Miske.lt

Blog

  • Neįtikėtina lapės medžioklė

    Neįtikėtina lapės medžioklė

    Galvojau bus eilinis vasaros rytas medžioklėje, na gal stirną pamatysiu, gal šerną užsivėlinusį grįžti į tankumyną, bet tikriausiai medžioklė tuo ir įdomi, kad dažnai atsitinka tai ko visai nesitiki.
    Rytinė medžioklė man patinka tuo, kad joje daugiau veiksmo greitai patikrini vieną pamiškę, patikrini javų lauką, patikrini pievą, kurioje tikiesi pamatyti žvėrį.

    Panašiai buvo ir tą rytą, nuvažiavau prie javų, pažiūrinėjau pamiškes, pabaidžiau ožį, lapės medžioklę sutrukdžiau, turėjo sprukti atgal į mišką, ir nieko neįprasto.

    Gal jau buvo puse 6 ryto, o gal šiek tiek ankščiau, kai pasukau į paskutinę pamiškę – laukymę pasidairyti. Oras geras, rūkas jau baigia išsisklaidyti, išskyrus pamiškėse, dar vėjas neišvaikęs rūko, ir matomumas ribotas.
    Automobilį palikęs pakelėje žingsniuoju sau lauku į įkalnę, visada prieš pat įkalnę prilėtinu žingsnį ir tik palengva galvą iškišu per kalvą, ramiai apsidairyti. Pirmiausia pasižiūriu į kirtimą, tuščia, ožys, kurio tikėjausi jau tikriausiai snaudžia kur nors pakrūmėje. Suku žvilgsnį į kitą pusę ir ten žvilgsnis užkliūva už neaiškios pievos pakraštyje besirangančios gyvasties. Atstumas gal buvo apie 200 metrų ir per rūką sunku buvo įžiūrėti. Žiūronus prisidėjęs pamačiau, kad tai lapė.

    Guli, rangosi, pakyla pasisuka ratu ir vėl griūva, sukasi, tarytum norėdama sau į užpakalį įkasti ir taip kelias minutes. Esu matęs, kad po nelabai sėkmingo šūvio taip lapė sau į uodegą kanda, bet šįkart, ankstyvas rytas, aplinkui nei gyvos dvasios. Pamaniau, kad ligota ir paskutinioji atėjo, ką daugiau gali bemąstyti, nors dažniausiai ligoti žvėrys viduryje pievos nestimpa, slepiasi tankmėje.

    Kad žvėrelis nesikankintų reikia nutraukti jo kančias, atstumas buvo per didelis užtikrinam šūviui, todėl nutariau prieiti arčiau. Gal likus 100 metrų iki lapės, kažkas tartum sujudėjo pamiškėje, kaip minėjau rūkas dar buvo neišsisklaidęs, todėl sustojau pasiimti žiūronus.
    Na ir ką, bevedant žiūronais pamiškės linija žiūriu ir negaliu patikėti, sėdi gražuolis, kitas medžiotojas, pilkas ir su stačiomis ausimis. Negalėjau patikėti, valiau kelis kartus žiūronų stiklus, bet vis tiek rodė tą patį.

    Pilkis ganėtinai drąsus išliko, gal mes vienas kitu minutę grožėjomės ir galvojom kieno nervai neatlaikys. Po akimirkos vilkas lengva ristele užsibėgo palei vėją ir pajutęs, kad tai ne jo grobis, o žmogus – smuko į mišką, nors nepasakyčiau, kad labai išsigandęs, tokiu pat lengvu žingsniu į mišką. Na, o ir grobis liko man, besikamuojanti lapė, kurios kančias neužilgo nutraukiau. Laputė buvo visa tarytum iš kokios balos ištraukta, apžiaumota.

    Grįžtant namo sudėliojau mintyse labiausiai tikėtiną scenarijų. Lapę pilkis buvo pasigavęs ir tikėjosi papusryčiauti, bet nelaimei išgirdo automobilį ir pasitraukė į pamiškę, palikęs savo laimikį, stebėti kas bus toliau. Net neabejoju, kad jis pirmas mane pamatė, kol aš sėlinau visą dėmesį sutelkęs į lapę, jam taip pat labai rūpėjo grobis ir nenorėjo taip paprastai palikti.

    Kaip bebūtų, nors namo grįžau tik su „aplamdyta“ lape, bet įspūdžių pasisėmęs ilgam.

    MISKE.LT
    Autoriai: Marius
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Anksti kėlęs nesigailėsi – patikrinta

    Anksti kėlęs nesigailėsi – patikrinta

    Medžioklės patirtis pas mane labai didelė. Pernai gavau medžiotojo bilietą, pirmą kartą gyvenime dalyvavau varyminėje medžioklėje, ne tik kaip varovas, bet ir kaip medžiotojas, ir turbūt per metus pamačiau tiek gyvūnų laukinėje gamtoje, kaip niekada gyvenime. Turėjau lengvo nerimo, kad gal „neužkabins“, bet klydau. Ir „užkabino“ ne tiek noras sumedžioti, kaip galimybė pažinti, pamatyti, pabūti arti gamtos, taip kaip statistinis pilietis nebūna.

    Man pasisekė ir dėl to, kad turiu labai gerą mentorių, sakyčiau čia yra pusė medžioklės sėkmės. Jis medžioja nei daug nei mažai, kokių šešiasdešimt metų.
    Atvažiuoju į Utenos kraštą vėlų antradienio vakarą – juk rytoj Žolinės. Dar viena galimybė pabūti miške. Šį kartą noriu tai daryti anksti rytą, juk sakė, kad tada galima pamatyti daugiau žvėrių, nei vakarėjant. Nesmagu tai, kad žmogus jau miega, o medžioklės lapas neužpildytas. Pažadinu (patys žinote koks jausmas žadinti miegantį žmogų), atsiprašau, sutvarkomas formalumas ir gaunu rekomendacijas kur geriau važiuoti. Tai sakau „Gal aš į tą pievą, kur aną kartą buvom?“. Mentorius jungia žalią šviesą ir atsibundu nuo žadintuvo skambučio. Be penkiolikos penkios. Gal kiek neramu, nes tikėjausi dar nakties, o jau šviesėja. Ginklas paruoštas, žiūronai mašinoje, apranga sudėta, pusryčiai bus paskui – galima judėti.

    Pravažiuoju pro „kvartalinę“, palieku mašiną šabakštyne. Geras jausmas – miškas šlapias, uodų dar, arba jau nebėra, lieka keli šimtai metrų iki potencialios pievos. Ten gera vieta medžioti dviese. Vienas gali būti pamiškėje iš vienos pusės – ožys gali ateiti iš kairės, arba dešinės. Taip pat matoma ir už griovelio esanti kita pamiškė – deja, atstumas apie 300 metrų, todėl kitas gali sėstis arčiau griovio ir tikėtis žvėries ten.

    Praėjusi kartą būtent tolėliau ir buvau, stirnos ėjo arčiau. Dabar nusprendžiau būti čia, arčiau, bet čia kaip su ežeru, kai atvažiuoji ir plauki į kitą krantą, tikėdamasis, kad ten daugiau žuvies. Įsitaisau kėdutėje, lazda, šautuvas, žiūronai ant žolės padėti. Laukiu.

    Nežinau kaip jums, bet tokiems patyrusiems medžiotojams kaip aš nuolat kyla mintis palaikyti telefoną ryte – ar ko nepraleidau ko svarbaus šį Žolinių rytą. Jau po penkių keliolika. Pradedu filmuoti tolumoje bundančias gerves. Ten bala už gero kilometro. Nuostabūs garsai – pagalvoju. Vėjas nuo pievos į mano pusę – suprantu, kad viskas gerai. Ir čia įvyksta tai, kas kaip sako mano mentorius „šitą tai gali ir internetą įdėti“. 50 metrų nuo manęs, palei pat griovį, eina du šunys. Pirma mintis – „O, kokie nematyti haskiai“. Antra mintis – iš kur čia šunys, o dar einantys taip atsargiai, kažkaip panašiai į lapes, bet ne lapės tikrai. Imu žiūronus – ir klausiu ar tikrai gali būti taip, kad čia yra vilkai? Priešais mane? Dabar?

