Miske.lt

Blog

  • Ką reikėtų prisiminti medžioklėse su varovais

    Ką reikėtų prisiminti medžioklėse su varovais

    Kaip dauguma medžiotojų žino, spalio 15-ąją prasideda medžioklės su varovais sezonas. Per medžioklę su varovais medžiojamuosius gyvūnus link medžiotojų, stovinčių ant žemės arba tam skirtuose bokšteliuose, medžiotojų linijoje ar jos flanguose ar kitose vietose, kur gali pasirodyti medžiojamieji gyvūnai, gena varovai su medžiokliniais šunimis ar be jų arba tik medžiokliniai šunys. Medžiotojų, varovų ir šunų skaičius neribojamas.

    Medžioklė varant leidžiama nuo spalio 15 d. iki sausio 31 d.

    Primename, kad medžiotojams privalu laikytis medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių. Prieš pradedant medžioti, medžioklės vadovas turi užpildyti medžioklės lapą ir pagal reikalavimus patikrinti medžiotojų dokumentus. Priminti visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus, išvardinti kiek ir kokių žvėrių bus medžiojama, paskirti varovų vadovą, parodyti visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams šunis, nustatyti varymo pradžios ir pabaigos ženklus, pranešti kiek bus varymų, kokiomis kryptimis varoma, nurodomos užstojimo ir rinkimosi vietos ir t.t. Medžioklės vadovas turi užtikrinti, kad medžiotojai dėvėtų ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos viršutinius drabužius arba galvos apdangalus ar liemenes, varovai – liemenes. Šunys dalyvaujantys medžioklėje, taip pat  turi būti  apvelkami (pažymėti) ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos liemenėmis arba antkakliais. Esant nepalankioms oro sąlygoms, kai prastas matomumas, atsiradus žmonių judėjimui ar susitelkimui medžioklės vietose, įvykus nelaimingam atsitikimui, medžioklė privalo būti sustabdyta.

    Draudžiama:

    • medžioti neturint žymos, įrašytos ne seniau kaip prieš 3 metus, medžiotojo biliete apie saugaus elgesio medžioklėje žinių ir praktinių medžiojimo įgūdžių patikrinimo rezultatus (šis reikalavimas netaikomas 3 metus nuo teisės medžioti suteikimo;
    • medžioti medžiokliniu ginklu, neturint su savimi galiojančio leidimo laikyti (nešiotis) ginklą ir ginklo, kuriuo medžioja, pažymėjimo (jei asmeniui jis yra išduotas);
    • medžioti pusiau automatiniais šaunamaisiais ginklais, kurių dėtuvėje telpa daugiau kaip 2 šoviniai(pusiau automatinius šautuvus, į kurių dėtuves telpa daugiau kaip 2 šoviniai, leidžiama naudoti medžioklėje, jeigu į jų dėtuves įtaisyti ribotuvai, neleidžiantys panaudoti daugiau kaip 2 šovinius);
    • medžioti kanopinius žvėris visų dydžių šratais bei grankulkėmis.

    Pagrindiniai saugaus elgesio medžioklėje reikalavimai:

    • medžioklinis ginklas išimamas iš dėklo tik atvykus į medžioklės plotus ir užpildžius medžioklei reikalingus dokumentus, užtaisomas – tik atsistojus į šaudymo vietą linijoje;
    • prieš užtaisant medžioklinį ginklą įsitikinama, kad jo vamzdžiai neužsikimšę;
    • medžioklinio ginklo vamzdžiai turi būti nukreipti į viršų arba žemyn;
    • kiekvienas medžiotojas turi atsistoti į medžioklės vadovo jam nurodytą vietą medžiotojų linijoje. Pasitraukti iš vietos leidžiama iki 5 metrų į kairę ar į dešinę tik išilgai medžiotojų linijos, draudžiama pasitraukti iš medžioklės vadovo nurodytos vietos, kol nepasibaigė varymas;
    • laukti pasirodančių medžiojamųjų gyvūnų medžiotojų linijoje leidžiama stovint arba sėdint, o šaudyti – tik stovint;
    • šaudamas medžiotojas privalo įsitikinti, kad šūvis nepavojingas kitiems asmenims, naminiams gyvuliams, nemedžiojamiems laukiniams gyvūnams, nepadarys žalos pastatams ar kitiems žmogaus ūkinės veiklos objektams.

    Medžioklės su varovais varymo schemos. 

    Medžioklė, tai racionalus medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimas, suprantamas kaip gamtosauginės priemonės dalis, kuri padeda sureguliuoti medžiojamųjų gyvūnų populiacijas, tad reguliuokime ir naudokime medžiojamuosius išteklius atsakingai.

    Gražių akimirkų medžioklėse. Medžioklei valio! Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos administracija.

  • Tikrųjų medžiotojų vertybės – pagarba savo veiklai ir žvėriui

    Tikrųjų medžiotojų vertybės – pagarba savo veiklai ir žvėriui

    „Spalio 15-ąją, prasidėjus medžioklės su varovais sezonui, norėtųsi paneigti nuomonę, kad medžioklė tėra pramoga. Iš tikrųjų medžioklė – viena seniausių pasaulyje žmogaus veiklos rūšių, turinti gilias tradicijas, todėl tikrieji medžiotojai turi daug specifinių šios srities žinių ir niekada nepamiršta medžioklės etikos“, – sako Aplinkos apsaugos departamento Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vedėjas Kęstutis Motiekaitis.

    Būtent dėl to, aiškina aplinkosaugininkas, tapti medžiotoju nėra taip paprasta. Pirmiausia, vien norint būti įtrauktam į egzaminų dalyvių sąrašus, reikia atlikti stažuotę medžiotojų klube ar būrelyje, baigti medžiotojų kursus arba turėti biomedicinos mokslų studijų srities išsilavinimą.

    „Kursai būtini, nes medžiotojas turi gerai pažinti gamtą, gyvūnų biologiją, elgseną ir kt. Į programą įtraukta medžioklė, biotechnija, aplinkosauga, medžioklės technologija, trofėjai, praktiniai medžiojimo įgūdžiai ir kt. Ypač svarbios saugaus elgesio taisyklės ir pirmoji medicininė pagalba“, – vardija K. Motiekaitis.

    Nors sovietmetis medžioklės tradicijas beveik išnaikino, dabar medžioklės istorija įtraukta ir į egzaminų programą, taigi medžiotojai turi būti susipažinę su medžioklės reikšme tiek pirmykštėje žmonių bendruomenėje, tiek šiuolaikinėje visuomenėje.

    Daugelis medžiotojų būrelių turi savo vėliavą, garbės kodeksą, specialią aprangą. Medžioklės rago garsu skelbiama medžioklės pradžia ir pabaiga. Tiems, kuriems pavyksta nukauti žvėrį, medžioklės vadovas sveikindamas už kepurės užkiša eglės šakelę. Be to, medžioklei pasibaigus pirmiausia pagerbiami sumedžioti žvėrys.

