Kiekvienas metų mėnuo vis kitoks, kitoks savo spalvomis, kvapais, vykstančiais natūraliais procesais. Birželis pilnas kontrastų, norų, spalvų, svajonių ir netikėtumų. Birželio 8 d. apsvaigau nuo pirmųjų žemuogių, kurias kaip vaikystėje, sunėriau ant smilgos, 18 d. – jau galima buvo prisirinkti voveraičių (dzūkiškai- lepučių), ūkininkai džiaugiasi pirmuoju bulvių, braškių derliumi, bitės prinešė ir pasidalino su žmogumi medumi. Spalvų kontrastai stebina: štai javuose mėlynuoja rugiagėlių jūra, tarp jų šen bei ten , kaip kažkoks kraujo lašas, nusišypso laukinė raudona aguona. Simbolinis derinys. Birželis pateikia kvapų margumyną, per žmogiškus jausmus smogia jazminai, bijūnai, jonažolės, čiobreliai.
Birželio 15 d. Dzūkijoje prasidėjo šienapjūtė, tai prasmingas ir labai skausmingas laikotarpis. Šį laikotarpį aš vadinu stirniukų šienavimo metu. Pievos pilnos stirnų ir elnių jauniklių. Jie galėtų pabėgti, tačiau mamos juos čia paliko, vadinasi reikia laukti… Taip ir sulaukia dalgio ašmenų . Nemačiau nė vieno šienpjovio, kuris laikytųsi nors kokios nors jauniklių išsaugojimo technologijos ar naudotų jų išbaidymui skirtas priemones. Pabandžiau keletą paprotinti, tačiau buvau pasiųstas pasivaikščioti toli, toli.. Pasidaro graudu, kalbame viena, tačiau elementarių ekologinių, gamtosauginių žinių aiškiai stokojame, aš jau nekalbu apie elementarų žmogiškumą. Manau visas švietėjiškas problemas reikia pradėti vaikams diegti dar darželiuose, užaugęs jaunimas turi pažinti pagrindines medžių veisles, šalia mūsų gyvenančius paukščius ir gyvūnus, žinoti kaip su gamta gyventi harmonijoje, pažinti pagrindinius kvapus, tačiau ūkininkai jau dabar turėtų būti pavyzdžiu. Kažkaip nejauku darosi, kai neatskiriame lakštingalos balso nuo genio, neatskiriame varnos nuo balandžio, o pamatę stirniuką pradedame visa gerkle šaukti.
Šienpjovių palydovai visada yra baltieji gandrai, kurie darniomis gretomis seka paskui šienaujančią techniką sulesdami viską kas gyva: kiškučiai, paukščiukai, driežiukai, vabaliukai , peliukai, gyvačiukai ir t.t. Vaikščiodamas gamtoje apie apleistas sodybas pasiilgstu plakamo dalgio garso, rytais grįžtančių moterų, pamelžusių karvutes, juoko. Suprantu, tai praeitis, tačiau ant praeities pamatų mes statome ateitį.
Gyvūnai ir paukščiai gyvena savo ritmu. Didžioji dauguma vabzdžialesių paukščių jauniklių jau skraido, tačiau vandens paukščių jaunikliai dar visiškai priklausomi nuo tėvų, gerviukų jau nepagausi (labai keistai bėga savo ilgomis kojytėmis), gandriukai dar tik miklina sparnelius.
