Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) informuoja, kad nuo šio ketvirtadienio, balandžio 22 d., Lietuvoje pradedama pavasarinė laukinių gyvūnų vakcinacija nuo pasiutligės. Kaip ir kasmet, jaukai su vakcina bus išmėtomi iš orlaivių buferinėje zonoje – pasienio teritorijose, besiribojančiose su Lenkija ir Baltarusija. Jie saugūs ir nekelia pavojaus žmonių ar gyvūnų sveikatai, tačiau gamtoje laiką leidžiantys gyventojai suradę jauką raginami jo neliesti, nes viduje yra aštri membrana su pasiutligės vakcina, dėl to galima susižeisti.
Jeigu leis oro sąlygos, pavasarinio etapo vakcinaciją planuojama baigti gegužės mėnesio pabaigoje.
Jaukas savo sudėtimi panašus į šunų ar kačių maistą, tik jo viduje paketėlyje yra keli lašai skysčio – tai vakcina. Vakcina sukelia gyvūno organizmo imuninį atsaką ir laukiniai gyvūnai – lapės, usūriniai šunys tampa atsparūs pasiutligės sukėlėjui.
Pačiupinėjus jaukus, užsikrėsti pasiutlige žmogui pavojaus nėra – vakcina visiškai saugi ir patikrinta. Jaukų aptikus prie gyvenamųjų namų, apie tai būtina pranešti teritorinei VMVT, kurios specialistai atvyks jo paimti. Jei tokį jauką netyčia surado ir suėdė augintinis, rekomenduojama keletą dienų stebėti jo sveikatą, pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju. Naminiams gyvūnams šie jaukai taip pat nepavojingi.
VMVT laukinių gyvūnų vakcinaciją sistemingai vykdo nuo pat 2006 m. Įgyvendinant ilgalaikę pasiutligės likvidavimo programą, teigiami rezultatai stebimi kasmet, o pastaruosius dvejus metus Lituvoje šios ligos atvejų nebenustatoma nei laukiniams, nei naminiams gyvūnams.
Vis dėl to atsipalaiduoti dar negalima, nes kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Rusijos Federacijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje pasiutligė paplitusi tarp naminių ir laukinių gyvūnų, todėl rizika, kad į Lietuvą užsikrėtusių laukinių gyvūnų gali atklysti, visada išlieka.
Užkrečiamosios ligos nepaiso valstybių sienų, todėl savo pareigą reguliariai skiepyti auginamus gyvūnus nuo pasiutligės turi prisiminti ir gyvūnų laikytojai. Šunų, kačių ar šeškų šeimininkai savo augintinius nuo pasiutligės privalo paskiepyti kartą per 12 mėnesių, arba, jei naudojama ilgo veikimo vakcina, – pagal jos gamintojo instrukciją. Vakcinavimą atlikęs veterinarijos gydytojas į gyvūno vakcnacijos pažymėjimą arba gyvūno augintinio pasą turi įrašyti informaciją apie vakciną, vakcinavimo datą ir galiojimo laiką.
VMVT taip pat atkreipia dėmesį dėl į Lietuvą iš trečiųjų šalių (Baltarusijos, Rusijos Federacijos) įvežamų gyvūnų augintinių (šunų, kačių), privalomos vakcinacijos nuo pasiutligės, be to, įvežant gyvūnus augintinius iš Ukrainos, Gruzijos, Moldovos ir daugelio kitų ES nepriklausančių šalių – be privalomos vakcinacijos nuo pasiutligės turi būti atliktas ir gyvūnų augintinių kraujo mėginio pasiutligės antikūnių titravimo tyrimas (ne mažesnis kaip 0,5 TV/ml).
Norėdami apsisaugoti, gyventojai turėtų vengti tiesioginių kontaktų su bešeimininkiais, bepriežiūriais naminiais gyvūnais ar laukiniais gyvūnais.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tarp žmonių pasiutligė vis dar paplitusi infekcija pasaulyje, ypač Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos žemynuose. Didžiausi sergamumo rodikliai suaugusiems ir vaikams registruojami Azijoje, Indijoje. Lietuvoje paskutinis mirties atvejis nuo šios ligos registruotas 2007 m., kai vyrui, keliaujant po Indiją, įkando nežinomas šuo.
Balandžio mėnuo. Jisai visada prasideda tikėjimo švente. Šių Šv. Velykų rytas kaip niekad buvo nuostabus, kupinas saulės, ramybės ir spalvų. Tai suteikė žmogui tikėjimo ir gyvenimo prasmės suvokimą.
Gamta taip pat mirktelėjo žmogui, miškuose pirmomis balandžio dienomis pražydo paprastasis žalčialunkis, kurio puošnūs ir kvapnūs ružavi žiedeliai pilkame miško fone atrodo pritrenkiančiai. Augalas nuodingas, galite pauostyti, pakramtyti galite tik tada, jeigu jaučiate dantų perteklių, lupytės ištins, dantukai iškris, taigi yra pliusų ir minusų. Jeigu vasarą suvalgysite 8-10 uogyčių, jūs pasveikins angelų choras.
