Blog

Vienas didžiausių argumentų prieš bebrų medžioklę šaunamuoju ginklu yra tai, kad tokiu būdu bebrai dažnai nušaunami, bet nesurandami. Tam tikra prasme kyla prieštaravimas medžioklės etikai, nes gyvūnas nužudomas absoliučiai beprasmiškai. Bebras, kaip atidus gyvūnas, jausdamas pavojų nedelsdamas stengsis panerti ir pasislėpti kokioje oloje, po medžio šaka arba savo buveinėje. Jeigu gyvūnas lengvai ar mirtinai sužeidžiamas, jis nebeišnirs ir žus. Surasti bebro kūną tokioje situacijoje beveik neįmanoma. Dėl šios priežasties, pavyzdžiui, Rusijoje medžiotojai turi gauti specialų leidimą medžioti bebrus šaunamuoju ginklu. Priešingu atveju medžiotojas gali sulaukti didelių nemalonumų. Vienas iš būdų išvengti tokios nelaimės būtų leisti bebrus medžioti lanku ir strėlėmis, prie kurių pritvirtinta speciali virvė. Tokiu būdu, pataikius į bebrą, jį būtų lengva ištraukti iš vandens, net jeigu jis bandytų panerti. Tokia praktika taikoma tose Europos ir už vandenyno esančiose valstybėse, kur medžioklė lanku nedraudžiama.

Tačiau bebrų medžiojimas šaunamuoju ginklu tykant irgi turi savo privalumų. Pirmiausia, medžioklei daug lengviau pasiruošti negu gaudant bebrus spąstais. Tam, kad medžioklė spąstais būtų sėkminga, medžiotojas visų pirma turi atidžiai ištirti situaciją, sąlygas, aplinką ir konkrečios bebrų grupės įpročius. Keliaujant į bebrų medžioklę tykant, galima visa tai pastebėti. Antra, medžioklė spąstais nėra tokia selekcinė kaip naudojant šaunamąjį ginklą. Spąstais galima pagauti ir seną, ir jauną bebrą. Gaunamos naudos atžvilgiu jauno bebro oda yra gerokai mažesnė, ji tiek daug nekainuoja, mėsos irgi nedaug, trofėjus taip pat nėra ypatingas, tačiau spąstais nepasirinksi. Medžiojant šaunamuoju ginklu bebras gerai matomas. Jeigu medžiotojas elgiasi protingai, bebras visiškai jo nepastebės, todėl galimybė susekti šį gyvūną yra labai didelė.

Galbūt tai yra kiek idealizuotas požiūris į šį medžioklės būdą, tačiau tik tuo atveju, jeigu medžiotojas elgiasi sumaniai ir etiškai, sumedžiojus gyvūną galima išlaikyti gamtos ir jos dėsnių pusiausvyrą. Daugelis prieštaraus ir teigs, kad beveik neįmanoma nustatyti bebro amžiaus ir lyties. Tačiau medžiotojas gali atkreipti dėmesį į konkrečius, charakterizuojančius dalykus. Įmanoma įvertinti bebro kailio būklę, ypač jeigu po ranka yra žiūronai. Medžiotojas gali konstatuoti, ar bebras yra didelis, ar mažas. Trečia, medžioklė šaunamuoju ginklu yra daug humaniškesnė nei gaudymas spąstais, jeigu tik bebras nenušaunamas į vandenį ir medžiotojas moka gerai naudoti savo ginklą. Medžiotojo šūvis yra tarsi riba tarp gyvūno gyvybės ir mirties, todėl idealiu atveju ši akimirka turi būti tokia, tarytum patalpoje būtų išjungta šviesa. Taiklus šūvis gyvūnui net neleis pajusti skausmo ir išgąsčio, ko negalima pasakyti apie spąstus, nes šie ne visada užmuša iš karto.

BEBRO JUSLĖS
Medžiojant bebrą tykant, žinotina, kad dažniausiai jis suaktyvėja sutemoje. Paprastai aktyviausias jis būna naktį. Stebint bebravietę dieną, ji gali atrodyti tuščia ir apleista. Tikėtina, kad bebro buvimą patvirtins graužimo pėdsakai, išminti takai. Bebras iš savo olos išlįsti gali ir dieną, tačiau pernelyg juo pasitikėti nereikėtų, nebent jis šioje vietoje yra sutrikęs ir bailus. Artėjant vakarui bebras pradeda darbuotis.

