Šį sezoną medžiotojams nestinga dėmesio. Su nuoseklia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos priežiūra dėl afrikinio kiaulių maro medžiotojai jau susigyveno, dabar akylai į juos sužiuro ir politikai, ir „gyvosios gamtos mylėtojai“.
Viskas aišku, tik neaišku, kaip tai padaryti?
Bene svarbiausią šio nelabojo maro užkrato sustabdymo darbą visi be diskusijų atiduoda medžiotojams, tik tinkamų svertų ir veiksmingų šios veiklos priemonių sudėlioti valdžiai nesiseka. Seimas atmetė siūlymą leisti medžioklėse naudoti naktinio matymo prietaisus. Bet šernus medžioti reikia su dviguba energija, šaudyti veiksmingai, kad žvėrys kristų iškart, be kančių. Ir dar sumąstoma įvairių išlygų, apribojimų ir naujovių.
Spalio 5 dieną Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) direktorius pasirašė sprendimą „Dėl šernų populiacijos reguliavimo priemonių Lietuvos Respublikoje“. Jame patvirtintas sąrašas vietovių, kur leidžiama medžioti medžiojamuosius gyvūnus tik tykojant, sėlinant ar varant tyliuoju būdu. Išvardytos Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Kauno, Kėdainių, Prienų, Alytaus, Birštono, Lazdijų rajonų konkrečios seniūnijos. Anksčiau tokio vietovių sąrašo nebuvo.
Kitur, kur esama maro užkrato, leidžiama medžioti su varovais ar šunimis ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Viename medžioklės ploto vienete gali būti ne daugiau kaip10 šernų viliojimo vietų. Vienoje vietoje natūralaus pašaro ar masalo gali būti ne daugiau nei 100 kilogramų, jis turi būti supiltas į specialias talpyklas, o ne ant žemės padėtas. Kiekviename ploto vienete per sezoną reikia sumedžioti ne mažiau kaip 20 proc. vyresnių nei antramečių šernų viso per sezoną sumedžiotų šernų skaičiaus. Iki 2017 m. balandžio 15 d. šernų turi būti likę po 0,5 viename kvadratiniame kilometre, iš viso šalyje ne daugiau nei 25 tūkstančiai.
Viskas aišku kaip dukart du, tik kaip tai padaryti? Vilioti ir šerti šernus galima, bet ne per daug, tik truputį, vienose vietovėse medžioti galima triukšmingai su šunimis ir varovais, kitose – tyliai sėlinant, tykojant. Triukšmauti galima ten, kur jau maras siaučia, o tylos reikia ten, kur dar jo užkratas neatėjęs… Medžiotojus tokia sprendimo logika stebina ir trikdo.
Truputį pavilioti, bet daug sumedžioti
Spalio 15 d. prasidėjo medžioklės sezonas, jo išvakarėse Medžiotojų ir žvejų draugijos rajonų skyrių atstovai buvo susirinkę sostinėn aptarti savo aktualijų. Padiskutavo, pasiginčijo, parvažiavo namo. Būrelių vadovai, gavę naujausias VMVT nuorodas šiam sezonui, dabar bando racionaliai suvokti savo užduotis.
Pasak Medžiotojų ir žvejų draugijos Kupiškio rajono skyriaus pirmininko Broniaus Domžos, medžiotojai, kurių plotuose yra maro židinių ir užkrato nešiotojų, taip ir liko neįtikinti, kad galima taip sustabdyti užkratą – maro buferinėse zonose varinėk kad ir tankais, o kur dar saugu, ten medžiok tik patykodamas. Taip užkrato nešiotojai bus išbaidyti ir pasklis kuo plačiau. Apribojimai šėrykloms irgi neracionalūs.
Draugijos Kupiškio skyriaus medžioklės žinovas Bronislovas Juodviršis primena, kad miške yra ir daugiau žvėrių, ne tik šernų, jie visi yra šeriami, viliojami.
