Miske.lt

Blog

  • Medžiojo pas kaimynus

    Medžiojo pas kaimynus

    2018 m. vasario 2 d. buvo gautas medžiotojų pranešimas, kad „Kibirkštis“ medžioklės plotų vienete brakonieriaujama. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai nedelsiant sureagavo į pranešimą ir išvyko į Lazdijų rajone esantį „Kibirkštis“ medžioklės plotų vienetą.

    Atvykus pareigūnams į įvykio vietą, buvo sulaikytas medžiotojų būrelio „Šilelis“ medžiotojas V. M, kuris svetimame medžioklės plotų vienete pasistatė stacionarų medžioklės bokštelį, viliojo pašarais šernus ir juos medžiojo neturėdamas medžioklės lapo. Tą vakarą V. M. buvo sulaikytas dorojant neteisėtai sumedžiotą šerno jauniklį. Nors medžiotojas stengėsi nuo pareigūnų bėgti, tačiau nesėkmingai. Sulaikius V. M. paaiškėjo, kad su savo graižtviniu šautuvu V. M. sumedžiojo šerno jauniklį, kurį karučiu sutemus parsigabeno į savo sodybą. Sulaikant V. M. taip pat dalyvavo Lazdijų rajono policijos ir Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Lazdijų rajono agentūros pareigūnai bei Medžiotojų klubo „Kibirkštis“ medžiotojai.

    Medžiotojų būrelio „Šilelis“ medžiotojui gresia atsakomybė pagal ANK 290 str. 8, 9 dalis, kurios užtraukia teisės medžioti atėmimą nuo 1 iki 5 metų, su nusižengimo padarymo įrankių, transporto priemonių, nusižengimo padarymo priemonių konfiskavimu. Taip pat V. M. teks atlyginti gamtai padarytą žalą – 1003 eurų ieškinį.

    Alytaus r. gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos informacija

  • Peiliai – kaip vynas

    Peiliai – kaip vynas

    Visi aiškiai žinome, kad pagrindinė peilio dalis yra geležtė, kuria pjauname, bet perkant peilį parduotuvėje – panašiai kaip renkantis gerą vyną – akys laksto po butelių etiketes ir iš tiesų neaišku, ką ir kaip pasirinkti, kuris geras, kuris blogas, ar svarbu, kur pagamintas.

    Rinkdamiesi peilį mes, medžiotojai, turėtume vadovautis visiškai paprastais dalykais. Tegul visos metalo subtilybės ir cheminė sudėtis (nors tai, aišku, yra labai svarbu) lieka peilių specialistams, entuziastams ir profesionalams. Čia vėl tinka vyno pavyzdys: mums svarbu, kad vynas būtų skanus, tinkamas prie konkretaus patiekalo ir aiškiai žinotume jo kilmę, tačiau ne tiek svarbu, kaip jis pagamintas ir kokiomis proporcijomis naudotos tam tikrų veislių vynuogės. Renkantis peilį mums nereikia žinoti jo cheminės sudėties, bet svarbu žinoti, ar metalas geras, blogas, kiek grūdintas, kur gamintas, kiek išlieka aštrus, ar lengvai galandamas. Jau kiekvieno metalo pavadinime irmarkėje yra kodas, pagal kurį galima nustatyti jo kokybę, kuri griežtai reglamentuojama standartais. Priklausomai nuo metalo markės, peilis gali rūdyti ar nerūdyti, greitai atšipti ar ilgai išlikti aštrus, būti standus ar lankstus. Čia susiduriame su tolesniu žingsniu – geležtės grūdinimu, o tai iš esmės yra dar vienas svarbus veiksnys, nustatantis, ar peilis bus minkštas, lankstus, išliks aštrus ar bus pernelyg trapus ir lūžinės. Deja, iš akies pasakyti, kiek ir kaip peilis grūdintas, neįmanoma.

    Paprastai peilio metalo kietis matuojamas pagal Rokvelo skalę, kuri reiškiama santrumpa HRC ir matuojama nuo 40 iki 60 vienetų. Aukso vidurys ir geros kokybės rodiklis paprastai yra nuo 55 iki 58 vienetų. Jeigu kietis didesnis nei 60 vienetų, tai bus labai kietas peilis už atitinkamai aukštą kainą ir su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis. Tai nereiškia, kad peilis išliks aštrus ilgiau nei, pavyzdžiui, 58 HRC geležtė, jis greičiau bus trapus, labai sunkiai galandamas, ir geležtė gali išvis aptrupėti. Pardavėjai ne visuomet žino metalo markę ir tuo labiau kietį, tačiau renkantis peilį dera pažvelgti į gamintojo interneto svetainę, kur visi šie parametrai turėtų būti nurodyti. Vienu straipsniu sunku apžvelgti visas metalų markes – šia tema galima rašyti knygas. Metalų ir peilių gamybai naudojamų jų modifikacijų yra labai daug, tad kad šis pramoginis straipsnis netaptų nuobodžia disertacija ir mums, medžiotojams, kas nors bent kiek paaiškėtų, apžvelgsiu populiariausias metalo markes, kurių peilių galima įsigyti mūsų parduotuvėse ar pas peilių meistrus.

    INOX, STAINLESS, STAINLESS STEEL, ROSTFREI, SUPER STEEL IR KT.
    Jeigu ant peilio geležtės yra kuris nors šių užrašų, jie neabejotinai rodo, kad šie peiliai yra iš nerūdijančiojo plieno. Dažnai tokie peiliai yra pagaminti iš 420 markės nerūdijančiojo plieno, kuris yra pakankamai kieta ir dažniausiai pigi medžiaga. Iš jo gaminamos masinio vartojimo prekės, virtuviniai ir kišeniniai peiliai. Šiai markei prastą reputaciją atnešė jūra Rytų kaimynėje masiškai gaminamų nekokybiškų peilių, kurių galima nusipirkti ant kiekvieno kampo. Vis dėlto tinkamai apdorojus ir užgrūdinus, iš šios markės išeina visiškai kokybiški ir geri peiliai, ir tai patvirtino kelios pasaulyje žinomos firmos.

    440A, 440B, 440C.
    Tai yra JAV ir Europoje viena populiariausių metalo markių, iš kurių gaminama dauguma visų medžioklinių, sulenkiamų, kišeninių, išgyvenimo, turistinių ir kitų peilių. Išskiriamos 440A, 440B, 440C, iš kurių 440A markės metalas yra minkščiausias ir atitinkamai mažiausiai rūdija (mažas anglies kiekis), o 440C – kiečiausias (didelis anglies kiekis) ir trapiausias bei labiausiai rūdijantis. Iš 440A markės gaminami peiliai povandeninių nuotykių mėgėjams, nes šis plienas mažiausiai rūdija. Šie peiliai naudojami tik ekstremaliomis situacijomis po vandeniu ir ilgai išlikti aštriems jiems nebūtina. Kita kalba apie medžioklinius peilius, kur svarbu, kad peilis skrodžiant išliktų aštrus ir lengvai galąstųsi. Tokie peiliai gaminami iš 440B ir 440C markės metalo. Tinkamai apdorojus, o tai yra slaptas kiekvienos save gerbiančios kompanijos receptas, išeina labai geros kokybės geležtės. Kurį laiką ši markė Europoje buvo viena lyderių, kol pasirodė kitų metalų, ypač lydinių ir miltelinių metalų, turinčių panašių ar net geresnių savybių.

    AUS6, AUS8, AUS10.
    AUS praktiškai yra 440 markės analogas, gaminamas Japonijoje. Daugelis peilių gamintojų jį naudoja vietoj 440. Pavyzdžiui, vietoj 440B naudojama AUS8, vietoj 440C – AUS10. Kai kurie gamintojai JAV vietoj 440C naudoja AUS8. Šios markės metalą naudoja ir Kinijos bei Taivano peilių gamintojai, bet tai nereiškia, kad peiliai yra prastos kokybės, veikiau priešingai! Šios markės peilius lengva galąsti ir jie ilgai išlieka aštrūs.

    SANDVIK.
    Švedijos kompanijos Sandvik gamykla yra Sandvikeno miestelyje, esančiame apie 200 km nuo Stokholmo, ir produktai iš ten gaminamo metalo yra žinomi visame pasaulyje dėl savo aukštos kokybės. Mūsų medžiotojai šį metalą vadina „švedų plienu“, kuris visais laikais buvo itin vertinamas dėl savo darbinių savybių ir kokybės. Populiariausia Sandvik gamyklos metalo markė yra 12C27, kuri puikiai tinka peiliams ir yra laikoma premium klasės peilių metalu. Iš Sandvik 12C27 metalo pagaminti peiliai yra itin tvirti, gerai galandami ir ilgai išlieka aštrūs. Kita populiari metalo markė, naudojama skustuvų geležtėms gaminti, yra Sandvik 13C26. Švedijos skustuvų plienas yra labai švarus metalas, smulkiagrūdės struktūros, labai kietas, ilgai nešimpantis ir apskritai patvarus. Čia, aišku, reikia prisiminti, kad neapdorotas metalas dar negali būti naudojamas, ir Švedijos peilių gamintojai sugebėjo šią kokybišką medžiagą panaudoti savo naudai visais 100 procentų, nors anglies koncentracija yra mažesnė nei aukštesnės klasės metalo! Iš patirties galiu pasakyti, kad šias geležtes yra malonu galąsti ir tai daryti lengva deimantiniu galąstuvu.