Labiausiai išvystyta bebro uoslė ir klausa. Todėl niekada prie bebravietės nereikėtų artintis pavėjui. Slėptuvė turi būti priešingoje pusėje nei bebravietė. Nors bebro klausa yra gerai išsivysčiusi, jis retai bijo pažįstamų ar nepažįstamų garsų. Bebras gali labiau suklusti, jeigu supliuškena vanduo, pavyzdžiui, medžiotojui įbridus į vandenį. Tačiau jeigu gyvūnas negirdi šlapių medžiotojo batų, tai greičiausiai vėl nurims. Turėkite omeny tai, kad vanduo yra daug tankesnis nei oras, todėl geriau praleidžia įvairius garsus. Jeigu netoli bebravietės pasirodo besikalbantys žmonės, bebrai tikrai susiras slėptuvę.

Tas pats bus ir tada, kai medžiotojas per bebravietę praplauks motorine valtimi. Net jeigu motoras tylus, bebras dar prieš jį pastebėjęs pajus žmogaus buvimą. Todėl bebrų medžioklė prisiartinant ne visada bus sėkminga. Retai pasitaikys, kad medžiotojui, prasiveržusiam pro krūmus, pavyks pastebėti nuplaukiantį bebrą ir dar spėti pasidėti ginklą ant peties ir iššauti. Bebras, pajutęs pavojų, paners ir nuplauks. Gyvūnas pajus medžiotoją, o daugiausia, ką žmogus pamatys, – kaip bebras įspėjimo dėlei sumuša uodega. Todėl sėkmingiausia bus bebrų medžioklė tykant. Kol bebrai ilsisi, medžiotojas gali įsirengti puikią slėptuvę ir joje sėdėdamas laukti bebro.

SVARBI VĖJO KRYPTIS
Medžiojant bebrus tykant, labai svarbu įsirengti slėptuvę. Ypatingą dėmesį reikia skirti vėjo krypčiai. Dažnai bebravietėse, kurios apsuptos didelių medžių, vandenyje susidaro vėjo verpetų, leidžiančių bebrui suuosti medžiotoją. Dėl to reikėtų vengti naudoti priemones nuo uodų, nes bebras jas be problemų suuos. Priemonių nuo uodų kvapas yra stiprus ir paplinta labai toli. Nedidelis vėjo dvelksmas ir bebras suklus, pradės uostyti orą ir greitai nustatys žmogaus buvimo vietą. Įdomu, kad to negalima pasakyti apie dūmų kvapą. Nors jie plinta taip pat kaip kiti kvapai, gyvūnui tai nėra nieko nauja. Dūmai bebrui sukels šiek tiek įtarimo, tačiau nesiasocijuos su pavojumi. Todėl drąsiai galite vilktis tą pačią aprangą, kurią vilkėjote, pavyzdžiui, sėdėdamas prie laužo. Labai reikšminga tai, kaip pasirenkama slėptuvės vieta. Slėptuvė gali būti prie vandens telkinio arba ant nedidelio paaukštinimo.

Kai bebras plaukia, paprastai bus matoma tik jo galva. Žinoma, nelengva taikyti į tokį mažą taikinį. Jeigu medžiotojas sėdi ant paaukštinimo bebravietės krante, geriau bus matomas bebro kūnas ir padidės pataikymo tikimybė. Tačiau jeigu bebras yra krante, tai bus idealus variantas,nes net sužeistas gyvūnas negali panirti ir pasislėpti oloje. Prisiminkite ir tai, kad bebras beveik neturi priešų, galinčių užpulti iš viršaus. Todėl bebras paprasčiausiai nežiūri į viršų, nes jam to nereikia. Vietose, kur dažnai trukdomas, bebras greitai prisitaiko prie situacijos, tampa nakties gyvūnu ir esant šviesai į lauką nelįs. Tai būdinga bebrams, kurie apsistoję netoli gyvenamų vietų. Čia bebrą pamatyti labai sunku, bet apie jo buvimą liudija išgraužta mediena.