Žalčialunkis
Iš karto po pražydusio žalčialunkio į žemę žiedų pavidalu nusileidžia dangus, akį glosto žibuoklių jūra, o šlaitų rytinėje pusėje nusišypsojo ankstyvasis šalpusnis.
Balandis pakankamai šaltas ir drėgnas, taigi pirmajai kiškučių vadai liūdnoka. Šių gyvūnų jaunikliai, kurių skaičius Lietuvoje ir Europoje sparčiai mažėja, visiškai neturi kvapo, tačiau kailiukas kaip kempinė, sutraukia drėgmę, jei dieną palyja, o naktį pašala, kiškių jaunikliai žūva.
Dzūkas nebūtų cikras vyras, jeigu nepadegtų sausos žolės. Smagu žiūrėti, kaip gyvi spraksi kiškučiai, ežiukai, vabaliukai ir šiaip visokie dar tik iš miego bundantys dievo sutvėrimai.
Deganti žolė
Daugų ežeras nuo ledų išsivadavo tik balandžio 5 d., iš karto ežero pakrantės prakalbo tūkstančiais paukščių balsų. Užmigti negalima per kirus, jie visą naktį barasi, jiems pritaria didžiojo baublio žemas ūbtelėjimas. Atsilaisvinus karantinui miškus užplūdo laisvės pasiilgę tautiečiai. Atvažiuojame, kepame kepsnius, pasileidžiame trankią muziką ir visai nematome ir negirdime visko, kas mus supa. Miško aikštelių saulėkaitoje jau galima pamatyti mūsų gražuolę angį, jos būna įvairių spalvų, juodų, margų ar net rudų, nuo žalčio skiriasi tuo, kad neturi skruostuose geltonų dėmių, o per nugarą vingiuoja ruda ar juoda zigzagų juosta, be to žalčio akys apvalios, o angių panašios į kačių – su vertikaliu dryžiumi.
Paprastoji angis
Angis, tai vienintelė nuodinga gyvatė Lietuvoje, pakankamai sėsli, gyvavedė, minta varlėmis ir graužikais. Angis niekada pirma nepuola, stengiasi pasislėpti, kanda tik ją palietus, užmynus ar šiaip blogai su ja elgiantis, tačiau įkandimas nėra mirtinas, ištins rankytė ar kojytė, pakils temperatūra, viskas po kokių trijų dienų praeis, aišku jei stipri jūsų imuninė sistema. Šiaip ji vienišė, užauga iki 80 cm. ilgio. Iš gyvačių nuodų gaminami vaistai. Tačiau Lietuvos mitologijoje svarbiausias buvo žaltys. Jis buvo laikomas namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybe, vadinamas Aušlaviu. Buvo laikomas namuose, maitinamas. Manoma, kad jie viską žinojo ir viską mokėjo. Vėliau net atsirado žalčių vyriausiasis dievaitis Ragis.
Žalčiai buvo glaudžiai siejami su vandeniu. Žaltys buvo vaizduojamas įvairiuose papuošimuose, baltų tikėjimo atributuose, paveiksluose ir pan. Nežinau kodėl, bet daugeliui žmonių žaltys ar gyvatė sukelia neigiamas emocijas, tačiau į juos reikia žiūrėti geranoriškai, visi turime teisę gyventi. Balandžio 17 dieną Dzūkiją nuprausė šiltas lietus su perkūnija ir iš karto gamta sprogo savo žalumu, pirmiausiai lapelius parodė ievos, ant žemės baltų plukių patalai ir rimtosios šilagėlės.
Raimondas Ribačiauskas
Medžioklės politikoje, kaip kare… Šūviai aidi iš visų pusių, jau nežinau net ką sakyti, su baime žiūriu į tai, kad medžioklės klausimus ir toliau bando spręsti asmenys, neturintys jokio supratimo apie medžioklę ir nenešantys jokios atsakomybės dėl priimtų sprendimų pasekmių, pagrindinis tikslas savireklama.
Štai aplinkosauginė koalicija vedamas idėjinio vado seimo nario Lino Jonausko siekia uždrausti invazines rūšis tokias kaip mangutai, kiaunės, ondatros, nutrijos ir meškėnai medžioti su šunimis nakties metu. Mat jiems gali skaudėti, tegu geriau jie skerdžia vietinę fauną be skausmo, o mes juos gaudysime rankomis dieną. Linksma. Matyt „gamtos mylėtojai” pamiršo, kad tai naktiniai gyvūnai, kad yra šunų dresūra, kad yra atskiros veislės skirtingų gyvūnų medžioklei skirtingais būdais. Gerb. Linui Jonauskui noriu priminti, kad kuokomis ar akmenimis jau niekas seniai nemedžioja.
