Miško keliuku brendu per purų sniegą , klonelėse sniego storis siekia beveik metrą, medžiai, ypač spygliuočiai, kaip kareiviai ginklą šakų glėbyje glaudžia sniego kalnus, plonesni neatlaikę sniego gausos sulinko virš keliukų, aikštelių, sudarydami savotiškus tunelius ir sukurdami pasakišką vaizdą, vos juos palietus, žmogų užgriūva sniego lavinėlė.
Tai primena senelių pasakojimus: ankščiau tai buvo žiemos, sniego iki arklio pilvo, rytais nuo šalčio poškėdavo tvoros, net šunys nelysdavo iš būdų, o atsikėlus pirmiausiai reikėdavo atsikasti užpustytas pirkios duris, po to prasikasti takelį iki lauko tualeto, šulinio ir tvarto, tai daugeliu atveju buvo vaikų darbas…
Šiemet kažkas panašaus, tačiau mane pirmiausiai visada maloniai nustebina straipsnių antraštės spaudoje: Lietuvai smogs arktinis šaltis, šalį užklos sniegas ir pan. Smagu… Reikia priminti, kad Lietuvoje 1956 m. vasario 1 d. Utenoje buvo 42 laipsniai šalčio, 2012 metais vasario 5 d. Radviliškyje 33 laipsniai, o šių metų sausio 17 d. Šeduvoje, Kybartuose ir Ukmergėje tik 27, o pas mus Dzūkijoje iš vis tik 23 laipsniai šalčio. Taigi visai šilta ta žiemą.
Tenka pripažinti, kad gamtos ženklai visiškai nerodė tokios žiemos, paukščiai neskubėjo išskristi, dar lapkričio mėnesį matėme garnius, gerves, gruodžio mėnesį varnėnus, kurie lesyklose lankosi ir dabar, o gruodžio mėnesio pabaigoje bebrai dar tingiai ruošė atsargas žiemai, kiškiai neturėjo sukaupę taukų, paskerstų kiaulių kasa buvo plona ir trumpa. Tačiau matyt viskas susimaišė. Mane nustebino didelės grupės baltųjų garnių žiemojimas Vėžionių kaimo ribose prie Varėnės upelės, juos pastoviai stebi vietos gyventojai. Pradedu nesuprasti gamtos išdaigų. Aišku viena, kaip visada žiema užklupo netikėtai kelininkus ir elektrikus.
Užklojus žemę stora sniego danga ir paspaudui šaltukui, žmogui visada norisi padėti gamtai. Tačiau gyvūnai ir paukščiai yra pripratę pergyventi ir sunkesnius laikus. Aišku, sniego gausa apriboja judėjimą, priėjimą prie maisto, kuo didesnis gyvūnas ar paukštis, tuo lengviau perneša šaltį, pvz. briedžiai tik juokiasi, jie visada ras maisto spygliuočių ir minkštųjų lapuočių jaunuolynuose, kirtavietėse, laupydami žievę ir skabydami medžių ir krūmų šakeles, taurieji elniai ir stirnos taip pat, tačiau juos mes pripratinome eiti į šėryklas, sniego storis pavojingas tik stirnoms, jos visada turi atsigulti ant žemės, esant storai sniego dangai, jos iki žemės nepajėgia dasikasti, o kokią savaitėlę pagulėjusios ant sniego jos suserga plaučių uždegimu, ypač pirmamečiai, be to sniego storis joms apsunkimą pabėgimą nuo plėšrūnų. Š.m. vasario 14-17 dienomis tikrinau stirnų gulyklas Varčios, Gedimino ir Pakaršio miškuose, deja beveik visur stirnos guli sniege. Daug kur gulyklose jos tuštinasi, gulasi antrą kartą, šlapimo spalva tamsi, tai aiškūs peršalimo požymiai.
Šernams kol kas juokas, juk žemė po sniegu neįšalusi, bet kam knisti, juk visada rasi medžiotojų palikto maisto, svarbu pasidaryti taką. Patys žvėrys stengiasi judėti kuo mažiau, kuo mažiau eikvoti energijos ir palikti pėdsakų.
Labai smagu žiūrėti į žvėrių takus, tai tikri tuneliai sniege, eina oriai vienas paskui kitą, vilkai ir lūšys irgi stengiasi vaikščioti nuvalytais miško keliukais, žvėrių takais, grobio laukia prie šėryklų.
