Blog

V. Baltraitienė. Įrašykime visą Lietuvą į Raudonąją knygą

Vilkai vėl siautėja. Išdrąsėję plėšrūnai gyvulius pjauna ne tik ganyklose, bet ir netoli nuo gyvenamųjų namų.

Vien tik Šilalės rajone per praėjusius metus papjauti 49 naminiai gyvūnai, nukentėjo net 37 ūkininkai. Šių metų nuostoliai dar skaičiuojami ir jie tik augs, nes vilkai saugomi labiau nei ūkininkai ir jų gyvuliai. Paradoksas, tačiau tiesa tokia – viena gyvūnų rūšis yra svarbesnė už kitą. Vienas vilkas yra svarbesnis už dešimtis išdraskytų, merdinčių avių ar ožkų. Vilkai, mokydami savo jauniklius medžioti, aukų nesirenka. Jiems visiškai vienodai, ką pjauna – suaugusią ar ėringą avį, ožką ar vos spėjusį ūgtelėti ožiuką. Dažnai ūkininkai randa paklaikusius iš baimės likusius gyvulius – apkandžiotus, praradusius jauniklius, išdraskytais viduriais, bet dar gyvus… Ar tai humaniška – saugoti vilkus, bet numoti ranka į gyvulius bei jų skausmą? Rūpinamės vilkais, bet numojame ranka į draskomų gyvulių kančias. Vilkų populiacijos mažinimo priešininkai pasakys, kad ūkininkai už papjautus gyvulius gauna kompensacijas. Taip, gauna, bet ne visi. Štai už suženklintą ir įregistruotą ožiuką, nesulaukusį pusės metų, jo šeimininkas gaus 20 eurų patirtai žalai atlyginti. Jei ūkininkas nespėjo ožiuko įregistruoti – negaus nieko. Taigi vietoj augančio ožiuko ūkininkui tenka vargani 20 eurų. Ar vilkų gynėjai sutiktų, kad už tokią sumą vilkas papjautų jų mylimą šunį? Arba net už didesnę sumą? O kaip jie įvertintų žmogaus, auginusio vilko papjautus bei sužalotus gyvulius, moralinę žalą? Kaip išmatuotų ūkininko, radusio paskerstus arba dar alsuojančius savo augintinius, skausmą? Kas svarbiau?
Turime labai gerai apgalvoti, kaip padėti žemdirbiams, nes Lietuvoje labai saugoma gamta ir gyvūnija, tačiau mažiau paisoma žemdirbių interesų. Žalą ūkiams daro ne tik vilkai, bet ir gervės, žąsys, šernai, stumbrai, kuriems pasivaikščiojus po pasėlių laukus su derliumi galima beveik atsisveikinti. Stumbrų padarytai žalai iš dalies kompensuoti Aplinkos ministerija kėdainiškiams ir panevėžiečiams kasmet išmoka apie ketvirtį milijono litų. Beje, ministerija suderino su Europos Komisija, kuri sutinka, kad, stumbrams nuniokojus pasėlius, žala būtų atlyginta šimtu procentų. Taip pat galiu pasidžiaugti, kad dalį stumbrų planuojama perkelti į naujus plotus, kur jie nebegalės laisvai vaikštinėti po pasėlių laukus ir patys bus saugūs. Tačiau vilkų ar kormoranų juk neaptversi. Paradoksas – saugome gamtą, bet leidžiame kormoranų armijoms naikinti neįkainojamas Juodkrantės sengires. Taip saugomi kormoranai jau išnaikino apie 20 hektarų Juodkrantės sengirės, neseniai jie plūstelėjo į naujus plotus. Ekologai sunerimę – kormoranai okupuoja itin vertingą, unikalų gamtos objektą, niokoja jį, bet mes nieko negalime padaryti. Susigriebsime tik tada, kai Juodkrantėje nebeliks sengirių? Vilkų Lietuvos miškuose tik daugėja. Jei 2013 metais jų buvo apie 208, tai dabar – mažiausiai 292. Tai rodo vasario pradžioje atlikta šių gyvūnų apskaita, kurią vykdė miškų urėdijų, valstybinių gamtinių rezervatų direkcijų darbuotojai. Joje dalyvavo ir visuomeninių organizacijų atstovai bei medžiotojai. Tiek gauti duomenys, tiek ūkininkų patiriami nuostoliai yra svarbūs priimant sprendimus dėl vilkų medžioklės limito. Juk vilkų sumedžiojimo limitai nustatomi atsižvelgiant į vilkų apskaitos duomenis, padarytą ar daromą žalą ūkiniams gyvūnams, mokslinius tyrimus ir mokslininkų pateiktas rekomendacijas. Jeigu vilkų yra 100 ir mažiau – jie nemedžiojami. Kai populiacijos dydis siekia daugiau nei 100, bet nesiekia 250 individų, sumedžiojimo limitas nustatomas iki 20 proc. nuo vilkų populiacijos dydžio, užtikrinant jos tolygų augimą iki 250 individų. Kai populiacijos dydis didesnis nei 250 individų, bet nesiekia 500 individų, populiacijos naudojimas planuojamas taip, kad būtų užtikrintas jos ilgalaikis stabilumas šiose ribose, sumedžiojimo limitą nustatant iki 20 proc. nuo vilkų populiacijos dydžio. Šis limitas gali būti koreguojamas atsižvelgiant į vilkų daromos žalos ūkiniams gyvūnams dydį ir jos pasiskirstymą. Atėjo laikas kalbėti ir apie vilkų aukas bei paklausti savęs, kur didesnė žala – ar pasmerkti gyvulius baisioms kančioms yra moraliau, nei griežčiau reguliuoti vilkų populiaciją? Ūkininkų skundų rezultatas Birželio pradžioje buvau susitikusi su aplinkos ministru Kęstučiu Trečioku, aptarėme klausimus dėl vilkų bei laukinių paukščių daromos žalos ūkininkams. Siūliau peržiūrėti vilkų medžiojimo kvotų skyrimo tvarką, sudarant galimybę paskirti papildomą vilkų medžioklės kvotą rajonams, kuriuose suaktyvėję vilkai padaro daugiausia žalos ūkininkams. Abejoju, ar šis prašymas buvo išgirstas, susitikimo metu sutarimo neradome. Kol kas rezultatas sąlyginis – neseniai ministras pasirašė įsakymą, kuriuo suteikė teisę savivaldybei prašyti regiono aplinkos apsaugos departamento leidimo medžioklės būreliams ir ne medžioklės sezono metu medžioti vilkus ten, kur jie ypač gausiai pjauna gyvulius. Tačiau rajonui skirtas limitas sumedžioti 2 – 3 vilkus bent jau kol kas nekeičiamas. Vilkų medžioklės kvota skiriama apskričiai ir ši kvota greitai būna išnaudota, didžiąją dalį vilkų sumedžiojant visiškai atsitiktinai, nepriklausomai nuo jų populiacijos toje vietovėje. Pozicija, kad reikia saugoti vilkus, o ūkininkai tesirūpina savimi patys – man visiškai nepriimtina. Susidaro įspūdis, kad AAM net nenorima išgirsti žemdirbių problemų, o apie vilkų draskomus gyvulius ir jų kančias nė negalvojama. Ką saugome? Kada visą Lietuvą įrašysime į Raudonąją knygą? Manau, kad tendencija saugoti darosi pernelyg intensyvi, per daug akla ir neatsižvelgianti į realią Lietuvos situaciją. Šiandien saugojami vilkai, bet ignoruojamos gyvulių kančios, ūkininkų skundai. Be abejo, vilkai yra nuostabūs gamtos sutvėrimai ir medžioti yra jų prigimtis, mokyti to savo jauniklius – įgimta. Vilkais irgi reikia rūpintis, tačiau ar Lietuva turi saugoti juos taip, kaip saugo dabar? Dar prieš šimtą metų vilkai kėlė pavojų ne tik gyvuliams, bet ir žmonėms, nes jų populiacija, nevaldomai išaugusi, negalėjo patenkinti savo poreikių natūraliai medžiojant miškuose. Vilkai braunasi į žmonių teritorijas tuomet, kai giriose grobio per mažai, jų pačių – per daug, o ir pririšti gyvuliai yra be galo lengvas grobis. Tad šiandien aš palaikau žmogų – ūkininką – kalbu ne tik apie finansinius jo nuostolius, po nakties radus išpjautas avis, ėriukus ar ožkas. Kalbu ir apie moralinę jo kančią, taip pat skausmą gyvulių, niekaip negalinčių apsiginti bei apginti savo jauniklių nuo vilkų antpuolių. Būkime humaniški visiems, ne tik plėšrūnams. Ar Lietuva tokia didelė ir tokia turtinga, kad galėtų skirti milijonus gyvūnų, įrašytų į Raudonąją knygą, veisimui? Ar ji tokia pajėgi po to skirti milijonus šių gyvūnų padarytai žalai atlyginti? Ūkininkai liūdnai juokauja – įrašykime visą Lietuvą į saugomų teritorijų sąrašą, uždrauskime ūkių veiklą ir įveiskime žvėris bei paukščius…

Šaltinis: www.delfi.lt

23 liepos, 2015
Po vilkų dieninės puotos – 34 negyvos avys ir ėriukai

Anykščių rajone ūkininkaujantys Stanislovas Pikčiūnas ir jo sūnus Tadas atvažiavę į Svėdasų seniūnijoje esančią sodybą nustėro: dalis ten besiganančių avelių buvo negyvos, kai kurios smarkiai apgraužtos. Ūkininkai neabejoja, kad į 200 bandą įsisuko vilkai ir per vieną atėjimą papjovė 34 avis bei jų jauniklius.
T.Pikčiūnas pasakojo, kad vilkai pasirodė ne naktį, o vidury baltos dienos. Pirmadienio ankstyvą rytą, maždaug apie 5 valandą, Aulelių kaime laikoma avelių banda iš tvarto buvo išleista į sodybos kiemą ganytis.

