Kiekviena gyvūnų rūšis, prisitaikydama prie besikeičiančių klimato sąlygų, taip pat keičiasi. Šių pokyčių pėdsakai išlieka gyvūnų kūno sandaroje, net elgesyje. Klasikinis pavyzdys – tipiškas tauriųjų elnių grasinimas aukštai iškelta galva aiškinantis tarpusavio santykius. Tai grasinimas smogti iltimis, kurios evoliucijos eigoje beveik išnyko – teliko mažyčiai nepavojingi danteliai. Nežinodami, kad prieš milijonus metų elnių protėviai viršutiniame žandikaulyje turėjo gana įspūdingas iltis, jų elgesio nesuprasime.
Daugelis elnių šeimos gyvūnų, prisitaikę gyventi tinkamiausiomis sąlygomis, išliko nedaug tepasikeitę, kiti gi keičiantis klimatui taip pat kito gana sparčiai.
Prieš 20-30 milijonų metų, kai žemę dengė drėgni atogrąžų miškai, tikrų elnių dar nebuvo. Iš tų laikų, gyvendama panašiomis klimato sąlygomis Afrikos ir Azijos atogrąžų miškuose išliko elniukų šeima. Tai maži porakanopiai žvėreliai, sveriantys nuo 2 iki 15 kg, gyvenantys prie vandens telkinių, gerai plaukiantys. Jų kūno forma tobulai pritaikyta landžioti tankiuose brūzgynuose, – trumpakojai, kuproti, tarsi prisigūžę prie žemės, maža trikampio formos galva. Viršutiniame žandikaulyje – ilgokos iltys. Jie, nors ir atrajojantys, dar visaėdžiai – maitinasi ne tik augalų dalimis, bet ir smulkiais gyvūnais.
Tikri elniniai žvėrys, kasmet metantys ir auginantys naujus ragus, pasirodė maždaug prieš 10-15 milijonų metų. Klimatui sausėjant formavosi atviri plotai, apaugę vešlia žoline augalija. Tokia aplinka buvo palankesnė išlikti didesniems žvėrims, iš tolo pastebintiems pavojų, galintiems greitai pabėgti nuo plėšrūnų.
Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, stirna, Pietryčių Azijos elnias muntjakas prisitaikė gyventi pamiškėje: išėję maitintis netoli nuo miško pakraščio, išgąsdinti didžiuliais šuoliais lekia į tankmę slėptis. Tipiški tokių elnių požymiai – aukštesnė užpakalinė kūno dalis, nedideli ragai. Muntjakas turi gana dideles iltis viršutiniame žandikaulyje, kurias netgi gali pakreipti reikiamu kampu. Stirnos ilčių jau nebeturi, tačiau kartais išauga mažos aštrios iltelės, primenančios apie tolimus protėvius.
Prisitaikant gyventi atviruose plotuose svarbi savybė buvo kiek galima iš toliau pajusti pavojų, ilgai ir ištvermingai bėgti. Todėl ilgėjo galvos priekinė dalis, kad nosies ertmėje tilptų kuo daugiau kvapo receptorių. Akys prisitaikė stebėti horizontą, tobulai fiksuodamos net mažiausią judesį. Kojų ilgis tapo beveik vienodas, sudarantis galimybę ne tik šuoliuoti, bet ir ilgas distancijas bėgti greita risčia.
Manoma, kad pagrindinė elninių žvėrių protėvynė buvo Azijos žemyno centre, kuris tuomet nebuvo net panašus į dabartines dykumas.
