Blog

Stirninų medžioklė (žvalgyba)

Stirninų medžioklė yra viena mano mėgstamiausių, todėl kiekvienais metais aš laukiu sezono pradžios su nekantrumu.

Šiais metais kilo mintis, parodyti kaip aš medžioju stirninus pradedant nuo žvalgybos, įrangos pasirinkimo, pačios medžioklės ir viliojimo. Manau idėja nebloga ir tikiuosi jums bus įdomu.

Taigi pradėkime nuo pradžių. Pirmas stirninų medžioklės etapas pas mane yra žvalgyba. Todėl nuo balandžio pirmos aš imu kamerą ir žiūronus į rankas, ir važiuoju į medžioklės plotus ieškoti trofėjinio stirnino.

Paprasčiausias stirninų žvalgybos būdas yra apvažiuoti visas pamiškes, o geriausias būdas, jei yra galimybė, įsitaisyti tokioje vietoje kur matysite didelį plotą ir nereikės lakstyti. Stebėjimui iš vienos pozicijos nepakeičiamas daiktas yra stebėjimo vamzdis. Nuoroda į stebėjimo vamzdį štai čia, kad žinotumėte apie ką aš kalbu.

Mano naudojama kamera, taip pat tinka stebėjimui, tačiau tai kaip ir atsarginis variantas jei neturite geresnės įrangos ir kamera turi vieną didelį minusą – prieblandoje sunkiai ką su ja pamatysite. Nuoroda į kamera štai čia…

Manau, prieš sezoną pasipraktikuoti bus visiems ne pro šalį, todėl šiame video sunumeravau aptiktus stirninus, o jūs išsakykite savo nuomonę šio straipsnio komentaruose pagal stirnino numerį: amžių, ar turi selekcijos požymių, kurį stirniną rinktumėtės medžioklei.

Tai ką, žiūrim video ir laukiu Jūsų komentarų! 🙂

Autorius: Deividas Staponkus
Nuotrauka: Danas Butkus
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

9 gegužės, 2016
Kam reikalingas medžiotojų sąvadas?

Ilgai kariavau kaip Don Kichotas su vėjo malūnais norėdamas įrodyti, kad nereikalingas kasmetis medžiotojo bilieto pratęsinėjimas. Galop to buvo atsisakyta, tačiau gudrios galvos vietoj bilieto pratęsimo sugalvojo kasmetį duomenų pateikimą medžiotojų sąvadui.

Kokie to pakeitimo tikslai – neaišku. Medžiotojų ginklai suregistruoti policijoje, kiek išduodama naujų medžiotojo bilietų, žino teisės medžioti suteikimo ir panaikinimo komisijos. Teigimas, kad būtina žinoti, kiek medžiotojų gali medžioti kiekvienais metais (teisininkai dar turėtų įvertinti, ar galima iš medžiotojo atimti medžiojimo teisę vien dėl to, kad jis nepateikė duomenų medžiotojų sąvadui, kažin kodėl daug teisės aktų, reglamentuojančių medžioklės procesą, prieštarauja Lietuvos Konstitucijai ir jų taisyti neskubama metų metais), atseit dėl to, kad būtų galima prognozuoti, ar nenukentės medžiojamųjų gyvūnų populiacijos dėl per didelio medžiojimo teisę turinčių piliečių skaičiaus, yra nepagrįstas.

Elninių žvėrių ir vilkų medžioklė yra griežtai limituota, suvaržyta zuikių medžioklė, o kitų gyvūnų sumedžioti galima daug daugiau nei dabar sumedžiojama. Be to, netgi žinant, kad medžiotojų yra per daug (daug medžiotojų neturi medžioklės plotų), stojimas į medžiotojų būrį niekaip nereglamentuojamas. O ar taip kasmet nariai skaičiuojami dar kurioje nors kitoje visuomeninėje organizacijoje?

Belieka galvoti, kad mintį kasmet perregistruoti medžiotojus pakišo medžiotojų draugija, o tikslas paprastas: ateisi pateikti duomenis sąvadui – susimokėsi ir nario mokestį. Nors duomenų sąvadui pateikimas yra nemokamas, dar daug medžiotojų jo neskiria nuo medžiotojų draugijos ar sąjungos nario mokesčio. Tačiau tai nėra geras metodas medžiotojus ir medžiotojų kolektyvus vienijančioms organizacijoms savo gretose išlaikyti narius. Tai daryti reikia savo veikla ir tinkamu atstovavimu, kad medžiotojai norėtų priklausyti organizacijai, o ne būtų verčiami. Keista situacija: duomenų pateikimas sąvadui nemokamas, bet be užmokesčio niekas tų duomenų nepriima. Anksčiau tai buvo galima padaryti regionų aplinkos apsaugos departamentuose, tačiau aplinkos saugotojams tas darbas pasirodė per daug varginantis ir beprasmis.