„Mes su tėčiu turėjome reikalų Anykščiuose ir Utenoje. Grįžome apie 17 valandą ir pamatėme, kas atsitiko. Keli sunkiai sužeisti ėriukai bėgo prie mūsų, tarsi prašydami išvaduoti nuo kančių. Kai kuriems vilkai buvo sutraiškę žandikaulius. Teko ėriukus papjauti“, – prisiminė T.Pikčiūnas.

Sūnus ir tėvas, kuris pats yra medžiotojas, neabejoja, kad į jų bandą įsisuko vilkų šeimyna.

„Baisiausia, kad vilkai dienos metu nebijodami atėjo į sodybą, prie namų. Vos už nepilno kilometro nuo tos vietos, kur jie surengė avelių ir ėriukų skerdynes, yra Aulelių vaikų globos namai. Ar plėšrūnai kitą kartą dar daugiau neįsidrąsins? Kas garantuotas, kad vilkai neužpuls kokio vaiko?“, – kalbėjo T.Pikčiūnas.

Ūkininkai augina ir prižiūri per 800 avelių, kurios padalintos į keturias bandas. T.Pikčiūnas pasidžiaugė, kad jiems smarkiai padėjo Anykščių savivaldybės ir veterinarijos specialistai. Jie pasirūpino, kad avių maitos būtų kuo skubiau išvežtos utilizuoti.

Apie vilkų padarytą žalą buvo informuota Anykščių rajono savivaldybė. Į ūkininkams priklausančią sodybą atvykusi speciali komisija. Pagal Vyriausybės patvirtintą tvarką savivaldybėje yra specialus fondas, kurio pinigai skiriami medžiojamų žvėrių padarytai žalai kompensuoti.

Specialistų nuomone, Aulelių ūkininkams priklausančioje negyvenamą sodyboje siautėjo vilkai. Tai nustatyta pagal tai, kaip žvėrys nugalabijo savo aukas – perkando gerkles ir ėmė doroti žarnas.

Anykščių maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas Dainius Žiogelis sakė, kad pastaruosius trejus metus vilkų daroma žala ypač juntama. Kasmet jie papjauna po keliasdešimt avių. Anksčiau to nebūdavo fiksuojama.

Medžiotojų klubo „Svėdasai“ vadovas miškininkas Donatas Tuska mano, kad Pikčiūnų avis aplankė prabėgantys vilkai. Greičiausiai jie atklydo iš netoliese esančios Šimonių girios. Iki šiol nebuvo girdėti, kad Aulelių kaimo apylinkėse gyventų bent viena šių plėšrūnų šeima.

„Iš paliktų pėdsakų galima spręsti, kad avis pjovė kokie penki vilkai. Greičiausiai jie suka ratą per kelis rajonus ir ten ūkininkams pridaro nemažai žalos. O tas gailestis plėšrūnams, kurį demonstruoja vilkų gynėjai, man yra sunkiai suprantamas“, – sakė D.Tuska. Jis pridūrė, kad medžiotojai nukentėjusiems ūkininkams davė 5 kilometrų virvę su raudonomis vėliavėlėmis, kurių bijo vilkai. Gal bent tai padės apsiginti nuo suįžūlėjusių plėšrūnų.

Autorė: Virginija Petrauskienė
Šaltinis: www.lrytas.lt

22 liepos, 2015
Medžioklinės šunininkystės tvarka ir tradicijos

Nuo žilos senovės Lietuvoje ir visame pasaulyje medžioklių metu buvo naudojami šunys. Ilgus šimtmečius buvo stengiamasi atrinkti ar išvesti medžioklei tinkamiausias veisles, jas išsaugoti ir išgryninti, taip sukuriant specializuotas medžioklinių šunų veisles, standartizuoti ir sertifikuoti, pildant medžioklinių šunų veislių kilmės knygas bei šunų šeimininkams išduodant jų išrašus – kilmės liudijimus. Toks ilgametis, kryptingas medžiotojų darbas davė vaisių: šiandien didžiausios tarptautinės kinologinės organizacijos -Tarptautinės kinologų federacijos (Federation Cynologiąue Internationale – FCI), įkurtos 1911 metais, pripažįstamų ir standartizuotų šunų veislių registre iš 343 jame esančių šunų veislių, 176 yra medžioklinės ar neseniai buvusios medžioklinės. Jei pažvelgtume plačiau ir pridėtume pasaulyje egzistuojančias, bet FCI dar nepripažintas ar iš dalies pripažįstamas šunų veisles, tai skaičiai būtų dar įdomesni: iš pasaulyje egzistuojančių apie 400 šunų veislių, medžioklinėmis galima laikyti 230 šunų veislių! Lietuvos šunų veislių knygoje, pildomoje FCI narės, Lietuvos kinologų draugijos (LKD), yra užregistruota per 80 medžioklinių šunų veislių.

Praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio viduryje, lygiuojantis į pagrindinių pasaulinių kinologinių organizacijų ir valstybių patirtį, o gal ir tuomet viskam Lietuvoje vadovavusios TSRS Medžiotojų ir žvejų sąjungos nurodymu, kryptingai tvarkyti Lietuvos medžioklinę šunininkystę ėmėsi Lietuvos TSR Medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD). Medžiokliniai šunys būdavo registruojami, jiems išduodami kilmės liudijimai ir (ar) registracijos talonai, vykdoma kasmetinė medžioklinių veislių šunų apskaita, jų kiekio bei įvertinimų statistika, pildomos jų kilmės knygos. Suprantama, kad kiekvienas geras šeimininkas privalo žinoti, ko ir kiek turi savo žinioje. Be to, jis turi
rūpintis ir savo turto kokybės gerinimu, todėl manau, kad būtent dėl to Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje Taisyklėse (MT) bemaž prieš pusę amžiaus atsirado reikalavimas medžioti tik su grynaveisliais medžiokliniais šunimis, įregistruotais LMŽD bei medžioklėje turėti šuns kilmės liudijimą ar jo registracijos taloną. Jei neklystu, dar prieš tai medžiokliniai šunys būdavo įrašomi ir į medžiotojo bilietą. Tokia buvo ilgametė, nusistovėjusi, galima teigti – tradicinė medžioklinių šunų naudojimo medžioklių Lietuvoje metu tvarka. Prie jos buvome įpratę, visiems ši tvarka tiko, todėl visa kinologinė (medžiotojų, šunininkų, šunininkystės ekspertų ir kt.) bendruomenė buvo lengvai šokiruota, kai LMŽD 2013 metų lapkričio mėnesį pasiūlė Aplinkos ministerijai tokį MT pakeitimo projektą su, mano nuomone, keistoku požiūriu į savo pačių beveik pusę amžiaus puoselėtą medžioklinę šunininkystę:

3. (LMŽD siūlomas pakeitimas)
Išbraukiu:
3.1. 10.2.3 punkte žodžius „grynaveislius medžioklinius”;
10.2.3. ~~grynaveislius medžioklinius šunis~~, plėšriuosius paukščius, žirgus;.

3.2. 11.1 punkte:
3.2.1. žodžius „medžiokliniais” ir „medžiokliniai”…

[sociallocker id=”25470″]

7. (LMŽD siūlomas pakeitimas)
Pripažįstu netekusiu galios 16.5 punktą.
16.5. medžioklinio šuns kilmės liudijimą arba registracijos taloną ar kitą dokumentą, liudijantį šuns kilmę ar įregistravimą medžioklinių šunų registraciją vykdančioje organizacijoje, jeigu medžiojama su medžiokliniu šunimi.;

8. (LMŽD siūlomas pakeitimas)
Išdėstau 24.4 punktą taip:
24.4. patikrinti prieš medžioklę, ar visų medžioklėje dalyvėm jaučių šunų savininkai turi šunų dokumentus, nurodytus Medžioklės taisyklių 16.5 punkte, parodyti šiuos šunis visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams;
parodyti visiems medžioklėje dalyvaujantiems medžiotojams šunis, kurie bus naudojami medžioklėje;.

