Blog

Nuvažiavau į šaudyklą išbandyti šratų amunicijos. Prie manęs prisijungė vienas vyresnio amžiaus ponas, kuriam nutiko problemėlė. Jis lipo į medžiotojų bokštą, ginklą laikydamas ant nugaros. Tačiau nulūžo laiptų atrama ir ponas nukrito, užgriūdamas savo karabiną. Žinoma, pirmiausia reikėtų važiuoti į šaudyklą ir įsitikinti, jog optiniam taikikliui 100 metrų nuotolio į A4 formato lapo dydžio taikinį ir liūdnai ištaria: Bėda, bėda, lape nematyti taiklių šūvių!

Iš tiesų reikalai nebuvo tokie prasti, tiesiog patyręs medžiotojas taikiklio prišaudymą pradėjo ne nuo to galo. Profesionalūs toliašaudžiai mano, kad taikiklį galima prišaudyti dviem šūviais. Trečiasis šūvis reikalingas tik patikrinti. Su sąlyga, žinoma, kad optiniam taikikliui viskas gerai.
Taikiklio prišaudymą patariama pradėti 50 metrų nuotoliu, o ne 100, ir šauti ne į mažą taikinuką, o į didelį bent 1 kv. metro lapą. Šaunant 50 metrų atstumu į didelį taikinį pataikyta į viršutinį kraštą – 30 cm nuo centro. O tada jau elgiamės kaip profesionalai. Jeigu pataikome 30 cm į viršų nuo centro 50 metrų nuotoliu, šį skaičių padauginame iš dviejų ir padalijame iš pasukimų (vienas taikiklio reguliatoriaus pasukimas) vertės. Spustelėjimų vertė šį kartą 50 metrų nuotoliui yra 3,65 mm, o 100 metrų – 7,3 mm. Teisingiausia būtų apskaičiuoti pasukimų vertę pagal atitinkamą nuotolį.

Yra taikiklių, kurių pasukimai matuojami MOA vienetais (1 MOA 100 metrų nuotoliui yra 2,908 cm) – 1/2, 1/4 ar 1/8 colio. Europoje gamintiems taikikliams tai galėtų būti išreikšta ir centimetrais: 1 pasukimas – 1 cm. Po šių manipuliacijų jau buvo galima taikyti ir į A4 dydžio lapą, tada teliko padaryti paskutines korekcijas, o tai šiuo atveju nebuvo lengva, nes buvo neaišku, ar optika iš tiesų veikia tinkamai, ar vamzdžiui „patinka“ parinkta amunicija. Atrodė, kad medžiotojo problema slypi ne tik pasukimų skaičiuje, bet ir amunicijoje. Vadovaujantis profesionalų patarimais, prišaudant ginklą įmanoma gerokai sutaupyti amunicijos. Ypač turint omeny, kiek kainuoja gera medžioklinė amunicija.

Vienas prišaudymas, kalbant apie amuniciją, gali kainuoti apie 30 eurų! Čia nereikia išrasti dviračio – viskas seniai įrodyta, todėl patiems savo galva tikrai nereikėtų taikyti bandymų ir klaidų metodo. Tai švaisto laiką ir pinigus.

Autorius: LINDA DOMBROVSKA (tekstą redagavo Miske.lt)
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

Kam nėra tekę nesėkmingai pataikyti į šerną? Po šūvio kriuksis, turėjęs nukristi ir gulėti, dingsta be menkiausių kraujo pėdsakų. Medžiotojas pavaikšto, pavaikšto, numoja ranka ir pagalvoja – visai nemoku šaudyti! Dažniausiai tai ir yra didžiausia medžiotojo klaida. Pastebėta, kad apie 20 % atvejų, kai medžiotojas galvoja prašovęs pro šalį, iš tiesų šūvis būna taiklus, tik trūko įsitikinimo ir žinių, kaip gyvūną surasti.

Pirma, šernas yra labai ištvermingas gyvūnas – tuo įsitikino jau daug patyrusių medžiotojų. Dažnai diriant didelį, pagyvenusį šerną po jo oda randama ne tik sauja šratų, bet ir lygiavamzdžio kulkų. Žaizdos užgijusios, šernas išgyvenęs, o medžiotojai nusprendę, kad nemoka šaudyti. Antra, kulkai pataikius, ypač rudenį ir besniegėmis sąlygomis, žaizdos kraujo nerandama arba tai padaryti itin sunku, nes žaizda užsitraukia riebalais ir nekraujuoja. Todėl neretai kraujo nebuvimas yra geras ženklas, reiškiantis, kad šūvis pataikė į krūtinkaulį. Pataikius, pavyzdžiui, į koją, iš pradžių bus kraujuojama daugiau nei pataikius į krūtinkaulį, nebent šauta sunkia ekspansine kulka, kuri padaro didelę, gausiai kraujuojančią išėjimo žaizdą.

