Kviečiu pasižiūrėti video iš varyminės medžioklės kuri vyko „Šališkės“ medžiotojų klube. Antrame varyme man pavyko sumedžioti elnio patelę. Bendras medžioklės rezultatas taip pat buvo puikus o karšta šiurpa vainykavo puikią medžioklę.
Mano naudojama įranga: Mauser M12 Max. 8x57IS, šovinys Lapua naturalis 11,7g., optika Kahles Helia 5 1.6-8×42.
„Miske.lt”
Deividas Staponkus
Apie tai, kad vilkų populiacija Kėdainių rajone stipriai ūgtelėjusi, liudija ir gyventojų pastebėjimai apie pamatytus laukinius žvėris. Jei anksčiau retam kuriam gyvenime pasisekdavo pamatyti tikrą vilką savo akimis, dabar, panašu, nemaža dalis kraštiečių jau gali pasigirti matę tikrų tikriausią pilkį.
Sekė iš paskos
Kaip „Rinkos aikštei“ pasakojo kraštietė Inga, kuri savo akimis net du kartus matė, kaip spėjama, vilkę su dviem jaunikliais.
„Vilkę Babėnų miške pastebėjome tris kartus. Gyvename šalia miško, tai šuniuką ten ir vedžiojame du kartus per dieną, o dabar baisu paleisti jį laisvai palakstyti. Pirmą kartą vilkę pastebėjo broliai, o dar du kartus teko įsitikinti savo akimis. Manau, kad ten vilkė, nes vedėsi du jauniklius.
Vilkę matėme 15–16 valandą, kaskart beveik toje pačioje vietoje, kur buvusi raketinė bazė.
Pulti – nepuolė, bet iš paskos krūmais ėjo kelis šimtus metrų“, – pasakoja kraštietė.
Kėdainių medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Lionius Stanevičius perspėja, kad jeigu miške pamatote gyvūną ir įtariate, kad tai – vilkas, jokiu būdu nerodykite agresijos, nebaidykite jo. Į agresiją vilkas, tikėtina, atsakys taip pat agresija.
„Kiekvienas gyvūnas reaguoja į žmogaus agresiją, todėl žmogus griežtai neturi pulti, baidyti nuo savęs. Elgtis reikia ramiai, sustoti, palaukti, kol vilkas pasitrauks, arba atsargiai ir ramiai išeiti iš tos teritorijos. Panašu, kad ten dabar vilkės teritorija ir ji tą teritoriją, žinoma, saugo. Bet šiuo metu jaunikliai paauginti, tad tikėtina, kad vilkė nusiteikusi gana ramiai žmonių atžvilgiu. Juolab nėra buvę, kad miške vilkas žmogų užpultų“, – rekomendavo medžiotojas.
Šeimyną užfiksavę
Pašnekovas teigia, jog visai tikėtina, kad moteris matė tikrą vilkę, mat medžiotojai Surviliškio teritorijoje buvo užfiksavę gyvenant vilkę su dviem jaunikliais, ir ji iš tos teritorijos neseniai pasitraukė.
„Kyla klausimas, kodėl tokioje vietoje vilkai atsirado. Surviliškio seniūnijoje pastebėta vilkė su dviem jaunikliais. Ji iš tos teritorijos pasitraukė, taigi panašu, kad gali būti, jog į Babėnų mišką ir persikėlė. Ten krūmynai palei upę – na, tikėtina, kad tai tikrai galėjo būti vilkė, nes nupasakotą šeimyną mes esame užfiksavę“, – kalbėjo medžiotojas.
Sumedžiojo jau penkis
Medžiotojas pasakoja, kad rajone per kiek daugiau nei mėnesį jau sumedžioti penki vilkai, o visoje šalyje – 58.
„Visi mūsų rajone sumedžioti vilkai buvo atsiskyrėliai, vienišiai. Vadinas, kažkas jiems nėra gerai, jeigu jie prie savo būrio nepritapo. Norime, kad liktų sveikų ir stiprių vilkų populiacija, taigi, manome, kad populiacijos reguliacija mūsų rajone einasi sklandžiai“, – kalbėjo L. Stanevičius.
Vieną dieną sulaukiu netikėto skambučio: „Nori estiškos meškos?“ Aišku noriu. Po poros dienų turiu būti Estijoje, kažkur už Tartu. Taip staiga turėjau apsispręsti dėl meškos medžioklės Estijoje, o apie Kanadą buvau galvojęs ne vieną kartą… Kanada buvo anksčiau, tai buvo mano pirmosios meškos medžioklė.
Atskrendu į Taliną ankstų rytą, o apie vidudienį jau skrodžiame Estijos laukus ir miškus, judam link medžioklės plotų. Dairausi po Estijos gamtą, vidurdienį pievose pilna stirnų, ganosi po 3–6. Estai, kaip ir kiti šiauriečiai, nevykdo jokios selekcijos. Išėjo stirninas su trišakiais ragais – pykšt ir viskas. Jokių apatinių žandikaulių kolekcionavimų ir kitų mums įprastų procedūrų. Jie tūkstantyje hektarų šauna dvigubai daugiau stirnų nei mes, apie 10 % trofėjų yra medaliniai. O kiek būtų medalių, jei estai žvėris subrandintų? Kas ten žino kiek, bet aplankius mūsų kaimynus: lenkus, latvius, estus, baltarusius, išvada viena – mūsų stirnų populiacija prasčiausia, selekciją mums reikia vykdyti dar daug metų.
Kas ten per velniava…
Atvykstam į kažkokią vietą: vidury laukų stovi kolūkinis dviaukštis daugiabutis, kambariai visai padorūs. Persirengiam ir važiuojam prišaudyt šautuvo (6 min.), po to dar apie 40 min. į plotus. Sėdėt bokštelyje reikės nuo 18 val. iki 2 val. nakties – jei iki to laiko niekas neatėjo, tai ir neateis…
Mane atvežė eiguliukas. „Nebeeinu nei grybauti, nei uogauti, mano eiguvoje 4 meškos, lauksiu kol užmigs“, – sako jis. Šešios, sėdžiu bokštelyje. Užsitaisau šautuvą, išsitraukiu žiūroną–tolimatį.
Bokštelis platus, bet labai žemom lubom, beveik negali pakilt nuo suolo. Žiūronu apžiūriu aplinką. Priešais bokštelį 150 m ilgio ir apie 60 m pločio aikštelė. Už 80 m kiaulės skerdienos dalis ir anksčiau sudorotos skerdienos likučiai. Atvažiuodami pakėlėm būrį kranklių, praėjus valandai jie palengva renkasi atgal. Iš miško atsėlina mangutai. Pradžioje vienas, paskui antras, taip iki šešių. Snūduriuoju bokštelyje, karts nuo karto pramerkiu akį, suskaičiuoju mangutus. O ką veikti, reikės sėdėti iki 2 val. nakties…
Pasnūduriavęs vėl pakeliu galvą – o kur mangutai? O ten kas per velnias? Kažkoks kalnas… Taikau truputį už priekinės kojos – bum!!!…. Kalnas šuoliuoja link miško, antrą kartą iššaut nebespėju, tik įsidėmėjau porą berželių, pro kuriuos jis kirto miško ribą… Traškesys miške nutilo po kelių sekundžių, bet mirtinai sužeistos meškos kriokimo, kas liudytų, jog ji mirtinai pašauta, nepasigirdo… Pasižiūriu į laikrodį: 21 val. 15 min., jau beveik sutemę.
Kas toliau
Skambinu savo globėjui estui Hanesui: „Šoviau, kas toliau nežinau… Atvažiuokit…“
Kol laukiu estų, rašau žinutę sūnui: „Šoviau mešką, nulėkė ir nekriokia, velnias, o jeigu blogai pataikiau?“ Vaikis rūpinasi: „Tik neik vienas ieškoti!“ Ką mane kvailiu laikai, pagalvoju, bet gal gerai kad rūpinasi.
Už pusvalandžio atvažiuoja trise, išlipu iš bokštelio ir einu prie mašinos. Pasakoju, kaip kas buvo, jaučiu šeimininkų abejonę: „Gal tu išvis nepataikei?“
Einam į šūvio vietą, tamsu, nieko nesimato, eigulys ir kitas vietinis turi po kišeninį prožektoriuką. Kraujo nesimato, einam prie miško linijos – visi bijom eiti į mišką. Šautuvus turim dviese, užsitaisom, einam kaip keturi komunarai – surėmę pečius, du su šautuvais ir du su prožektoriukais. Įėjus į mišką kelis metrus rikiuotė pakrinka, dar po kelių metrų visi nejučiom pasuka atgal į aikštelę. Tai kartojasi kelis sykius, kol ant vieno krūmo aptinkam kraujo – jis labai aukštai (maždaug 1 m aukštyje).
„Tikriausiai kliudei meškos nugaros viršų, – sako mano vadai. –Ryt, kai prašvis, dar pažiūrėsim, bet tikriausiai reiks važiuoti kitur, čia jau vis tiek nieko nebebus.“
Staiga prisiminiau: „O šuniukai?“ Gera mintis, pritaria estai, kažkam skambina. Deja, šuniukai bus tik 6 ryto. Sėdam į mašiną, važiuojam miegot.
Meškinas atsirėmė į berželį
Staiga sukamės atgal. Atsirado kitas, turi meškinį šunį, bus už pusvalandžio. Laukiam jo prie šūvio vietos. Atvažiuoja keturiese, dideli dėdės su didžiuliais prožektoriais ir su mažu jagterjero ir cvergpinčerio mišrūnu, kuris kiauksi ir dreba – neaišku ar nuo šalčio, ar iš baimės.
Šunelį nuneša į šūvio vietą ir mesteli į miško pusę. Pasisukiojęs jis nulekia, o už poros šimtų metrų girdim nuolatinį kiauksėjimą. Visi linksmi ir plačiais žingsniais einam į mišką. Už kelių akimirkų girdžiu Haneso riksmą: „Sveikinu!!!“ Viso labo už 30 m nuo miško krašto atsirėmęs į berželį, galva pasisukęs į persekiotojus guli didžiulis meškinas… Šunelis vis dar kažką kažkur toli gąsdina.