Ir taip toliau, visuose MT punktuose, kuriuose minima medžioklinė šunininkystė, paliekant tik žodį „šunis“r Iš LMŽD atsakingų asmenų išgirstas šių pakeitimų motyvas buto toks, jog drastiški MT pakeitimai siūlomi tik dėl to, kad „medžioklinio šuns dokumento turėjimo medžioklėje reikalavimas yra perteklinis, sudarantis medžiotojams daug nepatogumų…”, neįtikino, tad mes, LKD ir jos medžioklinės šunininkystės klubų atstovai, protestavome prieš tokius MT pakeitimus, rašėme raštus AM, bet taip pavyko „išgelbėti” tik žodį „medžioklinis”. (Kam įdomu plačiau paskaityti apie vėliau visgi padarytų MT pakeitimų metamorfozes, jas plačiai ir, dabar manau, pernelyg emocingai aprašiau „Medžiotojo ir medžioklės” 2014 metų 2-ajame numeryje.)

Nesiimsiu vertinti ar svarstyti, kas jau yra ar dar bus padaryta su Lietuvos medžiokline šunininkyste šiais, galiojančiais, MT pakeitimais. Ar tai bus žingsnis pirmyn, ar du žingsniai atgal į medžioklės tradicijų, medžiojant tik su grynaveisliais medžiokliniais šunimis, išsaugojimą ir puoselėjimą, numatytą LMŽD įstatuose. Tik laikas įvertins ir parodys tikruosius rezultatus ir pasekmes, bet, turėdamas truputį žinių ir praktikos, norėčiau papasakoti, kas vyksta ir kas keičiasi medžioklinėje šunininkystėje pas artimiausius mūsų kaimynus, 50 metų buvusius bendrame „lageryje” bei gyvenusius pagal tas pačias taisykles, kaip dabar pas juos reglamentuojama medžioklė su medžiokliniais šunimis.

Pradėsiu nuo daugiausiai iš „Baltijos sesių” per nepriklausomybės laikotarpį pasiekusių ir toliausiai pažengusių estų.

Estijoje, tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, Estijos Medžiotojų ir žvejų draugija (EMŽD) atsisakė šunininkystės tvarkymo ir perdavė medžioklinės šunininkystės duomenų bazę bei kilmės dokumentų tvarkymą ką tik įsikūrusiai Estijos kinologų organizacijai – Kennelliit (EK), o medžioklinė šunininkystė Estijoje, jos renginiai beveik 10-čiai metų „numirė”. Matyt, Estijos medžiotojai tikėjosi, kad EK už juos dirbs, rengs medžioklinių šunų bandymus, parodas ir kt., deja, taip neatsitiko, nes tuometė EK neturėjo tam nei specialistų, nei patirties. Tik vėliau pradėjo kurtis medžioklinių šunų veislių klubai, o paskutiniuoju metu aktyviai veikia savarankiškas, nepriklausomas nuo EMŽD, Estijos medžioklinių šunų klubas Estijos Kennelliit sudėtyje. Būtent šio klubo vadovų ir aktyvo pastangomis naujajame Estijos medžioklės įstatyme, priimtame 2013 m. balandžio 25 d. ir Estijos Medžioklės taisyklėse (priimtose 2013 m. gegužės 28 d.) aiškiai ir konkrečiai, o kai kur gal kiek savitai, išdėstyta, kas yra medžioklinis šuo, ką, kada ir kaip galima su juo medžioti. Tam skirtas 29-asis Įstatymo straipsnis, kurį norisi trumpai apžvelgti, nes Lietuvos Respublikos Medžioklės įstatyme svarbiai sudėtinei medžioklės daliai – medžioklinei šunininkystei -kažkodėl vietos neatsirado. Gal tai rodo, kad, priimant šį įstatymą Lietuvoje nebuvo stiprios kinologinės organizacijos, kuriai turėjo rūpėti medžioklinės šunininkystės reglamentavimas?
Taigi, Estijos medžioklės įstatymo (EMĮ) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad medžioklėje gali būti naudojamas medžioklinis šuo, turintis medžioklinio šuns pasą ar kitą dokumentą, patvirtinantį medžioklinio šuns veislę. Šuo būtinai turi būti pažymėtas mikroschema arba tatuiruote. Medžioklinio šuns pasą privalu turėti medžioklės su medžiokliniu šunimi metu.

2-ojoje šio straipsnio dalyje nustatyta, kad šunų veislių, kurias leidžiama naudoti medžioklėse, sąrašą nustato Estijos aplinkos ministras Medžioklės taisyklėse. Medžioklinių šunų pasus išduoda ir jų apskaitą vykdo Aplinkos apsaugos departamentas arba juridinis asmuo, šio įstatymo 1 dalies 10 straipsnio nustatyta tvarka sudaręs sutartį su Aplinkos ministerija. (Mūsų atveju, tokią sutartį yra sudaręs Estijos medžioklinių šunų klubas.) Tai nustatyta 3-oje straipsnio dalyje.

5-oji straipsnio dalis reglamentuoja, ką galima daryti su medžiokliniais šunimis ne medžioklės periodo metu. Tai: 1) naudoti medžioklinius šunis ieškant sužeistų, žuvusių, ar kelių transporto įvykių metu sužalotų medžiojamųjų gyvūnų; 2) leisti medžioklės plotų naudotojų nustatytoje vietoje sekti žvėris jų nesumedžiojant (mokytis) nuo rugsėjo 1 iki 30 dienos; 3) testuoti (rengti bandymus ar varžybas) ir mokyti medžioklinius šunis turint Aplinkos apsaugos departamento leidimą žemės savininko ar medžioklės plotų naudotojo pasiūlytu laiku ir vietose.

Estijos Medžioklės taisyklėse (EMT), jau 2-ame straipsnyje, rašoma, kad medžioklių metu leidžiama naudoti tik medžioklinių šunų veisles išvardintas EK patvirtintame sąraše, laikantis Medžioklės įstatymo ir EMT nuostatų. 3-ame straipsnyje, reglamentuojančiame paukščių medžioklę, konkrečiai ir aiškiai nurodyta, su kokiomis paukščių medžioklei skirtomis medžioklinių šunų veislių grupėmis, pagal FCI veislių klasifikaciją ir kokiais terminais galima naudoti medžioklinius šunis. Beveik visuose punktuose pabrėžiama, kad su 6 grupės šunimis (skalikais) paukščių medžioti negalima, o slankas, kurapkas ir kormoranus (?!) galima medžioti tik su 7 (paukštiniai šunys) ir 8 (retriveriai, išbaidymo ir vandens šunys) FCI grupių šunimis. Reglamentuojant smulkiųjų gyvūnų (ypač plėšrūnų) medžioklę (4 str.) aiškiai apibrėžtas jų medžioklių urvuose, naudojant medžioklinius šunis, terminas – tik nuo spalio 1 dienos iki sezono pabaigos. Ta pati medžioklių su medžiokliniais šunimis data (spalio 1 d.), nustatyta ir kitoms, smulkiosios medžiojamosios faunos rūšims (audinėms, kiaunėms, šeškams, kiškiams ir kt.). Išimtis daroma tik bebrams, kuriuos su 3 ir 4 FCI grupių šunimis (terjerais ir taksais) leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 1 dienos, o kur daroma žymi žala, pagal atskirus leidimus – ištisus metus.

Įdomi išimtis padaryta kiškiams, kurios galima medžioti tik su 3, 4, 6 ir 10 (kurtai) FCI grupių šunimis.

Stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų medžiokles apibrėžiantis 5-asis EMT straipsnis irgi beveik visuose punktuose nepamiršta paminėti medžioklinių šunų jose svarbos, bet irgi riboja šunų dalyvavimą šiose medžioklėse, tik nuo spalio 1 dienos, nors kai kurių iš jų medžioklė būna prasidėjusi anksčiau – rugsėjo 1 ar 15 dieną (elniai, briedžiai), o šernai medžiojami visus metus, bet su šunimis -tik nuo spalio 1 d. Kiek įdomiau (tačiau beveik suprantamai, žinant, kad estai turi nacionalinį pasididžiavimą – estų skalikų veislę) atrodo 6 FCI grupės medžioklinių šunų atstovų (skalikų) ūgio, panaudojant juos kanopinių žvėrių medžioklėse apribojimas (ne daugiau nei 52 cm.). Ko gero, tokiu (kažkiek ir prievartiniu) būdu, kolegos Estijos medžiotojai ir kinologai, šiose medžioklėse nutarė labiau populiarinti savo nacionalinę veislę, nes būtent estų skalikų veislės standarte nurodyto ūgio viršutinė riba yra 52 centimetrai, nesižavint gerokai aukštesniais lietuvių, rusų ar kt. skalikais. Mums neįprastas (gal net keistokas) gali atrodyti ir leidimas stirnų medžioklėse naudoti tik terjerus ir taksus (3, 4 FCI grupės), bet visumoje, negalima nesižavėti dideliu bei nuosekliu dėmesiu, rodomu medžioklinei šunininkystei norminiuose, medžiokles Estijoje reglamentuojančiuose dokumentuose, nenutolstant nuo buvusių (nusistovėjusių) ilgamečių medžioklių su medžiokliniais šunimis tradicijų.