BEBRŲ MEDŽIOKLĖ IŠ VALTIES
Bebrų medžioklė iš valties tinka kantriems žmonėms, kurie neturi kur skubėti, romantikams, kuriems svarbiausia ne gauti trofėjų, o stebėti gamtą ir ja mėgautis. Svarbiausia medžiojant iš valties sėdėti tyliai ir kantriai. Žinoma, šūvis iš esmės yra garsus dalykas, bet atsižvelgtina į tai, kad šaunamuoju ginklu medžiojant grupėmis gyvenančius gyvūnus, retai po šūvio pavyks sumedžioti dar vieną individą. Tačiau nereikėtų manyti, kad po vieno šūvio medžioklę reikia baigti. Jeigu bebrai gyvena tekančiame vandenyje, tai visi jo krantai bus su olomis. Iššovus vieną kartą, galima judėti toliau, nes, gali būti, už 200–300 metrų vėl pasirodys gyvūnas. Kalbant apie valtis, medžioklė iš guminių valčių yra daug tylesnė. Gumine valtimi netgi galima judėti, nes bebras nejaus žmogaus buvimo. Guminės valties irklai pritvirtinti taip, kad jie beveik neskleidžia garso. Vos kelių valčių modelių irklai irkluojant prisiliečia prie valties krašto, sukeldami nemalonų garsą. Didžiausias minusas naudojant guminę valtį bebrų medžioklei yra tai, kad valtis nėra tokia saugi bebrų apgyventuose telkiniuose. Vandenyje po valties guminiu dugnu gali pasitaikyti bet ko – medžio kamienų, kelmų, šakų, kurios gali valtį sudraskyti. Būnant valtyje reikia ne tik laikyti paruoštą ginklą, bet ir žiūrėti, kur irkluoti. Todėl geriau į tokią medžioklę nevykti vienam. Ypač atsargiam reikia būti sraunesnėse upėse, nes tada bus sunku išvengti įvairių kliūčių. Geriausia gumine valtimi bebrus medžioti pavasarį, kai upėse yra aukštas vandens lygis.

ŠAUTI ATSAKINGAI
Medžiojant bebrus, gali tekti šauti ir į nejudantį, ir į judantį taikinį. Žinoma, galima nuspręsti, kad medžiotojas šaus tik į nejudantį gyvūną, tačiau ir tada veiksmai turi būti aiškūs ir ramūs. Teoriškai šūvis galėtų būti toks: medžiotojas pasideda ginklą ant peties, pasuka vamzdį į taikinį, žinoma, atsižvelgdamas į šovimo kampą ir vėją, ir neskubėdamas nuspaudžia gaiduką. Svarbiausia gaiduką spausti ramiai, o ne staigiai. Į judantį taikinį sunkiau pataikyti dar ir todėl, kad taikinys, taikant į plaukiantį bebrą, yra labai mažas. Plaukiančio gyvūno naktį geriau nešauti. Šūvis tik sukels triukšmą ir dažniausiai sumedžiotą gyvūną bus sunku rasti. Medžiojant bebrą, labiausiai pravers kulkos, o ne šratai. Su lygiavamzdžiu ginklu šovimo nuotolis paprastai yra nuo 25 iki 50 metrų. Dažnai bus situacijų, kai reikės šauti ir iš arčiau. Todėl patariame nueiti į šaudyklą, įvairiais atstumais išdėlioti, pavyzdžiui, oranžinius lėkščių taikinius ir, greitai pasidėjus ginklą ant peties, stengtis į juos pataikyti. Tai nebus lengva, tačiau padidins šansus medžioklėje. Bebrų medžioklė Lietuvoje leidžiama nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 15 d. Rugpjūtį, prasidedant bebrų medžioklės sezonui, juos bus sunku pamatyti, nes sužaliavusi žolė ir krūmai apriboja regėjimo lauką bebravietėje. Medžiojant pavasarį, yra didelė tikimybė sumedžioti vaikingą bebro patelę. Nors bebras mūsų kraštuose nėra retas gyvūnas, tai yra vertingas medžiojamasis gyvūnas, kurį reikia gerbti ir saugoti.

 

Autorius: EGIDIJUS ŽUKAS
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

Briedis, dydis miško valdovas ir yra vienas geidžiamiausių laimikių. Skaičiuojama, kad mūsų krašte yra apie 13000 šių didžiųjų žvėrių. Briedžių patinus labai efektyviai galima medžioti poravimosi metu, rudenį, priviliojant juos mėgdžiojant konkuruojančio patino „meilės dejones“. Rugsėjis yra geriausias laikas tai daryti. Lietuvoje tai yra ne itin paplitęs medžioklės būdas, nes briedžių medžioklės leidimų nėra tiek daug.