    Nepaminėjau, kad nuo mano pozicijos, dešinėje už 1,5-2 kilometrų yra kelios sodybos, ir jau man atėjus girdėjau avelių mekenimą. Širdis lengvai spurda ir suvokiu, kad kone gudriausias miško gyventojas (o tiksliau du), eina praktiškai pro pat mane, per greičiausiai taiklaus šūvio atstumą, ir kadangi vėjas į mane – nejaučia. Paimu žiūronus, pridedu telefoną (jeigu kas mokat gudriau filmuoti, pasakykite) ir bandau įamžinti šitą vaizdą. „Haskiai“ neskuba, pauosto taką, toliau eina, bet tarsi su tikslu. Nuotrauka, vaizdo įrašas, dar vienas, trečias, suprantu, kad reikia tiesiog mėgautis akimirka. Ir tai medžioklės dalis.

    Dar tada nedrįsau galvoti, kad tai vilkai, kol nenusiunčiau įrašo keliems bičiuliams, kurie patvirtino, kad mačiau vilkus. Vargšai, šeštą ryto turėjo atrašinėti man. Ramu, juk laukiu pasirodančių ožių.

    Ir kaip tik toje pusėje, kur esu tykojęs praėjusį kartą – pamatau rudą dėmę tolumoje. Žiūronai rankose, stirna, šalia jos stirniukas. Ožio nematau. Kažkaip natūraliai kylanti mintis – „pala, jeigu yra tiedu, turi būti ir trečias kažkur“. Pasuku žiūronus kairiau – ir matau ožiuką. Ragus sunku įžiūrėti, atstumas tai ne mažas, bet mėginu pafilmuoti, padaryti kelias nuotraukas. Suprantu, kad pataikyti iš tokio atstumo, su mano pasiruošimu ir patirtimi – nerealu. Bet suprantu, kad laukiant tiesiog pamatysiu, kaip jie pamiške eina ir nueina.

    Kadangi priešais mane yra keli krūmai, griovys, ir lengvas landšafto žemėjimas, suvokiu, kad galiu prisėlinti arčiau ir mėginti šauti. Reikia bandyti, žolė nupjauta, šlapia, turėčiau neišsiduoti. Prisėlinau taip, kad ožio nematyčiau nei aš, nei jis manęs. Bet pamirštu apie stirną su stirniuku. Jau matau jos „neramų“ žvilgsnį į mane ir „labanaktis“ – aukštais šuoliais pasislepia miške. Atsiradus ten, kur turėčiau pamatyti ožį – jo neberandu taip pat. Gal kiek apmaudu, bet suprantu, kad viskas gerai, taip turi būti. Bandau suprasti ką ne taip dariau – ko gero per greitai judėjau, reikėjo kiek daugiau susilenkti.

    Rašau žinutę dar vienam specialistui, paaiškinu situaciją – sako mėgink sėlinti pamiške. O kas belieka, praėjo laiko nebemažai, tuoj aštuonios ryto, panašu, kad nebeilgai liko tykoti. Praėjau lengvai pamiške iki tos pusės, kur stirnos dingo iš vaizdo, pamačiau ten lengvą kirtimą ir už jo kitą pievą. Supratau, kad šiandien medžioklė baigėsi. Grįžtu, pasiimu kėdutę, ir atgal iki mašinos.

    Suprantu, kad „norint išmokti plaukti, reikia plaukti“. Su medžiokle taip pat. Kuo daugiau laiko praleisiu miške, tuo mažiau klaidų darysiu. Žiemą turėjau galimybę pamatyti lūšį, kuri nuo bokštelio praėjo per keliolika metrų, tądien – du vilkus, praėjusius pro mane – tikiuosi tai ne paskutinis kartais, kai juos sutikau. Medžioklei valio!

    MISKE.LT
    Autoriai: Artūras
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Pirmasis mano stirninas

    Pirmasis mano stirninas

    Birželis. Šį pavasarį, nors ir trūkstant šilumos, vešliai sužėlė žolynai pamiškių pievose, suvešėjo žolės ir lapuočių medžių bei krūmų atžalos miško kirtavietėse – yra kur ganytis stirnoms. Jų kaimenė pastaraisiais metais gerokai pagausėjusi. Taigi nemažai po miško biržes, želdinių plotus, laukų krūmynus laigo ir stirninų – ožių, kurių medžioklė jau vyksta nuo gegužės vidurio.
    Daugelio medžiotojų klubų medžioklės plotuose jau nukauta ne po vieną laibakojį gražuolį. Kiti medžiotojų kolektyvai ožių medžioklę atidėjo vėlesniam laikui – liepai, kai prasidės stirnų ruja. Jeigu prieš rują būtų iš medžiojami selekcini ai ožiai, geriau būtų stirnų medžioklę pradėti sezono pradžioje. Tačiau tikroji elninių žvėrių selekcinė medžioklė pas mus nevyksta, tad gerai, kai bent dalis medžiotojų kolektyvų stirninų medžioklę atidėjo vėlesniam laikui: daugiau ožių dalyvaus vestuviniuose turnyruose – mažesnė galimybė dalyvauti pratęsiant giminę bus paliegusiems individams. Susiklosčius įvairioms aplinkybėms, vis rečiau betenka su šautuvu iš sprukti į medžioklės plotus. Belieka prisiminimai…

    Kaip šiandien tai būtų įvykę, prisimenu prieš 55 metus tėviškės durpyne sumedžiotą pirmąjį savo stirniną. Kaimyniniame ūkyje agronomu dirbantis draugas, jau prityręs medžiotojas, tais pirmaisiais selekcinės stirninų medžioklės metais gavo licenciją ožiui sumedžioti. Vieną liepos pradžios pavakarę nutarėme laimę išbandyti Simanėliškių durpyno sąžalynuose. Jau iš pat ryto iš juodalksniukų karčių sukaltą aukštą bokštelį pastačiau tiesiog krūmuose prie mažučiukės, aukšta žole apaugusios aikštelės.

    Plonos žalių juodalksnių kartelės buvo netvirtos ir bokštelis lingavo nuo mažiausio krustelėjimo. Tačiau tas manęs nė kiek nebaugino, nes po medžius mėgau karstytis nuo pat vaikystės. Stengdamasis, kiek įmanoma, mažiau judėti bokštelyje, net uodus, prisisiurbusius mano kraujo, tik retkarčiais ranka nuo veido nubraukdamas, laukiau sutemų.

    Besileidžiančiai saulei dar nepasiekus krūmų viršūnių per gerą sprindį, visiškai arti bokštelio, už išsikerojusio karklų krūmo, „apsikolioję“ skardžiu lojimu, susipešė du ožiai. Supoškėjo subarškėjo jų ragai – suspurdėjo jauno medžiotojo širdis, net oro pritrūko plaučiuose. Kiek prisiklausyta tų tiesiog apie trobą naktimis besišlaistančių ožių bliovimo, bet su niekuo nepalyginamas ir nenusakomas jausmas apima, kai tavo rankose šautuvas, kai…

    Ką ten bepaaiškinsi: medžiotojai puikiai žino tą jausmą, o ne medžiotojams, tuo labiau nusistačiusiems prieš medžioklę, vis vien nieko nepavyktų įrodyti. O iš už krūmo kyščiojo tai vieno, tai kito besikaunančių stirninų pasturgaliai. Norint seniai buvo galima nušauti, kad ir abu. Tačiau liepos pradžia – stirnų rujos metas, o medžioklė selekcinė: nušauti reikia blogesnįjį, kad jis stirnų vestuvėse nedalyvautų, kad taip stirnų populiacija pagerėtų. Tiek dar tada tenusimaniau apie žvėrių selekciją, bet pačią esmę užčiuopiau. Tad kai po ilgoko pasistumdymo vienas raguotis pasinešė bėgti per aikštelės žolynus, o antrasis prasižiojęs, purtydamas storais gražiai perluotais ragais papuoštą galvą, puolė jį vytis, iššoviau į sprunkantįjį – jei bėga, jei pralaimėjo dvikovą, vadinasi, silpnesnis, mažiau tinkamas giminei pratęsti. Kadangi šoviau iš labai arti, ožys krito vietoje net nesispardydamas. Tuo tarpu antrasis – nugalėtojas spruko į krūmynus net žemė dundėjo po jo kojomis ir, tik gerokai nutolęs, dar ilgai mane „barė“ savo bliovimu.