    RUSIJOJE GAMINAMI PLIENAI.
    Šiame straipsnyje nekalbėsime apie Damasko plieną ar bulatą, nes tada turėtume skirti laiko tik šiam įdomiam ir gražiam metalui, turinčiam seną istoriją ir paslapties šydą. Iš Rusijos peilių meistrų esu girdėjęs, kad Damasko plieno peilis neturėtų būti kankinamas miške ir medžioklėje, šį gražų, brangų peilį esą reikėtų laikyti kolekcijoje ir juo didžiuotis. Aišku, yra ir radikaliai priešingų nuomonių, bet šį kartą ne apie tai, o apie Rusijoje gaminamų plienų peilius, kurių galima įsigyti kiekvienoje medžioklės reikmenų parduotuvėje.

    40X13 Populiarus metalas vidutinės klasės narų ir žvejų peiliams, sulenkiamiems ir virtuviniams peiliams gaminti. Nebrangi, minkšta medžiaga, bet labai atspari rūdims. Patenkinamai išlieka aštri, lengvai galandama.

    65X13 Panašus metalas į pastarąjį, tačiau daug ilgiau išlieka aštrus. Šis metalas naudojamas gaminant daugybę pigių medžioklinių, sulenkiamų ir turistinių peilių. Jeigu įmanoma, tokį peilį reikėtų įsigyti 56– 59 HRC kiečio, ir jis dirbs labai garbingai.

    95X18 Populiariausias medžioklinis peilis (pirmasis skaičius reiškia anglį – šiuo atveju jos dalis yra 0,95–1,1 %, X reiškia chromą, kurio dalis nurodyta antruoju skaičiumi – 16–18 %). Šis metalas lyginamas su 440C ir XX amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje buvo plačiai naudojamas gaminant aukštos kokybės peilius. Kaip nurodo Rusijos meistrai, ilgainiui pasirodė ir trūkumų, šiuos peilius sunku galąsti. Tačiau nuo savęs galiu pridurti, kad galbūt tai buvo sunku XX amžiaus paskutinį dešimtmetį, tačiau dabar su šia problema susitvarkome lengvai.

    CARBON STEEL – ANGLINIS PLIENAS.
    Parduotuvėse galime rasti ir medžioklinių peilių iš anglinio plieno. Anglinio plieno peiliai dažnai būna patvaresni ir lengviau aštrinami nei nerūdijančiojo plieno. Šio metalo sudėtyje trūksta chromo, ir tuo jis skiriasi nuo nerūdijančiojo plieno, taigi yra daug jautresnis korozijai. Angliniame pliene yra mažiau anglies nei tipiniame nerūdijančiajame pliene, bet jis yra pagrindinis lydinio elementas. Pagrindinė šios medžiagos sudėtinė dalis padaro peilį labai kietą, skirtingai nuo nerūdijančiojo plieno gaminių, jis gerai galandamas ir išlieka aštrus.

    ELMAX.
    Galąsdamas peilius esu susidūręs su įvairių tipų plienu, ir vienas įdomiausių metalų buvo dar vienas švedų gaminys iš įmonės Uddeholms AB – plienas Elmax (1,7 % C, 18 % Cr). Parduotuvėse jo nesu radęs, bet tokio plieno peilį galima užsisakyti iš meistrų ar gamintojo, ieškoti interneto parduotuvėse. Pagal aprašą metalo HRC yra apie58, ir jį buvo nesudėtinga galąsti, jis maloniai ėmė skiedras ir buvo lengvai šlifuojamas. Medžiaga yra itin atspari dilimui ir rūdims. Taip pat tikiu, kad toks peilis ilgai išliks aštrus ir jį bus lengva paaštrinti medžioklėje lauke ar miške. Galąsti, aišku, reikia su įranga, konkrečiais kampais ir naudojant deimantinį galąstuvą.

    Taigi prie paprastų metalų galėčiau priskirti JAV markę 440A, japonų AUS6, rusų 40X13. Iš šių metalų gaminami paprasti peiliai, kurie yra gana minkšti ir greitai galandami (bet taip pat greitai atšimpantys), skirti naudoti buities smulkmenoms pjaustyti, suvenyriniai, virtuviniai peiliai ir kt. Jeigu ant peilio matote metalo markę 440 be raidės, greičiausiai tai yra 440A. Kitos klasės metalai yra amerikiečių ir europiečių 440B, japonų AUS8, švedų Sandvik 12C27, kinų 8Crl3MoV. Šie peiliai yra puikus kainos ir kokybės derinys. Jei kietis atitinkamas, jie lengvai galandami ir ilgai išlieka aštrūs. Kam reikia patikimo darbinio peilio medžioklėje už atitinkamą kainą, šie peiliai bus pats tas.

    Aukščiausios klasės metalai turi daugiausia anglies. 0,9–1,1 % anglies turi japonų ATS34, amerikiečių 154CM ir BG42, amerikiečių ir europiečių 440C, italų N690Co, austrų Bonier N695 ir kt. Šie peiliai itin ilgai išlieka aštrūs ir tobulai pjauna. Tai yra labai kieti peiliai, tačiau kietumas turi ir savo trūkumų – kietas peilis yra trapus, o tai reiškia, kad geležtėje lengva įkirsti įrantą, ji gali nulūžti. Toks peilis yra numatytas pjauti ir visiškai neskirtas kirsti ar kitiems panašiems veiksmams. Be to, lauko sąlygomis juos labai sunku išaštrinti. Jeigu turėčiau medžiotojui rekomenduoti, ką pasirinkti darbui miške, skrodimui, tolimesnėms kelionėms ar medžioklei savo miškuose, patarčiau rinktis peilius iš lengvai galandamo, ilgai nešimpančio metalo – 440B, AUS8, Sandvik 12C27 ar panašių, ir problemų nematysite. Nei tauko, nei plauko, ir kad gerai pjautų!

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius OSKARAS TREILICHAS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Pasvalyje vėl neteisėtai vykdyta medžioklė

    Pasvalyje vėl neteisėtai vykdyta medžioklė

    Neseniai rašėme apie nustatytą medžioklę draudžiamais įrankiais Pasvalyje tikėdamiesi, kad tie, kurie naudoja civilinėje apyvartoje draudžiamus įrankius – naktinio matymo prietaisus, to nebedarys. Tačiau asmenims, kurie medžioja su draudžiamais įrankiais, pasirodo tai visai nesvarbu.

    2018 m. sausio 15 d. Pasvalio rajone vėl nustatytas draudžiamos medžioklės atvejis. Asmenys A. P., V. Ch. bei M. P. vykdė draudžiamą medžioklę iš transporto priemonės, taip pat naudojo draudžiamą naudoti naktinio matymo priedėlį prie optinio taikiklio su IR pašvietėju. Tikrinimo metu jį nuėmė ir bandė slėpti automobilyje, tačiau šis planas nepavyko. Uždėjus jį ant vieno iš šioje neteisėtoje medžioklėje dalyvavusio medžiotojo ginklo optinio taikiklio, šis idealiai jam tiko.

    Asmenims surašyti administracinio nusižengimo protokolai už medžioklę draudžiamu būdu ir draudžiamais medžioklės įrankiais, paimtas graižtvinis šautuvas su optiniu taikikliu ir naktinio matymo priedėliu, termovizorius.

    Byla perduota nagrinėti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmams. Asmenims gresia atsakomybė nuo 600 iki 1700 eurų, teisės medžioti atėmimas nuo vienų iki penkerių metų bei įrankių ir priemonių, naudotų neteisėtoje medžioklėje, konfiskavimas.

    Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento informacija

  • Vilkai – svarbiausi, arba žalioji įtaka medžioklei

    Vilkai – svarbiausi, arba žalioji įtaka medžioklei

    Kai buvo ruošiami pirmieji mūsų žurnalo numeriai, kai mūsų komanda dar tik ieškojo kontaktų Lietuvoje ir aiškinosi, kokios temos mūsų medžiotojams yra aktualiausios, vienas ryškiausių tabu buvo vilkų medžioklė. Tereikėdavo užduoti klausimą apie vilkus, kad respondentas išsigąstų. Bailiai dairydamiesi, beveik šnibždomis medžiotojai prašė nieko nerašyti, neklausinėti ir net negalvoti apie vilkų medžioklę. „Nes čia veikia žalieji“, – sakė jie. Nes žalieji viską kontroliuoja ir bet koks žodis apie vilkų medžioklę gali sukelti žiniasklaidoje audrą. Kaip objektyviai įvertinti situaciją, jeigu informacija slepiama? Kaip tvarkyti plėšrūnų populiaciją, jeigu visi nusprendžia pranešti, kad nei plėšrūnų, nei nuostolių nėra? Kaip užtikrinti rūšių įvairovę ir tvarų medžioklės išteklių tvarkymą, jeigu dalis šalies ūkio iškraipoma dėl naujosios popkultūros – veganų, vegetarų ir gyvūnų „draugų“?

    Žalieji gali manipuliuoti skaičiais, nes ūkininkai nepraneša apie vilkų padarytą žalą
    Vilkų medžioklės sezono pradžioje šių plėšrūnų gynėjai ir visiško medžioklės draudimo šalininkai vėl suaktyvėjo. Pradėta diskredituoti medžiotojų nuomonę, griauti įstatymais ir taisyklėmis reguliuojamą šalies medžioklės ūkį, manipuliuojant duomenimis ir nuomonėmis. Šį kartą gamtos „draugai“ gamtos apsaugos asociacija Baltijos vilkas bent susiprato savo publikacijose pradėti remtis skaičiais, skalėmis ir diagramomis, užuot, kaip įprasta, apeliavę vien į emocijas ir gailestį. Tačiau nepakito vienas dalykas – manipuliavimas faktais, siekiant įrodyti savo teisybę, net jeigu ji prieštarauja logikai ir realiai situacijai. Žinoma, šiuo metu oficialūs duomenys rodo, kad vilkų skaičius per trejus metus nepakito, nes jie tiesiog nebuvo skaičiuojami. Vis dėlto būtų logiška manyti, kad populiacija auga ir, be to, sparčiai. Arba gamtos „draugai“ ignoruoja natūralią gamtos tvarką, arba tiesiog yra neinformuoti, nesidomi, o tik švaistosi skaičiais. Šiaip ar taip jų teiginiai turi mažai ką bendra su realybe.