Daugeliu atvejų nesuprantu įvairių „sofos” gamtos mylėtųjų, suprasčiau, jeigu jie kovotų už invazinių rūšių medžioklės uždraudimą jauniklių vedimo laikotarpiu, už chemikalų naudojimo uždraudimą žemės ūkyje, už privalomą 5-10 % nedirbamos žemės palikimą (remizės) gyvūnų ir paukščių apsaugai, jei ištisinis dirbamos žemės plotas virš 200 ha., tai įprastas reikalavimas Europoje. Bet šio klausimo šiukštu negalima liesti, nes čia turtingi rinkėjai, dar gali ir įkasti.
Kovo 30 d. įvyko medžiotojus vienijančių visuomeninių organizacijų vadovų susitikimas su aplinkos apsaugos departamento vadovybe. Pasijaučiau kaip vergas, kuriam ponai leido išsakyti savo nuomonę. Jokia diskusija iš esmės nevyko, valdžiažmogiai pasakė, kad jie dirba gerai, susidarė įvaizdis, kad valdžios vyrai net neįsivaizduoja kas yra diskusija, o mūsų visų pareiga žiūrėti į juos pilnomis susižavėjimo akimis ir ploti rankomis, tokie susitikimai vadinami „garo nuleidimas”. Ačiū, kad galų gale nors išklausė ir mes pamatėme aplinkos apsaugos vadovybės veidus, tikiuosi gausime protokolo kopiją ir konkrečius atsakymus į konkrečiai raštu užduotus klausimus. Šiandien Aplinkos apsaugos departamento direktorė Olga Vėbrienė jau nedirba. Nežinau, kokių reikia pastangų, kad minėta institucija vėl galėtų normaliai dirbti…
Šiuo metu jau nevyksta jokių gyvūnų ruja. Tačiau paukščių pasaulyje pats meilės įkarštis. Šokiai, dainos, mūšiai, žaidimai, drąsos demonstravimai – visai kaip pas žmones. Susiradus partnerį, reikia susirasti vietą kur apsistoti, auginti vaikus. Tai sudėtingi pasirinkimai. Netinkamoje vietoje susisukus lizdą, gali neišauginti jauniklių. Varnėnai jau susiporavo, dabar tvarkosi inkilus. Brandūs stirninai jau nusivalę ragus ir jiems suteikia spalvą, jauni dar tik valosi. Brandūs taurieji elniai jau seniai numetę ragus, jiems pradėjo augti nauji, tačiau balandžio 20 d. dar stebėjau jaunus patinus su ragais, tai jų paskutinės dienos prieš numetimą.
Šiuo metu dar galima medžioti šernus, fazanus, lapes, mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines , nutrijas ,ondatras
Ko tik neprigalvoja jauni žmonės, pamilę vienas kitą ir sugalvoję kartu eiti gyvenimo keliu. Kaip visada, peršasi jaunasis. Būna, kad net po vandeniu (jei mėgsta nardyti) jaunasis užmauna žiedą savo išrinktajai. Kiti – šuolyje parašiutu, sklandytuve ar dar kur sugalvoja piršlybas surengti.
Neeilines piršlybas turėjo medžiotojai Tadas Žilevičius ir jo išrinktoji Žydrė. Tadas pasipiršo medžioklės plotuose, toje vietoje, kur teka Vilkos (Plungės r.) upelis. Aplink žydėjo paupio gėlės, šniokštė miškas, po kurį abu ne kartą vaikščiojo su šautuvais ant pečių. Juos turėjo pasiėmę ir per piršlybas – kaip neišvengiamą medžiotojų atributą.
„Piršlybos medžioklėje – vyro sumanymas. Visi mes piršlybas asocijuojame su romantiškais dalykais – tokiais, kaip pasipiršimas Paryžiuje, prie jūros, prabangiame viešbutyje ar kitokioje meilę simbolizuojančioje vietoje.
Tačiau mūsų šeima kitokia, mūsų vertybės kitokios. Kaip sako, nesvarbu kur, svarbu su kuo. Medžioklėje piršlybas vyras sugalvojo todėl, kad šis hobis mus ir supažindino. Vyras buvo garantuotas, kad aš tikrai neturėsiu menkiausio įtarimo, kokiam žingsniui jis ruošiasi. Būtent taip ir sugalvojo, kad būtų tikrai staigmena. Pasirinko tokią vietą, kur pats pradėjo savo medžiotojo kelią: toje vietoje jo pirmasis bokštelis, ten sumedžiotas pirmasis stirninas, pirmasis šernas. Piršlybos įvyko medžioklės plotuose prie Vilkos upės. BŪTENT UPĖJE PRIKLAUPĖ ANT KELIO. Dabar aš visada juokais jam sakau: toje vietoje pirmasis stirninas, pirmasis šernas ir pirmoji žmona.