    Su draugu buvome sutarę, kad, nušovę ožį, duodame medžioklės baigimo signalą, pūsdami į šautuvo vamzdį, nes licencija buvo tik viena ir negalima nušauti dviejų žvėrių. Stirniną nušauti tai nušoviau, bet kad tu, žmogau, išgautum nors kokį garselį pūsdamas į vamzdį: virpa iš susijaudinimo rankos, šautuvo vamzdis, spaudžiamas prie lūpų, stuksena į dantis, o garso – nė šnipšt. Tik po kelių minučių, kiek atsigavęs nuo jaudulio, įstengiau sutrimituoti. Išsiritęs iš siūbuojančio bokštelio, ožį užsimečiau ant pečių, kad išneščiau į krūmynų pakraštį. Tačiau kažkoks nepaprastai lengvas pasirodė man besąs raguotasis – niekada iki tol nebuvo tekę kilnoti stirnų. Todėl pagalvojau, jog nupyškinau kokį nesubrendėlį ožiuką ir išsigandau, kad negaučiau pylos nuo draugo. Vis dėlto, besibraunant per tankius pelkės karklynus, ožys greitai sunkėjo.

    Susitikau su draugu ir iki namų žvėrį nešėme abu, įsitvėrę už kojų, ir tai rankas įskaudo. Žodžiu, ožys buvo normalus, riebus, blizgančiu gelsvai rausvu kailiu, tik jo ragai gana menki, nors ir trišakiai, bet menkai perluoti, ploni – tikrai selekcinio žvėries. Tuos ragus turiu išsaugojęs iki šiol. Pasižiūriu į juos, kabančius garbingoje vietoje tarp daugybės kitų, ir pirmojo stirnino medžioklė iškyla vaizduotėje taip ryškiai, tartum tai būtų įvykę tik vakar, o ne daugiau kaip prieš pusę amžiaus. O lentelę tiems ragams pritvirtinti parsivežiau net iš Oriolo.

    Tais metais rudenį teko trejiems metams išeiti tarnauti į kariuomenę. Tarnauti armijoje buvo labai neįdomu, tad nuolatos prisimindavau visus savo dar neilgos medžioklės žygius. O pirmojo ožio ragams lentelę lenktiniu peiliuku išdrožiau iš drebulinės malkos pliauskos. Išdrožiau tekančią saulę su ąžuolo lapais šonuose. Lentelę padariau dar tarnaudamas pamaskvyje, po to nusivežiau ją į Oriolą, o pasibaigus tarnybai – namo. Nors greitai sužinojau, kad tokios lentelės netinka medžioklės trofėjams pritvirtinti, nenuimu nuo jos savo pirmojo stirnino „špagų“ – tegul taip ir lieka prisiminimui iš tokios tolimos jaunystės metų.

    Tikrai tada nemaniau, kad beveik po keturiasdešimties metų, kai jau buvau sumedžiojęs daugybę ožių, teks laikyti medžiotojo selekcininko egzaminus, nes Aplinkos ministerijoje 2000 m. buvo priimta nuostata, kad elninių žvėrių patinus medžioti gali tik selekcininko kategoriją turintys medžiotojai. Nedidelė laukinių žvėrių selekcijos „profesorių“ grupelė gana vykusiai sugalvojo, kaip iš viską iškenčiančių medžiotojų pasipildyti šlamančiaisiais savo kišenes… Gaila, bet nevieningi ir patys medžiotojai. Prisimenu, kaip, prasidėjus selekcininkų „kepimo“ vajui, kai kurie šauliai skubiai susiveikė medžiotojo selekcininko kategoriją ir pareiškė klubų vadovybėms, kad stirnų, elnių, briedžių patinus gali medžioti tik jie, paprašė, kad visos šių žvėrių sumedžiojimo licencijos būtų atiduotos jiems. Taip ir lenktyniavome, o „profesoriai“ širdyse juokėsi…

    Jaunesni ir turtingesni medžiotojai vienaip ar kitaip tapo selekcininkais. Tačiau vyresnio amžiaus medžiotojai, negalintys švaistytis šimtinėmis, nes nepigiai kainuoja privalomi medžiotojo selekcininko kursai, taip ir liko už borto, ypač pagyvenę kaimo medžiotojai. Jie ožius savo mišiniuose augina ne sau, o selekcininkams.

    Medžiotojo selekcininko mokslai galėtų būti vykdomi kartu su medžiotojo parengimo kursais, privalomais išklausyti prieš laikant medžiotojo egzaminą. Tačiau žvėrių selekcijos „profesoriams“ tai nenaudinga. Jau buvo pasklidęs gandas, kad, koreguojant Medžioklės taisykles, bus atsisakyta medžiotojo selekcininko privilegijų. Tačiau „profesorių“ įtaka Aplinkos ministerijos pareigūnams, matyt, labai didelė.

    Beje, daug kartų taisytose medžioklės taisyklėse buvo atsisakyta licencijų stirnoms medžioti, o po to vėl sugrįžta prie suskilusios geldos… Dabar vėl žadama šias licencijas naikinti. Biurokratinio aparato darbuotojai mėgsta popierius – kuo jų daugiau varto, tuo atrodo, kad didesnis darbas nudirbamas. Nesikeis ir elninių žvėrių sumedžiojimo limitų nustatymo tvarka, kai žvėrių sumedžiojimo skaičius nustatomas elementarių populiacijų teritorijose, kurios, deja, nėra tinkamai išskirtos, atliekant stebėjimus, žvėrių migracijų apimčių ir maršrutų tyrimus. Karavanas tebekeliauja…

    Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
    Autoriai: Vytautas Ribikauskas
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Kada taurieji elniai riaumoja labiausiai

    Kada taurieji elniai riaumoja labiausiai

    Taurieji elniai – vienas populiariausių medžioklės objektų Lietuvoje. Galima spėti, kad ateityje jų medžioklė dar labiau populiarės dėl kelių priežasčių: didėjančio medžiotojų skaičiaus šalyje ir elnių populiacijos didėjimo. Taip pat tikėtina, kad dėl afrikinio kiaulių maro mažėjant šernų skaičiui gali populiarėti kitų gyvūnų medžioklė, tarp jų ir elnių.

    Šiomis dienomis daugelyje medžioklės plotų palaikoma palyginti didelė medžiojamųjų gyvūnų gausa. Labai svarbu, kad šių gyvūnų populiacijų būklė būtų gera, tuomet galima pasiekti optimalių medžioklės rezultatų, pavyzdžiui, sulaukti, kol užaugs gyvūnai su vertingais medžioklės trofėjais. Pagrindinės tauriųjų elnių patinų medžioklės vyksta per elnių rują. KAD tauriųjų elnių patinų atrankinės medžioklės vyktų tinkamai ir būtų sėkmingos, tikslinga žinoti šių žvėrių rujos ypatumus.

    Ko gero, daugeliui medžiotojų tauriųjų elnių ruja yra neatsiejama nuo riaumojimo. Nors tai ne vienintelis rujos požymis, tačiau vienas svarbiausių ne tik medžiotojams, gamtos mylėtojams, bet ir patiems gyvūnams. Riaumojimas – vienas pagrindinių veiksnių, parodančių tauriųjų elnių rujojimo intensyvumą. Tauriųjų elnių rujos tyrimai Praviršulio tyrelio botaniniame- zoologiniame draustinyje.

    Romualdo Barausko nuotr.

    Literatūros duomenimis, elnių riaumojimo intensyvumui įtakos gali turėti meteorologinės sąlygos, mėnulio fazė, paros laikas, rujos vieta, elnių populiacijos dydis ir sudėtis. Tačiau moksliniais tyrimais pagrįstų išvadų labai trūksta. Praviršulio tyrelio botaniniame-zoologiniame draustinyje atliktu tyrimu buvo norima išsiaiškinti paros laiko, meteorologinių sąlygų ir mėnulio fazės įtaką tauriųjų elnių riaumojimo intensyvumui. Tyrimas vykdytas 2015–2016 m. rugpjūčio–spalio mėnesiais Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto mokslo ir mokymo medžioklės plotų vienete.

