Bebrų medžioklė − gana įdomus ir specifinis užsiėmimas, kuriam, beje, kaip ir kiekvienai medžioklei, reikia tam tikrų įgūdžių ir žinių. Pagal adrenalino kiekį kai kas ją lygina net su šernų medžiokle, bet aš manau kitaip. Žmogus, kelias valandas taip aistringai pasakojęs man apie savąją bebrų medžioklę, kaip tik ir yra toks medžiotojas; tačiau jis nenorėjo, kad būtų minimas jo vardas. Tad pasakosiu jo vardu, pirmuoju asmeniu. Pavadinsime tą bebrų medžiotoją Fiodoru. Taigi visos čia pateiktos mintys – Fiodoro. Jis ne tik įdomiai papasakojo apie bebrų medžioklę, bet ir pateikė daugybę patarimų, kaip sumedžioti šį gudrų ir protingą žvėrį. O aš nusprendžiau pasidalyti jais su žurnalo skaitytojais.

PATI MEDŽIOKLĖ

Tąkart medžiojau su savo bičiuliu Antonu Romeika. Jo patirtis buvo didžiulė, įgijo ją medžiodamas kailinius žvėris, daugiausia – bebrus. Draugiškoje savo kompanijoje Antoną vadinome ne kitaip kaip traperiu. Jam iš tikrųjų gerai sekėsi ši medžioklė, netgi užsidirbdavo vieną kitą pinigėlį ne tik duonai, bet ir sviestui. Į šias vietas Antonas atvykdavo kelis kartus per metus, buvo nuodugniai išstudijavęs vietos žvėrių elgesį ir įpročius. Į tykojimo vietą nusprendėme eiti trečią valandą po pietų. Apie pirmą valandą oras sugedo visiškai. Per niūrų grafito spalvos dangų stiprus vėjas be paliovos ginė tamsius debesis į šiaurę. Kartkarčiais nulydavo, lietus buvo nestiprus ir šaltas. Medžioklei tai negalėjo turėti jokios įtakos, tačiau nuotaika sugedo galutinai. Juk medžioklės vietoje reikės iki kelių vandenyje klampoti per purvą prie kanalo. Tačiau iš vakaro buvome rimtai pasiruošę, todėl nė vienas nė užsiminti nedrįsome, kad medžioklę galima būtų atidėti rytdienai.

MEDŽIOKLĖS LAIKAS, VIETOVĖ IR BŪDAS

Pats geriausias laikas bebrų medžioklei − vakare, po šeštos valandos. Maždaug tuo metu bebrai išlenda iš savo būstų ir traukia maitintis. Medžiotojas tykojimo vietoje turi įsitaisyti likus apie pusantros valandos iki to laiko. Jeigu ateitų vėliau, tada įrengdamas tykojimo vietą galėtų tiesiog išbaidyti atsargų žvėrį. Reikia atsiminti, kad bebras apskritai yra naktinis gyvūnas, ypač jeigu jis įsikūręs ten, kur lankosi daug žmonių; pamatyti bebrą šviesiuoju paros metu galima labai retai, todėl bebrus geriausia medžioti vakare. Puiki vieta bebrų medžioklei yra melioracijos kanalai su silpna vandens tėkme, apie 1,5 m gylio ir maždaug 15 m pločio. Tokio kanalo apylinkes mudu ir ištyrėme ieškodami bebro buvimo pėdsakų. Dabar kaip ir ėjome prie to kanalo. Geriausias bebrų medžioklės būdas – tykant pasaloje. Prisėlinus nušauti šį žvėrį labai sudėtinga, nes bebro uoslė ir klausa – tiesiog neįtikėtina, tad prieiti prie jo arčiau pavyksta labai retai. Dėl to medžiojant šį atsargų žvėrį reikia laikytis visiškos tylos ir prieiti iš tos pusės, iš kurios pučia vėjas. Kitaip jūs jį nubaidysite ir kitą kartą jis pasirodys labai negreitai, be to, jau bus daug atsargesnis.

