Praeitą šeštadienį Ukmergės rajone, Raguvos šaudykloje, vyko tradicinės medžiotojų šaudymo varžybos Mero taurei laimėti. Jose šiemet dalyvavo rekordinis dalyvių skaičius.
Šias tradicines šaudymo varžybas Ukmergės medžiotojų ir žvejų draugija organizuoja kiekvienais metais. Tai sena ir graži tradicija, kurios metu paaiškėja taikliausi metų šauliai ir medžiotojų būrelis. Šiemet varžybose dalyvavo net 124 dalyviai.
Visuomenė dažnai nepagrįstai mano, kad medžiotojai iš gamtos tik ima, bet nieko jai neduoda. Neįsigilinus, kas yra medžioklė, taip iš tiesų galėtų pasirodyti. Vis dėlto realiai yra kitaip. Medžiotojai ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje investuoja laiką, pinigų ir darbo į gyvūnų tyrimus ir buveinių atkūrimą, skatina biologinę įvairovę, padeda nykstančioms rūšims ir ne tik. Primename, kad istoriškai būtent medžiotojai nustatė gamtos apsaugos principus.
Štai JAV prezidentas Theodore’as Rooseveltas įsteigė pirmuosius nacionalinius parkus, siekdamas apsaugoti gamtą. Svarbu – jis buvo aktyvus ir azartiškas medžiotojas. Ši tradicija tęsiasi ir mūsų dienomis, tik, skirtingai nuo gamtos apsaugos organizacijų, medžiotojai apie savo pasiekimus garsiai nerėkauja.
Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacija (FACE) pristatė apie 300 projektų, kuriuos vykdė ar kuriuose dalyvavo medžiotojai, itin prisidėdami prie gamtos apsaugos. Medžiotojai pradėjo 121 iniciatyvą saugomuose Natura 2000 plotuose, o 45 proc. šių projektų susiję su biologinės įvairovės atkūrimu žemės ūkio plotuose. Būtent intensyvus žemės ūkis kelia didžiausią grėsmę biologinei įvairovei, o pirmieji nuo viso to nukenčia (tai pastebi ir medžiotojai) kiškiai. Daugelis medžiotojų skundžiasi, kad kiškių mažėja. Daugiausia projektų įvykdyta Prancūzijoje – 59, o Italijoje ir Didžiojoje Britanijoje – po 38. Lietuvoje tokių iniciatyvų mažai – iš viso 4, bet daugiausia dalyvauta tarptautiniuose projektuose, o ne įgyvendinti savi. Aišku, visiems tokiems projektams reikia lėšų ir laiko, bet daugumoje jų dirbama savanoriškai.
Kas yra biologinė įvairovė?
Jungtinių Tautų Biologinės įvairovės konvencijoje biologinė įvairovė apibrėžta taip: visų gyvų organizmų, įskaitant, šalia kitų, antžemines, jūros ir kitų vandenų ekosistemas ir ekologinius kompleksus, kurių dalis jie yra; ši sąvoka jungia rūšių, tarprūšinę ir ekosistemų įvairovę.
Žvyrių populiacijos saugojimas
Kalbant apie saugomas rūšis, dažnai gamtos apsaugos organizacijos kovoja dėl įvairių draudimų ir apribojimų – medžioklės, miško darbų, žemės ūkio metodų, bet ne visada jie duos rezultatų, jeigu nebus atkurtos rūšių buveinės, pasirūpinta maisto baze ir, pavyzdžiui, nekovojama su plėšrūnais. Lietuvoje dažnai kalbama apie žvyres, kurioms gresia išnykti ir kurių mažėja dėl intensyvaus žemės ūkio. Žvyrės netenka gyvenamosios aplinkos ir maisto bazės, nes didžiuliuose rapsų laukuose joms tikrai nėra ką veikti. Todėl pradėtas Europos masto projektas, vykdomas Belgijoje, Nyderlanduose ir Didžiojoje Britanijoje, siekiant padėti žvyrių populiacijai atsinaujinti. Šio projekto mintis labai paprasta – konkrečiuose žemės ūkio plotuose sėjamos ne įprastos kultūros, o specialus sėklų mišinys, iš kurio išauga prieglobstis ir maisto bazė smulkiesiems gyvūnams. Aišku, ūkininkai nesuinteresuoti taip naudoti savo žemių, nes tokie pasėliai ir žvyrės neneša jokio pelno, tad šiems projektams skiriamos ES lėšos, o ūkininkams mokamos kompensacijos. Projekto vykdytojai skaičiuoja, kad tokiu būdu žvyrių populiacija greitai paaugs 40 proc.
Vis dėlto tokie plotai pritraukia ir lapių. Lietuvoje smulkieji plėšrūnai kontroliuojami gana lengvai ir suprantamai, tačiau Belgijoje tai didelė problema. Lapės medžiojamos konkrečiu sezonu, jų negalima medžioti tamsiuoju paros metu, o medžiotojai negali artintis prie jų urvų. Tai komplikuoja žvyrių populiacijos atkūrimą. Iš šių specialių pasėlių plotų naudos gauna ir kitų rūšių gyvūnai, ne tik žvyrės – kiškiai, paukščiai giesmininkai, Belgijoje – ir fazanai. Padedama ne tik vienai rūšiai, bet biologinei įvairovei apskritai. Jeigu medžiotojai skundžiasi tuo, kad Lietuvoje mažėja kiškių, tai vienas būdų, kaip padėti jų populiacijai atsinaujinti. Jeigu esate medžiotojas, turintis žemės ūkio sklypų, galite išsaugoti nedidelius nedirbamus plotus, ir tai bus tik į naudą medžiojamiesiems gyvūnams. Taip pat medžiotojų būreliai gali susitarti su ūkininkais, kad konkrečiose vietose paliktų žaliųjų zonų, kur smulkieji žvėreliai galėtų išgyventi ir daugintis. Sprendimai – mums prieš akis, tereikia ieškoti galimybių.
Valstybinei miškų urėdijai pakvietus gyventojus vykti į miškus klausytis elnių tuoktuvių dainų, Vilkijos apylinkių miškuose per mėnesį apsilankė apie 170 susidomėjusiųjų šiais gyvūnais.
Grasina ir vilioja
Stebėti tauriųjų elnių leidomės į Vilkijos apylinkėse esantį Karalgirio–Padauguvos miško masyvą.
Elnių tuoktuvių dainos – tai garsus elnių patinų baubimas rujos metu, kuriuo jie grasina konkurentams ir vilioja pateles. „Jauno patino skleidžiamas garsas primena jaučio baubimą. Dėl to žmonės kartais painioja: sako, kad miške karvės mūkia”, – šypteli Valstybinės miškų urėdijos Kauno regioninio padalinio Padauguvos girininkijos girininkas Kęstutis Markevičius.