Pas artimesnius mūsų kaimynus, „braliukus” latvius, medžioklių tvarką su medžiokliniais šunimis Latvijoje nustatantys dokumentai kiek mažiau dėmesio skiria medžioklinei šunininkystei. Taip yra galbūt dėl to, kad gyvendami arčiau mūsų, jie daugiau „nusižiūrėjo”, o gal tai veikia ir dažni mūsų medžioklinės šunininkystės žinovų apsilankymai bei kinologų mokymai, rengiami Latvijoje. Spręsti nesiimsiu, bet istorinis faktas lieka tai, kad Latvijos medžioklinės šunininkystės entuziastai, dar praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje, atsisakę Latvijos medžiotojų ir žvejų draugijos (LvMŽD) globos, įkūrė Latvijos medžiotojų kinologinį susivienijimą (Latvijas mednieku kinologiska apvienija -LMKA), kuris gyvuoja ir sėkmingai savarankiškai dirba iki šiol. Visgi, kitaip nei mūsų Medžioklės įstatyme, kuriame medžioklinė šunininkystė neminima visiškai (be ekspertų kinologų rengimo), Latvijos Medžioklės įstatyme (LvMĮ) ji paminėta net kelis kartus, pažymint, kad „medžiojamieji gyvūnai, turint atitinkamus leidimus, gali būti naudojami medžioklinių šunų mokymui “ ir, kad „Ministrų kabinetas nustato medžioklinių veislių šunų žymėjimo ir jų panaudojimo medžioklėse tvarką”. Latvijos Medžioklės taisyklėse (LvMT) irgi nedaugžodžiaujama medžioklinės šunininkystės klausimais, tačiau yra atskiras VII skyrius – Medžioklinių šunų naudojimas medžioklėse, kurio p. 74 nustato, kad „Medžioti leidžiama tik su grynaveisliais medžiokliniais šunimis, kurie yra registruoti ir vakcinuoti, pagal įstatymuose ir kituose šunų registravimo ir laikymo tvarką nustatančius teisės aktus”. LvMT 75 punkte nurodoma, kad „asmuo medžioklėje naudojantis medžioklėje grynaveislį medžioklinį šunį, turi turėti šuns veislę ir jo vakcinaciją patvirtinančius dokumentus”. Kituose trijuose šio skyriaus punktuose paminėtas, bet nekonkretizuotas kai kurių medžioklinių šunų veislių panaudojimas kanopinių žvėrių medžioklėje tik rasti sužeistus žvėris, galimybė medžiojant su urviniais medžiokliniais šunimis atkasti ir po to sutvarkyti atkastus urvus bei šuns šeimininko prievolė laikytis Gyvūnų gerovės įstatymo ir kitų teisės aktų, medžiojant su medžiokliniu šunimi.

Kažkur „tarp eilučių”, dar teko pastebėti, kad Latvijoje stambiųjų medžiojamųjų gyvūnų medžioklėse medžiokliniai šunys naudojami nuo spalio 1 d. iki kovo 31 d., o medžiojant šernus, kurių medžioklė leidžiama visus metus – iki sausio 31d. bei dar tai, kad Latvijoje naudojamuose Medžioklės lapuose yra grafa, į kurią privaloma įrašyti medžioklėje dalyvaujančių medžioklinių šunų veisles ir jų skaičių. Be to, Latvijos MKA kolegos kinologai sakė, kad neturi oficialiai patvirtinto medžioklinių šunų veislių sąrašo, kurį ruošiasi sudaryti ir skubiai pasitvirtinti, kad niekas, be jų žinios ir pritarimo (kaip nutiko Lietuvoje) nepakeistų LvMT bei ilgamečių, nusistovėjusių medžioklių tik su medžioklinių veislių šunimis tradicijų, kad nebūtų leista medžioti su kiemsargiais, koviniais ar kitų
medžioklėms neskirtų veislių šunimis, kaip dabar yra pas jų artimiausius kaimynus lietuvius, kurie kažkodėl įkyriai ir jiems siūlo įsiteisinti šią, jiems nesuprantamą, nuostatą. Priminsiu, kad Lietuvos kinologų draugija sudarė ir patvirtino Medžioklinių šunų veislių sąrašą, 2013 m. pabaigoje, o viešai jis buvo paskelbtas žurnalo „Medžiotojas ir medžioklė” 2014 metų 5 numeryje.

Jei dar trumpai žvilgtelsime į rytinius kaimynus, baltarusius, su kuriais buvome kartu ir medžiojome ne tik nesenoje „sąjungoje”, bet ir Didžiojoje Kunigaikštystėje, pamatysime, kad tvirta jų „batios” ranka jaučiama ir Baltarusijos Medžioklės ūkio tvarkymo ir medžioklės taisyklėse (BMT), kurias jis savo įsaku ir patvirtino. Kadangi tai labai didelės apimties ir išsamus dokumentas, pasakysiu tik tiek, kad Baltarusijos miškų ūkio ministerija (BMŪM), kuriai yra patikėta tvarkyti Baltarusijos medžioklės ūkį, 2014 m. gegužės 26 d. nutarimu patvirtino Medžioklinės šunininkystės organizavimo ir vykdymo, medžioklinių šunų (ir plėšriųjų paukščių) registravimo, eksterjero ir darbinių savybių vertinimo taisykles. Jų 6 ir 7 punktai nurodo, kad Baltarusijos Medžiotojų ir žvejų draugijoje, kuriai BMŪM delegavo medžioklinės šunininkystės tvarkymo funkcijas, privaloma registruoti medžioklinius šunis, priskirtus vienai medžioklinių šunų veislių, įrašytų BMT 9 priede, medžioklinių šunų grupių ir veislių sąraše, kuriame, suklasifikuotame pagal FCI standartus, yra įrašyta 30 veislių. Be to, taisyklėse numatyta, kad kitų veislių šunys gali būti įrašyti į sąrašą tik tada, jei FCI pripažįstamuose šių veislių standartuose yra įrašyta, kad veislės išvestos būtent medžioklei.

Medžioklės Baltarusijos Respublikoje metu medžioklinio šuns registracijos kortelė yra privalomas dokumentas, jei medžiojama su medžiokliniu šunimi. Dar vienas įdomus reikalavimas, kad nepaisant to, ar šuo yra pažymėtas mikroschema, ar tatuiruote, kortelėje būtinai turi būti ir spalvota šuns fotografija.

Taigi gerbiami kolegos, tokios yra artimiausių mūsų kaimynų medžioklių su medžiokliniais šunimis nustatytos tvarkos ir tradicijos. Suprantama, kad skaitant daugeliui jūsų kils klausimas, kodėl aprašiau ne Lenkijos, Vokietijos ar Švedijos medžioklinės šunininkystės tvarką. Pirmiausia dėl to, jog esu giliai įsitikinęs, kad tose šalyse ir jų taisyklėse egzistuojantis galimas liberalumas dar gerokai per ankstyvas mūsų medžiotojams ir kinologams. Antra – aprašytų šalių medžioklinę šunininkystę ir ją reglamentuojančius dokumentus aš žymiai geriau žinau. Be to, manau, kad bent minimalios tvarkos medžioklinėje šunininkystėje nebuvimas gali tai, kas joje buvo padaryta per pusę amžiaus, sugražinti į buvusią, pirmykštę būseną. Nenoriu sutikti su tuo, kad medžioklinio šuns registraciją ir (ar) savalaikę vakcinaciją patvirtinančio dokumento turėjimas medžioklėje ypatingai apsunkintų tvarkingus mūsų medžiotojus. Todėl siūlau visiems besidomintiems medžiokline šunininkyste, o ypač tiems, kurie turi įtakos medžioklinės šunininkystės tvarkos Lietuvoje nustatymui, gerai pagalvoti, kodėl mūsų kaimynams tokių taisyklių vis dar reikia, o mums, gudragalviams lietuviams, kažkodėl staiga ir netikėtai nebereikia?

Kaip atsilieps Lietuvos medžioklinei šunininkystei ir jos raidai dabartinių mūsų MT nuostatos, pagal kurias galima medžioti su kokiu nori šunimi neturint medžioklėje jokių jo dokumentų, pamatysime ir įvertinsime netolimoje ateityje. Tik labai bijau, kad neatsakingai, neapgalvotai kopijuodami ir importuodami senas ir gilias medžioklės tradicijas turinčių šalių tvarką, prieš jas pačias neapsijuoktume, todėl ir rašau… [/sociallocker]

Šaltinis: Žurnalas “Medžiotojas ir medžioklė” Nr. 2 (174)/2015
Autorius: Gediminas Žiūkas

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

22 liepos, 2015
Briedis maudosi baseine

Briedis mėgaujasi baseino privalumais namo kieme.

20 liepos, 2015
Trijuose rajonuose – nauji kiaulių maro atvejai

Šią savaitę užregistruoti penki afrikinio kiaulių maro (AKM) atvejai net keturiuose Lietuvos rajonuose: Trakų, Varėnos, Alytaus ir Rokiškio.

Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai AKM diagnozę patvirtino dviem šernams, rastiems Varėnos rajono Vydenių seniūnijos miške, vienam – šio rajono Kaniavos seniūnijos miške ir vienam – Rokiškio rajono Južintų miške. AKM nustatytas ir dviem Trakų rajono Rūdiškių miške sumedžiotiems šernams, vienam – Alytaus rajono Simno seniūnijos miške.

