Miske.lt

Blog

  • Švento Huberto elniai

    Švento Huberto elniai

    Šventojo Huberto legendoje teigiama, kad Dievo valią jam išreiškė medžioklės metu pasirodęs baltas elnias su švytinčiu kryžiumi tarp ragų. Tai buvo seniai, daugiau nei prieš tūkstantį metų, tačiau baltų elnių, nors ir nedaug, išliko iki mūsų dienų.

    Suprantama, tai nėra ano baltojo elnio, pasirodžiusio Hubertui (tuomet jis dar anaiptol nebuvo šventas, greičiau atvirkščiai…) palikuonys. Ir tas elnias tikriausiai fiziškai neegzistavo – tai tebuvo ženklas, simbolis, vizija. Tačiau ten, kur baltų elnių iki šiol pasitaiko, medžiotojai juos dažnai vadina šventojo Huberto elniais.

    Paprastai taurieji elniai nelinkę į spalvos anomalijas. Neteko matyti (beveik ketvirtį amžiaus dirbau tauriųjų elnių medžioklės ūkyje), nei skaityti užsienio medžiotojų spaudoje, kad kur nors būtų pastebėta tauriųjų elnių albinosų, t. y. visiškai baltų, neturinčių spalvos pigmentų, ar melanizmo reiškinių (visai juodos spalvos žvėrių). Tačiau visiškai ar iš dalies baltų stirnų – albinosių pasitaiko daugelyje vietovių, taip pat ir Lietuvoje. Juodų stirnų gana dažnai pasitaiko šiaurės vakarų Vokietijoje. Danielių spalvos variantų begalė – nuo visiškai baltų iki visiškai juodų. Baltų briedžių stebėta Švedijoje. Tauriųjų elnių populiacijose labai retai, bet pasitaiko dėmėtų žvėrių. Laikoma, kad tai atsigimimas į tolimus protėvius.

    Balti taurieji elniai į Europą pateko viduramžiais iš Indijos ar iš Persijos. Manoma, kad ten jie irgi buvo laikomi šventais, laikomi ne tik aptvaruose prie didikų dvarų, bet ir prie šventyklų. Jų balta spalva nėra albinizmo reiškinys – tai vadinamasis leucinizmas, kai spalvos pigmentų sintezė nėra visiškai nutrūkusi, tik iš dalies apribota. Ryškiausias albinizmo požymis – raudonos akys. Akies rainelės nebuvimas susilpnina regėjimą ir sumažina galimybę tokiam žvėreliui išgyventi laukinėje gamtoje. Neturintis pigmento nosies veidrodėlis taip pat šviesiai rožinis, nagos šviesios. Leucinizmo atveju akys mėlynos arba rusvos, nosies veidrodėlis pilkas, nagos irgi pilkos.

    Viduramžių Europoje balti elniai buvo ne tik diduomenės tarpusavio mainų, dovanų, bet ir pelningos prekybos objektais. Apie jų atvežimus iš Persijos ar Indijos, perkėlimus, dovanojimus išlikę nemaža patikimų ir nelabai patikimų dokumentų. Pavyzdžiui, rašoma, kad Rusijos caras Petras I dovanojo karaliui Karoliui VI baltus elnius. Tiktai ar senuose raštuose minimi „balti sibiriniai elniai nebu\o paprasčiausi naminiai šiaurės elniai?

    Didelį darbą atlikęs čekų inžinierius Ludekas Bartošas savo knygoje „BiH jeleni“ (Praha, Panorama, 1987) aprašo bandymus iššifruoti sudėtingus šių žvėrių plitimo kelius Europos šalyse, iš-m kimo priežastis. Žinoma, kad šie elniai buvo laikomi daugelyje aptvarų Anglijoje, Danijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Čekijoje. Dideliuose medžioklės aptvaruose, laikomi kartu su kitais tauriaisiais elniais, jie nyko kryžmindamiesi su jais. Aptvaruose, kur buvo laikomi atskirai, nyko dėl giminingo veisimo, paleisti į atvirus medžioklės plotus taip pat išnykdavo. Didelę žalą padarė karai, kurių metu labiausiai nukentėdavo aptvaruose laikomi žvėrys.

    Mokslininkai taip ir nepriėjo prie galutinės išvados, kokiam tauriojo elnio porūšiui reikia priskirti baltuosius elnius. Tikriausiai tai vadinamasis Kaukazo maralas, gyvenąs ir Irano teritorijoje. Kai kurie bruožai, pavyzdžiui, patelių polinkis augintis karčius, primena hangulą.

    Šiuo metu didžiausia ir gyvybingiausia populiacija yra aptvare Žehušice, Čekijoje. Tiesa, po karo ir čia tebuvo likę pora dešimčių žvėrių. Populiacijos gyvybingumas palaikomas kryžminant juos su normalios spalvos tauriaisiais elniais, paliekant aptvare tik paveldėjusius baltą spalvą žvėris.

    Danijos karalių medžioklės aptvare Jaegersborge jau daugelį metų greta tauriųjų elnių ir danielių egzistuoja poros dešimčių baltų elnių populiacija, yra jų aptvaruose Anglijoje ir Škotijoje. Vokietijoje baltieji elniai laisvėje gyvena trijose vietose. Šiaurės Heseno Reinhardsvvalde apie keturis šimtus metų išsilaikiusi populiacija šiuo metu tėra pora dešimčių žvėrių. Šiaurės Reino Vestfalijos Berleburge baltieji elniai atvežti iš Danijos maždaug prieš 40 metų. Dešimtmetį jie išgyveno aptvare ir buvo išleisti į medžioklės plotus. Dabar (2013 m.) jų populiaciją sudaro apie 70 žvėrių.

    Be to, pavieniai balti elniai pastebimi Žemutinėje Saksonijoje, Zolinge.

    Baltų elnių gali pasirodyti ten, kur jie kada nors gyveno – balta spalva paveldima vadinamuoju paslėpto paveldėjimo būdu.

    Apie įdomesnius baltųjų elnių sumedžiojimo Vokietijoje atvejus dr. Wolfgang Schulte rašė straipsnyje „Hubertus Hirsche“ („Wild und Hund“, Nr. 5, 2010, p.35-39). Baltiems elniams išgyventi padeda senas Vakarų šalių medžiotojų prietaras: medžiotojas, sumedžiojęs baltą žvėrį, netrukus turi mirti. Taigi mirti niekas neskuba. Miškininkui Karlui Hoedicke šis prietaras juokingas: jo tėvas, nusipelnęs miškininkas, 1941 metais Zolinge (Solling), Žemutinėje Saksonijoje sumedžiojęs baltą elnią, mirė po 52 metų, sulaukęs net 84 metų.

    1991 metais gimusio, vadinto Billy II, balto elnio gyvenimas žinomas gana gerai. Jis buvo nelyginti atsargesnis už normalios spalvos gentainius, į atviras vietas ganytis išeidavo tik vėlai naktį, grįždavo anksti ryte. Nuo 1996 metų pavyko jį vos porą kartų nufotografuoti. Sumedžiotas 2002 metais, t. y. vienuolikos metų, tačiau dantys buvo gerokai nudėvėti, panašiai kaip septyniolikos metų. Nors ragų apytikris įvertinimas buvo 210 balų CIC, aukso medalio riba, tačiau ragai jau turėjo nykimo požymių. Genetinė analizė patvirtino giminystę su Žehušicės aptvaro baltaisiais elniais.

    Jo pirmtakas Billy 1 1970 metais rujos metu buvo užbadytas.

    Keletas baltų elnių sumedžioti jaunesni – aštuntais (1974) ir šeštais (1979) ragais. Galingiausias baltas elnias Vokietijoje sumedžiotas 2006 m. spalio 3 d. Berleburge. Jo ragai svėrė 9,4 kg, įvertinti 220,44 balo CIC – aukso medaliu. Amžius 14-15 metų. Elnią sumedžiojo miškininkas Jost Arnold.

    Ten pat, 2007 rugsėjo 24 d., svečias iš Ispanijos sumedžiojo baltą elnią, kurio ragai svėrė 9,5 kg, įvertinti 212,23 balo CIC, taip pat aukso medaliu.