    Tyrimas buvo atliekamas keturiose identifikuotose elnių rujos vietose, kuriose buvo išdėstyti profesionalūs garsų įrašymo įrenginiai (1 pav.). Garsų įrašymo įrenginiai buvo užprogramuoti įrašyti aplinkos garsus nuo 20 val. iki 8 val. Meteorologiniai duomenys tyrimui buvo paimti iš artimiausios meteorologijos stoties.

    1 pav. Garsų įrašymo įrenginys „Song Meter SM2“

    Atliekant tyrimus, iš viso buvo užfiksuoti 22 963 tauriųjų elnių riaumojimo atvejai: per 2015 m. rujos sezoną – iš viso 13 395, o 2016 m. – 9 568 riaumojimo kartai. Vidutiniškai per parą, tiksliau (nuo 20 val. iki 8 val.) keturiose rujos vietose, elniai riaumojo 545 kartus, o vienoje rujos vietoje – 137 kartus.

    2 pav. Paros laiko įtaka riaumojimo intensyvumui per rują

    Analizuojant paros laiko įtaką riaumojimo intensyvumui, nustatytas tendencingas riaumojimo intensyvumo kitimas per parą. Pradedant nuo 20 val. riaumojimo skaičius didėjo iki 22–23 val. Vėliau riaumojimo intensyvumas šiek tiek mažėjo artėjant 24–1 val. Praėjus vidurnakčiui, riaumojimo skaičius tendencingai didėjo, kol pasiekė maksimumą 5–6 val. ryto. Šio laikotarpio riaumojimai sudaro 13,4 proc. visų paros riaumojimų. Po 6 val. ryto riaumojimo intensyvumas ima labai greitai mažėti ir atėjus 8 val. girdimi tik pavieniai riaumojimai (2 pav.).

    Meteorologinių oro sąlygų įtaka tauriųjų elnių riaumojimo intensyvumui
    Atliekant tyrimą paaiškėjo, kad didžiausią įtaką riaumojimo intensyvumui daro oro temperatūra. Nustatyta, kad taurieji elniai riaumoja intensyviau, kai temperatūra yra 0–5 °C, nei esant šiltesniam orui. Tai tik patvirtina teoriją, kad riaumojimo intensyvumas didėja, kai oro temperatūra mažėja. Galima manyti, kad esant dar žemesnei oro temperatūrai riaumojimo intensyvumas yra dar didesnis, tačiau to nepavyko nustatyti dėl atliekant tyrimą vyravusių šiltų orų (3 pav.).

    3 pav. Oro temperatūros įtaka riaumojimo intensyvumui per rują

    Kitų meteorologinių veiksnių įtaka riaumojimo intensyvumui yra mažesnė, tačiau nustatytos tam tikros tendencijos. Tiriant oro drėgnumo įtaką išsiaiškinta, kad riaumojimo intensyvumas ir skaičius didėja, didėjant santykiniam oro drėgnumui. Didžiausias skaičius, net 17,4 proc. visų riaumojimų, pasiekiamas esant 100 proc. santykiniam oro drėgnumui, mažiausias (8,09 proc.) – esant 65 proc. oro drėgnumui. Tai patvirtina teoriją, kad elniai riaumoja intensyviau tvyrant rūkui. Analizuojant gautus tyrimo rezultatus nustatyta tendencija, kad didėjant oro slėgiui truputį didėja ir riaumojimo intensyvumas. Didžiausia procentinė dalis (15,2 proc.) visų riaumojimų buvo fiksuota esant 1 020–1 025 hPA oro slėgiui, mažiausia (5,6 proc.) – esant 995–1 000 hPA oro slėgiui. Vėjo greičio įtakos riaumojimo intensyvumui analizės rezultatai rodo, kad riaumojimo intensyvumas mažėja, vėjo greičiui didėjant. Tačiau esant didesniam negu 4 m/s vėjo greičiui įrašų analizė buvo negalima dėl vėjo keliamo triukšmo. Didžiausias intensyvumas pastebimas, kai vėjo nėra arba kai jis yra labai silpnas – 1–2 m/s. Didesnį riaumojimo intensyvumą esant silpnam vėjui gali lemti tai, kad tokiu metu riaumojimo garsas sklinda daug didesniu atstumu visomis kryptimis.

    Romualdo Barausko nuotr.

    Mėnulio fazės įtaka tauriųjų elnių riaumojimo intensyvumui
    Vokietijos mokslininkų teigimu, taurieji elniai riaumoja intensyviau šviesiomis naktimis. Ši teorija pasitvirtino išnagrinėjus riaumojimo intensyvumo priklausomybę nuo mėnulio fazės. Pastebėta, kad taurieji elniai riaumoja gerokai intensyviau per priešpilnį, pilnatį ir delčią. Šio tyrimo metu nustatyta, kad per pilnatį riaumojimo intensyvumas yra 16 proc. didesnis nei esant jaunačiai (4 pav.).

    4 pav. Mėnulio fazės įtaka riaumojimo intensyvumui per rują

    Apibendrinant galima teigti, kad taurieji elniai labiausiai riaumoja ankstyvą rytą, kai oro temperatūra artima 0 °C ir kai nėra vėjo ar jis labai silpnas. Taip pat intensyviau šie žvėrys riaumoja, esant dideliam oro drėgnumui, susiformavus rūkui ar esant aukštam oro slėgiui. Šviesiomis naktimis jie riaumoja intensyviau nei tamsiomis. Taigi, medžiotojai, atsižvelgdami į atliekant tyrimą nustatytas tauriųjų elnių riaumojimo tendencijas ir į oro sąlygas, gali pasirinkti tinkamiausias dienas tauriųjų elnių patinų medžioklei.

    Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
    Autoriai: Marius Trumpickas, Kastytis Šimkevičius
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Viceministras: dėl kiaulių maro dar labiau medžioti šernų nebeįmanoma

    Viceministras: dėl kiaulių maro dar labiau medžioti šernų nebeįmanoma

    Žemės ūkio ministrui praėjusią savaitę paprašius medžiotojų „vykdyti pareigą valstybei“ ir naikinti daugiau šernų dėl plintančio afrikinio kiaulių maro (AKM), Aplinkos viceministras Martynas Norbutas sako, kad yra išnaudotos visos priemonės liberalizuoti šernų medžioklę, tačiau medžiotojai – ne naikintojai, kurie turėtų sunaikinti visą rūšį.

    „Visos priemonės, kurios galimos, yra priimtos. Šernai medžiojami visus metus ir be jokių apribojimų. Tai labai ženklus palengvinimas“, – sakė M. Norbutas. Taip pat, pasak viceministro, su medžiotojų būreliais yra kalbama apie šernų medžiojimą. „Jie kaip tik skundžiasi, kad tam tikrose teritorijose išvis šernų neliko. Leidžiama net šernes, kurios pilve nešioja šerniukus, medžioti. Tai reikia suprasti, kad retam medžiotojui kyla ranka tai daryti. Medžioklė nėra tiesiog šaudymas, jos tikslas – padaryti, kad liktų genetiškai stipriausi individai.

    Medžiotojai daro tai, o ne kažkokius valymus ar valstybinius užsakymus“, – teigė M. Norbutas. Viceministras sakė, kad daugelis medžiotojų vis dėlto atsakingai žiūri į šernų populiacijos kontrolę dėl AKM, tačiau nėra siekio išvis sunaikinti šią gyvūnų rūšį. „Neįmanoma išnaikinti tam tikros rūšies – gyvename teritorijoje, kuri ribojasi su kitomis. Be to, išnaikinti šernus apskritai nėra ir negali būti mūsų tikslas. Ši rūšis turi teisę išlikti. Yra persirgusių šia liga šernų, ne visi krenta. Gamta po truputį tvarkosi, rūšis prisitaiko net ir esant tokiai pavojingai ligai“, – sakė M. Norbutas.