Esant tokiai situacijai, prasidėjo kova tarp įvairių medžiotojų organizacijų dėl teisės duomenis pateikti sąvadui. Pradėjo steigtis netgi parduotuvinės medžiotojų draugijos. Dabar „Oksalio“ parduotuvėse galima pateikti duomenis medžiotojų sąvadui. Kadangi už duomenų pateikimą užmokesčio imti negalima, reikia steigti medžiotojų organizaciją ir rinkti atseit nario mokestį. Siekiant persivilioti medžiotojus iš kitų organizacijų, prasidėjo konkurencinė kova, kas pigiau medžiotojo duomenis pateiks sąvadui (atsiprašau, kurios organizacijos nario mokestis bus mažesnis). Iš pradžių nauja „medžiotojų draugija“ atsirado prie ginklų parduotuvės (lyg ir yra ryšys su medžiokle), bet kas gali paneigti, kad tokių „draugijų“ neatsiras ir prie kitų parduotuvių ar net viešųjų tualetų. Tačiau duomenų sąvadui pateikimas (beje, mokamas neteisėtai) negali tapti naujų medžiotojų organizacijų steigimosi pagrindu. O išeitis iš šio sąmyšio labai paprasta – reikia atsisakyti duomenų pateikimo medžiotojų sąvadui ir nekurti jam pakaitalų, kaip buvo padaryta su bilietų pratęsimu. Gavai medžiotojo bilietą ir esi medžiotojas tol, kol dėl kokių nors priežasčių jį prarasi ar numirsi. Kai neliks sąvado, medžiotojai bursis į tas organizacijas, kurios geriausiai atstovaus jų interesams. Bursis ir mokės nario mokestį, nesidangstant sąvadais ar bilietų pratęsinėjimais.

Tačiau kokiems medžiotojų interesams gali atstovauti parduotuvių savininkai? Jų vienintelis tikslas – pasiekti, kad kuo daugiau piliečių ateitų į parduotuvę, o atėję gal ką nors ir nusipirks. Tačiau viskas priklauso nuo mūsų pačių, nuo medžiotojų. Net ir esant sąvadui, mes turime apsispręsti, ar norime priklausyti kokiai nors vienai senas tradicijas turinčiai medžiotojų organizacijai, dalyvauti jos veikloje ir sąžiningai mokėti nario mokestį, žinoma, naudojantis ir tos organizacijos teikiamomis paslaugomis, ar tik lakstysime po parduotuves, ieškodami, kas mažiau nuplėš už nemokamą duomenų pateikimą medžiotojų sąvadui, ir būsime parduotuvių medžiotojų draugijų nariais. Bet jeigu išsibarstysime po parduotuvines draugijas, bijau, kad medžiotojo įvaizdis Lietuvoje liks prastas dar ilgus dešimtmečius. Belieka paskaityti internetinių svetainių komentarus, kad įsitikintume, kaip tam tikra visuomenės dalis vertina medžiotojus: mėsininkai, girtuokliai, iškrypėliai, nekaltų gyvūnėlių žudikai – tai dar ne patys sodriausi medžiotojams taikomi epitetai, o apie santykius tarp visuomenės ir medžiotojų, kokie jie yra Vakarų pasaulio senas medžioklės tradicijas turinčiose šalyse, mums beliks tik pasvajoti.

„ŪP“ informacija
Autorius: Vytautas RIBIKAUSKAS (medžioklės žinovas)
Autoriaus nuotrauka
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

9 gegužės, 2016
Padidintos elninių žvėrių medžiojimo kvotos

Aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas patvirtino elninių žvėrių medžiojimo limitus 2016-2017 metų sezonui – leista medžioti gerokai daugiau žvėrių nei praėjusį sezoną.

Ministro įsakymu nustatyta, kad per būsimą medžioklės sezoną Lietuvoje leidžiama sumedžioti 6691 taurųjį elnią, pernykštė kvota buvo 5437 elniai. Stirnų medžioklės kvota padidinta iki 28 tūkst. 186 stirnų, praėjusį sezoną leista sumedžioti 25 tūkst. 967 stirnas. Daugiau bus galima sumedžioti ir danielių, jų medžioklės limitai padidėjo šimtu: nuo buvusių 313 iki 413. Bus galima sumedžioti 2268 briedžius (buvo 1662).

Medžioklės taisyklės nustato, kad elninių gyvūnų medžioklės sezonas kasmet prasideda gegužę, nuo gegužės 15 iki spalio 15-osios leidžiama medžioti stirnų patinus. Stirnų pateles ir jauniklius taisyklės leidžia medžioti nuo spalio 1-osios iki gruodžio 31-osios.

Tauriųjų elnių medžioklės sezonas prasideda rugpjūčio 15 ir trunka iki vasario 1 dienos, patelių ir jauniklių – nuo spalio 1-osios iki sausio 15-osios.

Briedžių patinų medžioklė leidžiama nuo rugsėjo 1-osios iki gruodžio 15-osios, patelių – nuo spalio 1-osios iki lapkričio 15-osios, jauniklių – nuo spalio 1-osios iki vasario 1-osios.

Danielių patinus medžioti galima nuo spalio 1 iki vasario 1-osios, pateles – nuo spalio 1-osios iki metų galo, jauniklius – iki vasario 1-osios.

Kaip nurodo Aplinkos ministerija, medžioklės limitai nustatomi Regioniniams aplinkos apsaugos departamentams (RAAD), pastarieji turi paskirstyti kvotas medžiotojų būreliams. Būreliai vykdo gyvūnų apskaitą, teikia prašymus dėl licencijų. RAAD komisijos sprendimus dėl kvotų priima vadovaudamosis apskaitos ir gyvūnų padaromos žalos duomenimis.

Ministerijos duomenimis, šiemet Lietuvoje danielių populiacija padidėjo daugiau kaip 600 individų, briedžių skaičiuojama beveik 1300 daugiau, tauriųjų elnių – 2800 daugiau nei pernai. Stirnų populiacija per metus išaugo net 10 tūkstančių.