Visos šios savivaldybės priskiriamos AKM užkrėstoms teritorijoms, kuriose nuolat vykdoma AKM stebėsenos programa. Seniūnijų miškuose laikinai apribota medžioklė, kiekvieną savaitę bus vykdoma užkrėstų vietovių apžiūra, siekiant surasti, surinkti ir sunaikinti nugaišusius šernus.

Lietuvoje nuo šių metų pradžios užregistruotos 56 vietos, kuriose rasti ar sumedžioti 69 AKM sergantys šernai (26 sumedžioti, 43 rasti nugaišę).

Latvijoje nuo metų pradžios užregistruota 231 vieta, kur rasti ar sumedžioti AKM užsikrėtę šernai, Estijoje – 136, Lenkijoje – 41.

Šaltinis: www.lrytas.lt

20 liepos, 2015
Kelionė po Sibiro taigą su medžiotoju E. Pipyne

Laidą apie gamtą žiūrėkite sekmadienį nuo 09:00 val. per „Lietuvos ryto“ televiziją.

18 liepos, 2015
Stirninų medžioklė ir stirnino amžiaus nustatymas

Atrankinius stirninus (ypač labai prastus) rekomenduojama sumedžioti iki rujos pradžios (liepos pradžios).
Kiekvieną pavasarį medžiotojų gretas pagausina jauni (žinoma, ne tik amžiumi) medžiotojai. Pavasarį ir vasaros pradžioje šernų (pagrindinio mūsų medžiotojų laimikio) medžiojimas apsilpęs, nerezultatyvus, geresnis nebent intensyviose viliojimo vietose. Tačiau nuo gegužės 15 d. prasideda stirninų medžioklė. Žinoma stirninus, kaip ir kitus elninių žvėrių patinus, turi teisę medžioti tik medžiotojai selekcininkai. Bet dabar pradedantiesiems medžiotojams tai ne problema. Labai supaprastinus medžiotojo selekcininko kvalifikacinius reikalavimus, dabar’ medžiotojo selekcininko kvalifikacija įgyjama labai greitai, o kai kur gaunama kartu su medžiotojo bilietu (mano manymu tai labai ydinga praktika). Taigi stirninus gali medžioti ir pradedantieji medžiotojai. Visgi stirninai yra medžiojami pagal „Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatų” reikalavimus, o pagal juos galima medžioti tik medžiotinus žvėris.

Kur ieškoti stirnino?
Stirninai yra gan konservatyvūs žvėrys ir metai iš metų gyvena toje pačioje teritorijoje. Tas ypač būdinga subrendusiems stirninams. Jauni stirninai dažnai klajoja po teritoriją, ieškodami neužimtų vietų. Žinių apie stirninus galima gauti iš seniau medžiojančių medžiotojų, ypač jei jų gyvenamoji vieta sutampa su šernų viliojimo vieta. O kartais stirninai patys lanko viliojimo vietas.
Stirna pavasario pabaigoje ir vasarą nėra tipinis miško gyventojas. Tinkamiausios teritorijos stirninams yra pamiškės (1 pav.), miško pievelės, pradedančios atželti kirtavietės. Medžioklės priklauso ir nuo stirnų gausos. Kad toje teritorijoje gyvena stirninai, galima nustatyti pagal jų veiklos žymes. Stirninai žymi savo užimtą teritoriją ragais mitrindami žievę nuo medelių, krūmų. Medžiotojai tokius medelius ar krūmus vadina „pasienio stulpais” (2 pav). Mėgsta trinti berželius? alksnius, karklus, o kur yra – pušaitės, maumedžius. Prie aptrinto medžio kanopomis iškapsto žemę (2 pav.). Prieš rują birželio – liepos pradžioje stirninų tykojama vakarais jų maitinimosi vietose.

Suradus vietą, kur gyvena stirninas reikia pasiruošti medžioklei. Stirninus Lietuvoje leidžiama medžioti tykojant, sėlinant bei šiuos būdus papildant viliojimu. Kadangi medžiojimas viliojant galimas tik per rują, kuri vyksta liepos antroje pusėje, rugpjūtį, mes apie šį medžioklės būdą nekalbėsime. Medžiojimas sėlinant yra labai įdomus, pilnas emocijų, bet reikia gerai žinoti medžioklės plotus bei greitai įvertinti stirnino būklę. Todėl pradedančiajam medžiotojui tinkamiausias stirninų medžiojimo būdas yra tykojimas.

Paprastai stirninai tykojami iš įvairių bokštelių, nors galima tykoti ir esant ant žemės (Medžioklės taisyklės Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžia medžioti tykojant tiek iš bokštelių, tiek esant ant žemės).

Tykojant stirninų, kai medžiotojas yra ant žemės, naudojamos įvairios priedangos, slėptuvės, širmos. Priedanga gali būti ir natūralūs gamtos objektai: krūmai, medžiai (tiek augantys, tiek išvirtę), šakų krūvos, akmenys, žemės nelygumai ir pan. Dirbtinės priedangos daromos iš karčių, šakų ar kitų natūralių miške randamų medžiagų. Priedangoje reikia įrengti vietą medžiotojui atsisėti, nes sėdėdamas medžiotojas mažiau juda. Tykojant gali būti naudojamos ir Šurnos. Širma – tai priedanga padaryta iš sudedamų kilnojamų skydų, pagamintų iš lengvų maskuojančios spalvos medžiagų. Tačiau geriausiai tykoti iš bokštelių.

Tykojimo bokštelis – tai specialiai, medžioklei įrengtas statinys, leidžiantis medžiotojui, tykojančiam medžiojamųjų gyvūnų, būti virš žemės paviršiaus. Bokštelių aukštis neribojamas. Pagal konstrukciją jie yra skirstomi į nešiojamuosius (portatyvinius), kilnojamuosius ir stacionariuosius. Visų konstrukcijų bokštelių pagrindinės dalys yra atramos, aikštelė, kopėčios, atrama šautuvui. Medžioti iš bokštelių galima tik tada, kai jie bei jų kopėčios yra tvirti.

Nešiojamieji (portatyvinio^ tykojimo bokšteliai medžioklės vietoje įrengiami vienai medžioklei. Paprastai medžioklės pradžioje medžiotojas tokį bokštelį pasistato pats, o pasibaigus medžioklei išardo ir nusineša. Bokšteliai statomi ant žemės paviršiaus arba tvirtinami prie medžio kamieno. Gaminami iš lengvo, bet tvirto metalo. Jie gaminami ir pramoniniu būdu. Šie bokšteliai greitai įrengiami, taigi medžiotojas greitai gali pakeisti tykojimo vietą. Tačiau jie nepatogūs ilgiau tykoti, šaudyti, sudėtingos konstrukcijos; juos įsirengiant gali būti nubaidomi žvėrys.

Kilnojamieji bokšteliai yra statomi vienai ar kelioms medžioklėms arba visam tykojimo sezonui. Jie gali būti atremiami į medį arba pastatomi ant žemės. Kilnojamieji bokšteliai gaminami iš medžio, metalo ar kitų medžiagų. Jie yra sunkesni, todėl medžioklės plotuose jų perkelti į kitą vietą vienas medžiotojas paprastai negali. Bokštelių esti labai įvairių konstrukcijų, nuo paprastų, prie medžio pristatomų kopėčių iki labai sudėtingų. Kilnojamųjų bokštelių privalumai: operatyviau galimą keisti jų pastatymo vietą; kai stovi ilgesnį laiką, žvėrys pripranta prie jų; po medžioklės sezono galima surinkti iš medžioklės plotų; įrengimas nėra brangus. Trūkumai: neapsaugo nuo kritulių; nepatogūs ilgiau tykoti, šaudyti įvairiomis kryptimis, nes medžiotojas gali tik sėdėti; perkeliant į kitą vietą reikia iš naujo įruošti jų stovėjimo vietą; perkeliant kartais tenka toli nešti.

Stacionarieji bokšteliai yra statomi ilgam laikui. Jų yra labai įvairių konstrukcijų: atviri, atviri su stogu, uždari, apšiltinti, net su medžiokliniu nameliu. Bokštelių privalumai: labai patogūs ilgai tykoti, šaudyti įvairiomis kryptimis , nes medžiotojas gali ir stovėti; kadangi stovi ilgą laiką, žvėrys prie jų pripranta; gali būti statomi ir kur kas aukštesni negu anksčiau minėti, todėl padidėja apžvalgos plotas; atsižvelgiant į pakitusias sąlygas (ypač vėją), prieš pat medžioklę galima greitai pakeisti medžioklės vietą, nueiti į kitą bokštelį. Trūkumai: brangesnis įrengimas; ne kiekvieną sezoną gali būti panaudoti, nes ne kasmet prie jų būna žvėris dominančių pašarų.

Tą pačią funkciją, kaip ir stacionarūs bokšteliai, atlieka medžiuose įrengtos slėptuvės. Pagrindinis trūkumas – jas sunku įrengti taip, kad būtų galima gerai matyti aplinką.