Nuotraukos, žvėries traukimas iš miško į aikštelę, transporto užsakymas… Miegot parsirandam apie 3 val. ryto.
Jau namuose, aptardami trumpą ir sėkmingą medžioklę, pasidalinom mintim: žmogeliai su tokiu šuneliu eina ieškoti meškino, o jeigu gauruotasis dar būtų gyvas –tokių cirkų būtume apturėję…
Atrastas „laikas“ Į Kanadą
Apie medžioklę Kanadoje su bendrakeleiviu pasvajojau anksčiau, dar pavasarį skrisdamas iš medžioklės Namibijoje. Po kelių mėnesių užėjau paplepėti pas vieną žinomą medžioklinių kelionių organizatorių. Gal po valandos pokalbio, jau beišeinant pasiteirauju, kaip rudenį su „laikais“ Kanadoje?
Važinėjantys po įvairias šalis medžiotojai žino – medžioklių organizatoriai medžioklės sezoną sudalina savaitės, 10 dienų ar dviejų savaičių trukmės periodais ir medžiotojus priima griežtai tais „laikais“.
Sužinau – likęs vienas „laikas“ rugsėjo pradžioje. Skambinu bendrakeleiviui: „Ar važiuojam?“ „Taip!“.
Skrydis su persėdimais Vilnius–Amsterdamas–Otava–Edmontonas trunka 24 valandas. Edmontone vietos laiku,atsirandame 21 val. Organizmas nelabai susigaudo ką daryti: norėti miego, gero kepsnio ar kaušo alaus. Viešbutis netoli oro uosto, laukuose, eiti nėra kur. Turbūt trečdalis viešbučio svečių – medžiotojai. Šautuvų ir lankų dėklai visur – ant vežimėlių, atremti į sieną, sudėti krūvelėmis prie registracijos langelio, restorane ant grindų prie staliukų. Atitinkamai apsirengę žmonės, susigrupavę po 2–6 sėdi prie stalų, užkandžiauja, elgiasi labai santūriai.
Anksti ryte mažu aštuonviečiu lėktuvėliu skrendame 500 km į šiaurės vakarus. Lėktuvas pilnas, mūsų šautuvai guli praėjime šalia, tiesa, dėklai apsukti grandine, ji surakinta spyna, raktas pas pilotą.
Medžioklės plotai – 100 000 ha
Leidžiamės mažame miestelyje Peace River, kuris stūkso ant to paties pavadinimo upės kranto. Čia buvo pasirašyta paskutinė taikos sutartis tarp baltųjų kolonistų ir vietos indėnų. Dabar čia šiuolaikinis indėnų kaimas su parduotuvėmis, kavinėmis, autoservisais, amerikietiško stiliaus „kartoniniais“ namais, plačiomis gatvėmis, „Kentuki čikenais“, celiuliozės fabriku ir pusgirčiais indėnais. Vaizdelis nekoks.
Mus pasitiko Bernardas Lichtas, trumpai Berndas. Buvęs DDR-as (Rytų Vokietijos pilietis), prieš daug metų pabėgęs į Pietų Afriką, ten vedęs kanadietę, ir jau 25 metus gyvena Kanadoje. Medžioja nuo jaunystės, šituose plotuose profesionalia medžiokle verčiasi 18 metų. Su humoru viskas tvarkoje, pamatęs mano lagaminą, klausia: „Jūs čia emigravote ar atvykote medžioti?“
Susispraudžiam į jo amžininką sunkvežimiuką „Fordą“, važiuojam dar 250 km į šiaurę. Už 20 km nuo Peace River paskutinė parduotuvė. Čia galima nusipirkti alaus, viskio, riešutų, sausainių, rūkalų ar dar ko nors panašaus – įvertinkit savo poreikius dviems savaitėms. Toliau bus tik miškas ir miško keliukai, kuriuos pasidarė dujininkai ir naftininkai savo siurblinėms ir perpumpavimo stotims aptarnauti. Ryšio nėra.
Berndo medžioklės plotai – 100 000 ha. Tiksliau – tai teritorija, kur jis gali medžioti su užsienio medžiotojais ir imti už tai pinigus, turėti nuolatinę medžioklės stovyklą. Be to, jis gali užsieniečio vardu išpirkti licenciją.
Žmogus – už savaitės kelio
Artėjame prie stovyklos. Miškas kitoks negu pas mus, nėra aukštas. Jeigu spygliuočiai – tai spygliuočiai: siauros kaip žvakutės trumpašakės laibos eglaitės, pušų nematyti. Jei lapuočiai – šabakštynai su gausiu pomiškiu. Visur pilna privirtusių medžių, nors miškas neatrodo labai senas. Įžengti į jį nėra lengva, o persekioti sužeistą žvėrį, ar sėlinti – jokių šansų.
Dalyje masyvo yra kvartalinės linijos. Jos plačios – apie 10–12 m, kvartalai – myliniai (1,5×1,5 km). Tačiau dažniausiai jų nebuvo prakirsta arba taip seniai, kad tik pagal kamienų storį gali pasakyti – čia turėtų būti kvartalinė. Kaip sakė Berndas – gali savaitę eiti, arba važiuoti – tas pats peizažas, tas pats miškas, tie patys žvėrys, jokių žmonių.
Štai ir stovykla – apie 5–15 metrų nuo žvyrkelio išsidėsčiusios 7 medinės trobelytės ir viena plastikinė automobilio priekaba – namelis. Paliję, purvynėlis. Vidury kiemo stovi du keturračiai motociklai „kvadai“ – jie vadina „quad“, nuo „quadricycle“) ir aštuonratė amfibija „Argo“. Pasitinka mus Berndo partneris Liutsas, panašaus likimo vokietis.
Nameliai pagal paskirtį
Didžiausia trobelė – sandėlis. Tai mūsiško metalinio garažo dydžio lentinė pašiūrė, kur yra kuro ir maisto atsargos, druska, erdvė trofėjų sūdymui, keli ankstesnių medžioklių trofėjai. Antra pagal dydį, kurios sienos iš tikrų rastų, virtuvė–valgomasis. Viduje virtuvės stalas, spintelės, dujinė viryklė, valgomasis stalas kokiems aštuoniems, prie kurio penkiese telpam normaliai, geležinė krosnelė, kurioje sukūrenamos visos buitinės šiukšlės, siena su nuotraukomis, kur, pridėjus šeimininkų komentarus, gaunasi tiesiog medžioklės altorius, ir vieta budinčiam šautuvui.
Trečia labai maža trobelė – pirtis, jos iš vidaus taip ir neteko pamatyti. Šeimininkai vis užsimindavo apie pirtį, bet iki medžioklės pabaigos taip ir nepasiūlė ja pasinaudoti, nors patys pasiprausė, ir nutaisę kiaulės akis sakė – juk jūs neprašėte…
Plastikiniame vagonėlyje gyveno Liutsas, kiti mediniai nameliai teko Berndui, Leonui su Vytu ir man. Paskutinis, ir mažiausias, namelis – su širdele duryse, vinimi sienoje ir lentynėle žvakei – gyvenimui per mažas, bet stovyklai labai reikalingas.
Lauke, šalia dujų baliono viryklei, benzininis elektros generatorius. Jį šeimininkai įjungia pusryčių (apie 30 min.) ir vakarienės (1,5 val.) metu, per tą laiką reikia spėti pasikrauti foto technikos akumuliatorius. Beje, elektra tiekiama tik virtuvei, laisva tik viena rozetė. Tai yra padaryta specialiai, didesniam ekstremalumui. Aš buvau keliasdešimtas „elektronščikas“ pasisiūlęs sutvarkyti jų elektros ūkį ir pasiųstas ten pat, kaip ir visi kiti siūlę panašias savo paslaugas…
Ar akys neblizga
Kiekvienam įteiktas prožektorius – tamsoje, norint aplankyti namelį su „širdele“, pirmiausia reikia apšviesti apie savo trobelę, kelią link „širdelės“ ir tik įsitikinus, kad „akys neblizga“, ir joks lokiukas jūsų nelaukia, tęsti savo žygį. Grįžtant iš „širdelės“ namo – ta pati tvarka. Visų namelių durys atsidaro į lauką, o virtuvės–valgomojo į vidų: lokys niekada nestumia durų, visada nagais plėšia į save. Labiausiai nudraskytos virtuvės staktos… Todėl kiekvieną kartą valgant yra atsakingas medžiotojas su savo užtaisytu šautuvu. Šitoje stovykloje keli lokiai yra nušauti tiesiog valgyklos tarpduryje.
Išsiskirstom po trobeles. Mano kraštinė. Viduje dvi dviaukštės lovos, geležinė krosnelė, viena kėdė ir stalas. Ant stalo daug žvakių ir degtukų, elektrinis žibintuvėlis naktiniams pasivaikščiojimams. Lauke prie durų plastikinė kėdė ir plastmasinis dubuo – tai prausimosi vieta. Vanduo lietaus, kaupiamas į didelę plastikinę talpą, kurio gali prisinešti kiek nori ir dantims plauti , ir dušui susiorganizuoti.
Grizlį nubaidyti, šauti tik juodąjį
Klausom instruktažo: dieną būsite su mumis, nė žingsnio į šoną – miške nusisuksite sprandą. Jei atsitiks nušauti lokį mums nesant šalia – po šūvio iš vietos nejudėt, laukti mūsų. Briedžiai vaikšto visai šalia, bet iš miško neišeina, gal pasiseks juos išjudinti, nors oras tam visiškai nepalankus.
