Blog

Šaulių rikiavimasis anksti ryte, instruktažas, skubėjimas, vertinantis aplinkinių žvilgsnis, jaudulys dėl savo rezultato, bloga nuotaika, ilgas laukimas – visa tai yra neigiamos asociacijos, susijusios su klasikinėmis šaudymo varžybomis, nepaisant disciplinos. Anglų sportingo formatas yra visiškai kitoks, neformalus ir laisvas požiūris į gyvenimą. Idėja iš pradžių pasiskolinta iš varžybų formato, kuris gerai žinomas Didžiojoje Britanijoje, todėl ir vadinamas anglų, o ne prancūzų ar vokiečių sportingu. Idėja paprasta – šaulys gali suspėti į kelerias varžybas per vieną dieną ar savaitgalį. Taip pat gali kelis kartus šaudyti pagal tą pačią programą toje pačioje šaudykloje. Dar ši disciplina nuo kitų, klasikinių, skiriasi tuo, kad joje labiau pabrėžiami pakartotiniai dubletai (du vienu metu ar iš eilės paleidžiami taikiniai) kiekvienoje šaudymo vietoje, absoliuti laisvė renkantis savo šaulių grupę, šaudymo vietą ir eilės tvarką. Taip pat nėra jokių apribojimų ginklo pozicijai prieš taikinio šaukimą. Paties pasirinkta kompanija, demokratiškos taisyklės ir šaudymo ritmas labiau atpalaiduoja šaulį ir leidžia mėgautis puikiu sportu be streso.

Entuziastų pradėtą sekmadieninį maratoną galima pamatyti shootingclub.lt. Ši idėja buvo tokia intriguojanti, kad šiemet ir Latvijoje šaudymo sporto entuziastai, susivieniję po prekės ženklu X-Sporting.lv, pradėjo eksperimentuoti su šia mintimi, ir jau surengtos pirmosios varžybos, tačiau latviams dar reikia įsibėgėti.

Nupasakosiu pagrindinę anglų sportingo idėją. Sekmadienio rytas, jūs išsimiegate, pavalgote pusryčius ir nutariate praleisti dieną šaudykloje. Įprastu režimu viskas jau būtų pavėluota, bet ne tada, kai kalbama apie sekmadieninį maratoną. Viskas tik prasideda. Imate šautuvą ir važiuojate į šaudyklą, kur vyksta renginys. Atvykę kad ir antrą valandą, pasirenkite, kiek taikinių serijų šaudysite, kiek kartų, ir pirmyn! Galima pradėti nuo 50 taikinių programos, taip apšilti ir pereiti prie 100 taikinių. Galima ir iš karto pradėti varžybomis. Atsižvelgiant į šaudyklos galimybes, įrengiamas konkretus šaudyklos vietų skaičius. Kiekvienoje tokioje vietoje būna po vieną dvi taikinių mašinas arba prie dviejų taikinių paleidimo mašinų įrengta keletas šaudymo vietų įvairiais kampais, kad būtų galima šaudyti tuos pačius skraidančius taikinius iš įvairių nuotolių ir iš kito kampo. Šaudymo vietų nereikia apeiti eilės tvarka nuo pirmos iki paskutinės. Tam, kad nesusidarytų eilės, galima šaudyti bet kokia seka – tuo metu laisvoje vietoje. Žinoma, vyksta įskaita, bet, jeigu netenkina pirmos serijos rezultatai, galima šaudyti iš naujo – bendrojoje įskaitoje bus įskaitoma geriausia serija. Per kelis etapus pagal įvairias kategorijas išaiškinami geriausi šauliai: medžiotojai atskirai, sportininkai – pagal savo konkurenciją.

Ir, taip, anglų sportingas iš tiesų yra medžioklinio šaudymo disciplina, nes pamėgdžiojami įvairių medžiojamų paukščių skrydžiai, taip pat kiškio bėgimas. Pasitaiko tokių taikinių kombinacijų, kokių nebūna kitose disciplinose. Dėl to šaudymo patirtis tampa labai įdomi ir įvairi. Prieš ančių medžioklės sezoną tai yra fantastiškas būdas apšilti, šaudant į skraidančius taikinius.

