Blog

MEDŽIOTOJO ANŪKAS, SŪNUS IR TĖVAS.

Mano vyriausiasis sūnus yra medžiotojas. Senelis ir tėvas irgi medžiojo. Tėvas ne itin dažnai ėjo į medžioklę, nes jam labiau patiko žvejoti. Mane taip pat imdavo kartu, bet medžiokle susidomėjau pats, nereikėjo vyresnių vyrų pavyzdžio.

Porą kartų išėjo nuvažiuoti kartu su pažįstamais vaikinais. Žinoma, tuo metu dar neturėjau medžiotojo bilieto, teko pabūti varovu. Atėjau, pamačiau ir pajutau, kad medžioklė lyg mano širdies dalis, kurią atradau. Ši liga dabar jau lėtinė – tęsiasi ilgiau kaip dvidešimt metų.

STUDIJOS IR KELIAS Į SCENĄ.
Baigiau Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Vaikystėje neturėjau konkrečios svajonės, nebent gal norėjau būti kosmonautu. Tai, žinoma, pokštas. Tarybų Sąjungos laikais visi berniukai norėjo į kosmosą. Iš tiesų jau ankstyvoje jaunystėje norėjau tapti teisininku, todėl įstojau į teisę. Tačiau vieną dieną viskas pasikeitė ir likimas nuvedė mane į sceną ir televiziją. Mano šoumeno karjera prasidėjo dar universitete po pirmojo kurso. Taip nutiko, kad fakultete mūsų grupė buvo geriausia kurse pagal pažangumą ir kitus rodiklius. Tradiciškai visos geriausios universiteto fakultetų grupės turėjo paruošti ir trumpą koncertinį pasirodymą, tai lyg savotiškas KVN numeris (Rusijos laida Linksmųjų ir išradingųjų klubas). 1985 metais, antrajame kurse, atlikome savo pirmąjį dvidešimties minučių koncertinį numerį, laimėjom. Taip atsirado šou grupė Dviratis. Nuo to viskas ir prasidėjo. Tuomet scenoje buvome septyniese, kiti ilgainiui nustojo dalyvauti ir likome trise. Suvaidinome tūkstančius koncertų ir šou įvairiuose miestuose, televizijoje. Vienu metu supratau, kad studijos universitete pradeda trukdyti koncertinei veiklai. Į Teisės fakultetą įstojau 1984, bet baigiau tik 2002 metais. Dėstytojai juokėsi, kad pirmuosius dešimt metų mokytis būna sunku, bet paskui priprantama. Dviračio laikais teko dainuoti, šokti, deklamuoti poeziją. Darėme viską, ko tik reikėjo pagal scenarijų. Kai visi šie koncertai ir pasirodymai mums ir publikai pabodo, nusprendžiau viską pakeisti ir išėjau dirbti į televiziją. Tuo metu, 1989 metais, dar prieš atgaunant nepriklausomybę, tebuvo viena Lietuvos televizija. Laida Taip ir ne buvo populiariausia iš visų viktorinų LRT istorijoje. Ilgainiui pradėjau kurti, prodiusuoti ir vesti daugybę kitų laidų. Nuo pat karjeros pradžios vedžiau politines laidas, žaidimus, didelius šou ir konkursus: Arena, Korida, Dviračio šou, Šeši nuliai – milijonas, Kelias į žvaigždes, Žvaigždžių vartai ir daugybė kitų. 2012 metais grįžau į pramogų verslą ir atnaujinau televizijos žaidimą Taip ir ne. Šiuo metu viena populiariausių laidų yra Auksinis protas (LRT), tas pats kanalas kiekvieną darbo dieną rodo mano kuriamą laidą Kas ir kodėl. Dar vieną mano asmeninį projektą rodo TV3 – tiesioginio eterio laidą Trys muškietininkai. Kiekvienų metų balandžio pirmąją rengiame specialią apdovanojimų ceremoniją Auksiniai svogūnai, kurioje politikams ir visuomenės veikėjams duodame svogūnus už linksmiausias frazes, klaidas ir juokingas situacijas, į kurias šie žmonės pateko praėjusiais metais. Tai yra vienas populiariausių šou per visus metus. Gerai, kad pats buvau politikoje ir kolegos ant mūsų nepyksta. Balandžio 1 dieną baigėsi satyrinių laidų ciklas ir vasarą prasideda kitas. Vienu žodžiu, darbo labai daug.