    Nereikia nė pridurti, kad kaži ar kuris nors vilkų gynėjas buvo giliau miške dieną, nė nekalbant apie naktį. Kaži ar kuris jų yra radęs apkramsnotas savo nuoširdžiai mylėto šuns liekanas – plikai nugraužtus kaulus ir visiškai išsaugotą galvą su skausmo pilnomis akimis. Kaži ar kuris medžioklės priešininkų matė, kaip atrodo avių aptvaras apsilankius vilkams. Vis dėlto jie mano, kad reikėtų nustoti medžioti vilkus, kad jie visiškai prarastų natūralią žmogaus baimę ir nebebijotų eiti į kiemą, arčiau mūsų namų šunų, gyvūnų ir mažų vaikų. Nieko, kad žmonės ir augintiniai ateityje gali susidurti su nieko nebijančiais vilkais. Vilkai patys svarbiausi!

    Pagrindinė Lietuvos medžiotojų problema yra nenoras prisiimti atsakomybę ir reikšti savo nuomonę. Per švelniai ir ramiai reaguojame į užgauliojimus, manipuliaciją faktais, viešosios nuomonės veikimą – žaliųjų terorizmą. Jeigu norime ir toliau išsaugoti gamtos stabilumą ir rūšių įvairovę bei parodyti mūsų vaikams ir anūkams visą gamtos margumą, įskaitant ir stambiuosius plėšrūnus, teks patiems spręsti dabartinę situaciją – ir dėl gamtos „draugų“ įtakos, ir dėl vilkų limitų.

    Reikia pranešti!
    Baltijos vilko publikuojamoje medžiagoje Vilkai taikikliuose sakoma, kad naminių galvijų daugėja, o vilkų padaryta žala mažėja. Įdomu, kodėl? Vilkai pradėjo skaityti pasakas, kur gėris visuomet nugali blogį? O gal atsivertė į moderniąsias valgymo religijas – vegetarizmą ir veganizmą?

    Reikia pridurti, kad, remiantis Aplinkos ministerijos duomenimis, pernai bendras kompensacijų už sudraskytus ir sužeistus naminius gyvulius dydis siekė 80 000 eurų. Palyginti su 2015 metais, žalos padaugėjo 19 savivaldybių, o papjautų ir sužeistų gyvūnų padaugėjo 40 %.

    Vilkų gynėjai akcentuoja teigiamą tendenciją – daugėjant žemės ūkio gyvūnų, procentiškai mažiau jų nukenčia nuo vilkų antpuolių. Tačiau tai yra iš esmės neteisingai interpretuojama situacija.

    Iškreiptas vilkų veiklos vaizdas, o kartu ir klaidinga visuomenės nuomonė apie plėšrūnų skaičių Lietuvoje ir jų įpročius susidaro dėl netobulos vilkų apskaitos sistemos ir ūkininkų, namų ūkių savininkų bei medžiotojų vangumo. Nesant sniego, negalima suskaičiuoti plėšrūnų pagal pėdsakus, o dabartinis vilkų apsaugos planas numato, kad tokioje situacijoje reikia vadovautis ankstesnių metų duomenimis. Ir taip tris sezonus iš eilės leidžiama sumedžioti 60 vilkų, tarsi populiacija stovėtų vietoje… Kita ne mažiau svarbi sąlyga – ūkininkai turi pranešti apie kiekvieną papjautą avį ir veršį, kiekvieną sudraskytą kiemo ar medžioklinį šunį. Pageidautina prie pranešimo pridėti įvykio vietos ir kritusių gyvūnų fotografijų ir aprašymą. Tik tada susidarys tikrasis vaizdas net tiems, kurių natūralių procesų suvokimas paremtas Disney filmukais. Apie vilkų ir kitų miško žvėrių padarytą žalą ūkininkai ne vėliau kaip per tris dienas po įvykio turi pranešti savivaldybei, kurios darbuotojai susisieks su vietos medžiotojų būreliu ir suorganizuos nuostolių apimties įvertinimą. Nieko sudėtingo ir gaišinančio, užtat leidžia objektyviai įvertinti situaciją. Be to, ūkininkas turi galimybę gauti kompensaciją. Galbūt ji nebus didžiulė, bet bent šiek tiek atlygins nuostolius. Jeigu kurioje nors savivaldybėje bus nustatytas padidėjęs ir nuolatinis vilkų aktyvumas, vietos valdžios atstovai gali prašyti Aplinkos ministerijos išduoti leidimą medžioti plėšrūnus dar prieš vilkų medžioklės sezoną, kuris prasideda spalio 15 dieną ir tęsiasi iki balandžio 1 dienos. Be to, didžiausia žala naminiams gyvuliams padaroma tada, kai vilkai išveda savo jauniklius į pirmąją medžioklę ir juos moko. Šiuo laikotarpiu nukenčia daug daugiau gyvulių, nei vilkas užmuštų tenkindamas alkį. Gyvulių aptvarai ir ganyklos yra ideali vieta, kur jauni vilkai gali išmokti medžioti. Ir būtent šiuo laikotarpiu Lietuvoje vilkus medžioti draudžiama. Latvijoje pilkųjų plėšrūnų medžioklės sezonas prasideda liepos 15 dieną ir daug kur būreliai rengia stambias ir rezultatyvias medžiokles su varovais, tačiau taip pat aktuali lieka nepranešimo apie žalą problema, kuri iškraipo statistiką ir suteikia žaliesiems pranašumą.

    Vilkų populiacija per trejus metus padidėjo 100 %
    Vilkai yra protingi, socialūs, judrūs ir labai pavojingi plėšrūnai. Teigti, kad mažėja naminių gyvulių antpuolių, galima tik nežinant ir nesuprantant vilkų biologijos arba sąmoningai siekiant klaidinti visuomenę. Nėra nė menkiausios abejonės, kad vilkų Lietuvoje daugėja.

    Patyręs medžiotojas Tomas Taujinskas įsitikinęs, kad dabartinis vilkų medžioklės limitas yra per mažas pagal realią populiaciją. Pagrindinė šio neatitikimo priežastis yra netinkama vilkų apskaitos metodika. Plėšrūnų populiacija nuolat auga, ir tai patvirtina naminių gyvulių antpuolių skaičius. Kai kuriuose rajonuose visiškai neabejotinai reikėtų intensyvesnės medžioklės. Nustatant limitą reikėtų vadovautis nuostoliais, o ne tik tuo, kiek pėdsakų pavyko surasti. Pasak T. Taujinsko, kuris pats užsiima šios rūšies stebėsena, atėjus laikui skaičiuoti vilkų pėdsakus, jų tiesiog nerandama, nes nėra sniego. Miške vilkų galima sutikti reguliariai, tačiau oficialus apskaitos būdas duoda tą patį nulinį rezultatą. Kartais, kai reikia atlikti apskaitą, atsiunčiami tokie specialistai, kurie net nemoka atpažinti vilko pėdsakų ir mano, kad kelių dienų senumo pėdsakų apskritai nereikia skaičiuoti. Visi medžiotojai ir girininkai vienbalsiai teigia, kad Lietuvoje vilkų yra du ar tris kartus daugiau, nei oficialiai teigiama. Tai rodo ir didėjantis dingusių medžioklinių šunų skaičius. Po medžioklės jie tiesiog nebegrįžta iš kvartalo…

    Paklaustas, kodėl stambieji ir smulkieji gyvulių augintojai taip retai praneša apie vilkų padarytą žalą, T. Taujinskas atsakė, kad įskaitoje pasirodo tik tie atvejai, kuriais susidomi žurnalistai. Kita kategorija yra masiniai plėšrūnų antpuoliai, kurie reiškia ir didesnes kompensacijas. Populiacija per pastaruosius trejus metus paaugo 100 ar net daugiau procentų.

    Anot T. Taujinsko, situaciją pablogina gamtos „draugų“ veikla, kurios pagrindinis tikslas yra neva gelbėti vilkus, o ne realiai rūpintis plėšrūnų populiacijos palaikymu ir tvariu reguliavimu. Medžiotojas Tomas Jocius irgi sutinka, kad vilkų Lietuvoje yra daug, nors, aišku, ne visur. Kai kuriose vietose per penkerius metus medžiotojai matė tik vieną pilkį. Gamtos „draugų“ organizacijos aktyviai kovoja prieš vilkų medžioklę ir prieštarauja bet kokiam medžiojimo limito didinimui, nors plėšrūnų daug. Viena pagrindinių priežasčių yra gausi maisto bazė, nes Lietuvoje kanopinių populiacija yra puikios būklės.

    Vienas Medžiotojų sąjungos steigėjų Deividas Staponkus sakė nesuprantąs Aplinkos ministerijos neryžtingumo keisti vilkų limitą. Trejus metus leidimų skaičius nepakito – 60 vilkų per sezoną, nors žmonėms šie plėšrūnai kelia didelių problemų. Deja, kompensacijos už nuostolius, papjautus ir sužeistus gyvulius yra juokingos – jos nepadengia nė pusės praradimų. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės apie tai nepraneša. Vilkų populiacija tikrai yra patrigubėjusi. Ateityje Lietuvoje gerokai sumažės kanopinių, o kai miške nebebus ką ėsti, vilkai eis į fermas. Medžiotojų sąjungos atstovai iškėlė šią problemą ir Aplinkos ministerijos posėdyje, tačiau funkcionieriai kaskart vis grįžta prie jiems prieinamų oficialių skaičių ir nieko kito girdėti nenori.