Šauliams sportininkams anglų sportingo rungtynės yra puiki galimybė pasitreniruoti prieš rimtas varžybas. Reitingavimas yra puikus varžybų elementas tiems, kuriems to reikia.

– Šaudymo legenda skirta ir medžiotojams, ir sportininkams. Paprastai medžiotojams duodama palengvinta versija.

– Tai puiki galimybė linksmai praleisti sekmadienį draugų kompanijoje, šaudant savo malonumui.

– Anglų sportinge nėra teisėjų, kiekviena komanda specialiame protokole įrašo savo rezultatą. Žinoma, sportinė dvasia neleidžia būti nesąžiningam.

– Jeigu šaulių daug, dienos pabaigoje gali pritrūkti lėkščių. Tada jas reikia surinkti.

– Anglų sportingas yra medžioklinio šaudymo disciplina, nes imituoja įvairias medžioklės situacijas.

– Čia susitinka ir medžiotojai, ir geriausi šauliai. Iš kairės – Virgilijus Grybė, šaulys, garsinantis Lietuvos vardą pasaulyje.

Sekmadieninio maratono idėjos autorius Vidas Silvestravičius.

Sodyba Medžiotojų sostinė kaip kaimo turizmo sodyba ėmė veikti 2006 metais. Pateisindamas sodybos pavadinimą visada norėjau aplink ją sukurti medžiotojams meką, kur jie galėtų gerai leisti laiką. Siekiamybė buvo šalia sodybos įrengti šaudyklą, teikti šaudymo pramogas sodybos svečiams. Norėdamas išsiaiškinti, kaip organizuojamas šis verslas, pasisemti gerosios praktikos, 2012 metais dvi savaites keliavau po Angliją. Tikslas buvo aplankyti kuo daugiau šaudyklų, sudalyvauti vietiniuose turnyruose, susipažinti su šalies, turinčios giliausias šio užsiėmimo šaknis, tradicijomis. Mėgėjiškai lėkštes šaudau nuo 2001 metų, taigi turėjau galimybę palyginti Lietuvoje esančias šaudyklas ir rengiamas varžybas su anglų praktika.

Taigi apie esminis skirtumus. Pirmiausia, įspūdį palieka mastai. Anglijoje yra dvi pagrindinės lėkštelių šaudymo federacijos, viena jų, CPSA (Molinių lėkščių šaulių asociacija), vienija per 50 000 šaulių… Įvairaus dydžio šaudyklos prie kiekvieno miestelio, vien apie Londoną priskaičiavome apie 30 šaudyklų, šaudoma be laisvadienių, šaudyklose nuolat pilna žmonių net ir darbo dienomis, šaudo vaikai, kuriems vos aštuoneri metai, neįgalieji vežimėliuose, senjorai, kuriems šaudyklose yra elektromobilių, nes be jų jie sunkiai įveiktų distancijas tarp šaudymo vietų. Jausmas toks, kad šaudo visi, kas tik ten gyvena. Antras įsiminęs dalykas – šaudyklų paslaugų kainos. Jos nebuvo reikšmingai didesnės, palyginti su tuo metu Lietuvoje buvusiomis šaudyklų paslaugų kainomis, o šovinių kainos buvo tokios pat kaip ir pas mus. Trečias dalykas, kuris reiškė didelį kontrastą tarp Anglijos ir Lietuvos, tai atmosfera varžybų metu, jų organizavimo filosofija ir šaulių bendravimas. Lietuvoje dažnos varžybos vykdavo siaurame šaulių rate, kuris mažai keičiasi, yra aiškūs lyderiai ir vienas kitas naujokas. Be abejonės, varžybos – tai lyderių aiškinimasis, bet ten mačiau daug besišypsančių šaulių, kurie džiugiai sveikindavo nugalėtoją ir nesigrauždavo dėl to, kad tą kartą jiems ne taip gerai pasisekė. Varžybos Anglijoje pirmiausia yra šventė, pramoga, pagarba pradedančiajam ir džentelmeniškumas įvairiose situacijose. Pas mus to labai trūko ir trūksta dar šiandien, vis dar bandoma siekti pergalių bet kokia kaina ir nervinamasi, kai to nepavyksta pasiekti, iš to kyla įvairių intrigų ir pykčio, šaudymas praranda žavesį.