Bokšteliai statomi pamiškėse, biržėse, laukymėse, prie pašarinių laukelių, žvėrių takų, kvartalinių linijų ar kitų žvėrių lankomų vietų. Jie gali būti maskuojami medžių šakomis, specialiais maskuojamaisiais tinklais bei kitomis medžiagomis. Pagrindinis reikalavimas – kad iš bokštelio būtų galimai gerai matyti aplinką. Todėl prie bokštelių miške, pamiškėse reikia iškirsti spindžius. Nuo kelių į bokštelius reikia įrengti takus, kuriais būtų galima laisvai ir kartu kuo nepastebimiau patekti į bokštelį, kad einant į jį nepabaidytume stirnino ar kito žvėries, kuris gali pabaidyti stirniną. Bokštelių negalima viela rišti bei kalti prie medžių (Kai kuriose Šalyse kalti prie medžių leidžiama).

Labai patogu, kai stirnino gyvenamoji vieta yra prie stacionariojo bokštelio (3 pav.). Tada jokio pasiruošimo nereikia – tik įlipti į bokštelį ir kantriai, ginantis nuo uodų, laukti. Be to, stirninas prie jų būna jau įpratęs. Jei stacionariojo bokštelio nėrą – reikia įsirengti kilnojamąjį. Jų yra labai įvairių konstrukcijų – svarbu, kad būtų patogu sėdėti bei šauti (4 pav.). Kilnojamąja bokštelį reikia įrengti kelios dienos priš medžioklę, kad stirninas prie jo įprastų. Dar labai retai mūsų medžiotojai naudoja nešiojamus (portatyvinius) bokštelius.

Viena svarbiausių ir sunkiausių užduočių atrankinėje medžioklėje yra gyvo stirnino amžiaus bei jo vertės nustatymas.

Apibūdinant stirnino amžių įvardijamas ne amžius metais, bet kelintus ragus žvėris nešioja. Stirninai skirstomi į šešias amžiaus klases: 0 jaunikliai, I – metiniai, II – jauni, III – viduramžiai, IV -brandūs ir V – seni.

Stirnos jaunikliais laikomi medžioklės sezono (nuo vienų metų balandžio 1 d. iki kitų metų kovo 31d.) metu gimę žvėreliai iki kito medžioklės sezono pradžios. Jie veisimesi nedalyvauja. Kitus 12 mėnesių stirninas yra vadinamas metiniu. Jis nešioja pirmuosius ragus. Prie jaunų stirninų priskiriami 2 metų žvėrys, kurie nešioja antruosius ragus. Viduramžiais laikomi 3-4 metų stirninai, nešiojantys trečiuosius bei ketvirtuosius ragus. Prie brandžių stirninų priskiriami 5-6 metų žvėrys, kurie nešioja penktuosius bei šeštuosius ragus. 7 metų ir vyresni, nešiojantys septintuosius bei vėlesnius ragus, laikomi senais. Stirninų, kaip ir daugumos elninių žvėrių patinų, ragai tai antrinis lytinis požymis. Tai turnyrams ginklas kovose dėl patelių rujos metu bei ginant savo teritoriją.

Per rują ragais yra ženklinama individuali stirnino rujos teritorija. Stirninai ragus keičia kasmet. Ragų masė, dydis ir kiti juos charakterizuojantys rodikliai pirmiausia priklauso nuo stirnino amžiaus. Iki brandaus amžiaus (žvėrys 5-6 ragais) ragai stambėja. Vėliau jie pradeda degraduoti. Ragų kokybė taip pat priklauso nuo patinų fizinės būklės bei paveldimumo. Po sunkios žiemos ir gerų stirninų ragai gali būti prastesni, bet kitais metais jis vėl išaugins gerus ragus.

Ragai (žr. stirnino ragų dalys, š. pav.) auga ant kaukolės išaugos, vadinamos rago kelmeliu. Ragas su kelmeliu jungiasi parage. Ragą sudaro kamienas, kuris rago pamate yra sustorėjęs, o šis sustorėjimas vadinamas rože. Normalus suaugęs stirninas ant kiekvieno rago turį po tris-ašakas: priekinę, užpakalinę ir viršūninę. Kamieno paviršius nelygus: su išilginiais grioveliais bei įvairaus dydžio gumbeliais, kurie vadinami perlais.

Ragus stirninai meta spalio-lapkričio mėnesiais. Pirmiausia meta seni, o vėliau -jauni bei ligoti stirninai.

Ragams nukritus ir rago vietoje atsiradusiai žaizdai užgijus pradeda augti nauji ragai. Augantys ragai vadinami pantais (6 pav.). Intensyviausiai ragai auga sausį-vasarį.

Ragus dauguma žvėrių Vado balandį. Seni žvėrys valo anksčiau negu jauni- Pirmieji ragai dažnai nuvalomi iki birželio vidurio ar net galo. Stirninų ragų nusivalymo laikas yra susijęs su žiemojimo sąlygomis: po sunkios žiemos stirninai ragus valo vėliau. Vėlai ragus valo ligoti bei traumuoti žvėrys.

Vienas iš pagrindinių elninių žvėrių, taip pat ir stirninų, ragų požymių yra ragų forma ir jų šakotumas, kuris kinta priklausomai nuo: žvėries amžiaus bei būklės. Stirninai, kurių ragai yra gumbo, gumbelio, formos yra vadinami gumbaragiais (7 pav). Stirninai pagal ragų šakų skaičių yra vadinami ylaragiais (8 pav.), vienpusiais šakaragiais (9 pav.), šakaragiais (10 pav.), vienpusiais šešiašakiais (11 pav.) bei šešiašakiai (12 pav.) (1 lentelė).

Gyvo stirnino amžių tiksliai nustatyti gan sunku. Jį galima nustatyti pagal ragus, bendrą kūno išvaizdą (13 pav.), galvos (snukio ir kaktos) spalvą (14 pav.), elgesį.

Metinio stirnino (pirmaisiais ragais) galva siaura, trumpa, apvaloka. Viršutinė snukio dalis ir kakta vienodai tamsi, bronzinio atspalvio. Gerai išsivysčiusių stirninų virš juodų šnervių gali būti šviesus ruoželis. Kaklas santykinai pagal kūną yra ilgas, laikomas beveik stačiai. kojos irgi santykinai ilgos. Tokie stirninai yrą sąlyginai nebaikštūs, net smalsūs.

Jauno stirnino (antrais ragais) galva platoka ir pailgesnė. Kakta tamsi, virš juodų šnervių yra pusmėnulio formos šviesi dėmė. Kaklas storesnis, laikomas beveik stačiai. Kūnas tvirtesnis, bet dar grakštus. Tokie stirninai irgi dar nebaikštūs.
Seno stirnino (septintais bei „vėlesniais ragais”) galva plati, kampuota, virš juodų šnervių šviesi dėmė yra ir virš akių – supa akis (l4 c pav.). Kaklas storas, laikomas beveik horizontaliai. Kūnas kresnas, kojos atrodo trumpos.

Galvos žilimas ne visuomet atspindį amžių. Stirninai skirstomi į atrankos grupes. Atrankos grupė- tai sąlyginė žvėrių grupė, j kurią žvėrys skiriami pagal jų morfologinių požymių panašumą, sveikatos būklę ir ragų išsivystymą.
Viduramžio stirnino (trečiais-ketvirtais ragais) galva plati, virš juodų šnervių šviesi dėmė beveik siekia akis (14 b pav.). Kaklas tvirtas, storokas, laikomas ne stačiai. Stirninas baikštus, išgąsdintas tos vietos vengia.

Brandaus stirnino (penktais – šeštais ragais) galva plati, kampuota, virš juodų šnervių šviesi dėmė siekia akis. Kaklas storokas, todėl atrodo trumpokas, laikomas horizontaliau. Stirninas labai baikštus, išgąsdintas tos vietos vengia.

Pagal ragų išsivystymą. stirninai yra skirstomi į perspektyvius, ir medžiotinus. Perspektyviems priskiriame perspektyvius ir labai perspektyvius. Perspektyvūs stirninai – tai žvėrys, nepasiekę trofėjinės brandos, kurie savo amžiaus klasėje yra vidutinio bei didesnio nei vidutinio svorio, ir turi vidutinius bei stambesnius nei vidutiniai ragus, išskyrus žvėris, priskirtus labai perspektyvių grupei. Labai perspektyvūs žvėrys – tai žvėrys, žymiai pranokstantys vidutinius savo amžiaus klasės rodiklius.

Medžiotini žvėrys – tai žvėrys, kurie dėl jų reikšmės populiacijai (ligoti, traumuoti, silpnai, nenormaliai besivystantys, pasiekę trofėjinę brandą arba nusenę) turi būti arba gali būti sumedžioti. Medžiotini žvėrys skirstomi į atrankinius, brandžius ir elitinius brandžius. Atrankiniai (selekciniai) žvėrys – tai žvėrys nepasiekę trofėjinės brandos, kurie savo amžiaus klasėje yra mažesnio nei vidutinio svorio arba turi smulkesnius už vidutinius atitinkamoje amžiaus klasėje ragus. Į šią grupę skiriami ligoti ar traumuoti žvėrys. Atrankinius stirninus rekomenduojama sumedžioti iki rujos pradžios (liepos pradžios). Brandūs žvėrys – tai trofėjinę brandą pasiekę žvėrys.