Šaltinis: www.delfi.lt

8 gegužės, 2016
Prancūzijos kalnai, sniegas ir šernų pėdsakai

Prancūzija, kalnai, medžioklė. Kai šie trys žodžiai yra viename sakinyje, veide pasirodo šypsena. Pernai lapkričio pabaigoje svečiavausi Alzase, Prancūzijos regione, kur tada buvo optinių ginklų gamintojo Leica medžioklės plotai. Čia jau buvau lankiusis pernai sausį, bet antrą kartą gavusį kvietimą atsisakyti niekaip negalėjau. Tai buvo viena paskutinių medžioklių, kurią Leica surengė šiuose plotuose. Šiemet kompanija šių plotų atsisakė, nes jie yra palyginti toli nuo Vokietijos miesto Veclaro, kur yra Leica gamykla.

Mano medžioklės nuotykis prasidėjo Frankfurto oro uoste, nes visų pirma buvo numatytas vizitas į Leica gamyklą, apie kurią rašėme sausio mėnesio numeryje. Ten sutikau Michaelį Agelį, Leica rinkodarininką, kuris, be to, yra ne tik fotografas, bet ir medžiotojas. Apžiūrėję gamyklą, lipome į automobilį ir pradėjome kelių valandų kelionę į Prancūziją.

Artėjant kelionės tikslui, važiuodami vis aukščiau Prancūzijos Alpėse, galėjome džiaugtis, kad bent čia yra žiema, nes pas mus sniegas su rimta žiema atėjo tik po Naujųjų metų. Buvo matyti, kad apačioje žiemos nėra, bet kalnuose stipriai sninga.

Apsistojame nedidelio miestelio viešbutyje, kur Leica apgyvendindavo savo svečius. Laimė, gavau geriausią numerį, ten pat, kur praeitą kartą. Na, o pats geriausias dalykas buvo kambaryje esanti sūkurinė vonia!

Pietaudami laukiame, kada susirinks visi medžioklės dalyviai. Atvažiavo ir mūsų medžioklės vadovas, Prancūzijoje ir Europoje garsus medžioklės žurnalistas Philippe’as Jaegeris, kuris atvežė mums ginklų, amunicijos ir instrukcijas. Dar atvyko keletas svečių, ir jau tą pačią popietę keliavome į mišką, kad galėtumėme vakaro sulaukti bokštelyje. Įdomu, kad čia negalima medžioti po saulėlydžio, todėl pagal grafiką buvo nustatytas laikas, kada baigsis medžioklė – šį kartą 18:02. Vėliau šauti nebegalima! Medžioklės teritorija gana plati, ir įdomu, kad viršuje sniego daug, o apačioje, kur stovi man skirtas bokštelis, jo praktiškai nėra. Čia labai miškingi medžioklės plotai, gyvūnų pamatyti nelengva, o jeigu jie ir pasirodo, tai greitai dingsta. Šauti reikia greitai. Manęs iki bokštelio nenuveža – apie 500 metrų turiu eiti pėsčiomis, kol pamatysiu bokštelį. Kai įsikuriu atviro tipo kilnojamajame bokštelyje, automobilis nuvažiuoja. Oras vėsokas, drėgnas ir vėjuotas, bokštelis yra ant miško kelio, priešais atsiveria nedidelis kirtimas, o, kol dar šviesu, akiratyje nieko nėra. Man paskolintas Merkel .270Win vienvamzdis su taikikliu Leica Magnus ir, žinoma, naujausiais Leica žiūronais. Philippe’as gailiai duoda du šovinius, nes paprastai užtenka vieno. Keistai atrodo, kad abu šoviniai skirtingi – vienas su švino galu, kitas be.

Vakaras baigiasi tyliai, be ypatingų nuotykių. Nė vienas medžiotojas nieko nepastebėjo, o sutemus visi grįžtame į viešbutį, kur laukia prancūzų kulinarijos vakarienė. Ryte kelsimės anksti, nes miške planuojame būti dar prieš švintant, bet oro prognozės nieko gero nežada – vakare prasidės smarki pūga. Iš ryto pasistipriname prancūziškais rageliais ir kava, sulipame į automobilius ir keliaujame medžioti. Vis dar tamsu ir sninga. Niekur toli nenuvažiuojame, nes atrodo, kad ant vingiuoto ir apsnigto kalnų kelio susidarė spūstis, nors eismas čia niekada nebūna pernelyg intensyvus. Philippe’as išlipa ir eina išsiaiškinti, kas nutiko. Netrukus grįžta ir kviečia mane, nes ten esą maniškiai. Aštriame kelio vingyje įstrigęs didelis vilkikas, kuris per sniegą negali užkilti ant kalno. Vilkiko numeriai lietuviški, vadinasi, maniškiai. Pagalvojusi, kad pasaulis išties mažas, einu pasikalbėti su vairuotoju. Pasirodo, lietuviai čia pakliuvo sekdami navigacijos sistema. Philippe’as keikiasi, kad jie norėjo pravažiuoti nemokamu keliu, bet atsidūrė ten, kur dideliam vilkikui tikrai ne vieta. Philippe’as paskambina policijai, iškviečia pagalbą ir mums nelieka nieko kita, kaip važiuoti atgal į viešbutį, nes kelias užblokuotas. Įlipusi į Michaelio darbinį folksvageną, paklausiu, ar jo automobilio padangos žieminės. Jis teigia, kad taip, bet važiuojant į kalną kyla gana didelių problemų. Viešbutyje jis pamato, kad vis dėlto žieminės padangos buvo visai ne žieminės.