Mano nuomone, medžiotoju niekas neskatina tapti, juo tiesiog gimstama. Nuo pat mažumės buvau tokioje aplinkoje, abu tėvai myli gamtą, tėtis medžiotojas. Dažnas poilsis būdavo gamtoje: žvėrelių šėrimas, šaltomis žiemomis vienas iš pirmųjų apsilankymų miške.
Žydrė Žilevičienė sumedžiojo elnią. Jį priviliojo vyras Tadas
Tėtis 25 metus dirbo miškų urėdijoje, tad miške, palaukėse tekdavo būti dažnai. Nuo pat vaikystės analizavau gamtą, žavėjausi jos grožiu. Pagrindinis mūsų šeimos verslas – pieninių galvijų ūkis. Jo pradininkė – mama. Tai dar vienas faktorius, jog aš, vienturtė dukra, visada būdavau kartu su jais laukuose. Mama tikra bitė darbininkė – visą dieną praleidžia laukuose. Jos pomėgiai taip pat susiję su gamta: mėgsta grybauti, uogauti, su manimi važiuodavo papildomai maitinti laukinių žvėrelių.
Žodžiu, gamta, laukai, miškai sukosi aplink mane visą vaikystę. Buvau gamtos sergėtoja ir mylėtoja. Baigusi vidurinę, įstojau mokytis į Klaipėdos universitetą, į mediciną, mokslas buvo gana sunkus, tekdavo visą savaitę prakaituoti prie darbų. Savaitgalio laukdavau kaip išganymo, kada vėl grįšiu į kaimą, galėsiu lėkti laukais ir uostyti gamtos tyrų kvapą. Kartą šnekučiavomės su tėčiu, jis pasakė, jog visai yra apleidęs medžioklę, nes nebeturi laiko šiam hobiui, daug dirba ir ūkyje, ir darbe. Pokalbis privedė prie to, jog jis nori parduoti ginklą, nes yra nenaudojamas. O man tas ginklas brangus, lyg tėčio prisiminimas, tad pasiūliau jam sandorį: jeigu aš tapsiu medžiotoja, ar atiduotų savo ginklą man? Aišku, tėtis tuo metu šyptelėjo, sutiko, bet mačiau, jog nepatikėjo mano sumanymu.
Visada tėvai manimi labai didžiuodavosi, nes buvau tikra nenuorama. Būdavo, ką sumąstydavau, tą ir padarydavau, viską mokėjau: ir traktoriumi važiuoti, ir motociklą turėjau, nebuvau ta mergaitė, kuriai patinka megzti. Tačiau tuo metu moteris – medžiotoja nebuvo dažnas reikalas. Tai nieko nelaukusi užsiregistravau į medžiotojų kursus ir tapau oficialia medžiotoja, medžiojančia Pikelių (Mažeikių r.) medžiotojų būrelyje.
Koks jausmas mane aplanko būnant gamtoje? Sunku žodžiais nupasakoti – tai ramybė, atsipalaidavimo momentas, pabuvimas su savimi, atsitraukimas nuo visur skubančios visuomenės. Ateina vaikystės prisiminimai, gali stebėti gamtą, atrodo, ta eglė buvo tokia maža, kai šalia jos žiemą su tėvais pildavome morkas ir grūdus zuikiams, o dabar ji jau už tave dukart didesnė. Tokie pamąstymai skrieja mintyse būnant gamtoje, supranti, kaip lekia laikas, tik mes per darbus kartais to nesuvokiame.
Medžioju dažnai, nes ir vyras, ir visa šeima, ir draugai – medžiotojai. Aišku, atsižvelgiama į galimybes: pirma yra darbai, šeima, o medžioklė – mano hobis.
Man patinka visi medžioklės būdai. Kai žvėries tykoji bokštelyje, ramiai gali atsikvėpti nuo visko ir, kaip jau minėjau, pabūti su savimi. Patinka ir sėlinti. Tai daug energijos reikalaujantis medžioklės būdas, toli pėdinimas, iš lėto, su ginklu ant pečių, dar su reikalingais medžioklės įrankiais. Visu pirma reikia išmokti sėlinti, turi eiti taip, jog išliktum nepastebėtas, pirmiausiai medžiotojas turi pamatyti žvėrį, o ne žvėris jį. Turi numanyti vietoves, kur jie lankosi, kada išlenda į atvirą vietą maitintis. O jeigu jie tave pastebi pirmi, turi ir kvėpavimą sulaikyti, ir apsimesti negyvu. Patinka ir medžioklės su varovais. Tai susiliejimo su gamta ir bendravimo su ta pačia liga sergančiais medžiotojais diena.