Medžiojusieji briedžius poravimosi metu teigia, kad tai yra gana sunkus medžioklės būdas, ypač jeigu nepavyksta gyvūno išvilioti iš krūmų į atviresnę vietą, kur būtų galima nusitaikius iššauti. Artėjant poravimuisi, vienišas briedis pradeda klaidžioti aplink, ieškodamas sau damos. Jis dažnai nuleidžia galvą, apuosto pėdsakus, ieškodamas sau jaunosios. Poravimosi metu briedžio patinas įdėmiai reaguoja į šakų lūžius ir įvairius trakštelėjimus. Taip pat ir briedžio patelė, jausdama artėjant poravimąsi, nori pritraukti į save dėmesį. Auštant ji kvies patiną šauksmu, kuris tyliame miške girdimas gana toli.

Kai patinas suranda savo širdies draugę, jis seka paskui kiekvieną jos žingsnį. Porelė laikosi drauge, beveik niekur neklaidžioja, slepiasi krūmuotose, sunkiai prieinamose vietose.

Į šį šauksmą staigiai atsilieps koks nors patinas ir skubiai nubėgs pas damą. Toks briedžių flirtas paprastai vyksta prieš saulėlydį ir saulėtekį. Kiekvienas patinas mergina tik vieną damą, ir tik atstumtas pasileidžia į naujas paieškas. Todėl mokslininkai briedžius vienu metu vadina ir monogaminiais, ir poligaminiais gyvūnais. Kai patinas suranda savo širdies draugę, jis seka paskui kiekvieną jos žingsnį. Porelė laikosi drauge, beveik niekur neklaidžioja, slepiasi krūmuotose, sunkiai prieinamose vietose. Nors patinas šiuo metu yra labai sujaudintas, jis vis dėlto vengs išduoti savo buvimo vietą konkurentams, todėl tik labai retais atvejais kartkartėmis sudejuos. Jeigu patinas didelis ir galingas, jis visiškai pasiduos savo aistrai ir nebijos, kaip toli skamba jo meilės aimanos. Jeigu aplinkui klajoja vienišas patinas, jis nedelsdamas seks paskui garsą, kad surastų porelę. Jeigu šis patinas galingas, jis nesibaimins nuginti savo konkurento, o nedidelis patinas prie stipresnio konkurento net nesiartins. Tokiu metu briedžių patinai įsivelia į kovas, neretai net užmušdami ar sunkiai sužalodami savo varžovą.

Briedžių medžioklės rujos metu esmė yra privilioti kokį nors klaidžiojantį patiną, pamėgdžiojus meilės šauksmą, arba nustatyti, kur yra briedžių pora, ir iškviesti patiną taip, kad jis ateitų įsivaizduojamo varžovo link.

Briedžių medžioklės rujos metu esmė yra privilioti kokį nors klaidžiojantį patiną, pamėgdžiojus meilės šauksmą, arba nustatyti, kur yra briedžių pora, ir iškviesti patiną taip, kad jis ateitų įsivaizduojamo varžovo link. Tam, kad ši medžioklė būtų sėkminga, reikia pradėti aplinkos tyrimu, ieškant briedžių paliktų pėdsakų – takų, nulaužtų krūmų, ragų požymių ir kt. Tačiau, einant mišku, reikia būti atidžiam, įsiklausyti į miško triukšmus, nes per tokius pasivaikščiojimus neretai galima sutikti kokį briedį. Per mišką reikia eiti tyliai ir atidžiai, negalima kalbėtis. Pasitaiko taip, kad, užlipus ant kokios sausos šakos ir jai sulūžus, tenka pažvelgti briedžio patinui tiesiai į akis.

Patiną galima privilioti iš beržo tošies pagamintu ragu, metaliniu ragu ar buteliu be dugno. Prekybininkai siūlo įvairių gamyklinių briedžių viliojimo įrankių. Kopijuojant briedžio balsą, reikia išleisti garsą „u-o“, iškvepiant ties antru garsu. Galima pakeisti balso tembrą, tačiau geriausia tai daryti plonesniu balsu. Prie tokio atskubės ir jaunas, ir senas patinas.

