokiu būdu bėga nuo kasdienybės, nuo šeimos, draugų, yra ir tokių, kuriems tai tiesiog gyvenimo būdas. Dar kitam – viskas kartu. Labai labai retais atvejais kas nors prisipažins, kad į mišką eina tam, kad nušautų žvėrį. Praktiškai niekada!

    Ir man vienu žodžiu sunku pasakyti, kodėl esu medžiotoja. Tiesiog esu, be to negaliu. Tai mano gyvenimo būdas ir pasaulėžiūra. Pradedant nuo medžioklinių šunų ir skanaus patiekalo, kurį patiekiu giminaičiams ir draugams, baigiant šaudymo sportu, buvimu miške bet kokiomis oro sąlygomis, bet kada ir bet kurioje vietoje.

    Kaip šiuos jausmus paaiškinti nemedžiotojui? Visą šią jausmų ir emocijų puokštę nemedžiotojas sumenkina iki vieno teiginio – medžiotojai tai daro, nes jiems patinka žudyti. Žiūrėk, kaip nori, ir nesvarbu, kad žudymas yra neatsiejama, nors ir nedidelė medžioklės dalis – ji visiškai nėra pagrindinė. Sumedžioti – taip, bet ne žudyti dėl žudymo.

    Nors dauguma medžiotojų į mišką vyksta savanoriškai, savo laisvalaikiu, tačiau nuolatos paaiškėja, kad be medžioklės neįmanoma. Kai padaroma nuostolių žemės ūkiui – šaukiami medžiotojai, kai afrikinis kiaulių maras – kreipiamasi į medžiotojus, kai padaroma žalos miškui – vėl teiraujamasi medžiotojo, kai mieste užklysta šernų – kas šią problemą sprendžia? Kai stirnos nuėda braškes, lapės nusineša vištų, automobiliu nutrenkiamas briedis, atsiranda dar kokių problemiškų gyvūnų… kieno pagalbos prašoma? Tiksliau sakant – kam suverčiama kaltė? Medžiotojams! Kartkartėmis, nepaisant neigiamų nuomonių, kas nors paklausia – kodėl medžiotojai nieko nedaro? Yra situacijų, kai norisi paklausti – kodėl mes ką nors turime daryti? Kodėl turime be atlygio, savo noru, savo laisvu laiku spręsti kieno nors problemas? Atsakymas vienas: darome tai todėl, kad tai mūsų privilegija ir turime tokią galimybę.

    Negalime leisti, kad žudyti gyvūnus būtų leidžiama tik populiacijai kontroliuoti, nes tada medžioklė iš esmės prarastų etinį, žmogiškąjį ir estetinį aspektą – visas procesas virstų pramonine likvidacija. Ar visuomenė būtų pasirengusi priimti tokį modelį?

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius LINDA DOMBROVSKA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Apranga pagal suomiško gyvenimo koncepciją – Sasta

    Apranga pagal suomiško gyvenimo koncepciją – Sasta

    Iki šiol buvau tradicinių medžioklinės aprangos spalvų šalininkė – klasikinė vienspalvė žalia, elegantiška ruda. Kažkodėl kariuomenės kamufliažas, kuris toks populiarus tarp medžiotojų dėl prieinamumo ir pigumo, manęs nesudomino, nes tam tikra prasme medžioklė yra šventė, į kurią norisi pasipuošti. Užtat vis daugiau ir dažniau įvairiausi aprangos gamintojai siūlo naujo ir modernaus kamufliažo su specialiais raštais, kurie lieka gyvūnui nematomi ir leidžia medžiotojui susilieti su aplinka.