Varžybos šioje šalyje organizuojamos taip, kad būtų patogu šauliui – dažnai nereikalinga išankstinė registracija, nereikia už startą mokėti iš anksto, nebūtina laukti varžybų pabaigos, rezultatus pasižiūri internete vakare. Teko dalyvauti varžybose, kurios vyko 4 dienas dėl didelio dalyvių skaičiaus, nes dalyvavo apie 1 000 šaulių! Šauliai apdovanojami pagal įvairias kategorijas, kurių ypač daug: AAA, AA, A, BB, B, C, D, Junior, Ladies, Veteran, Super Veteran ir t. t. Reitingavimas vyksta du kartus per metus. Kiekvieną savaitgalį vyksta po 3–5 turnyrus, gali pasirinkti sau patinkančią šaudymo rungtį, arčiausiai gyvenamos vietos vykstančias varžybas, varžybas, kuriose didžiausias prizinis fondas, klubų organizuojamas tęstines varžybas (taškų kaupimas visus metus dėl įsteigto pagrindinio prizo) ir… nuvykti ten sudalyvauti tada, kai galėsi (pvz., po pietų, kai nelyja). Vieną sekmadienį su draugais sugebėjome sudalyvauti trejose skirtingose varžybose skirtingose šaudyklose. Žodžiu, viskas daroma dėl šaulio, viskas dėl gero laiko. Šito nebuvo Lietuvoje, tą atmosferą siekiau parsivežti ir įgyvendinti pas mus. Taip gimė Sekmadieninis maratonas – tęstinės varžybos, trunkančios visus metus. Varžybų principas – šaulys dalyvauja sekmadienį vykstančiose varžybose, kur išaiškinami tos dienos nugalėtojai pagal 5 kategorijas, o jo surinkti taškai sumuojami ir metų gale išrenkami visų metų taikliausi ir daugiausiai taškų surinkę šauliai, jie laimi solidžius prizus. Pirmosiose varžybose 2012 metais dalyvavo 7 šauliai, dabar kaskart susirenka 50–70 dalyvių. 2012 m. sekmadieninių varžybų maratone dalyvavo 116 šaulių, 2013 m. – 236, 2014 m. – 282, atitinkamai startų per metus 2012 m. buvo 293, 2013 m. – 936, 2014 m. – 1 255. Kuo ypatingos šios varžybos ir kodėl turi pasisekimą? Pirmiausia, angliška filosofija – varžybos yra šventė, tai geras laikas, tai gera treniruotė, bendravimas su kolegomis ir tik paskiausiai – kelintas aš iš dalyvių ir ką laimėjau. Dėl to ir varžybų nuostatai, taisyklės tokios – į varžybas šaulys gali atvykti jam patogiu laiku nuo 10 iki 15 val., nedidelis starto mokestis, nedideli, tačiau nuolatiniai ir motyvuojantys apdovanojimai kiekvienai šaulių grupei kiekvieną kartą. Šovinių už gerą kainą galima įsigyti vietoje, nebūtina iš vakaro lėkti į parduotuvę ar brangiai pirkti iš varžybų rėmėjų varžybų dieną, kaip dažnai pas mus pasitaiko. Varžomasi savo lygmens kategorijoje, medžiotojai, mėgėjai atskirti nuo nuolat besitreniruojančių šaulių, todėl nėra didelio kontrasto tarp lyderių, kaskart gali tapti nugalėtoju. Galima pasirinkti dalyvauti 50 ar 100 taikinių varžybose (tai ypač svarbu medžiotojams, mėgėjams, kuriems ir 50 taikinių yra daug). Taikiniai (užduotys) kiekvieną kartą vis kitokie, todėl kaskart atvykęs randi kažką naujo. Šaudykloje gali papietauti, išgerti kavos, su draugais išsikepti atsivežtų šašlykų. Tai yra viskas, ko reikia geram laisvalaikiui. Pati šaudymo varžybų užduotis yra paremta angliško sportingo principu, kuris yra ypač populiarius Anglijoje. Pagal sportingo varžybų taisykles, 100 taikinių užduotis parengiama 10 aikštelių, kiekvienoje šaunant po 5 vienodus dubletus, pvz., A+B, A+B, A+B, t. y. 2 mašinėlės, 2 trajektorijos. Šis formatas ypač efektyvus kaip treniruotė, nes šaulys, nesuprantantis taikinio, gali jį kartoti, bandyti nušauti kitoje vietoje ar kitaip. Tam, kuriam sekasi nušauti taikinį iš pirmo karto, reikia išlaikyti koncentraciją ir tai padaryti 5 kartus, o tai irgi gana sudėtinga. Man penki vienodi dubletai vienoje šaudymo vietoje pasirodė nuobodoka, todėl, kaip draugai juokauja, sukūriau Lithuanian sporting taisykles: taikiniai, kaip ir pagal anglų sportingo taisykles, šaudomi iš skirtingų vietų, su skirtingomis užduotimis, tačiau šaudymo vietoje užduotis paprastai formuojama taip: A (2 šūviais), B (2 šūviais), A+B, B+A. Toks formatas leidžia šauliui dviem šūviais pajausti pirmą kartą matomą taikinį, vėliau jį numušti skirtingose dubletų situacijose. Manau, tai ne taip nuobodu ir treniruotės forma yra tobulesnė.