Viešbutyje mūsų laukia šilti švieži rageliai, kava, ir belieka laukti, kol bus atidarytas kelias. Kitų galimybių patekti į medžioklės plotus nėra. Praeina pora valandų, snigti nenustoja, vengrų medžioklės žurnalistas Peteris Hauseris pradeda manyti, kad geriau dieną praleisti viešbučio SPA centre, bet bendraminčių nesusilaukia. Kai kelyje atsiranda šioks toks judėjimas, išvykstame. Prie lemtingojo vingio privažiuojame tada, kai vilkikas jau nugabentas, o mišką pasiekiame apie dešimtą valandą.

Philippe’as kiekvienam medžiotojui parengęs maršrutą. Man jis parodo žemėlapį, papasakoja, kas ir kaip, ir galų gale laiminga einu mišku. Nesiliauja snigti. Mano takas iš pradžių veda aukštyn į kalną, ir kuo aukščiau lipu, tuo daugiau sniego, o pačiame viršuje taku eiti sunku dėl sniego nulenktų medžių šakų. Visą laiką reikia saugotis, kad sniegas ne tik nepatektų į ginklo vamzdį, bet ir nekristų už apykaklės. Prieš kelionę į Prancūziją iš aprangos gamintojo Härkila gavau išbandyti komplektą Pro Hunter, kurį štai ir išmėginau šlapio sniego sąlygomis, kalnuose. Vadovaudamasi Härkila patarimais rengiausi sluoksniais. Lipti į kalną nėra taip lengva ir gana greitai pasidaro labai šilta, todėl nusivelku šiltą tarpsluoksnį ir toliau patogiai žygiuoju. Kalno viršūnėje ant siauro miško tako pastebiu šviežią šerno pėdsaką. Pasirodo, kad jis ant tako pastovėjo, pasiklausė, kur aš einu, ir pradingo tankmėje. Dvidešimt sekundžių, ir mes vienas kitą būtume sutikę akis į akį. Be to, šioje kalnų apylinkėje atsiveria grandioziniai peizažai, kartais net kvapą užgniaužia. Kai pradedu leistis žemyn, vėl randu šerno pėdsakų. Jis keliu ėjo priešais mane, bet taip jo ir nesutinku, nors kiek toliau randu rytinių šernų pėdsakų – jie čia linksmai maudėsi. Randu ir elnio pėdsakų, kažkur tolumoje nubėga kelios stirnos, bet daugiau nieko. Medžioti nesiseka. Grįžus į automobilį pasirodo, kad Philippe’o kolega prancūzas šovė į taurųjį elnią, bet šis nubėgo į krūmus. Taigi su Michaeliu važiuojame į įvykio vietą, nes drauge su juo yra taksas Egonas, gebantis sekti kraujo pėdsaką. Iš oro ir toliau krinta kažkas šlapia. Po kalnus suvaikščiojusi kokius šešis kilometrus, nusprendžiu pasišildyti automobilyje. Atsipalaiduoti neišeina, nes visai netrukus Egonas suranda taurųjį elnią. Telieka sugalvoti, kaip didįjį žvėrį per statų ir slidų kalną nugabenti į viršų. Philippe’o automobilio gervė nepakankamai ilga, todėl vyrai turės nešti taurųjį elnią nemažą atstumą.

Iš pradžių elniui paleidžiami viduriai. Prancūzų medžiotojas peilį pamiršo automobilyje, todėl šioje situacijoje praverčia mano EKA G3 Swingblade. Prancūzijoje viduriai paleidžiami kitaip nei pas mus – gyvūnas atveriamas visas, taip pat ir krūtinės ląsta, iš karto išpjaunant trachėją. Kurį laiką panešus gyvūną, jau galima jį pasiekti gerve ir iškelti į viršų. Pietaujame pastate, išlikusiame dar nuo Pirmojo pasaulinio karo, kai čia buvo lazaretas (nedidelė ligoninė), be to, šiame regione vyko įnirtingų mūšių. Užkuriamas laužas ir su dideliu malonumu sukertame pasiimtus sumuštinius. Kol kas konstatuoju, kad Pro Hunter drabužių komplektas iš išorės sulijęs, bet viduje vis dar sausa.

Prenumeruokite Miske.lt naujienas
[newsletter_signup_form id=1]

Po pietų elnias nuvežamas žemyn į miestelį, kur jį reikia parodyti vietos miškų tvarkymo įmonės darbuotojams. To reikalauja įmonės taisyklės, nes elniai padaro gana didelių nuostolių miškininkystei, todėl medžiotojai griežtai kontroliuojami. Privaloma parodyti kiekvieną sumedžiotą elnią. Philippe’as šia sistema pernelyg nesižavi, nes ne visuomet įmanoma prisiskambinti įmonės darbuotojams.

Artėja vakaras ir Philippe’as pasiūlo patykoti bokšteliuose. Nebesninga, nors lyja. Aš ir jaunasis Vokietijos medžiotojas Thomas Jaegeris (keistas pavardžių sutapimas) esame pasirengę medžioti, o vengras Peteris paprieštarauja, sakydamas, kad jo striukė sušlapo ir SPA baseinas vis dėlto vilioja labiau nei šlapias miškas. Galbūt vandens procedūros malonesnės, bet negaliu su juo sutikti, nes atvažiavau medžioti.