Jei pamatysite grizlį – jo šauti negalima, reikia pasidaryti jam matomam kuo anksčiau: mojuoti rankom, šūkauti, gal netgi iššauti. Tada jis nueis šonan. Jeigu sureaguosite per vėlai gali atsitikti taip, kad atstumas tarp jūsų ir meškino bus mažesnis už jo saugumo zoną (besiganantis lokys gali nieko nepastebėti, nes šiaip jau jam savo platumose nėra ko bijoti). Tada bėda – jus gali išgelbėti tik taiklus šūvis ir puiki reakcija, bet čia grizlio šauti negalima…
Kas kita juodieji lokiai – mūsų medžioklės objektas. Jei atsidurs ir pastebės tave per arti – niekas nebepadės, jei per didesnį atstumą – pradingsta žaibiškai… Važiuodamas keturračiu motociklu gana dažnai mešką sutinki šalikelėje – prieš kokius 40 m ji pakyla ant užpakalinių kojų – palydi tave žvilgsniu ir vėl grįžta prie dobilų. Sustojęs už 100 m gali ramiai grįžti kokius 50 m ir ją sumedžioti. Artėjant prie meškos reikia stebėti jos elgesį – kas kiek laiko ji vis pakyla ant užpakalinių kojų ir apsidairo. Tuo momentu reikia sustingti, netgi primerkti akis – ji skiria tik judančius objektus. Tačiau tai mes sužinojom vėliau. Pradžioje tik žvalgyba, pripratimas prie vietos ir technikos.
Meškas medžioja visi
Kanadiečiai įdomiai valdo savo medžioklės ūkį. Indėnai gali medžioti bet ką, bet kur ir bet kada. Kaip jiem liepia jų dievai, protėviai ir šventos dvasios. Todėl jie nėra laukiami kitų medžiotojų svečiai, ypač profesionalų su savo klientais. Kiti piliečiai gali medžioti bet kur sezono metu tą, kam nusipirkę licenciją. Užsieniečiai gali medžioti tik su vietiniu medžiotoju, tik jo tam tikslui naudojamuose plotuose.
Vietiniai medžiotojai yra dviejų kategorijų: medžiotojai ir traperiai, t. y. spąstininkai. Jų medžioklės plotai persidengia. Traperis gaudo žvėris tik spąstais – dažniausiai bebrus, vilkus, lapes, kiaunes, ondatras, kitus kailinius žvėrelius. Medžiotojai gi medžioja tik šaunamaisiais ginklais, dažniausiai briedžius, elnius, vilkus, paukščius.
Meškos – išimtis, jas medžioja visi. Tai juodosios meškos, kurios dažniausiai nėra didelės, bet jų daug. Kartais pamatydavom 5–6 per dieną. Tačiau pasirodė – pamatyti ir sumedžioti ne tas pats.
Pirmos trys dienos – susipažinimas su medžioklės teritorija, medžioklės būdais, transporto priemonėmis, apsipratimas su laiko skirtumu, trumpai – adaptacija. Vėliau į medžioklę netoli stovyklos (apie 2–7 km) vykdavom po vieną, pėsčiomis ar keturračiu, o jeigu toliau (10–30 km) – su Berndu arba Liutsu. Pamažu burzgimas keturračiu pasidarė rutina.
Pirmoji meška
Pirmą mešką sumedžiojau ketvirtą dieną. Tąkart važiavom toli, apie 30 km. Prie didžiulio seno sunkvežimiuko „Fordo“ prisikabinom priekabą, ant jos susivarėm keturračius ir amfibiją, susigrūdom penkiese į dvigubą, bet vis tiek ankštą kabiną. Važiavom apie 40 min. Išsikrovėm mažąjį transportą ir išsivažinėjom po palaukimo vietas.
Mane paliko ant vos iškilusio kalnelio (kokie 2 m virš pievos lygio), kokių 2 ha pievoje tarp seno miško ir jaunuolyno. Vidury pievos kažkoks nedidukas dujininkų įrenginys apvyniotas raudonu tentu. Perspėjo: „Gink Dieve – į jį nešauk!“
Atsisėdu ant sudedamos kėdutės, pasistatau foto stovą, kurį naudoju ir foto, ir šaudymo reikalams, pasidedu patogiai kuprinę ir šautuvą, pasiimu žiūroną–tolimatį, bandau susipažinti su aplinka. Senas, prigriuvęs miškas man už nugaros, už kokių 6 m – ar spėsiu išgirsti ir iššauti, jei meška iš ten atsėlins?
Berndas sakė – šioje pievoje du sezonus iš eilės šautas ir nenušautas didžiulis meškinas. Šiek tiek nejauku. Apžiūriu žiūronu ir apmatuoju tolimačiu pievos pakraščius (tą darau kiekvieną kartą įsitaisęs šaudymo pozicijoje ir savo plotuose, ir svetur). Praeina pusvalandis… Staiga už dešinio peties akies kampu pagaunu judesį. Už 70 m pievos pakrašty ganosi meška. Pirma laisvėje mano matoma gyva meška. Nusitaikau, nesugebu įvertinti jos dydžio. Kanadiečiai aiškino: jei užpakalis žemiau už sprandą – maža, jei aukščiau – turėtų būti didelė.
Šaunu! Meška šoka, dviem šuoliais įveikia apie 15 m ir dingsta miško pakrašty… Išgirstu riaumojimą. Sėdžiu nutirpęs. Meškos šuoliai padarė įspūdį. Po 15–20 min. pasirodė vokietukai–kanadiečiai ant keturračių. Pirmiausia apklausia mane: kur buvo, kur šovei, kur nušoko, ką girdėjai. Kai pasakiau, kad įšokus į mišką suriaumojo ir traškesys nutilo, tetarė: „Viskas gerai“. Tada iš keturračių dėklų išsitraukia dvivamzdžius, užtaisė „devynakėm“ ir nuėjo ieškoti. Man liepė eiti atsilikus, už poros žingsnių. Mešką radom už dviejų metrų nuo miško ribos, tarp kelių suvirtusių kamienų. Nedidelė. Berndas ištiesė virvę – ištrauk ir nešk prie keturračio. Ištraukiau, bet vienas nunešti nepajėgiau. Kanadiečiai prišoko padėti, supratau – tai buvo noras parodyti: tavo meška mažutė, kita turi būti didesnė. Bet kolegų rezultatai parodė – nėr paprasta tą didesnę paimti.
Briedžiai ir vilkai
Kanadoje buvau suplanavęs sumedžioti dvi meškas. Sumedžiojęs pirmąją apsiraminau – meškų čia daug, kokią nors dar sumedžiosiu, reikia užsiimti briedžiu. Rugsėjį paprastai prasideda briedžių ruja, jie ima smarkiai judėti po apylinkes, ko medžiotojams ir reikia.
Tačiau šių metų ruduo per šiltas – briedžiai rujos vėliau. Jeigu spustels šaltukas ir prasidės naktinės šalnos – briedžių aktyvumas turėtų padidėti. Per dvi savaites du kartus girdėjau briedžio traškesį tankmėje už keliu dešimčių metrų, bet taip ir neišėjo. Patelių su pernykštukais sutikdavom kas antrą dieną. Kaimynui Leonui pasisekė – sumedžiojo antrametį briedžiuką. Ne kažin kas, bet vienintelis iš mūsų grupės sumedžiojo briedį.
Vilką norėtų sumedžioti kiekvienas medžiotojas. Kanadoje vilkų netrūksta, bet sumedžioti nėra lengva – labai atsargus žvėris. Pėdas mačiau daug kartų dumblėtų upelių ir bebrų užtvankų pakraščiuose, molinguose dujininkų keliuose. Eini keliuku, staiga pastebi vilko pėdas. Paskui matai, kad jis eina baltauodegio elnio pėdom, žingsniai ilgėja, pereina į šuolius, vėliau pasuka į mišką. Įdomu, kas ką pergudravo?
Kanada turtingas kraštas, ten visko daug – dujų, naftos, vandens, miškų, žvėrių, tūkstantmylės teritorijos… Tačiau sumedžioti gerą trofėjų Albertoje reikia gerai padirbėti ir geros sėkmės.
„Miske.lt”
Gediminas Vaitiekūnas
Uždaro tipo kompensatorius, kas tai yra ir su kuo tai valgoma? Lietuvoje plačiai žinomas vienos kompanijos „legalus” duslintuvas arba uždaro tipo kompensatorius. Ir jai kas nors bando pasakyti kitaip, tai oponentas mažų mažiausiai pasuks pirštą prie smilkinio arba tiesiog būsite išvadintas nemaloniais epitetais. Bet pradėkime viską nuo pradžių.
Ir pradėti reikėtų nuo duslintuvų, kurių istorija prasideda 1903 metais, kai legendinio kulkosvaidžio kūrėjo Hiram Stevens Maxim sūnus Hiram Percy Maxim sukonstravo pirmąjį duslintuvą. Todėl taip istoriškai susiklostė, kad geriausi duslintuvų ekspertai yra amerikiečiai, po jų turbūt skandinavai.
Kad suprasti kas yra uždaro tipo kompensatorius, reikia suprasti kaip veikia duslintuvas. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme rašoma: Duslintuvas – prie šaunamojo ginklo vamzdžio laibgalio tvirtinamas arba į šaunamojo ginklo konstrukciją integruotas įtaisas, kurio pagrindinė paskirtis – slopinti šūvio garsą, panaudojant jame esančią specialią (specialias) išsiplėtimo kamerą (kameras) ir (ar) pertvarėlę (pertvarėles), membraną (membranas) ar kitus panašius konstrukcijos elementus. Toks ginklo priedėlis priskiriamas A kategorijai ir draudžiamas civilinėje apyvartoje.
Ginkle yra trys pagrindiniai veiksniai įtakojantys šūvio garsą, tai ginklo mechanizmo veikimas, dujos (sprogimas) ir kulkos greitis. Tam, kad šūvis būtų tylus, reikia suvaldyti visus tris aspektus. Kulka iš medžioklinio karabino vamzdžio išskrenda beveik tris kartus greičiau už garsą. Garso greitis yra apie 330 m/s. Visi mes žinome koks sprogimas įvyksta, kai objektas viršija garso barjerą. Šaunamojo ginklo atveju lieka vienintelė galimybė – naudoti subsonic šovinius.