    Kaip matome, šventojo Huberto elniai nėra itin didelė retenybė. Tačiau Lietuvos miškuose jų pasirodymo sunku tikėtis. Na, nebent būtų panaikinta ta nelemta 0,4 promilės riba…

    Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
    Autoriai: Antanas Kirvaitis
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Vil­kai ar­tė­ja prie mies­to. Šį­kart įsi­su­ko į Čins­kių avių ban­dą

    Vil­kai ar­tė­ja prie mies­to. Šį­kart įsi­su­ko į Čins­kių avių ban­dą

    Nak­tį iš sek­ma­die­nio į pir­ma­die­nį Tel­šių ra­jo­ne siau­tė­jo vil­kai. Ir ne kaž­kur miš­ko glū­du­mo­je ar ato­kaus kai­mo pa­kraš­ty­je, o vi­siš­kai ša­lia Tel­šių mies­to, prie Rai­nių – Čins­kių ūky­je.

    Nak­tį mie­gan­čią ke­lių šim­tų avių ban­dą už­klu­pę vil­kai gy­vū­nų ne­pa­si­gai­lė­jo – gerk­les per­kan­do aš­tuo­nioms avims.

    Ūkio šei­mi­nin­kas Aud­rius Čins­kis ne­ga­li at­si­ste­bė­ti, kad vil­kai taip priar­tė­jo prie mies­to. Tie­sa, prieš ke­le­tą die­nų jau bu­vo gir­dė­jęs ap­lin­ki­nių gy­ven­to­jų kal­bas, kad kaž­kur ne­to­li jų val­dos slan­kio­ja vil­kai. Tik­riau­siai tie pa­tys plėš­rū­nai nak­tį ir įsi­su­ko į Čins­kių au­gi­na­mų avių ban­dą.

    Lem­tin­gą nak­tį, apie 2 va­lan­dą, stip­riai lo­jan­čius šu­nis ga­nyk­lų pu­sė­je gir­dė­jo ir ša­lia gy­ve­nan­tis kai­my­nas, grei­čiau­siai, šu­nys užuo­dė plėš­rū­nus.

    Pap­jau­tas avis pir­ma­sis ra­do ūkio dar­bi­nin­kas. Jau iš to­lo pa­ste­bė­jęs virš lau­ko skrai­dan­čius var­nus su­pra­to, kad kaž­kas ne­ge­rai. Į įvy­kio vie­tą at­sku­bė­jęs šei­mi­nin­kas ap­ti­ko ne­gy­vas sep­ty­nias avis, aš­tun­tą – gu­lin­čią ato­kia­me ka­na­le – pa­ste­bė­jo tik ki­tą die­ną. A. Čins­kio tei­gi­mu, bu­vo aki­vaiz­džiai ma­ty­ti, kad vil­kai at­kly­do iš miš­ke­lio pu­sės, kur ga­nyk­los ne­juo­sia tvo­ra. Perb­ri­dę ne­di­de­lį Jud­ros upe­lį, ten ir už­klu­po mie­gan­čią avių ban­dą. Ga­li bū­ti, kad dar vie­ną avį vil­kai nu­si­vil­ko, nes ka­na­le ma­tė­si nuo­šliau­žos, žo­lė­je li­kę bal­tos vil­nos pū­ke­liai.

    Ka­dan­gi ūkio šei­mi­nin­kas – me­džio­to­jas, to­dėl ma­no, kad čia pa­si­dar­ba­vo vil­kės su vil­kiu­kais. Mo­ti­nos mo­kė juos me­džio­ti.

    Apie nu­ti­ku­sią ne­lai­mę A. Čins­kis iš­kart in­for­ma­vo Tel­šių vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bą, kur ga­vo nu­ro­dy­mus kaip elg­tis. „Iš­sik­vie­čiau ve­te­ri­na­rą, ku­ris už­fik­sa­vo įvy­kį, su­ra­šė rei­kia­mus do­ku­men­tus, o avys bu­vo iš­vež­tos uti­li­zuo­ti“, – pa­sa­ko­jo ūkio šei­mi­nin­kas.

    Ūki­nin­kas kol kas tik skai­čiuo­ja pa­tir­tus nuo­sto­lius. Iš tūks­tan­ti­nės ban­dos bu­vo pa­pjau­tos trys di­de­lės avys, ki­tos – ma­žes­nės.

    Ga­nyk­la, ku­rio­je lan­kė­si vil­kai, nuo Čins­kių na­mų nu­to­lu­si per 1 km. Po in­ci­den­to šei­mi­nin­kas kas va­ka­rą avis par­ge­na ar­čiau na­mų, bai­mi­na­si, kad plėš­rū­nai ga­li vėl grįž­ti. Ap­sau­go­ti avis pa­de­da ir spe­cia­liai dre­suo­ti šu­nys.

    Vil­kų pa­da­ry­ti nuo­sto­liai kom­pen­suo­ja­mi
    Tel­šių vals­ty­bi­nės mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bos (VMTV) Vir­ši­nin­ko pa­va­duo­to­jas-vals­ty­bi­nis ve­te­ri­na­ri­jos ins­pek­to­rius Lai­mo­nas Bag­do­nas in­for­ma­vo, jog šiuo me­tų lai­ku vil­kai mo­ki­na vil­kiu­kus pa­si­gau­ti mais­to, to­dėl gy­vu­lių au­gin­to­jai tu­rė­tų sau­go­tis. Šiuo konk­re­čiu at­ve­ju vil­kai ir atė­jo į avių ban­dą per neap­sau­go­tą, t.y. neapt­ver­tą elekt­ri­niu pie­me­niu ap­tva­ro da­lį, per­si­kė­lė per upe­lį.

    Nors VMVT nė­ra įga­lio­ta ves­ti to­kios sta­tis­ti­kos, bet ži­no­ma, kad vil­kai Tel­šių ra­jo­ne į žmo­nių gy­vu­lius per me­tus įsi­su­ka iki 3–4 kar­tų.

    Nuo vil­kų nu­ken­tė­jęs žmo­gus tu­ri kreip­tis į ūkį ap­tar­nau­jan­tį ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ją. Jis iš­duo­da pa­žy­mą apie vil­kų pa­da­ry­tus su­ža­lo­ji­mus ar gy­vū­nų nu­žu­dy­mo at­ve­jus, taip pat vie­ti­niai me­džio­to­jai tu­rė­tų da­ly­vau­ti, kad iden­ti­fi­kuo­tų, ar vil­kai su­dras­kė gy­vu­lius. Ka­dan­gi vil­kai yra vals­ty­bės sau­go­mi gy­vū­nai, o jų me­džiok­lė yra li­mi­tuo­ta, vil­kų pa­da­ry­ti nuo­sto­liai kom­pen­suo­ja­mi. Rei­kia kreip­tis į Sa­vi­val­dy­bę.

    Vil­kų su­dras­ky­tos avys iš Čins­kių ūkio iš­vež­tos į UAB „Rie­ta­vo ve­te­ri­na­ri­nė sa­ni­ta­ri­ja“ uti­li­za­ci­jos įmo­nę.
    Li­mi­tas – 60 vil­kų
    Ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ros Gy­vo­sios gam­tos li­cen­ci­ja­vi­mo sky­riaus ve­dė­jas Da­rius Mi­ke­lai­tis ti­ki­no, jog žmo­nės tu­rė­tų pa­tys steng­tis ap­sau­go­ti sa­vo gy­vu­lius nuo plėš­rū­nų: nak­čiai juos su­va­ry­ti į ap­tva­rus, re­ko­men­duo­ja­ma ga­nyk­las tver­ti ke­lių juos­tų elekt­ri­niu pie­me­niu, gy­vu­lius pa­de­da ap­sau­go­ti ir dre­suo­ti šu­nys.

    D. Mi­ke­lai­tis in­for­ma­vo, jog vil­kų me­džiok­lės se­zo­nas pra­si­dės spa­lio 15 die­ną ir tę­sis iki ki­tų me­tų ba­lan­džio 1 die­nos. Šiam lai­ko­tar­piui nu­sta­ty­tas jų su­me­džio­ji­mo li­mi­tas – 60 vil­kų.

