Blog

Filmas medžiotojams, visuomenei, medžioklės gerbėjams ir priešininkams. Per amžius medžioklės laimikis teikė maistą, aprangą, buities įnagius, įtvirtino homo sapiens išlikimą gyvūnijos ir stichijų pasaulyje. Medžioklė – tai pirmykštė ir dabartinė žmogaus būties veikla. Šiuolaikinėje civilizacijoje gyvename kitaip: tausojame gamtos išteklius, saugome aplinką ir atkuriame prarastas rūšis. Medžiojame atrinkdami gyvūnus, tvarkingai ir „teisingai“, kaip mokė žymus gamtininkas Tadas Ivanauskas. Laikomės medžioklės globėjo Šv. Huberto priesakų.

Arvydo Baryso filmo „Po Žvėrūnos žvaigžde“ valanda pateikia medžioklės kultūros Lietuvoje panoramą, parodo nuoširdžiai gamta besirūpinančių vyrų pagarbą senovės tradicijoms. Nuostabiuose Lietuvos gamtos peizažuose nufilmuota medžiotojų veikla vasaros ir žiemos sezonų laikotarpiais. Čia pamatysite įvairias medžioklės rūšis: kiškių, ančių, fazanų, elnių, medžioklę su lietuviškaisiais skalikais. Įamžintos dabartinės medžiotojų šventės, ritualai ir kasdienybė.

Pranciškono brolio Astijaus Kungio OFM ir kunigo Sauliaus Pilipavičiaus iškalbose pagrindžiamos etinės ir moralinės medžioklės nuostatos, kylančios iš VII amžiaus istorinės asmenybės Šv. Huberto patirties. Vilniaus Bernardinų ir Troškūnų bažnyčiose vykstančios iškilmingos medžiotojų pamaldos įtvirtina ištikimybę dorinei medžiotojo pareigai. Filmą lydi nuostabi klasikinė Vilniaus pučiamųjų medžioklinių ragų klubo „Tauro ragai“ muzika, Petro ir Dominyko Vyšniauskų improvizacijos.

Girulių miške, kuris yra Klaipėdos miesto teritorijoje, taip ir nebuvo sumedžiotas nė vienas šernas. Misiją šiame miške sumedžioti 90 proc. šernų populiacijos ir taip užkirsti kelią afrikinio kiaulių maro plitimui, Klaipėdos miesto savivaldybė patikėjo medžiotojų ir žvejų būreliui „Neringa“.

„Iš vieno kvartalo į kitą išvijome 21 šerną. Į devynis iš jų šovėme, du sužeidėme. Tą faktą liudijo kraujo pėdsakai. Šunys vijosi, tačiau nesusekė. Tad neturime laimikio. Dar atliksime du varymus, žiūrėsime“, – sakė būrelio „Neringa“ pirmininkas Mečislovas Gvezdauskas.

Jis negalėjo pasakyti, kiek šiame miške gali būti šernų. „Mieste, net jei tai yra miškas, medžioti draudžiama. Mūsų būreliui priskirti plotai yra netoliese, todėl ir buvo paprašyta, mkad šį darbą atliktume mes“, – sakė M. Gvezdauskas.

Beje, medžiotojai, kurių buvo per 20, nepageidavo, kad procese dalyvautų ir žurnalistai. „Ką mes žinome, o gal jūs tų „obuolinių“ atstovas?“ – šaipėsi ginkluoti vyrai.

Šalia medžioklės vyko protestas
Taip vyrai vadino protestuotojus, ekologinio klubo „Žvejonė“ narius, kurie prieš medžioklę surengė nedidelę protesto akciją. Atnešę vaisių, daržovių ir didžiulį moliūgą, pasidabinę didžiuliais plakatais, taip jie išreiškė nepriarimą, jų teigimu, „planuojamam šernų genocidui“.

„Mes labai neigiamai žiūrime į tokius veiksmus. Iššaudyti 90 proc. šernų, tai visiškai neracionalus ir nesuvokiamas sprendimas. Mes jų nepalaikome ir priešinamės. Patys medžiotojai visus metus maitina šernus, tik ne žiemą, kai jiems sunkiausia susirasti ėdalo“, – sakė Klaipėdos ekologinio klubo „Žvejonė“ atstovė Jurgita Matutienė.
„Mes patys nieko neorganizuojame, Girulių miškas, kuris yra miesto teritorijoje, mums nepriklauso, mes tik vykdom aplinkos apsaugos ministro Valentino Mazuronio įsakymą. Tokia mūsų misija. Mes privalom, mes – kareiviai“, – kalbėjo medžiotojų klubo vadovas.

Jis patikino, kad vyrai imsis visų atsargumo priemonių, nes miške gali būti sportuojančių ir vaikštinėjančių žmonių. Vietovė buvo apžiūrėta, medžioklės išvakarėse prie takų į miškus girininkai pakabino įspėjamuosius ženklus.

Karti medžioklės patirtis
Beje, medžioklės zonoje gyvenantys klaipėdiečiai apie šalia jų namų vyksiančią medžioklę sužinojo tik iš tokių lapelių.

„Jie prikalti ant medžių. Kiekvieną rytą miške esančiu taku bėgioja ir dviračiais vežinėja daugybė žmonių. Ir aš pats kartais išeinu pasivaikščioti. Abejočiau, ar nors vienas iš sportuojančiųjų sustotų ir perskaitytų, kas parašyta ant tokios skiautės“, – sakė Girulių miške esančioje sodų bendrijoje gyvenantis Egidijus.

Jei pavyktų nušauti nors vieną šerną, jo mėsa turėtų būti tiriama. Nustačius, kad mėsa užkrėsta, medžiotojui nuo liepos mėnesio bus mokama po 250 litų už vieną šerną. Jei atlikus tyrimus paaiškėtų, kad nukautas gyvūnas neužkrėstas afrikiniu kiaulių maru, medžiotojui būtų išmokėta 150 litų.
Gyventojai perspėjami, kad aptikę miške šerno gaišeną jokiu būdu jos neliestų, o informuotų veterinarijos tarnybą, kuri atliktų reikalingą tyrimą.

„Vienoje medžioklėje nušovė mano brolį. Todėl stengiuosi, kad pašalinių žmonių medžioklėse nedalyvautų“, – paaiškino M. Gvezdauskas.