Tai šoviniai, kurie kulką iššauna lėtesniu nei garso greitis. T.y. kulka turi neviršyti 330m/s. Šitas klausimas išsprendžiamas sumažinus parako užtaisą. Belieka suvaldyti dujas. Tą darbą atlieka duslintuvas. Įmantri kamerų konstrukcija sulėtina ir ataušina dujas, ko pasekoje turime tylų šūvį.
Duslintuvai, kuri pirminė funkcija yra slopinti garsą, pagal nutylėjimą naudojami su subsonic šoviniais. Bėda tame, kad mažas subsonic užtaisas neužtikrina sklandaus ginklo mechanizmo darbo. Todėl duslintuve montuojama speciali guminė membrana – obtiuratorius. Tai yra esminis ir vienintelis skirtumas tarp duslintuvo ir uždaro tipo kompensatoriaus.
Aš nežinau kokiu būdu tas kompensatorius įteisintas Lietuvoje, bet šalyse, kur uždrausti duslintuvai, įteisinant tuos kompensatorius akcentuojamas obtiuratoriaus nebuvimas konstrukcijoje.
Nemačiau tos lietuviškos pažymos, kuo remiantis jis vadinamas uždaro tipo kompensatoriumi o ne duslintuvu. Aplamai tas kompensatorius nieko nekompensuoja. Jis nekompensuoja vamzdžio „pašokimo” į viršų šūvio metu. Tiksliau kompensuoja tiek, kiek tai gali įtakoti jo svoris. Pririšus akmenį prie laibagalio.
Kam jis reikalingas? Jis turi kelias pagrindines funkcijas. Pirma, tai visgi garso slopinimas. Tai nepadaro šūvio tokiu tyliu, kaip dauguma mano. Ypač tie, kurie galvoja, kad tai gali būti brakonieriavimo įrankis. Šūvis lieka ganėtinai garsus, bet jis tampa komfortiškas. Tai stipriai apsaugo šaulio ir aplinkinių ausis. Antra – atatrankos mažinimas. Trečias – tai liepsnos mažinimas po pirmo šūvio.
Pirmas šūvis dažniausia medžiotojui būna svarbiausias. Atliekant pirmą šūvį vamzdyje būna deguonies, dėl to pirmos liepsnos būna daug didesnės nei sekančių šūvių. Turi jie ir neigiamų savybių – beveik visada pasikeičia vidutinis pataikymo taškas. Kartais labai stipriai.
Skandinavų gamintojai sako, kad 2 MOA nukrypimas žemyn yra norma. Aplamai toks uždaro tipo kompensatorius gali stipriai įtakoti taiklumą. Ypač jei vidinės pertvaros pradedamos veikti erozijos.
Viską apibendrinus, kaip nepavadinsi – ar tai uždaro tipo kompensatorius, ar tai sound moderatorius, ar suppresorium – tai vis tiek yra duslintuvas, tik skirtas šaudyti viršgarsiniais (supersonic) šoviniais.
O dabar norėčiau užduoti klausimą visoms toms medžiotojų organizacijoms kurių priviso kaip grybų po lietaus. Dauginasi kaip amebos, buvo viena, dalis atsiskyrė – jau dvi turim. O iš viso jau devynias berods turim.
Mieli mano kolegos – kam visas šitas juridinis anonizmas? Parodykite man skirtumą tarp legalaus lietuviško uždaro tipo kompensatoriaus ir visų kitų identiškų gaminių? Kodėl vieni legalus, o už kitus medžiotojai teisiami?
Medžiotojai seniai prašo – legalizuokite duslintuvus. Visi mes suprantam, kad duslintuvas reikalingas ne anonimiškumui o tam kad smegenys iš ausų nepradėtų tekėt. Jei yra būdas legalizuoti vieną, tai legalizuokite visus identiškus gaminius. Juk visose šalyse, kur jie legalus, jie tam ir naudojami, kad apsaugoti šaulio ir aplinkinių sveikatą.
Bet panašu, kad minučių rašymas medžioklės lape ir kitokios „gyvybiškai” svarbios problemos yra aktualesnės.
“Miske.lt”
Marius Ramzys
Visi mano kalbinti medžiotojai, pažįstantys kaunietį Algirdą Bruką, patikino, jog tai Žmogus iš didžiosios raidės. Neseniai 80-metį atšventęs, tik, deja, jau kelinti metai žvėrių takais nebeinantis, tačiau dar visai žvalus, jis pasitiko mane prie savo gražaus namo, esančio netoli Kauno medžiotojų ir žvejų sąjungos buveinės.
Vos prisėdome prie stalo pokalbiui būsimajai mano knygai „100 medžiotojų ir… medžioklė, medžioklė“, ponas Algirdas man įteikė savo sudarytą knygą „Medeinės takais“ – su autografu, kuriame įrašė mano indėlį į medžioklės kultūrą. Atsakiau savo pastarosiomis knygomis, tačiau esu giliai įsitikinęs, jog A. Bruko indėlis į medžioklės kultūrą nepalyginamai didesnis. Jo parengta knyga kupina informacijos apie medžioklę nuo senų senovės iki šiandienos, įspūdinga savo prasme ir dydžiu. O dar kaunietis yra knygos „Iš medžioklės ir žūklės istorijos Lietuvoje“ bendraautorius. Taip pat bendraautorius knygos „Didžioji Lietuvos medžioklės knyga“ I ir II dalys (2005 m). Jose yra parašęs skyrius: „Medžioklės istorija“, „Medžioklės tradicijos ir etika“, „Medžioklė mene“.
Marijampolėje 1936 metais gimęs A. Brukas tapo neeiliniu miškininku. Kaip šios profesijos atstovas, pradėjęs nuo žemiausių pareigų, net tapo miškotvarkos instituto direktoriumi, LR Miškų ministerijos sekretoriumi, LR Žemės ir miškų ūkio ministerijos viceministru. 2006 m. išėjo į pensiją. Daugelio straipsnių ir keliolikos knygų įvairiais miškų ūkio klausimais autorius. Labiausiai domėjosi ir tebesidomi Lietuvos miškų ir medžioklės ūkių istorija.
Medžiotoju tapo 1970 m. 1981–1993 m. buvo Kauno28 medžiotojų būrelio („Šališkių“ klubo) pirmininkas.Miškotvarkos įmonėje pradėjo medžioklėtvarkos darbus, Šališkių girininkijoje įkūrė medžioklėtvarkos bazę, organizavo įvairius eksperimentus.
1991–1994 ir 1998–2002 m.A. Brukas buvo LMŽD Kauno skyriaus pirmininkas. Per revoliucinių permainų metus užtikrino Kauno medžiotojų šaudyklos Zuikinėje ir kitų objektų išsaugojimą medžiotojų draugijai bei jų išplėtimą, įrengiant sportingoaikšteles.
Daug metų buvo Kauno medžiotojų sąjungos viceprezidentas. Daugelio medžiotojų draugijos renginių – parodų, konferencijų, medžioklės švenčių, vykusių Kaune, organizatorius. Vienas iš žurnalo „Medžiotojas ir medžioklė“ steigėjų.
1995 m. A. Brukui suteiktas LMŽD Garbės medžiotojo vardas, 1999 m. – Kauno medžiotojų sąjungos garbės medžiotojo vardas. 2011 m. LMŽD jį apdovanojo „Medeinės“ medaliu.
Visko, ką ponas Algirdas nuveikė medžioklės srityje, niekaip neišpasakosi… Itin šiltai A. Bruko 80-mečio proga žurnale „Miškai“ parašė Vytautas Ribikauskas.
Paprašytas papasakoti apie savo potyrius medžioklėje, apie patirtus nuotykius ir šiandienos medžioklę, Algirdas kalbėjo taip: „Emocijų liko gilių. Jaunystėje du pusmečius dirbau miškotvarkos ekspedicijose Sibire – Sajanų priekalnių miškuose ir natūralioje lygumų taigoje. Ten vienvamzdis šautuvėlis labai pravertė paįvairinant konservuotą maistą lengvai sumedžiojamomis jerubėmis. Pavyko nušauti ir pirmąjį kurtinį. Antrą kartą kurtinienos teko paragauti Lietuvoje. Nesubrakonieriavau, bet septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje, galima sakyti, atėmiau iš lapės papjautą, bet dar šiltą jauniklę kurtinio patelę. Taksuojant Merkinės girininkijos miškus, užėjau ant besiruošiančios pietauti lapės, kuri, palikusi grobį, pabėgo. Tai pats įdomiausias radinys miške per visą netrumpą gyvenimą. Jis padėjo realiau vertinti plėšrūnų vaidmenį mūsų smulkiosios faunos nykimui ir neatsidurti vis gausėjančių egzaltuotų plėšrūnų globėjų gretose. Karelijoje sumedžiojau neeiliniais ragais pasipuošusį briedį. Tačiau safario medžioklėmis nesusižavėjau.
Manau, medžioklė keičiasi. Ateina naujų, aktyvių medžiotojų, savo pomėgiui skiriančių daug laiko. Pagerėjo ginklai, gražesnė tapo medžiotojų apranga. Daug kas gerėja, bet ir blogybių netrūksta. Labai svarbu atmosfera medžiotojų kolektyve, vadovo pavyzdys. Galima medžioklę paversti tik pagėrimu gamtos prieglobstyje, bet gali ji tapti ir puikia gamtos pažinimo mokykla. O medžiotojas gali išmokti ne tik pagerbti sumedžiotą žvėrį, bet geriau suvokti gamtoje vykstančius prieštaringus procesus, tapti tikru jos žinovu ir gerbėju, o ne platonišku dūsautoju.
Greičiausiai patys medžiotojai pernelyg medžioklę idealizuoja, o nemedžiojanti visuomenė pernelyg ją smerkia…O aš senstu, pasidariau itin sentimentalus. Jau nuo kokių 70 metų nebeliko noro sumedžioti žvėrį“.