Mane pasodina į kilnojamąjį, atviro tipo bokštelį. Lietus pradeda pliaupti negailestingai, intensyvumas prilygsta geram dušui. Žinoma, iš tokio oro malonumo jokio, bet kol kas Härkila puikiai vykdo savo užduotį ir diskomforto nejaučiu. Matyt, teisingas posakis, kad nėra blogo oro, tik bloga apranga. Diena taip ir baigiasi vienu laimikiu – vakarinė medžioklė tykant apsiėjo be šūvių. Viešbutyje sūkurinė vonia kaulams padėjo atgauti šilumą, o kur dar fantastiška vakarienė ir paskui kietas miegas. Iš ryto dar galiu valandėlę nuvažiuoti į mišką, nes vėliau jau turiu grįžti atgal į Frankfurtą, kad spėčiau į lėktuvą. Peteris kategoriškai atsisako važiuoti į mišką, jis iš tiesų apsėstas vandens procedūrų. Mano drabužiai ir batai išdžiūvę, auštant su dideliu malonumu pasivaikštau po mišką, nors pastebiu tik keletą pėdsakų. Šiuose plotuose gyvūnų yra gana daug, bet dėl tankumo juos sunku pamatyti. Tam reikia praleisti daug valandų vaikštant po plotus, nors pasakytina, kad šį kartą visiškai nepasisekė su oro sąlygomis. Vis dėlto patirtis kaupiama net tada, kai nė karto neiššauni.

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo DRAUDŽIAMA!

6 gegužės, 2016
Grėsmė trofėjų medžioklei

Liūto Sesilio mirtis pernai sukėlė milžinišką ažiotažą. Deja, medžiotojų balsai iki šiol nebuvo pakankamai garsūs, kad paaiškintų visuomenei trofėjų medžioklės reikšmę.

Moksliškai įrodyta, kad teisėta ir kontroliuojama trofėjų medžioklė nekelia grėsmės laukinės gyvūnijos įvairovei, o visai atvirkščiai – skatina jos išsaugojimą ir apsaugą. Remdamasis nepagrįstais argumentais ir prieštaraudamas iki šiol galiojusiam principui atsižvelgti į nepaneigiamus mokslinius faktus, Europos Parlamentas (EP) vasario 24 d. surengė diskusiją apie trofėjų medžioklę Europos Sąjungoje (ES). Po Briuselyje įvykusios diskusijos buvo padaryta išvada, kad Europai reikėtų tapti „pagrindiniu veikėju kovojant su pasauliniu nusikaltimu prieš laukinius gyvūnus“. Net nuskambėjo kvietimų visiškai uždrausti trofėjų importą į ES. Medžiotojų lobis Europoje – Europos medžioklės ir laukinės faunos apsaugos asociacijų federacija (FACE) – pabrėžė, kad toks draudimas yra nepagrįstas, nes taikomas ir toms rūšims, kurioms nėra jokios išnykimo grėsmės. FACE net skatino savo narius susisiekti su savo šalių EP nariais, kviesdama neremti pasiūlymų drausti trofėjų importą.

Diskusijoje britų EP deputatė Neena Gill teigė, kad medžiotojai kelia grėsmę liūtams ir drambliams ir, deja, šių gyvūnų liekanos patenka į ES kaip trofėjai. Ji kalbėjo, kad šių rūšių gyvūnų mažėjimas per pastaruosius metus į dėmesio centrą pateko dėl liūto Sesilio mirties. Europa yra didžiausias medžioklės trofėjų importuotojas, todėl neva reikia daryti kuo daugiau, kad nebūtų leista beprasmiškai žudyti.

FACE pabrėžia, kad EP sudarytoje deklaracijoje yra daug neteisingų faktų, prieštaraujančių moksliniams įrodymams. Pavyzdžiui, joje nurodoma, kad pajamų, gaunamų iš trofėjų ir grįžtančių vietos gyventojams, dydis gerokai perdedamas. Šis teiginys be kontrargumentų kelia pavojingą precedentą visai medžioklės veiklai. Be to, pasaulio nykstančių gyvūnų rūšis saugo Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencija (CITES). Su šios konvencijos reikalavimais susidurs bet kas, norintis legaliai į Europą iš Afrikos įvežti, pavyzdžiui, teisėtai sumedžiotą gepardą ar iš Rusijos teisėtai sumedžiotą lokį.

Jeigu EP deklaracijos autoriams pavyks iki balandžio 18 d. įtikinti daugumą parlamento narių ją pasirašyti, ji bus publikuojama parlamento protokole. Nors deklaracija nėra privaloma, vis dėlto ji išreikš parlamento nuomonę ir duos stiprų politinį signalą Europos Komisijai ir ES šalims pradėti taikyti apribojimus. Tokiu būdu EP rems neteisingus mokslinius teiginius. Reikėtų prisiminti, kad draudimas ES prekiauti ruonių kilmės produktais prasidėjo visiškai taip pat – neprivaloma deklaracija. Dėl šio draudimo vietinės Kanados inuitų gentys patyrė tik nuostolių, nes buvo sunaikinti jų verslai ir gyvenimai. Negana to, ruonių pastaraisiais metais katastrofiškai padaugėjo. Ruoniai suėda dešimtis milijonų tonų žuvų per metus, pridarydami nuostolių ir žvejybai. Jeigu tai būtų netoli Europos, atsakingieji asmenys pagalvotų, bet kadangi tai vyksta Kanadoje, niekas nesijaudina. Tai tik įrodo, kad tokio pobūdžio sprendimai dažnai sukelia neigiamų pasekmių.