Trečia, ypač žiemą šernas vaikšto pašiurpęs, todėl atrodo daug didesnis. Tai gali šiek tiek supainioti medžiotoją, ir dėl šios priežasties dažnai šaunama per aukštai, nes vizualiai 10–15 cm ilgio šeriai paaukština nugaros liniją, todėl atrodo, kad stuburas yra aukščiau. Didžiausia klaida, kurią medžiotojai kartais nesąmoningai padaro, – šauna per aukštai, pataiko į vadinamuosius stuburo ragelius ir taip šerną tik sužeidžia. Nuo kulkos smūgio šernas nukrinta, bet atsigavęs vėl pakyla ir nubėga šalin. Sužeistas šernas gali nueiti labai toli, daug toliau nei medžiotojas įsivaizduoja.

Žiemą šernas vaikšto pašiurpęs, todėl atrodo daug didesnis. Tai gali šiek tiek supainioti medžiotoją, ir dėl šios priežasties dažnai šaunama per aukštai.

Šiemet teko susidurti su dviem įdomiais atvejais. Pirmuoju medžiotojas neįvertino savo šaudymo įgūdžių ir nepasitikėjo savo šunimi, o antruoju – tik iš patirties ir etiniais sumetimais medžiotojai nutarė šerną sekti ir jį surado.

Pirmuoju atveju vasaros pabaigoje medžiotojas iš bokštelio .308 Win kalibro ginklu šovė į prie ėdžių stovintį vienišą šerną. Po šūvio jis tiesiog nubėgo. Medžiotojas paleido paskui pėdsakus savo taksiuką, kuris, pabėgęs mišku, porą kartų sulojo ir tada grįžo pas šeimininką. Medžiotojas šūvio vietoje nematė nė vieno kraujo lašo ir nerado ryškesnių kraujo pėdsakų. Po poros dienų šerną rado grybautojai. Jis buvo nuvirtęs į griovį už kokių 120 metrų nuo ėdžių. Medžiotojas teigė, kad jau kitą dieną ėjo gyvūno ieškoti, bet nesėkmingai.

Antruoju atveju rugsėjo mėnesį, per pilnatį, medžiotojas palaukėje iš bokštelio irgi šovė į šerną vienišių. Šovė tris kartus, pataikė trečiuoju. Buvo gana gerai įžiūrimi kraujo pėdsakai, tačiau gyvūno nepavyko rasti net už 200 metrų. Į talką buvo pakviestas apmokytas kraujasekys šuo su GPS šunų sekimo sistema. Šuo sekė jau apie 20 valandų senumo pėdsakais. Šernas buvo rastas už 1 080 metrų, įkritęs į atžalyną. Jam pataikyta į apatinę pilvo dalį, taigi jis labai ryžtingai buvo nuėjęs daugiau kaip kilometrą neprigulęs! Pėdsakus buvo galima matyti tik tose vietose, kur gyvūnas lipo per kokį nors rąstą, prabraukdamas jį sužeistu pilvu. Iš pradžių kraujo buvo gana daug, bet paskui jis beveik dingo.

Pasak senos medžiotojų išminties, po šūvio reikia palaukti bent 15 minučių ir tik tada eiti ieškoti gyvūno, nes reikia leisti jam atgulti. Jeigu gyvūnas sužeistas, bet neatsigulęs, sutrikdytas ir veikiamas adrenalino jis gali pakilti ant kojų ir nueiti dar kokį kilometrą. Svarbu šūvio vietoje ne tik ieškoti kraujo, bet ir šerių, kaulų ar riebalų liekanų. Kraujas vis dėlto yra geriausias rodiklis, bet reikia prisiminti, kad jis gali pasirodyti daug vėliau.