    Anot jo, maro užkratą į ūkius atneša ne šernas, o žmogus. „Nė vienas šernas neįbėga į kiaulių kompleksą ir tarp kiaulių nelaksto. Ten, kur yra žmogus, ten visada gali būti ir klaidos. Didesnių saugumo priemonių, kaip būna atominėse elektrinėse, taip pat galbūt jau negali būti, bet ir ten pasitaiko avarijų. Tad labai svarbus žmonių suvokimas, kad jie dirba tokiame jautriame objekte, ir visų reikalavimų laikymasis. Tai atsakomybė kiekvieno (fermos – ELTA) darbuotojo. Jeigu darbuotojas su tais pačiais drabužiais buvo miške ir atėjo į kompleksą, to gali pakakti, kad virusas būtų atneštas“, – Eltai kalbėjo M. Norbutas. ELTA jau skelbė, kad rugpjūčio 7 d. AKM židinys nustatytas bendrovei „Idavang“ priklausančioje kiaulių fermoje, kurioje buvo laikoma apie 19 tūkst. 500 kiaulių. Rugpjūčio 9 d. fermoje pradėti vykdyti maro židinio likvidavimo darbai. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) teigimu, tai jau 43 AKM atvejai kiaulių laikymo vietose šiais metais užfiksuoti Lietuvoje ir 5 ligos židinys Akmenės rajone. Anksčiau šiame rajone užfiksuoti 4 AKM atvejai buvo fiksuoti smulkiuose ūkiuose.

    Rugpjūčio 8 d. surengtoje spaudos konferencijoje žemės ūkio ministras Giedrius Surplys sakė, kad medžiotojai į šernų populiacijos mažinimą turėtų žiūrėti kaip į pareigą valstybei, nes „situacija ekonomiškai skausminga“. „Noriu kreiptis į Lietuvos medžiotojus. Gerbiamieji, yra įrodyta, kad marą nešioja šernai, ir iš tikrųjų jūs galite padėti kiaulių augintojams mažindami šernų populiaciją.

    Atsižvelgdamas ir į liūdną situaciją, kai krito 20 tūkst. kiaulių, labai prašau Lietuvos medžiotojų pažiūrėti į šernų populiacijos mažinimą kaip į pareigą valstybei. Nes tikrai situacija ir ekonomiškai yra labai skausminga“, – kalbėjo ministras. VMVT direktorius Darius Remeika konferencijoje sakė, jog virusas Lietuvoje priartėjęs prie tų teritorijų, kur yra didelė šernų ir kiaulių koncentracija. „Todėl yra labai didelis spaudimas į kiaulių ūkius. Tai yra Vidurio Lietuva, Šiaurės Lietuva, Suvalkija – tuose regionuose yra daug kiaulių laikytojų ir daug šernų. Yra daug AKM atvejų tarp šernų: šiemet per 7 mėnesius nustatėme tiek pat atvejų, kiek pernai per visus metus. Todėl viruso yra daug, ir jis ieško spragų pas kiaulių laikytojus“, – teigė D. Remeika.

    Jis pripažino, kad biosaugos pažeidimų pasitaiko ir pas stambius, ir pas smulkius kiaulių laikytojus. Tuo tarpu nekomerciniams ūkiams yra taikomi minimalūs, o komerciniams kiaulių augintojams – labai griežti biosaugos reikalavimai. Rudenį bus svarstoma dar griežtinti biosaugos reikalavimus ir didinti sankcijas už jų nesilaikymą. Žemės ūkio ministerija smulkiesiems augintojams parengė, kaip vadina, motyvavimo planą laikytis biosaugos reikalavimų arba atsisakyti kiaulininkystės. Šis planas esą turėtų būti efektyvesnis nei ankstesnės priemonės.

    Kiekvienam smulkiam augintojui rajonuose, kur yra kritusi kiaulė ar šernas, siūloma pasvarstyti pasiūlymą ir pereiti prie kitų gyvūnų auginimo. Nuo 1 iki 100 kiaulių auginantys gaus po 100 eurų už kiekvieną paskerstą kiaulę. Taip pat galės gauti iki 1500 eurų paramą kitiems ūkio gyvūnams įsigyti. Nenorintys atsisakyti kiaulininkystės, galės gauti iki 1500 eurų paramos biosaugos priemonėms. Pasiūlymas būtų aktualus 14 rajonų – tiek dabar yra paliesta AKM. Jeigu visi tų rajonų augintojai sutiktų pasinaudoti siūlomu paketu, šiemet tam reikėtų 3 mln. eurų, kitais metais skaičiavimai būtų naujinami. Skaičiuojama, kad 14-oje AKM paliestų zonų yra apie 6000 kiaulių augintojų, turinčių apie 18 tūkst. kiaulių.

    Smulkiųjų kiaulių augintojų asociacijos vadovė Jurgita Patašienė Eltai sakė, jog siūlomas 100 eurų kompensacijos dydis jai atrodo juokingai mažas. Stambiųjų kiaulių augintojų asociacijos vadovas Algis Baravykas sakė, kad stambieji kiaulių augintojai taip pat tikėtųsi paramos biologinės saugos užtikrinimui.

    Šaltinis
  • Nufilmavo avinuką nešantį vilką

    Nufilmavo avinuką nešantį vilką

    Rajono privatūs veterinarijos gydytojai jau pradėjo fiksuoti pranešimus apie naminius gyvūnus, kuriuos nudaigojo laukiniai žvėrys.

    Liepos 22 dieną buvo papjautas trijų mėnesių avinukas, kurį augino Parovėjos seniūnijos Latvelių kaimo gyventojas Henrikas Karitonas. Jo gyvulių ganykla ribojasi su Biržų giria. Gyvuliuką papjovė į ganyklą atėjęs vilkas.

    Avinuko šeimininkui apie tai, kad jo sodyboje kažkas tapo žvėries grobiu, pranešė Tamošiūnų medžiotojų būrelio vadovas Rimantas Šarkanas.

    Biržų girioje netoli Karitonų sodybos yra pastatyta vaizdo kamera. Vieną naktį buvo užfiksuota, kad iš Karitonų sodybos į mišką nuėjo vilkas. Buvo matyti, kad vilkas savo nasruose kažką tamsų neša. Po kurio laiko į Latvelių kaimą pilkakailis sugrįžo be nieko. Neatmetama, kad tikėjosi kokio nors grobioi.

    R. Šarkanas paskambino H. Karitonui ir paklausė, ar nedingo koks jo laikomas gyvuliukas. Ūkininkas iš pradžių nieko nepasigedo. Tik po kurio laiko pastebėjo, kad ganykloje nebėra juodo avinuko.

    Šių metų gimimo kiek silpnesnis už kitus avinukas dažnai atsilikdavo nuo bandos.

    Po šio įvykio praėjus penkioms dienoms vilkai sugrįžo į Karitonų ganyklą ir papjovė dvi ožkas. Ožkeles šeimininkai laikė dėl pieno – jo duodavo Gendrutės ir Henriko Karitonų įkurtos vaikų šeimynos globotiniams.

    Po šių įvykių Karitonai naktimis ganykloje, kur ganomos jų karvės ir avys pradėjo budėti pakaitomis. Paleido ir iki tol pririštus šunis, kuriuos vėliau ne kartą girdėjo kažką varant iš ganyklos.

    Karitonai laiko kelis Podhalės veislės aviganius.

    G. Karitonienė pasakojo, kad prieš du mėnesius jų šunys susigrūmė su į ganyklą atėjusiu vilku. Nukentėjo vilkas, bet buvo apkandžioti ir jų šunys, ilgą laiką juos teko gydyti. Todėl kuriam laikui juos teko pririšti.

    Po šių įvykių medžiotojai Karitonams paskolino dujinę patranką. Ją medžiotojai specialiai įsigijo, kad apsaugotų ūkininkų laukus nuo plėšrūnų. Šiuo metu naktimis patranka įjungiama ir imituoja šūvių garsą.

    Nežinia, ar tai padėjo, ar šunys vilką išgujo, bet plėšrūnas pastaruoju metu pasitraukė. Jo nebefiksuoja ir miške pastatytos kameros.

    Dar vienas atvejis, kai vilkai sudraskė naminį gyvulį, šią vasarą buvo užfiksuotas Vabalninko seniūnijos Ramongalių kaime.