Na, taip… Viskam savas laikas. Tačiau net neabejoju, kad ponui Algirdui, nors jis jau ir nebeina žvėrių takais, daug kartų sapnuosis medžioklė.
Kostas Slivskis
Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
„Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.
Giminėje nebuvo medžiotojų. Nė vieno. Gal todėl apie medžioklę namuose ir giminės suėjimuose niekas nekalbėjo. Tačiau kai ką išgirsdavau pasakojimuose apie artimesnius ar tolimesnius kaimynus, kurie turėjo trauką medžioklei. Štai vienas iš jų buvo garsus kiaunininkas: radęs kiaunės pėdsaką, juo sekdavo, „nepaleisdavo“ iki pat sėkmingos atomazgos.
Tačiau patys artimiausi susitikimai buvo „netikri“ – pamenu knygas, kurios patraukliai pasakojo apie gamtą, keliones, o daug kur – ir apie medžioklę. Iš vaikystės išliko susitikimo su rusų rašytojo V. Biankio knyga „Miško laikraštis“ įspūdis: greta visų kitų tekstų apie gamtą daug dėmesio skirta ir medžioklei. Skaičiau ją ir galvoje pynėsi dvejopi jausmai: antai, nuostabiai aprašytas pasiruošimas tetervinų medžioklei, papasakota apie ryto aušrą… Bet kam reikėjo šauti pagrindinį burbulynės patiną? O juodą tašką uždėjo pasakojimas apie tai, kaip šaunūs medžiotojai išplaukė į Juodąją jūrą ir ten prišaudė delfinų afalinų! Kartėlio gniužulas liko, man kilo abejonė, ar autorius nebuvo vienas iš tokių medžiotojų? Nors trumpomis savo akimirkomis. Be to – tuo jis didžiavosi… Antra vertus, jam neatrodė, kad gali būti ir kitokia medžioklė, kad gyvūnui taip pat gali būti suteikiamas šansas…
Klausimas – kas tu esi, medžiotojau? – visada rūpėjo ir rūpi. Kai radosi galimybė pažvelgti kuo toliau į rytus, o po to į vakarus, jis lyg ir susijaukė, nes vieno atsakymo, atrodo, būti negali. Todėl pirmiausiai teko galvoti apie savo tautą, savo šalies žmones, pasirinkusius būti medžiotojais ir stengtis suprasti, kaip jiems sekasi savo apsisprendimą realizuoti šiuo kintančių santykių, požiūrių ir vertybių laikmečiu. Ko gero, tai ne taip paprasta, tuo labiau kad keičiasi ne tik aplinka, bet ir žmonės.
Žiūrėk, kažkas bando medžiotojo prigimčių ir tradicijų ištakų ieškoti Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje, taip pasiklysdamas ir susipainiodamas; kitaip ir negali būti, nes tai, kas rašyta apie to meto medžiokles, buvo „ne mūsų nosiai“. Vėlesni Abiejų Tautų Respublikos ir tuo labiau – jau Rusijos imperijos okupacijos sąlygomis gyvavę medžioklės principai (jei tik jie buvo) nebuvo skirti kurti naujas tradicijas, nes žvėrys buvo naikinami pagal išgales ir statusą: didiesiems – stambūs, visiems kitiems – visi kiti. Nelegaliai visiems kitiems – taip pat ir stambūs.
Ir per XX amžių santvarkos bei medžioklės tvarkos radikaliai keitėsi bent keturis kartus. Esant tokiems pokyčiams ir sumaiščiai, apie kokias dar tradicijas galima kalbėti? Jos mezgėsi ir nyko, atsirasdavo ir iš esmės pasikeisdavo, išvirsdavo į netikėtas formas. Kokie per tuos metus išliko patys medžiotojai?
Per dešimtmečius, būnant greta medžiotojų ir stebint jų (čia turiu omenyje visos šalies medžiotojus) charakterį, mačiau ir jų „civilizaciją“ bei pokyčius. Į kurią pusę? Kaip apie juos reikėtų parašyti knygoje, jeigu tokia būtų rengiama?
Atrodo, kad dabar būtų puiki proga pasigirti ir galbūt – net pasididžiuoti. Tačiau tai tegul daro kiti. Geriau pabandyti pažvelgti į medžiotoją „iš šalies“. Taigi, per 50 metų, kurie prabėgo nuo pirmųjų varovo prisiminimų, medžiotojai „evoliucionavo“ – tiesą sakant, nieko kito jie ir negalėjo daryti, nes tą daryti vertė laikmetis, net santvarka. Kažkada buvę „paprastų“ medžiotojų ir „ponų“ būreliai gyveno pagal skirtingas tradicijas ir galimybes.
1990 metai atnešė viltį, kad to skirtumo neliks, pradžioje panašiai ir buvo. Gal todėl daug kas iš „ponų“ būrelių atsisakė medžiotojiško gyvenimo. Galimybė pamatyti europines medžiokles ir bendrauti su Europos medžiotojais, įsilieti į jų organizacijas gerokai kilstelėjo medžiotojų kultūros ir savimonės kartelę. Kažkaip greitai išnyko iš sovietų kariuomenės „gautos“ uniformos, vis dažniau ėmė skardėti medžiotojų ragai, po medžioklių žvėrys būdavo išguldomi pagerbti. Tiesa, tai darė ne visi.
Po to atgimė šventojo Huberto dienos minėjimas – su mišiomis, laužais… Atrodytų – pasukome paskui Europos medžiotojus. Bet… kažkaip tyliai vėl atsiranda jau kitokių „ponų“ klubų, o kaimo medžiotojui dalyvauti tokio klubo veikloje neįmanoma. Labai paprastai pasakoma, kad medžioklė yra brangi pramoga, tad jei neišgali… Cinizmas tapo svarbiu mūsų visuomenės taršos bruožu, jis neaplenkė ir medžiotojų bendruomenės. Ar tai prisideda prie to, kad medžiotojai būtų gerbiami?
Teko telkti dalyką išmanančius autorius ir rengti dviejų tomų „Didžiąją Lietuvos medžioklės knygą“. Ji sėkmingai pasklido tarp medžiotojų, buvo net papildomi jos tiražai ir nauji leidimai. Tačiau mūsų akyse nunyko medžioklei skirti žurnalai – pagalvoji, negi iš deklaruojamų daugiau kaip 30 000 medžiotojų nors kas dešimtas negali prenumeruoti „savo“ leidinio? Jeigu jis to nedaro, iš kur gauna visas žinias, sužino naujienas? Netikiu, kad be jų medžiotojas gali iš viso juo vadintis.
Gal tai bus visai nepopuliari mintis, tačiau man atrodo, kad atėjo metas iš vokiečių kalbos išsiversti visas penkias knygas, pagal kurias ten laikomas medžioklės egzaminas, įteisinti šią sistemą ir pasiekti, kad medžiotojais taptų tie, kurie išmano jais būti. Ne kas gali sau leisti „tokį malonumą“, o kas iš tikro gali būti medžiotojas. Kito evoliucijos postūmio nematau, nes visuomenė kinta, keičiasi jos požiūriai. Kaip visuomenė žiūrės į medžiotoją, gal net savo kaimyną, kuris tebegyvena sename pasaulyje, su senomis žiniomis (jei tik jų iš viso turi) ir žinos, kad tą statusą, deja, jis įgijo ne savo išmanymo dėka, o kažkaip „kitaip“. Aš dar tikiu, kad medžiotojas gali būti mano kaimynas. Tik jam reikėtų gerokai pasitempti.
Selemonas Paltanavičius
Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
„Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.
Kėdainių rajone vilkai jau tampa tikru galvos skausmu net ir juos užtariantiems žmonėms. Vilkai ne tik pjauna ūkininkų gyvulius, tačiau gąsdina ir atokiau gyvenančius gyventojus. Praradę baimės jausmą jie eina vis arčiau žmonių. Šį kartą vilkai išgąsdino Krakių seniūnijoje į mokyklą ėjusius mokinius.
Pasirodė Pašušvyje
Šį kartą vilkai buvo pastebėti Krakių seniūnijos Pašušvio krašte. Į mokyklą ėję vaikai vilkus išvydo visai netoliese, vaikai juos netgi nufotografavo mobiliaisiais telefonais. Vaikai labai išsigando netoliese išvydę šiuos plėšrius ir neregėtai išdrąsėjusius gyvūnus.
„Pašušvio apylinkėse vėl pasirodė vilkai. Gavęs informaciją su socialine darbuotoja skubiai nuvykome į įvykio vietą ir sužinojome, kad vilką pastebėjo mokiniai, ryte einantys į autobuso sustojimo vietą“, – pranešė Krakių seniūnas Ernestas Barčas.
Ėmėsi priemonių
Seniūnas E. Barčas nedelsiant apie susidariusią situaciją, kuomet vilkai ėmė gąsdinti net mokinius, informavo Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos administraciją. Seniūno iniciatyva skubiai buvo sušauktas pasitarimas ir sprendžiama, kokių priemonių imtis, kad tokie atvejai daugiau nepasikartotų.
„Buvau susitikęs su gimnazijos direktoriumi Alanu Magyla. Išgirdęs nelabai smagią naujieną, mokyklos vadovas priėmė sprendimą, kad atokiau gyvenančius mokinius mokyklinis autobusas atvyks paimti kuo arčiau namų. Noriu nuoširdžiai padėkoti gerbiamam direktoriui už tinkamą šios rimtos situacijos įvertinimą bei operatyvų sprendimo priėmimą“, – sakė E. Barčas.