2014 m. vasario 19 d. Utenos RAAD direktorius pasirašė įsakymą ,,Dėl akcijos ,,Kilpa” organizavimo” Utenos regione š. m. vasario 19 – kovo 31 dienomis. Akcijos metu ypatingas dėmesys bus skiriamas priemonėms, skirtoms užkirsti kelią neteisėtai medžioklei draudžiamu būdu – kilpomis. Šis žiaurus medžioklės būdas daro žalą ne tik laukiniai gyvūnijai, bet labai dažnai į kilpas pakliūna ir žūsta naminiai gyvūnai, t. y. šunys, katės. Vien per nepilnus du šių metų mėnesius Utenos RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnai išaiškino du tokius neteisėtos medžioklės faktus ir nustatė pažeidėjus. Reikia iš karto pažymėti, kad kova su ,,kilpininkais” yra sunkus, daug įdirbio ir kantrybės reikalaujantis darbas. Esant minusinei temperatūrai, ypač švelniakailiams žvėreliams pastatytas kilpas, ,,kilpininkas” tikrina panašiai kartą į savaitę, o būna dar rečiau. Grobio į namus dažnai nesineša, kailį lupa miške, paskui slepia. Štai ir š. m. vasario 17 d. ryte Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnams Leliūnų seniūnijoje (Utenos r.) pavyko užfiksuoti kilpas tikrinantį pilietį, o kai pastarasis bandė parduoti tik ką nuluptus lapės ir miškinės kiaunės kailius, buvo sulaikytas. Sulaikymo metu pažeidėjas elgėsi iššaukiančiai, atsisakė vykdyti teisėtus aplinkosaugininkų reikalavimus, neigė pažeidimo faktą. Nepaisant šio piliečio nepasitenkinimo, išreikšto agresyviu elgesiu, pareigūnams pavyko nustatyti, kad tai Utenos miesto Aukštakalnio gatvės gyventojas G. Ž., gimęs 1966 m. Jam surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas, paimti neteisėtai sumedžiotų žvėrių kailiai ir bus skirta bauda nuo 2000 iki 4000 litų. Už neteisėtai sugautus gyvūnus teks sumokėti dar 1096 Lt.

Aplinkosaugininkai kreipiasi į visuomenę ragindami būti neabejingais ir apie žinomus tokios neteisėtos medžioklės būdus informuoti Utenos RAAD Gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos arba atitinkamo rajono aplinkos apsaugos agentūros pareigūnus.

Šeštadienį Klaipėdoje planuojama šernų medžioklė su varovais – jau išduotas leidimas medžioklei mieste. Klaipėdiečiai įspėjami Girulių mišką ir parką prie vasaros estrados apeiti. Šeštadieninėje medžioklėje iš viso ketina dalyvauti trisdešimt medžiotojų.

Medžioklė prasidės apie 8 val. ryto ties P.Lideikio gatve. Triukšmaudami varovai judės Girulių televizijos bokšto link. Kaip pasakojo Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Vitalis Marozas, tikslios apskaitos, kiek galėtų būti šernų šiame plote, nėra – galima tik spėlioti.

Urėdijos darbuotojų teigimu, gali būti, kad čia yra apie 10 šernų. „Apskaitos, kiek yra šernų miesto teritorijoje, niekada nevedėm. Tiesa, neseniai urėdas užfiksavo, kaip į šią teritoriją perbėgo šeši šernai“, – aiškino V.Marozas. Prie takelių į mišką bus įrengti įspėjamieji ženklai apie vykstančią medžioklę.

Prieš tris savaites prie viaduko į Melnragę, netoli geležinkelio bėgių, buvo aptiktas nušautas šernas. Spėjama, kad tai – brakonierių darbas. Netoli buvo aptikta ir savavališkai įrengta šėrykla. „Deja, bet išsiaiškinti, kieno tai darbas – nepavyko“, – teigė pašnekovas.

Anot jo, reikia suprasti, kad afrikinis kiaulių maras – ne juokas. Susirgęs gyvūnas jau po trijų savaičių krinta.
Medžiotojai, nudobę gyvūną, veterinarams turės pristatyti jo inkstus, blužnį, kraujo mėginį bei uodegą. Tik gavus atsakymą, ar šernas nenešiojo maro užkrato, bus galima realizuoti skerdieną. Už kiekvieną sumedžiotą šerną žadama mokėti 150 Lt. Jei jis buvo užsikrėtęs – 250 Lt.

Medžiotojams keliamas uždavinys sumedžioti bent 90 proc. šernų populiacijos. Anot V.Marozo, per metus ji turėtų atsistatyti.

Klaipėdos mieste stebima ir išaugusi bebrų populiacija. Planuojama medžiotojų prašyti praretinti ir šių gyvūnų, keliančių pavojų gamtai, gretas.

Šernų medžioklė artimiausiomis dienomis planuojama ir Palangos miesto miškuose.

Gamtos apsaugos organizacija „Baltijos vilkas“ paskelbė peticiją, kuria ragina valstybės institucijas laikytis moralės ir etikos normų, priimant sprendimus dėl šernų populiacijos mažinimo. Asociaciją neramina tai, kad Aplinkos ministerija, reaguodama į afrikinio maro plitimo grėsmę, negina gamtinio intereso, o propaguoja gyvūnų naikinimą.

Peticija, adresuota LR aplinkos ministrui Valentinui Mazuroniui ir LR Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkui Algimantui Salamakinui, tikimasi paraginti už aplinkosaugą atsakingus vadovus persvarstyti priimtus sprendimus ir atsižvelgti į gamtinį interesą bei laikytis moralės normų priimant būsimus.

Be raginimo vietoj isteriško šernų naikinimo ieškoti adekvačių ir etiškų problemos sprendimo būdų, peticija taip pat reikalaujama imtis priemonių, kad ateityje šernai nebūtų miškuose veisiami juos nuolat neribotai šeriant, ir situacija, kai iškilus grėsmei ūkiui žvėris staiga nusprendžiama išnaikinti, nebepasikartotų.

Asociacija tikisi, kad pasiekus šernų populiacijos išlikimui nepavojingą ribą, medžioklė bus sustabdyta ir įtvirtintos populiaciją saugančios ir jos dirbtinį gausinimą draudžiančios nuostatos.

Peticija reikalaujama gražinti draudimą medžioti valstybiniuose rezervatuose. Toks sprendimas iškreipia griežčiausiai saugomos teritorijos sampratą ir sudaro sąlygas pakenkti retoms rezervatuose saugomų augalų ir gyvūnų rūšims.

Peticijoje reikalaujama atsisakyti tvoros, skiriančios Lietuvos ir Baltarusijos miškų masyvus, idėjos, nes tvora neigiamai paveiktų įvairias žvėrių rūšis, kurių judėjimo keliai kerta sieną.

GAA „Baltijos vilkas“ laukia visuomenės paramos peticijai ir tikisi, kad į išvardintus peticijoje raginimus bus atsižvelgta.

Peticiją pasirašyti galite perskaityti ČIA. Per maždaug parą ją pasirašė daugiau nei 2300 žmonių.

Kas dar nepadėjote Jūsų artimo draugo (ginklo) į spintą, kviečiame prisijungti prie mūsų ir praleisti puikias akimirkas draugų, bendraminčių rate, fazanų medžioklėje Anykščių raj.

Prieš medžioklę turėsite galimybe paleisti keletą šūvių į „skraidančius molinius fazanus”. Medžioklės metu Jus lydės „Medžioklės ragas“ ir geriausi paukštinių šunų veislyno „Basteta“ šunys.

Jūsų pietumis, sumedžiotų paukščių pagerbimu, prizais (jį gaus kiekvienas dalyvis) ir gera nuotaika, pasirūpins medžioklės organizatoriai „Zala Arms“.