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo DRAUDŽIAMA!

5 gegužės, 2016
Kelionė Blaser gamykloje

Manau, būtų įdomu trumpai apžvelgti istoriją, kaip atsirado Blaser. Horstas Blaseris buvo mechanikas, kasdien vežiojęs pieną. Galbūt taip viskas ir būtų likę, jei jis nebūtų įsimylėjęs. Merginos tėvui nepatiko H. Blaserio profesija, nes, jo nuomone, jaunuolis nesugebėtų išlaikyti jo dukters. Merginos tėvas H. Blaseriui sakė, kad šis turi tapti ginklų meistru, kitaip dukters rankos negaus. Laimė visiems dabar esantiems ir būsimiems Blaser ginklų naudotojams – H. Blaseris tapo ginklų meistru.

Jau nuo pat savo ginklameistrystės pradžios H. Blaseris abejojo įprastine darbo tvarka – visuomet ieškojo galimybės padaryti ginklus lengvesnius, o daugiausia dėmesio skyrė saugumui – svajojo sukurti ginklą, kuris būtų saugesnis nei tuo metu parduodami.

SR830

1957 metais Blaser jau kaip H. Blaserio įmonė išleido savo pirmąjį ginklą Blaser Diplomat. Tai, kaip užtaisomas ginklo saugiklis, ir šiais laikais yra lemiamas Blaser medžioklinių ginklų veiksnys – nėra nieko saugiau už neužsuktą skil- Kelionė Blaser gamykloje Tekstas: TOMAS ERVIKAS tuvo spyruoklę.
Savo pirmąjį karabiną su spyna Blaser pristatė 1983 metais, modelio pavadinimas buvo SR830. Šio ginklo nuotraukoje jau matosi ateities R93 ir R8 kontūrai. 1985 metais įmonė buvo parduota Gerhardui Blankui ir per 15 metų Blaser tapo didžiausiu Vokietijos ginklų gamintoju. G. Blankas buvo aistringas ir patyręs medžiotojas, savaip įsivaizduojantis, koks turi būti puikus ginklas. Kartu su Meinradu Zeh naudodami to meto naujausias technologijas jie sukūrė R93 konceptą. Šį ginklą Blaser išleido 1993 metais.

Blaser R8

Iki 2003 metų buvo pagaminta daugiau nei 100 000 R93 karabinų. R93 modulinė sistema buvo revoliucinė ginklų gamyboje. Galimybė keisti apsodus ir vamzdžius pagal medžioklės specifiką buvo naujovė. 2010 metais Blaser išleido savo naujausią šedevrą R8, kurių iki šiol jau pagaminta daugiau kaip 100 000. 2015 metų kovą kasmetinėje parodoje IWA OutdoorClassics buvo eksponuojamas ir šimtatūkstantasis Blaser R8. Kaip atsiranda Blaser? Kartą sėdėdamas Audi salone žiūrėjau televizorių, rodantį, kaip konstruojamas Audi R8 (automobilio ir ginklo pavadinimai sutapo atsitiktinai). Anksčiau buvau įsitikinęs, kad čia didžiausia darbo jėga yra mechanika – robotai ir t. t., bet, pasirodo, ne – žmogus vis dar atlieka didžiąją dalį veiksmų. Po poros savaičių turėjau galimybę pasisvečiuoti Blaser gamykloje ir apžiūrėti, kaip viskas vyksta. Taip ir buvo – čia viskas gaminama sąveikaujant CNC frezoms, robotams ir žmonėms. Svarbiausia visos gamybos dalis yra žmogus, nes niekas kitas negali taip gerai pamatyti ir rasti klaidų, žinoma, jeigu jų yra. Pabandysiu labai paprastai aprašyti, kas kaip gaminama.

Vamzdis

Vamzdis. Į gamyklą atvežamas metalinis strypas, kuris paskui taps vamzdžiu. Kiekvienas į gamyklą atvežamas ruošinys, nepaisant to, kad pagamintas iš aukščiausios prabos metalo, patikrinamas – kokybės kontrolė. Patikrinamos jo fizinės savybės, prieš siunčiant į kitą skyrių, kur suformuojamas vamzdžio kanalas. Iki gaminio, kuris bent kiek panašus į vamzdį, yra keletas etapų. Kiekviename etape būsimas vamzdis patikrinamas specialiais įrenginiais ir atitinkamų darbuotojų. Jeigu kas nors netinka, vamzdis grąžinamas į ankstesnę procedūrą, taip išvengiant bet kokios klaidos ar defekto. Paminėsiu, kad įrenginiai yra iš tiesų įspūdingi ir tai yra šiuolaikinių technologijų stebuklai, kuriuos fotografuoti, žinoma, draudžiama. Įspūdingas buvo plaktukas, kuris, jeigu neklystu, -niolika kartų per sekundę 200 tonų jėga muša vamzdžio ruošinį – taip jis ištempiamas ir įgauna mums žinomą ilgį. Uždėjus numerį, vamzdis iš karto užregistruojamas ir toliau pagal tai, su kokiu apsodu jis užsakytas, gamykloje keliauja komplektacijos dėžėje, į kurią kiekvienas atsakingasis įdeda reikiamą detalę. Taip sakant, kiekvienas turi pridėti ranką, kad didysis darbas eitų į priekį.