Pats geriausias laikas bebrų medžioklei − vakare, po šeštos valandos. Maždaug tuo metu bebrai išlenda iš savo būstų ir traukia maitintis. Medžiotojas tykojimo vietoje turi įsitaisyti likus apie pusantros valandos iki to laiko. Jeigu ateitų vėliau, tada įrengdamas tykojimo vietą galėtų tiesiog išbaidyti atsargų žvėrį. Reikia atsiminti, kad bebras apskritai yra naktinis gyvūnas, ypač jeigu jis įsikūręs ten, kur lankosi daug žmonių; pamatyti bebrą šviesiuoju paros metu galima labai retai, todėl bebrus geriausia medžioti vakare.

DRABUŽIAI, ŠAUTUVAI IR KITI REIKMENYS

Ekipuotė − šilti patogūs medžiotojų kostiumai iš betriukšmio audinio ir neperšlampami batai. Bebrus geriausia medžioti su šratais – nuo 4/0 iki 1. Aš naudoju 2/0. Šautuvas – greitai šaudantis, didelio šaudymo glaustumo. Nors šaudant iš 25 m, o būtent iš tokio atstumo galima patikimai nušauti bebrą, šaudymo glaustumas neturi didelės reikšmės. Be to, šautuvas turi būti gerai priglundantis prie peties, patogus ir gerai prišaudytas, nes pats veiksmingiausias būdas šauti į šį žvėrį − iš karto, be išankstinio pasirengimo. Nepamirškite pasiimti ir žibintuvėlio. Jo tikrai prireiks, nes trofėjaus teks ieškoti visiškoje tamsoje, o tai labai keblu. Na, įsidėkite ir visa kita, ko paprastai gali prireikti medžioklėje.

BEBRO PAIEŠKA IR TYKOJIMO VIETOS ĮSIRENGIMAS

Į tykojimo vietą atėjome likus valandai iki to laiko, kai bebrai traukia maitintis. Patogiai įsitaisę ėmėme laukti. Bebro trobelę, prie kurios įsirengėme pasalą, radome dar vakar rytą. Ji buvo kairiajame kanalo krante, šalia dviejų nuvirtusių medžių. Dabar svarbiausias dalykas – patikrinti, ar joje tikrai yra gyventojas. Tam tikslui apėjome nedidelį plotą, maždaug 100 m spinduliu apie bebro trobelę, įdėmiai apžiūrėdami medžių kamienus, ar nėra naujų bebro dantų žymių. Reikia žinoti, kad kuo arčiau tokios žymės yra prie bebro trobelės, tuo greičiau vakare jis čia ateis. Atskirti naujas dantų žymes nuo senų labai paprasta – jos būna baltos spalvos, dar be pilkų apnašų. Kiek paėję į priekį aptikome arčiausiai prie bebro trobelės esantį urvą, kuriuo jis išlenda į krantą, čia ant medžių kamienų buvo matyti daugybė bebro dantų žymių. Taigi čia jis ir pasirodys pirmiausiai. Dabar pats laikas rasti gerą vietą patykoti. Už kokių 30 m nuo tos vietos, kurioje pastebėjome pirmąsias bebro dantų žymes, buvo tinkamas aukštų krūmų sąžalynas. Ten ir nusprendėme įrengti pasalą. Tykant bebro tokios priedangos tikrai pakaks. Jei šalia pasitaikytų šis tas geresnio, pavyzdžiui, nuvirtusių medžių kamienai, mes tikrai būtume įsitaisę ten. Na, nėra, ir nereikia, šie krūmai taip pat puikiai paslėps mus nuo bebro žvilgsnio iki lemtingo šūvio. Išsirinkę vietą ėmėmės ją tvarkyti, pašalinome viską, dėl ko galėtų kilti nors menkiausias triukšmas – lapus, sausas šakas. Kaip jau minėjau, bebrai turi puikią klausą, o vandenyje garsas sklinda dar greičiau. Išgirdęs įtartiną triukšmą bebras akimirksniu paspruks, pasislėps savo būste ir tūnos ten labai ilgai. ILGOS LAUKIMO