    TZINIOS.LT
    Autorius: Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Nepamirštamasis Burlėjus

    Nepamirštamasis Burlėjus

    Daug kartų rašiau apie elnią Burlėjų, išaugintą Austrijoje, mažame aptvarėlyje, po to „sumedžiotą“ Bulgarijoje, kurio ragai buvo pripažinti nauju pasaulio rekordu, vėliau triukšmingai anuliuotu. Paskutinis mano straipsnelis (Burlėjus nemirtingasis, „Medžiotojas ir medžioklė“, Nr. 5, 2010) buvo jau apie įtartiną stirniną, tikriausiai išaugintą pagal panašias technologijas. Tikėjausi, kad Burlėjaus istorija – jau pamirštas skandalas. Pasirodo, klydau.

    Burlėjų demaskavo žurnalas „Wild und Hund“ (nuo Nr. 17, 2006) net keliuose straipsniuose; po kiekvieno straipsnio medžioklės plotų valdytojas duodavo redakciją į teismą reikalaudamas atlyginti nemažus materialinius nuostolius ir moralinę žalą. Tik dabar Sofijos miesto teismas baigė nagrinėti bylas, galutinai atmesdamas visus ieškinius. Redakcijai padėjo pirmiausia Austrijos policija, išsamiai išsiaiškinusi šį atvejį, suradusi Burlėjaus „gimtąjį“ aptvarą (neregistruotą), išsiaiškinusi visas nusikalstamo verslo smulkmenas. Pasirodo, austrų ūkininkai, parsisiuntę ypatingai didelius ragus išsiauginusių Naujosios Zelandijos aptvaruose auginamų tauriųjų elnių patinų spermą, dirbtinai apsėklina tauriųjų elnių pateles ir, augindami gautus jauniklius mažuose aptvarėliuose, intensyviai šerdami, išaugina rekordinius ragus. Jau pirmieji tokių elniukų ragai turi būti su karūnomis.

    Po šio skandalo Austrijoje žymiai sustiprinta aptvarų kontrolė, ypatingai sugriežtinta žvėrių pervežimo tvarka.

    Burlėjaus nepamiršo ir Tarptautinė medžioklės ir gyvūnijos išsaugojimo Taryba (CIC), savo posėdyje praėjusių metų lapkričio mėnesį Madride griežtai pasisakiusi prieš genetines manipuliacijas, dirbtinį apsėklinimą, artimų žvėrių rūšių kryžminimą ir kitų intensyvios gyvulininkystės metodų naudojimą veisiant laukinius gyvūnus nelaisvėje.

    Tokie metodai kelia didelį pavojų biologinei įvairovei, todėl CIC kviečia visų šalių vyriausybes, gamtosaugos organizacijas, medžiotojų ir žemės savininkų organizacijas bendromis jėgomis saugoti natūralias gyvūnų rūšis („Wild und Hund“ , Nr. 2, 2012).

    CIC aiškiai pasakė, kad aptvaruose ar fermose „nupenėtų“, tuo labiau hibridinių žvėrių skerdimas, nesvarbu ar pačiame aptvare, ar atviruose medžioklės plotuose, panaudojant medžioklinį šautuvą, su tikra medžiokle neturi nieko bendro.

    Tikriausiai daugelis žurnalo skaitytojų jau numojo ranka – ką tai gali turėti bendro su medžiokle Lietuvoje. Gali, ir dar kaip gali. Gyvename Europoje, be .geležinių“ uždangų, tad ir visos europinės problemos mums nesvetimos.

    Daugelyje aptvarų auginami taurieji elniai atvežti iš Anglijos, gerokai mažesni už vietinius, lietuviškus. Tiesa, savo išvaizda jie praktiškai nesiskiria nuo mūsiškių, išsiaugina gana gražius ragus. Kas nors gali susigundyti lengvai ir pigiai „praturtinti be saiko nualintus savo medžioklės plotus, genetiškai užteršti mūsų tauriųjų elnių populiacijas.

    Nuoširdžiai apgailestauju, kad niekas iš daugelio aptvarų savininkų nesiima auginti vietinių tauriųjų elnių. Nesusimąstome, kad vienoje mažoje Lietuvos tauriųjų elnių populiacijoje (tik vienoje) sutinkami pačios geriausios europinių tauriųjų elnių populiacijos atstovai – elniai, atėję iš garsiojo Romintų miško. Kaip tik juos reikėtų auginti aptvaruose, jais papildyti elnių bandas atviruose medžioklės plotuose.

    įdomu, iš kur ant neseniai išleistos doc. A. Navasaičio knygelės „Miško žvėrys“ viršelio atsirado tauriojo elnio, turinčio pastebimus Karpatų elnio bruožus, nuotrauka. Šie elniai stambūs, gražūs, tačiau nevietiniai, nuo mūsiškių aiškiai skiriasi. Taigi pasigaminti savų burlėjų jau galime ir Lietuvoje. Dar paprasčiau – atsivežti iš užsienio.

    Mane pralinksmino medžiotojo, Austrijoje sumedžiojusio medaliu įvertintą taurųjį elnią, pasakojimas, kaip entuziastingai džiaugėsi jo sėkme medžioklės organizatoriai ir vadovai. Atrodo, kad jie džiaugėsi ne jo, o savo sėkme. Ir aš džiūgaučiau būdamas jų vietoje: „prakišti“ aptvarinį elnią kaip tikrą, susišluoti nemažus neuždirbtus pinigus – tiesiog nuostabu… Pagal savo patyrimą auginant aptvaruose tauriuosius, dėmėtuosius elnius ir danielius manau, kad mažų mažiausiai dar gegužės mėnesį tas elnias gyveno ankštame aptvarėlyje, o į laisvę pateko vėliau. Gera ragų spalva rodo, kad paskutinius gyvenimo mėnesius jis leido jei ir ne laisvėje, tai bent erdvesniame plote. Šio burlėjuko ragai medžioklės trofėjų parodoje įvertinti aukso medaliu…

    Kaip matome, atidumo reikia ir medžiojant, ypatingai jei medžiojame už pinigus, kritiško požiūrio reikia ir vertinant medžioklės trofėjus, ir pasirenkant žvėris auginti aptvaruose.

    Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
    Autoriai: Algimantas Kamičaitis
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Elnio auksaragio takais

    Elnio auksaragio takais

    Visa, ką galima pasakyti apie taurųjį elnią, dažniausiai būna artima poezijai – šio žvėries grakštumas, žingsnio lengvumas, šuolio veržlumas, žvilgsnio žvitrumas. Žinoma, ir ragų grožis. Atrodo, to ir pakaktų. Tačiau kaip dažnai, žiūrėdami į šakotą karūną, žvilgančią ant tauriojo elnio galvos, mes galvojame apie balus, skėtrą, svorį…
    Mes norime ją turėti, pasikabinti, džiaugtis ir rodyti kitiems. Tauriojo elnio trofėjus – vienas geidžiamiausių. Dėl jo šiam žvėriui mes linkę atleisti daug ką – nuskabytas jaunuolynų viršūnes, nugraužtus uosynus, ragais „išmaltus“ ąžuoliukus. Kad tik būtų auksaragis, kad pamatytume jo karūną, atplaukiančią virš eglučių ir krūmų. Tada džiugiai suplaktų širdis, žiūrono akis pasakytų viską apie šį žvėrį, o po to…

    Taurusis elnias – ne pati gausiausia mūsų gamtos rūšis; žinodami seniausią, senąją ir naująją bei pačią naujausią jo istorijas, mes nežinome, kiek šių žvėrių mums reikėtų turėti, o kiek jų miškuose galėtų gyventi. Juk kiekvienu istorijos tarpsniu jų gausumas buvo skirtingas, be to, ir sąlygos jiems gyventi – vis kitokios. Sulyginti visa tai yra labai sunku. Matyt,
    daug kas turėtų būti vertinama tik kaip istorijos dalis, o naujausią istoriją rašyti tektų apsižvalgant, skaičiuojant ir nepamirštant ypatingos klausos, be kurios gamtoje tvarkytis negalima. Ši klausa turi ne tik pagauti elnio maurojimą, perskaityti ore sklindančius žvėries vestuvių garso virpesius, bet ir paruošti mus bendravimui su gamta, perspėti ir pasakyti: ne viską sprendžiame mes patys, daug ką turime palikti gamtai. Elnias – taip pat gamtos dalis.