Pirmasis mano sumedžiotas žvėris – stirnos patinas.
Nuotykių medžioklėje tikrai daug, bet įsimintiniausi yra pirmieji medžioklės metai. Tada, kai tu dar visai naivus ir mažai ką išmanydamas apie medžioklę, leidiesi į medžioklės takus, naudojiesi patarimais, kurių pridalina kiti medžiotojai. Bet tai neapsaugo nuo padarytų klaidų, nes viską turi patirti savo kailiu. Bet, nors ir pridarydama klaidų, žvėrių sutinku daug. Kaip sakoma, pirmaisiais metais medžiotojui žvėrys patys lipa ant galvos. Ne kartą yra buvę tokių atvejų, jog įlipi į bokštelį, nespėji atsisėsti, pasuki galvą – šernai stovi, o tu dar nepasiruošusi, šoviniai dėtuvėje ir pan. Kažkada šernas atėjo ir sustojo tiesiai po bokšeliu, net šūvio negali padaryti, nes nepatogiai stovi žvėris. Arba sėdi bokštelyje, o elnias ragus kasosi į tavo bokštelio stovą. Medžioklėje visokiausių niuansų būna, neretai – juokingų.
Niekada medžioklės nesiejau vien su žvėrių medžiojimu ir mėsos valgymu. Nuo pat mažumės su tėvais dalyvaudavau medžioklės šventėse, ten būdavo ruošiami įvairūs patiekalai, tekdavo ragauti įvairių skanėstų, dalyvaudavau varžybose kartu su tėvais: šaudymas į taikinius, sporto rungtys. Tai smagus metas ir neišdildomi prisiminimai. Mano pačios šeima dar labai jauna, su vyru susituokėme tik prieš trejus metus, tačiau puoselėjame taip pat šias tradicijas, dalyvaujame įvairiuose seminaruose apie medžioklę, šaudymo varžybose. Mums tai labai patinka ir labai smagu, sekasi neblogai. Nors nesame sportinio šaudymo fanai, bet varžybose tenka užimti ir prizines vietas.
Mano požiūris į medžioklę labai teigiamas. Tačiau dabar apie medžioklę vis išgirstame neigiamų nuomonių, visokių pasipiktinimų medžiotojais, bet tai tiesiog yra žmonių neišprusimo lygis, ir jie dar garsiai kalba.
Nuo senų laikų medžioklė yra teisėtas ir šventas reikalas. Senovės graikai turėjo medžioklės deivę Artemidę, romėnai – medžioklės deivę Dianą, lietuvių pagonys medžioklės deive vadino Medeinę. Šventinė diena lapkričio 3-ioji – šv. Huberto, medžiotojų globėjo, diena. Nuo seno tądien Lietuvoje prasidėdavo medžioklės sezonas.
Man medžioklė yra bendrystės pradžia, skatinanti bendraminčius susiburti, bendrauti, turėti ryšį su gamta, kuri vis mažiau pastebima mūsų modernizuotame pasaulyje. Medžiotojas tarsi gamtos pareigūnas, saugantis, mylintis ir ginantis nuo visų, kas nori jai pakenkti. Tai mano šeimos įskiepyta vertybė, kurią pasistengsiu perleisti savo vaikams“, – pasakoja Žydrė.
Medžioklės keliais Tadas patraukė 2008 metais, tad stažas jau toks, jog visko medžioklėse spėta patirti. Turbūt negalėjo jis netapti medžiotoju, nes dar vaikystėje matė tėvą, išeinantį į medžioklę, visko prisiklausydavo apie jo gamtoje, medžioklėje patirtus nuotykius. Kai tėvas parsirasdavo iš medžioklės, pirmasis Tado klausimas tėvui buvo, ar teko šauti? Vaikis greitai nustatydavo, ar tėvas nemeluoja, nes pauostydavo šautuvo vamzdį.
Tada populiaresnė buvo medžioklė su varovais. Tėvas visada turėjo lietuvių skalikų veislės šunų. Pasak Tado, ne taip dažnai tėvas vesdavosi varovauti.
„Tėvo pomėgis patraukė ir mane. Jis medžioja „Purvaičių“ (Plungės r.) būrelyje, tad ir mane priėmė į tą kolektyvą. Kai tik tapau medžiotoju, iškart atėjo sėkmė – sumedžiojau stirniną. Tėvas buvo kviečių lauke, o aš atėjau prie bokštelio ir pamačiau stirniną. Paskui šernas. Ir „susirgau“, užsikrėčiau medžiokle.
Taiklus Žydrės šūvis į šernus
Vėliau parodos su šunimi, varyminės medžioklės. Atėjo visiška priklausomybė medžioklei, ji man tapo lyg narkotikas. Keletą metų buvau būrelio vadovas. Tačiau paskui išsikėliau gyventi į Mažeikių rajoną, o dabar buvusiame būrelyje esu kaip svečias.