MINUTĖS, PAGALIAU – TROFĖJUS

Patogiai įsitaisę pasaloje sėdime tylėdami, iki akių sopėjimo žiūrėdami į tą vietą, kur, mūsų manymu, turėtų pasirodyti bebras. Minutės slenka labai lėtai. Stengiamės beveik nejudėti, kad bebras mūsų nepastebėtų plaudamas pro šalį. Raumenys pamažu sustingsta, tenka nors šiek tiek pajudėti stengiantis kelti kuo mažiau triukšmo. Štai pro šalį praplaukė ondatra. O bebras vis nesirodo. Nejaugi vis dėlto nubaidėme jį? Nustojo lyti. Vėjas pučia į mūsų pusę, tad bebras neturi nieko pajusti. Ir štai virš vandens iškilo apvali bebro galva. Mes buvome gana aukštai, todėl matėme ne tik priekinę dalį, bet ir visą bebro kūną. Tokia padėtis patogi dėl to, kad galima nusitaikyti ne tik į žvėries galvą, bet ir kitą kūno dalį. Štai bebras neskubėdamas plaukia į mūsų pusę; vos tik jo galva dingsta už krūmų, mes, stengdamiesi nekelti triukšmo, pakeliame šautuvus ir nusitaikome. Šauti neskubame, šūviai turi būti taiklūs, kad sužeistas žvėris nepaspruktų. O bebras sustoja už kokių 20 metrų nuo mūsų ir ima neramiai žvalgytis. Delnai mums sudrėko, širdis ėmė plakti kaip pašėlusi, atrodė, tuojau iššoks iš krūtinės. Nejaugi pajuto? Bet ne, apsižiūrėjęs plaukia toliau, į mūsų pusę. Šauti į bebrą vandenyje neverta, nes pataikyti į iš vandens kyšančią galvą labai sudėtinga, o jei ir pavyktų pataikyti, mirtinai pašautas bebras tiesiog nuskęs. Tad laukiu, kol jis išlips į krantą. Gyvūnas labai ilgai tupi už kranto krūmų ir klausosi. Matau bebrą, jis už kokių 20 m, bet šauti vis tiek negalima, nes labai prie vandens, gali spėti panerti. Galiausiai bebras nusiramina ir savo taku jau pėdina link artimiausių medžių. Spaudžiu gaiduką, pajuntu nestiprią atatranką į petį – tai aš ir vadinu „geruprigludimu“. Šalia nugriaudi dar vienas šūvis, šratų užtaiso nublokštas bebras griūna, snukeliu įsikniaubdamas į žolę. Jo kūnas jau nejuda, tiktai stipriai suvirpa priekinė letena. Kuris iš mūsų nušovė – dabar nesvarbu, paskui išsiaiškinsime, aš lekiu prie bebro. Kai pribėgau, bebras jau gulėjo visai nejudėdamas. Jei pradėtų krutėti, reikėtų pribaigti, kad sužeistas žvėris nepaspruktų, tada naktį būtų neįmanoma jo rasti. Nebent rytą, jei pasiseks, bet vertingas bebro kailis jau bus niekam tikęs, beje, mėsa taip pat. Paėmęs nebegyvą bebrą grįžtu į tą vietą, kurioje tykojome, iškėlęs ir išdidžiai rodydamas mūsų trofėjų Antonui. Jis tik šypteli. Tai ir viskas, šiandien mūsų medžioklė jau baigėsi. Kadangi bebrai gyvena būriais, šūviai jau išbaidė visus jo gentainius ir šiandien jie tikrai nepasirodys.

Tad susiruošėme ir patraukėme namo. Už kokių 300 m nuo medžioklės vietos Antonas staiga sukluso ir ėmė ženklais man rodyti, kad netriukšmaučiau. Įsiklausęs ir aš išgirdau, kaip bebras netoli kažką graužia. Antonas, kelias minutes palaukęs, tyliai nuėjo iš tą pusę. Po 10 minučių pasigirdo šūvis, o dar po 10 minučių Antonas grįžo su stambiu laimikiu. Tai bent pasisekė. Tai tokia įdomi ir tikrai sėkminga buvo ši mūsų bebrų medžioklė. Pavargę ir patenkinti pasukome link kaimo, kuriame tą savaitę buvome apsistoję.