 

Svarbiausia medžiotojui gerai užsimaskuoti, nes jeigu patinas pajus žmogaus buvimą, antrą kartą į šią vietą neis. Įmanoma jį išvilioti į kitą vietą, bet tada gyvūnas bus daug atsargesnis. Geriausia privilioti patiną būnant kokioje nors miško proskynoje ar kirtime, kad būtų galima aiškiai stebėti aplinką.

Iš pradžių reikėtų patino balsą mėgdžioti tyliai, numanant, kad briedis yra netoli. Tada galima šaukti vis garsiau ir garsiau, visuomet būnant vienoje vietoje. Paskui atidžiai apžiūrėtina aplinka ir įsiklausytina, ar nesiartina koks patinas. Jeigu nepastebite jokio judėjimo, galima nueiti į kitą vietą, tačiau einant jokiu būdu negalima triukšmauti.

Situacijų gali būti įvairių, todėl kiekvienoje reikia elgtis skirtingai. Jeigu patinas skubėdamas bėga prie šauksmo, galima beveik nenutrūkstamai mėgdžioti patino balsą. Jeigu patinas traukiasi šalin, jis greičiausiai yra kartu su patele, todėl reikia skubėti jiems iš paskos, garsiai mėgdžiojant jo balsą, sustojant tik kai reikia laužti krūmų šakas, darant tai kuo garsiau ir pastebimiau. Jeigu patinas sustoja ir klausosi, tada ir pačiam reikėtų sustoti ir galbūt kokį kartą tyliai sudejuoti. Jeigu patinas pats veržiasi per mišką, laužo šakas ir šėlsta, tai reiškia tik tai, kad sutikote didelį ir galingą briedį. Tada ir pats drąsiai maurokite ir laužykite šakas.

Žinoma, vėjo kryptis šioje medžioklėje turi labai didelę reikšmę. Kai tik įmanoma išgirsti patiną ir nustatyti jo buvimo vietą, pačiam reikėtų ieškoti vietos, kur pasislėpti, kad nebūtumėte patinui prieš vėją. Tačiau pasitaiko, kad briedžio patinas, porą kartų atsakęs į apgaulingą kvietimą, pasileidžia savo varžovo kryptimi, kartais taip greitai, kad medžiotojas neturi laiko pasislėpti.

Atkuriant briedžio patino poravimosi dejonę, vienu metu galima kartais palaužyti kokio medžio šaką arba kulnu padaužyti kelmą. Tai pritrauks didelius ir galingus patinus. Atsiminkite, kad jaunesni ir ne tokie stiprūs briedžiai į tokį kvietimą neatsilieps, nes galvos, kad varžovas yra daug pavojingesnis.

Jeigu vis dėlto niekaip nepavyksta briedžio išvilioti, reikėtų jį palikti ramybėje ir ieškoti kito „meilužio“. Vakare retai kada pavyks surasti daugiau kaip vieną patiną, nes palyginti greitai sutemsta. Medžioklė bus daug sėkmingesnė anksti ryte, kai patinai aktyviausi. Neetiška šauti, jeigu patino aiškiai nesimato, galvojant „galbūt pataikysiu“, todėl šioje medžioklėje reikia būti labai kantriam ir pasiruošti situacijai, kad gyvūno sumedžioti nepavyks. Beprasmis šūvis turės labai neigiamų pasekmių, žvėrį sužeidžiant arba prašaunant pro šalį, taip sutrikdomas visas poravimasis.

Autorius: EGIDIJUS ŽUKAS (tekstą redagavo Miske.lt)
Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

Požiūris į medžiotojus Lietuvoje nuolat gerėja ir jie tampa ne tik mėsininkais, išėjusiais į mišką atsinešti mėsos. Taip teigia Troškūnų šv. Trejybės parapijos klebonas Saulius Filipavičius. Anot jo, apie medžiotojus geresnę nuomonę turi kaimo žmonės, o tradicija švęsti šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dieną, kuri minima lapkričio 3-iąją, per parapijas jau ima plisti visoje Lietuvoje.

– Šv. Huberto dieną medžiotojai mini visoje Europoje. Šią dieną aukojamos šventos mišios. Troškūnai, ko gero, nėra išimtis?