Jau buvau 30 metų, bet dar nevedęs. Baba sakydavo, jog ta medžioklė sugadino vaiką ir jau yra senbernis, žmonos neturi – tik medžioja. Ji vis sakydavo, jog žmona turi būti daktarė, turi mokėti ir karvę pamelžti.
Taip gyvenime išėjo, kad turiu daktarę, mokančią karvę pamelžti ir dar medžiotoją – geriau ir būti negali… Jau ir dukrą turime. Su būsimąja žmona ir susiėjome medžioklėje. Kaip dauguma jaunų žmonių dabar susipažįsta per internetą, taip ir aš. Pasistačiau puikų šiltą bokštelį, ruduo, lyja, žvėries jokio, spoksojau į telefoną ir pamačiau puikią merginą – parašiau, pradėjome bendrauti.
Ji mažeikiškė. Nuvažiavau į medžioklę ten, paskui ji pas mane, bendravome. O pasipiršau medžioklėje. Esu romantikas, tad ir pasipiršimas buvo neeilinis – prie mano bokštelio, tėvo miške, ten didžiulės eglės, aplink nuostabios Vilkos paupio pievos… Puiki romantiška vieta piršlyboms. Būsimoji žmona apie tai nieko nežinojo. Per piršlybas ir mano augintinis šunelis buvo.
Tadas Žilevičius prie sumedžioto šerno
Supratau, jog dabar mano gyvenimas pasikeis. Priklaupiau ant kelio pačiame upelyje, rankos dreba – kad tik to žiedo neišmesčiau į vandenį, kur tu paskui jį berasi. Rodžiau Žydrei žiedą ir klausiau, ar taps mano žmona? Sutiko, jai ašaros iš akių… Tai rimtas žingsnis, bet aš esu laimingas. Šeima, ūkis, mažoji Barbora atsirado. Pakliūti į medžioklę tapo sudėtingiau, bet baba dabar laiminga, išsipildė jos svajonė. Tačiau nuo medžioklės jau tikrai neišeis pabėgti, turime kur ir Barborą palikti“, – ar begali būti geriau, kai jauni medžiotojai kartu patraukė gyvenimo keliu, kalba apie gamtos grožį, apie taurias medžiokles ir visa tai stengsis įdiegti savo palikuonims.
Aplinkos apsaugos departamento Kauno valdybos Gyvosios gamtos apsaugos inspekcija, bendradarbiaudama su Kauno Tado Ivanausko medžiotojų būreliu ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jonavos rajono policijos komisariato pareigūnais nustatė pažeidėją Jonavos rajone, Žeimių miške ties Mimalių kaimu. Asmuo, neturėdamas teisės medžioti, medžiojo su neregistruotu medžiokliniu lygiavamzdžiu ginklu.
Pažeidėjui Kauno aplinkosaugininkai surašė administracinio nusižengimo protokolą – numatyta atsakomybė nuo 800 iki 1800 eurų.
Per Jonavos rajono policijos komisariato atliktą ikiteisminį tyrimą nustatyta, kad asmuo medžioklėje naudojo neregistruotą vienvamzdį, lygiavamzdį 16 kalibro medžioklinį šautuvą. Taip pat jis medžiodamas su savimi turėjo 4 šovinius.
Asmuo, disponavęs ginklu, Kauno apylinkės teismo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 253 str. 1 d. Jam paskirtas 60 parų areštas bei 12 MGL bauda.
Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai dėkoja gyventojams už sąmoningumą ir apie pastebėtus gamtosaugos pažeidimus prašo pranešti tiesiogiai AAD telefonu 8 (5) 273 2995.
Ne tiek jau daug rasis medžiotojų, kurie sulaukę 80 metų eina žvėrių takais. Plungiškis Algis Urvakis vienas iš tokių. Medžioja jis nuo 1963 metų. Rajono medžiotojų ir žvejų draugijos dar nebuvo, o Medingėnuose įsikūrė būrelis, kuriam ėmė vadovauti Augustinas Daumantas, ir Algis tapo medžiotojų kolektyvo nariu.
Nemažai yra tokių, kurie pirmą žvėrį paguldė, kai dar nebuvo medžiotojai. Algio tėvas buvo medžiotojas, ir 9 metų sūnelis su tėvo šautuvu sode patiesė kiškį. O kai jau įstojo į medžiojančiųjų gretas, tai pirmas nuo jo šūvio kritęs žvėrelis buvo lapė.