    Taurusis elnias – ne poledynmečio dykynių gyventojas. Mūsų krašte jie paplito daug vėliau, kai vėrėsi girios, kai sužaliavo lapuočių miškai. Estų archeologas K.Paaver 1965 m. paskelbė nepakartojamos vertės darbą, monografiją, kurioje įvertino Lietuvos, Latvijos ir Estijos senųjų gyvenviečių iškastinių osteologinių radinių rūšis, gausą, vertę ir labai argumentuotai pasakė, kad taurieji elniai Lietuvoje jau gyveno ankstyvajame holocene (taigi prieš 10000-11000 metų). Latvijoje ir pietų Estijoje ši rūšis apsigyveno vėliau, pasitraukus šiauriniam elniui. Tai įvyko borealinio periodo gale, maždaug prieš 8000-9000 metų. įpusėjus holocenui (prieš 2500-7500 metų) vyravo šiltasis periodas ir taurusis elnias išplito iki Norvegijos, Švedijos. Prieš 5000-6000 metų ši rūšis buvo įprasta visoje Europoje. Taigi seniausioji rūšies istorija tokia.

    Prieš 1000-2000 metų taurieji elniai jau negyveno Estijoje, tapo reti Latvijoje, o Lietuvoje buvo dar pakankamai dažni. Tačiau XVIII-XIX amžiais jie visur išnyko ar buvo išnaikinti.

    Lietuvoje tauriojo elnio reaklimatizacija pradėta prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o Latvijoje – dar anksčiau. Tai buvo daugiau privačių iniciatyvi} veiksmai, todėl rūšis buvo atkuriama tik konkrečiose vietose, dažniau , nuosavuose dvarų miškuose. Šiandien Latvijoje, Šiaurės Lietuvoje (Joniškio krašte) ir kai kur Estijoje gyvenantys taurieji elniai bent iš dalies yra tada įkurdintų elnių palikuonys. 1938 m. Lietuvos giriose gyveno apie 100 elnių. Čia pat, Lietuvos pašonėje, tuometinėje Rytprūsių teritorijoje, Romintos girioje buvo formuojama labai vertinga, genetiškai „suprojektuota“ tauriųjų elnių mikropopuliacija, kuri vėlesnei Lietuvos elnių populiacijai padarė ženklią įtaką. Reikėtų priminti, kad ir po karo čia dar gyveno apie pusantro tūkstančio tauriųjų elnių.

    Antrasis pasaulinis karas sustabdė rūšies plitimą ir pakirto iki tol buvusias pastangas. Teko viską daryti iš naujo. Į kai kuriuos šalies rajonus buvo atvežti taurieji elniai iš Voronežo rezervato Rusijoje. Lietuvos šiaurėje dar gyvavo senosios grafo Naryškino bandos likučiai, iš buvusių Rytptūsių į Jurbarko, Tauragės ir Šakių miškus plito „vokiški“ elniai. Ypatinga paskata rūšiai plisti tapo 7-9 praėjusio amžiaus dešimtmečiuose vykdytas tauriųjų elnių perkėlimas. Apie 1000 žvėrių buvo pervežta į tinkamiausius miškus. Prieš 30 metų Lietuvoje gyveno daugiau kaip 10 000 tauriųjų elnių, kai kur jų tankumas buvo nepagrįstai didelis (Joniškio rajone iki 60 žvėrių 1000 hektarų).

    Tauriojo elnio sugrįžimas į Lietuvos girias įvyko tik žmogaus dėka. Jam įsitvirtinti naujose vietose padėjo ne tik rūšiai būdingas plastiškumas, bet ir aktyvios globos priemonės žiemą ir sunkiu metu. Daug kur elniai darė didelę žalą miškui, tačiau sovietinio ūkio vertintojai ne visada akcentavo tokią jų įtaką – dažnai elniai, kaip „poniški“ žvėrys, buvo puoselėjami ir dirbtinai palaikomi tam, kad užtikrintų ne sportines, įdomias, bet „sėkmingas“ medžiokles.

    Per paskutinius 20-25 metus, tauriųjų elnių „naujausios istorijos“ periodu, įvyko kai kurie tikrai svarbūs pokyčiai. Pirmiausia, šio periodo pradžioje atsirado galimybė organizuoti medžiokles užsieniečiams, atsirado vis daugiau graižtvavamzdžių ginklų, padažnėjo nelegalios medžioklės atvejų, todėl elnių populiacija mažėjo ir žymiai pakito jos struktūra, sumažėjo brandžių, ypatingą trofėjinę vertę turinčių patinų. Todėl tik po gero dešimtmečio prasidėjo teigiami pokyčiai, kurie tęsiasi iki šiol. Galima sakyti, kad dabar yra populiacijos pakilimas.

    Tačiau kalbant apie rūšį, reikėtų prisiminti dar vieną maždaug prieš 20 metų prasidėjusį elnių populiacijai svarbų veiksnį -tauriųjų elnių veisimą nelaisvėje ir šių elnių išleidimą į gamtą. Per paskutinius 100-150 metų mūsų elnių populiacija buvo formuojama iš tokios genetinės įvairovės žvėrių, kad apibūdinti šiandien giriose gyvenančius elnius yra nepaprasta. Paskutiniame etape atsirado dar keistesnės genetinės medžiagos nešėjai – škotiški elniai (patys mažiausi, menkiausiais ragais), Naujosios Zelandijos porūšiniai hibridai, karpatiniai elniai, net baktrijaniniai elniai pietinių pusdykumių gyventojai. Šių žvėrių veisimas voljeruose yra pačių šeimininkų prerogatyva. Žinoma, jeigu elniai būtų veisiami tik mėsai (kaip dažniausiai deklaruojama), tai gal neturėtų reikšmės. Tačiau jeigu jie patys ar jų mišrūnai patenka į laisvę, mūsų susiformavusiam (bet su holoceno laikų elniu turinčiam mažai ką bendra) elniui gali tekti dar vienas genetinis išbandymas.

    Matyt, šiandien kalbėdami apie tauriuosius elnius turėtume žinoti, jog būtina mokslinė studija apie genetinę mūsų elnių įvairovę, taip pat praktiškas ir nesudėtingas naudoti iliustruotas vadovas, leidžiantis apibūdinti skirtingų porūšių (o gal -veisimo linijų) požymius.

    Taigi džiaugiamės, savo miškuose regėdami elnius. Nuščiūvame, girdėdami jų rujos garsus, nutylame, išgirdę atsargius elnio žingsnius, kai žvėris eina vis artyn. Ką pamatysime atsivėrus giriai? Koks elnias sustos prieš mus? Auksaragis? Daugelio porūšių ir formų požymiais „praturtintas produktas“? Manau, kad visi laukiame to tikrojo, mūsų, lietuviškų girių elnio. Tačiau neturėtume pamiršti, kaip jis atrodė pačioje seniausioje mūsų gamtoje, koks elnias gyveno prieš šimtą metų. Įamžinkime jo paveikslą, pastatykime skulptūrą, sukurkime bareljefą. O dar geriau – išsaugokime jį patį.

    Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
    Autoriai: Selemonas Paltanavičius
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Vakaras miške – Elnių rujos pradžia

    Vakaras miške – Elnių rujos pradžia

    Vakar kilo mintis nuvažiuoti į mišką pasižiūrėti kaip vyksta elnių ruja, ar yra koks nors judesys. Pasidairyti važiavau į svečius, todėl su savimi pasiėmiau tik foto aparatą. Prieš išvažiuojant, dėl viso pikto, įsidėjau ir triūbą elniams vilioti… Ir labai teisingai padariau!

    MISKE.LT
    Autorius: Deividas Staponkus
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Ką žinome apie didžiąją antį

    Ką žinome apie didžiąją antį

    Vienas dažniausių natūralioje gamtoje ar parkų tvenkiniuose aptinkamų paukščių – didžioji antis. Tai ir vienas lengviausiai atpažįstamų antinių šeimos atstovų pasaulyje. Dėl gausios populiacijos ir prisitaikymo prie įvairių gyvenimo sąlygų ši antis yra įprastas ir dažnas sparnuotis tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėse šalyse. Paplitimo arealas apima Ameriką, Europą, Aziją, Šiaurės Afriką, o Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje ši rūšis buvo introdukuota. Dėl didelio populiacijos gausumo didžioji antis – vienas populiariausių medžiojamųjų paukščių, tad jų medžioklės sezono laukia ne vienas medžiotojas. Tačiau, kaip ir kitų plačiai paplitusių gyvūnų atveju, kuo dažniau jie aptinkami, tuo mažiau mes apie juos žinome ar galbūt mažiau jais domimės.