Visiems kanopiniams ateina sunkus metas ypač tada, kai storas sniego sluoksnis išsilaiko daugiau negu tris savaites ir kai po atlydžių susiformuoja stora sniego pluta, ji pjausto kojas, gyvūnams ypač sunku judėti, labiausiai kenčia stirnos. Tačiau visi plėšrūnai iš esmės jaučiasi puikiai, be to vasario mėnesį vyksta vilkų, lūšių ir lapių ruja. Kaip matome kažkam šalta, o kažkam karšta…
Vilkai rujos metu ypač aktyvus, juos dažnai galima pamatyti atvirose vietose, miškuose, kur jie yra, visur pažymėtos teritorijos, vienišius galima prisišaukti pamėgdžiojant kaukimą, tie kas turi savo damą, į viliojimus reaguoja vangiai, jie rūpinasi savo išrinktąja. Sniego buvimas užtikriną baltojo kiškio, įrašyto į Lietuvos raudonąją knygą, išgyvenimą. Baltasis kiškis, tai miškų gyventojas, truputį mažasis už pilkąjį, gyvena spygliuočių ir mišriuose miškuose, Dzūkijoje gausus Varėnos, Druskininkų ir Valkininkų miškuose, baltas tampa lapkričio pabaigoje, vėl pilkas – kovo pradžioje. Įdomus tuo, kad užpakalinės kojos žiemos metu tampa ląstais, t.y gausiai apauga plaukais, kas palengvina bėgimą puriu sniegu, be to šitas gyvūnėlis sugeba liuokterti į pusnį ir pusės metro gylyje pralaukti pūgą ir šaltį. Jeigu žiema besniegė, jis lengvai tampa plėšrūnų grobiu, nes visi plėšrūnai skiria baltą spalvą.
Sniego buvimas gyvybiškai svarbus žebenkščiai ir šermuonėliui, jie taip pat žiemą balti. Anksčiau, iki karantino, vasario mėnesį medžiotojai reguliuodavo lapių populiacijos gausumą, mat rujos metu jos praranda budrumą, apsvaigę nuo aistrų vaikštinėja laukais visą parą, nevalyti laukių keliukai, judėjimo apribojimas tarp savivaldybių aiškiai padidins šių plėšrūnų populiaciją, tai neramina. Atlikti tyrimai Vokietijoje ir Švedijoje įrodė, kad lapių populiacijos gausa turi tiesioginę įtaką stirnų ir kiškių populiacijų gausumui. Taigi, jei norime matyti gausius stirnų pulkus ir medžioti kiškius, turime reguliuoti plėšrūnų skaičių.
Kaip nekeista, šiuo metu lizdus suka arba taiso senus ir deda kiaušinius krankliai, po 20 dienų išsiris jaunikliai, o tirpstantis sniegas atidengs puikų pietų stalą, gamta pasirūpina visais. Vasario mėnuo, kontrastų mėnuo. Ir nors jis laikomas šalčiausiu žiemos mėnesiu, pagal ilgamečius stebėjimus vasario 16 d. paprastai šalyje gimdavo pirmieji šerniukai. Aišku, esant tokiems šalčiams ir storai sniego dangai paprastai pirmoji vada žūva, tačiau po mėnesio šernės vėl rujoja ir tada po 4 mėnesių gimsta vėlyva vada.
Vasario viduryje medžiotojai stebėjo pilkųjų kiškių rują, tai reiškia, kad po 44 dienų nebus sniego, prieš saulę žolė bus 2-3 cm. dydžio ir pasaulį pasveikins pirmieji kiškučiai.
Medžiotojai intensyviai pradėjo rūpintis laukinių gyvūnų papildomu šėrimu. Nuvalomi keliai iki šėryklų, į mišką veža šienainį, silosą, grūdus, . Tačiau įstatyminė bazė gana slidi, šernus galima vilioti, bet draudžiama šerti. Viliojimo norma yra 100 kg. Kitiems gyvūnams galima atvežti ir daugiau pašarų, tačiau jie turi būti sukrauti taip, kad nepasiektų šernai, be to draudžiama pilti ant žemės.
Štai tau bobute ir devintinės, kaip tą padaryti esant storai sniego dangai yra rimtas klausimas. Taigi, jeigu jūs, mylėdamas laukinius gyvūnus, atvešite į mišką kibirą morkų ar grūdų maišą ir juos išpilsite ant žemės, jus gali nubausti akylus aplinkosaugininkas.