Šiuose miškuose gausu XX a. šeštajame dešimtmetyje iš Voronežo atvežtų tauriųjų elnių, taip pat lietuviškų tauriųjų elnių, kurie čia veisiasi maždaug nuo XVIII a. Maskuojamų spalvų drabužiais vilkintis, plunksna puoštą kepurę dėvintis girininkas mums, grupelei susirinkusiųjų, prieš žengiant į mišką praveda trumpą instruktažą. „Turime eiti labai tyliai, nedaryti staigių judesių, nekalbėti – nebent visai pašnibždomis. Elniai – labai baikštūs, jautrūs gyvūnai. Sakoma, jei miške krenta plaukas, šernas užuos, stirna pamatys, o elnias pajaus. Tiesa, rujos metu elnių patinai nebe taip budriai reaguoja į aplinką. Įsivaizduokite – meilei jie teturi pusantro mėnesio per metus – tiesiog pamiršta visa kita, – gamtos dėsnius aiškina girininkas. – Rujos metu patinus saugo patelės: jos aplinką stebi visada. Tą pusantro mėnesio, kol rujoja, elnias nesimaitina – užsiima vien meilės reikalais.”
Elgesys labai pasikeičia
Mums žengiant tarp medžių, ima lyti nesmarkus lietus. Kurį laiką miško keliukais, proskynų pakraščiais tyliai keliaujame, susirikiavę vorele. Praskrenda vanagas, kitur į keliuką išbėga ir sustingsta stirniukas. „Dabar ne pats palankiausias metas stebėti tokius baikščius gyvūnus kaip elniai: ką tik palijo. Dabar elniai įsitempę – jų dėmesį prikaustę nuo medžių kapsinčių lietaus lašų garsai. Reikia palaukti, kol vėjas nuo medžių nukrės lašus”, – paaiškina girininkas.
Po kurio laiko K.Markevičius prie lūpų priglaudžia plastikinį ragą – vilioklį, kuriuo išgaunamas garsas, panašus į elnio baubimą. Netrukus į šį garsą atsiliepia keli tauriųjų elnių patinai. „Mano išgirdę konkurentą”, – apgaulę atskleidžia K.Markevičius.
Rujos metu elnių elgesys labai pakinta. Iki jos taurieji elniai gyvena pasiskirstę pagal lytį: patelės su jaunikliais – viename būryje, patinai – atskirai. Patelių būriui vadovauja vyriausia elnė, auginanti jauniklį. „Ji visą laiką eina pirma ir jautriausiai žiūri – saugodama savo kūdikį, ji apsaugo ir visą bandą. O patinų grupėje pirmi eina jauni patinai, seniai – paskui, jie atsargesni. Patinai paprastai gyvena nedidelėmis grupelėmis, po 3–4 elnius. Rujos periodu pats stambiausias, stipriausias patinas, išbandęs jėgas su silpnesniais savo grupės patinais, ima žymėtis teritoriją: iškapsto duobes, trinasi į šakas, palieka aitrų šlapimo kvapą. Ir baubia: kuo stambesnis patinas – tuo jo balsas sodresnis, tuo daugiau patelių jis prisivilioja, – elnių elgesio taisykles pašnibždomis aiškina K.Markevičius. – Stipriausias grupės patinas rujos metu paprastai vedžiojasi, aptarnauja 6–8 pateles. Tačiau būna situacijų, kad jis vedžiojasi ir penkiolika. Jaunesni patinai bando pakovoti su stambiausiu, stipriausiu patinu, bet, vaizdžiai tariant, gauna per ausį ir grįžta į savo vietą. Tačiau ateis laikas, kai stambiausias patinas nusens, pralaimės jaunesniam ir pasitrauks į kuklesnę vietą. Tada jaunas patinas užims jo vietą.”
Miško proskynos tolumoje pasirodo dvi elnių patelės ir patinas – jį lengva atskirti iš galvą puošiančio ragų vainiko. Netrukus visi trys dingsta miško tankmėje. „Jau panos jį nusivedė atlikti reikalų”, – sako girininkas. Proskynoje vėl visiškai ramu.
Girdėjo penkis patinus
Nukeliaujame prie kitos proskynos. Temsta. K.Markevičius vėl viliokliu išpučia garsą, panašų į elnio baubimą. Vienoje pusėje nelabai skardžiai atsiliepia jaunas patinas. Kurį laiką, vis papūsdamas ragą, girininkas vilioja patiną arčiau mūsų – girdisi ne tik baubimas, bet ir medžio šakelių traškėjimas. „Daugiau vilioklio nebepūsiu – iš taip arti patinas gali suprasti „falšą”, – paaiškina girininkas. Kurį laiką stovime sustingę – laukiame, gal elnias prieis dar arčiau. Netrukus iš kitos pusės išgirstame jau pažįstamą baubimą – atsiliepia kitas elnias. Apima keistas jausmas – esame įsibrovėliai tarp vieno ir kito patino, tačiau jų nematome – tik girdime. K.Markevičius prisimena pažįstamo medkirčio pasakojimą, kai šis, ankstų rytą atvažiavęs į mišką ir pagal garsą suskaičiavęs penkis baubiančius elnius, pabijojo išlipti iš automobilio. Netrukus netoli mūsų buvę patinai pasitraukia – baubimas nutolsta.
„Atvažiuokite prieš saulei tekant – 5.30 val. reikėtų būti miške. Pasitikti saulėtekį miške nuostabu, o dar kai elniai dainuoja savo vestuvines dainas!” – pakvietė girininkas. K.Markevičiaus kaklajuostę puošia sąsaga iš elnio rago rožės, tačiau jis pats beveik nebemedžioja. „Man kur kas maloniau matyti žvėrį augantį, jį užauginti, nei medžioti”, – prisipažįsta.
Seni medžioklės plotai
Spalio pirmosiomis dienomis elnių ruja baigiasi. „Kurį laiką patinai dar pavaikščios paskui pateles, o paskui gyvens kaip įprasta – atskirai. Birželio mėnesį elnių patelės atsives elniukų”, – sako K.Markevičius, prižiūrintis Valstybinės miškų urėdijos Karalgirio profesionaliosios medžioklės plotus. Pašnekovo žodžiais, šie plotai – medžiotojų rojus: „Gėrio turime daug: per 300 tauriųjų elnių, 24 briedžius, turime stirnų, taip pat vilkų ir lūšių po šeimyną. Džiaugiamės vilkų šeimyna: žalos aplinkiniams gyventojams jie nedaro, o paliegusius, sergančius, sužeistus žvėris ir valkataujančius naminius gyvūnus sunaikina.” Girininkas pabrėžia, kad medžioklės metu leidžiama nušauti tiek tauriųjų elnių ir kitų gyvūnų, kiek nepadarytų žalos jų populiacijoms.