Tekstas: Tekstas: Sergej Klaček
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Vasarą pagrindinė šernų medžioklė tampa medžioklė sėlinant arba tykant. Tačiau šernai maitintis eina tiktai sutemus. Vasarą dienos labai ilgos, o naktys trumpos. Šernai ėda visą naktį ir aš stengiuosi medžioti naktį. Anksčiau tokia medžioklė mūsų šalyje buvo draudžiama, bet dabar medžiotojai gali šaudyti šernus kiek nori. Tiesa, daugelis šernų medžioklę naktį laiko kone savižudybe. Iš tikrųjų, šernas – labai agresyvus gyvūnas, o naktį pavojus medžiotojui padidėja kelis kartus. Tačiau tai turi ir savo žavesio.

Pirmą kartą į tokią medžioklę susiruošiau prieš kokius penkerius metus. Vienintelis prietaisas buvo specialus ant šautuvo tvirtinamas medžioklinis žibintas. Vieta, kurioje tykojau šernų, buvo miško laukymė šalia rapsų lauko. Šernai čia ateidavo kone kasnakt, tai liudijo visai neseniai ištrypti rapsai ir daugybė išraustų plotelių. Kad ši vieta yra perspektyvi, buvo galima spręsti ir iš plataus tako, kurį šernai ištrypė eidami iš miško į lauką ir grįždami atgal. Už 50 metrų nuo šio tako buvo sukrauta aukšta rąstų rietuvė, ant jos viršaus ir nusprendžiau įsitaisyti. Saulė krypo link laidos, blykstelėjo ir užgeso paskutinis spindulys, o šernai taip ir nepasirodė. Pamaniau, kad teks laukti ryto ir ieškoti šernų laukuose. Pasitiesęs striukę patogiai atsiguliau. Po valandos suėmė miegas ir, matyt, užsnūdau. Nubudau pajutęs, kad aplink kažkas vyksta. Pasirodo, šernai vis dėlto atėjo, tačiau visiškoje tamsoje. Pačių žvėrių įžiūrėti buvo neįmanoma, tačiau pasijutau kraupokai, aplink tamsi masė judėjo, traškėjo, čepsėjo ir ūkčiojo. Kartais į nosį trenkdavo smarvė ir atrodydavo, kad šernai užsiropštė net ant rietuvės. Įveikęs drebulį ir patogiai atsisėdęs pagaliau įsijungiau žibintą. Tą akimirką viskas aplink apmirė. Šernų buvo gal koks trisdešimt, o iki arčiausiai esančio dvimečio šernėko – ne daugiau kaip 7 metrai. Kaip šoviau, nepamenu, matyt, tai padariau „nejungdamas“ smegenų. Dėl atatrankos pirštas nuslydo nuo žibinto jungiklio ir šviesa užgeso. Iš karto viskas ėmė traškėti, šernai puolė kas sau. Tamsoje, kai nematai, kas kur bėga, apima nenusakomas jausmas. Aplink rietuvę tarsi sukosi garsų verpetas, nuo kurio plaukai stojosi piestu. Skubiai vėl įjungiau žibintą. Aišku, šernų neliko nė padujų, bet mano trofėjus gulėjo lauke. Nuo to laiko man labiausiai patinka būtent naktinė šernų medžioklė, nes nė per vieną kitą negausi tiek adrenalino, kaip susidūręs su dideliu ir pavojingu žvėrimi visiškoje tamsoje.

Medžiotojui, susiruošusiam naktį medžioti šernų, reikia specialiai pasirengti. Pirmiausia ypatingą dėmesį reikia skirti drabužiams. Nors vasara, naktimis būna gana vėsu ir laukiant šernų tenka ilgai gulėti nejudant, tad galima sušalti. Drabužiai turi nekelti jokių garsų. Šernai mato labai prastai, tačiau puikiai girdi, ir menkiausias triukšmas gali sužlugdyti visą medžioklę. Man dažnai teko stebėti, kaip šernai, prieš eidami į lauką, ilgai stovi pamiškėje įsiklausydami į nakties tamsą. Taip pat šernai turi nepaprastai gerą uoslę, daug geresnę negu šunų, todėl naktį neturi būti jokių pašalinių kvapų, ypač tai pasakytina apie repelentus – priemones, atbaidančias įkyrius uodus. Taigi jei norite sumedžioti trofėjų, teks pakentėti.