    Pasak K. Motiekaičio, norėdami pakeisti neigiamas nuostatas, ir patys medžiotojai daug dirba, tarkim, vietos bendruomenėms organizuojamos šventės, per kurias medžiotojai vaišina žvėrienos patiekalais, pristato savo tradicijas, aptaria visiems aktualias problemas. Be to, dauguma medžiotojų prisipažįsta, kad jų tikslas nėra būtinai sumedžioti – lygiai taip pat svarbu tiesiog pabūti gamtoje.

    „Tikriesiems medžiotojams ypač svarbi ir medžioklės etika, ir humaniškumas. Įdomu tai, kad patys medžiotojai niekada nesako „nušoviau“ – iš pagarbos žvėriui sakoma „sumedžiojau“ arba „nukoviau“, – priduria Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vedėjas.

    Idealus požiūris – kai gamtą saugo ir inspektorius, ir medžiotojas

    „Aplinkos apsaugos departamentas – kontrolę vykdanti institucija, taigi medžioklės kontrolė yra nuolatinė. Inspektoriai ją vykdo ir kasdieniame darbe per reidus, ir per  akcijas, kurios vykdomos per briedžių ir elnių rują ir medžioklės su varovais laikotarpiu. Kadangi gyvūnija – valstybės nuosavybė, dėmesys šiai sričiai būtinas, tad viešiname ir pažeidimus, ir gerąją informaciją“, – sako K. Motiekaitis.

    Be abejo, priduria aplinkosaugininkas, kai medžioklės pažeidimas nešiurkštus, pūsti burbulo nereikia, bet visuomenei turi būti pateikiama informacija apie atliktus patikrinimus, jų rezultatus, pažeidėjams pritaikytas poveikio priemones: „Viešindami pažeidimus norime paveikti kitus asmenis, kad jie darytų išvadas ir šių klaidų nekartotų. Neketiname formuoti bendro neigiamo medžiotojų bendruomenės vertinimo ar ją juodinti.“

    Kartu K. Motiekaitis įsitikinęs, kad požiūris į pažeidimus dabar labai pasikeitęs: patys medžiotojai aplinkosaugininkams praneša apie pastebėtas kilpas, spąstus, asmenis, įtariamus brakonieriavimu, auga ir nepakantumas neteisėtai medžiojantiems kolegoms.

    „Anksčiau, ypač išvedus sovietų kariuomenę, daug pažeidimų būdavo padaroma nelegaliais ginklais, tad valstybė siūlė nelegaliai laikomus ginklus priduoti ir išvengti atsakomybės arba juos legalizuoti. Taigi dabar medžioklės pažeidimų, padarytų neteisėtais ginklais, liko labai mažai. Be to, būtina paminėti, kad tikrieji medžiotojai, žinodami, kokias kančias gyvūnai sukelia kilpos ir spąstai, tokio žvėrių gaudymo būdo netoleruoja“, – pabrėžia Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vedėjas.

    Jo nuomone, ne mažiau svarbus lygiavertis inspektoriaus ir medžiotojo santykis: „Vyraujanti nuostata, kad medžiotojas tik vykdo medžioklės reikalavimus, o inspektorius tik kontroliuoja ir baudžia, nėra teisinga. Abu saugome išteklius – toks turėtų būti požiūris.“

    Pirma, sako Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vedėjas, medžiotojai bet ko ir bet kaip nemedžioja: yra Medžioklės taisyklių reikalavimai, yra terminai. Medžiojami selekciniai, netinkami reprodukcijai gyvūnai, bet ne perspektyvūs. Bet kokių įrankių irgi negalima naudoti, medžiojama tik tokiais, kad žvėris po medžiotojo šūvio nesikankintų.

    Pasak K. Motiekaičio, natūralu, kad inspektorius daugiau saugo gamtą per teisės aktų priežiūrą, taigi jei yra pažeidimas – fiksuoja. Bet pareigūnas taip pat turėtų dirbti kryptingai: planuoti ir modeliuoti situacijas, apgalvoti, kur galima nustatyti pažeidimą, kaip išnaudoti informaciją, kad pažeidėjas neišsisuktų. Negerai, jei einama tikrinti medžiotojų bet kada, bet kur, bet kaip tiesiog tikintis, kad galbūt kažkurie taisyklių reikalavimai bus pažeisti.

    Kaip pastebi Gamtos išteklių apsaugos skyriaus vedėjas, pagarbus abipusis aplinkosaugininkų ir medžiotojų bendravimas būtų idealus variantas: „Būtent medžiotojai inspektoriams šioje srityje gali padėti labiausiai. Juk medžiotojai daug laiko praleidžia savo medžioklės plotuose, tad ir informacijos apie neteisėtą medžioklę, brakonierius turi labai daug.“

    Medžiotojai brakonieriams nepakantūs

    Šiaulių valdybos viršininkas Almantas Gajauskas priduria, kad, be paminėto taisyklių laikymosi, baltojo bado laikotarpiu medžiotojai irgi padeda gyvūnams išveždami į miškus papildomų pašarų, nuvalo sniegą nuo žemės paviršiaus, kad stirnos galėtų atsigulti ir negautų plaučių uždegimo, tikrina, ar šalia šėryklų nėra brakonierių paspęstų kilpų. Jei gyvūnų daroma žala skundžiasi ūkininkai, medžiotojai dažnai irgi jiems padeda.

    „Dauguma medžiotojų nuoširdžiai bendradarbiauja su mūsų inspektoriais, padeda išaiškinti šiurkščius pažeidimus, – teigia A. Gajauskas. – Kita vertus, visi žino, kad šaukštas deguto ir statinę medaus pagadina, o visokių žmonių pasitaiko ne tik tarp medžiotojų.“

    „Nenoriu sutikti su kai kurių visuomeninių organizacijų teiginiu, kad departamentas nusiteikęs prieš medžiotojus ir jie vertinami kaip brakonieriai. Taip nėra. Mes atviri bendravimui su visomis medžiotojų organizacijomis, rengiame susitikimus, aptariame teisės aktų pasikeitimus, atsakome į medžiotojų klausimus. Bendrą kalbą randam ir rasim“, – įsitikinęs A. Gajauskas.

    Kad medžiotojai ir aplinkosaugininkai bendradarbiauja, patvirtina ir Kauno gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Darius Jurevičius.

    „Pavyzdys – medžiotojai mums praneša vaizdo kameromis užfiksavę įtartinus asmenis. Vienas Jonavos rajono klubas, kurio pirmininkas labai aktyvus, šiais metais užfiksavo asmenį su nelegaliu šautuvu. Asmuo buvo nufilmuotas, atpažintas, jam pradėtas ikiteisminis tyrimas, o mes pradėjome administracinę teiseną. Taigi medžiotojai tikrai nepakantūs brakonieriams“, – teigia D. Jurevičius.