Pastebi pakitimus
Ne vieną kartą „Rinkos aikštės“ kalbinti medžioklės žinovai patvirtino, jog vilkų gyvenime pastebėti pakitimai – vilkai tampa vis drąsesni ir eina arčiau žmogaus. Miškuose beveik nebelikus šernų, vilkai masiškai medžioja stirnas. Jie taip pat nevengia ir lengvesnio grobio – besiganančių veršiukų, ožkų ar avių. Lauke pririšti gyvuliai vilkams yra labai lengvas grobis. Jie eina artyn sodybų visai nesibaimindami žmogaus. Medžiotojai sako, kad vilkų populiacija mūsų krašte labai padidėjo. Jų teigimu, ją būtina reguliuoti siekiant išvengti žmogaus ir šio plėšrūno susidūrimo.
Man nėra smagiau, kaip pakliūti pas medžiotoją, pažiūrėti jo trofėjus ir pamatyti, jog žvėrys sumedžioti brandos amžiaus arba selekciniai. Tauragiškio Edmundo Jankausko sumedžiotų tauriųjų elnių ir stirninų ragai būtent tokie ir yra. Kol kas jie eksponuojami Tauragėje esančio puikaus jo namo medžioklės kambaryje. Tačiau jau sumanytas namas būtent trofėjams ir jis bus sodyboje. Trofėjų medžiotojas jau turi tiek, kad į medžioklės kambarį nebetelpa.
Medžiokle E. Jankauskas susidomėjo dar būdamas tik penktoje klasėje, o dešimties metų jau buvo nuolatinis varovas. Įdomu tai, kad jo šeimoje nė vienas artimas giminaitis nebuvo medžiotojas. Paauglį medžiokle sudomino pažįstamas girininkas. Pasiūlė tapti varovu. Jau eidamas 18 metus, gavo medžiotojo bilietą, o sulaukęs brandos amžiaus – leidimą ginklui ir tapo „Dabropinės“ klubo nariu. Šiuo metu dar medžioja ir „Giegės“ būrelyje. Įsikalbėjome – pasirodo, jis per metus medžioja apie 150 dienų. Paklaustas, ką apie tai mano žmona, patikino, jog priprato ir net ruošiasi tapti medžiotoja. Medžiotoja tapo ir dukra Gabrielė, neabejotinai medžiotoju taps ir sūnus Gustas.
Turėdamas per dvidešimt metų medžiotojo stažą, E. Jankauskas jau yra sumedžiojęs daugybę įvairių žvėrių, medžiojęs Afrikoje, daugelyje kitų šalių, bet įsimintiniausia medžioklė mūsų šalyje, kur nuo jo šūvio krito vilkas. Trofėjų kolekcijoje jau yra šeši sumedžioti vilkai.
„Tai buvo prieš dešimt metų. Nesitikėjau, nelaukiau, bet svajonėse visada buvo. Nė karto medžioklėje dar nebuvau matęs vilko. Spalio mėnuo. Jau ėjo į pabaigą elnių ruja. Girininkas informavo, kad matė vilkų pėdas ir patikino: jei kas sumedžios vilką, nupirks gerą butelį.
Sėdžiu. Elnių nesulaukiau. Į ąžuolyną atėjo šernai. Netrukus jie ėmė žviegti. Pamačiau, jog vienam šernui į keterą įsikandęs vilkas. Šoviau į tą vilką – nugriuvo. Einu prie jo, o šis pašokęs nubėgo. Šernas irgi nulėkė. Pamaniau: tiek svajojau, tiek svajojau sumedžioti vilką, o jis sužeistas nubėgo. Visą naktį ieškojau. Kitą dieną aptikau gulintį negyvą“, – apie neeilinę medžioklę pasakoja E. Jankauskas.
Vilkus jis išmoko prisivilioti, tad dabar, kai jų populiacija itin padidėjo, neabejotinai dar ne kartą paleis šūvį į pilkį.
Elnių vilioti neišmoko, bet tai kompensuoja kantrybė.
„Prasidėjus elnių rujai, nuo rugpjūčio 15 iki rugsėjo 15-osios tiesiog kasnakt miegu miške. Tą mėnesį pasiimu atostogas. Trofėjų kolekcijoje jau yra apie trisdešimt elnių. Kai kurių ragai (6) įvertinti medaliais. Kai kurie selekciniai man dar labiau atrodo įspūdingesni“, – apie, mano nuomone, gražiausių Lietuvoje gyvenančių žvėrių medžioklę pasakoja E. Jankauskas.
Jo trofėjų kolekcijoje yra Lenkijoje ir Lietuvoje sumedžioti danieliai. Negali negirti šio medžiotojo. Jis ima iš gamtos, bet jai ir duoda. Yra iš veislynų nupirkęs keliasdešimt danielių ir išleidęs į laisvę.
Įspūdinga jo stirninų ragų kolekcija. Kaip patikino šis medžioklis, gerais ragais stirniną reikia užsiauginti. Tačiau problema ta, jog dėl azarto kai kurie medžiotojai paskuba ir sumedžioja per jauną. Akivaizdu, kad tada nukenčia populiacija ir į trofėjų kolekcijas patenka prastesnius ragus turintys stirninai. Pasak Edmundo, Lietuvoje jau yra klubų, kurie sugeba užsiauginti stirninų.
E. Jankauskas patikino, jog į safario medžiokles dažniausiai važiuoja, kad pamatytų kitą žemyną. Tačiau patikino, jog gražesnės gamtos, kaip Lietuvoje, jis nėra matęs. Įspūdinga jam buvo kurtinio medžioklė Baltarusijoje. Teko išmokti prislinkti prie medyje tupinčio kurtinio, žingsnius dedant tada, kai kurtinys per trečią giesmę negirdi.
Porą kartų Rusijoje bandė sumedžioti mešką. Neabejoju, jog Sibiro karalienę jis sumedžios, nes tai jau tapo ateities tikslu. Ateities planuose vėl medžioklė Rusijoje, paskui Aliaska, Kirgizija.
Visa Jankauskų šeima gyvena medžiokle. Apie tai savo nuomonę turi žvėrių takais jau einanti Gabrielė.
„Man medžioklė – tai ne hobis, o gyvenimo būdas. Šiuos žodžius drąsiai taria kiekvienas, kuris nors kartą dalyvavo medžioklėje ir susipažino, kas tai yra. Nuo mažų dienų turėjau sektiną pavyzdį – tėtį. Vis stebėdavau, kaip jis ruošiasi rytojaus medžioklei, eina į mišką ir pildo savo trofėjų kolekciją. Man tai atrodė labai paslaptinga, o noras eiti kartu augo su kiekviena diena.
Galų gale prasidėjo mano, kaip medžiotojos, kelias. Turėjau begalę pavyzdžių aplinkui, kaip pagarbiai ir atsakingai reikia elgtis medžioklėje, tai lyg darbo pokalbis – turi būti pasitempęs ir stengtis dėl savo sėkmės akimirkos.
Būdama varove, turėjau progą matyti visą procesą iš šalies, kaip viskas vyksta ir kaip padorus medžiotojas privalo elgtis tam tikrose situacijose. Mane tai skatino eiti pirmyn, žadino mano aistrą tapti medžiotoja, sekti tėvo pavyzdžiu ir sukurti savo pačios medžioklės istoriją.
Kodėl dauguma pasaulio žmonių yra tokie priešiški šiam pomėgiui? Šis klausimas paskutiniu metu be galo populiarus. Kiekvienas turi savo nuomonę, ir mes privalome ją gerbti. Galbūt aš esu priešiška kiaulių, vištų, įvairių gyvūnų fermoms, kai auga narvelyje ir galų gale jie nebeturi progos pamatyti šio plataus pasaulio? Laukiniai gyvūnai turi galimybę pažinti aplinką. Žvėrys tarpusavyje save taip pat naikina – tokia yra mūsų ekosistema. Jie maitinasi už save silpnesniais, o mes juos medžiojame. Jei tai daroma negarbingai ir be saiko, tuomet tokio žmogaus negalime vadinti medžiotoju. Žvėris yra sumedžiojamas ne tam, kad iš to pasipelnytum, jis turi būti atrinktas atsakingai, kad visuomet liktų mūsų atmintyje. Kaip populiariausias šefas Ramzis sakė: „Žvėris nužudomas – jis nusipelnė, kad jo patiekalas būtų aukščiausios klasės“.
Nuo seniausių laikų medžioklė buvo pagrindinis maisto šaltinis, tačiau šiomis dienomis vis daugiau atsiranda veganų ir vegetarų, kurie griežtai sako „ne“ medžioklėms. Tai pasirinkimas, kiekvienas turime sau tinkamą variantą, tačiau, mano nuomone, tai vyksta, kai žmogus negali suvokti kažko naujo. Galbūt ši nuomonė susidaro turint artimoje aplinkoje medžiotoją, kuris be saiko ir atsakingumo, rodo blogą pavyzdį. O tokių variantų būna.
Medžioklė užima aukštą vietą mano šeimoje ir tai padeda nuraminti stresą. Vakarais sėdi vidury miško tarp begalės paukščių giesmių…. Kelia pasitikėjimą savimi, kada tavo trofėjus vertas dėmesio ir gerina sveikatą, nes maistas be pridėtinių medžiagų“.
Nuotr. Gabrielė Jankauskaitė kalėdinėje kiškių medžioklėje.
Kostas Slivskis
Tekstas iš baigiamo spaudai parengti K. Slivskio leidinio
„Knyga apie medžiotojus skirta Lietuvos 100 – čiui paminėti“.
Žaliąja medžiokle, pagal SCI (angl. Safari Club International) klasifikaciją, vadinama tokia medžioklė, kai medžiojamasis gyvūnas užmigdomas specialaus šautuvo šūviu, o po foto sesijos ir mokslininkų bei veterinarų apžiūrėjimo ir išmatavimo, prikeliamas ir paleidžiamas gyventi toliau. SCI kaip sumedžiotus užskaito du „žaliuoju“ būdu užfiksuotus žvėris pasaulyje: Afrikoje baltąjį raganosį ir jaguarą Pietų Amerikoje.
