Blog

Lietuvos teritorijoje 2018-2019 m. medžioklės sezono metu buvo sumedžioti 102 vilkai. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba skyrė finansavimą šių vilkų tyrimams. Laimėjus konkursą buvo pasirašyta sutartis su VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkais, kurie atliko 2018-2019 m. medžioklės sezono metu sumedžiotų vilkų genetinius, amžiaus nustatymo ir produktyvumo tyrimus.

Dauguma giminingus tėvus turėjusių vilkų sumedžiota Biržų – Kupiškio rajonuose ir rajonuose aplink Vilnių. Biržų – Kupiškio rajonuose taip pat rasta ir visiškai negiminiškus tėvus turėjusių individų, todėl šių populiacijų tėvų giminiškumo vidurkis nebuvo išsiskiriantis. Rajonuose aplink Vilnių galimi antropogeniniai barjerai vilkų migracijai, lemiantys uždaresnes poravimosi grupes.

2 pav. Retų genų formų geografinis pasiskirstymas Lietuvoje. Taškai žymi vilkų sumedžiojimo vietas 2018–2019 m., kurių dydis yra proporcingas to individo retų genų formų skaičiui. Pvz., jei individas turi 5–7 retas genų formas, tai apie 1/3 jo visų genų formų yra retos ir jis ar jo tėvai yra migrantai iš tolesnio genofondo populiacijos. Tokie individai žemėlapyje pažymėti raudonai.

Kitas svarbus vilko (individo lygmenyje) genetinės įvairovės rodiklis yra individo retų genų formų skaičius (2 pav.). Genetinis tyrimas parodė didesnę retų genų formų koncentraciją rytinėje Lietuvos dalyje. Tačiau nemažai jų rasta ir Šilalės populiacijoje. Mažiausiai retų genų formų turėjo Suvalkijoje sumedžioti vilkai. Retų genų formų dažnis pas patinus buvo ženkliai didesnis nei pas pateles. Tai rodo, kad toliau migruojantys patinai yra svarbesni retų genų formų platintojai nei patelės. Pagal patinų retų genų formų išsidėstymą galima prielaida, kad vilkų migracija iš Rytų stipriau vyksta per Latvijos sieną nei per Baltarusijos sieną ir eina žemyn iki Nemuno, kur sukasi jūros link ir plinta Žemaitijoje. Alternatyviai į Žemaitiją migrantai gali patekti tiesiogiai iš Latvijos. Šioms prielaidoms testuoti reikia didesnių imčių Žemaitijos teritorijoje. Pavyzdžiui būtų įdomu išsiaiškinti, kokie yra migracijos keliai ir kodėl jie yra būtent tokie.

Šio genetinio tyrimo rezultatai rodo, kad nėra reikšmingų barjerų tarp regionų genų migracijai, o vilkų populiacijos genetinė struktūra Lietuvos mastu yra gana vienoda.

Gauti populiacijų skirtumai tikėtina yra stipriau lemiami migracijos pobūdžio (iš kur eina genų srautas) ir demografinės vilkų gaujų (šeimų grupių) teritorinės struktūros. Skirtingose Nemuno pusėse sumedžiotų vilkų genetinis panašumas rodo, kad Nemunas nėra rimtas barjeras vilkų migracijai.

Kitos genetinės analizės metu gautas grupių pasiskirstymo populiacijose žemėlapis tik patvirtino geografinių populiacijų genetinį panašumą Lietuvoje ir sub-populiacijų struktūros nebuvimą, t.y. Lietuvoje gyvenantys vilkai nesudaro geografiškai koncertuotų uždarų grupių. Matyti kad patinų populiacija yra genetiškai įvairesnė nei patelių populiacija (tikėtina dėl silpnesnės migracijos).