    Anksčiau esame užsiminę apie Sitka aprangą, kuri pasaulyje užkariavo labai patikimų ir net fanatiškų sekėjų būrį. Sitka yra sukūrusi įvairių tonų raštų, skirtų įvairiems regionams, pradedant kalnuotomis apylinkėmis, baigiant mūsų lygumų miškais. Gore Optifade yra patentuoti raštai, sukurti būtent medžioklės sąlygoms. Šie kamufliažiniai raštai naudojami ir kitų prekės ženklų, pavyzdžiui, jau prieš kurį laiką Härkila pradėjo siūlyti vadinamosios nematomos aprangos seriją Stealth. Ankstesniame numeryje rašėme apie Swedteam aprangą ir jų pačių naudojamą kamufliažinį raštą Desolve, kurio yra kelios versijos. Swedteam eina koja kojon su laiku ir supranta, kad vis daugiau medžiotojų domisi šiuolaikinėmis tendencijomis ir renkasi gyvūnams nematomą kamufliažą. Tačiau šiuo atveju kompanija naudoja kitą kamufliažą, ne tik įprastąjį Optifade, taip pat yra sukūrusi savo membraną ir atsisako visiems žinomo Gore-Tex. Taip pat visi šie gamintojai laužo įprastą įsivaizdavimą, kokia turi būti medžiotojo apranga. Anksčiau medžiotojas žiemą turėdavo vieną storą striukę. Su modernia, dinamiškam medžiotojui skirta apranga buvo įvesta nauja koncepcija – rengtis sluoksniais. Vienas iš modernaus medžiotojo must have yra ir kuprinė, į kurią galima susidėti tuos aprangos sluoksnius, kuriuos sparčiai einant reikia nusivilkti, o sustojus galima apsirengti. Reikia pasakyti, kad šis konceptas yra labai sėkmingas būtent komforto prasme, nes leidžia medžioti dinamiškai: prireikus judėti sparčiau, o paskui vėl atsisėsti bokštelyje ir šiltai laukti. Vis dėlto ir ši koncepcija turi vieną didelį trūkumą – kainą. Kiekvienas sluoksnis turi būti tos pačios firmos ir kainuoja palyginti nemažai, nes kuriant tokią aprangą naudotos įvairiausios modernios technologijos. Be to, ši apranga yra didžiausias mados klyksmas ir visi jos nori.

    Šį kartą pasakojimas bus apie kitą, ne tokią žinomą kompaniją, kuri medžiotojams siūlo patvarius, modernius ir patogius drabužius. Kalbu apie suomių firmą Sasta, kuri siūlo aprangą, atitinkančią visus minėtus parametrus. Moterų medžioklinės aprangos modelio Sasta Kauris Camo striukę ir Saiga Camo kelnes gavau iš Normark, kuris Baltijos šalyse platina Sasta aprangą. Ši apranga sukurta reikliai medžiotojai, joje yra Gore-Tex dviejų sluoksnių membrana, Gore Optifade maskuojantis Ground Forest raštas, leidžiantis medžiotojai pranykti miško fone ir sukurtas ne medžiotojo akiai, o gyvūno – pagal tai, kaip jis mato aplinką. Striukės gobtuvas pritaikomas, apykaklė ir rankovės reguliuojamos, apykaklės vidus apdorotas malonia medžiaga, kišenės užsegamos užtrauktuku, yra kišenė racijai.

    KAS YRA SASTA? Sasta yra Suomijos aprangos gamintojas, kuris orientuojasi į aktyvųjį poilsį gamtoje. Įmonė įkurta prieš daugiau nei 40 metų. Kompaniją supa nepaliesti Šiaurės Europos miškai ir ežerai, milžiniški medžioklės plotai, kuriuose klajoja meškos, vilkai ir erniai. Kompanija veikia Šiaurės Karelijos mieste Nurmese, ir aplinkinė gamta įkvepia kurti tokioms sąlygoms tinkamą aprangą. Sasta yra šeimos įmonė, kuriai vadovauja trečioji Saastamoinenų karta. Ši šeima Nurmese prekybą pradėjo prieš 80 metų. Pirmasis šeimos verslą pradėjo Eino Saastamoinenas, kuriam, nepaisant sunkios finansinės padėties, pavyko įkurti savo aprangos parduotuvę. Sasta firmą įsteigė Eino sūnus Urpo 1969 metais. Jis buvo aktyviojo poilsio entuziastas ir pats sau stengėsi kurti kuo geresnę aprangą. Sasta istorija prasidėjo tada, kai Urpo draugas medžiotojas ėmė domėtis jo apranga. 1984 metais Sasta tapo atskira kompanija, kuriai dabar vadovauja Urpo sūnus ir duktė.

    Įmonė siūlo aprangą žmonėms, kuriems svarbus aktyvus gyvenimo būdas gamtoje. Šio prekės ženklo apranga žinoma dėl savo aukštos kokybės. Įmonė seka modernių medžiagų kūrimo technologijas, išbando jas autentiškoje aplinkoje. Sasta koncepcijos pagrindas – neskubrus gyvenimo būdas, galimybė keliauti, būti gamtoje be nereikalingo streso ir spaudimo ką nors pasiekti, o tiesiog susilieti su gamta. Tipiškas Sasta klientas yra aktyvus gamtos mylėtojas, gerbiantis savo užsiėmimą, reikalaujantis aukštos kokybės įrangos, einantis į gamtą bet kokiomis oro sąlygomis.