    Kitas medžiotojas, pageidavęs likti anonimu, nurodė dar vieną galimą vilkų limito įšaldymo priežastį. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba galėtų būti suinteresuota išsaugoti kuo daugiau vilkų, tikėdamasi, kad plėšrūnai sumažins šernų skaičių ir taip sulėtės afrikinio kiaulių maro (AKM) plitimas.

    Vilkų limitai vertintini Baltijos kontekste
    Lietuva nėra uždara teritorija. Mūsų gamta panaši į kaimyninių šalių, vadinasi, plėšrūnų viename kvadratiniame kilometre Lietuvoje turėtų būti panašiai kaip Latvijos ar Estijos populiacijose. Be to, mūsų valstybė nėra aptverta ir niekas netrukdo vilkams, kaip ir kitiems gyvūnams, kirsti sienų. Baltarusijoje vilkus leidžiama medžioti ištisus metus ir vien šiemet ten sumedžiota 1300 vilkų. Latvijoje kasmet leidžiama sumedžioti 250–300 vilkų, o Estijoje – 130–150.

    Geras pavyzdys yra Suomijos valdžios sprendimas leisti sumedžioti penktadalį oficialiai žinomos vilkų populiacijos – 50 iš 250. Sprendimas atšaukti vilkų medžioklės draudimą buvo priimtas suvokus brakonierystės apimtį ir plėšrūnų ūkininkams ir medžiotojams daromą žalą. Suomijos medžiotojai daug dažniau užfiksuoja atvejus, kai vilkai puola jų šunis, nes suomiai daugiausia medžioja individualiai, kartu su vienu ar dviem keturkojais kompanionais. Dažnai jie naudoja GoPro kamerą, kuri ir užfiksuoja siaubingus žūties vaizdus. Lietuvos medžiotojai taip filmuoti dar nelinkę, bet žinoma, kad šunys taip pat dažnai dingsta be pėdsakų.

    Vilkai Lietuvoje neturi natūralaus priešo, tik žmogus gali reguliuoti šių plėšrūnų skaičių. Vis dėlto vilkų populiacijos tvarkymas pas mus dar yra embriono stadijos. Taigi plėšrūnų skaičių kol kas reguliuoja pati gamta. Manoma, kad 10 % vilkų žūva nuo niežų, dalis jauniklių žūva ankstyvo amžiaus, bet vilkė vidutiniškai populiacija vis tiek nuolat sparčiai auga.

    Baltijos šalis, Rusiją, Baltarusiją ir kitas valstybes ištiko didžiausia pastarojo laikotarpio nelaimė medžioklės ūkio srityje – AKM. Šernai nuolat kraupiai gaišta. Mokslininkų nuomone, medžiotojai, miškininkai ir ūkininkai randa geriausiu atveju 10–20 % nugaišusių gyvūnų. Tai reiškia, kad vilkai, kurie iš dalies yra maitėdos, maisto pastaruosius trejus metus turėjo daugiau, nei reikia. Taigi, stagnacija populiacijos apskaitoje ir beveik neriboti maisto ištekliai. Ar kas nors dar abejoja, kad vilkų paaiškės esant daugiau, nei manė mokslininkai, gamtos „gynėjai“ ir net medžiotojai?

    Mokslininkų nuomonės
    Aleksandro Stulginskio universiteto lekt. dr. Rasa Vaitkevičiūtė yra medžiotoja, kuriai tenka medžioti skirtinguose Lietuvos regionuose, bendrauti su vietos medžiotojais, kurie patys dažnai yra ūkininkai, turintys savo gyvulių bandas. „Pastaruosius kelerius metus dažnai girdima, kad padaugėjo vilkų, neretas jų yra matęs savo akimis. Pasakojama, kad vilkai išpjovė avis, danielius, nuo būdos nunešė šunį ir panašiai. Gaila, bet tai ne vien pasakojimai: draugui Kalvarijos rajone šių metų pavasarį įlindę į voljerą papjovė aštuonis danielius, prieš kelias savaites dar penkis, ir bandos nebeliko. Vilkai įsisuko ir į kolegos Tauragės rajone avių bandą…

    Atlikdama miškuose tyrimus, pati aptinku vilkų pėdsakų ten, kur anksčiau jų nebūdavo. Kad vilkų padaugėjo ir būtina reguliuoti jų populiaciją – akivaizdu. Vilkų apskaita Lietuvoje neatlikta jau kelerius metus iš eilės, o paskiriamas sumedžiojimo limitas yra per mažas. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo teisinės bazės korekcijų ir metodikos, tinkančios Lietuvos vilkų populiacijai reguliuoti. Naujoji vilkų apskaitos metodika turėtų apimti visą šalies teritoriją, duomenis apie vilkų buvimo požymius ir veiklą. Reikia, kad jie būtų registruojami jungtiniame registre ištisus metus. Apskaitą galėtų vykdyti visi tose teritorijose dirbantys valstybinių institucijų pareigūnai, medžiotojai, nepriklausomi ekspertai, taip pat visuomenė. Atskirai turėtų būti tiriamos ir vilkų gaujos, jų užimama teritorija, gyvenimo sąlygos ir kt. Visi surinkti duomenys turėtų būti kruopščiai analizuojami ir pateikiamos populiacijos reguliavimo išvados.

    Kol specialistai paruoš visą, tikėkimės, puikiai veikiančią sistemą, užtruks, o situacija ir klausimas dėl vilkų populiacijos sureguliavimo ir patiriami žmonių nuostoliai dar kurį laiką nesikeis – tai ir yra didžiausia blogybė.“

    Aleksandro Stulginskio universiteto lekt. dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė: „Tikslaus Lietuvos teritorijoje gyvenančių vilkų skaičiaus niekas nežino. Manoma, kad pastaraisiais metais vilkų padaugėjo. Tokia nuomonė galėjo susiformuoti todėl, kad atsirado pranešimų apie pastebimas gausesnes vilkų šeimas. 2006 metais atliktos medžiotojų apklausos duomenimis, vilkų gaują vidutiniškai sudarydavo 3–4 vilkai. Pastaruoju metu pranešama pastebėjus penkių ir daugiau vilkų gaujų. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad ne visur vilkų gaujose padaugėjo. Tiesiog tie pranešimai, kai pastebėta daug vilkų vienu metu, sulaukia didesnio susidomėjimo ir plačiau pasklinda visuomenėje, sudarydami klaidinantį įspūdį. Regis, labai panaši situacija yra dėl laukinių gyvūnų daromos žalos. Galbūt vilkų papjautų naminių gyvūnų netektis sukelia stiprias emocijas, tie atvejai visiems tampa žinomi iš žiniasklaidos – susidaro įspūdis, kad žala didžiulė. Pavyzdžiui, 2016 metais Žemės ūkio informavimo ir kaimo verslo centro duomenų bazėje užregistruoti 1445 laukinių gyvūnų papjauti ūkiniai gyvūnai, tačiau tais metais registruota, kad buvo laikomi 716 884 galvijai, 146 916 avių, 12 766 ožkos. Per 2016 metus vilkai papjovė 1059 avis, taigi 0,7 % visų tais metais laikytų avių.

    Grįžtant prie vilkų skaičiaus – jį nustatyti itin keblu. Tokią išvadą daro tiek visos Europos, tiek Amerikos stambiųjų žinduolių specialistai ir mokslininkai. Tuo klausimu įvairiose šalyse atlikta daugybė tyrimų, parašyta daug mokslinių darbų. Nustatant vilkų paplitimą ir skaičių, įdarbinamos gausios specialistų ir mokslininkų komandos, į lauko darbus įtraukiami medžiotojai, miškininkai, visuomenė. Stebėsena vykdoma ištisus metus. Štai Lietuvoje paskutinė oficiali vilkų apskaita vyko prieš dvejus metus, tačiau ir tuomet gautas skaičius sukėlė daug abejonių. Nieko keista, nes dviejų dienų stebėjimai negali atskleisti tikrosios padėties. Norint nors kiek tiksliau nustatyti šalyje gyvenančių vilkų skaičių, stebėti reikia ištisus metus, į šį darbą turi įsitraukti pakankamai daug vilko elgseną ir jo veiklos žymes išmanančių žmonių. Vienas iš pagrindinių veiksnių, stabdančių šių darbų pradžią – didelė darbų apimtis, organizaciniai klausimai. Būtų naivu tikėtis, kad tokie darbai gali būti kokybiškai atlikti nesant finansavimo arba skiriant nepakankamai lėšų. Šiuo metu Aplinkos ministerijoje buriama darbo grupė vilkų apskaitos ir apsaugos plano keitimo klausimams spręsti.“

    Epilogas
    Vilkų medžioklė Lietuvoje yra jautrus klausimas, ir ne tik čia. Baltijos šalyse apskritai vilkų yra ir bus, tačiau dėl gausios maisto bazės ir be racionalaus populiacijos tvarkymo bei reguliavimo iš pradžių vilkų dramatiškai padaugės, ir tai jau vyksta. Medžiotojai siekia reguliuoti vilkų populiaciją, bet, be abejo, nenorėtų, kad vilkai kaip rūšis būtų pašalinta. Vilkai yra mūsų faunos dalis, gerbiami, gražūs ir unikalūs jos atstovai. Jie tikrai turi savo vietą ir užduotį. Problemų kyla tada, kai vienos pusės interesai laikomi svarbesniais už kitos pusės reikmes. Siekiant užtikrinti sveiką vilkų populiaciją, turi veikti korektiška tvarkymo sistema, skatinanti ūkininkų ir medžiotojų toleranciją ir pakantumą šiai rūšiai, taip pat turi būti prieinamos kompensacijos, su sąlyga, kad buvo padaryta viskas, kad gyvūnai nuo vilkų būtų apsaugoti. Negalima leisti vilkams veistis ūkininkų ir kitų gyvūnų sąskaita.