Apie lietuvių bandymus sumedžioti jaguarą nesu girdėjęs, o raganosį tokiu būdu yra medžioję dar bent du mano pažįstami Lietuvos medžiotojai. Man šią medžioklę Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) 2011 m. rugsėjį organizavo „Danila Hunt“. Kitose Afrikos šalyse ji nerengiama.
Įšokau į paskutinį žaliąjį traukinį
Matyt, spėjau įšokti į paskutinį traukinį – 2011 m. pabaigoje žalioji raganosių medžioklė PAR buvo uždrausta. O motyvas – brakonieriai pradėjo naudoti veterinarų ginklus. Šūvio garso nėra arba labai silpnas. Naudojami dviejų technologijų ginklai – pneumatiniai, kur plastikinį švirkštą su migdomaisiais išstumia suspaustų dujų balionėlio energija; arba parakiniai, kur metalinį švirkštą iššauna mažo .22lr kalibro garsinis šovinėlis. Abiem atvejais maksimalus šūvio atstumas – iki 25 metrų.
Įvairių šaltinių duomenimis, baltųjų raganosių brakonieriavimo mastai PAR įspūdingi: 2011 m. nelegaliai nušautų ir, nupjovus ragą, paliktų raganosių skaičius svyruoja nuo 400 iki 450. Pagrindinės raganosių ragų rinkos – Vietnamas ir Kinija. Ten tikima, kad iš raganosio rago pagaminti preparatai padeda didinti vyrų lytinę potenciją ir gydo vėžį. Kartais nedideliam (vieno milijono gyventojų) kinų miesteliui apsimoka pasamdyti legalų medžiotoją, susimetus sumokėti už jo kelionę bei medžioklę Pietų Afrikos Respublikoje, ir legaliai gauti ragą savo „medicinai“. Jokių mokslinių duomenų, patvirtinančių rago stebuklus, nėra, bet žmonėms vis tiek jo reikia. Jeigu tai būtų moksliškai pagrįsta – priveisti raganosių ir „imti ragų derlių“ nebūtų sudėtinga.
Ragas atauga per 2 metus
Pasirodo, teisingai nupjovus gyvo (užmigdyto) raganosio ragą (kaip nukirpus avies vilną), kad nebūtu atvirų žaizdų ir nepatektų infekcija, jis atauga per dvejus metus! Jei brakonierius šauna raganosį normaliu ginklu – viskas aišku: žvėris nebegyvas, motoriniu pjūklu nurėžia ragą ir nešdinasi. Jei šauna veterinariniu šautuvu – viskas žymiai tyliau ir lyg saugiau brakonieriams, bet užmigdytas raganosis pats atsibusti negali. Jam turi būti suleista „antidoto“ – prikeliančio vaisto, ne vėliau kaip 30 minučių po užmigdymo. Kitaip jis lieka miegoti amžinai. Tikrai nehumaniška palikti svilinančioje Afrikos saulėje savarankiškai atsibusti negalintį žvėrį.
Todėl legalioje žaliojoje raganosio medžioklėje pirmu smuiku griežia veterinarijos gydytojas. Jis apmoko medžiotoją naudotis veterinariniu šautuvu, aprūpina mokomaisiais švirkštais, šoviniais ir taikiniais prišaudymo procedūrai, paruošia „kovinius“ šaudmenis ir viską raganosio prikėlimui. Jei migdomasis šūvis sėkmingas, raganosis užmiega per 3–5 minutes. Optimalus šūvio atstumas 15–20 metrų. Kadangi „šovinys“ didelis (švirkšto ilgis 10–12 cm, diametras – 11–13 mm) ir labai lėtas, tai menkiausias vėjelis, žolelė, nekalbant apie šakelę, turi didelę įtaką šūvio tikslumui. Šovinio greitis žymiai mažesnis už lygiavamzdžio šautuvo, todėl apie šūvį į judantį taikinį nėra jokios kalbos, reikia sulaukti kol gyvūnas sustos.
Prie jo reikia prieiti per 20 m.
Tokiam šūviui tinkamos raganosio kūno vietos vos kelios – kumpiai ir kaklas. Be to, reikėtų, kad švirkšto trajektorija būtų kuo labiau statmena taikomo taško kūno paviršiui. Švirkštai dažnai rikošetuoja nuo storaodžių gyvūnų. Yra ką įvertinti prieš paspaudžiant gaiduką. Be to, reikia nuolat turėti omenyje – nešauti toliau kaip 25 metrai. Prakaitas išmuša, patikėkit.
„Šovinys“ atšoko
Į medžiokinį džipą lipam trise: plotų savininkas vairuotojas, vienintelis su tikru karabinu („jeigu kas“), veterinaras ir aš. Apie 10 minučių atsilikusi lėtai išvažiuoja palaikymo komanda – du džipai su vietiniais žmonėmis – „tą“ daiktą gali reikėti apversti, pasukti, ištraukti iš krūmų ar tuos krūmus iškirsti. Fermos aerodrome mažas sraigtasparnis tam atvejui, jei šūvis pavyko – vaistai susileido, bet žvėris dingo krūmynuose, jį reikia skubiai rasti. Po šūvio yra vos 30 minučių viskam: suradimui, apvertimui, fotografavimui, prikėlimui, pasišalinimui iš įvykio vietos. Pabudęs raganosis gali būti ganėtinai agresyvus, apibėga kelis ratus apie savo miegojimo vietą, neretai baksteli nepakankamai atitrauktą automobilį.
Gana greitai prie vandens balos surandame du patinus – vienas kokių 6–7 metų, kitas dar visai jaunas. Tuose plotuose dar yra 4 patelės su jaunikliais. Nusprendžiame bandyti migdyt vyriausią patiną. Pirmas bandymas prieiti nepavyko. Abu draugeliai nuskuodė į krūmynų tankmę.
Sušokam į „Defenderį“ ir skubam ieškoti raganosių. Netrukus juos randam, pavyksta priartėti reikiamu atstumu – apie 20 metrų, vis pasimatuoju tolimačiu. Veterinaras šnabžda: „Šauk, tik ne į kaklą, o į priekinį kumpį“. Šaunu, švirkštas atšoka! Ką padariau ne taip? Girdžiu vėl šnabžda: „Viską padarei gerai, matyt, toj vietoj oda per kieta, bandom dar kartą“.
Užkimšt ausis, uždengt akis
Persitaisau šautuvą, gerai, kad per toli nenubėgo. Šaunu antrą kartą į užpakalinį kumpį – yra! Toli nebėga, iškart paleidžiam namo sraigtasparnį. Po kelių minučių sulekia palaikymo komanda, trimis džipais bandom nuvyti užmigdytojo draugą jauną raganosį. Tai greitai pavyksta, nors jis toli nepasišalina. Lūkuriuoja krūmuose už kokio pusantro šimto metrų.
Pavyko greitai rasti užmigusį raganosį
Visi verčiam miegantį raganosį nuo šono ant kojų. Pasirodo, užmigdytas jis mato ir girdi beveik kaip ir nemigdytas, todėl norint su juo ką daryti, kad adrenalinas jo neišjudintų anksčiau laiko, reikia užkimšti ausis ir uždengti akis. Veterinaras tuoj pat tai padaro.
Raganosį reikia paversti ant kojų, įgręžti mikroschemą.
Kiek įmigęs žvėris taip aprimsta, kad pats savarankiškai, be žmogaus pagalbos, atsibusti nebegali. Apžiūrim raganosį. Ištraukiam švirkštą iš užpakalinės kojos, tačiau ir priekiniame kumpyje randam mažą kruviną žaizdelę – pirmas šūvis nebuvo blogas, taigi, kiek dabar suleista vaistų, nežinia. Skubiai fotografuojamės, apie išsamius matavimus nėra laiko net galvoti. Reikia skubiai prikelti gyvūną, nes paaiškėjus, kad pirmas šūvis buvo sėkmingas, tik švirkštas iškrito, nežinia kokią migdomųjų dozę jis gavo – du ar pusantro karto didesnę nei reikia…
Veterinaras su pagalbininkais aplieja žvėrį keliais kibirais vandens (kad neperkaistų) iš atsivežtos statinės ir suleidžia antidoto į ausies kraujagyslę. Suleidus prikėlimo injekciją visi nešam kudašių – raganosis keliasi daug greičiau negu užmiega. Po poros minučių su savo ganyklų draugeliu jie vėl vaikštinėja kartu lyg nieko ir nebuvo nutikę.
Medžioklė išsaugojo raganosius
Mes trimis džipais riedame namo. Įspūdžių daug, virpulys dar nepraėjęs, atrodo, kad ši medžioklė truko visą amžinybę, laiko pojūtis visai dingęs. Plotų šeimininkas Japis grąžina į realybę – nuo pirmo šūvio iki pabudusio raganosio nubėgimo pas savo draugelį praėjo viso labo 18 minučių…
Dėl „žaliosios“ medžioklės uždraudimo turiu savo nuomonę. 2011 m. pasaulio ekonominė krizė atsirito ir iki Afrikos – sumažėjo medžiotojų srautas iš Šiaurės Amerikos ir Europos. Dar 2009 m. pabaigoje PAR buvo apribotas raganosių migdymo dažnumas žaliosiose medžioklėse: tą patį žvėrį „šauti“ ne daugiau kaip du kart per metus. Todėl sumažėjo „žaliųjų“ medžioklių pasiūla. Tačiau paprasta raganosio medžioklė vis dar brangesnė už žaliąją keletą kartų.
Medžioklės ūkiai PAR, Namibijoje ir Botsvanoje priaugino baltųjų, o dabar ir juodųjų raganosių bandas iki tokio dydžio, kad jau trūksta klientų jiems medžioti. Todėl žaliąją medžioklę – pigią prekę, reikia išmest iš rinkos.
Kita vertus, tai vienas iš pavyzdžių, kai noras medžioti išsaugo rūšį nuo išnykimo.