Karalgirio–Padauguvos miškas, užimantis 5 tūkst. ha ploto, yra didžiausias miško masyvas Kauno rajone. „Nuo pat Žygimanto Augusto laikų čia buvo medžioklės plotai. Čia medžiodavo ir Raudondvario dvaro savininkas grafas Tiškevičius, kuriam priklausė šie miškai. Tarpukariu čia medžiodavo gamtininkas Tadas Ivanauskas – čia buvo įkurta ir veikė Taisyklingos medžioklės ir žūklės draugija, atvažiuodavo pamedžioti ir prezidentas Antanas Smetona, ministrai. Čia organizuodami medžiokles, mes tęsiame senas, amžius skaičiuojančias tradicijas”, – įsitikinęs K.Markevičius.
Visi vilkai, gyvenantys natūralioje aplinkoje, turi galingą prigimtinį saugiklį, mažinantį jo agresyvumą. Tai pasyvi – gynybinė reakcija , kitaip įgimta žmogaus baimė.
Tai tas pats agresyvumo blokavimo faktorius, apsaugantis žmogų nuo vilko išpuolio. Kita vertus, susidūrus žmogui su vilku, gali susiklostyti tokios aplinkybės, kurių metu pasyvus – gynybinis blokas gali nesustabdyti agresyvumo. Tai gali atsitikti dėl keleto priežasčių.
Pirma – vilkai bijo ne visu žmonių. Labiausiai bijo vyrų, mažiau moterų, o mažiausiai bijo vaikų. Tai mes pastoviai matome stebėdami mūsų vivariumo vilkus.
Antra – didelį vaidmenį atlieka žmogaus elgesys, susidūrus akis į akį su vilku. Jei žmogus (netgi vyras) bėgs ar pamažu tols nuo vilko, pastarasis nustos jo bijoti, o tiksliau, ims bijoti mažiau. Ir štai šiuo momentu gali prabusti agresyvi plėšrūno reakcija. Tai aiškiai matosi tarp mūsų tiriamų pusiau prijaukintų vilkų.
Akivaizdus, neišprovokuotas, agresyvaus vilko, su kuriuo aš turėjau kontaktą, bandymas pulti, įvyko tuo metu, kai vaikščiojau voljere ir vilkas atsidūrė man už nugaros. Jis prisėlino iš užpakalio ir įkando man į koją. Bet tereikėjo man veidu atsisukti ir žengti kelis žingsnius link jo, kai vilkas atsitraukė. Na, o kai aš atsitraukiau atgal, vilkas vėl agresyviai metėsi link manęs.
Natūralioj aplinkoj, kur vilkai turėtų bijoti žmonių, gali susidaryti tokia situacija, kada vaikas (vilkai beveik jų nebijo), pamatęs plėšrūną, išsigąs ir puls bėgti. Šiuo atveju pasyvus – gynybinis blokas nusilps arba visiškai dings, ir vilkas, ypač jei jis agresyvus, be abejonės gali pulti vaiką. O jei dar yra badas ar būtinybė vadoje esantiems vilkiukams sumedžioti ėdesio, ši agresijos reakcija gali tik sustiprėti. Tad galimybė žmonių užpuolimui, o ypač vaikų, turi būti pilnai įvertinta kaip realus pavojus gyvybei.
Visi aukščiau išsakyti teiginiai reikalingi tam, kad būtų galima peržiūrėti vilkų, laikomų voljere, išreikštų gynybinių reakcijų atsiradimą. Bet tai, kaip bebūtų gaila, sutampa su tais faktais , kurie fiksuojami realiose sąlygose, kuomet laukiniai žvėrys susiduria su vietos gyventojais. Dabartiniu metu, mes tikrai negalime užmerkti akių prieš sveikų Eurazijos vilkų antpuolius prieš žmones. Laimė, tai reti atvejai, bet jie realūs. Tuo labiau, visa aplinkybių medžiaga, paremta dokumentiniais duomenimis, apie vilkų išpuolius prieš žmones. M.A Pavlovas (1965).
Tiksli analizė privertė padaryti išvadą, kad dažniausiai vilkų aukomis tampa vaikai. Puola seni vilkai, praradę dalį dantų, ar nudilus dantims mechaniškai, pvz. besilaisvinant iš kilpų. Žmonių užpuolimai pagrinde vyksta tuo periodu, kada kiti maitinimosi šaltiniai yra sumenkę.
Geras ekologijos ir vilkų elgesio natūraliose sąlygose žinovas V.Kozlovas (1968) taip pat aiškiai nurodė, jog vilkai vengia žmogaus, ir kaip taisyklė jo nepuola, bet retais atvejais pasitaikančios išimtys egzistuoja! Pasiutę vilkai žmogų puola! Šis autorius nurodo į tai, jog priežastys, iššaukiančios šiuos atvejus, nėra galutinai išnagrinėtos. Kaip galimybę sveikiems vilkams pulti žmogų nurodo ir M.Zverevas (1980).
Mes galvojame, jog nagrinėta refleksinė – gynyba bei grobuoniško elgesio mechanizmo analizė ir paaiškina šiuos atvejus. Ryškiai išreikštos agresijos ir silpnai išreikštos baimės kombinacija plėšrūnui sutikus vaiką, pilnai gali iššaukti užpuolimą.
Aš kalbėjau apie galimybę vilkui užpulti vaiką, kaip apie labiausiai tinkamą objektą. Bet, esant stipriai išreikštai agresijai prieš silpną baimės jausmą, natūraliomis sąlygomis, galimas ir suaugusio žmogaus užpuolimas, ypač jei žmogus parodys, kad bijo. Aš, peržiūrėjęs klausimą apie galimybę būti užpultam sveiko vilko, darau išvadą apie potencialų užpuolimo pavojų. Be to, pasiutę vilkai, esantys ligos pike,yra nuolatinė ir baisi grėsmė žmonėms. Be to akivaizdaus nuostolio, kurį vilkai padaro žemės ūkyje, mes privalome ir gyventojus apsaugoti nuo vilkų grėsmės. Nesvarbu, pasiutę ar sveiki, jie kelia realią grėsmę žmogui. Nesvarbu, kad grėsmės atvejai reti, bet jei bent minimali grėsmė egzistuoja, turime imtis visų priemonių jai pašalinti. Ir vienintelė išvada, kas būtina tokiu atveju padaryti – tai vilkų, ypač esančių žmogaus kaimynystėje, skaičiaus mažinimas, o ne pilnas išnaikinimas.