    Birželio 27 dieną sudraskytą trijų mėnesių telyčaitę rado šio kaimo gyventojas Audrius Kondrotas.

    Biržų rajono valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos darbuotojai mano, kad laukinių gyvūnų mirtinai sudraskytų naminių gyvulių gali būti ir daugiau. Tačiau kai kurie gyvulių laikytojai nelinkę pranešti apie tai, kad nereikėtų mokėti pinigų ir gyvulių liekanų išvežti į utilizavimo įmonę. Todėl jie veterinarijos tarnybai nurodo, kad gyvulius suvartojo savo reikmėms.

    SIAURE.LT
    Autorius: Jurgita Morkūnienė
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Kirvis: kaip išsirinkti tinkamą medžiotojui?

    Kirvis: kaip išsirinkti tinkamą medžiotojui?

    Apie tai, koks turi būti medžiotojo kirvis, diskusijų būta daug. Regis, kiekvienas turi savo viziją ir patirtį, kokios turi būti jo savybės. Ir beveik kiekviena nuomonė bus paremta neginčijamais argumentais apie vieno ar kito tipo kirvį. Kuo labiau esame pratę prie patogumų, tuo ypatingesnių reikalavimų turime savo naudojamiems įrankiams. Vis dėlto tai tik reiškia, kad skirtingiems darbams atlikti reikia skirtingų įrankių ir padoraus medžiotojo arsenale turi būti ne vienas kirvis.

    Ką kirviu gali tekti daryti šiuolaikiniam medžiotojui? Nekalbant apie konkurso prizų vertas istorijas, kaip kirvis padėjo išsigelbėti nuo įnirtusio šerno, staiga išlindusio iš tankmės, lieka labai praktiški darbai: skaldyti malkas medžiotojų namelio židiniui, kirsti šakas, įrengti medžioklės vietą ar smulkinti ką tik nukirsto medžio pliauskas. Kirvio reikės ir ruošiant kuolelius, taip pat kalant į žemę, pavyzdžiui, bebrų spąstus. Specialus kirvis galėtų praversti ir pjaustant laimikį ar kertant kaulus. Nors dėl šios dalies galima ginčytis: pažinojau vieną vyrą, kuris net seną briedį mokėjo padalyti nedideliu medžiokliniu peiliu. Tiesa, pagal profesiją jis buvo chirurgas. Be to, didelius kaulus smulkinti kirviu ne visai gerai. Yra daug įrankių kaulams pjaustyti, tad tikrai galima apsieiti be kietų atplaišų sultinyje ar troškinyje. Dar prie visų šių darbų būtų galima pritempti pastogės rengimą, jeigu staiga miške užkluptų naktis.

    Taigi kirvius galime suskirstyti į tris tipus: malkinius, turistinius ir mėsai pjaustyti.


    Malkiniai kirviai
    Pasirinkti malkinį kirvį ne taip paprasta, kaip galėtų atrodyti. Reikia objektyviai įvertinti savo fizinius duomenis, malkų skersmenį ir medienos rūšį. Taip pat svarbu žinoti, ar bus skaldoma sausa, ar drėgna mediena. Gamintojai stengiasi sukurti idealios formos kirvį, tačiau dažnai svarbesnė yra medžiaga, iš kurios jis pagamintas.

    KOTAS – LABAI SVARBUS.
    Pirmiausia reikia įvertinti kirvio rankeną. Malkinių kirvių ji tiesesnė ir ilgesnė nei kitokio tipo. Tokia forma leidžia kirsti maksimaliai stipriai. Vidutinio dydžio malkinio kirvio kotas yra apie 60–80 cm ilgio, skaldant storesnes malkas kotas turi būti ilgesnis. Optimaliai kotas turi būti kirtėjo rankos ilgio (kirvį paėmus prie geležtės, koto galas turi baigtis ties pažastimi).


    GALANDAMA 40° KAMPU Labai svarbi ir kirvio geležtės forma. Malkinio kirvio geležtė yra trikampės prizmės formos ir galandama 40–60° kampu. Tokia forma, atsižvelgiant ir į tai, kad užsimojama gana stipriai, leidžia gana lengvai perskelti net dideles ir šakotas malkas. Dažniausiai kirviai galandami 40° kampu – tokia geležtė lengvai skaldo medieną. Reikia prisiminti, kad per aštri ji greitai atšimpa. Skaldant iki 10 cm storio malkas, geležtės galima neaštrinti. Malkinių kirvių geležtės būna ir tiesios, ir apvalainos. Apvalainos paprastai yra ilgesnės ir geriau pjauna medieną, todėl labiau tinka drėgnoms ir sakuotoms malkoms skaldyti. Šiuolaikinių kirvių geležtė padengta specialia slidžia danga, kuri mažina trintį, todėl kirvis lengviau kerta medieną. Kai kurių kirvių šonuose yra kyliai. Svarbu, kad tokių kirvių apatinė geležtės dalis nebūtų per siaura ir aštri, antraip kirvis, įsiskverbęs į medieną, praras energiją prieš kyliams spėjus atlikti savo užduotį. Rezultatas: į malką įstrigęs kirvis, kuriam ištraukti reikia daug laiko ir energijos.

    Yra kirvių metaliniu, mediniu ir stiklo pluošto kotu. Pasirinkus pastarąjį, reikia nepamiršti, kad dėl smūgių, ypač į pliauską pataikius kotu, stiklo pluoštas ilgainiui gali suirti. Jeigu kirvio dėklas plastikinis, pageidautina, kad ant jo arti geležtės būtų nerūdijančiojo plieno apsauga, kuri pailgins kirvio naudojimo laiką. Kad kirvis neišslystų, daugumos kirvių kotas padengiamas specialia guma, taip pat padaromas didesnis kablys rankenos gale. Pasirinkę kirvį mediniu kotu, atkreipkite dėmesį į medieną, iš kurios jis pagamintas. Geresni kotai pagaminti iš klevo, beržo ir uosio. Ši mediena po smūgio mažina vibraciją, o iš ąžuolo ar akacijos pagaminti kotai smūgiuojant kylančius svyravimus perduoda rankai. Anksčiau mediniai kotai būdavo dažomi ar lakuojami, o dabar mirkomi vaške, kad sukibimas ilgą laiką būtų geras.

    ATSIŽVELGTINA Į SVORĮ.
    Svarbu ir kirvio svoris: kuo sunkesnis, tuo lengviau skels medieną. Vis dėlto iki 10 cm storio malkoms skaldyti užteks 1 kg svorio kirvio. Darbas bus nesunkus, ir neišeikvosite per daug jėgų. Storoms ir šakotoms malkoms reikės net 4 kg svorio kirvio. Rekomenduojama įsigyti tokioms malkoms skaldyti skirtus plieninius kylius. Į medieną juos geriau kalti ne kirviu, o tinkamu plaktuku.

    Sau tinkamą kirvio svorį nustatysite paėmę jį už koto galo ir pabandę pakelti sulenkę ranką per alkūnę. Jeigu tai pavyksta tik labai stengiantis, vadinasi, šis kirvis jums per sunkus.

    IŠLAIDOS.
    Ne taip svarbu, kokio gamintojo – Fiskars, Gardena, Husqvarna ar kitą gamintojo prekę pasirinksite. Rinkoje yra daug populiarių kirvių firmų kopijų, bet kokybiškas vidutinio dydžio kirvis kainuos 30–60 eurų. Svarbu, kad jo geležtė būtų iš patvaraus plieno, o kotas – lengvas ir elastingas, kad mažintų vibracijas ir tausotų rankas.

    Pigesni bus Rusijoje, Baltarusijoje ir Kinijoje gaminti kirviai, bet jų forma ne visada garantuoja gerą rezultatą. Na, o jeigu skęstate atsiminimuose apie seniai praėjusius laikus, kirvių turėtumėte ieškoti sendaikčių turguje.

    Prisiminkite, kad skaldyti malkas gana sunkus darbas, kuriam reikia patvaraus ir tinkamo kirvio, todėl geriau išleisti daugiau pinigų geram įrankiui ir patausoti sveikatą.