Valdžia kaip visada atsibus pasibaigus žiemai, Aplinkos apsaugos departamentas ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba iki šiol nesugeba realiai įvertinti esamos situacijos ir skubiai priimt būtinus sprendimus, leidžiančius baltojo bado metu kanopinius žvėris šerti pilant pašarus ir ant žemės.
Taigi medžiotojai ir gamtos mylėtojai, atlikdami gerą darbą, vaikšto peilio ašmenimis. Mane neramina ir tai, kad važinėdamas po Dzūkijos apylinkes niekur nemačiau slėptuvių kurapkom, tai vienintelis paukštis, kuriam ypač reikalinga žmogaus globą žiemą, kai yra storas sniego sluoksnis. Kitiems paukščiams įrengtose šėryklose galite pilti saulėgrąžas, moliūgų sėklas, smulkius grūdus, trupintą duoną, virtus kiaušinius ir bulves, arba pakabinti nesūdytų lašinių ar taukines. Žodžiu tai, ką valgytumėte patys…
Noriu priminti, patys didžiausi Lietuvoje žiemojantys paukščiai yra jūrinis erelis ir kurtinys. Kurtiniui iš vis juokas, jis sėkmingai gali misti pušų spygliais, erelis pasigaus nusilpusį kiškį ar pasimaitins mašinų partrenktais ar kritusiais gyvūnais.
Konfliktas tarp Aplinkos apsaugos departamento ir Aplinkos ministerijos jau bado akis. Iki šio laiko Aplinkos apsaugos departamento vadovybė turėjo neigiamą požiūrį į medžiotojų bendruomenę, tuo pačiu formavo neigiamą nuomonę viešoje erdvėje, tapo visiškai uždara valdžios institucija išlaikoma mūsų pinigais. Neišrišus šio mazgo, tolimesnis medžiotojų bendruomenės aktualių klausimų sprendimas yra neįmanomas.
Mane kaip žmogų nustebino socialiniuose tinkluose išsakyta aplinkos ministro patarėjo Mariaus Čepulio nuomonė, kad žvėrių šerti nereikia, kad turi vykti natūrali atranka, o medžiotojai, gyvūnų ir paukščių globėjai palaikydami populiacijų gausą yra vos ne gamtos priešai. Matyt pamiršo ministro patarėjas, kad ankščiau buvo begalės natūralių pievų, tūkstančiai vienkiemių, kas palengvino išgyvenimą paukščiams ir žvėrims. Natūralus gamtinių populiacijų reguliavimas iš esmės dabar dalinai galimas tik rezervatuose. Tinkamos natūralios aplinkos suformavimas nykstantiems laukų paukščiams ir žvėrims negalimas dėl chemikalų naudojimo žemės ūkyje.
Manau, formuojant tokią nuomonę, reikia per žiniasklaidą, mokyklose sakyti, kad mirštantis iš bado ar išsekimo gyvūnas ir paukštis yra normalu, tik kaip tą pasakyti vaikui, kuriam nuo mažų dienų tėvai, auklėtojai ir mokytojai stengiasi įskiepyti meilę gamtai, už paskutinius pinigėlius nuperka kažkokių pašarų, gal ir netinkamų, tačiau juos veža į mišką su šventu noru, padėti šąlančiai gyvybei. Atėmus iš jaunimo norą rūpintis gamta, paprasčiausiai atimsime dalį sielos ir žmogiškumo. Sutinku su ta mintimi, kad kai kuriuose klubuose ir būreliuose žvėrių šėrimas yra neproporcingai didelis ir auginamos per didelės kanopinių žvėrių bandos.
Šią problemą galima spręsti per medžioklėtvarkos projektus ir žvėrių apskaitą atliekamą valstybės lėšomis, nes žvėris yra valstybės. Š.m. vasario 15 d. visų medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų atstovai turėjo nuotolinę konferenciją su Aplinkos apsaugos ministru ir jo komanda. Man šis susitikimas patiko, gana draugiškoje aplinkoje aptarėme kertinius medžioklės klausimus, džiugu tai, kad nebuvo klausimų, kuriems išspręsti nėra jokių galimybių. Sutarėme, kad visas problemas spęsime diskusijų metu.
Šiuo metu galima medžioti vilkus, paprastuosius šakalus, meškėnus, mangutus, audines, nutrijas, ondatras , šernus, lapes , kiaunes, šeškus, fazanus ir bebrus. Nei plauko nei tauko!