Dabar apie prietaisus. Jei ketinate medžioti tykodami ir šviečia mėnulis, užteks ir paprasto, gero žibinto, patvirtinto po šautuvo vamzdžiu. Jam aš keliu tiktai du reikalavimus: kad būtų patikimai tvirtinamas prie šautuvo ir šviestų neišsklaidydamas šviesos spindulio bent 30–40 m atstumu. Pagal šį parametrą testavau daugybę modelių, bet geresnio kaip žibintas ПО-1Б („Šernas“) taip neradau. Tinkamai sureguliuotas šis žibintas skleidžia ploną neišsklaidytos stiprios šviesos spindulį, siekiantį beveik 100 m. Vienintelis jo trūkumas – maitinimas dviem plokščiais elementais, kurių pakanka neilgam. Tačiau šiek tiek perdirbęs dabar įdedu 12 V motociklo akumuliatorių. Vienos įkrovos pakanka dviem visavertės medžioklės naktims.

Naktinei medžioklei sėlinant reikės ne tik prie šautuvo vamzdžio tvirtinamo žibinto, bet ir naktinio matymo žiūronų. Be jų aptikti žvėrį galima tik atsitiktinai. Apie naktinio matymo taikiklius nekalbėsiu, nes jų nenaudoju.

Sėlinti prie šernų galima tik tada, kai visi jie užsiėmę, t. y. ėda. Jeigu šernai ką nors pajuto ir ėmė klausytis, būtina iš karto sustoti ir palaukti, kol jie nurims.

Ir pabaigai šiek tiek apie šaudymą pasišviečiant žibintu, čia esama savų ypatumų. Papasakosiu vieną labai pamokomą istoriją. Mano draugas, „užkietėjęs“ medžiotojas, nusprendė išbandyti naktinę šernų medžioklę. Keli kartai buvo nesėkmingi, nors į šernus jis šaudė, ir iš visai nedidelio atstumo, bet dėl nesuprantamų priežasčių žvėrys pasprukdavo net nesužeisti. Jis niršo ant šautuvo, šovinių ir dar bala žino ant ko. Kitą kartą mes medžiojome kartu. Šernai prie tykojimo vietos pasirodė gana greitai. Draugas pakilo, apšvietė arčiausiai esantį šerną ir iš karto šovė, bet šernas nurūko ir dingo tamsoje. Nepataikė… Viskas vyko mano akyse, aš stovėjau šalia. Paklausiau, ar jis taikėsi. Jis atsakė „Žinoma“. Teko paaiškinti, kad tai, kas nutiko, yra labiausiai paplitusi klaida, kurią daro medžiotojas, vos pradėjęs medžioti naktį. Įjungęs šviesą jis mato žvėrį ir visiškai pamiršta apie šviečiančią taikiklio juostelę ir kryptuką, o orientuojasi į šviesos spindulį ir šauna į jį. Iš tikrųjų tuo momentu šautuvo vamzdžiai būna aukščiau arba žemiau negu taikinys – priklausomai nuo to, kur patvirtintas žibintas. Todėl netaiklus šūvis net esant mažam atstumui garantuotas. Štai tokia ji, naktinė šernų medžioklė.

Tekstas: Sergej Jevmenov, nuotraukos: Viktor Jarošuk
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