    NUOTYKIS SU SASTA. Kaip tik prieš prasidedant medžioklei su varovais gavau Sasta striukę ir kelnes ir turėjau galimybę šią aprangą dvi savaites išbandyti intensyvioje medžioklėje skirtingu oru. Reikia pradėti nuo to, kad dėvėdama ją iš pradžių jaučiausi kaip su pižama, tiesiog todėl, kad apranga patogi ir lengva. Kol kas sunku spręsti apie jos patvarumą ir ilgaamžiškumą, bet galiu pasidalyti pirmais pojūčiais.

    Apranga puikiai tinka pavasario ir rudens sezonui, žiemą ji irgi „veikia“, jeigu atitaikoma termoapranga ir kiti sluoksniai. Temperatūrai pakilus virš 20 laipsnių šilumos, su kelnėmis bus karšta, nes jos su pamušalu ir judėdamas medžiotojas sukais. Užtat po aktyvaus pasivaikščiojimo dieną, prasidedant pirmosioms šalnoms, buvo malonu su jomis sėdėti ir vakare, kai staigiai atvėso. Aišku, aš nekalbu apie nakvojimą lauke. Vis dėlto kelnės yra ir plonos, ir minkštos, taigi jas galima įsprausti į guminius batus. Man nepatinka, kai kelnių medžiaga kieta ir stora, kai jas reikia vilktis ant guminių batų ir perbridus purviną lauką kelnių galai išsipurvina. Taip pat turėjau galimybę pamatyti, kaip veikia aprangos raštas, pelkėje medžiodama žąsis. Prisidengus veidą atrodė, kad paukščiai dėl manęs pernelyg nesijaudina, ir pavyko sumedžioti tris žąsis. Taip pat apranga gerai veikė lietingu oru, apsaugojo nuo drėgmės. Vis dėlto pirmas nepatikęs dalykas buvo kišenių trūkumas. Kelnėse yra trys kišenės, striukėje keturios, bet man ir to nepakako. Taip pat sunku pasakyti, kaip apranga šildys per šalčius. Kai kurių firmų drabužiai šaltyje tarsi įšąla ir pradeda braškėti. Nors Sasta apranga šiek tiek čeža, bet palyginti yra tyli. Medžioklėje su varovais bus sunku išmatuoti šios aprangos privalumus, nes pati naudoju ne tik ryškiaspalvę kepurę, bet ir raštą dengiančią liemenę. Gyvūnai spalvų nemato, užtat liemenė uždengia aprangą ir sumažėja galimybė susilieti su aplinka. Vis dėlto noriu paminėti, kad kamufliažas savo privalumus atskleidžia medžioklėje sėlinant: patvari medžiaga apsaugo kojas nuo šakelių, kai reikia eiti per mišką. Apskritai turiu pripažinti, kad pirmieji įspūdžiai apie Sasta aprangą yra labai geri, tad turbūt kuriam laikui atsisakysiu klasikinių atspalvių ir išbandysiu šiuolaikinio kamufliažo privalumus. Tikiuosi grįžti prie šios temos tada, kai apranga bus padėvėta kokį sezoną.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius LINDA DOMBROVSKA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Anoniminės karvės išėda šėryklas

    Anoniminės karvės išėda šėryklas

    Ne paslaptis, kad mėsinė galvijininkystė Baltijos šalyse tampa vis populiaresnė. Ir tai ne melžiamos karvės, kurias sunku laikyti ir prižiūrėti. Daugelis laiko mėsinius galvijus, bet ne visi juos vertina taip, kaip derėtų.

    Su Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento specialiste Jolanta Urbelionyte daugiausia kalbėjome apie vilkų sumedžiojimo limitus, plėšrūnų daromą žalą ir žmonių nenorą pranešti savivaldybėms apie nuostolius. Pasak J. Urbelionytės, net materialinės kompensacijos ne visada paskatina galvijų savininkus pranešti apie papjautus ir sužeistus gyvūnus.