    Be to, atkreipia dėmesį Kauno GGAI viršininkas, jei asmuo turi teisę medžioti, tai dar nereiškia, kad jis gali legaliai medžioti bet kuriame medžioklės ploto vienete: „Asmuo, turintis medžiotojo bilietą, negali medžioti kur nori Lietuvoje. Todėl galima išskirti dvi grupes. Vieni medžiotojai tai daro tvarkingai, o kiti (netgi klubų nariai) iš medžioklės daro biznį, tai yra medžioja aplink savo gyvenamąsias vietas ir iš sumedžiotų gyvūnų mėsos gamina produkciją.“

    Taip pat, priduria D. Jurevičius, medžiotojų nepakantumą šiurkštiems pažeidimams patvirtina ir sankcijos, taikomos pačiuose medžiotojų būreliuose. Jei nutinka, kad klubo narys neįsirašo į medžioklės lapą ir sumedžiotą gyvūną nuslepia, jis iš būrelio šalinamas. Jei pažeidimas nešiurkštus, taikomos kitos bausmės, tarkim, medžiotojas pusmetį negauna medžioklės lapo.

    Pasak Kauno GGAI viršininko, klubuose, kur gera tvarka ir sveikas požiūris į medžioklę, visi prasižengėliai tikrai sulaukia atitinkamos reakcijos. Pavyzdžiui, medžiotojams patrauklūs raguoti elninių žvėrių patinai, tad kai kurie klubai pažeidėjams draudžia vieną sezoną medžioti tokius žvėris.

    „Mes bendradarbiaujame. Neteisinga nuomonė, kad mes dirbame sau, medžiotojai sau. O Kadangi Medžioklės įstatymas įpareigoja medžiotojus ir saugoti savo plotus, nepakantumas neteisėtai medžioklei didėja“, – pabrėžia D. Jurevičius.

    Svarbiausios medžioklės su varovais taisyklės

    Per medžioklę su varovais medžiojamuosius gyvūnus link medžiotojų, stovinčių ant žemės arba tam skirtuose bokšteliuose, medžiotojų linijoje ar jos flanguose ar kitose vietose, kur gali pasirodyti medžiojamieji gyvūnai, gena varovai su medžiokliniais šunimis ar be jų arba tik medžiokliniai šunys. Medžiotojų, varovų ir šunų skaičius neribojamas.

    Medžioklė su varovais leidžiama nuo spalio 15 d. iki sausio 31 d.

    Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai primena, kad medžiotojams privalu laikytis Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių.

    Prieš pradedant medžioti, medžioklės vadovas medžioklės lape turi įrašyti datą, dalyvaujančius medžiotojus. Taip pat reikia patikrinti visų medžiotojų bilietus – ar nepasibaigęs jų galiojimas. Dar kartą primenama, kokie žvėrys bus medžiojami, kiek bus varymų.

    Medžioklės vadovas turi užtikrinti, kad varovai vilkėtų ryškios (oranžinės, geltonos) spalvos liemenes ar galvos apdangalus. Priminti visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams saugaus elgesio medžioklėje reikalavimus.

    Esant nepalankioms oro sąlygoms, kai prastas matomumas, atsiradus žmonių judėjimui ar susitelkimui medžioklės vietose, įvykus nelaimingam atsitikimui, medžioklė privalo būti sustabdyta.

    Aplinkosaugininkai atkreipia dėmesį, kad pirmiausia medžioklė – medžiojamųjų gyvūnų apsauga ir racionalus naudojimas. Atsakingai medžiojant reguliuojama medžiojamųjų gyvūnų populiacija. Tarkim, jei nebūtų reguliuojamas briedžių ar elnių skaičius, šie žvėrys padarytų daug didesnę žalą miškams, ypač jaunuolynams. Tačiau reikia žinoti, kad medžiojami tik selekciniai arba pasiekę trofėjinę brandą patinai, o perspektyvūs žvėrys neliečiami.

    Būtina nepamiršti, kad Lietuvoje yra invazinių gyvūnų rūšių, išstumiančių vietines. Pavyzdžiui, kanadinė audinė beveik sunaikino europinės audinės populiaciją. Todėl mangutus, paprastuosius meškėnus, kanadines audines, nutrijas, ondatras leidžiama medžioti visus metus.

    Aplinkosaugininkai pabrėžia, kad ir toliau vyks aktyvi medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo kontrolė. Pareigūnai, vykdydami reidus, tikrins pirminio žvėrių apdorojimo aikšteles, stabdys, ypač tamsiu paros metu, pažeidimais įtariamų asmenų transporto priemones.

  • Nustatyta 190 vilkų sumedžiojimo kvota

    Nustatyta 190 vilkų sumedžiojimo kvota

    Prasidėjo vilkų medžioklės 2021–2022 m. sezonas, per kurį galima sumedžioti 190 vilkų. Toks limitas nustatytas atsižvelgus į vilkų populiacijos būklės stebėsenos duomenis, rūšies apsaugos poreikius, apskaičiuotą vilkų šeimų skaičių ir pastaraisiais metais jų padarytą žalą ūkiniams gyvūnams. 

    Nustatyta, kad šiuo metu Lietuvoje gyvena ne mažiau 63 vilkų šeimų. 53 nustatytos pagal genetinius tyrimus, dar 10 – pagal stambiųjų plėšrūnų registravimo sistemos „Biomon.lt“ duomenis. 

    „Pagal Vilko apsaugos planą turėtumėme skirti ne mažesnę nei 205 vilkų kvotą. Tačiau manome, kad reiktų pereiti prie kiek kitokio populiacijos valdymo modelio. Įvertinus stabiliai augančią vilkų populiaciją jų sumedžiojimo kvota šį sezoną bus 190“, – sako aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis

    Patarėjo žodžiais, žiemos sezono medžioklė neatgraso vilkų nuo ūkininkams daromos žalos, o aktyviau reguliuoti plėšrūnų prieaugį reikėtų būtent tuo metu, kai pjaunami naminiai gyvuliai – tai yra vasarą ir ankstyvą rudenį. Todėl Aplinkos ministerija planuoja skatinti probleminių vilkų medžioklę ne medžioklės sezono metu.

    Numatoma pagreitinti medžioklės leidimų išdavimo tvarką (supaprastinti jų išdavimo procedūras) ir sukurti galimybes kontroliuojančioms institucijoms, savivaldybėms, kad jos duotų atitinkamus nurodymus medžiotojams, prireikus pasitelktų specialistus. Taip iš esmės būtų pereinama prie kitokio vilkų populiacijos valdymo būdo. 

    Marius Čepulis pažymėjo, kad taip pat reiktų platesnės diskusijos apie medžioklės sezono terminų keitimus. Aplinkos ministerija preliminariai siūlo jį paankstinti mėnesiu ir anksčiau užbaigti –  jis galėtų trukti nuo rugsėjo 15 d. iki vasario 28 d.

    Be to, reikėtų padaryti tyrimus ir nustatyti, koks Lietuvoje yra vilkiukų išgyvenimo koficientas (iki šiol naudojamės kitų šalių duomenimis). „Genetiniai tyrimų reikia ne vien medžioklės kvotai nustatyti, o siekiant surinkti kuo daugiau informacijos apie svarbią Lietuvos ekosistemoms gyvūnų rūšį“, – pabrėžia patarėjas.