Medžioklės programa:

• 8.30-9.00 Medžiotojų sutikimas, registracija (Kava, arbata, sumuštiniai). Renkamės „Zala Arms“ šaudykloje.
• 9.00-9.30 Lengva treniruotė „Skraidantys moliniai fazanai“.
• 9.30-9.45 Išvykimas į medžioklės plotus.
• 10.00-12.00 Fazanų medžioklė.
• 12.00-13.00 Pietūs gamtoje.
• 13.00 -15.00 Fazanų medžioklė.
• 15.00 -16.00 Paukščių surinkimas pagerbimas.
• 16.00 – iki …. įspūdžiai prie židinio

Registracija baigta

Lietuvoje sumedžiotuose šernuose aptikus afrikinio kiaulių maro, Damoklo kardas pakibo ir virš šernų lankytojų pamėgtame „Žvėrinčiuje“, Telšių miškininkų įkurtame Laukstėnų kaime. Kaip bebūtų gaila, šią savaitę „Žvėrinčiuje“ — gedulas, o jo vadovas Petras Dabrišius vaikšto lyg žemę pardavęs.

Aplinkos ministro įsakymas

„Pastarosiomis dienomis įvykdytas naujas Aplinkos ministerijos ministro įsakymas, kuriuo uždraustas šernų ir šerniakiaulių laikymas aptvaruose. Baiminantis, kad liga gali greitai išplisti, šernai medžiojami ne tik miškuose — jiems uždrausta gyventi ir aptvaruose“,— paaiškino P.Dabrišius.

Aptvaruose įkurdintais miško gyventojais besirūpinantis medinčius P. Dabrišius pripažino, kad afrikinis kiaulių maras — labai pavojinga liga, kurios baiminantis „Žvėrinčiui“ teko atsisveikinti su šernais.

„Kas žino, kada „Žvėrinčiuje“ vėl galėsime pamatyti šernus. Ispanijoje užėjus afrikiniam kiaulių marui, turėjo praeiti net 25-eri metai, kada leista laikyti kiaules ir šernus“,— liūdnai kalbėjo miško gyvūnų globėjas P. Dabrišius.

Pašnekovas afrikinį kiaulių marą pavadino didžiule nelaime.

„Įsivaizduokite, kaip reikia jaustis, kai gyvūnus prižiūri, šeri kiekvieną dieną, matai, kaip jie ateina į šį pasaulį, užaugini ant rankų ir staiga reikia užmigdyti“,— susikrimtęs kalbėjo P. Dabrišius.

Šernus išgaudyti ne taip paprasta

„Žvėrinčius“ traukia ne tik naujus žmones, dažni svečiai — tie patys lankytojai. Ypač mažiesiems patinka stebėti miško žvėrių gyvenimą. Čia galima pamatyti danielius, muflonus, lūšis, lokį, vilkus, kuriuos sutikti gamtoje beveik neįmanoma.

Kaip pastebėjo P.Dabrišius, grėsmingai atrodantis šernas — išties labai stiprus ir atsargus gyvūnas.

Ar žinojote, kad įšalusią žemę šernas gali pakelti net 40 centimetrų? Todėl, pasak žvėrių žinovo P.Dabrišiaus, neverta svajoti šernus sugauti gaudyklėmis ir taip užsidirbti iš valstybės pinigų.
Šernas viską sulaužys, įsibaugins ir pasislėps, taps dar atsargesnis, o žmogų užuodžia iš tolo.

Kažkada „Žvėrinčiaus“ aptvaruose bėgiojo apie tris dešimtis šernų, o dabar neliko nė vieno. Kitiems augintiniams afrikinis kiaulių maras nekelia jokio pavojaus.
Specialistai su baime laukia pavasario, kada sugrįš paukščiai, galintys pernešti šią ligą.

Šerniukę užaugino ožka

Vadovas papasakojo, kad pastaruoju metu „Žvėrinčiuje“ gyveno aštuoni šernai, neseniai iš jų penki buvo sugauti ir parduoti.

Šernų penketukas apsigyveno pas ūkininką Biržų rajone. Tarp jų — legendinė šernė Jadzė, gyvenusi „Žvėrinčiuje“ nuo pat jo įkūrimo pradžios. Atsisveikinimas su ja P. Dabrišiui buvo ypač skausmingas, nes ši buvo itin jauki, visiškai nebijojo žmogaus. „Šernė sekiodavo paskui mane po mišką, dalyvavo kuriant daugybę filmų“,— su nostalgija prisiminė P.Dabrišius.

Vyras nebandė slėpti užplūdusių jausmų: „Gerai, kad nematysiu tos šernės baigties“.

Prieš vienuoliką metų žiemą medžiotojai rado įstrigusią tarp medžių mažą prie žemės prišalusią šerniukę. Žvėrelį išgelbėję medžiotojai atvežė jį P.Dabrišiui.

„Mažutė buvo, pasimetusi nuo mamos. Nežinojau kuo šerti, naktimis nunešdavau ožkai, kad pamaitintų. Ožka priėmė šerniukę kaip savą ir užaugino kartu su ožiukais.

Pavasarį užaugusi šerniukė pradėjo tvartą versti, po pamatais raustis. Išleidau ją į didelį lauko aptvarą“,— papasakojo P.Dabrišius vieno iš brangiausių gyvūnų — šernės Jadzės atsiradimo istoriją.

Kentėjo vaikų pirštai

Prijaukinta šernė Jadzė sulaukė didelio „Žvėrinčiaus“ lankytojų prielankumo, prie tvoros priėję vaikai mėgo ją lepinti atsinešta duona.

Tačiau tas šėrimas per tinklinę tvorą prišaukė ne vieną bėdą. Nieko blogo nelinkėdama šernė, norėdama paimti duonos gabalėlį, ne vienam vaikui krimstelėjo į pirštą.

Nors už vaikų priežiūrą „Žvėrinčiuje“ atsako jų tėvai arba pedagogai, būtent dėl sukandžiotų pirštų nuspręsta Jadzę „deportuoti“ iš „Žvėrinčiaus“. Šiai išvykus į Biržų rajoną, atėjo žinia apie Aplinkos ministerijos ministro įsakymą.

„Gal taip ir geriau. Juk šernė bet kokiu atveju negalėjo likti „Žvėrinčiaus“ aptvare“,— pastebėjo P.Dabrišius.

Šią savaitę „Žvėrinčiuje“ nebeliko nė vieno šerno — užmigdyti du maži šerniukai ir Jadzės atsivesta, jau suaugusi šernė.

Mėsą sušers vilkams

Užmigdytų šernų mėsa laikoma „Žvėrinčiuje“, dvi savaites teks laukti Vilniuje atliekamo tyrimo dėl afrikinio kiaulių maro atsakymo. Jeigu atsakymas bus neigiamas, šernieną suės „Žvėrinčiaus“ vilkai.

Gali būti, kad šernai jautė ateinantį galą. Ūkininkui nupirkus penkis šernus, „Žvėrinčiaus“ aptvare likusieji trys tapo labai baikštūs — arti nebeprisileido net paties P.Dabrišiaus, o anksčiau jis galėdavo glostyti, kiek panorėjęs.

„Gal šernai taip keršijo už bandos sumažinimą?“— svarstė vyras.

Galima pasidžiaugti bent tuo, kad afrikinis kiaulių maras grėsmės žmonių sveikatai ir gyvybei nekelia. Šia virusine liga serga kiaulės, šernai ir laukinės kiaulės.