Uoksas

Uoksas. Akivaizdu, iš kokios medžiagos gaminama (iš kairės į dešinę) dėtuvė, R8 arba R93 uoksas, gaiduko svirtelės apsauga ir Blaser F3 uoksas. Jeigu kam atrodo, kad medžiaga panaudota netikslingai, galiu pasakyti, kad viskas perdirbama antrą kartą, žinoma, ne gamykloje. Vienintelis neperdirbamas dalykas yra sugadinti mediniai apsodai – jais kūrenamos krosnys.

Apsodas. Blaser bendradarbiauja su kompanija, kuri už kiekvieną Blaser įsigytą riešutmedį pasodina 10 naujų riešutmedžių. Smulkmena, bet malonu. Vis dėlto naujųjų sodinukų mes nepanaudosime, nes aukštos klasės riešutmedis susidaro iš 200–400 metų medžio šaknų. Kalbant apie apsodus, čia parodyta, kaip gaminami riešutmedžio apsodai. Iš trinkos nutašomas jau naudojamas apsodas. Apie netinkamų apsodų sukūrenimą nemelavau: jeigu gaminant nustatoma, kad viduje susidariusi skylė ar bet koks kitas defektas, apsodas pašalinamas iš gamybos ir įdedamas į malkų krepšį.

Apsodas

Apsodai daugiausia gaminami CNC frezomis, nes apsodų dydis nekinta, keičiasi tik mediena. Aukščiausios klasės apsodai ginklams saugomi atskirai, ir klientas gali vietoje pasirinkti, kurio apsodo pageidauja. Iš vieno kubinio metro riešutmedžio galima pagaminti apie 24 apsodus. Iš šio kubinio metro apie 20 procentų yra aukščiausios klasės mediena – 5 klasės ir aukštesnės. Blaser pripažįsta, kad vis labiau populiarėja sintetiniai apsodai, kurie jau stabiliai užkariavo rinką savo patvarumu ir ergonomiškumu.

Detalės

Detalės. Čia matomas vėlesnis metalinių detalių apdorojimas, nes po CNC frezos darbų kiekvieną detalę reikia nušlifuoti, nupoliruoti, ir tai šį kartą daro žmogus, o ne technika. Gembės, vamzdžio stabdžiai, ginklo uoksai – galutinis apdorojimas yra šimtaprocentinis rankų darbas.
Klausiu: kurgi tie meistrai, kurie gamina ginklus ir apsodus – meno kūrinius? Tada supratau, kad klausimas buvo kvailas. Gavau labai paprastą atsakymą: menininkų juk neuždarysi tarp keturių sienų ir nelauksi jų kūrybingumo. Jeigu yra specialių užsakymų (graviūrų ant apsodo ar ginklo), kiekviena detalė užsakoma iš meistro, kuris tada lėtai, rūkydamas pypkę, daro savo šedevrą.
Visus esminius žingsnius perėjome. Kai į komplektacijos dėžę, kurioje jau yra vamzdis, įdedamas apsodas, uoksas, dėtuvė ir visos kitos detalės, ginklas patenka į komplektacijos (pakavimo) skyrių, kur kiekvienas šautuvas išardomas iki smulkiausios detalės ir sudedamas atgal bent keturis kartus, matuojamas svirtelės nuspaudimas ir t. t. Jeigu šią procedūrą atliekančio žmogaus kas nors netenkina, jis žino, į ką kreiptis ir kas atsakingas už konkrečią detalę. Jeigu viskas gerai, ginklas supakuojamas į dėžę ir nusiunčiamas užsakovui. Paskui jau jis pateks į mūsų ginklų seifus, kur atliks medžioklės sąjungininko pareigas.

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: TOMAS ERVIKAS

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

4 gegužės, 2016
Kaip medžiotojas nuvertė šerną

Tai įvyko prieš trejus metus, kai sezonas buvo panašus į dabartinę žiemą – oro temperatūra netoli nulio.

Per pirmąjį varymą medžiotojai nuėjo į savo bokštelius. Šiuose medžioklės plotuose jau daugelį metų kiekviename kvartale yra bokštelių, kiekvienas medžiotojas turi savo sėdimą vietą. Ir svečiams užtenka. Nėra didelių problemų traukiant numerius ar skiriant vietas, todėl ir medžioklės vadovui mažiau bėdų. Daugiausia tai yra dėl saugumo – šaunant iš viršaus pasitaiko daug mažiau nelaimingų atsitikimų, taip pat geriau matoma fronto linija, galima lengviau, tiksliau ir be žvilgsnį trukdančių krūmų ar šakų atlikti taiklų šūvį.

Buvau apsiginklavęs fotokamera ir teleobjektyvu, o medžioklės vadovas man paskyrė laisvą bokštelį šalia žvyrkelio. Už manęs buvo tik vienas medžiotojas – garbaus amžiaus vyras. Dabar jam per aštuoniasdešimt. Viskas matosi kaip kine, tik geroms nuotraukoms norėjosi daugiau natūralios šviesos.