Nuolat didėjantis dalyvių skaičius varžybose, dvigubai išaugęs mūsų federacijos narių skaičius ir apskritai pakilęs šaudymo rezultatų lygis leidžia manyti, kad einame teisingu keliu. Visiems, mėgstantiems lėkštelių šaudymą, rekomenduoju nuvykti bent savaitei į Angliją, jei to negalite padaryti – atvykite pas mus, nes dalį Anglijos perkėlėme čia.

Šaltinis: Žurnalas „Medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

Nedidelis, neįnoringas šuo vachtelis turi pašaukimą įtikti daugeliui. Ar tai būtų daug patirties dar neturintis medžiotojas, negalintis ar nenorintis laikyti didelio medžioklinio šuns, nes neturi galimybių medžioti laukuose su vižlu, ar mieste, nuomojamame bute, gyvenantis medžiotojas, bijantis laikyti didelį šunį, ar kalnų medžiotojas, kuris vienišas savaites praleidžia atokioje kalnų trobelėje, o maistą sau ir šuniui turi užsinešti ant savo pečių, ilgas valandas keliaudamas per kalnus.

Visi jie randa vachtelyje mažą medžioklės draugą – neišrankų, nereikalaujantį daug vietos ir lengvai prižiūrimą.
Tais mano gyvenimo metais, kai tekdavo daug keliauti, mano naujųjų šeimininkų būdavau sutinkamas kreivais žvilgsniais, nes su manimi atkeliaudavo ir 2 ar 3 šunys. Bet per labai trumpą laiką mano šunys (aišku, gerai išauklėti) tapdavo naujos šeimos numylėtiniais, o aš turėdavau daug vargo, kad šunys nebūtu jų per daug lepinami. O kada man tekdavo vėl iškeliauti, dėl mano šunų dažnai būdavo liejamos ašaros. Šunys būdavo taip prisimeilinę, kad man nenorėdavo leisti jų pasiimti. Štai tokie tie vachteliai.