Virusas gali būti perduotas tiesioginio kontakto tarp sergančių ir sveikų gyvūnų metu, taip pat per apkrėstą inventorių, rūbus, transportą, pašarus, pašarinius priedus, žaliavas, šeriant kiaules virtuvių atliekomis. Jį platina ir erkės.

Neteisus Algis Butleris, teigdamas, kad apie šernų gausą Lietuvos miškuose prakalbėta tik dabar, kai baisusis afrikinis peršliaužė Lietuvos- Baltarusijos sieną (kalbama apie Algio Butlerio straipsnį „Ar maras išspręs miško-tvarto problemą?“, publikuotą GRYNAS.lt kanale, – red. past.) Apie tai, kad Lietuvos miškai paversti kiaulynais (beje, p. A. Butleris, ko gero, žodį „kiaulynas“ kaip tik ir pasiskolino iš ankstesnių rašinių), jau seniai rašė ir rašo ir gamtininkai, ir patys medžiotojai. Tačiau šuneliai loja, o karavanas išdidžiai keliauja toliau…

Štai, jeigu suriaumotų koks nors liūtas (iš tų, kurie gali turėti įtakos medžioklės proceso reguliavimui Lietuvoje)… Tačiau liūtai mauroja tiktai išeidami į medžioklės taką ir po medžioklės, kol smulkesni plėšrūnai šernieną dalina porcijomis. Liūtams labai patinka, kai miškuose knibždėte knibžda valgomų žvėrių, o ypač – skanių šerniukų.

Tačiau nereikėtų visos kaltės dėl šernų besaikio veisimo versti medžiotojams. Medžiotojai įpratę klausyti nurodymų iš viršaus. Smulkmeniškos medžioklės taisyklės nusprendžia kiekvieną medžiotojo judesį – žingsnio į šoną nežengsi. O nepriveisti begalės šernų Lietuvos miškuose nurodymo nebuvo.

Šiuo metu apie šernų populiacijos reguliavimą išmano visi…

Priešingai, medžioklę tvarkanti Aplinkos ministerija kanopinių žvėrių populiacijų gausos reguliavimą vykdo tik viena – gausėjimo kryptimi. Tad, ar rūpi medžiotojams visokios retos žolelės, kurias gali išknisti miškinės kiaulės? Nebent tik tiek, ar jos gali tikti šernų pašarui. Nerūpi jiems ir visokie ant žemės kiaušinius dedantys žvirbliai ar pelėdos. Paukščių lietuvaičiai beveik nemedžioja – svarbu, kad būtų daug skanių šerniokų…

O įdomu, ar daug kraujo savo tiesioginiams viršininkams (juk rezervatas priklauso tai pačiai Aplinkos ministerijai) pagadino pats Viešvilės rezervato direktorius A.Butleris (aš turiu karčią patirtį, kad tai daryti nenaudinga), juo labiau, kad Viešvilės rezervate bandoma veisti ir į mišką paleisti kurtinius. Dabar, kai kilo kiaulių maro grėsmė, Aplinkos ministras įsakė šernus šaudyti ir visose saugomose teritorijose. O kodėl to nebuvo daroma anksčiau? Ar sunku suprasti, kad rezervatuose, kur saugoma reta augmenija ir gyvūnija gausūs šernų būriai nepageidautini? O medžioti saugomose teritorijose būtų kam, nes daug Lietuvos medžiotojų neturi medžioklės plotų.

Siaubingai kiaulių ir šernų ligai peršliaužus Lietuvos- Baltarusijos sieną, žiniasklaida skamba prieštaringais pranešimais. Aplinkos ministras ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktorius kasdien pila po šviežią įsakymą dėl susidorojimo su Lietuvos šernų populiacija bei prevencinių priemonių, užkertant kelią afrikinio kiaulių maro plitimui.

Dabar apie šernų populiacijų gausą ir jos reguliavimą išmano visi, pradedant Aplinkos ministerijos pareigūnais, Veterinarinės tarnybos vadovais ir baigiant žurnalistais bei internetinių svetainių nuolatiniais komentatoriais. O įdomiausia šernų skaičiavimo aritmetika: skelbiama, kad ilgašnipių Lietuvoje yra tai 100, tai 60 ar 30 tūkstančių, o palikti neiššaudytų reikia tai 10, tai 7 tūkstančius.

Keisčiausia, kad šernus skaičiuojant visiškai neatsižvelgiama į šernų populiacijų prieauglį, į tai, kad šernų apskaita vyksta vasario mėnesio antroje pusėje, o šernės vaikus veda balandį, gegužę, išimtiniais atvejais – jau kovą ar vasario pabaigoje. O šernų prieauglis dabar, kai šernai gausiai šeriami žiemą- vasarą ir nemedžiojamos suaugę patelės, yra ne mažesnis kaip 100 proc., jeigu ne daugiau.

Taigi, tokia aritmetika, kokią taiko Aplinkos ministerijos vadovai visiškai netinkama. Jie teigia, kad jeigu 2013 m. Lietuvoje buvo 60 tūkst. šernų (tiksliau turėtų būti 61795, kaip nurodyta Aplinkos ministerijos tinklapyje), o iki 2014 m. pradžios sumedžiota apie 30 tūkst., tai dabar likę apie 30 tūkstančių. Taip skaičiuojant, nesunku būtų Lietuvos šernų populiaciją sumažinti iki 10 tūkstančių.

Tačiau 61 tūkst. šernų buvo suskaičiuota 2013 m. vasario mėn., todėl 2013-2014 m. medžioklės sezono pradžioje Lietuvos šernų populiacija padidėjo dvigubai iki 120 tūkstančių.

O iš 120 tūkstančių atėmus tuos 30 tūkst. sumedžiotų, lieka ne 30 tūkstančių, o 90 tūkstančių. Štai tada palikti Lietuvos miškuose gyventi 10 ar 7 tūkst. šernų populiaciją jau gerokai sunkiau ir medžiotojams žadėtoms premijoms išmokėti prireiks gerokai daugiau lėšų.

Žinoma, šis skaičiavimas taip pat yra netikslus, tačiau toks turi būti skaičiavimo principas. Pirmiausia, niekas negali pasakyti, kokiu tikslumu šernus suskaičiuoja medžiotojai. Yra keletas šernų apskaitos būdų, tačiau dabar mažai kur medžiotojai klampoja vasario sniegynuose skaičiuodami šernų pėdas.
Šernų reikia sumedžioti 100 proc.

Daugiausiai pasitenkinama šernų bandų stebėjimu tykojimo ir varymo medžioklėse bei prie šėryklų. Tačiau šernai, kad ir nelabai dideliais atstumais, migruoja. Jeigu viename miško masyve yra 2-3 ar dar daugiau medžioklės plotų vienetų, tai tuos pačius šernus gali priskaičiuoti atskiri medžiotojų kolektyvai. Tačiau šernų apskaitos skaičiai tikrai nėra padidinti, greičiau atvirkščiai.