Dažnai vietą, kur pataikyta, galima nujausti pagal kraujo pėdsakų spalvą. Tai tinka ne tik šernams, bet ir kitiems gyvūnams. Jeigu pataikoma į plaučius, kraujas yra šviesus, gal net putotas. Pataikius į širdį, kraujas bus tamsiai raudonas, kartais net sumaišytas su šviesesnės spalvos krauju. Jeigu kraujo atspalvis rusvas ir jame galima rasti tamsių gabalėlių, tai neabejotinai reiškia, kad pataikyta į kepenis. Neatmestina galimybė, kad pataikius į kepenis užkabinti ir plaučiai. Tada galima rasti ir kiek šviesesnės spalvos kraujo priemaišų. Jeigu pataikyta į pilvą, gali būti, kad kraujo nebus visai.

Daug girdėta apie snaiperius, kurie šernui taiko už ausies. Siekiant, kad toks šūvis būtų taiklus, reikia ne tik mokėti tiksliai šauti, bet ir suprasti, kur tiksliai taikyti. Ne kartą teko paskui kraujo pėdsakus su šunimi ieškoti šerno, kuriam šauta už ausies, bet pasirodo, kad atskirtas gabalas nuo kaklo dalies, kur nėra nė vieno gyvybei svarbaus organo. Dar baisiau tada, kai šernui taip atskiriamas žandikaulis. Tada gyvūnas patiria ilgą ir kankinančią mirtį iš bado. Todėl geriausia šernui šauti į krūtinkaulį, kur yra gyvybiškai svarbūs organai, nes medžioklės etika reikalauja, kad gyvūnas būtų užmuštas greitai ir efektyviai, nesukeliant kančios.

Autorius: LINDA DOMBROVSKA
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė” NR.2

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

Birželis atėjo su puikia žinia – iš Zeiss kompanijos gavome kvietimą keliauti į Daniją, Ulfborgo šaudyklą, išmėginti naująjį Zeiss taikiklį. Pasiūlyme nurodyta 30 šaudyklos stendų, bėgantys taikiniai, skraidantys taikiniai – šaudyk, kiek nori ir kaip nori. Skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa, todėl reikėjo važiuoti, kad įsitikintume! Būtent taip ir buvo.

Pirmą dieną kiekvienam buvo duotas ginklas Sauer 404 .308 Win kalibro su naujuoju Zeiss Victory V8 4,8-35×60 taikikliu. Komplektas iš tiesų jaudina – užteks plepėti, duokite šaudyti! Saugos instruktažo linijoje Zeiss atstovai paaiškino šio renginio priežastį – paprastai nauji gaminiai būna demonstruojami didelėse parodose, tačiau šį kartą Zeiss nusprendė pakviesti žmonių iš įvairių vietų, kad jie galėtų rimtai išbandyti optiką. Tas pats taikoma ir šių metų pradžioje pristatytam Sauer 404. Su ginklo komplektu viskas būtų gerai, bet į klausimą „Kuo šaudysime?“ atsakė Norma Ammunition atstovas Andersas Brolundas, kuris Purnavų dvaro taurės varžybose demonstravo puikius šaudymo įgūdžius įvairiose disciplinose – ir Supermedžiotojo, ir Europos žvėrių. Norma atvežė 25 000 naujųjų Tipstrike šovinių, kurie renginyje buvo naudojami tikslumo testams. Per dvi dienas iš įvairių nuotolių buvo šaudyta nuo 35 iki 600 metrų atstumu. Pirmą dieną pirmiausia vyko prišaudymas iš 100 metrų. Ėmiau abejoti dėl Zeiss taikiklio kulkos kritimo kompensatoriaus (angl. BDC – bullet drop compensator), kuris atrodė per sudėtingas, nes niekas dar nepapasakojo apie jo pagrindinius veikimo principus – reikėjo perprasti pačiam. Po kurio laiko supratau, kad abejoti naudojimo patogumu ir sistemos tikslumu nereikėjo.