    Didžiausia iš medžiojamųjų antinių paukščių
    Lietuvoje Didžiosios anties patelė labai prisitaikiusi prie gyvenamosios aplinkos savo apdaro spalva. Rusvos, šiek tiek baltai išmargintos plunksnos puikiai maskuoja ją vandens pakrantėse. Kadangi patelė viena peri ir rūpinasi jaunikliais, tai yra labai svarbi prisitaikymo savybė, padedanti išsaugoti dėtį perėjimo laikotarpiu ir slepiant nuo plėšrūnų išsiritusius jauniklius. O štai patinai sezoniškai keičia savo apdarą. Per poravimosi sezoną jie išsiskiria ryškiomis, labai puošniomis spalvomis – žalia galva, balta kaklo juosta, tamsiai ruda krūtine, mėlynu veidrodėliu, tačiau gegužės pabaigoje–liepos viduryje išsišeria ir apdaru tampa panašūs į pateles. Šerdamiesi patinėliai netenka ir didžiųjų plasnojamųjų plunksnų, tad kol jos atauga, negali skristi ir yra priversti slapstytis nuo plėšrūnų vandens telkinio sąžalynuose. Dėl šios priežasties jų naujasis apdaras nebe toks ryškus – reikia maskuojančios spalvos, neišsiskiriančios iš juos supančios aplinkos.

    Ančių sparnų plunksnų spalvos, forma, išsidėstymas gali padėti nustatyti ne tik lytį, bet ir amžių. Ir patinėliai, ir patelės turi baltai įrėmintą mėlynų plunksnų veidrodėlį sparne. Patinėlius ir pateles po poravimosi sezono sunku atskirti, tačiau mėlyną veidrodėlį įrėminančios baltos plunksnos yra patikimas anties lyties nustatymo požymis.

    Patelių veidrodėlį iš viršaus įrėminančios plunksnos tęsiasi ilgiau nei veidrodėlis (įsiterpia į rudas kūno plunksnas), o patinėlių – baigiasi kartu su mėlynomis veidrodėlio plunksnomis. Tiesa, šis požymis tikslus tik vertinant suaugusias antis. Jauniklių atveju gali būti nukrypimų nuo šios taisyklės, nes jų plunksnos būna šviesesnės, siauresnės ir ne tokių aiškių spalvų kaip suaugusiųjų.

    Didžioji antis ne veltui gavo tokį pavadinimą – ji viena didžiausių ančių pasaulyje – svoris svyruoja nuo 0,7 iki 1,6 kg. Smailiauodegė antis, tiesa, didesnė, tačiau Lietuvoje ji saugotina, į Raudonąją knygą įrašyta rūšis. Taigi, didžioji antis – didžiausia iš medžiojamųjų antinių paukščių Lietuvoje.

    Saugodama jauniklius patelė naudoja įvairią gynybos taktiką
    Poras didžiosios antys sudaro rudenį, prieš prasidedant migracijai, tačiau poruotis pradeda tik pavasarį, sugrįžusios į veisimosi vietas. Čia antys grįžta anksti, dažnai dar ledui nenutirpus. Patelė padeda nuo 8 iki 14 kiaušinių. Peri apie 24–30 dienų. Tik išsiritę ančiukai kone iš karto jau gali plaukti, tačiau skraidyti pradeda sulaukę maždaug 60 dienų.

    Didžiosios antys gali kryžmintis su kitomis ančių rūšimis. Gyvūnų pasaulyje tai nėra neįprastas reiškinys, tačiau tokie dviejų skirtingų rūšių hibridai paprastai būna nevaisingi, o štai didžiųjų ančių hibridai su kitomis rūšimis gali vesti vaisingus palikuonis.

    Patelė jauniklius augina viena, o patinėliai tuo tarpu susiburia į atskirus būrius. Tam, kad apsaugotų jauniklius nuo plėšrūnų, patelė naudoja įvairią gynybos taktiką. Plėšrūnui artinantis, ji ima garsiai gagenti. Jei plėšrūnas nesitraukia, patelė nuskrenda ir palieka jauniklius pakrantės žolėse. Jaunikliai tyliai slepiasi augalijoje. Jei plėšrūnas artinasi pakrante, patelė gali išplaukti į atvirą vietą ir imti suktis tarsi būtų sužeista, taip nukreipdama dėmesį nuo jauniklių. Tačiau nors didžiosios anties patelės drąsiai puola per arti prisiartinusius, per vasarą jos išsaugoja ir užaugina dažniausiai 4–5 jauniklius.

    Didžioji antis, kitaip nei daugelis kitų didelių vandens paukščių, sugeba iš vandens pakilti beveik vertikaliai, jai nebūtina įsibėgėti. Greitai pakilti padeda didžiulė sparnų jėga ir spartus plakimas plėvėtomis kojomis. Savybė staigiai pakilti nuo vandens taip pat padeda apsisaugoti nuo priešų.

    Lietuvoje gyvena gausi didžiųjų ančių populiacija
    Didžioji antis labai dažnai siejama su medžiokle, nes daugelyje šalių tai vienas geidžiamiausių laimikių iš medžiojamųjų paukščių. Medžioklė – vienas iš būdų populiacijos gausumui reguliuoti. Didžiųjų ančių populiacija šiuo metu pakankamai gausi ir gyvybinga – Lietuvoje skaičiuojama nuo 70 tūkst. iki 130 tūkst. perinčių porų. Europoje sumedžiojama apie 4 mln. didžiųjų ančių per vieną medžioklės sezoną. Lietuvoje, Aplinkos ministerijos duomenimis, per 2015–2016 m. medžioklės sezoną sumedžiota 17 110 didžiųjų ančių.

    Pagal Lietuvos Respublikos teritorijoje galiojančias medžiokles taisykles, medžiojant paukščius (išskyrus varninius), būtina, kad medžioklėje dalyvautų šuo. Ančių medžioklės sėkmė labai didele dalimi priklauso būtent nuo keturkojų žmogaus draugų – dratharų, retriverių, vachtelhundų ir kitų, turinčių instinktą ir mokančių rasti bei atnešti sumedžiotą paukštį iš vandens.

    Šaltinis žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
    Autoriai: Monika Raškauskaitė ir Matas Sirgėdas
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Susikibo dėl mokesčių už medžioklę komerciniuose plotuose

    Susikibo dėl mokesčių už medžioklę komerciniuose plotuose

    Siekiant efektyviau kovoti su Lietuvoje sparčiai plintančiu afrikiniu kiaulių maru ir valdyti šernų populiaciją, Aplinkos ministerija raginama mažinti įkainius valstybiniuose komercinės medžioklės plotuose.

    Ministerija atkerta, kad šie plotai beveik tušti, maras šernus jau išguldė – nėra ką medžioti ir to mokesčio beveik niekas nemoka.

    „Žemės ūkio ministerija siūlo finansines priemones, kaip paskatinti kiaulių augintojus jų atsisakyti, o Aplinkos ministerija nesugeba atsisakyti mokesčio, kuris padėtų valdyti priežastį – marą, kurį perneša šernai“, – piktinosi Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas „valstietis“ Kęstutis Mažeika.

    Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojas Algirdas Klimavičius ramina, kad komercinės medžioklės plotai beveik tušti. Pasak jo, panaikinus mokesčius, nebebus iš ko atlyginti ūkininkams už šernų išknistus laukus, urėdija neturės lėšų šių plotų infrastruktūrai.

    A. Klimavičiaus teigimu, dėl šernų pernešamo kiaulių maro buvo atšaukti visi mokesčiai, medžiojant šernus medžiotojų klubų ir būrelių plotuose. Kitos medžioklės taisyklės galioja tik komerciniuose plotuose, kur susimokėjus medžioti gali bet kas. Šie plotai užima apie 5 proc. visų medžioklės teritorijų.