    Turistiniai kirviai
    ŠVARUS GARSAS.
    Ar metalas kokybiškas, lengvai įsitikinsite paėmę kirvį už koto, neliesdami geležtės. Kita ranka aštriai suduokite į geležtę nagu ar kokiu tankios medžiagos daiktu. Dzinktelėjimas turi būti švarus, sodrus ir gana ilgas. Tai rodo, kad metalas, iš kurio pagamintas kirvis, pakankamai tankus. Jeigu garsas bukas ir trumpas, kirvis greitai atšips, reikės dažnai galąsti ir net skaldant smulkias šakeles geležtė galiausiai aptrupės. Užteks, jeigu tokio kirvio svoris bus 600–800 g.

    LENGVESNĖ GELEŽTĖ.
    Galima įsigyti kirvių, kurių geležtė palengvinta ją įpjovus. Medžiotojams labai svarbu, kad nešami įrankiai būtų kuo lengvesni, bet ir neprarastų savo savybių. Be to, tokia forma praverčia kirvį kabinant ant šakos ir pan. Palyginti su malkiniu kirviu, turistinio geležtė yra platesnė, o jos forma gali būti ir tiesi, ir apvalaina. Apvalainos formos geležtės pjaunamosios savybės geresnės. Svarbus ir kirvio nuolydžio kampas. Turistinį kirvį patariama galąsti 30– 40° kampu. Praktiškas vadinamasis suomiškas nuolydis: pačios geležtės apačia išgaląsta siauresniu kampu (30– 35°), o tolesnė dalis – platesnė (35–40°). Aišku, su taip išgaląstu kirviu reikia mokėti tinkamai elgtis.


    MEDINIS AR PLASTIKINIS KOTAS?
    Kirvių gamintojai siūlo kirvių ir mediniu, ir plastikiniu kotu. Pastarieji lengvesni, bet kadangi turistinio kirvio kotas trumpesnis nei malkinio, tai turbūt daugiau stiliaus klausimas. Nedidelis kirvukas įpjauta geležte elegantiškame odiniame dėkle prie diržo atrodys geriau nei stambi geležtė ir ryškaus plastiko kotas. Be to, atsižvelgtina, kad dideliame šaltyje plastikas gali tapti trapesnis.

    Mėsininko kirvis
    Pagrindinis šių kirvių skirtumas – plati geležtė ir didelis svoris (3 kg ir daugiau), nes mėsininko kirvis turi pajėgti perskelti ne tik mėsą ir minkštuosius audinius, bet ir kaulus. Kirvio geležtė turi būti iš kokybiškos medžiagos, itin tanki, grūdinta ir išgaląsta siauru kampu. Geležtės vidurys turi būti 10 mm storio, o ašmenys kuo ilgesni ir nuolaidesni. Tokios formos kirvis kaulus ne trupins, o pjaus. Aišku, vien kirvio neužteks, juo reikia išmokti dirbti.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius: INDULIS BURKA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Vilkai sudraskė daugiavaikės šeimos telyčaitę

    Esu keturių vaiku mama ir su vyru Vilkaviškio raj. turime nedideli pieninių karvučių ūkį. Vyras dirba, o aš su dviem savo vyresniais sūnumis prižiūrime gyvulius. Suaugusias karves ganome aptvare, o mažuosius laikome pievoje visai netoli namo už sodo. Kasdieninius darbus dirba mano sūnus, jis kasdien rūpinasi vandeniu ir perriša mažąsias karvutes.

    Visi rytai prasidėdavo kaip įprasta, tik rugpjūčio 10 d. rytą mano vaikas įsimins ilgam. Iš ryto nuėjęs į pievą rado vieną iš trijų telyčių pusiau suėsta. Iš to, kas padaryta gyvuliui supratome, kad tai didžiai saugomų vilkų darbas!

    Man kaip mamai buvo sunku matyt kaip 17 metų sūnus nesulaiko ašarų. Kieme turime 6 nedidelius šunis ir per karščius laikome namo langus atidarytus, tad girdime kiekvieną šunų amtelėjamą. Tačiau ta naktis buvo ypatingai rami, negirdėjome jokio triukšmo ar šunų lojimo, tik kaimynas sakė, kad puse dviejų nakties įdomiu balsu sukaukė jo šuo. Išėjus apsidairyt jis nieko negirdėjo. Tikriausiai tuo metu ir puotavo pilkieji.

    Mano šeimoje tai jau antras vilkų sudraskytas gyvulys. Prieš pora metų iš kiemo dingo dukrytes ožka, kurią laikėm dėl pieno sergančiai mažylei. Ožkos likučius (dvi kanopas ir kailio gabaliuką) radom netoli laukuose.

    Suaugusiems nėra taip sunku išgyventi tokius įvykius, bet vaikams, kurie kasdien glosto savo auginamus gyvulius, tokios šokiruojančios akimirkos liks ilgam. Dukros visa diena kalbėdamos ašarojo ir nuo šiol bijo net į sodą nueiti.

    Mūsų valdžia kiaules naikina, už pieną nieko gero nemoka, o prieauglį, kurį auginam papildyt melžiamu karvių būrelį dar ir vilkai papjauna. Kitiems gali pasirodyt, kad trijų mėnesių veršelio praradimas mažas nuostolis, bet musu gausiai šeimai – tai didelė netektis.

    Esame gausi šeima, bet iš valstybės jokių pašalpų neprašome, o stengiamės viską patys užsidirbti. Bet po tokių įvykių norėtųsi, kad atsakingi ponai išgirstų paprastų žmonių prašymą mažinti vilkų skaičių, nes jų jau tikrai per daug! Per paskutinę savaitę 3km. spinduliu papjautos 6 avys ir mano telyčaitė, o kiek dar nežinom?

    MISKE.LT
    Parengė: DEIVIDAS STAPONKUS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Rytinis pasivaikščiojimas

    Rytinis pasivaikščiojimas

    Suskamba žadintuvas, lyg per sapną pakeliu telefoną, žiūriu – trečia valanda ryto, dar galima penkias minutes pasnausti. Mintyse kirba mintis: o gal geriau išsimiegoti, vis dėlto gulti nuėjau tik pirmą valandą nakties. Tačiau širdis nerimsta, galvoje sukasi mintis – gal šiandien tas rytas, kai paganysiu kokį ožiuką. Gi pavasaris, gegužės vidurys, pilnos pamiškės gyvybės, ir dar brėkštantis rytas. Kas gali būti geriau?

    Išsirioglinu iš lovos, pasidarau kavos, užpildau medžioklės lapą, pasiimu ginklą ir pirmyn. Jau pusė keturių ryto, dar tamsu, bet jau greitai pradės švisti. Į automobilį, ir už penkių minučių aš jau vietoje.

    Duris tik švelniai švelniai užveriu, kad net mažiausio garso nebūtų, kad tik nepabaidyčiau laimikio. Iškišu nosį pro miško kampą – nieko. Žingsniuoju palauke, po truputį brėkšta, ir kur buvęs, kur nebuvęs, ožys kad ims gąsdinti, net krūpteliu, matyt, šį kartą jis mane pamatė pirmas. Pažvelgus pro žiūronus nepavyksta tinkamai įvertinti, jaunas ar senas, palieku ramybėje, o jis mane dar palydi keliais keiksmažodžiais. Pagalvoju, kad medžioklė jau baigta, tad kulniuoju link automobilio. Jau visai išaušo, nors naktis ir bemiegė, bet nuotaika puiki.

    Kiek vėliau pasirodo, kad tai dar ne pabaiga. Už kokio puskilometrio pasėta žirnių, todėl nusprendžiu pakeliui patikrinti, gal kokį ilgašnipį rasiu, tačiau jų ten nebuvo. Pagalvoju pasidairyti dar ožiuko, tad palieku automobilį ir keliauju sau, beveik užsisvajojęs dairausi ožio. Paėjęs matau – stirna ganosi, dar keli žingsniai ir už kalvos, miško pakraštyje, pastebiu du juodus kupstus. Pasitikrinu pro žiūronus, mano įtarimai pasitvirtina – du antramečiai šerniokai už kokių 300 metrų. Negaliu patikėti, kad man taip paprastai tiesiog pasisekė. Dar kartą pasitikslinu, ar ne kiaulės, ar nėra paršiukų – ne, du paršai. Galvosūkis, kaip prieiti, nes pamiške užeiti toli, o kol taip nueičiau, jų ir pėdos bus ataušusios.