    Vilkų sumedžiojimo 2021–2022 m. sezono limitui patvirtinti skirto aplinkos ministro įsakymo projektas buvo derinamas su visuomene ir suinteresuotomis institucijomis. 

    Vilkas yra saugoma rūšis. Pagal Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvenciją (Berno konvenciją), ES Buveinių direktyvą ir kitus teisės aktus Lietuva yra įsipareigojusi užtikrinti palankią šios rūšies apsaugos būklę, todėl vilkų medžioklė ribojama nustatant ne tik leistiną medžioklės terminą, bet ir sumedžiojimo limitą.

    Lietuvoje vilkų medžioklės sezonas prasideda spalio 15 d. ir trunka iki kovo 31 d. Išnaudojus jų sumedžiojimo limitą, sezonas nutraukiamas anksčiau.

  • Šernų problema Tauragėje

    Šernų problema Tauragėje

    Tauragiškius visą rudenį stebina šernų puotos miesto centre – išknista ne tik pakelėse ir pamiškėse. Laukiniai knysliai nesibodėjo „padailinti“ Kartų parko, atkeliavo ir iki miesto centro. Išknistas J.V.Kalvano parkas, „Sodros“ kiemelis. Tauragės valdžios atstovai ilgai skėsčiojo rankomis, stebėdamiesi neįtikėtina laukinių gyvūnų drąsa ir kreipėsi į medžiotojus pagalbos.

  • Aplinkosaugininkai primena: būkite atidūs kelyje

    Aplinkosaugininkai primena: būkite atidūs kelyje

    Ilgėjant vakarams vis sudėtingiau pastebėti į kelią iššokančius laukinius gyvūnus, todėl Aplinkos apsaugos departamentas (AAD) primena būti atsargiems kelyje, saugoti save ir laukinius gyvūnus. Vairuotojui susidūrus su laukiniu gyvūnu privaloma apie tai pranešti bendruoju pagalbos centro telefonu 112.

    Kiekvieną savaitę AAD Pranešimų priėmimo tarnyba gauna vis daugiau pranešimų apie į autoįvykius pakliuvusius laukinius gyvūnus (praėjusią savaitę užfiksuota 160 pranešimų, rugsėjo 20–26 d. – 153, rugsėjo 13–19 d. – 146, o rugsėjo 6–12 d. – 131 pranešimas). Ilgėjant tamsiam paros metui, sąlygojančiam prastesnį matomumą, svarbu nepamiršti, kad grėsmė kelyje susidurti su laukiniu gyvūnu išauga. 

    Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai pataria – pastebėję laukinį gyvūną ant kelio arba šalia jo, sumažinkite greitį, naudokite garsinį signalą, o transporto priemonę valdykite kuo švelniau ir tolygiau.

    Ką daryti jei susidūrėte su laukiniu gyvūnu?             

    Jei vis dėl to per susidūrimą laukinis gyvūnas sužeidžiamas ar nugaišta, vairuotojas privalo apie tai kuo skubiau pranešti bendruoju pagalbos centro telefonu 112 ir informuoti apie gyvūno būklę bei nurodyti kuo tikslesnę įvykio vietą. Pagalbos centro perduotą informaciją Aplinkos apsaugos departamento Pranešimų priėmimo tarnybos specialistai įvertina ir perduoda pranešimą atitinkamai organizacijai.

    Jei medžiojamasis laukinis gyvūnas susidūrė su transporto priemone medžioklės ploto vienete, remiantis Medžioklės įstatymu, jis perduodamas už ploto vienetą atsakingo medžiotojų būrelio žiniai.

    Tais atvejais, kada laukinis gyvūnas kliudomas transporto priemonės ne medžioklės ploto vienete, dėl sužeisto gyvūno pranešama Gyvūnų globėjų asociacijai, kurios specialistai įvertina gyvūno būklę ir pagal poreikį skiria reikiamą gydymą.

    Pranešus apie partrenktus nebegyvus laukinius gyvūnus miesto teritorijoje iškviečiami įmonės, su kuria miesto savivaldybė yra sudariusi sutartį, specialistai.

    „Jeigu kliudėte ar sužeidėte laukinį gyvūną, svarbiausia būti atsargiems, tik įvertinus, kad gyvūnas nebegali jūsų sužeisti ir trukdo eismui, galite jį patraukti šalikelėn, kol atvyks specialistai. Tai pat svarbu atkreipti dėmesį, kad partrenkus bet kokį gyvūną, nepriklausomai nuo jo dydžio ir sveikatos būklės, apie įvykį privaloma pranešti numeriu 112, kurie informaciją registruoja ir perduoda Aplinkos apsaugos departamentui ar kitoms tarnyboms“, –  teigia AAD Pranešimų priėmimo skyriaus vadovas Mantas Arbūzas.

  • „Vollit“ ir „Swarovski optik“ rudens fiesta

    „Vollit“ ir „Swarovski optik“ rudens fiesta

    Praeitą šeštadienį netoli Šiaulių miesto, medžiotojai ir šaudymo entuziastai rinkosi į šaudymo varžybas pavadintas „Vollit ir Swarovski optik rudens fiesta“. Kviečiu pasižiūrėti reportažą iš šio renginio.

  • Vilkų populiaciją reguliuokime ne emocijomis, o argumentais

    Vilkų populiaciją reguliuokime ne emocijomis, o argumentais

    Spalio 15 d. prasideda naujas vilkų medžioklės sezonas, truksiantis iki kovo 31 d. arba iki bus išnaudotas numatytas limitas. Aplinkos ministerijai paskelbus 2021-2022 metų medžioklės sezono vilkų sumedžiojimo limito projektą šie žvėrys vėl atsidūrė visuomenės dėmesio centre. Dalis jos akcentuoja, kad vilkai – mūsų globos ir apsaugos reikalaujanti rūšis, kiti įsitikinę, kad tai pernelyg didelę žalą avininkystei darantys plėšrūnai, todėl jų gausą būtina mažinti medžiojant. Dažnu atveju požiūris į susidariusią situaciją išreiškiamas emocijomis. Tačiau tai nėra teisingas kelias. Šiuo metu jau sukaupta daug vilkų populiacijos būklės stebėjimų, tyrimų duomenų, todėl yra pakankamas pagrindas kalbėti ne emocijomis, o tvirtais argumentais.

    Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedros lektorė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė

    Tyrimų metodikos – nuo pėdsakų stebėjimo iki DNR

    Sistemingi vilkų populiacijos paplitimo, gausos, daromos žalos stebėjimai, išsamūs sumedžiotų vilkų genetiniai, amžiaus, reprodukcijos tyrimai Lietuvoje vykdomi jau nuo 2018 m. Surenkami duomenys apima visą šalies teritoriją bei teikia patikimą informaciją apie bendrąją populiacijos būklę.

    Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos sukurtoje vieningoje duomenų registracijos sistemoje (www.biomon.lt) registruojamos ne tik žiemą vykdomos žvėrių (taip pat ir vilkų) apskaitos pagal pėdsakus sniege, bet ir visus metus fiksuojami stambiųjų plėšrūnų (lūšių, vilkų ir rudųjų lokių) ar jų veiklos pėdsakų stebėjimai, taip pat ir gyvulių papjovimo atvejai. Šioje sistemoje gauti patikimi pranešimai teikia informaciją apie vilkų paplitimą, gausą bei poveikį laukinei faunai ir gyvulininkystei.