    Be reguliuojamos medžioklės vilkai praranda žmonių baimę. Kai miške maisto bus per mažai, jie pradės pulti naminius gyvulius, o kur neras grobio, vilkai ir mažieji, pūkuotieji vilkiukai tiesiog gaiš iš bado, nusilpę ir ligoti. Kai vilkų dramatiškai sumažės, kas už tai atsakys? Žalieji, siekiantys visiškai uždrausti vilkų medžioklę? Medžiotojai? Valdžia? Tada jau nebebus svarbu, nes balansas bus pažeistas. Tikėkimės, kad įvyks priešingai: medžioklės limitas bus nustatytas pagal realią situaciją, kai ilgai burta Aplinkos ministerijos, medžiotojų organizacijų ir mokslininkų darbo grupė pagaliau pataisys vilkų apsaugos planą ir pradės skaičiuoti šiuos plėšrūnus pagal naujus metodus.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius KATARYNA ŠTERNA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Nustatyti AKM atvejai per praėjusią savaitę

    Nustatyti AKM atvejai per praėjusią savaitę

    Lietuvoje afrikinio kiaulių maro (AKM) atvejai nuolat fiksuojami laukinėje faunoje. Šių metų sausio 20 d. – 26 d. nustatyta 41 užkrėsta vieta, liga diagnozuota 15 sumedžiotų ir 55 šernų gaišenoms.

    AKM nustatytas:
    Alytaus r. sav. Nemunaičio sen. – 1 šerno gaišenai,
    Anykščių r. sav. Kurklių sen. – 3 šernų gaišenoms,
    Elektrėnų r. sav. Beižionių ir Semeliškių sen. – 14 šernų gaišenų,
    Jurbarko r. sav. Veliuonos, Raudonės, Skirsnemunės ir Šimkaičių sen. – 7 šernų gaišenoms ir 2 sumedžiotiems,
    Kėdainių r. sav. Truskavos ir Krakių sen. – 3 sumedžiotiems,
    Kupiškio r. sav. Alizavos sen. – 1 sumedžiotam,
    Lazdijų r. sav. Seirijų sen. – 1 šerno gaišenai,
    Molėtų r. sav. Giedraičių sen. – 2 šernų gaišenoms,
    Pakruojo r. sav. Linkuvos sen. – 1 sumedžiotam,
    Panevėžio r. sav. Krekenavos ir Upytės sen. – 8 šernų gaišenoms,
    Pasvalio r. sav. Joniškėlio sen. – 2 šernų gaišenoms,
    Rokiškio r. sav. Kriaunų sen. – 3 sumedžiotiems,
    Šalčininkų r. sav. Pabarės sen. – 1 sumedžiotam,
    Širvintų r. sav. Čiobiškio ir Zibalų sen. – 5 šernų gaišenoms ir 1 sumedžiotam,
    Trakų r. sav. Aukštadvario sen. – 1 sumedžiotam,
    Varėnos r. sav. Merkinės ir Marcinkonių sen. – 1 šerno gaišenai ir 1 sumedžiotam,
    Vilniaus r. sav. Pagirių sen. – 1 sumedžiotam,
    Zarasų r. sav. Imbrado ir Turmanto sen. – 11 šernų gaišenų.

    Nuo šių metų pradžios Lietuvoje AKM nustatytas 229 vietose 502 šernams (422 nugaišusiems, 80 sumedžiotų). Visos šernų gaišenos ir skerdenos sunaikintos.
    2018 m. AKM nustatytas ir kitose Europos valstybėse: Estijoje – 22, Latvijoje – 104, Lenkijoje – 249, Ukrainoje – 8 vietose.

    VMVT.lt informacijia

  • Čekijos kiaulių maro atvejis – sėkmės istorija?

    Čekijos kiaulių maro atvejis – sėkmės istorija?

    Čekijoje afrikinis kiaulių maras (AKM) buvo nustatytas šių metų birželio pabaigoje. Nedelsiant buvo imtasi griežtų priemonių – iš pradžių uždrausta medžioti, šerti gyvūnus, iš laukų imti derlių, o galiausiai infekuotoji teritorija aptverta. Vėl medžioti buvo leista visai neseniai, buvo pasikviesti net armijos snaiperiai, kurie per dvi savaites nušovė apie 50 šernų. Čekai mano, kad tai yra jų sėkmės istorija, nes po penkių mėnesių niekur už griežtai kontroliuojamos zonos virusas nepasirodė.

    Kad pasidalytų patirtimi apie AKM plitimą, lapkričio 8 dieną Čekijos medžiotojų asociacija surengė seminarą, kuriame dalyvavo Latvijos, Estijos ir Lenkijos medžiotojų atstovai. Baltijos šalių atstovai pasakojo, kad čia nebuvo įmanoma maro lokalizuoti vienoje vietoje, nes keli protrūkiai pasirodė skirtingose vietose per labai trumpą laiką. Lietuvoje buvo taikomi medžioklės draudimai, Latvijoje įkurta 22 000 kv. km karantino zona, į kurią įvažiuojantys ir išvažiuojantys buvo kontroliuojami policijos, Estijoje taip pat imtasi įvairių priemonių. Latvijoje per pirmuosius metus buvo uždrausta medžioklė su varovais beveik 2/3 šalies teritorijos, taip pat uždrausta žvėris šerti, kas irgi taikyta Lietuvoje. Vis dėlto atrodė, kad jokios priemonės AKM nesustabdo ir jis jau trečius metus drąsiai eina į priekį. Paliesta Estija, išskyrus vieną salą, infekuota visa Latvija, o Lietuvoje per pastaruosius metus sparčiai padaugėjo apsikrėtusių šernų. Lietuvoje iki šiol buvo konstatuota jau daugiau kaip 1000 atvejų.

    Visą šį laiką atrodė, kad Lenkijoje pavyko sustabdyti AKM, ligos atvejų iki šiol buvo palyginti nedaug, nes šioje šalyje buvo imtasi labai griežtų priemonių. Lenkų mokslininkai jau kalbėjo, kad negali paaiškinti šios sėkmės istorijos, ir staiga per pastaruosius du mėnesius AKM pradėjo plisti, o šiemet, kai rašomas šis straipsnis, jau rasta 560 infekuotų šernų. Kaip ironiškai komentavo Estijos medžiotojų sąjungos vadovas Tõnis Kortsas, dabar ir Lenkijoje viskas „normalu“, nes ji iki šiol skyrėsi nuo Baltijos šalių minimaliais infekcijos atvejais. Čekams atrodo, kad jie turėtų sugebėti AKM sustabdyti, o medžiotojai net kalba, kad infekuotąją zoną būtų galima sumažinti. Vis dėlto vaizdas nėra toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Pasirodo, kartkartėmis kas nors pavagia aptvarą ir net miško kameras. Taip pat patvirtinta, kad šernai iš zonos migruoja. Neatmetamas ir pirminis infekcijos šaltinis – žmogiškasis faktorius. Labiausiai tikėtina, kad AKM į Čekiją pakliuvo su infekuota mėsa, kuri pateko į gamtą. Suprantama, kad ligotas šernas į Čekiją negalėjo atskristi lėktuvu. Rizika išlieka visoje Europoje, ir greičiausiai ateis metas, kai maras pasirodys kitose Europos šalyse. Be to, AKM jau nustatytas Moldovoje, Rumunijoje, Ukrainoje, neoficialiai kalbama apie virusą Vengrijoje.

    Specialistų teigimu, griežtos priemonės yra svarbios, siekiant sustabdyti ar apriboti viruso plitimą, tačiau iki šiol pasirodė, kad jos plitimo tempus tik sumažino, o ne sustabdė. Telieka tikėtis, kad čekai nepatirs mūsų AKM scenarijaus. Reikia pripažinti, kad Europos šalių reakcija į AKM rizikas iki šiol buvo lėta ir uždelsta. Baltijos šalių atstovai iki šiol naudojosi Europos Sąjungos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacijos (FACE) platforma, kad informuotų Europos medžiotojus apie rizikas. Lietuvai FACE atstovauja Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija, o Baltijos šalims kartu – šio straipsnio autorė. Tuo metu FACE narių reakcija buvo atmetanti – neva tai tėra mūsų nacionalinė problema, tačiau kai šių metų balandį pagaliau pavyko suorganizuoti susitikimą su Europos Komisija (EK) ir Europos maisto saugos tarnyba (EFSA), tada ir Čekijos medžiotojai suprato, kokia didelė gali būti rizika. Ir patys čekai dabar teigia, kad mūsų pateikta informacija ir parama jiems padėjo parengti priemones kovai su AKM. Įdomu, kad EK Čekijos nebuvo įvardijusi tarp šalių, kurioms gresia didžiausias AKM pavojus. Tai tik rodo, kad virusas plinta savo nuožiūra, o ne pagal kokias nors rekomendacijas. Laikas parodys, kaip seksis čekams, tačiau svarbu suprasti, kad iki šiol jų sėkmės istorija buvo paremta mūsų patirtimi. Vis dėlto taip optimistiškai šios Čekijos sėkmės nereikėtų vertinti, nors bus labai džiugu, jeigu ji pasirodys esanti tikra.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius LINDA DOMBROVSKA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Invaziniam gyvūnui auginti privalu gauti leidimą

    Invaziniam gyvūnui auginti privalu gauti leidimą

    Nors paprastasis koatis (lot. Nasua nasua) iš meškėninių šeimos ir nėra natūraliai paplitęs mūsų krašte, Lietuvoje jį galima pamatyti auginamą zoologijos soduose, aptvaruose. Tačiau šis gyvūnas yra invazinis – 2016 m. įtrauktas į ES invazinių rūšių sąrašą.

    Kiekviena invazinė gyvūnų rūšis, kaip sako Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Gamtos apsaugos skyriaus vyriausioji specialistė Laura Janulaitienė, neigiamai veikia biologinę įvairovę ir įvairias ūkio sritis.