Taigi apie pačią Zeiss BDC sistemą. Prie kiekvienos Zeiss optikos iš V8 ir HT serijos (žinoma, jeigu ji yra komplektacijoje) būna keletas balistinių žiedų, kurie pagal naudojimo instrukciją yra skirti konkrečiai kalibrų grupei. Dedant optiką ant konkretaus kalibro ginklo, būtina uždėti tinkamą žiedą ir prišaudyti – apie visa kita jau pagalvota. Ant žiedo yra žyma nuo 1 iki 6, kur 1 reiškia 100 m, 6 – 600 m, o tarp šių žymų dar yra padalos, suteikiančios galimybę, pavyzdžiui, šauti iš 540 m arba 230 m nuotolio. Skamba labai paprastai. Štai ir atėjo laikas šaudyti. Pirmasis pratimas buvo šauti 50 m nuotoliu nuo rankos, paskui – 100 m nuotoliu nuo atramos, kad dar kartą būtų įsitikinta, jog ginklas yra tiksliai prišaudytas 100 m ir 540 m nuotoliu į 30 cm skersmens gongą. Nepatikliai pasukau BDC iki reikiamos žymos ir šoviau – nuskambėjo metalinis garsas, o kolega, žiūrėjęs per Zeiss teleskopą, patvirtino, kad pataikyta. Šoviau dar keturis kartus ir jie visi buvo taiklūs, taigi jų nereikėtų laikyti sėkme. Tai buvo ta akimirka, kai mano abejonės dėl BDC sistemos dingo visiems laikams.

Pirma, naujasis Zeiss V8 4,8-35×60 turi gerokai didesnę didinimo amplitudę – pradedant 4,8 karto, baigiant 35 kartais. Pojūčiai šaudant su šia optika buvo labai malonūs, nes padidinti yra patogu, šaunant ir iš 50 m, ir iš 600 m nuotolio. Manau, kad įsigijus šią optiką nieko nebereikia, nebent per varomąją medžioklę tupėsi krūmuose, tada gal ir nebus itin patogu.

Naudojant maksimalų padidinimą nustebino vaizdo kokybė. Jis buvo skaidrus, o tai nėra dažnas reiškinys, kai padidinama daugiau kaip 20 kartų.

Antra, naujojo Zeiss taikiklio spustelėjimo vertė yra 0,5 cm/100 m, nors 100 m nuotoliu tai daug neduoda, o 600 m vienas spustelėjimas yra 3 cm, o ne 6 cm, taigi tai padeda pagerinti tikslumą.
Trečia, objektyvas yra 60 mm skersmens, o pats optikos žiedų dydis yra 36 mm. Tai labai pravartu prieblandoje, kai šviesos pralaidumo koeficientas yra 92 %, o raudonas taškas toks smulkus, kad 1 000 metrų atstumu jis yra tik dviejų centų monetos dydžio.

Ketvirta, konkurentų gaminamos optikos balistinį bokštą galima prišaudyti keturiomis fiksuotomis pozicijomis. Dažniausiai jos yra 100, 200, 250 ir 300 metrų. Medžioklėje, kiek man žinoma, žvėris neišlenda konkrečiais, fiksuotais atstumais. Su Zeiss BDC, pasukus žiedą ties reikiamo atstumo žyma, galima šauti į taikinį nelaužant galvos.

Tai buvo pagrindinės pastabos ir išvados apie naująjį Zeiss Victory V8 taikiklį po puikiai praleisto savaitgalio Ulfborgo šaudykloje. Pasikalbėjęs su šaudyklos vadybininku Peteriu Bertelsenu išsiaiškinau, kad toks šaudymas vadinamas lauko šaudymu (angl. field shooting), kuris, pasirodo, Danijoje yra labai populiarus. Taip yra todėl, kad taikiniai išdėstyti nekonkrečiu atstumu. Jie nėra už 100 ar 200 metrų ir panašiai, kaip įprasta. Čia gali būti 170, 240, 320 metrų, o tai iš principo medžiotojui daug naudingiau ir kelia didesnį iššūkį negu šaudyti iš fiksuotų atstumų. Tik keliaudamas namo supratau, kodėl Zeiss pasirinko šią šaudyklą: čia buvo galima šaudyti iš įvairių atstumų, todėl neišvengiamai teko naudoti Zeiss BDC sistemą ir įsitikinti jos efektyvumu. Norėčiau pasakyti, kad Zeiss BDC ypač palengvino užduočių atlikimą.

Taip mes šias dvi dienas perėjome per visus šaudymo langus ir pyškinome nuo ryto iki vakaro – vidutiniškai 500 šovinių per dieną, kol visas didžiulis Norma Tipstrike amunicijos kalnas buvo sunaudotas ir įvertintas su pagyrimu.
Ir, kas žino, galbūt koks aukso veršis bus sumedžiotas būtent su šia optika. Laukiame rugsėjo, kad patys savo akimis galėtume apžiūrėti geriausią Zeiss gaminį. O kol kas – šaudykite pro šalį!

Autorius: Tomas Ervikas (tekstas redaguotas Miske.lt)

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!