Ir tie laimingieji medžiotojai, kuriems šuns pašaras ir jo gyvenamoji vieta neturi didelės reikšmės, turėtų su malonumu rinktis vachtelį. Žinoma, jeigu jie turi tinkamus plotus ir tinkamą vachteliams darbą. Medžiodamas miške su būreliu varančiųjų šunų be abejonės pasieksi daugiau, nei tam naudodamas vižlus. Tačiau net ir ten, kur vižlas būtų nepakeičiamas, vachtelis visada randa savo vietą šalia didesniųjų brolių ir gali užsidirbti sau duoną kaip paukščių aportuotojas, kraujasekis ar kaip vandens medžioklės ir varymo šuo.
Jeigu šiandien dar reikia įrodymų apie vachtelių tinkamumą medžioklei, nereikėtų netgi rodyti jų puikių egzaminų rezultatų. Pakaktų tos aplinkybės, kad ši veislė, nors ilgus metus buvo apleista savo draugų bei visų ignoruojama, tarp jų – ir sporto kinologų, dabar po truputį, bet užtikrintai plinta tarp medžiotojų. Tačiau dar ir dabar vachtelis daugeliui medžiotųjų yra nežinomas.

Laimei, iki šių dienų vachtelių neištiko graudus ir pražūtingas kai kurių mažų ir gražių šunų veislių likimas. Kaip, tarkim, taksų, kurie ne medžiotojų rankose tapo grynais salonų ir parodų šunimis. Vachtelių veisimas ir šiandien išliko tik medžiotoju rankose – taip turi ir privalo likti. Veisėjų didžiausias tikslas turi būti tai, kad veisimui būtų naudojama tik grynai tipiška ir medžioklei tinkamiausia medžiaga, šuniukai būtų parduodami išskirtinai tik medžiotojams, o jeigu tokios galimybės nėra, šuniukus reikėtų medžiotojams atiduoti veltui. Tie, kurie elgiasi kitaip, kenkia medžioklinių šunų veislėms ir tokių žmonių reikėtų visomis priemonėmis ir būdais prie šių veislių neprileisti.

Vachtelis nėra parodų šuo – jis gryniausias medžioklinis šuo. Vargu ar yra kitas toks šuo, kuris būtų darbštesnis ir visapusiškesnis už vachtelį. Medžiotojas, kuris turi supratimą apie šuns darbą ir kuriam reikia aistringai medžiojančio ir atsparaus visokioms oro sąlygoms šuns, dirbančio vandenyje, miške, krūmynuose ir nendrynuose, bus labai nustebintas, kiek visko šitame šunelyje slypi.
Aš maniau, kad daugiau kaip per 14 metų, tiek laiko medžioju tik su vachteliais visuose įmanomuose medžiokles plotuose, pradedant nuo aukštų kalnynų ir baigiant lygumų pievomis ir laukais, būsiu išnaudojęs visas vachtelių galimybių ribas. Bet jie vis nenustoja mane stebinti naujais savo darbais.

Mano vachteliai, įveikdami gilų sniegą ir alinantį kelią, lydėjo mane aukštikalnėse medžiojant elnius ir gemzes. Jie su pavadėliu vedė mane sužeisto elnio ar stirnino kraujo pėdsaku, valandų valandas persekiojo į koją ar į vidurius sužeistą elnią, galiausiai po kelias dienas trukusių paieškų nuvesdavo mane prie grobio. Sužeistus stirninus surasdavo ir sustabdydavo, sužeistą lapę persekiodavo ir pribaigdavo. Valandomis persekiodavo lengvai sužeistą zuikį ir paviję atnešdavo man arba mane nuvesdavo prie laimikio. Teterviną, kuris pašautas nusklęsdavo į rūke skendintį durpyną, jie surasdavo ir man atnešdavo. Jau sutemus miške sugaudavo dar bėgiojančią sužeistą slanką, kaip ir fazaną kukurūzų laukuose ar kurapką bulvienoje. O antis, nukritusias į nendryną, tempdavo iš ledinio vandens.
Medžiodamas vienas su šiais šunimis jiems varant sumedžiojau nesuskaičiuojamus kiekius zuikių ir lapių, fazanų ir kurapkų. Jie sėlina, kai aš sėlinu. Jie atsigula, jeigu aš sustoju. Jie išduoda man visus gyvius, kurie tūno tankmėje. Jie būna su manimi, kai aš su savo šiurkščiaplaukiais foksterjerais iš olų veju lapes ar barsukus, lemiamu momentu ateidami man į pagalbą.