„Miske.lt”
Gediminas Vaitiekūnas
Iš Kelmės – į Šiaulius, iš Druskininkų – į Lazdijus ar Alytų, iš Akmenės – į Mažeikius, iš Jurbarko – į Tauragę ar Raseinius. Aplinkos apsaugos inspektoriai skundžiasi, kad vien įsipilti degalų jiems tenka nuvažiuoti per 100 kilometrų, nes neleidžiama naudotis jų rajone esančiomis degalinėmis. Aplinkos apsaugos departamentas sako, kad inspektoriai gali į degalines užsukti pakeliui po patikrinimų kituose rajonuose.
Į 15min kreipėsi vienas Aplinkos apsaugos inspekcijos darbuotojas, piktindamasis tuo, kad gamtą saugantys darbuotojai priversti ją teršti be reikalo degindami degalus. Asmuo piktinosi, kad po Aplinkos apsaugos departamento padalinių sustambinimo tenka važinėti piltis degalų į už 50 kilometrų esantį miestą. Mat departamentas pasirašęs sutartį tik su degalinių tinklu „Viada“, o yra daug miestelių, kur tokių degalinių nėra. „Ir degalų, ir automobilių plovimo konkursus laimėjo „Viada“, nuo tada degalų tenka važiuoti į kitą miestą“, – rašė inspektorius, kuris prašė neatskleisti jo tapatybės – baiminasi netekti darbo.
Tuo pat metu departamentas draudžia patruliuoti, „nes esą jau pravažinėjome visus pinigus“, nors šimtus kilometrų tenka važinėti iki degalinių.
15min perskambino atsitiktinai į keturių miestelių, kuriose nėra „Viada“ degalinių, aplinkos apsaugos inspekcijas. Visose gavome patvirtinimą – degalų važiuoja piltis į kitus miestus, bet ne visiems tai didelė problema. Prisiderina prie patikrinimų „Pilamės Mažeikiuose. Bet aš dar nė vieno karto nevažiavau specialiai vien tam, kad pilčiau degalų. Mes kontroliuojame objektus ir Mažeikiuose dirbame. Važiuoji į objektą Mažeikiuose, tikrini ir įsipili tuo pačiu“, – kalba Akmenėje dirbantis aplinkosaugininkas. Daugiau problemų jam kyla dėl automobilio remontų ar padangų keitimo – ne visuomet būdavo galima tą padaryti vietoje, o kartais tekdavo važiuoti į Šiaulius.
Jis piktinasi, kad po įvykdyto inspekcijų sujungimų, įvestos rotacijos korupcijos prevencijai. Jos labai pailgina keliones, todėl sumažėja tiek patikrinamų objektų, tiek nustatytų pažeidimų skaičius. „Yra skirtumas, ar dirbi savo rajone, ar važiuoji objektą tikrinti už 60–70 kilometrų. Tu daugiau laiko automobilyje praleidi. Dabar pusė objektų yra Akmenės rajone, pusė – Mažeikių rajone, dar į akcijas tenka važinėti, reidus. Rotacija kažkokia gal ir reikalinga, bet gal nereikia tiek daug jos iškart. Mes nieko daugiau tikrai nenustatėm. Nei mes nuvažiavę, nei pas mus atvažiavę. Pas mus atvažiavę nustato dar mažiau, nei mes nustatydavome“, – stebėjosi inspektorius.
Kitas Jurbarke dirbantis aplinkosaugininkas tikino, kad degalų įsipilti važiuoja 50 kilometrų pirmyn, o tada tiek pat atgal. „Pas mus nėra „Viada“ degalinės, tai važiuojame 50 kilometrų į Raseinius arba į Tauragę. Bet ir kitur lygiai tas pats, mažesniuose miesteliuose nėra tokių degalinių. Yra „Baltic Petroleum“, bet čia piltis neleidžia“, – kalbėjo aplinkosaugininkas. Jis teigė, kad automobilius remontuoti tenka Kaune. „1000 kilometrų leidžia pravažiuoti per mėnesį. Jei mažiausiai du kartus reikia nuvažiuoti degalų, tai 200 km ir susidaro. Mašinos irgi nėra kur nusiplauti, tik Tauragė arba Raseiniai. Patiems reikia pasikeisti ratus iš vasarinių į žieminius“, – pyktelėjo aplinkos apsaugos darbuotojas. Jis taip pat piktinosi rotacijomis. „Kokia čia logika važiuoti 150 km, kad patikrintum kokį ūkininką. Išeina nesąmonė. Paskui sako, kad nėra pinigų degalams, galėsite pėsti vaikščioti. Na tai gerai, vaikščiosime ir pėsčiomis“, – kalbėjo aplinkosaugininkas. Kelmėje atsiliepęs darbuotojas atsisakė komentuoti. Bet ir jis nesusilaikė, paklausus, ar degalus pilasi Kelmėje.
„Kelmėje mes neturim „Viados“, mes Šiauliuose pilamės. Daugiau nenoriu nieko kalbėti“, – teigė aplinkosaugininkas.
Analogišką istoriją išgirdome ir Druskininkuose. „Tik „Viada“, bet jos nėra nei Druskininkuose, nei Varėnoje. Yra Lazdijuose, taip pat Valkininkuose. Varėniškiai pilasi Valkininkuose (apie 30 km į vieną pusę – 15min), o Druskininkų darbuotojams vis tiek tenka kokias bylas į Alytų vežti, tai pakeliui įsipila degalų Alytuje. Anksčiau buvo geriau, pylėmės „Baltic Petroleum“ (Druskininkuose – aut. past.) ir plovykla būdavo vietoje. Dabar jau net nežinau, kur plovykla yra. Remontas irgi centralizuotai – tik Alytuje“, – kalbėjo aplinkosaugininkas. Jis patikino, kad faktiškai visi darbuotojai Aplinkos apsaugos departamente turi po automobilį. „Nežinau, kaip kituose rajonuose Lietuvos, bet pas mus šiokių tokių problemų yra“, – pripažino aplinkosaugininkas.
Departamentas problemos neįžvelgia
Apie šią situaciją paprašėme pakomentuoti Aplinkos apsaugos departamento (AAD), kontroliuojančio visas regionines aplinkos apsaugos inspekcijas. Gavome paaiškinimą, kad visas paslaugas ir prekes AAD perka viešųjų pirkimų būdu. „Departamento rengtose degalų viešųjų pirkimų sąlygose pirmiausia reikalaujama, jog potencialūs degalų tiekėjai turėtų degalines, nutolusias ne toliau kaip 15 km nuo pagrindinių Departamento padalinių (valdybų, inspekcijų) buveinių ir transporto priemonių parkų, siekiant užtikrinti greitą ir patogų apsirūpinimą degalais“, – atsakymą perdavė AAD specialistė Eugenija Kubiliūtė. Teigiama, kad pirkimų rezultatai priklauso nuo tiekėjų aktyvumo. „Kiekvienas AAD darbuotojas gali naudotis tik tų degalinių paslaugomis, su kuriomis sutartis, po atliktų viešųjų pirkimų procedūrų, yra sudaręs AAD. Jeigu yra poreikis inicijuoti naują degalų pirkimo sutartį, tuomet padalinys, kuriame yra toks poreikis, turi kreiptis su prašymu, kuriame turi būti nurodytas poreikio pagrindimas“, – rašoma atsakyme.
AAD patikina, kad inspektorių darbas yra mobilus, pareigūnai rotacijos principu kontrolę vykdo visoje šalies teritorijoje, vyksta į komandiruotes, pasitarimus ar bendrus reidus skirtinguose Lietuvos regionuose. Vadinasi, ir degalų gali susiplanuoti įsipilti. Per metus išleidžia 435 tūkst. eurų Automobiliams perkami trijų rūšių degalai: A95 benzinas, dyzelinas, dujos (SDN), o transporto priemonėms išlaikyti metams skiriamos lėšos – 435 000 Eur, informavo departamentas. Kadangi departamente šiuo metu dirba 436 darbuotojai, vidutiniškai vienam iš jų tenka po 1000 eurų degalams per metus, už tiek per mėnesį galima apytiksliai įsipilti apie 70 litrų degalų.
AAD nurodo turįs 326 automobilius, tad vienam automobiliui tenkanti degalų dalis būtų didesnė. Dažniausi automobiliai: „Isuzu D-Max“, „Kia Sportage“, „Subaru Grand Vitara“, „VW Tiguan“ ar „Škoda Fabia“. „AAD po reorganizacijos perėmė regionų aplinkos apsaugos departamentų turėtą automobilių parką. Departamentas nėra vykdęs naujų automobilių pirkimų ir šiandien neturi biudžetinių lėšų tokio pobūdžio pirkimams. Departamento transporto priemonių parką sudaro įvairių markių bei modelių automobiliai (variklių galingumas – nuo 59 kW iki 110 kW)“, – teigiama atsakyme. AAD ketina optimizuoti turimą parką ir atsisakyti dalies automobilių, kadangi nėra finansinių galimybių parko atnaujinti, taip pat sumažėjus transporto priemonėms skiriamiems asignavimams.
Gina rotaciją – tai korupcijos prevencija
Darbuotojų skundus dėl rotacijos AAD atmeta: „Rotacija yra būtina ir yra viena efektyviausių korupcijos prevencijos priemonių.“ „Rotacija siekiama įgyvendinti priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo, viešumo principus, formuoti korupcijai nepakančią aplinką ir didinti pasitikėjimą AAD veikla. Kuo didesnis patikrinimų ar pažeidimų skaičius – tai nėra prioritetai ar siekiamybė. Departamento veikla orientuota į efektyvų ūkio subjektų rizikingumo aplinkosaugos požiūriu įvertinimą ir optimalią tikrinamų ūkio subjektų atranką patikrinimams“, – rašoma komentare. AAD paaiškina, kad pažeidimų prevencijai skiriamas didžiausias dėmesys – norime užkirsti kelią pažeidimams didinant sąmoningumą, vykdant švietėjišką veiklą, akcijas. „O ir nustačius pažeidimą – bauda turi būti taikoma kaip ultima ratio (paskutinė priemonė)“, – rašoma komentare.