    Gamtosaugininkai primena, kad tokius gyvūnus be leidimo galima laikyti kaip augintinius iki jų natūralios mirties, bet privalu užtikrinti, kad nepabėgtų į gamtą. Juos draudžiama veisti. Šie gyvūnai turi būti įsigyti dar iki 2016 m. – prieš juos įrašant į ES invazinių rūšių sąrašą.

    Siekdama išvengti paprastųjų koačių daromos žalos biologinei įvairovei ir ekonomikai, Europos Komisija apribojo jų auginimą nelaisvėje. Š. m. rugpjūčio 3 d. baigsis pereinamasis laikotarpis, kai leidžiama šiuos gyvūnus laikyti be leidimo – iki šios datos būtina gauti Aplinkos apsaugos agentūros leidimą naudoti invazinių rūšių gyvūnus, jeigu planuojama juos laikyti ar kitaip naudoti, arba atiduoti ar parduoti asmenims, kurie turi šį leidimą, arba gyvūną užmigdyti. Jeigu po rugpjūčio 3 d. paprastasis koatis bus laikomas be leidimo, gresia administracinė atsakomybė.

    Šis gyvūnas natūraliai yra paplitęs Pietų Amerikoje. Šiuo metu gamtoje jis plinta Maljorkoje (Ispanijoje), kartais stebimas Didžiojoje Britanijoje (iš nelaisvės pabėgę individai), bet gali plisti ir kitose Pietų Europos šalyse – Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje ir kt. 2005-2014 m. Maljorkoje buvo sugauti 42 paprastieji koačiai – daugiausia saugomose „Natura 2000“ teritorijose. Juos sunku aptikti gamtoje, nes yra gana judrūs ir gudrūs, todėl Ispanijoje dažnai medžiojami su šunimis.

    Paprastieji koačiai minta augalais (jų vaisiais) ir smulkiais gyvūnais – vabzdžiais, vorais, sraigėmis, varliagyviais, graužikais, paukščiais ir jų kiaušiniais. Itin didelę grėsmę jie kelia ant žemės perintiems paukščiams. Paprastieji koačiai platina pavojingas gyvūnams (leptospirozę, pasiutligę ir kt.) ir žmonėms (toksoplazmozę, tuberkuliozę, dermatofitozę ir kt.) ligas bei parazitus (kaspinuočius, erkes, blusas, nematodus ir kt.). Ispanijoje užregistruota atvejų, kai namuose auginami paprastieji koačiai stipriai apdraskė vaikus.

    Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Viešųjų ryšių skyriaus informacija

  • Kaip išsirinkti žiūronus medžioklei prieblandoje

    Kaip išsirinkti žiūronus medžioklei prieblandoje

    Kaip išsirinkti naktinius žiūronus? Šį klausima uždaviau sau norėdamas išsirinkti tinkamus palaukimui žiūronus. Atrodytų paprastas klausimas, atidarai katalogus, arba parduotuvių pasiūlymus ir išsirenki. Na, žinoma, numatai sumą, kurią gali sau leisti investuoti, numatai sau tinkamų firmų-gamintojų ratą, paskaitai ten esamų žiūronų charakteristikas…ir kaip tik čia dar kartą užsiduodi klausimą: „ką išsirinkti ?“.

    Pradžiai paklausinėji patyrusių draugų. Dažniausiai gaunamas atsakymas – 8×56, arba 10×56, na, gal dar 10×50. Taip tai visuotinai priimtas ir, atrodo, neginčijamas pasirinkimas. Norėdamas įsigilinti, dėl ko tos charakteristikos tinkamiausios, nerasdamas apie tai literatūros, kreipiausi į „jo didenybę“ internetą. Po kažkiek užtrukusių paieškų radau labai įdomių paaiškinimų. Visiems žinoma, kad pirmas skaičius yra padidinimas kartais, o antras objektyvo skersmuo milimetrais, o toliau, kaip sakoma, kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių…

    Pas daugelį gamintojų, kad ir minimaliai, skiriasi nurodomų charakteristikų sąrašas. Pagal jų svarbą pabandžiau surikiuoti savotišką seką (žinoma,kad pas kiekvieną mūsų gali būti skirtingi prioritetai):

    Prieblandos skaičius. Apskaičiuojamas traukiant kvadratinę šaknį iš padidinimo skaičiaus ir objektyvo skersmens sandaugos. Pvz. šaknis iš 8×56 lygu 21,166. Palaukimui temstant tinkamiausi žiūronai, kurių prieblandos skaičius didesnis už 21,0.

    Šviesos laidumas. Vadinama išeinančios per okuliarą šviesos transmisija nuo įeinančio per objektyvą šviesos srauto procentais (per prietaiso lęšius). Paprastų žiūronų atvejų sudaro virš 40%. Pagerintos kokybės optikos laidumas laikomas virš 60%. Geresnės kokybės optikos šviesos laidumas yra virš 80%, o aukščiausios klasės – virš 90%. Palaukimui temstant tinkamiausi žiūronai kurių šviesos laidumas yra virš 90%

    Geometrinis šviesos srautas. Apskaičiuojamas objektyvo skersmenį padalinus iš padidinimo skaičiaus, rezultatą pakėlus kvadratu. Pvz. 56:8 lygu 7, pakėlus kvadratu- lygu 49. Kuo aukštesnis skaičius- tuo tinkamesnė optika stebėjimui temstant.

    Išeinančio srauto skersmuo. Tai yra iš okuliaro į akį patenkančio šviesos srauto skersmuo. Apskaičiuojamas objektyvo skersmenį padalinus iš padidinimo skaičiaus. Pvz. 56:8 lygu 7mm. Šis rodiklis yra svarbus pasirenkant žiūronus vyresniems medžiotojams. Vidutiniškai, žmonių iki 40 metų amžiaus akies vyzdžio skersmuo yra 7mm. Su amžiumi vyzdžio išsiplėtimo galimybės mažėja. 70-mečio žmogaus gali sudaryti 5-5,5mm. O tai reiškia, kad pvz. medžiotojas su 5mm skersmens vyzdžiais išnaudoja tik 51% realių žiūronų su 7mm išeinančio šviesos srauto galimybių, nes jo akys paprasčiausiai neaprėpia viso išeinančio srauto. Jo atveju tą patį efektą gali duoti panašios klasės žiūronai pvz.10×50 su 5mm išeinančio srauto skersmeniu. Perteklinės prietaiso galimybės paprasčiausiai neišnaudojamos, tad už panašią sumą galima nusiprkti kiek aukštesnės klasės žiūronus, arba turėti lengvesnius.

    Matymo laukas ir matymo kampas. Susijusios charakteristikos, kurių matymo kampas nurodomas laipsniais, o matymo laukas nurodomas lauko plotis metrais 1000m atstumu. Esant matymo laukui virš 120m. Žiūronai laikomi plataus stebėjimo kampo. Minėtos charakteristikos tiesiogiai priklauso nuo pagrindinių žiūronų charakteristikų- didinimo ir objektyvo skersmens.
    Kuo didesnis didinimo skaičius, tuo mažesnis stebėjimo kampas, bet ryškesnės detalės.

    Žiūronų matmenys ir svoris. Irgi priklauso nuo pagrindinių žiūronų charakteristikų. Kuo didesnis objektyvas, tuo sunkesni žiūronai. Matmenys didžiąja dalimi priklauso nuo žiūronų konstrukcijos.

    Padidinimo skaičius (kartais).     Turi reikšmės dėl minėto matymo lauko ir dėl stebėjimo be atramos galimybių (neturėtų viršyti 10). Esant didesniam skaičiui, reikalinga atrama dėl galimo rankų virpėjimo, tačiau didėja galimų stebėjimo objektų atstumas.

    Kontrastiškumas. Kuo aukštesnės klasės optika, tuo labiau atskiriamos stebimų detalių ribos. Pvz. stebint miško ribą, leidžia atskirti gyliau miške matomas detales, o ne vien tamsią miško juostą.

    Iš nepaminėtų charakteristikų gali turėti reikšmę okuliarų tinkamumas žmonėms su akiniais, atstumas iki akių, laidumas garams ir vandeniui, naudojimo temperatūriniai režimai, ar pritaikyti tvirtinimui prie štatyvo, aptraukimas guma. Manu, kad paminėtų charakteristikų pakanka paprastam naudotojui. Kas liečia žiūronų pasirinkimą iš išvardintos charakteristikų įvairovės, patogiausia sudaryti lentelę, kurioje viena kryptimi surašyti jums turinčias prioritetą žiūronų charakteristikas, o kita kryptimi atrinktų iš katalogų žiūronų markes ir kainas. Tokiu būdu galima labai sumažinti nagrinėjamų variantų kiekį ir pasirinkti geriausiai jums tinkančius žiūronus pagal svarbiausius rodiklius. Daugelis autorių mano, kad optikos rinkoje, lyginant su kitomis sritimis, kaina geriausiai atitinka kokybę, dėl to, turint pakankamas finansines galimybes, neverta susižavėti pigiausiais gaminiais, o neturint pakankamos sumos naujam gaminiui, verčiau nusipirkti geros būklės padėvėtus žiūronus.

    Tinkamiausius žiūronus skirtus prieblandai apibūdina auksčiau išvardintų charakteristikų geriausiai suderinta visuma.
    Negalima išskirti vieno svarbiausio parametro, visi parametrai turi būti puikiau tarpusavyje suderinti. Pvz. Dėl padidinto šviesos laidumo negalime aukoti kontrasto ar realaus spalvų perdavimo.