    Tačiau į pokalbį įsisuko ir netikėta tema – apie žalą, kurią medžioklės ūkiui padaro… karvės. Šį kartą – apie konkretų įvykį. Deja, medžiotojas, kuris skambino į Aplinkos ministeriją, neįvardijo nei savo būrelio, nei rajono, kur susidarė ši keista situacija. Vienas šeimininkas investavo tūkstančius eurų į mėsinių galvijų ūkį, bet paskui ignoravo begėdišką savo bandos elgesį. Karvės savavališkai būriais išeidavo iš aptvarų ir dabar gyvena laisvėje. Ilgą laiką jos ganėsi taip, kaip dera normalioms karvėms, bet paskui atrado, kad egzistuoja viliojimo vietos. Dabar medžiotojų įrengtos šėryklos reguliariai išėdamos. Pastebėta, kad tai buvo pabėgusios mėsinės karvės.

    Nesuprantama, kodėl vertingosios karvės buvo taip išleistos į laisvę, bet tai aiškiai yra Maisto ir veterinarijos tarnybos kompetencija. Institucijos pareiga būtų nustatyti, kuriame rajone vyksta tokia netvarka, rasti šeimininką ir liepti jam pasirūpinti savo banda.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius KATARYNA ŠTERNA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Jurbarko „Robinas Hudas”

    Jurbarko „Robinas Hudas”

    Pavakarę 2017.11.24, Jurbarko rajono medžiotojų būrelio „Dubysa“ medžiotojai pastebėjo įtartiną asmenį, kuris prie žvėrių viliojimo vietos su lanku rankose buvo bokštelyje. Atvykę pareigūnai sulaikytam piliečiui A.B. pareiškė įtarimus dėl nelegalios medžioklės.
    Iš piliečio buvo paimtas lankas su strėle ir į medį montuojamas bokštelis. Ar pilietis tikrai užsiėmė nelegalia medžiokle, paaiškės Jurbarko rajono apylinkės teisme.

    Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento informacija

  • Ministre, atleiskite juos iš pareigų!

    Ministre, atleiskite juos iš pareigų!

    Gal reikia atleisti iš pareigų seimo narius, kurie girti šlaistosi po seimo koridorius ir ima kyšius, žurnalistus kurie žemina visuomenės grupes savo straipsniais?
    Nors medžiotojų bendruomenę sudaro, beveik 30.000 narių, nelaimingų atsitikimų su ginklais medžioklėse procentaliai yra labai mažai.

    Taip – elgtis su ginklu privaloma mokėti, žinių patikrinimas yra taip pat būtinas, bei turėtų būti peržiūrimas ir sugriežtintas. Apmaudu, tačiau dažniausiai aktualiais klausimais pamirštama pasitarti su pačiais medžiotojais.
    Dažniausiai vadovaujamasi senais metodais bei pagrindinės asociacijos išreikštais norais, kuri nesugeba nei tobulėti, nei nori atsinaujinti iš vidaus, kaip pati organizacija.

    Bet kokiu atveju, viešas šmeižtas gerai žinomuose žiniasklaidos portaluose ir pareiškimai, kad visi medžiotojai yra bjaurybės – tai jau įžeidimas! Pats ponas Janonis turėtų tai suvokti, viešai eskaluodamas populistines ir visuomenės grupes įžeidžiančias antraštes.

    Nepateisiname medžiotojų blogo elgesio, bet taip pat neteisiame nei vieno, kol teismas neįrodė jų kaltės. Tiek vienos, tiek kitos pusės pareiškimai negali būti traktuojami kaip įrodymai ir viešai skelbiami kaip faktai, kol nėra patvirtinti ir kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Kuo toliau, tuo labiau mūsų visuomenė pasitiki psaiudo faktais, skleidžiamais iš medijos šaltinių, kurie nėra nei patvirtinti, nei nustatyti. Vienintelis tokių straipsnių tikslas – sulaukti kuo daugiau paspaudimų ir reklamos parodymų.

    Paskutinių dienų įvykių komentuoti nenorime, nes tai yra tik pilstymas iš tuščio į kiaurą, kaip ir minėjome, visus taškus ir kablelius sudėlios teismas.
    Įdomu tai, kad žiniasklaida greitai pasigavo gerb. Ponios įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, kad „banditas ją užpuolė su ginklu“ ir pradėjo visą šią situacija eskaluoti bei juodinti medžiotojų vardą. Prieš gerą pusmetį buvo toks įvykis, kuomet žvejys mėgėjas iš privačios žemės buvo vejamas pistoletu, bet apie tai užsiminta tik puse lūpų.