    „Tas mokestis jau sumažintas tris kartus (nuo maro epidemijos pradžios – BNS). Yra draudžiama šernus maitinti“, – BNS tvirtino A. Klimavičiaus

    Valstybinių miškų urėdijos Gamtos apsaugos, gamtotvarkos, rekreacijos ir medžioklės skyrius specialistas Aleksas Žebrauskas BNS informavo, kad už pagautą šerną iki 30 kg mokamas 32 eurų mokestis, už sunkesnį – apie 79 eurų.

    Dar 460 eurų tenka sumokėti už iltis. Tačiau A. Žebrauskas sako, kad šio mokesčio dabar niekas nemoka, nes nebėra tokių ilčių turinčių šernų: „Pasitaiko pavieniai atvejai“.

    Už sumedžioto šerno mėsą irgi susimokama atskirai.

    Dar po 25 eurus medžiotojai turi sumokėti už rytinės arba vakarinės medžioklės organizavimą.

    Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Kęstutis Mažeika įsitikinęs, kad vietoje finansinio skatinimo medžioti šernus šiuos pinigus reikėtų atiduoti ūkininkams, kurie atsisakys kiaulių.
    Aplinkos ministerijos duomenimis, dabar Lietuvoje yra 25 komercinės medžioklės plotai, apimantys 151,3 tūkst. ha laukų ir miškų. Didžiausias – 25,4 tūkst. ha – plotas yra Panevėžio apylinkėse, po 10–13 tūkst. ha – Ukmergės, Marijampolės ir Joniškio rajonuose.

    A. Klimavičiaus teigimu Panevėžio komercinės medžioklės plotuose šernų beveik nėra – maras juos jau išguldė.

    „Ukmergėje šernų medžioklės už mokestį niekas nebesiūlo“, – teigė jis.

    Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba nurodė, kad 2016 metais Lietuvoje iš viso buvo sumedžioti 35 354 šernai, dar 659 rasti nugaišę, 2017 metais – atitinkamai 33 971 ir 2 523, o šiemet – 15 620 ir 2597. Kiek šernų sumedžiota komerciniuose plotuose bei medžiotojų būrelių teritorijose nei Aplinkos ministerija, nei Valstybinių miškų urėdija pasakyti negalėjo.

    Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) svarsto nuo kitų metų nebemokėti 100 eurų dydžio išmokų už sumedžiotas suaugusias šernų pateles – šios išmokos medžiotojų nesuviliojo – šernų sumedžiota tik 10–15 proc. daugiau.

    Šiais metais už sumedžiotas vyresnes nei dviejų metų šernų pateles medžiotojams išmokėta 62,5 tūkst. eurų, o pernai – 290 tūkst. eurų ir užpernai – 401,5 tūkst. eurų, tačiau tada buvo ir didesnės išmokos.

    Žemės ūkio ministerija nuo rugsėjo pasiūlys kiekvienam nuo 1 iki 100 kiaulių auginančiam ūkininkui, esančiam maro zonoje, sumokėti po 100 eurų už vienos kiaulės atsisakymą ir papildomai 1,5 tūkst. eurų kitų gyvūnų įsigijimui. Šiuo pasiūlymu nepasinaudoję ūkininkai galės gauti 1,5 tūkst. eurų biosaugos priemonėms savo fermose.

    Iš viso tam numatoma skirti 3 mln. eurų. Finansine paskata 14-oje maru užsikrėtusių Lietuvos rajonų galės pasinaudoti maždaug 6 tūkst. ūkininkų, kurie turi 18 tūkst. kiaulių.

    Kiaulių maras Lietuvoje pradėjo plisti 2013 metų pabaigoje, užkrėstiems šernams migruojant iš Baltarusijos. 2014 metais liga išplito ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje bei Lenkijoje.

    Šaltinis
  • Kaip kantriai sulaukti trofėjinio bebro

    Kaip kantriai sulaukti trofėjinio bebro

    Praėjusiais metais bebras buvo pirmas laukinis gyvūnas, kurį man pavyko sumedžioti. Iki to laiko teko bent dešimt kartų „tuščiai“ važinėti į potencialias vietas, ieškoti jų, tačiau viską dariau „ne taip“, kol galų gale patyręs bičiulis, kurį irgi galiu vadinti mentoriumi, sako „gana, važiuojame kartu“.

    Bet ne apie tą kartą dabar noriu papasakoti. Pradėjau šiais žodžiais todėl, kad šiandien jau turiu mažytę „nuojautą“ ir galiu savarankiškai nuspręsti kur verta laukti bebro, o kur ne.

    Tam yra begalės signalų: aiškiausi – tai žinoma šviežiai pastatyta arba statoma užtvanka, šviežiai apgraužti medžių gabaliukai, kartais tiesiog ramus ėjimas plotais ir atidus klausymas – kur graužia, ir tikrai galima puikiai girdėti bei sumedžioti.

    Šį kartą atvažiavau į vietą, kur užtvanka pastatyta visai neseniai, vėliau buvo žmonių išardyta, tačiau kas žino, tas supranta, jog geresnio statybininko už bebrą gamtoje turbūt nėra. Duok žmogui užduotį užtvenkti upelį – suks galvą, kaip tai padaro bebrai – ko gero padėtų tik kameros ir ilgalaikis jų stebėjimas.

    Iki šios medžioklės į šią vietą važiavau bebro tykoti bent keturis kartus. Visi jie buvo arba nekantrūs, arba žiopli – mačiau bebrą virš vandens, nešoviau, nes „laukiau geresnio momento“ ir paskui jis arba mane užuodė arba pasirodė vėliau, jau po to kai manęs nebuvo.

    Tik šį kartą jutau, kad viskas bus kitaip – ir viduje tikėjau, kad medžioklė bus sėkminga. Kad „tiek“ sėkminga – ne. Iš Vilniaus išvažiavau darbo pabaigoje, važiuoti kiek daugiau nei pusšimtį kilometrų, tad apie septintą jau buvau prie vandens. Pats sėdau šioje vietoje, kuri matoma nuotraukose, kitas kolega – kitoje.

    Prieš tai buvusius kartus tykojimą vietą rinkausi taip, kad kanalas būtų prieš mane. Reiškia, kad matau užtvanką, matau kas už jos, ir iš tiesų – vieną kartą bebras „išėjo“ ant manęs, bet šauti nespėjau, pramiegojau.

    Šį kartą gavau rekomendaciją sėsti kitur, prieš tai tinkamai pasiruošti – iškirsti meldus, pasidaryti „švarios vietos šūviui“. Kiek dešiniau užtvanka, kairiau ganėtinai gerai matomas plotas, kur tikiuosi bebro pasirodymo.

    Susinešu įrangą: kėdė, graižtvas, lazda, savadarbis „kablys – teleskopinė meškere“, vanduo ir termovizorius. Pastarasis puikiai padeda tuo metu, kai prieblanda arba sutemsta ir nesi tikras ar matai „tikrą“ judėjimą, ar kažkas kitas kelia bangą, panašią į tą, kuomet bebras artėja.
    Apeinu upelį iš kitos pusės, reikia praardyti užtvanką. Atsiradęs čiurlenimas, po truputį krentantis vandens lygis signalizuos užtvankos gyventojams, kad reikia užsiimti remonto darbais. Jeigu bus taip, kad bebras išners šalia jos ir ims ją taisyti – turėtų būti puikus šūvis iš priešingos pusės, kur aš ir tykosiu.

    Vandens čiurlenimas sustiprėjo, aš įsitaisiau, laukiu. Valandą laiko stebėjau įvairius burbulus, tačiau nei vienas jų neprilygo tam tikrajam, kuomet dedi viską į šalį, o širdis pradeda plakti stipriau.
    Draugas, apie kurį rašiau aukščiau tai vadina kaip garsą, lyg akmuo įriedėtų į vandenį ir būtų toks duslus „bulkt“. Viduje suprantu, kad tuoj tuoj bus tas momentas, kai kažkas atplauks.
    Išgirdau „bulktelėjimą“, atsirado banga. Atsistojau į poziciją, ir po kelių sekundžių matau kaip povandeninį laivą iškilusi bebrą. Dydį nustatyti sunku, nes matai tik jo nosies pradžią, šiek tiek galvos. Ten ir nusitaikau, bei spaudžiu nuleistuką. Šūvis taiklus.
    Čiumpu „meškerę“ ir skubu į priešingą pusę – nežinia ar nuskęs, reikia kuo greičiau paimti. Bebras buvo šių metų, pataikymas ne iš geriausiųjų – pataikyta įstrižai, šiuo atveju kalibro galia perteklinė, ta nesunku suprasti apžiūrėjus sumedžiotą žvėrį. Tuo pačiu suvokiu, kad tikrai čia yra dar didesnis, kuris ir stato bei prižiūri užtvanką.