Aiškumo dėlei, panagrinėkime praėjusio šernų medžioklės sezono medžioklių ir apskaitos rezultatus, remiantis Aplinkos ministerijos tinklapyje pateiktais duomenimis. 2012m. vasario mėnesį (apskaitų duomenys rajonų Medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijoms pateikiami iki balandžio 5 d.) Lietuvos miškuose buvo suskaičiuota 56203 šernai.

2012-2013m.medžioklės sezonu ( duomenys pateikiami iki 2013m. balandžio 15d., o šernų medžioklė baigiasi kovo 1d.) sumedžiotos 42263 (75,2 proc. nuo apskaitos) miškinės kiaulės.

Žinant, kad šernų prieauglis yra 100 proc., 2012- 2013m. šernų medžioklės sezono pradžiai (gegužės 1d.) miškuose jau buvo 112406 ilgašnipiai, tiesa, daug jų buvo dar visai mažučiukų, bet sezono bėgyje jie augo ir jau rugsėjo mėn. tapo pagrindiniu medžiotojų laimikiu.

Taikant labai paprastą aritmetikos veiksmą, nustatome, kad 2013m. vasario mėn. apskaitai Lietuvos miškuose turėjo likti 70143 šernai, o suskaičiuota – 61795. Turint galvoje, kad šernų skaičiavimas miške nėra tolygus kiaulių skaičiavimui tvarte, paklaida ne tokia jau ir didelė.

Ji atsiranda dėl tikslių šernų apskaitos būdų nebuvimo ir ,galbūt, dėl prieauglio procento taikymo, nors šiek tiek įtakos turi ir žvėrių žūtys nuo įvairių kitų veiksnių (autotransportas, ligos, brakonieriai, sužeistų medžioklėje žvėrių nesuradimas ir kt.). Tačiau ilgametė patirtis rodo, kad nei apskaitų skaičiai, nei prieauglio procentas nėra padidinti.

Taigi, norint išlaikyti stabilią šernų populiacijos gausą, sumedžioti reikia ne mažiau 100 proc. nuo vasario apskaitose nustatyto šernų skaičiaus arba, kitaip sakant, visą žvėrių prieauglį. 2012- 2013m. sezonu buvo sumedžiota tik 75,2 proc. nuo apskaitos ir šernų populiacija nuo 56203 (2012m. apskaita) padidėjo iki 61795 (2013 m.apskaita).

Miškininkai žvėris skaičiuodavo uoliau

Todėl ir keista, kad Aplinkos ministras įsako sumedžioti tik 90proc. nuo 2013m. apskaitos. Taip šernų gausa tik didės. Manau, kad per šį medžioklės sezoną jau turėtų būti sumedžiota ne 30 tūkst. šernų, kaip skelbiama, o arti 50 tūkst., nes šernų gausa yra padidėjus, lyginant su praėjusiu sezonu, o medžioklės suintensyvintos (arba tiek bus sumedžiota iki naujo sezono pradžios- 2014 m. gegužės 1-os dienos). Kadangi naujo sezono pradžioje šernų populiacijos gausa vėl padvigubės, 2014-2015m. sezono pradžiai Lietuvos miškuose, priskaičiuojant ir visus naujagimius paršelius, turėsime apie 140 tūkst. miškinių kiaulių, o ne 10 tūkst., kaip manoma. Kad pasiekti 10 tūkst. Lietuvos šernų populiacijos gausą, reikės pašaudyti iš peties ir ne vienus metus, nebent, neduok Dieve, pagelbėtų afrikinis…

Sovietmečiu ir nepriklausomos Lietuvos egzistavimo pradžioje, kol medžioklės procesą reguliavo miškininkai, būdavo nustatoma konkreti data vasario mėn. ir tą dieną žvėrių apskaitą medžiotojai privalėjo atlikti visoje Lietuvos teritorijoje. Taip skaičiuojant, dalinai buvo išvengiama tų pačių žvėrių priskaičiavimo skirtinguose kaimyniniuose medžioklės plotų vienetuose.

Žvėrių apskaitą kontroliavo miškininkai. Po apskaitos buvo sudaromos suvestinės visoje urėdijos kontroliuojamoje teritorijoje ir pagal tai sudaromi kanopinių žvėrių sumedžiojimo limitai. Taigi, priešingai nei teigia A.Butleris, miškininkams, kol jie tvarkė medžioklę, rūpėjo ir šernų gausa. Tik dabar jie verčiami daugiausiai rūpintis vilkais.

Netiesa, kad nieko nebuvo daroma dėl subalansuoto besiremiančio ekologiniais pagrindais medžioklės ūkio tvarkymo. Medžioklėtvarkos mokslininkų (prof. Vytautas Padaiga) buvo sudarytos leistinos kanopinių žvėrių tankumo normos Lietuvos Respublikos miškuose, kurios patvirtintos Aplinkos ministro 1995 m. gegužės mėn. 15 d. įsakymu. Neteko girdėti, kad šių normų būtų atsisakyta.

Pagal Normas pačiuose derlingiausiuose miškuose leistinas šernų skaičius tūkstantyje ha yra 18, o nederlingiausiuose grynuose pušynuose – 5. Blogai tik tai, kad visa tai pamiršta.

Valdininkai pametė numatyto šernų tankumo miškuose skaičių

Miškų urėdija sudarytose sutartyse su medžioklės plotų naudotojais nurodydavo, kiek kokių kanopinių žvėrių galima laikyti jiems priskirtuose miškų plotuose. Pagal kanopinių žvėrių gausą atskiriems medžioklės plotų naudotojams buvo išduodamas atitinkamas žvėrims sumedžioti licencijų skaičius ir kontroliuojama, kad žvėrių gausa ženkliai neviršytų leistinų normų.
Iš miškininkų medžioklės reguliavimą perėmus Aplinkos ministerijai, vėl pradėta vykdyti sovietinio Gamtos apsaugos komiteto politika, kai svarbiausia buvo kiek galima daugiau priveisti kanopinių žvėrių, visiškai neatsižvelgiant į tai, kad žvėrys niokoja miško jaunuolynus ir žemės ūkio kultūras.

Sovietmečiu miškai buvo valstybiniai, žemė kolchozinė, o visų lygių valdžios vyrai – aršūs medžiotojai. Tačiau nepriklausomoje Lietuvoje medžioklių politika turėtų keistis…

Medžioklės reikalus tvarkant Aplinkos ministerijai, atsisakyta vieningų žvėrių apskaitų (svarbiausia suskaičiuoti vilkus ir lūšis), nekontroliuojama kanopinių žvėrių gausa, stengiamasi gausinti šių žvėrių populiacijas, nors miškų urėdijos kasmet miško želdinių apsaugai nuo elninių žvėrių turi išleisti šimtatūkstantines pinigų sumas (keisčiausia, kad valstybiniai miškininkai priklauso tai pačiai Aplinkos ministerijai ir turėtų būti siekiama harmonijos tarp elninių žvėrių gausos ir miškų atkūrimo).