    Vėjas palankus, reikia eiti tiesiai pieva, žolė jau iki kelių, tad atsigulu ir imu šliaužti. Dabar smagu prisiminti, bet tada buvau visas šlapias nuo rasos, begalės uodų sukosi aplink, tuo metu jų nejaučiau, pasekmes pajutau tik vakare, kai kepuraitės dirželį teko atsilaisvinti, kad tilptų ant galvos.

    Kas 50 metrų pakeliu galvą, pasitikrinu, ar šerniokai nepasibaidė. Jie taip įsijautę verčia velėną, kad net nejaučia, jog link jų kažkas juda. Na va, jau gal 70 metrų atstumu nuo šernų, bet pradedančiojo klaida – šovinio lizde tai nėra. Net sulaikęs kvėpavimą atlaužiu spyną, spyruoklės trekšt. Keturios ausys į mane, ieško dar nors vieno garselio, jau spėju pagalvoti, kad tiek ir to mano šliaužimo. Bet, laimė, ne – labai jau drąsūs bekonai pasitaikė, paspoksoję gal pusę minutės į mano pusę, galvas nulenkė toliau ieškoti skanumynų. Tuomet aš jau nebelaukiu, dar kartą patikrinu, kad kuiliokas. Šautuvas prie peties, bet po tokio ilgo šliaužimo labai jau kryželis neklauso, sukasi aplink šerną, ir viskas, tad apie užtikrintą šūvį negali būti nė kalbos. Parymojęs pusę minutės atgaunu kvapą, ir galima bandyti. ŠŪVIS. Laimikis krenta vietoje.

    Tiesa, po šios medžioklės jaučiau visus kūno raumenis, tikra mankšta buvo.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius: MARIUS JAKAS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Vieno šerno medžioklė

    Vieno šerno medžioklė

    Rudens vakaras. Sėdžiu bokštelyje. Po truputį temsta ir miške girdisi vis daugiau visokių garsų: tai kažkas švilptelėti, tai kažkur sutraška, tai suloja stirninas, tai kažkas padaužo į medį kaip plaktuku, tai lyg ir kriuktelėjo… Tiek garsų, kad sunku ir atsirinkti. Temsta. Mėnulis jau patekėjęs, pilnatis.

    Jau visai sutemo, bet mėnulis viską apšviečia, matyti net bokštelio šešėlis. Šalia teka upelis. Sovietiniais laikais jis išlygintas ir labai pagilintas, o vanduo beveik stovi. Už upelio pieva aukšta žole, čia turėtų pasirodyti šernų. Kaip tyčia, toje pievoje nuo miško krenta šešėlis ir čia tamsu. Naktis šviesi ir graži, jokio vėjo, tik miške įtartini garsai. Galėtum visą naktį praleisti bokštelyje. Šernų tykau jau 2 valandas, bet laikas visai neprailgo.

    Staiga girdžiu kaip miške smarkiai sutraška ir sudunda žemė. Tai šernai. Širdis pradeda smarkiau plakti, įtempiu visą klausą, net pasuku galvą, kad geriau girdėtųsi. Naktinių žiūronų neturiu, sugedę. Girdžiu, kaip šernai išeina iš miško, kiek paeina pieva, sustoja, pradeda knaisioti žemę, kriuksėti, tarpusavyje stumdytis. Jaučiu, kad šernų gana daug. Neskubėdamas padedu šautuvą ant bokštelio rėmo, prisitaikau ir… įjungiu prožektorių. Kai tik užsidega šviesa, šernai metasi į visas puses, bet daugiausia miškan. Kiek jų daug, net juoda aplinkui, gal dvidešimt!

    Matau, vienas mažas šerniokas bindzena įstrižai. Kaip tik toje pievos vietoje buvo salelė be žolės ir jį pamačiau visu ūgiu. Iššoviau. Šaunant nuo trenksmo atsijungė prožektorius. Kai po kelių sekundžių vėl jį įjungiau, laukas buvo tuščias. Nežinau, ar pataikiau, nors taikiausi gerai ir atsakingai. Reikia eiti žiūrėti. Palieku kuprinę bokštelyje, lipu žemyn ir einu palei upelį apie 300 metrų iki bebrų užtvankos, nes tik toje vietoje galima pereiti į kitą pusę.

    Kitoje upelio pusėje auga avietės, dilgėlės, krūmokšniai ir praeiti labai sunku. Reikia brautis iš jėgos. Kaip tyčia užplaukė debesys, nelabai matyti, kur statyti koją, ir tenka šviestis medžiokliniu prožektoriumi. Skverbtis sekasi sunkiai, visas sukaistu, o nugara nuo prakaito net šlapia. Kol priėjau šūvio vietą, išseko ir užgeso prožektorius. Iš kišenės išsitraukiu antrą, pasirodo, šio prožektoriaus baterijos irgi išsekusios ir vos vos šviečia, nieko nesimato Paimu mobilųjį telefoną, o jis šviečia tik po kojomis, ieškoti šerno su tokia šviesa negali.

    Matau bokštelį, iš kurio šoviau, ir einu šūvio kryptimi. Manau, jei šernas krito, aš ant jo užlipsiu ar užkliūsiu. Nueinu gana toli, bet nieko nerandu. Tada sustoju, apsisuku, žengiu penkis žingsnius į šoną ir einu atgal link bokštelio. Kiek paėjęs labai aiškiai užuodžiu šerno kvapą. Paėjęs dar dairausi, žengiu žingsnį į vieną šoną, į kitą, apsisuku, dar paeinu kelis žingsnius ir… matau: guli mano sumedžiotas šernas. Širdyje džiaugsmas.

    Imu žvėrelį ir tempiu. Matau, kad aplinkui per bebrų užtvanką su laimikiu tikrai nenueisiu. Taigi pritempiu šerną prie upelio – bandysiu jį permesti į kitą pusę. Upelio plotis apie keturi metrai. Ant kranto padedu šautuvą, striukę, imu už kojų šernioką, įsiūbuoju ir metu į kitą krantą. Šerniokas šiųmetis, sveria gal apie 30 kilogramų, taigi ne toks ir sunkus. Žvėrelis nukrenta į vandenį, į žoles šalia kranto. Dabar bandysiu pats perbristi. Išsirengiu iki pusės. Drabužius imu po pažastimi, o šautuvą palieku antram reisui.

    Žengiu du žingsnius upelin ir smunku iki pažastų, greitai įsikimbu rankom į nendres ir šliaužiu krantan. Pasirodo, iš karto labai gilu, šlaitas status ir slidus, matyt, molis apačioje. Sušlapo ir viršutiniai drabužiai, ir tie, kuriuos laikiau rankoje. O buvo jau šalta rudens naktis, spalio pabaiga. Manau, jau nėra ko prarasti, vis tiek jau kiaurai šlapias. Paeinu gal 15– 20 metrų palei upelį ir bandau vėl perbristi į kitą krantą. Ir vėl slystu, ir neriu iki pažastų, vėl kabinuosi rankom į nendres, ir šliaužiu krantan. Pasirodo, tiek gilu, kad per abu nėrimo vandenin kartus kojomis nesiekiau dugno. Jau visas nuo galvos iki kojų šlapias, tik plaukai kai kur sausi.

    Suprantu, kad upelio nepereisiu ir teks vėl brautis per avietynus, brūzgynus atgal iki bebrų užtvankos. Apsirengiu šlapiais drabužiais, šoku be kojinių į guminius batus ir palinkęs į priekį braunuosi per krūmynus. Kartais sustoju atsikvėpti. Štai pasiekiu bebrų užtvanką, pereinu ją ir šlapias, čežantis, puškuodamas, gaudydamas orą, einu prie savo sumedžioto šerno. Ateinu, pririšu žvėriuką už kojos ir tempiu prie automobilio. Pirma valanda nakties. Visas išvargęs, kiaurai šlapias, jau ir šąlantis, išsekęs, bet viduje laimingas. Medžioklė pavyko!

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius: DEIMANTAS KRIVICKAS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!