Juk lokys, užmušantis naminius gyvulius ir kartkartėm puolantis žmones, nėra įvardintas plėšrūnu, kurį reiktų visiškai išnaikinti. Priešingai, yra daug draudimų jo medžioklėje. O tigrai, sukeliantys žmogui ir naminiams gyvuliams akivaizdų pavojų, taip pat yra stipriai saugomi.
Vilkai, be to, kad neša žalą žemės ūkiui ir yra realiai pavojingi žmonėms, yra naudingi kanopinių žvėrių populiacijose.( D.I. Bibikovas ir K. P. Filonovas 1980). Todėl aš sutinku su šių autorių nuomonėmis dėl būtinybės reguliuoti vilkų skaičių, netgi draustiniuose, vykdant griežtą mokslinę kontrolę.
Kas liečia draustinio teritoriją, tai kiekviename gamtos – ekonominiame vienete, turi būti specialus priėjimas. Be abejo, tankiai apgyvendintuose rajonuose, su išvystytu žemės ūkiu, vilkų skaičius turi būti sumažintas iki minimumo.
Kita vertus, retai apgyvendintuose rajonuose, kur nėra intensyvios gyvulininkystės ir yra nemažos kanopinių gyvūnų populiacijos, vargu ar reikalinga vilkų skaičiaus mažinimas. Jie, retindami kanopinius žvėris, vykdo natūralią atranką.
Taigi „vilko problema” turi būti sprendžiama kiekvienu atveju atskirai, pritaikyta būtent tam rajonui. O atsiradus signalams apie vilkų užpultus žmones ar tik bandymus pulti, nedelsiant turi būti imamasi priemonių, lygiai taip pat, kaip esant lokių ar tigrų žmogėdrų išpuoliams.
Baigiant, būtina dar kartą pabrėžti, kokia yra plastiška vilkų elgsena. Pagrindas tame plastiškume, žiūrint iš mūsų pusės, yra tai, kad čia slypi du, labai gerai subalansuoti mechanizmai. Iš vienos pusės, gynybinė vilkų elgesio sistema, jų pasyvus – gynybinis refleksas, kuris ir sudaro pagrindą tame didžiuliame atsargume, kuris taip būdingas vilkams. Šis mechanizmas, kartu su ypatingai išvystytu orientyriniu refleksu, sąlygoja vilkų baimę visokioms naujienoms jų gyvenamojoj aplinkoje, kas vilkams leidžia išlikti, nes padeda išvengti įvairių gaudymo spąstų, ginklų, tuo apsunkindamas šių plėšrūnų medžioklę…
Lietuvoje sparčiai daugėjant vilkų ir kiekvieną dieną gaunant vis naujus pranešimus apie jų išskerdžiamus naminius gyvulius, ne ką geresnė padėtis susiklosčiusi ir kaimyninėse šalyse. Kaip skelbia Lenkijos naujienų tinklalapis, rugsėjo pradžioje vilkas užpuolė iš bokštelio lipantį medžiotoją. Laimei, šį kartą viskas baigėsi laimingai.
Viename Lenkijos kaimelyje bokštelyje buvęs medžiotojas apie 21 val. bandė iš jo išlipti, kai jam belipant netikėtai už jo rankos sugriebė vilkas. Tačiau, kadangi medžiotojas buvo apsivilkęs storą striukę, vilkui nepavyko pagriebti už vyriškio rankos ir jo parversti ant žemės. Medžiotojas staigiai sugrįžo atgal į savo bokštelį. Tuomet vilkas atsitraukė nuo bokštelio ir nubėgo tolyn.
Vyras, bijodamas vėl leistis žemės, pagalbos paprašė draugo, kad šis privažiuotų prie jo bokštelio ir jį paimtų. Prieš atvykstant jo bičiuliui, medžiotojas dar spėjo pamatyti vilkų gaują, kurią sudarė aštuoni vilkai.
Facebook’e yra susikūrusi grupė, kurie renka peticiją prieš vilkų veisimą Lietuvoje. Grupėje kone kiekvieną dieną yra patalpinamos nuotraukos ir pranešimai apie vilkų išpjaunamus naminius gyvulius. Vilkai nesibodi užklysti net ir į gyventojų kiemus ir juose išskersti besiganačias aveles ar kitus netoliese esančius gyvulius. Stebint tokias nevaldomas vilkų atakas ir spartų jų veisimąsi lieka tik laiko klausimas, kada išgirsime apie užpultus žmones.
Medžioklės bei visi kiti medžiotojų renginiai (parodos, varžybos ir kt.) prasideda medžiotojų rikiuotėmis. Ženklas išsirikiuoti pagal medžioklės vadovo komandą duodamas rago signalu „Susirinkti“. medžioklės vadovas ant kairės rankos ryši raištį su užrašo „Medžioklės vadovas“. Medžiotojai rikiuojasi viena arba dviem eilėmis. Prieš juos išsirikiuoja pagalbininkai. Priekyje stovi varovų vadovų, už jo – šunų vedliai su šunimis, varovai ir kiti pagalbininkai. Varovai privalo dėvėti ryškios spalvos liemenes (spalv. įklyja). Varovų disciplinai palaikyti ant liemenių segami ryškūs numeriai. Vykstant komercinėms bei reprezentacinėms medžioklėms, varovai pagal numerius skiriami atskiriems medžiotojams ir būna jų pagalbininkai. Kairiajame flange tarp medžiotojų ir varovų stovi medžioklės vadovas ir kiti oficialūs atstovai (miškų urėdijos, draugijos ir pan.) bei trimitininkai. Kai trimitininkų yra daug, jie gali stovėti ir dešinėje pusėje.
Medžiotojams išsirikiavus, grojamas signalas „Pasisveikinimas“. Tada medžioklės vadovas raportuoja oficialiam atstovui, kad medžiotojai išrikiuoti, ir suteikia jam žodį. po atstovo kalbos medžioklės vadovas informuoja medžiotojus apie medžioklės tvarką (kas ir kiek bus medžiojama, varymų tvarką bei kitus ypatumus), primena saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus, parodo medžioklėje dalyvaujančius šunis, Jei medžiotojai vietas linijoje pasirinko visai medžioklės dienai, tai medžioklės vadovas išdalija specialiai paruoštas korteles. Po to skamba signalas „Medžioklės pradžia“, ir vykstama į pirmąjį varymą. Kiekvieno varymo pradžią skelbia signalas „Varymo pradžia“, o pabaigą – „Varymo pabaiga“. Prireikus duodamas vienas ar kitas signalas. Labai svarbus signalas „Varovai priartėjo“, nes jam nuskambėjus, draudžiama šauti į varovų pusę. Medžiotojai gali būti išrikiuoti ir medžioklės metu, jei įvyksta grubūs saugaus elgesio, medžioklės tvarkos pažeidimai ar medžioklės vadovas nori suteikti papildomos informacijos. Pietūs skelbia signalas „Valgyti“.