    Autorius Aleksandras Kuleša, redagavo Miske.lt
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Tampame modernia valstybe: vilkų apsauga šiemet keisis iš esmės

    Tampame modernia valstybe: vilkų apsauga šiemet keisis iš esmės

    Miškininkai, Aplinkos ministerijos ir saugomų teritorijų darbuotojai, medžiotojų būreliai, visuomenininkai šiemet vėl susitiks miškuose ir bendromis jėgomis dar kartą skaičiuos vilkus. Kasmet apskaita vykdoma tuomet, kai pakanka sniego, tačiau pastarosios žiemos labai nepastovios, o ir kitos priežastys lemia, kad vilkų apskaita šalyje greitai bus vykdoma kitaip. Specialistai tikisi, kad naujovės padės įnešti kiek aiškumo į nesibaigiančią diskusiją vilkų klausimu.

    Paprastai vilkų apskaita atliekama registruojant pėdsakus sniege, todėl ją galimą vykdyti tik esant tinkamoms oro sąlygoms. Apskaita kartojama du kartus, kas trys – keturios dienos. Kadangi didesnis sniego kiekis iškrito visai neseniai, šių metų apskaitos datos dar nepaskelbtos. Galiausiai viskas vis tiek priklausys nuo oro sąlygų, kurių taip lengvai nenumatysi.

    Trukdė orai
    „Bet kokiu atveju, apskaita bus organizuojama, nors būta metų, kuomet ji ir neįvykdavo dėl pernelyg šiltų orų, pavyzdžiui, 2017 m.“, – prisimena Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento, Gamtos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Jolanta Urbelionytė. Pernai keliuose rajonuose sniego danga buvo per menka, kad apskaitos dalyviai galėtų efektyviai suskaičiuoti pėdsakus. Apskaita taip pat nebuvo įvykdyta ir 2016 m., nes sniego, pasibaigus 2015/2016 m. vilkų medžioklės sezonui, paprasčiausiai nebebuvo. Apskaitos vykdomos ne šiaip aplinkosaugininkų smalsumui patenkinti. „Jos reikalingos tam, kad būtų nustatyta vilkų medžioklės kvota ateinančiam medžioklės sezonui. Pavyzdžiui, paskutiniam medžioklės sezone ji siekė 60 gyvūnų. Šis skaičius paskirstomas po savivaldybes, daugiau leidžiama sumedžioti ten, kur vilkai ūkininkams pridaro daugiau žalos“, – teigė specialistė. Tačiau ūkininkai – ne vieninteliai suinteresuoti vilkų skaičiaus reguliavimu. Savo interesus vilkų atžvilgiu turi ir medžiotojai, aplinkosaugininkai, visuomenininkai ir galbūt visi gamtai neabejingi. Neretai skirtingi požiūriai iššaukdavo ir konfliktus tarp šių grupių, todėl pernai Aplinkos ministerijoje įkurta darbo grupė pasiryžo imtis permainų.

    Darbo grupei vadovaujantis Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algirdas Klimavičius GRYNAS.lt pasakojo, kad šiemet bus imtasi kardinalių pokyčių, kaip bus skaičiuojami vilkai ir koks bus taikomas tolimesnis jų apsaugos planas. Visgi, vilkas – ES saugoma rūšis, ir nors Lietuva turi išimtį leisti jų medžioklę, rūšies apsauga privalo būti užtikrinta.

    Mokomės iš estų
    Pagal 2015 m. apskaitos duomenis (naujesnių nėra, nes nei 2016, nei 2017 m. apskaitų nepavyko atlikti dėl orų), mūsų šalyje gyveno ne mažiau 292 vilkų. „Remtis vien mažiausiu numanomu vilkų skaičiumi, kai planuojamas sumedžiojimo limitas – nepasiteisinusi taktika. Iš tiesų vos kelios valstybės Europoje beskaičiuoja vilkus individais ir pagal tai nustato kvotas, daug populiaresnis ir efektyvesniu laikomas vilkų šeimų, gebančių vesti jauniklius skaičiavimas“, – pasakojo A. Klimavičius. Tačiau tai – tik mažiausia naujovė iš planuojamų. Darbo grupė išanalizavo kitų šalių patirtį ir pasirinko sekti estišku vilkų apskaitos ir apsaugos modeliu. Šioje Baltijos šalyje vilkai skaičiuojami ištisus metus.

    „Paskutiniai keli metai rodo, kad suskaičiuoti vilkus didelėje teritorijoje vienu metu yra nebepatikima. Pernelyg didelė priklausomybė nuo oro sąlygų. Be to, skaičiai niekada nebus labai tikslūs: juk fiziškai neįmanoma apeiti kiekvieno Lietuvos kampelio ir surasti visus vilkų paliktus pėdsakus. Todėl remiantis estų patirtimi organizuosime vilkų veiklos įrodymų skaičiavimą ištisus metus, bus remiamasi ne tik pėdsakais, bet ir kitais vilkų veiklos požymiais: naminių gyvulių užpuolimų statistika, vilkų pastebėjimais, girdėto kaukimo atvejais, medžiotojų surenkama informacija iš savo medžioklės plotų, medžioklės laimikio tyrimai ir t.t. Tai leis susidaryti kur kas tikslesnį vaizdą, kiek šalyje nuolat gyvena reprodukuojančių vilkų porų, ir kokias reguliavimo ar apsaugos priemonės bus efektyviausia taikyti“, – sakė A. Klimavičius.

    Nors šiuo metu dar vyksta pasirengiamieji darbai, Aplinkos ministerijos specialistai ketina iki mėnesio pabaigos juos užbaigti ir turėti pasitvirtinę naują metodiką, kurią galės taikyti nedelsiant. Pokyčių apskaitos vykdymui prireikė ne vien dėl orų. „Visos suinteresuotos pusės darbo grupės darbo pradžioje sutiko, kad esama situacija netenkina: ūkininkai skundėsi augančia vilkų daroma žala, medžiotojai – dėl kvotų kiekio, nevyriausybinės aplinkosauginės organizacijos pergyveno dėl apskaitos duomenų patikimumo ir vilkų, kaip rūšies apsaugos, permedžiojimo grėsmės ir t.t. Naujoji metodika visiems atrodo priimtinesnė ir nors ją dar reikės išbandyti praktiškai, tai bus žingsnis į priekį“, – įsitikinęs A. Klimavičius.

    Žalą ūkininkams atlygina medžiotojai
    Pirminiais duomenimis (pagal 55 savivaldybių pateiktą informaciją), sausa statistika sako, kad 2017 m. registruota vilkų žala sumažėjo lyginant su ankstesniais metais. 2017 m. nuo sausio 1 d. iki rugsėjo 1 d. Lietuvoje užfiksuoti 181 vilkų žalos atvejai (25 proc. mažiau nei pernai per tą patį laikotarpį), papjauti arba sužaloti 615 ūkiniai gyvūnai (10 proc. mažiau), apskaičiuota žalos atlyginimo suma 56,5 tūkst. Eur (20 proc. mažesnė) – 2016 m. buvo 245 žalos atvejai, nukentėjo 689 gyvūnai, žalos suma – 71 tūkst. Eur. Tačiau 2017 m. lyginant su 2016 m., per vieną registruotą užpuolimo atvejį padaryta daugiau žalos. Išsamią informaciją apie vilkų žalą galite rasti Aplinkos ministerijos svetainėje. Nors pernai žalos skaičiai sumažėjo, visgi aplinkosaugininkams nerimą kelia sparčiai augantis naminių gyvulių skaičius ūkiuose. Ypač vilkų mėgstamas grobis – avys, kurių Lietuvoje 2011 m. pradžioje buvo laikoma 64 tūkst., o 2016 m. – jau 183 tūkst. ir šis skaičius toliau auga. „Kuo daugiau avių – tuo didesnė tikimybė vilkui jas aptikti ir sumedžioti. Avys jiems lengvas grobis, todėl vilkai mielai jas renkasi, neretai ir savo jauniklius „treniruoja“ medžiodami būtent avis“, – pasakojo A. Klimavičius.

    Vilkų daroma žala

    Tačiau specialistas taip pat pridūrė, kad žala ūkiuose laikomiems gyvūnams nebūtinai taip tiesiogiai gali priklausyti nuo skaičių. „Jeigu netinkamai organizuosime vilkų medžioklę, tuomet ir žala gali išaugti. Vilkai labai protingi gyvūnai ir jeigu jie žino, kad už miško ribos jiems kyla pavojus, jie to vengia. Atsargaus elgesio turi jauniklius išmokyti tėvai, todėl per ankstyvas suaugėlių sumedžiojimas labai padidina tikimybę, kad jaunikliai išsivystys į „probleminį“ individą, t.y. tą, kuris demonstruos rūšiai nebūdingą drąsą ir puldinės gyvulius šalia žmogaus. Tai yra įrodyta mokslo tyrimais. Todėl labai svarbu tinkamai nustatyti medžioklės terminus ir paskirstyti medžioklės kvotas, kad vilkai kuo rečiau rinktųsi ūkininkų gyvulius, o tenkintųsi miško tankmėje sumedžiojamais laukiniais žvėrimis“, – įsitikinęs A. Klimavičius.

    Nepaisant ir geriausių apsaugos ar reguliavimo priemonių, žalos ūkininkams visiškai išvengti turbūt niekuomet nepavyks. Todėl Lietuvoje už vilkų padarytą žalą numatytos kompensacijos, kurias netiesiogiai apmoka medžiotojai. „70 proc. iš medžiotojų surenkamų mokesčių keliauja į specialų biudžetą konkrečiai savivaldybei. Savivaldybės turi sudariusios specialias komisijos, kurios ištiria kiekvieno vilko užpuolimo atvejį ir atlygina ūkininkui žalą. Suprantama, kad ūkininkas visuomet liks nepatenkintas, bet kompensacijos užtikrina, kad būtų mažinama įtampa, nebūtų imamasi savavališkos medžioklės“, – pridūrė A. Urbelionytė.