Tačiau nuo birželio 8 iki 20 d. stebėjau pilkųjų kiškių meilės žaidimus. Šiuo laikotarpiu kiškiai visai praranda savisaugos jausmą, smagu žiūrėti, kai patinai vaikosi vienas kitą ir atsistoję ant užpakalinių kojų savo mažomis priekinėmis kojytėmis stengiasi užtvoti vienas kitam į marmūzę ar stipriu užpakalinės kojos smūgiu pataisyti kolegos tarpukojo struktūrą. Gražu, visai kaip tikri vyrai. Aišku, patelės abejingai stebi snukiadaužio dalyvius, suvalgydamos vieną kitą dobiliuko lapelį. Pirmoji kiškių vada jau gali gyventi savarankiškai, taigi po 44 dienų sulauksime antros vados, o jeigu bus ilgas ir šiltas ruduo, tai bus ir trečia. Tenka konstatuoti, kad dėl plėšrūnų gausos ir chemikalų naudojimo žemės ūkyje išgyvena tik iki 20 procentų kiškiukų. Lapiukai, mangutukai, barsukiukai jau mokosi medžioti, tačiau vilkiukai dar tik žaidžia, bebrai pradeda mokinti savo vaikus nardyti.
Balandžio 22 d. Varčios miške su medžiotoju Andriumi stebėjome brandų tauriojo elnio patiną, kuris jau buvo nusivalęs ragus, truputį ankstoka. Stirninai dar nerujoja, nors gina savo užimtas teritorijas, tačiau puikiai jaučiasi aukštoje žolėje ar javuose. Paprastai matyti tik akys, ausys ir ragai.
Birželio mėn. pati svarbiausia šventė – Joninės arba Rasos šventė. Ši šventė buvo švenčiama dar iki Lietuvos krikšto, tai tikra pagoniška tradicija. Tikras Lietuvis privalo surasti paparčio žiedą, tris kartus peršokti (neįšokti) per laužą ir nusiprausti ryto rasoje. Jei pavyko ir suradote paparčio žiedą, taigi laimė jus lydės visus metus.
Medžiotojų bendruomenėje nieko naujo. Vasara, karšta, reikia pailsėti nuo sunkių darbų ir pasipliuškenti kur nors šiltoje jūroje. Politikai kaupia jėgas rudenio kovoms, taigi sulauksime įdomių pasisakymų ir sprendimų. Tiesa , štai seimo narys Linas Jonauskas, dalgeliu , per patį karštį, bando nušienauti Vilniaus miesto skverus. Tai turėtų būti užkrečiantis pavyzdys visiems Seimo nariams vyrams, būtų juos malonu matyti ir iniciatyva grynai tautiška. Įsivaizduokime, ankstyvas rytas ir apie 70 Seimo vyrų su dalgiais, pasidabinę tautiškomis juostomis, braukia pradalgius Vingio parke, tai išvydę – daugelis apsiverktų iš laimės. Aptilo mūšiai dėl privalomo medžiotojų draudimo, vyksta intensyvios diskusijos dėl laisvėje gyvenančių gyvūnų padarytos žalos žemės ūkio pasėliams apskaičiavimo metodikos, kol kas nepavyko pasiekti kompromiso nacionalinio miškų susitarimo pasirašyme, tačiau manau gera žinia ta, kad pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo prie apvalaus stalo susėdo ir nesusimušė ir net nesusibarė su miškų ūkio veikla susietų organizacijų vadovai, mokslininkai, pramoninkai, savininkai, akademinė bendruomenė, aplinkosaugininkai ir medžiotojai. Įkūrėme Miškų ūkio rūmus. Tikslas: išsaugoti kokybiškus miškus ateinančioms kartoms. Lietuvos medžiotojus atstovavo Lietuvos medžiotojų sąjunga “Gamta” ir Sūduvos medžiotojų sąjunga. Manau tai teisingas sprendimas, nes medžioklė, miškas ir Lietuvos istorija yra neskaidoma visuma.
Rumšiškių liaudies buities muziejus kartu su Lietuvos medžiotojų sąjunga “Gamta” šių metų liepos mėn. 9 d. 13 val. atidaro parodą “Tadas Ivanauskas – medžiojantis akademikas” skirtą prof. Tado Ivanausko 140 metų gimimo sukakčiai paminėti. Pamatysime autentiškus drabužius, buities rakandus, medžioklės trofėjus ir įrankius, išsivirsime šiurpą, pasiklausysime Marijampolės medžioklinių ragų ansamblio koncerto. Taigi visus kviečiame atvykti.