Jie gali dienomis išbūti paguldyti prie mano kuprinės, dviračio ar sumedžioto žvėries. Jie lipa su manimi kartu į bokštelį. Jie keliauja traukinio vagono daiktų lentynoje, supakuoti kuprinėje. Man važiuojant dviračiu jie kiekvieną dieną nubėga daug kilometrų šalia. Medžiotojų namelyje jie su manimi dalijasi miegama vieta. Einant naktį mišku jie aploja kiekvieną sutiktą, įtartiną asmenį. Jie saugoja mano namus ir kiemą. Jie prisimeilina net prie šunų nemėgstančių žmonių. Pasiklydę miške po nesėkmingo žvėrių gainiojimosi jie be kelio ar takelio parbėga namo.
Visiškai nežinomuose miško plotuose stygos tiesumu atbėga į mano stovėjimo vietą, jei nusprendžia nutraukti nesėkmingą paiešką. Jie puikiai supranta, kad medžiojant man vienam, kiškį ir lapę jie turi teisę vaikyti tik tol, kol aš nepajudu iš savo stovėjimo vietos. Kirtę mano šviežias pėdas jie iškart nutraukia medžioklę ir grįžta pas mane.
O kaip greitai jie visiškai svetimuose plotuose suranda tūnantį žvėrį, suvokia, kaip ir kur juos reikia varyti! Ir kaip greitai kalnuose pripratę medžioti šunys persiorientuoja į fazanų medžioklę laukuose ar ančių medžioklę prie vandens. Tą puikiai padaro net visiškai jauni šios veislės šuniukai!
Tiesą sakant, aš nežinau, ar būtų galima išgalvoti visapusiškesnį, darbštesnį ir aistringesnį medžioklinį šunį, jeigu mes neturėtume vokiečių vachtelhundo.

Aš turėčiau parašyti storą knygą, jei norėčiau sutalpinti visus jų žygdarbius, o juos surašęs turėčiau bijoti, kad daugelis žmonių, kurie nežino šitų šunų, gali mane apkaltinti melu. Nes mirtinai pėdas „laikantis“ šuo, kantrus ir medžioklei aistringas vachtelis, dažnai padaro tokių dalykų, kad man pačiam nesinorėtų patikėti, jeigu nebūčiau matęs savo akimis ir, aišku, nebūtų galima pasakoti kitiems, jeigu nebūtų liudininkų.
Tačiau, suprantama, vachtelis nėra koks vunderkindas ar mašina. Iš puikius duomenis turinčio šuns jis gali tapti tikru bestija, jei gaus niekam tikusį šeimininką!

Grubus šeimininkas padarys iš jo baikštų šunį, per švelnus šeimininkas padarys iš jo nepaklusnų valkatą, skerdikas (be saiko šaudantis medžiotojas) padarys iš jo be perstojo stirnas vaikantį šunėką.
Būtent vachteliui, kurio pagrindinė vertė yra universalumas, reikia ne pusėtino, bet tikro vedlio ir medžiotojo. Tokio, kuris iš vachtelio gali išgauti viską ir gali milžinišką šio šuns aistrą medžioklei nukreipti reikiama linkme.
Ramaus būdo vižlą gali suvaldyti ir visai nepatyręs medžiotojas, o kokį storžievį šunį galima ir su lazda ar koja paauklėti mandagumo.