Tarp medžiotojų Medingėnuose, be A. Urvakio, buvo vietiniai gyventojai Rimkus, Petrauskis, Gibieža, Daukantas. Iš didesnių žvėrių nuo Algio šūvio krito apie 200 kilogramų sveriantis šernas. Tai itin didelis kuilys. Į jį dar šovė Rimkus. Algis kulka šernui pataikė tiesiai į širdį, bet dar nugriuvusiam pylė šūvį grankulkėmis. Tai buvo Akmenskinės miške, ir medžiotojas puikiai prisimena tą dieną, nors jau prabėgo beveik 60 metų. Pasak Algio, Akmenskinės miške tada didelių šernų pasitaikydavo, kurie galėjo tapti trofėjais. Deja, medžiotojų kolektyvai, kad paguldytų šerną, tegaudavo vos vieną kitą licenciją. Kartą medžioklėje su varovais didžiausias kuilys prabėgo pro pat Algį, bet šauti negalėjo, nes neturėjo licencijos. Tas pats buvo su briedžiais.
Turėjo jis šautuvėlį TOZ 43 su atlaužiamais gaidukais. Šoviniai tada buvo užtaisomi dūminiu paraku. Šratus darėsi patys medžiotojai. Sukarpydavo švinines juosteles ir senoje keptuvėje metalo gabalu voliodavo iki apvalumo. Gilzės buvo metalinės. Kapsulės – centrinio dūžio.
Medingėnuose A. Urvakis pramedžiojo iki 1970 metų. Kai 1968-aisiais baigė Rietavo technikumą ir įgijo mechaniko specialybę, porą metų pasidarbavo Medingėnuose, o paskui ėmė dirbti Šateikių tarybiniame ūkyje inžinieriumi. Ten irgi susibūrė medžiotojų būrelis, jo vadovu tapo Algis. Tarp medžiotojų buvo klaipėdiškių.
Dauguma vyresnių plungiškių žino, jog Šateikiuose buvo sovietų karinis dalinys. Vadų nurodymu ginkluoti kareiviai medžiotojus net buvo apsupę. Kaip suprantu, čia pasireiškė okupantų valia ir noras, kad tenykščiuose miškuose medžiotų tik sovietų kariškiai – su vietiniais gyventojais jie nesiskaitė.
1980 metais A. Urvakis išsikėlė gyventi į Kuršėnus, nes žmona yra iš to krašto. Ten per dvidešimt medžioklės metų patiesė apie šimtą tauriųjų elnių. Bet kuris šiandienos medžiotojas susiimtų už galvos – ar tai įmanoma? Esu tuose kraštuose medžiojęs kaip svečias ir matęs per liniją bėgančias didžiausias elnių bandas, tad garbaus medžiotojo Algio žodžiais net neabejoju.
Jo gyvenime dar buvo darbas krašto apsaugos sistemoje, kur išdirbo aštuonerius metus. 2000-aisiais vėl ėmė medžioti Šateikiuose. Šiuo metu A. Urvakis dėl sveikatos problemų nemedžioja, bet tvirtina, jog su šautuvu dar neatsisveikina, bent medžioklėse tykant dalyvaus, o gal ir vienoje kitoje medžioklėje su varovais.
Paklaustas, kur link pasisuks medžioklė ateityje, Algis sakė, jog medžios tik turtingesni, nes pastaruoju metu medžioklė akivaizdžiai tapo prabangos dalyku.
Aplinkos ministras Simonas Gentvilas pavedė Valstybinių miškų urėdijai užtikrinti, kad nuo gegužės 1 d. profesionalios medžioklės plotuose Punios šile nebūtų planuojamos ir organizuojamos elninių žvėrių medžioklės, iki bus apsispręsta dėl Punios šilo rezervato statuso.
Aplinkos ministro patarėjo bioįvairovei ir gyvūnų gerovei Mariaus Čepulio teigimu, toks ribojimas padeda pasiruošti artėjančiam faktui, kad Punios šile žvėrių medžioklė anksčiau ar vėliau nebebus galima. „Tame miške tradiciškai organizuojamos garsios elnių medžioklės. Dabar jas sustabdome, o ateityje medžioklės ten iš viso nebevyks“, – sako Marius Čepulis.
Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė atkreipia dėmesį, kad Nemuno kilpų vieta visuomet pasižymėjo elninių žvėrių populiacijos gausa. Tuo metu kiškiai ten nesiveisia, o šernų negausu. „Medžioklės tradicijos Punios šile turi senas ir gilias tradicijas. Suprantame šiuolaikinės visuomenės lūkesčius: jeigu šioje vietoje norima matyti rezervatą, natūralu, kad profesionalios medžioklės veikla Punios šile neturi būti vykdoma“, – sako Valdas Kaubrė.
Šiuo metu Aplinkos ministerijoje keičiama Nemuno kilpų regioninio planavimo schema, pagal kurią bus išplėstas Punios šilo rezervatas. Planuojama Punios šilo gamtinį rezervatą ir Punios šilo botaninį zoologinį draustinį sujungti į vieną ir pakeisti jo statusą į lankomo gamtinio rezervato.