Visiems užėmus savo vietas kvartalo dešinėje, tolimiausiame kampe, kyla šurmulys – ima loti šunys. Kaimynas pasistato šautuvą ant peties. Pažvelgiu, kur jis taiko, – matau greitai bėgantį stotingą šerną. Jis lekia tiesiai medžiotojo link, paskui ima risnoti į mano pusę. Aš, kaip mažiau patyręs medžiotojas, jau būčiau spustelėjęs svirtelę, bet senasis medžiotojas leido kuiliui perbėgti griovį ir, vos šis užsiropštė ant kelio, paleido perkūnišką dardesį. Šernas sukumpo, bet dar buvo bebėgąs ir tolimesnį filmo siužetą paslėpė krūmai. Medžiotojas turbūt nieko iš kvartalo pusės nebelaukė, nes varyti jau buvo baigta, ir žiūrėjo krūmuose dingusio žvėries kryptimi. Netrukus varovai į kelkraštį ištraukė stambų šerną. Pasirodo, jis krito krūmuose vos už penkių metrų. Na štai, patyręs medžiotojas sumedžiojo šerną. Be šio, kvartale kojas ištiesė dar aštuoni šernai ir žvėrių kompaniją papildė rudauodegė.

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas ir nuotraukos: ALDIS JERMAKAS
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

3 gegužės, 2016
Šernas su šviežių pomidorų padažu

INGREDIENTAI
400 g šernienos
1 pakelis mažųjų pomidorų (spalva
nesvarbu)
Alyvuogių aliejus
Paprika
Česnako galvutė
Pakelis tarkuoto sūrio
1 kg bulvių
2 svogūnai
Prieskonių mišinys žvėrienai, rozmarinas (pageidautina šakelė šviežio), druska ir pipirai

Buvo šviežios šernienos – keturi minkšti gabalėliai, ne daugiau 400 gramų, ir žiemos šaltyje norėjosi itališko prieskonio. Nusprendžiau padaryti nedidelį eksperimentą. Supjausčiau mėsą nedideliais gabaliukais, panaudojau katilą, kurį galima dėti į orkaitę, užpyliau aliejaus, subėriau prieskonius ir palikau įkaitintoje orkaitėje 15 minučių. Tuo tarpu sutryniau mažus parduotuvėje visais metų laikais parduodamus pomidoriukus, vieną raudonąją papriką, įdėjau šaukštą medaus, keletą prieskonių, česnakų (svogūnų pamiršau, bet ir jų galima įtrinti). Išėmiau katilą iš orkaitės, užpyliau visą sutrintą masę ant mėsos ir uždengtą padėjau kaisti ant lėtos ugnies. Dar uždėjau nedidelę rozmarino šakelę dėl aromato. Patiekalas buvo gatavas per 2 ar 2,5 valandos. Likus maždaug 40 minučių iki troškinimo pabaigos, dideliais gabalais supjausčiau bulves ir, užlietas aliejumi, apibarstytas druska, įdėjau į orkaitę. Kai bulvės parudavo, apibėriau tarkuotu sūriu. Penkios minutės, kol sūris išsilydė, ir bulvės buvo gatavos. Prieš baigiant troškinį, pagal skonį įbėriau druskos ir dar įvairių prieskonių. Reikėjo šiek tiek baziliko, bet jis tegu lieka kitam sezonui.

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!

2 gegužės, 2016
„Matiku“ sumedžiojo 5 bebrus!?

2016 m. balandžio 25 d. Alytaus VPK Prienų PK pareigūnai apsilankė pil. A. N. sodyboje, esančioje Sobuvos g., Sobuvos kaime, Prienų sav. ir pastebėjo, kad ūkio pastate guli negyvas bebras. Gretimose patalpose buvo dar keturių bebrų kailiai ir trijuose induose – sūdyta bebrų mėsa. Apie radinį policijos pareigūnai pranešė aplinkosaugininkams. Atvykę Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Prienų agentūros pareigūnai apžiūrėjo ne tik patalpas, kur buvo laikomi sudoroti bebrai, bet ir vietovę, kurioje, kaip pasakojo A. N., medžiojo bebrus. A. N. paaiškino, kad šį pavasarį nuo kovo 3 iki balandžio 15 d., nebūdamas medžiotoju, neturėdamas teisės medžioti, medžiotojų būrelio „Alšia“ medžioklės ploto vieneto teritorijoje, Sobuvos kaime, greta sodybos, kūdroje ir raiste „matiku“ užmušė penkis bebrus. Užmuštus bebrus parsigabeno namo į sodybą. Keturiems – nudyrė kailius ir išdorojo, o vieną – laikė nedorotą. Tiesa, net ir patyrę medžiotojai abejoja, ar tikrai A. N. galėjo prisėlinti prie gana atsargių gyvūnų. Sodyboje, kūdroje ir raiste neaptikti spąstai, kilpos ar kitokie medžioklės įrankiai, todėl belieka patikėti A. N. prisipažinimu.

Byla perduota Prienų rajono apylinkės teismui. Už tokią medžioklę A. N. laukia nuo 868 iki 1737 eurų bauda, o taip pat gali tekti atlyginti 1988 eurų gyvūnijai padarytą žalą bei netekti „matiko“.Raginame gyventojus nebūti abejingais ir, esant įtarimams, kad pažeidžiami aplinkos apsaugos reikalavimai, informuoti tel. 112.

Alytaus RAAD Prienų agentūros vedėjas Česlovas Meržvinskas

30 balandžio, 2016
Gemzės medžioklė Austrijoje

Šiame filme pasakosime apie unikalią gemzės medžioklę Austrijos Alpėse. Už šį filmą dėkojame Aleksandrui Belskiui.

28 balandžio, 2016

Blog

Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų su tikimo DRAUDŽIAMA!