Elitiniai brandūs žvėrys – tai brandūs labai gerai išsivystę stirninai, kurių ragų masė yra ne mažesnė kaip: Pietvakarių Lietuvoje – 320 g, likusioje Lietuvos teritorijoje – 300 g. Elitiniai brandūs žvėrys tūri būti sumedžioti pasiekę tikslinį amžių.

Atrankos požymiai gali būti keičiami po sunkių žiemų, kai žvėrys būna nusilpę, vėliau šeriasi ir nuvalo ragus arba augina menkesnius.

Metiniai stirninai nešioja pirmuosius ragus. Jie būna labai nevienodi. Blogo augumo stirninai gali būti gumbaragiai, dažniausiai – ylaragiai (15a pav.). Ylų ilgis labai svyruoja nuo 1 iki 20 cm. Stirnino atrankinę grupę (išskyrus Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų) lemia ylų ilgis. Atrankiniais laikomi ylaragiai stirninai, kurių ragai ploni ir trumpesni nei 10 cm (14a pav.) (Plonumo sąvoka gan neapibrėžta, bet nustatyta, jei ragas yra storas, tai jis dažniausiai šakojasi). Stirninai su ilgesnėmis ylomis laikomi perspektyvūs. Taip pat atrankiniams priskiriami ylaragiai, kurių ragai labai nevienodo ilgio (15a pav.) (reikėtų atkreipti dėmesį, kad ragais nebūtų mechaniškai nulaužtas). Visi ylaragiai Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninai yra atrankiniai.

Stirninai pirmaisiais ragais gali būti vienpusiai šakiaragiai ir šakiaragiai (15b pav.), net vienpusiai šešiašakiai ir šešiašakiai (15c pav.). Vienpusiai šakiaragiai stirninai yra perspektyvūs, o šakiaragiai ir šakotesniais ragais yra labai perspektyvūs.

Pirmuosius ylaragius ragus nuo vėlesnių galima atskirti ir pagal rožes, nes pirmųjų ragų jos dažniausiai nesusiformavusios, o jų vietoje – tik keli stambūs perlai. Be to, pirmieji ragai būna mažai perluoti ir šviesūs.

Jauni stirninai (sutartinis amžius: dveji su puse metų) nešioja antruosius ragus. Ragai ilgiu, mase, tūriu yra beveik dvigubai stambesni už pirmuosius ragus. Ragai jau turi rožę, bet ji dažnai yra dar siaura ir plona. Ragų kamienai yra perluotesni.

Antrieji ragai būna labai nevienodi. Atrankiniais stirninais yra visi gumbaragiai, ylaragiai bei vienpusiai šakiaragiai stirninai (16a pav.). Normalaus augumo stirninai yra šakiaragiai. Tokių žvėrių atrankinę grupę lemia šakų ilgis (visų šakų ilgių vidurkis). Atrankiniais laikomi stirninai, kurių šakos trumpesnės kaip 3 cm (Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų – 4 cm) (16b pav., 15d pav.). Kai ragų šakos ilgesnės, nei paminėta anksčiau, tokie stirninai yra perspektyvūs (16e pav.) Stirninai antraisiais ragais gali būti ir vienpusiai šešiašakiai ir šešiašakiai (16c pav.). Tokie stirninai yra labai perspektyvūs.

Viduramžiai stirninai (sutartinis amžius – nuo trejų su puse iki ketverių šu puse metų) nešioja trečiuosius-ketvirtuosius ragus. Šio amžiaus stirninų ragai jau yra visiškai susiformavę ir dažniausiai yra šešiašakiai. Jie jau turi gerai išsivysčiusią rožę bei visi ragų rodikliai, ypač masė, yra daug didesni. Šioje amžiaus klasėje ragų vertę t.y. ir žvėrių priklausomybę atitinkamai atrankinei grupei daugiausia lemia ne tik šakų skaičius bei ilgis (visų šakų ilgių vidurkis), bet ir ragų masė.

Atrankiniais laikomi šešiašakiai stirninai, kurių ragų šakos trumpesnės kaip 4 cm, (Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų — 5 cm), o jų masė sukoncentruota apačioje (17a pav.). Bet šioje amžiaus klasėje nepakanka suskaičiuoti ragų šakas bei nustatyti jų ilgį – tai tinka tik tuomet, kai stirninas yra šešiašakis. Perspektyviais laikomi taip pat visi šešiaragiai ir vienpusiai šešiašakiai (17c pav.), kurių ragai yra labai masyvūs, stori (t. y. sveria daugiau kaip 230 gramų, o Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų – 250 gramų). Kadangi nustatyti ragų svorį ant gyvo stirnino galvos nėra lengva (tam reikia-nemažai patyrimo), labiausiai reikia kreipti dėmesį į ragų masės pasiskirstymą. Perspektyvių stirninų ragų masė dažniausiai būna sukoncentruota viršuje. Labai perspektyviais laikomi šešiašakiai, kurių masė sukoncentruota viršuje, o šakos ilgesnės kaip 4 cm (Pietvakarių Lietuvos lauko-krūmynų ekotipo stirninų – 5 cm) (17b pav.).

Brandūs stirninai (sutartinis amžius – nuo penkerių su puse ir šešerių su puse metų) nešioja penktuosius-šeštuosius ragus. Tai trofėjinės brandos amžius, kuris stirninams trunka dvejus metus. Trofėjinės brandos amžius – tai laikotarpis, kai žvėrys turi vertingiausius ragus. Jis baigiasi sulaukus tikslinio amžiaus. Tikslinis amžius – tai rekomenduojamas amžius, kurį turi pasiekti perspektyvūs ir gerai besivysiantys žvėrys, kad būtų išauginti vertingiausi ragai, o šių žvėrių teigiama įtaka žvėrių bandai truktų kuo ilgiau. Stirninų tikslinis amžius yra, kai jie nešioja šeštuosius ragus (sutartinis amžius: šešerių su puse metų).

Brandžių stirninų ragai, kaip ir daugumos viduramžių stirninų ragai, dažniausiai yra šešiašakiai, bet pasitaiko ir nepilnų šešiašakių bei šakiaragių. Šioje amžiaus Masėje šakų skaičius ragų vertei įtakos neturi. Ją lemia ragų masė. Pagal ragų masę šioje amžiaus Masėje, stirninai yra skirstomi į brandžius (18a pav.) ir elitinius brandžius (18b pav.). Prie elitinių brandžių stirninų priskiriami žvėrys, kurių ragai sveria: Pietvakarių Lietuvos (lauko – krūmynų ekotipo) stirninų daugiau nei 320 gramų, likusios Lietuvos teritorijos stirninų – daugiau nei 300 gramų.

Pagal Lietuvoje galiojančius „Elninių žvėrių atrankinės medžioklės nuostatus” visi brandūs stirninai (nešiojantys penktuosius – šeštuosius ragus) priskiriami medžiotinų žvėrių grupei. Todėl sumedžiojęs tokio amžiaus žvėrį, medžiotojas yra lyg ir teisus. Bet kultūringai, moksliškai tvarkant stirnų bandą, elitiniai brandūs stirninai turi būti sumedžioti pasiekę tikslinį amžių t. y. kai nešioja šeštuosius ragus. To reikalauja ir anksčiau paminėti nuostatai.

Seni stirninai (sutartinis amžius: septynerių su puse metų ir vyresni) nešioja septintuosius ir vėlesnius ragus. Šioje amžiaus klasėje ragai pradeda degraduoti. Ragų kamieno viršutinė dalis suplonėja, šakos sutrumpėja, o jų viršūnės yra bukos ir tamsios (19a pav.). Apnyksta perlai. Rožės suplonėja, jų kraštai nusklembti žemyn, lyg stogeliu dengia ragų kelmelius (19b pav.). Toliau degraduojant ragams, mažėja šakų skaičius ir jie gali būti net ylaragiai (19b pav.). Senų stirninų ragai dažnai būna netaisyklingi.

Stirnino ragų vystymąsi gerai pavaizduoja jų rinkiniai pagal amžių ir išsivystymą (20pav.) Vykdant stirninų atrankinę medžioklę, vienas iš svarbiausių atrankos požymių yra jų ragų išsivystymas. Tiesa, ne visuomet ragų išsivystymas, šakotumas, forma leidžia teisingai nustatyti atrankinę grupę. Netipinė ragų forma, šakotumas gali atsirasti dėl labai įvairių priežasčių: medžiagų apykaitos sutrikimų, ligų, parazitų, oro sąlygų, kūno bei ragų sužeidimų. Labiausiai medžiotojus, nustatant atrankinę grupę, klaidina mechaniškai pažeisti stirninų ragai.

Išskiriamos trys stirninų ragų mechaninių pažeidimų grupės: augančio rago (panto), sukaulėjusio rago, ragų kelmelio bei kaktikaulio. Mūsų medžiotojai per trofėjų apžiūras labai dažnai teigia: „Prastas šitas stirninas, nes ragai aplaužyti”. Kai nulaužtos atskiros šakos ar jų galai, didelių problemų nustatant stirnino atrankinę grupę nebūna.
Nebent priekabus medžioklės trofėjų ekspertas gali prikibti prie šakų ilgio irai to išplaukiančių pasekmių.

Kad suprastume ragų mechaninių pažeidimų prielaidas, prisiminkime stirnino ragų augimą. Lietuvoje stirninai ragus meta spalį-lapkritį. Pirmiausia ragus numeta seni, o vėliau jauni ar ligoti stirninai.