Programiškai analizuojant bendrą šunų – vilkų imtį (99 vilkų ir 18 šunų) pagal DNR duomenis gautos 2 grupės. Į pirmą genetinę grupę pateko visi 99 vilkai, o į antrą grupę – visi 18 šunų (3 pav.). Tačiau priskyrimo tikimybės vienai iš dvejų grupių buvo nevienodos – nedidelė dalis vilkų individų turėjo genetines asociacijas su šunų populiacija, kurios rodo genetinį panašumą su šunimis. Didesnės nei 50 proc. tikimybės rodo tėvų ar senelių kartų hibridizacijos atvejus (mūsų tyrime tokių nerasta), o mažesnės nei 50 proc. – prosenelių ir senesnių kartų hibridizacijos atvejus. Mūsų tirtoje vilkų populiacijoje priskyrimo prie šunų grupės tikimybės buvo žemos (nesiekė 10 proc.), išskyrus kelis atvejus, kur 6 iš 99 individų turėjo tikimybes nuo 10 proc. iki 17 proc. ir tikėtina yra turėję genetinių ryšių su šunimis senesnėse nei senelių kartose (4 patinai, 2 patelės). Mažas populiacijos dydis gali lemti didesnį hibridizacijos intensyvumą su kitomis rūšimis, jei savos rūšies porų skaičius mažas. Žinant, kad Lietuvoje vilkų populiacijos ženklus sumažėjimas vyko apie 1970 m., hibridizacijos su šunis genetiniai pėdsakai turėtų palikti panašius genetinės tikimybės dydžius, kaip gauti mūsų tyrime.

3 pav. 99 vilkų ir 18 šunų individų priskyrimo vienam iš dviejų genetinių grupių tikimybės pagal DNR tyrimo rezultatus: vilkams būdinga 1 grupė (geltona kairėje), o šunims – 2 grupė (raudona dešinėje). Kiekvienas stulpelis yra atskiras individas.

Palyginimui paimti hibridizacijos intensyvumo rezultatai Čekijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje, kur vilkų priskyrimo šunų grupei tikimybes neviršijo 15 proc., Ispanijos Iberijos dalyje apie 4 proc. tirtų individų turėjo introgresijos su šunis apie 10-12 proc. tikimybes.

Kitas svarbus rezultatas yra tai, kad vilkų individų tikimybės hibridizacijai su šunimis geografiškai koncentruojasi šiaurės rytinėje Lietuvoje, Biržų-Kupiškio-Utenos-Ignalinos rajonuose. Net trys didžiausias priskyrimo šunų klasteriui tikimybes turintys vilko individai rasti netoli vienas kito rytinėje Utenos – Ignalinos rajonų dalyje ir Kupiškio rajone.

Atliekant sumedžiotų vilkų genetinius tyrimus buvo nustatyta ir keletas gėdingų atvejų. Išaiškinti keli atvejai, kai sumedžiojus vilko patelę, medžiotojas deklaravo, jog sumedžiotas patinas. Taip pat atliekant genetinius tyrimus nustatyti keli vilkų klonai. Tai reiškia, kad medžiotojai pasidalino vieno vilko mėsa ir tyrėjams perdavė kaip dviejų vilkų mėginius.

Ištyrus sumedžiotų vilkų apatinius iltinius dantis, nustatyta, kad net 61,4 proc. individų sudarė 5-9 mėn. jaunikliai. Palyginimui Latvijoje tarp sumedžiotų vilkų pirmamečiai jaunikliai per pastaruosius penkis medžioklės sezonus sudarė 45-60,6 proc. nuo visų sumedžiotų vilkų. Estijoje šis skaičius svyravo nuo 37 proc. iki 67 proc. arba vidutiniškai 56 proc.

Antramečiai jaunikliai sudarė vos 6,9 proc. nuo visų per pastarąjį sezoną Lietuvos teritorijoje sumedžiotų vilkų. Vyresnių amžiaus grupių sumedžiotų vilkų kiekis svyravo nuo 1 (1 proc.) iki 7 (6,9 proc.) individų kiekvienoje amžiaus grupėje. Vyriausias sumedžiotas vilkas (patelė) ėjo dešimtus metus. Palyginimui Latvijoje 20172018 m. medžioklės sezono metu buvo sumedžioti du dešimtus metus ėję patinai (tyrimo imtis buvo 102 vilkai), o ankstesniais metais vyriausių individų amžius siekdavo 6-8 metus. Lenkijoje XX a. 9 dešimtmetyje vyriausi sumedžioti vilkai tebuvo tik 5 metų. Mokslininkai to priežastimi laikė populiacijos permedžiojimą.