    Vilkų genetiniai tyrimai, atliekami iš sumedžioto vilko raumens gabalėlio, naudojant mikrosatelitų branduolio DNR žymenų sistemą, kuri yra viena efektyviausių populiacijų genetinės įvairovės, inbrydingo ir hibridizacijos tyrimuose, taip pat efektyviai naudojama ir nepakeičiama žmonių bei galvijų tėvystės testuose ar net nusikaltėlių individualiam atpažinimui. Tyrimuose naudojami patikimi ir daugelyje kitų studijų naudoti metodai ir priemonės. Vilkų tiksliam amžiaus nustatymui yra naudojami sumedžiotų plėšrūnų danties gabalėliai, kuriuose per mikroskopą matomos metinės rievės. Gyvūnų, taip pat ir žmogaus, kauluose kasmet susidaro audinio sluoksniai, kurių skaičius parodo individo amžių – lygiai tokiu pat principu, kaip ir medžių metinės rievės.

    Vilkų populiacijos augimo tempus atskleidžia sumedžiotų vilkų patelių gimdų tyrimai. Šie tyrimai teikia informacijos apie tai, kokia dalis patelių praėjusį pavasarį susilaukė jauniklių, kokio amžiaus jos vedė jauniklius, kiek jų atsivedė.

    Veiklos žemėlapis dengia visą šalies teritoriją

    Registruojant vilkus ar jų veiklos pėdsakus žemėlapyje pažymima tiksli atvejo vieta. Tokiu būdu per pastaruosius trejus metus jau nustatyta daugiau kaip 3,5 tūkst. tokių vietų. Registracijos taškų žemėlapis atskleidžia, kad vilkų sutinkama visoje Lietuvos teritorijoje. Turint omenyje, kad vilkas „nepririštas“ prie registracijos taško ir nuo jo judėjo kuria nors kryptimi, naudotas klasikinis teritorijos tyrimo metodas – aplink kiekvieną tašką sukurtas kelių kilometrų spindulio apskritimas, kurio bet kuriame taške galėjo atsidurti vilkas. Sukūrus tokius apskritimus, jais pasidengė praktiškai visa šalies teritorija. Taigi atsidūrus tinkamu laiku tinkamoje vietoje galima sutikti vilką. Ir tokia vieta nebūtinai miškas.
    Iš tiesų miškas palanki buveinė vilkui – saugiau ilsėtis, vesti jauniklius, bet, kaip rodo duomenys, vilkų veiklos apstu ir atvirose teritorijose. Dažnai vilkai pastebėti pamiškėse, bet pakankamai daug atvejų, kai vilkai ar jų veikla registruota atokiau nei 200 m nuo artimiausio miškelio ar net arčiau kaip 200 m iki artimiausios užstatytos teritorijos. Ir tai ne pavieniai atvejai, kuriuos galėtume priskirti atsitiktinumui. Toks žemėlapyje užfiksuotas išplitimas vilkui ne itin būdingose buveinėse signalizuoja apie rūšies gausą. Vadinasi, vilkai užima ne tik sau palankiausias teritorijas, bet tikriausiai dėl per didelės koncentracijos išstumia „perteklinius“ gentainius į mažiau palankias vietas.

    Sumedžiotų vilkų amžiaus ir gimdų tyrimų rezultatai taip pat siunčia signalą apie išsemtus laisvų tinkamų teritorijų rezervus. Pirmų ir antrų metų vilkai biologiškai yra laikomi jaunikliais. Tokio amžiaus patelės susilaukia jauniklių tik išskirtiniais atvejais, ir tai paprastai indikuoja apie blogą populiacijos būklę. Tokių atvejų mūsų tyrimais nenustatyta. Tačiau trejų metų amžiaus patelės normaliu atveju turėtų turėti palikuonių. Mūsų atveju nė viena tokio amžiaus patelė dar nebuvo jų vedusi. Netgi tarp ketverių metų patelių tik pusė buvo vedusios jauniklius. Taigi pagal savo subrendimą ir prigimtinius dauginimosi instinktus jos turėjo turėti palikuonių, bet taip neįvyko. Viena vertus, to priežastimi galėtų būti vilkų elgsenos niuansas, kad gaujoje leidžiama palikuonių susilaukti tik vienai dominuojančiai patelei, bet tai gali rodyti ir laisvų teritorijų naujos gaujos sukūrimui nebuvimą.

    Išmoko gyventi šalia žmogaus

    Dažnai manoma, kad vilkai savo gyvenimui renkasi didelius miškus, kuriuose vyksta mažai žmogaus ūkinės veiklos.
    Tyrimai atskleidė, kad miško dydis vilkų pasirinkimui esminės įtakos nedaro. Šie žvėrys tik šiek tiek teikia prioritetą didesniems miškams, bet jų veiklos pėdsakų aptinkama ir mažesniuose nei 100 ha dydžio miškuose. Tikėtina, esamas Lietuvos miškingumas ir miškų fragmentacija iš esmės atitinka vilkų kaip rūšies ekologinius poreikius. Stebima, kad vilkai yra adaptavęsi ir prie žmogaus miškuose vykdomos ūkinės veiklos. Judėjimą po savo teritoriją vilkai pasilengvina naudodamiesi miško keliais ir keliukais. Žvėrys ne tik lankosi, bet ir teikia prioritetą po kirtimų atželiantiems miško jaunuolynams, nes tokiose vietose dėl pagausėjusios augalijos dažniau maitinasi potencialus vilkų grobis.

    Kita plačiai įsigalėjusi ir iš dalies klaidinga nuomonė, kad vilkai visada laikosi gaujoje. Mūsų stebėjimai ir mokslininkų tyrimai kitose šalyse atskleidžia, kad gauja netgi daugiau laiko praleidžia „subyrėjusi“ į mažesnes grupeles ar netgi žvėrys laikosi pavieniui. Žinant šį jų elgsenos bruožą nestebina, kad vilkai dažnai matomi pavieniui ar nedidelėse grupėse – gali būti, kad pastebėta tik gaujos dalis. Kita vertus, pavyksta užregistruoti ir tokius atvejus, kai mūsų šalyje vilkų grupę sudaro 4, 5 ar net daugiau vilkų. Per pastaruosius vienerius metus registruoti atvejai, kai grupę sudarė 9 vilkai.

    Apžvelgti įvairiais metodais surinkti duomenys apie vilkų mitybą, rodo, kad žvėrių racione dominuoja elniniai gyvūnai, kurių didžiąją dalį sudaro stirnos. Tačiau problema tai, kad vilkai pjauna ir ūkinius gyvūnus.