Rugpjūtis – ir vėl ančių medžioklės sezono atidarymas. Žinoma, medžiotojų pasaulyje šis įvykis tikrai išskirtinis. Pagal populiarumą ančių medžioklei, ko gero, tenka pirmoji vieta, su ja galėtų varžytis nebent medžioklė su varovais. Ir tik visai apkiautęs medžiotojas nevažiuoja į šios medžioklės atidarymą. Į tokį didžiulį įvykį atvykstama didelėmis kompanijomis ir šeimomis. Per ilgus metus jau susiklostė ir tradicijos – būtinai bus užkurtas medžiotojų laužas, verdama suneštinė medžiotojų sriuba „šurpa“ ir šaudoma lygiai 12 valandą nakties. Taigi sezono atidarymas – tikra medžioklės šventė. Mūsų kompanija, nuolatos vykstanti į ančių medžioklės atidarymą, susidarė jau daugiau kaip prieš 10 metų. Joje yra visokių žmonių: nuo aukšto rango vadovo iki paprasto gamyklos darbininko. Tačiau medžioklėje nepaisoma nei pareigybių, nei garbės vardų. Čia visi lygūs, pareigos paskirstomos visiems vienodai. Vienas skuta bulves, kitas kapoja malkas, dar kiti įrengia stovyklavietę – visi dirba draugiškai, niekas nebando išsisukti nuo darbo. Paskutinius penkerius metus į ančių medžioklės atidarymą vykstame prie Neries. Ten labai graži vieta: staigus upės vingis, aukštas ir status krantas, ant kranto nedidelė jauki laukymė, o aplink – pušynas. Aukščiau ir žemiau pagal srovę yra labai daug didelių ilgų užtakų, apžėlusių meldais ir ajerais. Būtent šios užtakos antims yra tikras rojus, čia jų susirenka labai daug. Antys tokiose užtakose maitinasi ir praleidžia beveik visą dieną. O rytinis ir vakarinis jų skridimas kai kuriomis dienomis būna tiesiog neįtikėtinas, ančių tiek daug, kad per valandą galima iššaudyti visą šovinių dėtuvę. Paukščių įvairovė čia taip pat labai didelė. Žinoma, daugiausiai yra didžiųjų ančių. Antroje vietoje – nardančios antys, pakanka ir kryklių, o kartais medžiotojų laimikiu tampa pilkosios ir šaukštasnapės antys. Gana dažnai čia galima sutikti ančių klykuolių ir didžiųjų dančiasnapių. Labai daug laukių, kuriuos medžiotojai kažin kodėl laiko antrarūšiais paukščiais, yra ir vandens vištelių. Pirmuosius kelerius metus medžioklė čia buvo labai sėkminga, paskui šioje vietoje ėmė rastis vis daugiau medžiotojų. O užpernai kompanija iš dvylikos negrabių medžiotojų, kurie nepaisydami aukščio pyškino į visą, kas tik skrido, visiškai sugadino mums medžioklės atidarymą. Antys iki mūsų tiesiog neatskrisdavo.

Kitais metais nusprendėme surengti ančių medžioklės atidarymą ne prie upės, o prie melioracijos kanalų kitame krante. Tas krantas – nusausinta pelkė, melioracijos kanalai gana ilgi – nuo kilometro ir daugiau, krantai apaugę viksvomis ir ajerais. Kodėl nusprendėme medžioti būtent čia? Ogi todėl, kad aš ne kartą mačiau, kaip po rytinio skrydžio šūvių išgąsdintos antys tūpdavo būtent į tuos kanalus, o ne į užtakas. Štai ir atvykome. Penktadienis, vakaras. Ruošiame vėlyvą vakarienę, paskui tradicinis saliutas medžioklės atidarymo proga… O rytą pamatėme, kad viską gaubia rūkas, net krantų nematyti, tačiau medžioklė jau eina kaip iš pypkės: tai toliau, tai arčiau nugriaudi šūviai. Darosi šiek tiek nejauku: į ką jie ten taip šaudo, kai matomumas – gal koks dešimt metrų, tikrai ne daugiau. Nusileidžiu prie upės pasisemti vandens. Rūkas prie pat upės jau išsisklaidė, gerai matyti praskrendančios antys. Mes niekur neskubame. Kol griaudi tokios šūvių salvės medžioti, kaip suplanavome, tikrai neverta. Išgąsdinti paukščiai nė nemano tūpti. Rūkas pamažu visais išsisklaido, pakyla saulė. Šūviai aidi vis rečiau, rytinis ančių skridimas baigiasi ir medžiotojai traukia į savo stovyklavietes. Dabar laikas mums eiti į medžioklę, antys jau nurimo ir sutūpė dienos poilsio. Prieš eidami šaudyti ančių metame burtus. Kanalai prasideda iš karto kitame upės krante, tačiau visiems eiti krūva nėra prasmės, be to, ir pavojinga: maža kas gali nutikti. Mūsų grupelėje – šeši medžiotojai, trys lieka čia, o kiti trys automobiliu važiuoja į kitą pusę. Man burtai lėmė likti vietoje. Susirenkame amuniciją ir su valtimi plaukiame į kitą krantą. Aš turiu eiti palei pirmąjį griovį nuo upės. Nelabai tinkama vietą, antys čia beveik netupia, bijo medžiotojų.