Medžioklė baigiasi laimikio suguldymu – ritualu, kurio metu medžiotojai atiduoda paskutinę pagarbą sumedžiotiems gyvūnams. Jis vyksta po kolektyvinės medžioklės. Gyvūnai suguldomi lygioje keturkampėje aikštelėje (17.5 pav.). Aikštelės pakraščiai apdengiami eglės ar pušies šakelėmis, o kampuose sukuriami laužai. Kai medžiojama tik smulkioji fauna, ypač laukuose, paprastai šakelių nededama, o aikštelės kampuose pastatomi fakelai. Iš šakelių bei kitų žalumynų gali būti išdėstyti šūkiai „Tegyvuoja medžioklė“ ir pan. Pagrindinis laužas kraunamas šiek tiek atokiau. Aikštelėje gyvūnai guldomi ant dešinio šono pagal rūšis , vertę bei stambumą. Guldomi eilėmis tokia tvarka: pirmiausia – „vilna“ – briedžiai, elniai, danieliai, muflonai, šernai, stirnos; paskui – „kailis“ – vilkai, lūšys, barsukai, lapės, mangutai, kiaunės; tada – „ausys“ – kiškiai ir galiausiai „plunksnos“ – fazanai, žąsys, kurapkos, antys, perkūno oželiai, laukiai, karveliai. Kanopinių žvėrių tos pačios rūšies pirmiausiai guldomi patinai, po to patelės ir galiausiai jaunikliai. Patinai guldomi eilės tvarka pagal ragų, ilčių dydį, o patelės bei jaunikliai – pagal stambumą. Guldant kiškius bei paukščius, kas dešimtas tos rūšies gyvūnas per trečdalį-pusę kūno ilgio pastumiamas iš eilės į priekį. (17.6 pav.). Guldomus bei suguldytus gyvūnus peržengti neetiška. Ant kanopinių žvėrių dedamos šūvio bei paskutinio kąsnio šakelės.Skamba signalai „Visiems susirinkti“ ir „Medžioklės laimikis išguldytas“. Šiam signalui nuskambėjus, neetiška įeiti į guldymo aikštelę. Uždegami laužai. Medžiotojai išsirikiuoja šalia žvėrių galvų, prieš juos, kitoje aikštelės pusėje – šunų vedliai, varovai, kiti medžiotojų pagalbininkai, kairėje pusėje medžioklės vadovas, trimitininkai bei kiti oficialūs asmenys. Kai trimitininkų yra daug, jie gali stovėti dešinėje pusėje. Medžioklės vadovas apibendrina medžioklę, pasveikina medžiotojus su laimikiu. Paskui gali kalbėti oficialūs asmenys. yra skelbiami bei specialiais medaliais apdovanojami medžioklės karalius, taikliausias šaulys, medžioklės džentelmenas ir kt. Kai organizuojamos jubiliejinės, proginės medžioklės, atminimo medaliais apdovanojami visi medžiotojai. Vėliau pagal medžioklės vadovo komandą kiekvienai sumedžiotai gyvūnų rūšiai sugrojami pagerbimo signalai. Jiems skambant medžiotojai nusiima kepures. Atsakomąjį žodį taria medžiotojų atstovas; jis padėkoja medžioklės vadovui ir varovams už medžioklę. Kaip pagarbos ženklą medžiotojai sušunka tris kartus „valio“. Jiems tuo pačiu metu atsako varovai. Galiausiai skamba „Medžioklės pabaiga“ ir „Halali“. Medžioklę laikoma baigta.
Dažnai prie laužo ar kitur vyksta medžiotojų vakarienė, vadinama „Paskutiniu varymu“ ar „Dubenėlio varymu“. Paprastai šios vakarienės metu patiekiami toje medžioklėje sumedžiotų kanopinių žvėrių subproduktų patiekalai.
Medžiotojų krikštas – senas medžiotojų paprotys priimant jauną medžiotoją į savo gretas. Ši ceremonija vyksta jaunam medžiotojui nukovus pirmą stambų žvėrį. Seniausias medžiotojas ar medžioklės vadovas, pamirkęs medžioklinį peilį nušauto žvėries kraujyje, brėžia kryžiaus ženklą jaunojo medžiotojo, priklaupusio ant vieno kelio, kaktoje, paskui tris kartus suduoda peilio plokštuma per petį sakydamas: „Įšventinu tave į medžiotojus.
Pagal: Navasaitis A. ir Pėtelis K. „Medžioklė“.
Neseniai buvo skelbta, jog Bukonių seniūnijoje siaučia maždaug šešių vilkų gauja, tačiau šios nakties įvykiai šokiruoja. Vilkų gauja praplėtė medžioklės teritoriją ir šią naktį surengė „puotą“ tiesiog Bukoniškių namų kiemuose, apie 15 metrų nuo gyvenamojo namo.
Baiminamasi dėl žmonių saugumo
Bukonių seniūnijos, Petrašiūnų kaimo gyventoja Jurgita, pasakodama šios nakties košmarą sunkiai tramdo jaudulį. Nors naktį nesigirdėjo, kad lotų šunys, tačiau nerimas sukaustė jau visą gyvenvietę.
„Naktį nesigirdėjo šunų lojimo, o ryte pamatėm, kad aptvare nėra avių. Pradėjom ieškoti ir radom patį didžiausią avį papjautą, dvi apdraskytos – leisgyvės ir dvi dingusios. Didžiausią nerimą kelia tai, kad avinas papjautas ne kažkur laukuose ar pamiškėje, o tiesiog kieme. Kas būtų buvę, jei tuo momentu būtų į kiemą išėjęs žmogus? Kaimynė triukšmą kieme girdėjo apie 3 val. nakties, bet laimei, kad nėjo į lauką. Matyt tuomet vilkai ir „puotavo“.
Nuo vilkų išpuolių kenčia ne tik Bukonių teritorija, bet ir visa Lietuva. Internete sukurta grupė „Stop vilkų veisimui“, kas seka šios grupės įrašus, žino, kad šiemet Lietuvoje vilkų pjovimai kartojasi masiškai. Kiekvieną dieną vis nauji įrašai, kad pjaunami kanopiniai galvijai. Jei vilkų Lietuvoje turėtų būti apie 130, tai neoficialiais duomenimis jų pagausėjo iki 1000 ir prognozuojama, kad tokie vilkų išpuoliai žiemą dar labiau suaktyvės. Nejau mūsų valdžia laukia, kol vilkai pradės draskyti žmones?“, – su nerimu retoriškai klausė Jurgita.