    Per pastaruosius tris metus vilkai dažniausiai (60,3 – 67,4% atvejų kasmet) užpuldavo avis. Tarp papjautų ūkinių gyvūnų, kai skaičiuoti papjauti individai, avys dominavo dar labiau (72,9 – 84,2% nuo papjautų gyvulių kasmet). Per tiriamąjį laikotarpį registruoti 7 atvejai, kai vilkai užpuolė aptvaruose laikomus elninius gyvūnus (tauriuosius elnius ir danielius) bei 21 atvejis, kai buvo papjauti šunys.

    Situaciją pagerintų priemonių kompleksas

    Paprastas elektrinis piemuo ar tinklas sulaiko gyvulius nuo išsivaikščiojimo, bet nėra efektyvi apsauga nuo vilkų, todėl nederėtų šių priemonių deklaruoti kaip apsaugos nuo vilkų.
    Būtų efektyvu nepageidaujamą elgesio modelį susiformavusius vilkus operatyviai pašalinti iš gamtos. Pastaraisiais metais stebima situacija atskleidžia šalies teritorijoje susiformuojančius „karštuosius taškus“, kuriuose dažnai kartojasi gyvulių pjovimo atvejai. Tai rodo klasikinį vilkų elgsenos atvejį – tam tikrų individų ar šeimų medžioklės specializaciją. Jau keletą metų Lietuvoje yra taikoma vilkų sumedžiojimo ne medžioklės sezono metu praktika. Tokia praktika turi savų privalumų, bet turi ir trūkumų, kuriuos siūlome taisyti.

    Pirmiausia reikėtų keisti leidimo vilkus medžioti ir ne medžioklės sezono metu išdavimo tvarką. Matant vilkų padarytos žalos mastą, susidaro įspūdis, kad tikrai ne visos savivaldybės kreipiasi su prašymais išduoti tokį leidimą. Pati procedūra yra sudėtinga, biurokratiška, todėl neretai klysta net patys atsakingi savivaldybių darbuotojai, komisijų nariai. Dėl to procesas dar labiau išsitęsia. Realiai šis leidimas turėtų būti išduodamas nedelsiant, kai tik susidaro įstatymais apibrėžtos sąlygos. Dar 2018–2019 metų medžioklės sezonu, siekiant išmedžioti gyvulius pjaunančius vilkus, rajonams buvo taikomi skirtingi limitai, tačiau tai nedavė apčiuopiamų rezultatų, nes rajonas yra per didelė teritorija tikėtis išmedžioti nepageidaujamo elgesio vilkus. Be to, didžioji limito dalis sumedžiojama žiemą miškuose, o ne tada ir ne ten, kur daroma žala. Medžioklės priemonėmis efektas gali būti pasiektas tik medžiojant nedelsiant po žalos padarymo ir žalos padarymo vietoje (arba ne toliau nei 7 km nuo jos). Taigi ganiavos laikotarpiu reikėtų koncentruotis į gyvulius pjaunančių individų išmedžiojimą, o žiemos laikotarpiu medžioti reguliuojant perteklinę populiacijos dalį.

    Tokią gausą pasiekusią populiaciją nurodoma mažinti

    Labai reikšminą vilkų populiacijos būklės stebėsenos dalį sudaro genetiniai tyrimai. Jie leidžia kiekvieną vilką identifikuoti iki individo lygmens, atskleisti jo giminystės ryšius su kitais vilkais. Šie duomenys taip pat atskleidžia ir gyvūnų migracijas.

    Jeigu nustatoma, kad sesuo sumedžiota Šiaurės Aukštaitijoje, o jos brolis Suvalkijoje, tai parodo, kad vilkai ne tik gali mirguoti per visą Lietuvą, bet ir įveikti jų kelyje pasitaikiusią autostradą ar net Nemuną. Kitas įdomus genetinių tyrimų rodiklis, atskleidžiantis vilkų migracijas, yra retos genų formos, nebūdingos iš Lietuvos teritorijos tirtiems individams. Didesnę dalį retų genų formų turintys vilkai ar jų tėvai yra įmigravę į mūsų šalį iš kito genų baseino. Tokių vilkų daugiausia registruojama Šiaurės Rytų Lietuvoje, todėl galima teigti, kad vilkų migracija stipriausiai vyksta iš miškingos rytinės Latvijos, geografiškai besisiejančios su Vakarų Rusijos miškų masyvais.

    Apskritai Lietuvos vilkų populiacijos genetinės įvairovės rodikliai yra aukšti. Tai rodo, kad vilkų populiacijos bendroje imtyje nėra kryžminimosi tarp giminingų individų. Genų srautas iš Šiaurės Rytų yra stiprus šio genetinės įvairovės praturtinimo šaltinis.

    DNR tyrimai (pagal 2020–2021 metų medžioklės sezono 173 ištirtų vilkų imtį) parodė, kad vilkų hibridizacijos su šunimis intensyvumas nėra aukštas, tik 1 iš 173 individų rodė 16% genetinį panašumą su šunimi kaip hibridizacijos indikatorių. Tokios tikimybės yra senelių ir dar ankstesnėse kartose vykusio kryžminimosi pasekmės. Mažas populiacijos dydis gali lemti didesnį hibridizacijos intensyvumą su artimomis rūšimis, jei savos rūšies porų skaičius mažas. Tačiau mūsų atveju populiacijos gausa tikrai nėra tokia maža, kad skatintų natūralią hibridizaciją. Galimi ir į gamtą patekę dirbtinės hibridizacijos padariniai.

    Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus vilkų populiacijos apsauga ir valdymas yra grindžiami besiveisiančių šeimų skaičiumi – nuo nustatyto besiveisiančių šeimų skaičiaus priklauso, ar bus vilkai saugomi, ar medžiojami, siekiant išlaikyti esamą populiacijos dydį, ar medžiojami intensyviau, siekiant sumažinti perteklinį plėšrūnų skaičių.

    Skaičiuojant besiveisiančias šeimas pagal 2020–2021 m. medžioklės sezono metu sumedžiotų vilkų duomenis, pirmiausiai buvo atsižvelgta į amžiaus ir genetinių tyrimų rezultatus. Besiveisiančių šeimų skaičiui nustatyti buvo atrinkti tik 2020–2021 metų medžioklės sezonu sumedžioti jaunikliai. Genetiniais tyrimais buvo nustatyta, kad jie dalijosi į 50 artimais giminystės ryšiais nesusijusių grupių, tai yra sumedžioti jaunikliai pagal savo kilmę buvo iš 50 atskirų šeimų.

    Kitu etapu buvo atrinktos patelės, kurios 2020 metų pavasarį buvo vedusios jauniklius (pagal gimdų tyrimus). Genetinių tyrimų rezultatai parodė, kad tarp šių patelių 3 buvo negiminingos 2020-2021 metų sezoną sumedžiotiems jaunikliams. Tai įrodo esant dar 3 atskiras besiveisiančias šeimas.