„Kai kurie būreliai turi automatines šėryklas, jos periodiškai paskleidžia pašarus kelių metrų spinduliu ant žemės. Atveža medžiotojai burokų, šieno, šienainio stirnoms, elniams. Kaip tuos pašarus atskirti, užrašyti – čia elnių stalas, o čia prašom šernus susirinkti? Kaip tuos pašarus pakelti nuo žemės, tvarkingai laikyti, jeigu jie prieinami visiems žvėrims?“ – svarsto ir bando racionalią išvadą suformuluoti medžioklės žinovas.
Kupiškio rajone yra 20 medžiotojų būrelių ir klubų, juose – 436 medžiotojai, bet tikrai aktyvių ir nuolat medžiojančių yra tik trečdalis. Kai kurių būrelių plotai maži, kaip ten išskaičiuoti šėryklų skaičių ir būtiną per sezoną sumedžioti laimikį, jeigu šernai migruoja, nestovi vietoje?
Anot pašnekovo, labai tikėtina, kad, apribojus šėryklų skaičių ir pašarų kiekį, padidės šernų migracija, ypač iš buferinių maro zonų, jie ieškos maisto toliau klajodami. Ramu ten, kur yra maisto, žvėrys ten laikosi kuo arčiau. Taigi klausimas, ar siekiama tokiomis medžioklėmis ir tokiomis taisyklėmis užkratą stabdyti, ar kuo toliau išplatinti?
Abudu pašnekovai sutartinai teigė, kad naktinio matymo prietaisų naudojimas būtų buvusi tikrai efektyvi priemonė mažinant užkrato nešiotojų skaičių. Dabar šernų medžioklėse naudojami prožektoriai, gamtos sergėtojų požiūriu, – irgi nedoras medžiojimo būdas, bet prieš jį balso jie nekelia. Bet su prožektoriumi tik šernus nubaidai.
Svarstant apie nuoseklų ir veiksmingą maro užkrato stabdymą, medžiotojams kyla pagrįstų klausimų, kodėl į ekstremalios situacijos valdymo programą nėra įtraukti kiti visuomenės sluoksniai, tarkime, miškininkai, miško ruošos verslo atstovai.
„Medžiotojai kruopščiai laikosi saugos nurodymų dėl sumedžiotų šernų pirminio išdorojimo aikštelių, mėginių pristatymo tvarkos, ogi po miškus laisviausiai keliauja miško darbininkai, važinėja miškavežių transportas. Nei dezinfekcijos, nei kelionių apribojimų buferinėse ar maro grėsmės zonose jiems nėra nustatyta. Šernai trinasi į medžius, apdrasko juos iltimis, ten užkrato irgi pakliūna, gal taip jis plinta. Kiek dabar šernų sumedžiojame, sergančių nepasitaikė, visi sveiki. Daugelis mūsų medžiotojų šiemet net grybauti į miškus nėjo, kad tik saugumo reikalavimų nepažeistų. Kiaulių laikantieji irgi nemedžioja. Tik ar vien medžiotojų pastangų marui išnaikinti užteks?“ – neslėpė abejonių abudu medžiotojai.
Medžioklės žinovas B. Juodviršis pastebėjo, kad naujų medžioklės sezono apribojimų nustačiusiame sprendime patys medžiotojai pasiūlė įrašyti nuorodą medžioklės lape pažymėti, kokiame miške ir kvartale vyko vienintelė per mėnesį medžioklė su varovais, kad būtų galima kontroliuoti situaciją. Beje, šiais metais Kupiškio rajono medžiotojai nušovė per 500 šernų.
Taigi medžiotojai, kad ir diskutuodami, dvejodami dėl medžioklių tvarkos, suvokia savo atsakomybę ir suteiktas galias afrikinio kiaulių maro suvaldymo situacijoje, būtų puiku, kad savo atsakomybės dalį suprastų ir politikai, ir miškus gal tik iš tolo matantys gamtos mylėtojai.
„ŪP“ informacija
Algimanto SNARSKIO piešinys