    Smerkiame tokius medžiotojus, kurie menkina medžiotojo vardą savo poelgiais, smerkiame ir žurnalistus, kurie „pila srutas“, užuot parašę kažką gero, pozityvaus, o to gero tikrai yra!
    Gal ir iš jų taip pat reikia atimti žurnalisto pažymėjimą už žeminančius straipsnius? Mes visi esame visuomenės atspindys – pradėkime nuo savęs, pakelkime šiukšlę po kojomis ir aplink taps švariau.

    Negalima taikyti kolektyvinės atsakomybės jokiais panašiais atvejais, negalima atimti teisės vairuoti visiems, už tai, kad vienas ar keli vairuotojai nusižengė kelių eismo taisyklėms.
    Nereikia pūsti burbulo apie seimo „medžiotojų frakciją“, nors šis išsireiškimas ir gražiai skamba, tačiau nereikėtų to eskaluoti, nes galima pradėti skirstyti vyriausybės narius ir į kitas psiaudo frakcijas pagal jų hobius, tokius kaip golfas, buriavimas, žvejyba ar grybavimas.

    Nelaimingi įvykiai, vykstantys medžioklėje, spaudai yra geras kąsnis, nes jie sulaukia didelio visuomenės dėmesio, o tai reiškia, kad visuomenei mes esame įdomūs. Tad kodėl nepradėjus gerinti medžiotojo vardo, vietoje dabartinio jo menkinimo?

    Mes esame nauja medžiotojų sąjunga, kuri yra socialiai atsakinga, turinti šiuolaikinį požiūrį tiek ir visuomenę, tiek į pačią gamtą. Todėl mums nėra „vienodai“, kokia nuomonė formuojama apie medžiotoją plačioje visuomenėje. Esame pasirengę glaudžiam, konstruktyviam ir naujam bendradarbiavimui, turime pasiūlymų, kaip reikėtų gerinti ir tobulinti medžioklės taisykles, įstatymus ir spręsti su tai susijusius klausimus efektyviai, taip, kaip tai daro visos pažengusios pasaulio bendruomenės.

  • Tvari medžioklė yra teigiama jėga

    Tvari medžioklė yra teigiama jėga

    Tvari medžioklė yra teigiama jėga sergint gamtą – tokia buvo pagrindinė aplinkos komisaro Karmenu Vellos žinia. Rugsėjo 6 dieną Europos Parlamente įvyko konferencija Jaunieji medžiotojai: užtikrinti Europos biologinės įvairovės ateitį. Komisaras pabrėžė Europos Sąjungos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacijos (FACE) biologinės įvairovės manifesto reikšmę, nes jis parodo, kad septyni milijonai Europos medžiotojų duoda didelį indėlį į ES biologinės įvairovės strategiją 2020 metams.

    Žvelgiant į jaunuosius medžiotojus, konferencijoje vyko debatai apie medžioklę vis labiau urbanizuojamame pasaulyje. Dalyviai kalbėjo apie komunikacijos strategijas remiant jaunųjų medžiotojų indėlį į gamtos apsaugą ir laukinės gamtos tvarkymą. Vienbalsiai pritarta idėjai, kad reikia remti įvairias edukacines programas ir veiklą, remiančią jaunuosius medžiotojus.

    Taip pat buvo minima naujųjų technologijų reikšmė, nes jos padeda kurti stiprų jaunųjų medžiotojų tinklą. Įdomios informacijos pateikė Karališkosios Danijos medžiotojų asociacijos atstovė Janneke Eigeme: Nyderlanduose tik 50 procentų medžiotojo leidimą gaunančiųjų yra jaunimas. Kiti jau yra subrendę žmonės, norintys praplėsti savo akiratį. Taip pat pabrėžta, kad šioje šalyje tik 6 procentai visuomenės prieštarauja medžioklei. Šveicarijoje šis skaičius yra 10 procentų. Vadinasi, per garsiai sakoma, kad prieš medžioklę yra didžioji visuomenės dalis!