    Kolegai nusiunčiu žinutę telefonu, po kelių minučių jis ateina. Galvojame ką daryti – dar šviesu, danguje matau mėnulį, vadinasi dar iki geros prieblandos galima laukti. Nusprendžiame pabūti.

    Iki vakar to nežinojau, bet pasirodo bebrai nėra tokie baikštūs – vieną sumedžiojus gali ramiai tykoti, atsiras ir antras, jeigu ten yra. Taip ir buvo.

    Kolega liko laukti kartu. Momentais persimetame keliais žodžiais, bet sėdime ramiai. Jau darosi prieblanda – nei bangos, nieko nematyti, gerai tai, kad mėnulio atspindys krenta į vandenį. Vis pridedu termovizorių prie akies – ramu, nieko nematyti. Po truputi temsta ir suprantu, kad šansai mažėja.

    Pridedu vėl akį prie termovizoriaus – yra šilumos objektas. Maža balta dėmelė šviečia, labai labai atsargiai judėdama. Duodu termovizorių kolegai, jis patvirtina, kad tikrai abu matome vienodai teisingai.
    Daugiau termovizoriaus nebeimu, kad akis priprastų maksimaliai prie tamsos, nutaikau šautuvą į tą vietą, kurią apšviečia mėnulis, ir nusitaikęs laukiu. Kolega šnabžda, kad jau artėja. Ir po kelių sekundžių matau bangą – tai reiškia, kad bebras jau mano šūvio trajektorijoje, juoda dėmė vos juda ir čia galvoju, kad laukti nebėra kada, reikia šauti. Tik iššovus girdim, kad bebras „irkluoja“ ir po akimirkos viskas nutyla.

    O čia įdomiau – daugmaž įsidėmėję šūvio vietą apeiname upelį ir drumzliname vandenyje pradedame ieškoti. Nei kraujo, nieko. Pabėgti negalėjo. Aukšti meldai trukdo eiti pakrante, jeigu taip ją galima įvardinti, apeiname, vėl grįžtame. Kolega sako – turi būti čia. Pradėjome su kabliu ieškoti – gylis ten nedidelis, ir sako – „kažką užkabinau“. Bingo. Akimirką pagalvoju, jeigu būtų žiema ir kraštai būtų apšalę bei padengti tvirtu ledu – rasti šansų būtų dar mažiau.

    Užkabinus bebrą iškart supratau, kad čia trofėjus. Imu už uodegos – uodega ne vaikiška. Kolega antrina, kad bebras tikrai didelis. Žiūrim kur pataikyta – tiesiai į galvą, dėl to iš karto smigo kaip akmuo. Ištempiu šlaitu į viršų, atidžiai apžiūrime ir suprantame – „Medžioklei valio!”.
    Kol susitvarkėme ir atitempėme – jau sutema, dešimta valanda, o gal ir po jos. Paprašau užvesti mašiną, kad būtų daugiau šviesos ir galima būtų pasidaryti kelias nuotraukas. Viduje adrenalinas, širdis spurda.

    Lupykloje buvo svarstyklės, kurios rodė 22 kilogramų svorį.
    Reziumuojant noriu pasakyti, kad ši medžioklė leido suprasti, jog bebrai nėra labai bailūs, tai reiškia sumedžiojus vieną ir žinant, kad ten dar gali būti kiti – verta laukti.
    Kaip ir visur gyvenime – kantrybė duoda vaisius. Pabuvimas už miesto ribų su šautuvų rankose atnešė puikų rezultatą, šitas nuotraukas galima įsirėminti.

    MISKE.LT
    Autoriai: Artūras
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Naktinis ar termovizorius?

    Naktinis ar termovizorius?

    Dažnai žmonės, kurie neturėjo naktinio matymo įrenginio ir termovizoriaus, klausia – kurį iš jų geriau įsigyti? Į šį klausimą yra ganėtinai sudėtinga atsakyti, nes tai labai priklauso nuo to, ką ir kaip mėgstate medžioti. Kad būtų paprasčiau suprasti pagrindinius skirtumus, siūlau pažiūrėti šį palyginimą.

    MISKE.LT
    Autorius: Deividas Staponkus
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
  • Gluosnių miškai ir gudrūs šernai Leica karalystėje

    Gluosnių miškai ir gudrūs šernai Leica karalystėje

    Gluosnių kupinas miškas, rudeniški vaizdai žiemą, medžioklės apylinkė pagal visus Vokietijos medžioklės standartus, daugybė gyvūnų ir sėkmingas rezultatas. Taip galiu apibendrinti savo medžioklės nuotykį Leica medžioklės plotuose netoli Veclaro miesto, kur yra Leica, Zeiss, Minox ir kitų garsių prekės ženklų gamyklos.

    Kvietimą gavau iš Leica viešųjų ryšių specialisto Michaelio Agelio, su kuriuo kartu prieš keletą metų medžiojome Prancūzijoje. Nuo tada pasikeitė tai, kad Leica dabar valdo 700 hektarų medžioklės plotus netoli savo gamyklos, kuri juose vaikštant matyti iš tolo. Mūsų mastais 700 hektarų yra nedidukė apylinkė, užtat čia ji laikoma didele ir čia kasmet sumedžiojama apie 500 stirnų, daug šernų, kelis kartus per metus rengiamos medžioklės su varovais, viena specialiai skirta šernų skaičiui reguliuoti šalia miestų, kur kasdien jie nemedžiojami ir jaučiasi gana drąsiai. Ten pat prie plotų senoje smuklėje įrengtas medžiotojų namelis, kuriame galima ir pernakvoti, taip pat yra improvizuota gyvūnų apdorojimo vieta.

    Vakare nieko
    Atvykau sekmadienio rytą. Praeitą naktį praktiškai nemiegojau, nes buvau paprašyta atvykti su šunimi patikrinti sužeistos lapės pėdsakų. Laikrodis rodė pirmą nakties, sniego nebuvo, o šeštą ryto laukė skrydis. Šuo paskui pėdsakus nuėjo 600 metrų ir atrodė, kad lapė nestoja, be to, nenorėjau praleisti dar kelių valandų traukdama šunį iš lapių urvo, tad nusprendžiau viską palikti ramybėje. Į Vokietiją atskridau mieguista, bet valandėlę nusnaudusi vėl jaučiausi pasirengusi nuotykiams. Kadangi dar buvo truputį laiko, su Egonu – Michaelio taksu, kuris prieš dvejus metus puikavosi ant mūsų žurnalo viršelio – ėjome pasivaikščioti po apylinkę. Įvairios išvaizdos ir formos bokšteliai matėsi beveik ant kiekvieno kampo. Buvo matyti, kur įrengti varymo kvartalai su bokšteliais. Kaskart mane nustebina ir Vakarų Europai būdingi didūs gluosnių miškai. Be to, nedidelis reljefas, o jausmas kaip pasakoje. Vaikščiodama mačiau, kad gyvūnų čia daug – platūs išvaikščioti takai, daug pėdsakų. Įdomu, kad medžioklės plotai yra netoli gana tankiai apgyventų vietų, todėl čia netrūksta bėgiojančių, važinėjančių dviračiu ar vaikštančių su šunimis žmonių, bet tai, matyt, netrukdo gyvūnams gerai jaustis.

    Po nedidelės ekskursijos Veclare apie ketvirtą valandą ėjome į medžioklę. Kadangi keliavau be savo šautuvo, be to, naudoju Leica konkurentų taikiklį, Michaelis man davė karabiną Merkel Helix. Kalibras – .30-06 Springfield, kuris nėra vienas mano favoritų. Ant ginklo užmontuotas Leica taikiklis Magnus, o man ant kaklo kabėjo Leica žiūronai, apie kuriuos rašyti dar negaliu.