Nusprendėme eiti linija, neužbėgti vienas prieš kitą, nes tai galėtų išgąsdinti paukščius gretimuose grioviuose, tada jie nuskris ten, kur šūvis jau neapsieks. Nespėjome nueiti nė dešimties metrų, kai pakilo pirmoji didžiųjų ančių pora. Dupletas – ir viena iš jų krinta į žolę. Ieškoti paukščio tenka ilgai: žolė čia aukšta, gaila, kad vienintelį mūsų šunelį išsivežė kita grupė. Tenka laukti, kol medžiotojas ras savo trofėjų. Vėl einame pirmyn. Mano draugai kartkarčiais šaudo į didžiąsias antis. Aš dar neturiu trofėjaus. Kaip ir maniau, ančių čia nėra. Pernelyg arti upės. Staiga matau: atsargiai iš žolių išniręs nuo manęs tolyn plaukia laukys. Laukiai skraido ne itin gerai, todėl šitas mėgina pasprukti plaukdamas. Šaunu į jį beveik iš ribinio nuotolio. Čia šaudyti į vandenį nepavojinga, kanalo krantai aukšti ir visas rikošetas susmigs į žemę. Šratų sukelti vandens purslai uždengia paukštį. Bet, dėkui Dievui, pataikiau gerai – laukys gražiai nušautas. Žengiu kelis žingsnius savo laimikio link, staiga šalia iš už kupsto iššoka jaunas laukys, jo plunksnos pilkos, paukštis bėga per vandenį į kitą kanalo krantą. Šautuve liko vienas šovinys. Šaunu. Pataikau, bet tiktai sužeidžiu. Paukštis mėgina slėptis žolėje.

Karštligiškai užtaisau šautuvą. Spėju – kitu šūviu pribaigiu jį. Išgriebiu iš vandens savo trofėjus ir traukiame tolyn. Mano draugai vis pašaudo, aš tiktai grožiuosi kraštovaizdžiu. Paukščių čia yra, tačiau tai vištelės arba perkūno oželiai, tik ne antys… Kitas mano šūvis – pačiame ilgiausiame griovyje. Matau, kaip didžiosios antys pakilo ir apsisukusios grįžta atgal. Matyt, nepataikiau. Bet ne, vieną paukštį šratai vis dėlto kliudė. Antis skrenda kažkaip keistai, ją vis mėto į šalis. Atskridusi iki manojo griovio staigiai leidžiasi ir tupia į jį. Kone bėgte skubu į tą vietą, kur nutūpė antis. Ji kažkur čia, bet nieko nematyti. Atsargiai einu pirmyn, pasirengęs šauti kiekvieną akimirką. Pagaliau matau: priekyje ritasi banga, sukelta sprunkančios sužeistos anties. Dabar jau bėgte pirmyn. Antį matau gerai, jai pašautas sparnas. Sustoju ir iš karto šaunu. Pataikiau! Na dabar ir aš su antimi. Po kokių dvidešimt minučių sutinkame antrą mūsų medžiotojų grupę, einančią priešpriešiais. Šiandien medžioklė jau baigėsi. Visi su laimikiu, tad laikas grįžti į stovyklą – virti medžiotojų „šurpos“. Rytoj bus nauja diena. Ir nauja ančių medžioklė…

Tekstas: Sergej Jevmenov, nuotraukos: Viktor Kozlovskij
Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė ir Žvejyba Baltijoje”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!