Nauji ragai pradeda augti netrukus po senųjų numetimo. Dauguma stirninų ragus valo balandžio mėnesį. Taigi stirninai gan ilgai – apie šešis mėnesius – augina ragus. O augantys ragai (vadinami pantais) yra labai jautrus įvairiam poveikiui, todėl neretai jie gali būti pažeidžiami ir mechaniškai. Tuomet jie išauga labai įvairių formų: daugiakamieniai (21 pav.) daugiašakiai (22 pav.), kreivi (23 pav.), netipinės formos. Taip mechaniškai gali būti pažeidžiami ir sukaulėję, nuvalyti ragai. Gali būti nulaužtas visas ragas (24 pav.) ar jo atskira šaka (25 pav.), šakos galas. Tokie ragai nėra atrankinių stirninų požymis, nes tokie stirninai šiuos ragus numetę, kitais metais užaugins normalius ragus.

Bet ragų daugiakamieniškumas, netipinis šakotumas bei forma gali būti ir dėl kaktikaulio ar rago kelmelio mechaninio pažeidimo (26 pav.). Šių pažeidimų pasekmės išlieka visam stirnino gyvenimui. Todėl stirninai, kurių rago kelmelis ar kaktikaulis yra mechaniškai pažeistas, yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių. Be to, šiai grupei reikia priskirti stirninus, kurie turi tris ir daugiau rago kelmelius, nes dažniausiai trečias kelmelis susidaro dėl kaktikaulio mechaninio pažeidimo.

Bet nelengva atskirti, ar tai kelmelio, kaktikaulio pažeidimas, o ar tai tik rago pažeidimas, norėtai kardinaliai keičia stirnino statusą (o tuo pačiu ir medžiotojo būseną per medžioklės trofėjų apžiūrą), Tokį stirniną reikėtų ilgai ir kantriai apžiūrinėti. Tai padaryti daug lengviau, jei stirniną „pražystame” kurį laiką, ypač kai jis ragus tik augina, nes staigiai pasikeitusi ragų forma gali reikšti, kad pantai pažeisti mechaniškai.

Kai būna nulaužtas visas ragas arba likęs neilgas jo strampas, labai sunku nustatyti, ar tai mechaninis rago pažeidimas, ar ragas neišaugęs dėl kelmelio pažeidimo.

Netipinę ragų formą, šakotumą stirninai gali turėti ne tik dėl mechaninio ragų pažeidimo, bet ir dėl hormoninės sistemos reguliavimo bei medžiagų apykaitos sutrikimų. Stirninai ragus keičia kasmet. Ragų vystymosi metinį ciklą reguliuoja vidaus sekrecijas liaukų hormonai. Todėl bet koks jų sutrikimas paveikia ragų augimą. Labai svarbus yra sėklidžių hormonas – testosteronas.

Sutrikus hormonų veiklai stirninams ragai gali išvis neišaugti, o jei ragus jau buvo pradėjęs auginti, tai toks žvėris užaugina perukinius ragus. Perukiniai ragai gali būti labai įvairaus dydžio bei formos: didelė, nesukaulėjusi, pantiška „kepurė” (27 pav.), iš dalies sukaulėję ragai, kurių viršūnės nutrintos. Perukinių ragų stirninas nenumeta. Taip pat sutrikus hormonų veiklai ragai gali būti nuvalomi, bet jie visiškai nesukaulėja.

Stirninai su tokiais ragais yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių. Ragai laiku, t. y. iki birželio pradžios, gali būti nenuvalomi ir dėl stirninų apsikrėtimo nosinio gylio lervomis (28 pav.) bei kitų priežasčių (vadinamieji „odiški”, „derviniai” ragai). Stirninai, laiku nenuvalę ragų, yra atrankiniai. Tačiau tokių stirninų nereikia painioti su jaunais stirninas pirmaisiais ragais, kurie ragus dažnai valo vėliau, net iki birželio vidurio.

Ragai yra kūno dalis ir bet kokie medžiagų apykaitos sutrikimai kūne atsispindi raguose kaip veidrodyje. Sutrikus kalcio bei fosforo apykaitai (sergant rachitu) stirninų ragai užauga sraigto formos (29 pav.). Tokios formos ragai gali būti ir dėl apsikrėtimo parazitais. Nenormaliais laikomi ir tulpės formos ragai (30 pav.). Tikslios priežastys, dėl ko užauga tokie ragai, nežinomos. Manoma, kad dėl kepenų pažeidimų. Dėl medžiagų apykaitos sutrikimų stirninai gali turėti ir „guminius” ragus. Nors Stirninai tokius ragus numeta, bet mažai tikimybės, kad kitais metais jie užaugins normalius ragus. Todėl tokie stirninai yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių, ar skersmens (33 pav.) ragų kelmelius. Tokie stirninai yra atrankiniai, bet šią ydą yra sunku nustatyti, jeigu ji neišryškėja iš ragų formos, augumo.

Kaip anksčiau buvo rašyta, daugiašakiai ragai gali išaugti dėl pantų pažeidimo, bet kartais stirninas turi daugiašakius ragus, kurių pantai nebuvo pažeisti. Dažniausiai jie turi papildomas užpakalines šakas, kartais lyg akines (34 pav.). Tokio daugiašakiškumo priežastys neaiškios. Tokius stirninus atitinkamai atrankos grupei reikia priskirti atsižvelgiant į reikalavimus, keliamus normaliems ragams (šakų ilgį, ragų mase Mis išsidėstymą). Stirninų ragų nusivalymo laikas taip pat yra susijęs su žiemojimo sąlygomis – po sunkios žiemos stirninai ragus valo vėliau. Vėlai ragus valo ligoti bei traumuoti žvėrys. Medžiojant stirninus į tai irgi reikia atsižvelgti.

Medžioklės taisyklės reikalauja, kad medžiotojas, sumedžiojęs stirniną, privalo jo ragus tinkamai paruošti ir pateikti apžiūrai. Ragai turi būti su visa kaukole: tiek viršutine dalimi, tiek apatiniu žandikauliu.

Trofėjų paraušimas yra kruopštus, atsakingas darbas. Nuo paruošimo kokybės priklauso trofėjaus ilgaamžiškumas bei estetinė vertė. Pirminis medžioklės trofėjų paruošimas priklauso nuo žvėries rūšies bei medžioklės trofėjui keliamų reikalavimų. Per trofėjų apžiūras tenka matyti daug blogai paruoštų ar net sugadintų ragų. Neturint šiame darbe patyrimo jau geriau ragų paruošimą patikėti specialistams, kurių Lietuvoje yra pakankamai.

Netipinės formos, šakotumo ragus stirninai gali turėti ne tik dėl mechaninio ragų pažeidimo ir dėl hormoninės sistemos reguliavimo bei medžiagų apykaitos sutrikimų, bet ir dėl įvairių kitų priežasčių: oro sąlygų, sveikatos būklės ir kt.

Esant labai šaltoms žiemoms stirninų ragai gali nušalti. Kartais nušalusių ragų lieka tik kamieno dalis, bet dažniausiai apšąla tik šakos, todėl jos būna bukos, nenublizgintos, ragai būna beveik be perlų, tamsūs, lyg „apanglėję” (31 pav.). Tačiau tokie ragai nėra atrankinių (selekcinių) stirninų požymis, nes tokie stirninai, šiuos ragus numetę, kitais metais užaugins normalius.

Stirninai ragus keičia kasmet. Ragams užaugti reikia daug „statybinės” medžiagos, kuri gaunama iš kojų kaulų. Nuo kojų kaulų (ypač priekinių) pažeidimo priklauso diametraliai priešingoje pusėje esančio rago kokybė, todėl tokie stirninai yra atrankiniai, neatsižvelgiant į žvėries amžių.

Kartais stirninai turi įgimtų kaukolės trukumų, pvz., skirtingo aukščio (32 pav.)

Šaltinis: Žurnalas „Medžiotojas ir medžioklė” Nr. 2 (174)/2015
Autorius: Kęstutis Pėtelis
Nuotraukos: Kęstutis Pėtelis

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

18 liepos, 2015
Tauro Ragas 2015 07 11

Laidoje „Tauro ragas“ kartu su medžioklės žinovais analizuosime, kur ir kaip geriausia medžioti. Kartu su ginklininkais mes patarsime, su kuo ir kaip tai daryti. Teoretikų patarimus išbandysime praktikoje.

16 liepos, 2015
Tauro Ragas 2015 07 04

Laidoje „Tauro ragas“ kartu su medžioklės žinovais analizuosime, kur ir kaip geriausia medžioti. Kartu su ginklininkais mes patarsime, su kuo ir kaip tai daryti. Teoretikų patarimus išbandysime praktikoje.

16 liepos, 2015
Tauro Ragas 2015 06 28

Laidoje „Tauro ragas“ kartu su medžioklės žinovais analizuosime, kur ir kaip geriausia medžioti. Kartu su ginklininkais mes patarsime, su kuo ir kaip tai daryti. Teoretikų patarimus išbandysime praktikoje.

16 liepos, 2015