    Taip pat buvo išanalizuoti sistemoje www.biomon.lt per paskutinius vienerius metus registruoti pranešimai. Skaičiuojant besiveisiančias šeimas buvo aktualūs tie atvejai, kai pranešimu registruoti ne mažiau kaip 4 vilkai, nes įvairūs moksliniai šaltiniai patvirtina, kad grupės iš 4 ir daugiau vilkų nebūna atsitiktinės – tokio dydžio grupes sudaro tik besiveisiančią porą turinčios gaujos. Šiuo atveju taip pat reikšmingas buvo ir atstumas tarp registracijos atvejų. Vadovaujantis pranešimų medžiaga buvo nustatyta dar 10 atskirų besiveisiančių šeimų.
    Apibendrinus genetinių, amžiau ir reprodukcijos tyrimų bei visus metus teiktų pranešimų rezultatus, prieita prie išvados, kad Lietuvos teritorijoje gyveno ne mažiau kaip 63 vilkų šeimos. Kitaip tariant, per vienerius metus surinkti duomenys leido neginčijamai įrodyti 63 besiveisiančių šeimų buvimą, tačiau neabejotinai tokių šeimų yra daugiau. Atsižvelgiant į Vilko apsaugos plane išdėstytus kriterijus tokią gausą pasiekusią populiaciją nurodoma mažinti.

    Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto Miško mokslų katedros lektorė dr. Renata Špinkytė-Bačkaitienė

  • Žemaitijoje – nauji afrikinio kiaulių maro atvejai šernams

    Žemaitijoje – nauji afrikinio kiaulių maro atvejai šernams

    Iš Lietuvos afrikinio kiaulių maro virusas (AKM) dar nesitraukia. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) informuoja, kad AKM užsikrėtusių šernų nustatoma nuolat. Per šiuos metus AKM patvirtintas 120 šalies vietų, o naujausias atvejis praėjusią savaitę užfiksuotas Kretingos rajono Darbėnų seniūnijos apylinkėse aštuonioms rastoms šernų gaišenoms. 

    Naujausi atvejai nutolę 22 km atstumu nuo ankstesnio AKM atvejo Plungės rajone, kur virusas buvo patvirtintas 5 šernų gaišenoms. AKM 4 šernų gaišenoms buvo aptiktas ir maždaug tokiu pat atstumu esančioje Latvijos teritorijoje. Nustačius teigiamus AKM atvejus, šernų gaišenos visuomet saugiai sunaikinamos, vykdoma intensyvi gaišenų paieška, nuolatinė informacinė sklaida kiaulininkystės ūkiams dėl biologinio saugumo reikalavimų įgyvendinimo. 

    Pasak veterinarijos specialistų, šių metų pradžioje virusas buvo nustatytas tik Plungėje ir Ignalinoje, tačiau metų eigoje AKM virusas vėl nustatytas 11-oje šalies rajonų, kuriuose kurį laiko nebuvo nustatomas: Telšių, Šiaulių, Kaišiadorių, Trakų, Šalčininkų, Vilniaus, Švenčionių, Ignalinos, Zarasų, Kretingos bei Plungės savivaldybėse.

    Gyventojams, radusiems šernų gaišenų, primenama jų neliesti, o apie tai pranešti VMVT teritoriniams padaliniams arba bendruoju nemokamu VMVT telefonu 8 800 40 403. Pranešus apie rastą šerno gaišeną yra mokama 30 eurų kompensacija. 

    Apie naujus AKM atvejus laukinėje faunoje praneša ir Europos valstybės. Latvijoje šiemet AKM patvirtintas 218 vietų, Estijoje – 47-iose. Lenkijoje per 2021 m. AKM patvirtintas daugiau kaip 2,2 tūkst. vietų, Vokietijoje – 1,7 tūkst., Slovakijoje – 1,4 tūkst., Vengrijoje – 2,5 tūkst., Rumunijoje – 800, Bulgarijoje – 200, Serbijoje – per 70 vietų. Pavienių viruso atvejų laukinėje faunoje patvirtinta ir Italijoje (5) bei Ukrainoje (2).

    Liga neaplenkia ir kiaulių laikymo vietų Europoje: Latvijoje šiemet patvirtinti 2 židiniai, Estijoje – vienas, Lenkijoje – 110, Bulgarijoje – 5, Vokietijoje – 3, Ukrainoje – 9, Serbijoje – 33, Rumunijoje – per 1,3 tūkst.

    Nors Lietuvoje AKM kiaulių laikymo vietose 2021 m. nenustatytas, VMVT primena laikytis visų biosaugos reikalavimų, padedančių apsisaugoti nuo pavojingos užkrečiamos ligos. Labai svarbu užtikrinti, kad kiaulių laikymo vietoje nesilankytų pašaliniai asmenys, kartu su kiaulėmis nebūtų laikomi iš laukų, ganyklų parginti gyvuliai, šerti kiaules tik termiškai apdorotais pašarais.

  • Tauragės rajono savivaldybė prašo Medžiotojų pagalbos

    Tauragės rajono savivaldybė prašo Medžiotojų pagalbos

    Kaip informuoja portalas „Tauragės Kurjeris“,  Tauragės rajono savivaldybė išplatino pranešimą, kad šį savaitgalį į Oko mišką patekti bus draudžiama. Šernams įsismaginus naktimis knaisiotis net pačiame Tauragės miesto centre, bus vykdoma varyminė jų medžioklė.

    Tauragiškius visą rudenį stebina šernų puotos miesto centre – išknista ne tik pakelėse ir pamiškėse. Laukiniai knysliai nesibodėjo „padailinti“ Kartų parko, atkeliavo ir iki miesto centro. Išknistas J.V.Kalvano parkas, „Sodros“ kiemelis. Tauragiškiai nufilmavo, kaip šernai naktį laksto miesto centre.

    Tauragės valdžios atstovai ilgai skėsčiojo rankomis, stebėdamiesi neįtikėtina laukinių gyvūnų drąsa. Viename susitikimų su Tauragės gyventojais rajono meras Dovydas Kaminskas patikino kalbėsiąs su medžiotojais, nes ėmė baimintis ne tik dėl žolynų grožio, bet ir dėl žmonių saugumo. Ketvirtadienį išplatinta žinia apie būsimą medžioklę. Informuojama, kad visą savaitgalį bus draudžiama lankytis Oko miške – jame vyks varyminė šernų medžioklė.

    Išknistas Jono Viktoro Kalvano parkas `Tauragėje. Mortos Mikutytės nuotraukos

    Savivaldybės Architektūros ir geodezijos skyriaus vedėjas Tadas Pauparis „Tauragės kurjeriui“ sakė, kad medžioklė miesto teritorijoje draudžiama, tačiau šįkart gauta Aplinkos apsaugos departamento išvada, kuria tam tikromis sąlygomis leista vykdyti medžioklę.

    – Medžioklės metu vyks žvėrių išvarymas iš miesto teritorijos. Pati medžioklė vyks Oko miške esančiuose medžiotojų būrelio plotuose ir ji paankstinama dviem savaitėmis. Oko miško teritorija priklauso medžiotojų būreliui „Kurtinys“ ir šiuose plotuose galima medžioklė, ­– teigė T.Pauparis.