    Siekti sugyvenimo
    Be ministerijos specialistų, medžiotojų ir ūkininkų atstovų bei mokslininkų, minėtoje darbo grupėje darbuojasi ir nevyriausybinė Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“, kurios narių pagrindinis tikslas – užtikrinti vilkų, kaip rūšies, apsaugą. „Sutinkame, kad medžioklė, kaip gamtosauginė priemonė yra priimtina, tačiau svarbu, kad ji būtų organizuojama protingai. Kalbėti šiuo klausimu turi skaičiai, statistika ir moksliniai duomenys, o ne emocijos“, – GRYNAS.lt teigė „Baltijos vilko“ Tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius.

    Asociacijos atstovas sutiko, kad ankstesnė, kartą per metus vykdoma vilkų apskaita, skaičiuojant tik individus, o ne šeimas buvo nepakankama. „Visoje Europoje, bent jau tose šalyse į kurias norėtume lygiuotis aplinkos apsaugos srityje, seniai skaičiuojamos šeimos, o ne paskiri vilkų individai. Gal tai iš šono ir neatrodo, kaip svarbus rodiklis, bet kai pradedama apie vilkus mąstyti šeimų kategorijomis – keičiasi ir požiūris į juos, taikomos kitos apsaugos priemonės. Juk galutinis tikslas turi būti rūšies išsaugojimas, žmonių ir gamtos interesų suderinimas, apie tai kalba tvarumo principas. Vilkas, kaip individas, yra mažiau svarbus nei sveika vilkų šeima, kuri gali vesti jauniklius. Taip užtikrinama rūšies ateitis“, – pasakojo A. Laurinavičius. Nevyriausybinės organizacijos narys taip pat deda dideles viltis į naujai rengiamą Vilkų apsaugos planą, nors pažymėjo, kad svarbu yra išsaugoti viešumą ir skaidrumą: stebėjimo duomenys turi būti visiems prieinami, turi būti sudarytos galimybės juos patikrinti, kad būtų kuo mažiau galimybių jais manipuliuoti. Asociacija taip pat tikisi, kad didesnis dėmesys bus skiriamas švietimui.

    „Europoje požiūris į vilkus jau keičiasi, suprantama, kad tai gamtos įvairovės dalis, kuri privalo būti išsaugota, o ne išnaikinta, kaip galbūt buvo kadaise. Jeigu tikrai norime būti modernia valstybe, su modernia gamtos apsauga, turim keisti ir požiūrį į ją. Suprantame ūkininkus, suprantame medžiotojus, palaikome tą poziciją, kad reikia ieškoti kompromiso, nesileisti į konfliktus – iš jų niekas nelaimi“, – svarstė A. Laurinavičius.

    Apie vilkus
    Vilkai – bendruomeniniai gyvūnai ir yra labiausiai prisitaikę gyventi grupėmis. Vieną šeimyninę gaują dažniausiai sudaro suaugusių vilkų pora, jų jaunikliai ir jauni vilkai iš ankstesniųjų vadų. Kiekvienoje gaujoje būna vadas ir jo pora, dominuojanti vilkė. Tik dominuojanti vilkė gaujoje gali susilaukti jauniklių. Medžiodami ir augindami jauniklius suaugę vilkai vienas kitam padeda. Kaukdami vilkai pažymi savo buvimą kitoms gaujoms. Taip jie stengiasi išvengti nereikalingų susidūrimų. Žemesnieji gaujos nariai paklūsta dominuojantiems vilkui ir vilkei, demonstruodami savo pavaldumą guldamiesi ant nugaros ar glausdamiesi prie žemės. Kiekvienas vilkas žino savo vietą dominavimo skalėje ir stengiasi ją išlaikyti. Per daug pretenduojantis vilkas gali būti vado išvytas iš gaujos. Susirėmimų pasitaiko dažnai, bet per juos vilkas retai žūva, bet kartais sunkiai sužeidžiamas. Maistu negalinčiam pasirūpinti vilkui, kol jis pagyja, išgyventi padeda kiti nariai. Vilkų pora yra ištikimi vienas kitam, nebent vienas iš jų žūtų. Jauniklius motina žindo maždaug 10 savaičių, po to jaunesni vilkai ir motina pradeda juos maitinti atryta mėsa. Motina atsiveda nuo 3 iki 9 jauniklių. Vilkiukai pradeda medžioti vienerių metų – kai jiems išdygsta visi dantys. Vilkai vadinami miško sanitarais, nes daugiausiai medžioja nukaršusius, ligotus gyvūnus, jauniklius.

    Šaltinis: www.grynas.lt

  • Medžiotojo Vlogas – Naujasis Mauser M18

    Medžiotojo Vlogas – Naujasis Mauser M18

    Vienas seniausių Vokietijos ginklų gamintojų „Mauser“, pristatė naują šautuvą „Mauser M18“. Kompanija „Mauser“ sukūrė šautuvą, kuris yra orientuotas į medžioklės rezultatą ir medžiotojo patogumą, o ne į nereikalingas detales, kurios neturi jokio apčiuopiamo poveikio medžioklės kokybei.

    Norėjome sukurti šautuvą, kuris būtų patikimu kasdieniu medžiotojo pagalbininku bet kokiomis medžioklės sąlygomis. Kurdami šį ginklą dėmesį sutelkėme į kokybišką medžioklę, o ne į pompastiškas detales.

    Buožė. Daugelis medžiotojų skeptiškai žiūri į sintetinės buožes dėl estetinių sumetimų. Sintetinės buožės turi nemažai privalumų: lyginant su medinėmis buožėmis, jos nesideformuoja nuo drėgmės ir temperatūrų skirtumo, žymiai labiau atsparios braižymuisi, taip pat nuo jų lengva nuvalyti purvą. Be abejo ginklas su gražiai apdirbto medžio buože atrodo be galo estetiškai, bet yra vienas didelis pliusas sintetinės buožės naudai – tokie ginklai yra žymiai pigesni.

    „Mauser M18“ sintetinė buože paliko gerą įspūdį. Ji pagaminta iš kokybiškų medžiagų, todėl nėra pojūčio, kad rankose laikote pigų plastiko gabalą. Reikiamose vietose buožė padengta neslidžia danga, patogesniam prisitaikymui ir geresniam sukibimui bet kokiomis oro sąlygomis. Lengvai nuimamas buožpadis ir buožėje įrengta vieta vamzdžio valymo virvei laikyti, man pasirodė įdomus sprendimas. Manau ateityje, bus galima įsigyti skirtingų storių buožpadžių pagal kiekvieno individualų poreikį.

    Mauser M18
    Saugiklis. „Mauser“ šautuvų mėgėjai, tikriausiai pastebės, kad šiame ginkle sumontuotas jiems neįprastas saugiklio mechanizmas. Tylus trijų padėčių saugiklis, kuris tiesiogiai blokuoja nuleistuko mechanizmą sumontuotas prie spynos užtaisymo rankenos. Pirma saugiklio padėtis užrakina spyną ir nuleistuką. Antra padėtis atrakina spynos mechanizmą, kad saugiau galėtumėte išimti šovinį iš šovinio lizdo, tačiau palieka užrakinta nuleistuko mechanizmą. Trečia padėtis pažymėta raudonu tašku, leidžia atlikti šūvį.

    Vamzdis. Kaip ir minėjau prieš tai, buvo pasitaikius galimybė pabuvoti gamykloje, kurioje gaminami „Mauser“, „Blaser“ ir „Sauer“ šautuvai. Čia prasideda pats įdomumas. Pradžioje pagaminamas vamzdis pagal kalibrą ir įsriegiamas graižtvas. Tada meistras ima reikiama vamzdį iš bendros krūvos ir atlieka išorini apdirbimą. Taip jūs teisingai supratote, iš tos pačios krūvos gaminami „Mauser“, „Sauer“, „Blaser“ šautuvų vamzdžiai. Svarbu tai, kad vamzdžio vidus išlieka tas pats nepriklausomai kokiam ginklui jis bus skirtas.

    Nuleistukas ir dėtuve. „Mauser“ pasižymi gerai sureguliuotais nuleistukais, be abejo M18 taip pat ne išimtis. Nuleistukas veikia labai tolygiai ir švelniai, galima pasireguliuoti nuleistuko svori pagal save nuo 0,95kg iki 1,5kg. Sintetinėje dėtuvėje telpa penki šoviniai ir ji patikimai fiksuojasi savo vietoje.

    Apibendrinant galiu pasakyti, kad „M18“ yra patikimas šautuvas, pagamintas iš kokybiško plieno, laikantis aukštų gamybos standartų. Tai puikus pasirinkimas kiekvienam medžiotojui kokybės ir kainos santykiu.

    Parduotuvių sąrašas kuriose galite įsigyti „Mauser M18“ už 799EUR:

    • Vilnius: “MT Baltic”, Sudervės g. 17, Avižieniai. Tel.: +37068238746
    • Kaunas: “Marguva”, K. Baršausko g. 95, Tel.: +37068735554
    • Klaipėda: “J.Gedrimienės”, Birutės g. 12, Tel.: +37061261702
    • Klaipėda: “ABSS”, Naujoji Uosto g. 18, Tel.: +37067908887
    • Alytus: “Alytaus ginklai”, Kauno g. 42, Tel.: +37061040028
    • Ukmergė: “Ukmergės ginklai”, Vasario 16-osios g. 28-4, Tel.: +37060016888
    • Švenčionėliai: “Medžioklė ir šaudymas”, Žilvičių g. 14-22, Tel.: +37062405895
    • Jurbarkas: “Oksalis”, Vasario 16-osios g. 10B, Tel.: +37068656335
    • Kėdainiai: “Gentis”, Parko skg. 4. Tel.: +37068715135
    Autorius DEIVIDAS STAPONKUS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!