Jurgita žada, kad avys naktimis bus laikomos tvarte, ganytis leis tik dienos metu ir tikisi, kad plėšrūnai nebus tokie išdrąsėję pulti dienos metu.
Seniūnija perspėja gyventojus
Vien tik per šį rugsėjo mėnesį gyventojai informavo Bukonių seniūniją apie penkis vilkų išpuolius. Nukentėjo jau Vaivadiškių, Karaliūnų, Liepių, Bukonių, o šią naktį ir Petrašiūnų gyventojai.
„Šį mėnesį mus informavo jau apie penkis vilkų išpuolius. Vieni gyventojai apie tai praneša, kiti nutyli, tačiau didžiausią nerimą kelią, kad vilkai ateina į namų kiemus. Tai rodo, kad jau laikas imtis veiksmų, kad vilkai gyventų savo miško teritorijoje, kad nekeltų pavojaus gyventojams. Plėšrūnai drąsėja – reikia imtis veiksmų, sureguliuoti jų populiaciją ir šiuos veiksmus turėtų atlikti šių sričių specialistai. Aplinkosauga, medžiotojai, įstatymų leidėjai – nelikite abejingi, priimkite sprendimus.
Savo ruožtu kviečiu gyventojus saugoti savo, ypač smulkesnius, kanopinius galvijus. Kviečiu medžiotojus atkreipti dėmesį į šios nakties įvykius. Seniūnija papildomai išplatins gyventojams informaciją apie gręsiantį vilkų išpuolių pavojų. Mano žiniomis, šiuo metu vilkai moko savo vilkiukus medžioti, tad labai didelė tikimybė, kad vilkai vis dažniau užsuks į žmonių namų kiemus, kur avis ar ožkas pagauti ir sudraskyti yra lengviau, nei stirną laukuose“, – sakė Bukonių seniūnas Artūras Narkevičius.
Ministerija jau siūlo padvigubinti vilkų medžioklės limitą
Žemės ūkio ministerija siekia, kad vilkų būtų sumedžiojama du kartus daugiau, o ūkininkų patirtų nuostolių kompensavimo tvarka – tobulinama.
Palyginus 2015 m. su 2017 m., papjautų gyvulių skaičius išaugo 28 proc. Žemės ūkio ministerija siekia, kad vilkų būtų galima sumedžioti du kartus daugiau negu dabar. „Ūkininkai imasi visų įmanomų priemonių, tačiau jos gaujomis plėšikaujančių vilkų nesulaiko. Šie plėšrūnai vadinami miško sanitarais, bet jie jau tampa vis aktyvesni sveikų ūkio gyvūnų „gydytojai“. Kiekviena gyvūnų rūšis turi teisę gyventi, tačiau ne kitos rūšies sąskaita“, – situaciją apibūdina žemės ūkio ministras Giedrius Surplys.
Į Žemės ūkio ministeriją plaukia nusiskundimai iš skirtingų Lietuvos rajonų ūkininkų dėl vilkų daromos žalos naminiams gyvūnams. VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis per 2015 metus Lietuvoje laukiniai gyvūnai papjovė 1323 ūkinius gyvūnus, 2016 m. – 1453, 2017 m. – 1845. Šie metai toli gražu dar nesibaigė, o šalies ūkiai jau neteko 1135 gyvūnų: 932 avių, 167 galvijų, 36 ožkų.
Ūkininkai stengiasi saugoti savo gyvulius: stato apsaugines tvoras, nušienauja žolę, bet tai nepadeda – vilkai vis tiek užpuola avis ar kitus gyvulius, jų augintojai patiria tūkstantinę žalą, o valstybė turi nuolat mokėti kompensacijas.
Šį trečiadienį Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdyje vilkų medžioklės limito klausimas bus svarstomas kaip prioritetinis.
ŽŪM keičia ir bendrą Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų metodiką dėl medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams, ūkiniams gyvūnams ir miškui apskaičiavimo. Šią nuostolių kompensavimo tvarką norima išdėstyti detaliau, atsižvelgiant į ūkio pobūdį. „Iki šiol už vilkų sudraskytą veislinį ar neveislinį ūkinį gyvūną buvo mokama vienodai. Manome, kad veislinių gyvūnų augintojas turi gauti didesnę kompensaciją“, – sako ministras G. Surplys.
„Baltijos vilko“ atstovai manipuliuoja žmonių emocijomis skelbdami trijų metų senumo apskaitos duomenis ir gąsdindami, kad ūkininkai ir medžiotojai nori išnaikinti vilkus. Tai yra bjaurus melas!!! Mes pasisakome tik už protingą populiacijos kontrolę, kad būtų stabdomas spartus vilkų skaičiaus augimas.
Dar vienas platinamas melas – kad dėl iškirstų miškų ir neva dėl iššaudytų žvėrių vilkai neturi kur gyventi ir kuo maitintis. Yra atvirkščiai – dėl didėjančio kirtaviečių ploto gausėja kanopinių populiacijos, nes atželiančiose kirtavietėse stirnoms, elniams gausu maisto: medelių ūglių ir žolės. Vilkai gyvena ir veisiasi ne ten, kur yra slėptuvės, o ten, kur yra maisto, be to, natūralių priešų Lietuvoje jie neturi.
Pagal šiais metais vykdytą, aplinkos apsaugos ministerijos užsakytą ir naujais metodais pagrįstą vilkų apskaitą, suskaičiuota, kad Lietuvoje yra ne mažiau kaip 900 vilkų. Šį didelį skaičių patvirtina dažnai, net dienos metu matomi vilkai, išpuoliai vietovėse, kur jų nebuvo jau nuo pokario laikų. Vilkai kaimo gyventojo kieme, gyvenvietėse, vilkai, dienomis ir naktimis pjaunantys gyvulius, vilkai prie dirbančių traktorių, vilkai, nešantys iš būdų šunis. Vilkai visur, tik ne miške, pamiršę savo natūralią sanitarų paskirtį – reguliuoti ekosistemą.
Kaimo žmonės gyvena baimėje ne tik dėl draskomų gyvulių, šunų bet ir dėl savo vaikų. „Baltijos vilko“ siūlomos gyvulių apsaugos priemonės yra neveiksmingos, niekinės, techniškai sunkiai įgyvendinamos. Yra ūkininkų, kurie bandė taikyti rekomenduojamas apsaugas, tačiau vilkai jas įveikė, išpjovė gyvulius.
Aplinkos apsaugos ministerija, atsižvelgusi į mokslininkų skaičiavimus ir rekomendacijas, priėmė sprendimą didinti vilkų medžioklės kvotą iki 110 vilkų. Manome, kad turi būti atsižvelgta į medžioklės sezono trukmę bei vilkų sumedžiojimo limitas tūrėtų būti didinamas ne mažiau kaip iki 180 individų.