– Tikrai ne išimtis. Troškūnuose šv. Huberto šventę švęsime jau dešimtą kartą. Tai – jubiliejinis renginys. Labai smagu, kad iš Troškūnų šv. Huberto šventė paplito ir vis labiau plinta, vis labiau įsitvirtinta visoje Lietuvoje, medžiotojų bendruomenėje. Ši šventė tampa kultūriniu akcentu visiems Lietuvos medžiotojams, nes ji skatina kultūringą, gražią, humanišką medžioklę. Ji Lietuvoje kuria medžioklės tradicijas, kurių mes arba neturėjome, arba per ilgą laiką buvome praradę.

– Lietuvoje šv. Huberto dienos minėjimas atkurtas po kelių dešimtmečių pertraukos. Pirmieji ją paminėjo pranciškonai, sukvietę į pamaldas Bernardinų bažnyčioje.

– Taip, pranciškonams reikia pasakyti ačiū už tai, kad jie šią šventę pradėjo švęsti. Ji Bernardinų bažnyčioje šiais metais taip pat bus minima. Tai bus daroma jau vienuoliktą kartą. Gražu, kad pati šventė vis labiau įtraukia medžiotojų bendruomenę ne tik dalyvauti šventėje, bet ir kurti kultūrinius akcentus, kurie prisideda prie kultūros augimo Lietuvoje.

Kelerius metų vis susirinkę kalbėdavome, kad reikia sukurti lietuviškus medžioklės šaukinius. T. y. medžioklės lietuviški muzikiniai signalai, kuriais pagerbiami sumedžioti žvėrys. Iki šiol naudodavome vokiškus. […] Keletą metų buvo apie tai kalbama. Liaudiškai tariant, dabar jau pabaigti kepti kompaktiniai diskai su lietuviškais medžioklės šaukiniais. Kompozitorius Kazys Daugėla sukūrė šiuos šaukinius, kuriais bus galima pagerbti visą sumedžiotą fauną. Medžiokliniu ragu juos į kompaktinį diską įrašė trimitininkas Dominykas Vyšniauskas. Taigi jau turime savas lietuviškas medžioklės melodijas, kuriomis pagerbiami sumedžioti gyvūnai. Tai – fantastiška.

– Ar tokie kultūriniai sumanymai prisideda prie medžiotojų įvaizdžio gerinimo? Pradėkime nuo to, koks, Jūsų manymu, šiuo metu yra medžiotojo įvaizdis Lietuvoje?

– Man atrodo, kad medžiotojų įvaizdis Lietuvoje visą laiką gerėja. Pirmiausia, medžiotojai patys tampa sąmoningesni, medžioklės kultūra skleidžiasi, medžiotojas tampa ne tik mėsininku, išėjusiu į mišką atsinešti mėsos. Žinoma, visada pagrindinis medžioklės tikslas buvo ir išlieka – laimikis, kurio tyko, laukia, tikisi, kurį parneša namo.

Medžioklė jau tampa tam tikros grupės žmonių kultūriniu reiškiniu. Šie žmonės mėgsta gamtą, bendravimą gamtoje. Medžioklė tampa labai gražiu ir kultūringu laiko praleidimu, jeigu pats medžiotojas to nori. Žinoma, visada yra brakonierių, tokių medžiotojų, kuriems nusispjauti į tradicijas, humaniškas medžiokles. Visur tokių žmonių yra, bet kuo toliau, tuo labiau gražios medžioklės tradicijos Lietuvoje įleidžia šaknis. Tuo reikia pasidžiaugti.

Tie lietuviški medžioklės šaukiniai, kuriuos paminėjau, yra ne vienintelis toks kultūrinis indėlis į Lietuvos gyvenimą. Pavyzdžiui, daug metų mūsų saksofonistas profesorius Petras Vyšniauskas su sūnumi Dominyku Troškūnuose atlikdavo „Medžioklės su varovais“ kompoziciją. Dabar ji ištobulinta. Sukurtas normalus muzikinis kūrinys, muzikinė kompozicija. Tai yra bendras medžiotojų indėlis į Lietuvos medžioklės kultūrą, nes tiek P. Vyšniauskas, tiek D. Vyšniauskas yra medžiotojai.

– Jūs taip pat esate medžiotojas – ir kunigas, ir medžiotojas. Paprastai pasitaiko neigiamų nuomonių, kad medžiojimas yra žudymas. Ar Jums, kaip dvasininkui, užduoda panašių klausimų?