Pagal 2013 m. Lietuvos miškų ūkio statistiką dabar Lietuvoje miško žemės plotas yra 2174 tūkstančiai hektar. Imant pagal normas, leistino šernų tankumo vidurkį 11,5 žvėrių 1000-je hektarų, Lietuvos miškuose turėtų gyventi 25 tūkstančiai šernų. Tiek šernų turėtų būti pasibaigus medžioklės sezonui (vasario mėn. apskaitos metu). Kadangi šernų prieauglis 100proc., apie 25 tūkstančius jų reikėtų kiekvieną sezoną ir sumedžioti.

Ar ateis elninių žvėrių eilė?

Jeigu laikytume, kad Aplinkos ministerijos patvirtintos normos jau pasenę, Aplinkos ministerija galėtų užsakyti mokslo įstaigoms atlikti tyrimus šiuo klausimu. Tada paaiškėtų ir mokslo bei mokymo įstaigoms priskirtų medžioklės plotų reikalingumas.

O kol kanopinių žvėrių normos nepakoreguotos ir neatšauktos, matyt, reikėtų jų laikytis. Dabar gi kai kuriuose medžioklės plotuose viename tūkstantyje ha miško sumedžiojama 100 ir daugiau šernų, kai pagal normas maksimaliai tame plote turėtų gyventi tik 18 šių žvėrių. Blogai, kai žvėrių gausą puolama drastiškai reguliuoti tik kokiai nelaimei atsitikus: šernų skaičių suskubta mažinti afrikinio kiaulių maro akivaizdoje, o elninių žvėrių gausą, matyt, bus pradėta reguliuoti, kai šie žvėrys suniokos miško jaunuolynus, urėdijoms nepajėgiant jų apsaugoti įvairiomis, bet labai brangiomis priemonėmis.

Žvėrių gausą norint galima sureguliuoti normaliomis medžioklėmis, puoselėjant medžioklės tradicijas bei laikantis medžioklės etikos, bet tai reikėjo daryti nuolatos, o dabar medžiotojai verčiami ne medžioti šernus, o masiškai juos šaudyti. Ar reikėjo iki to prieiti ir kas dėl to atsakingas?

Įdomu, kaip bus nustatomos kiekvienam medžiotojų kolektyvui šernų iššaudymo kvotos? Prie kokių skaičių prisirišti? Dabar į tokius klausymus atsakoma, kad 90 proc. šernų medžiotojų kolektyvai privalės iššaudyti nuo 2013 m. vasario mėn. apskaitose parodyto skaičiaus. Tada, reikia pasakyti, kad daugelis medžiotojų klubų šią užduotį jau seniai yra įvykdę ir sumedžioję netgi daugiau nei 100 proc. nuo apskaitos. Matomai, tokios aritmetikos bus atsisakyta, kaip ir 250 lt premijų mokėjimo už kiekvieną nušautą šerną, nes pinigų prireiktų daug daugiau nei manoma.
Marą aktyviausiai platins vilkai

Tačiau yra ir medžiotojų kolektyvų, kur nenueita miškų pavertimo kiaulynais keliu. Tai gal tuose medžioklės plotuose nebūtina šaudyti šernų, paliekant tik 10 proc. jų esamos gausos. Nustatant šernų sunaikinimo kvotas atskiriems medžioklės plotų vienetams, negalima vadovautis 2013m. šernų apskaitoje nurodytais absoliučiais skaičiais, reikia atsižvelgti į konkrečiuose medžioklės plotuose esamą miškinių kiaulių tankį ploto vienete. Tie medžiotojų kolektyvai, kurie savo medžioklės plotuose prisilaikė šernų tankio normų, iš viso neturėtų papildomai jų šaudyti kovo- balandžio mėnesiais.

Tačiau medžiotojai turėtų rimčiau atlikti žvėrių apskaitas, nustatydami įmanomai tikslesnį jų skaičių, o Aplinkos ministerijos pareigūnai galėtų daugiau kontroliuoti ne uždėtų kvotų šernų iššaudymui vykdymą, bet žvėrių apskaitas. Tik turint kiek galima tikslesnį šernų skaičių, galima projektuoti jų gausos mažinimo priemones. Bijodami, kad bus uždėtos didelės šernų iššaudymo kvotos ir ateityje, medžiotojai neturėtų dirbtinai mažinti miškinių kiaulių skaičiaus 2014m. vasario mėn. apskaitose, kurios jau čia pat.

Ir jeigu tikrai būtina (jau seniai reikėjo, bet anksčiau į raginimus miškus nepaversti kiaulynais niekas dėmesio nekreipė. Gal ne tie asmenys tai darė?) šernus masiškai iššaudyti, tai medžiotojams reikalinga parama, bent likviduojant maro virusu užsikrėtusius žvėris. Būtų gerai, kad būtų padengiamos bent maru užsikrėtusių šernų sutvarkymo lėšos.

Matomai tas afrikinis tikrai baisus, kad imamasi daug įvairių prevencinių priemonių netgi ugnies. Tačiau tvora nepastatyta. Ji bent dalinai būtų pristabdžiusi maro plitimą iš Baltarusijos.

Būtina neribotai medžioti ir vilkus

Vilkų mylėtojai (jų tarpe ir A.Butleris) pergyvena, kad tvoros trukdys vilkų, o gal ir lūšių migracijai ir Lietuvos stambiųjų plėšrūnų populiacijos nepasipildys Baltarusiškais individais. Bet veterinarijos specialistai teigia, kad vilkai gali būti patys didžiausi maro užkrato platintojai. Aiškinama, kad marą gali platinti erkės, varnos, krankliai, tačiau nutylima apie plėšriuosius žvėris. Nuo maro nugaišusių šernų dvėseliena maitinsis vilkai, lapės, kiaunės, mangutai.

Erkės savo šleivom kojom, nors ir daug jų turi, labai toli nenuropos. Nelabai jos mėgsta kabintis ir į paukščių plunksnas, o plėšriųjų žvėrių švelnūs kailiai joms tikrai patinka. Tad plėšrieji žvėrys marą platins ne tik patys tiesiogiai, bet ir pernešdami erkes.

Jeigu lapės, mangutai, kiaunės labai dideliais atstumais nemigruoja, tai Baltarusijos šernų maro židiniuose užkrėstos dvėselienos prisiriję vilkai per parą ar dvi gali atsidurti Alytaus miškuose, o, čia maro „estafetę” perdavę gentainiams, dar po dienos- kitos užkratą nunešti iki Kauno ar Kėdainių.

Žinau, kad užsitrauksiu vilkų mylėtojų nemalonę taip rašydamas, tačiau, kad vilkai plačiai klajoja po miškus, teigia jie patys, kai reikia vilkus skaičiuoti, tai gal nepradės aiškinti, kad dabar pasidarė sėslūs ir tūno visą žiemą tame pačiame kvartale.

Medžiotojai ir veterinarijos specialistai vilkus laiko galimais didžiausiais maro platintojais, todėl jų medžioklė turėtų būti leidžiama bent iki sezono pabaigos(iki balandžio 1d.) visoje Lietuvos teritorijoje be jokių limitų. Būtina mažinti ir kitų medžiojamųjų plėšriųjų žvėrelių gausą.