Lietuvoje vidutinis sumedžiotų vilkų amžius (atmetus pirmamečius ir antramečius jauniklius) praėjusį sezoną buvo 5,25 metų. Latvijoje per pastaruosius 5 metus šis rodiklis svyravo tarp 3-4 metų.

Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 20182019 m. sezono metu Lietuvoje buvo sumedžiota palyginti daug aštuntus metus ėjusių vilkų (4 pav.). Toks skaičius yra palyginti didelis tarp vyresnio amžiaus suaugusių vilkų. Įdomu pastebėti, kad šie vilkai gimę 2012 m. pavasarį, po neįprastai anksti (2011 m. lapkričio 13 d.) pasibaigusio 2011-2012 m. medžioklės sezono. Šiam sezonui buvo nustatytas 5 vilkų sumedžiojimo limitas, o sumedžiota 11 vilkų.
2018-2019 m. medžioklės sezono metu didelės pirmamečių jauniklių dalies susidarymą tarp sumedžiotų vilkų galėjo įtakoti keletas priežasčių. Pirmiausia, kad jauniklių gyvybingoje populiacijoje turėtų būti daug. Kita labai tikėtina priežastis, kad jaunikliai dar prastai išugdę savisaugos instinktus ir patirtį, nes medžioklės sezono laikotarpis sutampa su pirmaisiais jų nuo gaujos atsiskyrimo žingsniais. Taip pat būtų galima svarstyti apie gaištančių šernų gausos įtaką ir su tuo susijusį mitybinės bazės pagerėjimą, o tai galėjo teigiamai įtakoti veisimosi intensyvumo padidėjimą bei jauniklių išgyvenamumą.

Atliktas sumedžiotų patelių gimdų tyrimas atskleidė, kad, iš 31 į laboratoriją parsivežtos užšaldytos gimdos, tinkamai buvo išimtos tik 9 gimdos (29 proc. atvejų; 5 pav.), 16 atvejų (51,6 proc.) paimta tik dalis gimdos bei 6 atvejais (19,4 proc.) paimti kiti vidaus organai. Dažniausia pasitaikiusi medžiotojų klaida buvo ta, kad jie paimdavo ne visą gimdą (vienas iš gimdos ragų arba dalis jų būdavo nupjauta). Tyrimams tinkamos gimdos turėjo būti su gimdos ragais užsibaigiančiais kiaušidėmis. Pasitaikė ne vienas atvejis, kai medžiotojai tyrimams perdavė vilko šlapimo pūslę, manydami, kad tai gimda.

Išanalizavus tinkamai ir dalinai išimtas gimdas, galime daryti kai kurias išvadas. Apžiūrėjus antramečių jauniklių patelių gimdas, galima konstatuoti, kad jos jauniklių dar nebuvo turėjusios. Iš tinkamai išimtų dviejų suaugusių patelių gimdų, viena 3 metų patelė pastarąjį kartą buvo vedusi 6 jauniklius, kita 9 metų patelė pastarąjį kartą buvo vedusi 4 jauniklius (5 pav.). Latvijoje atliekami tyrimai rodo, kad patelė nešioja vidutiniškai 6 embrionus.

5 pav. Teisingai išimta sumedžiotos 9 m. vilkės gimda. 4 tamsios juostelės reiškia, kad paskutinio sezono nėštumo metu gimdoje augo 4 vilkiukai.

Apžiūrėjus tinkamai ir dalinai išimtas suaugusių patelių gimdas, galima preliminariai teigti, kad pusė iš jų buvo pastarąjį sezoną nevedusios jauniklių. Ilgalaikiai Latvijoje atliekami tyrimai rodo, kad kaimyninėje šalyje jauniklius veda vidutiniškai apie 57 proc. suaugusių patelių, tačiau šis skaičius metai iš metų svyruoja.

Žurnalas „Mūsų girios”
RENATA ŠPINKYTĖ-BAČKAITIENĖ, DARIUS DANUSEVIČIUS, VDU Žemės ūkio akademija