Gyvūnams plintant atviruose plotuose keitėsi kūno sandara, žvėrys stambėjo. Skaitlinga, gana įvairi buvo didžiųjų elnių, nešiojusių įspūdingus daugiašakius ragus, šeima, kuri, keičiantis klimatui, taip ir neišliko. Manoma, kad juos išstūmė Megaloceros šeimos elniai, nešioję mentėtus ragus, genetiškai artimesni šiandieniniams danieliams. Apytikriai prieš 400 000 metų daugybė jų porūšių išplito visoje Eurazijoje. Paskutiniai šios šeimos (Megaloceros giganteus) elniai, didesni nei didžiausi šiuolaikiniai briedžiai, Europos žemyne išmirė maždaug prieš vienuolika tūkstančių metų, Azijoje – pustrečio tūkstantmečio vėliau. Galime spėlioti, kad akmens amžiaus medžiotojai, atėję j Europą, dar spėjo šių žvėrių pamedžioti. Manoma, kad germanų prokalbėje medžiojamo žvėries pavadinimas „Šelch“ reiškė būtent milžiniškąjį elnią. Daug šių įspūdingų žvėrių liekanų rasta Airijos durpynuose, jų beveik visiškai išlikusių skeletų turi visi žymesni gamtos muziejai. Vien tik Vokietijoje šių elnių liekanų galima pamatyti šešiolikoje muziejų. Jų ragų svoris siekdavo 50 kg, skėtra – keturis metrus. Nedideli ragai, kurių skėtra tesiekė 2,34 metro, Anglijoje, Tennants aukcione, 2009 metais parduoti tik maždaug už 10 tūkstančių litų.
Manoma, kad šiandieninių tikrųjų elnių šeimos protėviai pasirodė prieš 2-3 milijonus metų. Pradžioje jų ragai buvo panašesni į dabartinių Pietryčių Azijos elnių – aksiso, zambaro, kiaulinio elnio ragus – paprasti šešiašakiai.
Pirmieji tauriojo elnio ragų formos radiniai pasirodė maždaug milijono metų senumo iškasenose. Seniausi radiniai – dar neturėjusių karūnų tipo ragų, vėliau formavosi jau šiuolaikinės karūnos. Įdomu, kad pradžioje buvo itin galingos tarpinės šakos. Šiandieninių tauriųjų elnių ragai gali turėti šias šakas, gali neturėti. Dažnai jos išauga tik vyresnio amžiaus elniams. Tai rodo; kad ši žvėrių rūšis itin plastiška, sparčiai tebesivystanti, aktyviai reaguojanti į gyvenimo sąlygų pakitimus.
Kaip tik plastiškumo dėka taurusis elnias išsilaikė Europos žemyne per visus ledynmečio laikotarpius. Klimatui atšylant, ledynams traukiantis, plisdavo iš Pietų į Šiaurę, ledynams užslenkant – vėl grįždavo atgal. Kita vertus, ledynmetis sudarė sąlygas gyvūnijos migracijoms, nes nukritus vandenyno lygiui atsirado sausumos tiltas tarp Azijos ir Amerikos. Tikriausiai tada taurieji elniai primityvesnės formos ragais persikėlė į Amerikos žemyną.
Kai beveik visą Europos žemyną užklojo ledas, tik Pietuose liko 100-400 kilometrų pločio šaltos stepės ruožas, daugelis žvėrių išnyko. Pavyzdžiui, danieliai pasitraukė į pietryčius, muflonai teišliko Viduržemio jūros salose, gi taurieji elniai sėkmingai išliko, prisitaikė gyventi besiformuojančiuose retmiškiuose. Ledynams pasitraukus, jie apgyveno beveik visą Europą, išskyrus arktinę jos dalį.
Dabar išskiriami šeši europinio tauriojo elnio porūšiai. Gana nedidelis Škotijos elnias, gyvenantis ne tik Škotijoje, bet ir visoje saloje, o taip pat gretimoje Airijoje. Nurodoma, kad suaugę patinai sveria 95-160 kg. Nedidelis ir atlantinis elnias, gyvenantis Pietinėje Norvegijos dalyje. Europinio tauriojo elnio porūšis kiek stambesnis. Šie elniai gyvena pietinėje Švedijoje. Ispaniškasis elnias skiriasi nuo kitų porūšių tuo, kad jo, kaip ir danieliaus, žiemos kailis tamsesnis nei vasaros. Būdingi tiesūs ragų kamienai su palenktomis į vidų karūnomis. Vidurio Europos elnias, gyvenantis nuo Prancūzijos iki Pabaltijo šalių imtinai, einant iš vakarų į rytus stambėja. Jei Prancūzijoje suaugusio patino svoris 100-200 kg, tai Vokietijoje jau 160-220 kg.