– Matot, kaimo žmonės truputį kitaip mąsto negu tie „kabinetiniai“ gamtos mylėtojai. Kaimo žmogus puikiai supranta, kad jis augina savo tvarte paršelį tam, kad jį kažkada paskerstų. Jis augina savo tvarte avytę tam, kad ją kažkada padėtų ant stalo. Iš viso to, ką Dievas davė, ką žmogus savo darbu sukuria, jis ir gyvena.

Tiesiog toks žmogaus gyvenimas. Kai žmogus išeina medžioti, jis medžioklėje netgi neturi asmeninio santykio su medžiojamu gyvūnu. Normalus medžiotojas niekada nešauna aklai. Jis pasižiūri, ar tai yra šaunamas, medžiojamas gyvūnas, ar, medžioklės terminologija tariant, jis yra selekcinis, ar perspektyvus, ar jį jau reikėtų pašalinti iš bandos.

– Ar sakote, kad kaime ir mieste požiūris į medžioklę skiriasi?

– Taip. Kaip ir minėjau, kaime žmogus suaugęs su gamta.

– O miestiečiai to nesupranta?

– Miestiečiai nueina į „Maximą“ ir nesupranta, kaip vyksta procesas, nesupranta, kaip atsiranda pienas, mėsa. Troškūnuose darydavome tarptautines jaunimo stovyklas. Suvažiuodavo vaikai iš visos Europos. Ne vieną kartą atvažiavęs jaunuolis iš, pavyzdžiui, Londono ar Lisabonos centrų, neįsivaizduodavo, iš kur atsiranda pienas.

Kaimo žmonės, močiutės, vesdavo į vienuolyno kiemą karvę, visi jaunuoliai apstodavo ir močiutė vidury kiemo melždavo tą karvę, rodydama vaikui, iš kur atsiranda pienas. Vaikams tai būdavo didžiulis atradimas. Jie, atvažiavę iš didmiesčių centrų, niekada nėra išėję toliau miesto centro, nematę, kaip vyksta gyvenimas kaime. Natūralu, kad kaimo ir miesto žmonių supratimas apie medžioklę skiriasi. Jų gyvenimo supratimas, gyvenimo ritmas kitoks.

– Ko reikėtų, kad keistųsi situacija?

– Nežinau, ar reikėtų ją keisti. Reikėtų, kad kiekvienas dirbtų savo darbą ir gerbtų vienas kitą. Miestiečiai turi labai daug darbo, iššūkių, uždavinių savo gyvenamoje erdvėje. Kaimo žmonės patiria tą patį savo gyvenamoje erdvėje. Tiesiog reikia daugiau supratimo, noro pasižiūrėti vienas į kitą, daugiau noro įsigilinti. Reikia pagarbos vienas kitam.

– Ko palinkėtumėte medžiotojams?

– Medžioklei – valio. Tai – vienas iš kultūrinių reiškinių, apie kuriuos kalbėjau. Mes bandome (tai didelis Eugenijaus Tijušo [Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas – LRT.lt] nuopelnas), kad į medžiotojų terminologiją ateitų kultūringi, lietuviški, gražūs pasisveikinimo, palinkėjimo medžioklei žodžiai. Iki šiol visą laiką naudodavome iš senų tarybinių laikų atėjusį pasisveikinimą – nei tauko, nei plauko. Tai – skolinys, vertinys. Medžiotojų atsakymas būdavo toks, kad, jeigu jį ištarčiau, tai turbūt būtų keiksmažodis.

– „Kčiortu“ (liet. „velniop“). Nemanau, kad tai keiksmažodis.

– Taip. Kam mums reikia svetima kalba atsakinėti, linkėti medžioklės sėkmės arba tiesiog geros medžioklės? […] Dabar mes populiariname lietuvišką pasisveikinimo šaukinį: medžiotojas, išeidamas į medžioklę su kitu medžiotoju, linkėdamas geros medžioklės, tiesiog sako: medžioklei – valio! Jam atsakantis medžiotojas taip pat sako: medžioklei – valio. Jeigu medžiotojas ką nors sumedžioja ir jį kitas medžiotojas sveikina, jis sako: medžioklei – valio!. Tas, kuriam pasisekė atsako: medžioklei

– ačiū. Tai – labai puiku.

Šaltinis: www.grynas.lt