    Tuo pačiu metu veikė paroda Jaunieji gamtos sergėtojai, kurioje vizualiai parodyta, kaip Europos medžiotojai bendradarbiauja sergint gamtą, pritraukiant jaunimą. Parodoje buvo pristatyti įvairūs gamtos apsaugos ir edukaciniai projektai. Parodoje su šešiais plakatais dalyvavo ir Latvijos moterų medžiotojų klubas. Rugsėjo 7 dieną įvyko FACE generalinė asamblėja. Buvo akcentuojama FACE restruktūrizacija, ateities tikslai ir nauja vizija. Vis dažniau girdima, kad medžiotojams reikia ne ginti savo interesus, o rodyti gerus pavyzdžius, patiems tapti aktyvesniems, o ne tik reaguoti į įvairius nepagrįstus puolimus. Asamblėjoje Baltijos šalių medžiotojų atstovė ir FACE viceprezidentė Linda Dombrovska pabrėžė, kad medžiotojai turi tapti vieningesni, antraip susinaikins patys ir dėl to kalti nebus nei veganai, nei gyvūnų teisių gynėjai, nei žalieji. Tą pačią dieną buvo surengta FACE 40 metų šventė. Organizacija įsteigta 1977 metais, reaguojant į ES iniciatyvą išleisti Paukščių direktyvą. Daugelis pabrėžė, kad be FACE veiklos per visus šiuos metus tokia medžioklė, kokią žinome šiandien, neegzistuotų – ji būtų tokia apribota, kad net nebūtų už ką kovoti.

    ŠALTINIS: LATVIJOS MEDŽIOTOJŲ ASOCIACIJA

  • Kėdainių rajone rasta 15 šernų gaišenų

    Kėdainių rajone rasta 15 šernų gaišenų

    Kėdainių rajone pasiektas liūdesį keliantis rekordas: per vieną savaitę rasta net 15 šernų gaišenų, kurioms, ištyrus mėginius laboratorijoje, nustatytas afrikinis kiaulių maras (AKM). Ši diagnozė taip pat nustatyta ir dviem sumedžiotiems šernams.

    Verčia sunerimti
    „Net 15 šernų gaišenų rasta keturiose seniūnijose – Vilainių, Pernaravos, Krakių, Josvainių. Tai iš tiesų didelis skaičius. Kėdainių rajone per savaitę laiko tiek gaišenų dar nebuvo rasta. Visiems rastiems nugaišusiems šernams diagnozuotas kiaulių maras. Taip pat ši liga diagnozuota 2 sumedžiotiems šernams.

    Kituose rajonuose būdavo, kad surasdavo ir daugiau, bet kaip Kėdainiams šis skaičius yra tikrai didelis. Nors šernai yra intensyviai medžiojami, bet jų mūsų kraštuose yra išties nemažai“,– situaciją apibūdino Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Lionius Stanevičius.

    Didelė populiacija
    Specialistų nuomone, AKM virusą daugiausia platina šernai, užkrato perdavimas labai priklauso nuo jų populiacijos tankio. Todėl suderintas atsakingų institucijų veiksmų planas yra vienas pagrindinių sėkmingos AKM kontrolės veiksnių.

    „Mes glaudžiai bendradarbiaujame su Kėdainių maisto ir veterinarijos tarnyba. Problema yra sprendžiama, laikomasi visų reikalavimų. Tikrai norėtume, kad šios baisios ligos plitimas pasibaigtų. Šernus medžiojame, medžioja visi mūsų būreliai, tačiau jų populiacija, reikia pripažinti, yra išties didelė. Viliamės, kad ligos protrūkis bus suvaldytas“, – pabrėžė Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas.

    Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad šių metų lapkričio 10 – 16 dienomis Lietuvos laukinėje faunoje rastos 162 šernų gaišenos ir sumedžiota 20 šernų, kurių mėginius ištyrus laboratorijoje, nustatyta afrikinio kiaulių maro diagnozė.

    Iš viso šiais metais laukinėje faunoje maras patvirtintas 930 vietų 1 630 šernų (184 sumedžiotiems ir 1 446 nugaišusiems).

    Šaltinis: www.rinkosaikste.lt

  • Pulsar Helion palyginimas (XP38, XP50, XQ38, XQ50)

    Pulsar Helion palyginimas (XP38, XP50, XQ38, XQ50)

    Sveiki kolegos medžiotojai! Šiandien laidoje daugelio jūsų lauktas PULSAR HELION (XP38, XP50, XQ38, XQ50) termovizorių palyginimas. Trumpai apie tai kaip vyko termovizorių palyginimas. Visi termovizoriai įrašinėjo vaizdą vienu metu, be vaizdo didinimo ir su vaizdo didinimu tuo pačiu atstumu. Testavimo atstumai 100, 300, 500 ir 800 metrų. Pabaigoje išbandėme termovizorius miško sąlygomis, kaip stebimą objektą užstojo medžiai.

    Norite užsisakyti termovizorių ar iškilo klausimų apie termovizorius? Telefonas pasiteiravimui: +370 6996 0962


    „Miske.lt”
    Parengė: DEIVIDAS STAPONKUS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!