Kininio muntjako kaukolė. Jie turi ragus ir iltis.
Pats stambiausias – Karpatų elnias, gyvenantis nuo Slovakijos ir Vengrijos iki Rumunijos. Nuo Vidurio Europos tauriojo elnio skiriasi ne tik savo dydžiu, bet ir išvaizda – jam neauga karčiai. Smulkūs, sveriantys 70-90 kg, retai užsiauginantys didesnius nei šešiašakius ragelius, yra Korsikos elniai, gyvenantys Viduržemio jūros salose, beveik išnykę. Tik vienas tauriojo elnio porūšis – berberų, arba Atlaso, elnias gyvena Šiaurės Afrikoje. Jų irgi nedaug telikę. Europinio tauriojo elnio porūšiu laikomas ir Kaukazo maralas, gyvenantis Krymo ir Mažosios Azijos pusiasaliuose iki Irano. Turkmėnijoje ir Šiaurės Afganistane gyvenantis bucharinis elnias turi panašesnius į azijinio maralo ragus, nesuformuojančius karūnų. Panašius ragus turi hangulas, gyvenantis rytų Afganistane, Kašmyre, Vakarų Kinijoje, o taip pat Tibeto elnias.
Stambiausius ragus iš Azijos elnių turi Tian Šanio ir Altajaus maralai, tačiau jų karūnų šakos išsidėsto vienoje plokštumoje. Jų ilgi ragai retai turi daugiau kaip dvylika šakų. Kai kurie autoriai šiuos elnius laiko kanadinio vapiti porūšiais. Savo dydžiu azijiniai maralai nedaug atsilieka nuo amerikinių vapiti, pasiekiančių 300-500 kg svorį. Tik šių didžiulių elnių baubimas panašesnis ne į galingą išraiškingą europinio tauriojo elnio balsą, o | nykų dėmėtojo elnio švilpimą. Kiek menkesni mažesnio Tolimųjų Rytų elnio iziubro ragai.
Iš viso priskaičiuojama 19 tauriojo elnio porūšių, apgyvenusių visus Šiaurės pusrutulio žemynus. Šie porūšiai susiformavo evoliucijos keliu, žvėrims daugiau ar mažiau prisitaikant prie besikeičiančios aplinkos.
Tiesa, XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje padaryta daug eksperimentų bandant kryžminti atskirus tauriojo elnio porūšius, siekiant Vidurio Europos elnią „pagerinti”, kad augtų didesnis, išsiaugintų galingesnius ragus. Laimei, šie eksperimentai nepavyko. Tačiau pirmasis Rusijos imperijoje vokiečio Fridricho von Falz-Feino įkurtas rezervatas Ukrainos stepėje po revoliucijos atiteko naminių gyvūnų hibridizacijos institutui. Jiems pavyko sukurti dirbtinį elnio porūšį – stepių maralą. Dabar sunku atsekti, kiek ir kokių rūšių elnių dalyvavo „gaminant” šį dirbtinį padarą. Teko matyti jo ragus, kurių vienas kamienas su karūna -kaip tikro tauriojo elnio, kitas – su kopėčių formos karūna, kaip vapiti. Blogiausia, kad šis mišrūnas išplatintas į daugelį Ukrainos, Rusijos, net Kazachstano medžioklės plotų. Galime tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje gyvenantis europinis taurusis elnias išsiaugina gražius ragus, įspūdingus karčius ir, o tai taip pat svarbu, turi įspūdingą balsą.
Autorius: Algimantas Kamičaitis
Nuotraukos: Kęstučio Pėtelio
Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateikta turinį be mūsų sutikimo draudžiama!