    Atsisėdau labai patogiame bokštelyje proskynos krašte, prie druskos laižyklos, aplink – gluosniai ir krūmai. Vėjas dar nebuvo labai geras, laukymėje jis sukiojosi visomis kryptimis. Išsėdėjau dvi valandas, kol sutemo, bet nemačiau nė gyvos dvasios. Planavome eiti į medžioklės bokštelį ir porą valandų ten pabūti, ko nors suvalgyti ir atsigerti ko nors šilto, o paskui atgal į medžioklės plotus pašernauti per pilnatį. Šį kartą buvau pasodinta kitoje vietoje, prie savotiškos šėryklos. Šūvio atstumas čia daugiausia 40 metrų, todėl reikia sėdėti tyliai ir nejudėti, nes šernai tikrai pajaučia žmogų iš taip arti. Sniego nebuvo, bet mėnulio šviesoje su puikiais žiūronais ir Magnus taikikliu situaciją buvo galima kontroliuoti labai gerai. Užsimerkiau, sėdėjau ir klausiausi, kas vyksta aplink. Staiga po bokšteliu sušiugždėjo pėdutės, nieko nepastebėjau, bet širdies ritmas paspartėjo. Dar po kurio laiko pokštelėjo šūvis, tad reiškia, kad šernų čia yra. Praėjo dar pusvalandis, ir vėl pasigirdo šiugždesys. Lėtai paėmiau žiūronus ir stengiausi įžiūrėti, kas ten vaikšto. Pasirodo, šėryklą atėjo patikrinti barsukas. Medžiojami buvo tik šernai ir lapės, taigi barsukas netrukdomas nuėjo savais keliais. Vėliau paaiškėjo, kad buvo šauta į šerną, buvo ir kraujo pėdsakų, bet gyvūnas pabėgo. Nuspręsta, kad medžiotojas kitą rytą eis ieškoti šerno su profesionaliu kraujasekiu.

    Ryto žavesys
    Kėlėmės taip, kad miške dar būtų prietema. Planavome pasėdėti iki pusės devynių, o paskui apvaikščioti vieną lauką ir pamiškę. Medžiojamos buvo stirnos, kurių sezonas kaip tik buvo besibaigiantis – po kelių dienų sausio pabaigoje. Mūsų platumos žmonėms galėtų pasirodyti keistoka, bet medžioti galima visas stirnas. Buvo leidžiama šaudyti ir visus šernus, nes dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės Vokietijoje pamažu atšaukiami įvairūs šernų medžioklės apribojimai. Kai kur negalioja draudimas žiemą medžioti vyresnių nei 2 metų šernų, kitur galvojama apie įvairių prietaisų naudojimą.

    Atsisėdau gražioje vietoje, bokštelyje, tokioje tarsi proskynų sankryžoje, matomumas miške ribotas, nes aplinkui dar lapuoti krūmai, kurie sausį kėlė ne žiemišką, o rudenišką nuotaiką. Rytas gražus, vėsokas. Lėtai, kone tingiai pradėjo aušti. Kartkartėmis pažvelgdavau į laikrodį, laikas slinko lėtai, bet buvo malonu suvokti, kokia gamta čia vis dėlto graži.

    Tada kairėje pajutau kažką judant, pasukau galvą – ten, ant proskynos, išlindusi stirna. Nuo manęs per 80 metrų, lėtai kažkur krapštosi. Kadangi išėjo patelė, nusprendžiau ją sumedžioti, nes šauti pūkuoto patino visai nesinorėjo. Po šūvio tiesiai priešais ant proskynos iššoko ir stirninas. Pastovėjo, apsižvalgė, visai neatrodė, kad bijotų šūvio. Paėmiau fotoaparatą, bet kadangi dar buvo tamsu, nuotraukos išėjo miglotos.

    Gražu, rytas nusisekęs, laimikis yra. Pranešiau Michaeliui apie rezultatą, pradėjau fotografuoti ir nenustygti vietoje kaip kokia naujokė – viena nuotrauka čia, kita čia. Staiga dešinėje, krūmuose, kažkas sušnarėjo. Stirninas, kuris ten pat visą laiką išlaukė, nubėgo. Pasukau galvą – proskynos krašte stovėjo šernė, įbedusi į mane akis. Kol paėmiau ginklą, ji su trimis metinukais jau pradėjo judėti. Laimė, jie nenubėgo, o pasisuko ir peršoko proskyną man už nugaros. Pirmą praleidau, antrą praleidau, į trečią iššoviau. Tarpas, per kurį galėjau iššauti, visiškai trumpas, nes proskyna siaura. Pokštelėjau, ir visi šernai pradingo, tik išgirdau, kad krūmuose kažkas sučežėjo.

    Paskambinau Michaeliui, ir jis su Egonu pasileido link manęs. Egonas išmokytas ieškoti kraujo pėdsakų. Jeigu situacija sudėtingesnė, pasitelkiami profesionalai, bet paprasčiausios užduotys taksui įkandamos. Man vis dėlto buvo labai juokinga, kaip šernai mane pergudravo – nustebino visiškai nepasiruošusią. Tai reiškia tik viena – medžioklėje nė akimirką negalima prarasti budrumo.

    Šūvio vietoje nebuvo matyti nė vieno kraujo lašo, ir man jau pradėjo rodytis, kad savo šerną prašoviau. Vis dėlto Michaelis už 10 metrų miške rado pirmuosius lašus, ir jau toliau buvo aiškiai matyti pėdsakai. Jis buvo pasiruošęs rimtai paieškai: šuo su visais diržais, o kraujo pėdsako pradžioje pririšamos raudonos juostos. Tai tam, jeigu pėdsakai Egonui pasirodytų per sunkūs, kad profesionalas kraujasekys galėtų suprasti kryptį. Vis dėlto kiek palandžiojęs po krūmus Egonas šerną surado už 50 metrų. Mažytis šerniukas, užtat mano pataikymas – tiesiai į dešimtuką.

    Mėsa parduodama
    Kol Michaelis tempė šerniuką iki automobilio, aš ėjau susirinkti daiktų iš bokštelio. Kartu už kojos pakėliau ir stirnaitę ir viską nuvilkau per proskyną iki kelio. Michaelis į mišką atvažiavo su firminiu golfuku, į kurį dabar reikėjo sukrauti laimikius. Bagažinėje buvo vonelė, kurioje labai gerai tilpo ir stirna, ir šerniukas. Grįždami į medžiotojų namelį sutikome kolegas, kurie ieškojo praeitą vakarą pašauto šerno. Bavarų pėdsekys su ilgu pavadžiu, medžiotojai ryškiomis liemenėmis. Šerną jie rado už 400 metrų – peršauti plaučiai, bet vis dar gyvas. Dėl to vokiečiai į kraujo pėdsakus ir žiūri labai rimtai.

    Prie medžiotojų namelio, tokiame tarsi vasariniame paviljone, įrengta gyvūnų apdorojimo vieta. Joje prieinamas vanduo, yra šaldytuvas, lengvai nuplaunamos grindys. Šaldytuve jau gulėjo prieš kelias dienas sumedžiotas šernas. Poromis greitai apdorojome gyvūnus, reikėjo tik išimti vidurius, pakabinti gyvūnus šaldytuve, vėliau jų atvažiuos pasiimti. Medžioklės produkcija parduodama. Jeigu medžiotojas nori žvėrieną pasilaikyti, turi šiek tiek sumokėti.

    Šiuos plotus Leica nuomojasi iš vieno vietinio žemės savininko, kuris gyvena realioje pilyje ten pat, netoliese. Įspūdingi pilies mūrai matyti iš tolo. Tinkamai šeimininkaujant, atiduodant žvėrieną, medžioklės apylinkę išlaikyti per brangiai neatsieina. Iš tiesų, kas labiausiai stebina – Vakarų Europoje retai kur yra tokių didelių medžioklės plotų kaip pas mus, bet medžiojant šernus ir stirnas čia galima labai efektyviai šeimininkauti. Aišku, mūsų kitokios sąlygos ir medžiojamoji fauna, bet vis tiek – tinkamas šeimininkavimas ir mažuose plotuose duoda gerų rezultatų.

    Šaltinis žurnalas „Medžioklė”
    Autorius: LINDA DOMBROVSKA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!