    Skyriaus vedėjas tvirtino, kad anksčiau bandyta šernus iš miesto išbaidyti garsinėmis patrankomis, išdėlioti specialūs repelentai. Tačiau tai negelbėjo. Trečiadienį gauta Aplinkos apsaugos departamento populiacijos gausos reguliavimo tikslingumo išvada. Pagal ją leista vykdyti šernų medžioklę Tauragės miesto teritorijoje.
    – Tikslas – medžioklės metu sureguliuoti šernų populiaciją taip, kad jie nebeitų į miestą, – atsakė T.Pauparis.

    Šernai lankėsi prie Gedimino g. 37 daugiabučio Tauragėje. Vlado Alejevo nuotrauka

    Paprastai varyminė medžioklė vykdoma tik nuo spalio 15 dienos. Šįkart padaryta išimtis ir medžioklė prasidės spalio 2 dieną, 10 val. Gyventojai informuojami, kad įėjimai į mišką bus aptverti Stop juostomis ir tvorelėmis. Budės policijos pareigūnai.

    – Policijos pareigūnai apie planuojamą šernų medžioklę Oko miške informuos ir įspės gyventojus garsiniais pranešimais, užtikrins viešąją tvarką, – sakė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovė Lina Banienė.

    Varyminės medžioklės vyksta varovams su šunimis varant medžiojamus gyvūnus link bokšteliuose ar ant žemės esančių medžiotojų.

  • Vien investicijų į apsaugas nuo vilkų nepakanka

    Vien investicijų į apsaugas nuo vilkų nepakanka

    „Ne didinamos sumedžiojamų vilkų kvotos mažins jų padaromą žalą, o didesnės investicijos į apsaugą nuo vilkų“ – tokius „Baltijos Vilkas“ tarybos pirmininko Andriaus Laurinavičiaus žodžius citavo pirmadienio (2021.09.27) LRT Panoramos žurnalistė reportaže apie vilkų daromą žalą. Reportažą galima pamatyti čia.

    Manęs šis požiūris nenustebino – pastebiu, kad „Baltijos Vilkas“ jau seniai koja kojon žengia su „Facebook“ grupe „Aš prieš medžioklę“. Nestebina ir nenoras matyti faktus. O faktai byloja, kad vilkų daroma žala auga didėjant vilkų populiacijai. Didėjančios investicijos į apsaugas nuo vilkų jų daromos žalos nemažina – tai labai gerai matyti iš Vokietijos patirties. Šioje šalyje investicijos į apsaugas auga kasmet, bet vilkų daroma žala tik didėja ir didėja labai sparčiai.

    Trumpai apie Vokietijos investicijas į apsaugas nuo vilkų ir kompensacijas už vilkų padarytą žalą

    2018 metais investuota į apsaugas nuo vilkų apie 2,380,000 eurų. 2018 metais išmokėta kompensacijų už vilkų padarytą žalą: 231,790 eurų .

    2019 metais investuota į apsaugas nuo vilkų 8,038,110 eurų. 2019 metais išmokėta kompensacijų už vilkų padarytą žalą: 418,246 eurai.

    2020 metais investuota į apsaugas nuo vilkų 9,501,690 eurų. 2020 metais išmokėta kompensacijų už vilkų padarytą žalą: 800,294 eurai – t.y. paaugo virš 91%, lyginant su 2019 metais išmokėta kompensacijų suma, nepaisant kasmet augančių daugiamilijoninių investicijų į apsaugas nuo vilkų.

    Grafike matome kaip kasmet auga išmokamos kompensacijos už vilkų padarytą žalą.

    Lietuvoje vilkų daromą žala suvaldoma vilkų populiacijos valdymu juos medžiojant. Populiacija, be abejo, yra auganti, atitinkamai auga ir vilkų daroma žala, bet šio augimo nepalyginsi su situacija Vokietijoje. Antai, ŽŪM duomenimis 2019 metais vilkai pridarė žalos už beveik 150 tūkst. eurų, o 2020 metais  – už beveik 170 tūkst. eurų, t.y. žala augo apie 13%, kuomet Vokietijoje 2019 metais kompensacijoms išmokėta 418.246 eurai, o 2020 metais – 800.294 eurai, t.y. čia žala augo daugiau, nei 91%, nepaisant didėjusių investicijų į apsaugas nuo vilkų. Kaip matome skaičiai kalba ne apsaugų, o medžioklės naudai.

    Vilkų populiacijos reguliavimas itin svarbus – Lietuva nėra koks nacionalinis parkas, kuriame žmonės nei gyvena, nei vykdo ūkinę veiklą. Kliudant tinkamai reguliuoti vilkų populiaciją, ne tik didės žala ūkininkams, bet vilkai vis dažniau atklys į gyvenvietes ir miestus – tai jau vis dažniau pastebima Europos šalyse, kur vilkai nėra medžiojami.

    Viena yra pamatyti mieste lapę, kuri čia nutveria vieną-kitą benamę katę, visai kas kita susidurti mieste su vilku ar jų gauja. Didėjant vilkų koncentracijai, labiau plis ligos tarp vilkų, daugės teritorinių kovų – antai Jeloustouno nacionaliniame parke 2019 metų pavasarį dėl išplitusių ligų ir teritorinių kovų vilkų populiacija buvo pasiekusi dugną – sumažėjo iki 61 individo 8 gaujose, kuomet 2003 metais jų čia buvo suskaičiuota 174. Bet nereikia tikėtis tokio „savireguliacijos“ modelio teritorijose, kuriose gyvena ir savo ūkinę veiklą vykdo žmogus – čia bus kiti scenarijai.

    Apart labai svarbaus vilkų populiacijos reguliavimo, kuris vykdomas nuo spalio 15 iki kovo 31 dienos, šiuo metu mokslininkai siūlo pakeitimus vilkų medžioklės sistemoje: probleminių vilkų medžioklę jų daromos žalos vietose. Tikimasi, kad tai atgrasys vilkus nuo ganyklų. Štai čia ganyklų apsaugos nuo vilkų jau tampa svarbios – tikimasi, kad sumedžiojus probleminį vilką, kuris įgudo įveikti ganyklos elektrinį piemenį, tokios patirties neturintiems vilkams ganyklų apsaugos taps papildoma atgrasymo priemone. Beje, Vokietijoje daug kritikos tenka reikalavimams elektrinių piemenų aukščiui – žalos nesuvaldantys biurokratai siūlo tverti ganyklas vis aukštesnėmis ir aukštesnėmis tvoromis – paskutinė rekomendacija, mano žiniomis, buvo 1,45 metro aukščio elektrinis tinkas arba piemuo. Savo ruožtu ūkininkai demonstruoja, kaip jų aviganiai lengvai šokinėja ir per tokio aukščio tvoras.

    Taigi, labai tikimasi, kad probleminių vilkų medžioklė kartu su vilkų populiacijos reguliavimu padės ženkliai sumažinti vilkų daromą žalą ūkininkams. Vien apsaugos nuo vilkų, kaip rodo kitų šalių patirtis, vilkų daromos žalos nemažina. Labai tikiuosi, kad Aplinkos ministerija ir Žemės ūkio ministerija ateityje labiau įsiklausys į mokslininkų rekomendacijas.