Punios šilo gamtinis rezervatas apima 457 hektarų teritoriją, o naujojo rezervato teritorija sudarytų per 2,7 tūkst. hektarų.
Šiandien vykusiame Kaimo reikalų komiteto posėdyje, buvo diskutuojama dėl žvėrių daromos žalos atlyginimo ūkininkams. Posėdžio metu ne kartą paminėta, kad Lietuvoje kanopinių žvėrių populiacija yra žymiai per didelė ir reikalinga nauja žalų kompensavimo tvarka.
Taip pat išreikšti pastebėjimai, kad medžiotojai medžioja per mažai, todėl kanopinių žvėrių daroma žala yra žymiai padidėjus. Tuo tarpu „žaliųjų“ atstovai dažnai teigia priešingai, kad medžiotojai Lietuvoje iššaudė visus žvėris.
Šioje situacijoje medžiotojai atsidūrė tarp dviejų interesų grupių, nors vykdo savo įsipareigojimus kaip yra numatyta. Ne kartą medžiotojų atstovai siūlė įteisinti papildomas priemones medžioklėje, kurios padėti efektyviau vykdyti žvėrių populiacijos kontrolę, tačiau į tai nei karto nebuvo atsižvelgta.
Buvęs aplinkos ministras Kęstutis Mažeiką pernai pakeitė medžioklės taisykles, kuriose leido invazinių žvėrelių medžioklė su šunimis tamsiu paros metu.
Kai kurie politikai norėtų, kad tokia medžioklė turėtų būti uždrausta. Seime jau planuojamos pataisos, kurios tokią medžioklę draustų ir tai nepriklausytų nuo besikeičiančių ministrų valios.
Medžiotojų atstovai tvirtina, kad jei šuo yra tinkamai dresuotas, jis bet kokio gyvūno nepuls. Be to, anot jų, tokią medžioklę su šunimis vadinti nehumaniška – neteisinga.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyriausioji specialistė Jolanta Urbelionytė komentavo, kad medžioklė su šunimis buvo leidžiama visuomet ir turi gilias kultūringos medžioklės tradicijas.
„Kai kurios medžioklės rūšys, pavyzdžiui, paukščių medžioklė, netgi laikomos prasilenkiančiomis su medžioklės etika, jeigu vykdomos neturint šuns. Šuo yra nepamainomas medžiotojo pagalbininkas ir ieškant sužeisto žvėries“, – komentavo J. Urbelionytė.
Ministerijos vyriausiosios specialistės teigimu, kanadines audines, mangutus, paprastuosius meškėnus, ondatras ir nutrijas medžioti naktį su prožektoriumi leista, nes tai invazinės žvėrių rūšys, jų plitimą reguliuoti būtina, tai daryti įpareigoja ir Europos Sąjungos teisės aktai.
„Kita vertus, Aplinkos ministerija pripažįsta, kad medžiojant naktį su šunimis, nors medžiokliniai šunys apmokyti ir paruošti tokiai medžioklei, gali būti trikdomi ir kiti medžiojamieji gyvūnai, kurie tuo metu nemedžiojami. Aplinkos ministerija atnaujins aplinkos ministrui patariančios Medžioklės tvarkymo konsultacinės tarybos sudėtį ir šiuos medžioklės reguliavimo klausimus aptars su į šią tarybą įtrauktais ekspertais“, – teigė Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė J. Urbelionytė.
Penktadienį aplinkos ministras Simonas Gentvilas pasirašė įsakymą, kuriuo iš pareigų atleidžiama Aplinkos apsaugos departamento (AAD) direktorė Olga Vėbrienė, rašoma Aplinkos ministerijos pranešime.
Sprendimas priimtas paaiškėjus, kad direktorės vadovaujamo darbo patirtis neatitinka pareigybės, į kurią buvo priimta, reikalavimų – tapdama departamento vadove Olga Vėbrienė turėjo mažesnę nei 2 metų vadovaujamojo darbo patirtį ir Valstybės tarnybos departamentui pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, pagal kuriuos į šias pareigas apskritai negalėjo būti priimta.
Jei sekate mūsų veiklą tikriausiai žinote, kad statėme šernų gaudyklę Kėdainių raj. (video). Kol kas ilgasnukiai nepanoro iš arčiau susipažinti su mūsų statiniu toje vietoje, bet Marijampolės rajone jie buvo drąsesni ir užsidarė gaudyklėje.
Kaip žinote Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) jau trečius metus dalyvauja tarptautiniame „Defend“ projekte, kuris įgyvendinamas tarptautinių mokslo, industrijos ir vyriausybinių organizacijų partnerystės pagrindu. Institucijos siekia rasti naujų būdų ir metodų kontroliuoti afrikinį kiaulių marą (AKM), įgyti naujų žinių apie šios ligos eigą ir galimus jos likvidavimo būdus.