Norime atkreipti dėmesį, kad mūsų kaimynai Latviai per sezoną medžioja apie 400 vilkų, Baltarusiai apie 1000 vilkų ir vis vien tose šalyse gyvena didelė vilkų populiacija.
Laidoje „Tauro ragas” išgirsite naujo medžioklės įstatymo išaiškinimus, taip pat sužinosite naujienas ir nuomones dėl vilkų skaičiavimo metodikos ir jų populiacijos.
Kai komentuojama vilkų žala, nuo kaimo nutolusių žmonių komentaruose nuskambantys patys dažniausi priekaištai ir patarimai yra apie gyvulių suvedimą nakčiai į tvartus arba pasiūloma apsitverti ganyklas tvoromis, arba įsigyti apsauginius šunis. Ūkininkai kaltinami aplaidumu, tinginyste, nes, anot sofos specialistų, tie vedimai į tvartą ir tos tvoros yra vieni niekai, ir tik dėl tingėjimo nepraktikuojama. Na, kaip kambarinį šunelį išvest pasivaikščioti ar 7 aru kiemą apsitvert. Ir tai suprantama, nes miesto žmogus kaimo specifika ir ritmu negyvena. Bet pamokyt ūkininkus vis tiek noras kyla. Čia gal tautinis bruožas… Nesigilinsim.
Ką norėčiau pabrėžti, tai kad principinis klausimas čia būtų – o kam tuos gyvulius tampyt kasdien ir uždarinėt į patalpas pačiu ganymo sezono metu? Dėl to, kad kažkam, atitrūkusiam nuo realybės, yra nesveikas noras veist vilkus? Juk žolėdžiui gyvuliui skirta pievos, ne patalpos, o naktimis vyksta pats tas ramus ganymasis, kai atvėsta oras ir nustoja įkyriai gelt kraujasiurbiai vabzdžiai.
Gyvuliui būtina laisvai judėti, kvėpuoti grynu oru, džiaugtis saule, nes tokio gyvulio savijauta bus pati geriausia ir jis jam skirtą ilgesnį ar trumpesnį gyvenimą bent jau nugyvens kaip įmanoma geriau. O ir pienas, mėsa bus maistas, o ne nuodas. Visi norim gyvent ir maitintis sveikai, taigi labai svarbu ne tik maisto kelias iki stalo, bet ir kaip auga tas maistas. O štai čia pagrindas, kaip ūkinis gyvulys šeriamas ir laikomas. Pakanka jau kompleksų, kuriuose uždaros laikomos kenčia vištos dedeklės, kailiniai gyvūnai… Tai, vilkų saugotojų ramybei, dar imkim ir uždarykim į patalpas visą gyvulininkystę? Ar nelaimingų gyvūnų produkcija gali teikt sveikatą vartotojui? Aš žinau, kad ne. Be saulės augusio, nelaimingo gyvulio mėsa gali pasiūlyt tik onkologiją jos vartotojui, ne daugiau. Taigi, tie raginimai uždaryt į tvartus yra ne tik kultūros, bet ir žinių stoka…
Bet tiek to, imkim ir pasvarstykim šių siūlymų realumą. Taigi noriu šiek tiek išsamiau paaiškinti apie tokių priemonių realaus įgyvendinimo galimybę.
Tvartai
Paveikslėlyje matote pažymėtą galimą situaciją 1 – ūkininko sodyba, 2 – ganykla, kurioje ganosi gyvuliai.
Jau ne tie laikai, kuriuos nostalgiškai prisimena kai kurie komentatoriai – „o mano močiutė vesdavo į tvartą…“ Ir aplamai, tiesa sakant, šis teiginys abejotinas, galbūt buvo kur vedama, bet retai. Ilgą laiką žmonės gyveno be vilkų baimės. Nei aš, nei įvairiose vietovėse gyvenantys pažįstami neatmena jokių vedimų į tvartus… Dabar ir gyvulių ne 1-3 augina, ir ūkininkų žemė ne tik aplink sodybas, bet išsibarsčiusi net po kelis kaimus. Atstumai gali būti skaičiuojami kilometrais. Neįmanoma didelius atstumus kasdien vedžioti net keleto gyvulių, tai galima tik tiems, kurių ganyklos aplink sodybas. Daugelis ūkininkų turi ne pora, o žymiai daugiau gyvulių – keliolika, keliasdešimt ir net šimtus.
Du kartus per parą vaikyti gyvulius tokius atstumus yra neįmanoma. Genami gyvuliai ištryps kaimynų laukus, javus ir daržus. Genant žvyrkeliais susižalos kanopas ir užterš išmatomis visą kelią. O kur dar tie atvejai, kai reikia perginti per respublikinės reikšmės kelią – negi du kartus paroje tuose keliuose bus stabdomas eismas, galbūt kas keletą kilometrų?
Kitas niuansas – vasarą į tvartą suginus daug gyvulių, jame bus labai tvanku. Net atidarius langus, duris vėdinimo nepakaks. Tai gyvulių kankinimas ir palankios sąlygos plisti įvairiems ligų užkratams. O kur dar papildomas darbas – gyvulių varymas, žolės pjovimas, šėrimas, mėžimas, nuo žolės skystu mėšlu išsiterliojusių gyvulių valymas.
Ganykliniu laikotarpiu gyvulininkyste užsiimantys ūkininkai be visų šių darbų dar aria, sėja, tręšia, purškia, kulia javus, ruošia pašarus žiemai, remontuoja darbymetyje gendančią techniką ir t.t. Ūkininkai ne robotai, jie negali dirbti visą parą, nors ir tiek valandų neužtektų.
Už parduotą produkciją mokamos mažiausios Europoje supirkimo kainos, mažiausios išmokos, tad samdytis papildomus darbininkus tiesiog nėra už ką, ypač kai dauguma ūkių yra nedideli-vidutiniai šeimų ūkiai.
Avininkystės ūkiai turi tvartus, kurie paskaičiuoti tik motininei bandai, nes visas prieauglis rudenį parduodamas. Taigi, vasaros metu visa banda su prieaugliu į tvartą tiesiog netilps. O jeigu ir tilptų, tai avims ypač kenksmingas drėgnas ir tvankus oras, jas nuo to pradės pulti įvairios ligos.
Tvoros
Matot paveikslėlį, kaip atrodo eilinio kaimo suskirstymas sklypais. Įsivaizduokit, kad tai tvoros. Jau nekalbant apie tai, kad vilkai gali peršokti 2m. anksčio tvorą.