Vytautas Ribikauskas
Kauno rajono Medžiojamųjų žvėrių limitų nustatymo komisijos narys

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT)užsimojo šernus naikinti ne tik miškuose, bet ir privačiuose aptvaruose. Tačiau su tuo Aplinkos ministerija nenori sutikti ir VMVT prašo, kad su žmonėmis susidraugavusių aptvaruose gyvenančių šernų nereikėtų skersti.

Aplinkos ministerija kreipėsi į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), prašydama (daugiau…)

Vals­ty­bi­nei mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bai (VMVT) svars­tant bū­ti­ny­bę dėl gre­sian­čios afri­ki­nio kiau­lių ma­ro epi­de­mi­jos pirk­ti mo­bi­liuo­sius šer­nų de­gi­ni­mo įren­gi­nius už 1,5 mln. li­tų, me­džio­to­jai ne­sle­pia, kad jiems si­tua­ci­ja la­biau pri­me­na pi­ni­gų plo­vi­mą.

VMVT va­do­vas Jo­nas Mi­lius, koor­di­nuo­jan­tis ko­vą su gre­sian­čia af­ri­ki­nio kiau­lių ma­ro epi­de­mi­ja, kai Šal­či­nin­kų bei Va­rė­nos ra­jo­nuo­se sau­sį ap­tik­ti du už­si­krė­tę šer­nai, pra­ėju­sią sa­vai­tę už­si­mi­nė apie ša­lies ke­ti­ni­mus įsi­gy­ti du mo­bi­liuo­sius gy­vū­nų de­gi­ni­mo au­to­mo­bi­lius, ga­lin­čius kai­nuo­ti apie 1,5 mln. li­tų. Jų esą pri­reik­tų plin­tant už­kra­tui, mat ta­da in­fe­kuo­tas gy­vū­nų gai­še­nas bū­tų ga­li­ma nai­kin­ti vie­to­je, ne­ve­žio­jant po Lie­tu­vą. Kaip ži­no­ma, kri­tu­sių gy­vu­lių ir pa­ukš­čių bei ki­tų ša­lu­ti­nių gy­vū­ni­nių pro­duk­tų tvar­ky­mu už­sii­ma Že­mai­ti­jo­je esan­ti įmo­nė „Rie­ta­vo ve­te­ri­na­ri­nė sa­ni­ta­ri­ja“, ku­rią vals­ty­bė iki šiol pa­si­telk­da­vo ki­lus eks­tre­ma­lioms si­tua­ci­joms.

Me­džio­to­jai, ku­rių bū­re­liai ra­gi­na­mi pa­vo­jaus zo­no­je – Aly­taus, Va­rė­nos, Šal­či­nin­kų, Drus­ki­nin­kų, Tra­kų bei Laz­di­jų ra­jo­nuo­se – iš­nai­kin­ti vi­sus šer­nus, o li­ku­sio­je Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je jų po­pu­lia­ci­ją su­ma­žin­ti iki 10 proc., ste­bi­si to­kiais už­mo­jais. „Ar du už­si­krė­tę šer­nai yra įro­dy­mas, kad af­ri­ki­nis kiau­lių ma­ras at­ėjo į Lie­tu­vą? Kal­bos apie mo­bi­liuo­sius šer­nų de­gi­ni­mo įren­gi­nius man la­biau pri­me­na pi­ni­gų plo­vi­mą“, – LŽ sa­kė Elek­trė­nų me­džio­to­jų bū­re­lio va­do­vas Ar­tū­ras Ki­čas.

Ieš­ko pinigų

Eks­tre­ma­li su­tua­ci­ja še­šio­se sa­vi­val­dy­bė­se pa­skelb­ta, kai sau­sio 24-ąją ofi­cia­liai pra­neš­ta apie nu­sta­ty­tą af­ri­ki­nį kiau­lių ma­rą dviem šer­nams, nu­šau­tiems Šal­či­nin­kų ir Va­rė­nos ra­jo­nuo­se. J.Mi­liaus tei­gi­mu, nė­ra jo­kių abe­jo­nių, kad ser­gan­tys gy­vū­nai už­kra­tą per­ne­šė iš Bal­ta­ru­si­jos. La­biau­siai bai­mi­na­ma­si, kad, li­gai iš­pli­tus, ji ga­li per­si­mes­ti į kiau­lių fer­mas, dėl to tek­tų nai­kin­ti ir gy­vu­lius, ir pa­sta­tus. Jau da­bar, lie­tu­viš­kos kiau­lie­nos im­por­tą užd­rau­dus Ru­si­jai, Bal­ta­ru­si­jai ir Ukrai­nai, kiau­lių au­gin­to­jai tei­gia pa­ti­rian­tys mi­li­jo­ni­nius nuo­sto­lius.

VMVT, be ki­tų prie­mo­nių, ėmė­si ak­ty­viai rū­pin­tis lė­šo­mis si­tua­ci­jai su­val­dy­ti – di­džio­sios da­lies in­ves­ti­ci­jų jau ne pir­mus me­tus pra­šo­ma iš at­sa­kin­gų Eu­ro­pos Są­jun­gos (ES) ins­ti­tu­ci­jų. Per VMVT Lie­tu­va sie­kia gau­ti 20 mln. eu­rų (be­veik 70 mln. li­tų) ap­sau­gi­nei tvo­rai, vi­sų sie­ną ker­tan­čių ma­ši­nų de­zin­fek­ci­jos an­ga­rui, taip pat – mo­bi­lie­siems de­gi­ni­mo įren­gi­niams bei ki­toms bū­ti­noms prie­mo­nėms įdieg­ti.

„Te­gul ir vie­nas šer­nas bus ser­gan­tis, bet ri­zi­kos la­bai daug, – anks­čiau ži­niask­lai­dai tei­gė J.Mi­lius. – Rie­ta­vo įmo­nės ma­ši­nos va­ži­nė­ja vi­so­je ša­ly­je, už­su­ka ir į kiau­li­nin­kys­tės komp­lek­sus. Ten, ži­no­ma, vei­kia kon­tro­lės sis­te­mos, bet žmo­giš­ka­sis fak­to­rius ir­gi yra. Bū­tent jo la­biau­siai ir bi­jau, nes vie­no žmo­gaus klai­da ga­li at­ves­ti prie epi­de­mi­jos.“

Ste­bi­si sumanymu

„Ar su­vo­kia­te, kas tai yra af­ri­ki­nis kiau­lių ma­ras? Fer­mo­je už­si­krė­tu­sios kiau­lės iš­dve­sia per 48 va­lan­das. Lie­tu­vo­je per du mė­ne­sius nu­sta­ty­ti tik du už­si­krė­tę šer­nai. Mes, me­džio­to­jai, ži­no­me, nors per te­le­vi­zi­ją to­kių da­ly­kų ne­ro­do: jei šer­nas su­žei­džia­mas ar su­ser­ga, ki­ti ban­dos na­riai su­si­bu­ria ap­lin­kui, sau­go jį. Tad jei vie­nas gy­vu­lys sirg­tų, šim­tu pro­cen­tų iš­dvės­tų ir ki­ti. Si­tua­ci­ja, kai miš­ke – ne krū­muo­se, ne pa­sie­ny­je – ras­tas vie­nas ser­gan­tis šer­nas, o dau­giau gy­vu­lių ne­už­si­krė­tė, ste­bi­na. Ne­gi mū­sų po­li­ti­kai nu­si­ri­to taip že­mai, kad to­kiais bū­dais sie­kia gau­ti lė­šų?“ – LŽ kal­bė­jo me­džio­to­jų bū­re­lio va­do­vas A.Ki­čas.