Tačiau – taip nieko nepasieksite su vachteliu. Ir seilėtas švelnumas, ir kariškas muštras – ne vachteliui.
Bet tas, kuris su meile ir supratimu prisijaukina šiuos aistringus medžiotojus, kas išmano, kaip visapusiškai juos mokyti, kas turi medžioklės plotus su miškais, laukais ir vandenimis – tam tikrai bus sunku surasti geresnį šunį už mažąjį vachtelį.

*Rudolfas Frešas (Rudolf Frieβ, 1881–1965 m.) – iškilus vokiečių miškininkas, medžiotojas ir kinologas. Parašė dešimtis knygų apie medžioklę ir medžioklinius šunis. Labai daug dirbo kuriant vokiečių medžioklinių terjerų, Bavarijos kalnų pėdsekių, bet daugiausiai – vokiečių vachtelhundų veisles, dar vadinamas –„vachtelių tėvu“. Straipsnis „Kas tas vachtelis?“ parašytas 1921 m.

Po seimo pritarimo leisti medžioklėje naudoti naktinio matymo taikiklius, ši tema tapo viena aktualiausių pastaruoju metu.

Man pačiam teko išgirsti daugybę nuomonių už ir prieš, ir visos jos buvo argumentuotos, tačiau paskaičius kai kuriuos straipsnius populiariuose visuomenės informavimo portaluose susidaro įspūdis, kad kažkas stengiasi būti „madingas“, kitas aplamai nežino apie ką kalba, o trečias išviso šerno gyvo nėra matęs.

Taigi pasistengsiu ir aš trumpai išdėstyti savo nuomonę apie naktinio matymo taikiklių naudojimą šernų medžioklėse. Esu medžiotojas jau daugiau nei 10 metų ir apie šernų medžiokles tikrai žinau ne iš filmų ar pasakojimų.

Aš asmeniškai esu už naktinio matymo taikiklių naudojimą medžioklėse ir nelabai suprantu ko dauguma oponentų mato naktinio matymo taikiklius kaip kažkokią didelę naujovę ir baidosi jų kaip velnias kryžiaus? Paprasčiausia tiesa yra ta, kad ne naktinio matymo taikiklis nuleistuką nuspaudžia, o medžiotojas! O spausti ar nespausti, čia jau kiekvieno medžiotojo asmeninis reikalas. Aš asmeniškai šernų medžioklėje dažnai pasvarstau ar sumedžioti šerną, ar paleisti, o yra ir tokių medžiotojų kurie dreba pamatę šerną ir negali nenuspausti nuleistuko, bet čia juk jau kiekvieno medžioklės klubo ar būrelio reikalas kaip jie veda savo medžioklės ūkį.

Dar vienas populiarus oponentų argumentas – brakonieriai iššaudys viską kas juda! Mielieji, ar Jūs apsimetinėjat, ar kas Jums yra? Tie brakonieriai, kurie iš to gyvena, važinėja su 3 kartos naktinio matymo priedėliais ant optikų ir su termovizorius ant kaklo, o jus sėdinčius bokšteliuose mato iš kilometro ir tik Jūs apie tai nieko net nenumanot! Jei kalba eina apie baimes dėl nustatytos jūsų vidinės tvarkos nesilaikymo medžioklės klubų ar būrelių viduje, tai jau čia Jūsų pačių reikalas kaip tvarkysitės savo kieme.

Taigi, apibendrinant mano nuomone yra tokia, kad naktinio matymo taikikliai pagerins medžioklės kokybę, mažiau bus sužeistų šernų ir šūviai bus humaniškesni ir labiau užtikrinti.

Naktinio matymo taikiklis nenuspaus nuleistuko, jis tik padės Jums įsitikinti ir prireikus atlikti užtikrintą šūvį. Viskas juk priklauso nuo Jūsų, gerbiami kolegos medžiotojai!

Autorius: Deividas Staponkus