Gali prasikasti pro apačia, tad visos tos tvoros dar turėtų būti su metro gylio betoniniais pamatais. Realu? Gal tik tuo, kad pasistengus perpjautume kiniečius – kinų siena, palyginus su tokia gausiai tvoruota Lietuva, atrodytų vieni niekai…
Baltijos vilko atstovų komentaruose išlindo teiginys, kad, gi ne visa dirbama žemė yra pievos. O apie sėjomainą esate ką nors girdėję? Kas kelis metus žemės ūkio kultūros yra kaitaliojamos, javų laukai užsėjami pievomis, o pievos suariamos ir pasėjami javai. Tad gyvulininkystės ūkiuose visos žemės turėtų būti aptvertos. O tai dar vienas didelis trūkumas, nes tvoros trukdys žemės ūkio technikai.
Bet paliekam tvorų konstrukcijų niuansus ramybėje. Ar jūs žinote, kad visa laukinė fauna didžiąją paros dalį gyvena ir maitinasi ūkininkų laukuose – stirnos, kiškiai, briedžiai, stumbrai, šernai, lapės. Ką jie darytų, jei išėję iš miško atsimuštų į tokias tvoras? Tiesiog išnyktu, ar tai suprantate?
Ką darytų žolėdžiai ir plėšrūnai, jeigu negalėtų migruoti po Lietuvos ir ne tik teritorijas? Vyktų kraujomaiša ir rūšių išsigimimas, nykimas. Ir tai būtų auka, ant vienos rūšies, kuri yra plastiška, prisitaikanti ir nereikalauja papildomos apsaugos, aukuro! Man sveiku protu nesuvokiamas toks “mylėjimas” ir “saugojimas” , kai vienos rūšies vardan, nusispjaunama ant daug kitų, ne ką mažiau Lietuvai svarbių, rūšių. Kažkaip principas – vieni lygesnis už kitus, jau tampa Lietuvai būdingu.
Kilnojami aptvarai. Dabar Baltijos vilkas siūlo tvertis 1.20 aukščio plastikiniais kuoliukais ir 5 juostomis elektrinio piemens (vos paskelbus tekstą, atsiliepė ūkininkė, teigianti, kad į jos taip aptvertą ganyklą vilkas tiesiog įšoko). Vilkų išgąsdinti gyvuliai tokias tvoras tiesiog nusineš ir pasklis po laukus. Tai visiškai nepatikima priemonė. Nekalbant vėlgi apie papildomą darbą, kiek reikėtų „žaisti“ tveriant tokias tvoras, kai per vasarą reikia užtverti dešimtis ar šimtus hektarų. Ir praktiškai veltui viskas, nes tokia apsauga pačių gyvulių bus nugriauta, sulaužyta.
Kalbant apie stacionarius gardus suginti nakčiai. Tai įgyvendinama mažai kam. Nerealiausia – galvijų augintojams. Nes galvijai, dėl savo svorio, palijus ir nuo susikaupusio šlapimo, labai greitai išklampos visa gardo plotą ir stovės iki pilvų dumble. O tai – gyvulių kankinimas.
Šunys
Visų pirma, apsauginiai šunys ir jų naudojimo tradicijos klesti tuose Azijos regionuose, kuriuose yra mažai apgyvendinti plotai – stepės ir kalnai. Ir ne be reikalo. Nes šie šunys ne tik vilkams, bet ir žmonėms pavojingi. Alabajai, Kaukazo aviganiai – primityvios, labai teritorinės veislės. Jie labai savarankiški, patys įvertina, kas kelia pavojų ir kada pulti. Todėl pievoje palikti šie šunys bet kada gali nuspręsti, kad pro šoną einantis žmogus ar vaikas kelia pavojų jo saugomai bandai. Ir jų jokios tvoros nesulaikys. O kas nori ant savo sąžinės užsikrauti žmogaus suluošinimą ar net gyvybę, kas atsakys už pasekmes?
Siūlytojai, patarėjai dėl to galvos nesuka. Kai kas argumentuoja, kad turi tokios veislės šunį ir jis nėra agresyvus. Taip, pas mus šie šunys veisiami kaip ir visi kiti šunys, kaip sofiniai – parodiniai, jų agresija yra gesinama, tad dauguma yra ramesnio būdo. Azijoje apsauginiai bandų šunys veisiami visai kitaip. Patinai testuojami tarpusavio kovose. Vien jau ši sąlyga neįgyvendinama čia, pas mus, Europoje. Ir tokie šunys nebus taikūs pūkuoti meškinai, ramiai gulintys gyvulių bandoje.
Baltijos vilkas labai reklamuoja Podhalės aviganių veislę kaip tinkamiausią apsaugai. Specialistus, kinologus tai stulbina. Nes šie šunys visiškai netinkami apsaugai, jų net dantys nedideli. Tai tik ganymui tinkama veislė. Be to, po realių pjautynių, net jei šuo ir treniruotas ir vilkus pavyktų jam atbaidyt ar net gi mirtinai sužalot, šuniui be pasekmių toks nuotykis nepraeitų. Šuninių kąstinės žaizdos labai bjaurios – daug pūliavimų, reikalingas tolimesnis gydymas tiek chirurginis, tiek antibiotikai, kas yra šuns organizmui stresas, plius ir komplikacijų pasitaiko…
Nežinau, nesuprantu, kaip savo šunį galima būtų padaryti „patrankų mėsa”… Azijoje tai ten ką, užmušė vilkai vieną, tai kitas stos į jo vietą. Ir tai liūdi šeimininkai, nes vertina gyvybę. Kiek suprantu, mūsų šalis yra išvis nebe šunų pjautynių lygio laukinis kraštas. Net medžioklinių šunų naudojimas medžioklėse yra griežtai reglamentuojamas ir šunimis pjūdyti laukinius gyvūnus draudžiama, nors kokioje Argentinoje tai vis dar normalu kokiais 3-4 jų vietinių veislių šunimis užpjūdyt šerną. Iš tiesų, Aplinkos apsaugos ministerija turėtų drausti tokius siūlymus, kaip bandų saugojimas šunimis, nes čia gaunasi dvigubi standartai – medžioklėje, lauko bandymuose pjūdymas draudžiamas, o bandų saugojimas pjūdant leidžiamas? Tai kaip čia dabar?
Kaip bebūtų keista, šiuos patarimus apie tvoras, tvartus ir šunis dalina ne tik su žemės ūkiu nesusiję asmenys, bet ir Baltijos vilko atstovai. Nors jie tikriausiai puikiai žino, kad šios priemones ne tik sunkiai ar visai neįgyvendinamos, bet ir neveiksmingos. Visoje ES didėjant vilkų skaičiui didėja ir ūkininkų protestai. Niekur ir niekas neturi veiksmingos apsaugos. Baltijos vilkas iš principo negali sakyti, kad apsaugų veiksmingumas prastas, nes tuomet tektu pripažinti, kad vilkų medžioklė yra pateisinama.