Apie tai, kad ko­va su už­kra­tu la­biau pa­na­ši į par­odo­mą­ją ak­ci­ją, už­si­me­na ir Lie­tu­vos me­džio­to­jų ir žve­jų drau­gi­jos Va­rė­nos sky­riaus me­džio­to­jų klu­bo „Kur­ti­nys“ pir­mi­nin­kas Vir­gi­ni­jus Va­ra­na­vi­čius. „Ką da­ry­si – Va­rė­na yra už­kra­to zo­nos vi­du­ry­je, to­dėl pa­gal nu­ro­dy­mą tu­ri­me iš­šau­dy­ti vi­sus šer­nus. Kai iš­šau­dy­si­me, aiš­ku, at­eis ki­ti, nes vie­ta tuš­čia ne­bū­na. Su jais – gal­būt ir ti­kras ma­ras. Bal­ta­ru­si­jos sie­na čia pat, ta li­ga ten ak­ty­vi jau me­tus. Bet ga­liu at­sa­kin­gai pa­sa­ky­ti, kad Va­rė­nos ra­jo­ne iki šian­dien af­ri­ki­nio ma­ro ne­bu­vo nu­sta­ty­ta nei šer­nams, nei kiau­lėms“, – kal­bė­jo jis.

Me­džio­to­jus itin ste­bi­na VMVT pla­nai pirk­ti bran­giai kai­nuo­jan­čią gy­vū­nų de­gi­ni­mui skir­tą mo­bi­lią­ją įran­gą. “Ji ga­li tap­ti rei­ka­lin­ga po me­tų, gal – po de­šim­ties, o gal ir nie­ka­da. Bet grei­čiau­siai ji bus nu­pirk­ta, kaž­kur pa­sta­ty­ta ir lauks – pri­reiks ar ne“, – svars­tė V.Va­ra­na­vi­čius.

Mi­ni pi­ges­nes priemones

Kaip LŽ in­for­ma­vo VMVT Sku­bios veik­los sky­rius, kol kas du nu­sta­ty­ti už­si­krė­tę gy­vu­liai bu­vo uti­li­zuo­ti be di­des­nių prob­le­mų. Va­rė­nos miš­kuo­se ap­tik­tas už­si­krė­tęs šer­nas su­de­gin­tas Alo­vės mies­te­lio ka­ti­li­nė­je, ki­tas, iš Šal­či­nin­kų ra­jo­no, iš­tir­tas bei su­nai­kin­tas Na­cio­na­li­nia­me mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos ri­zi­kos ver­ti­ni­mo ins­ti­tu­te. „Jei kri­ti­mų nė­ra daug, gai­še­nas ga­li­ma de­gin­ti ir ka­ti­li­nė­se, jei­gu jos tu­ri pla­čias an­gas, ga­li­ma už­kas­ti vie­to­je ne ma­žes­nia­me kaip 2 me­trų gy­ly­je. Be to, yra Rie­ta­vo įmo­nė, ga­lin­ti at­lik­ti tą pa­tį dar­bą: iki šiol esant to­kiai si­tua­ci­jai siųs­da­vo­me gai­še­nas su­nai­kin­ti į Rie­ta­vą, ži­no­da­mi, kad vi­ru­sas iš ten ti­krai ne­išp­lis“, – nu­ro­dė sky­riaus at­sto­vai.

„Rie­ta­vo ve­te­ri­na­ri­nės sa­ni­ta­ri­jos“ di­rek­to­rius Da­rius Kor­sa­kas tvir­ti­no, kad at­sa­ky­ti, ar nuo af­ri­ki­nio kiau­lių ma­ro kri­tu­sius gy­vū­nus ga­lė­tų nai­kin­ti ši įmo­nė, kol kas ne­siim­tų. „Taip, pa­grin­di­nė mū­sų funk­ci­ja – tvar­ky­ti gai­še­nas ir ki­tus ša­lu­ti­nius gy­vū­ni­nius pro­duk­tus. Ta­čiau tu­rė­tu­me ži­no­ti są­ly­gas: kaip gy­vū­nai bus su­ren­ka­mi, trans­por­tuo­ja­mi, de­gi­na­mi ir pa­na­šiai. To­kios in­for­ma­ci­jos iš VMVT, ma­tyt, kol nė­ra aiš­kios grės­mės ir prog­no­zių, ne­sa­me ga­vę“, – nu­ro­dė jis.

Tuo me­tu Sei­mo Biu­dže­to ir fi­nan­sų ko­mi­te­to pir­mi­nin­kas Bro­nius Bra­daus­kas siū­lė ne­at­mes­ti ga­li­my­bės pa­si­nau­do­ti par­amos pi­ni­gais. „Jei ES šiuo klau­si­mu pa­dės, nie­ko blo­go čia ne­ma­tau. Gal at­sar­gai tie įren­gi­niai te­gu bū­na. Ką ži­nai gy­ve­ni­me, ko pri­reiks?“ – kal­bė­jo po­li­ti­kas.

Af­ri­ki­nio kiau­lių ma­ro Lie­tu­vo­je iki šiol ne­bu­vo, bet 2011 me­tų bir­že­lio 1 die­ną Jo­na­vos ra­jo­no „Ber­žų“ kiau­lių komp­lek­se fik­suo­tas kla­si­ki­nio kiau­lių ma­ro ži­di­nys. Vė­liau už­kra­tas iš­pli­to į dar ke­lis kiau­lių au­gi­ni­mo komp­lek­sus. Dėl to Lie­tu­vo­je bu­vo su­nai­kin­ta apie 40 tūkst. kiau­lių, ša­lis ke­lis mė­ne­sius ne­ga­lė­jo eks­por­tuo­ti gy­vų kiau­lių bei kiau­lie­nos pro­duk­tų. Tai bu­vo penk­tas Lie­tu­vos is­to­ri­jo­je kla­si­ki­nio kiau­lių ma­ro pro­trū­kis.

2011-ai­siais ko­vo­ti su epi­de­mi­ja bu­vo pa­si­telk­ta įmo­nė „Rie­ta­vo ve­te­ri­na­ri­nė sa­ni­ta­ri­ja“. Vi­si pa­jė­gu­mai bu­vo skir­ti iš ma­ro ži­di­nio at­ve­ža­moms kiau­lių gai­še­noms uti­li­zuo­ti, to­dėl ša­lu­ti­nių gy­vū­ni­nių pro­duk­tų su­rin­ki­mas bu­vo lai­ki­nai pa­ti­kė­tas spe­cia­lia­jai Lat­vi­jos įmo­nei. „Rie­ta­vo ve­te­ri­na­ri­nės sa­ni­ta­ri­jos“ trans­por­tas į ki­tas įmo­nes ne­va­žiuo­da­vo, ma­ro iš­pli­ti­mo bu­vo iš­veng­ta.

Jurga TVASKIENĖ