VIENINTELĖ IR NEPAKARTOJAMA MIS NELAISVĖ.
Su komanda sugalvojome surengti tokį grožio konkursą. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio televizijos šou pasaulyje. Susidomėjimas buvo milžiniškas. Šou sudomino daugybę kompanijų ir žurnalistų iš visos Europos, JAV ir net Japonijos. Visi norintys užsienio svečiai net negavo akreditacijų, nes grožio konkursas vyko Panevėžio moterų pataisos namuose. Filmavimo komanda ir užsienio svečiai turėjo pereiti specialią patikros procedūrą. Pats konkursas ir visas pasirengimas vyko kalėjimo teritorijoje, griežtos apsaugos režimu. Pataisos namų departamento vadovas, amžiną jam atilsį, priėmė mūsų projekto paraišką, su kolegomis peržiūrėjo idėją ir nusprendė, kad tai įmanoma. Taip ir gavome leidimą rengti konkursą kalėjime. Mums net leido atvykti su visa apšvietimo įranga ir dviem dideliais televizijos autobusais. Mis Nelaisvė turėjo didžiulį atgarsį – vienu metu jį žiūrėjo daugiau kaip milijonas žmonių.

KETVERI METAI SEIME.
Nuo 2008 iki 2012 metų dirbau Lietuvos parlamente. Vienus metus buvau Seimo Pirmininkas – jauniausias parlamento pirmininkas visoje Europos Sąjungoje. Esame geri draugai su Latvijos Saeimos Pirmininku Gundaru Daudze. Per visus susitikimus ir užsienio konferencijų posėdžius visuomet sėdėdavome greta. Politika ir pramogų industrija yra kaip broliai dvyniai – viskas labai panašu. Abiejose srityse veikia tie patys principai ir dėsniai, tik politikoje reikalai vyksta su didesniais pinigais ir priemonės daug nešvaresnės. Kaip ir pramogų verslas, politika paremta išoriniu įvaizdžiu. Matant spindintį fasadą, ugnis ir šypsenas, sunku įsivaizduoti, kiek darbo įdėta. Viskas turi kitą pusę. Pramogų srityje tai yra daugybė bandymų, ilgos repeticijos ir kiekvienos detalės šlifavimas. Žmonės neįsivaizduoja, kiek daug darbo turi įdėti, kad užliptum ant scenos bent vienam pasirodymui, šokiui ar vienai laidai.

Politikoje irgi yra atitinkami tamsieji užkulisiai, apie kuriuos pašaliečiai gali tik nujausti, bet nieko nežino. Ši tamsioji pusė yra labai nešvari. Visi šypsosi ir elgiasi mandagiai, bet tu jau nujauti, kad mintyse jie galvoja kažką negera. Viskas daroma dėl valdžios ir įtakos. Galimybė daryti įtaką valstybės procesams yra daug vertingesnė valiuta nei eurai ir doleriai. Kaip žmonės pasinaudoja šia galimybe ir kaip save mato politikoje, ir yra svarbiausias jų vertės matas. Kai kurie politikoje dirba daugelį metų, daugybę kadencijų išsėdi savo kėdėse ir nieko kita gyvenime daryti nemoka. Jie pasirengę padaryti viską, kas tik įmanoma, kad būtų perrinkti. Kartais net televizijoje nepamatysi tokių šou, kokie surengiami Seimo salėje. Kai per pirmuosius posėdžius, kuriuos vedžiau, visa tai pamačiau, apstulbau ir negalėjau patikėti savo akimis tuo, ką matau. Mano situacija buvo visiškai kitokia. Į politiką atėjau iš savo verslo, kur mano atlyginimas buvo penkiolika kartų didesnis, nei gaudavau parlamente. Tiesą sakant, politikoje buvo gana sunku. Kai baigėsi mano kadencija, grįžau į televiziją ir sceną. Dabar darbo yra dar daugiau negu prieš Seimą.

LAISVĖ PRO RAKTO SKYLUTĘ.
Yra toks arabiškas posakis: jeigu neištikima žmona nori vyrą apgauti, ji tai padarys ir per rakto skylutę! Taip ir su medžiokle. Net jeigu esi labai užsiėmęs žmogus, norėdamas pamedžioti rasi savo grafike tą mažą rakto skylutę ir nuvažiuosi! Man labai patinka medžioti. Rezultatas nėra svarbiausias dalykas. Daugelis mano, kad svarbiausia yra mėsa, trofėjai… Ne! Pats geriausias medžioklės trofėjus – emocijos, nuostabus laikas su draugais, pokalbiai ir smagumas po varymo. Medžioklėje tai svarbiausia! Visi be išimties medžiotojai pritars, kad medžioklė – tai ypatinga dvasinė būsena.

APIE ŽALIUOSIUS IR MEDŽIOTOJŲ ĮVAIZDĮ.
Žmonėms iš šalies, kurie medžiotojus vadina žudikais ir sadistais, net neverta aiškinti, ką medžioklė reiškia. Jiems tiesiog neduota suvokti medžioklės dvasios. Tokie gyvūnų sergėtojai ir pseudožalieji dažnai būna labai panašūs į religinius fanatikus. Iš principo niekas neprieštarauja, kad kas nors yra vegetaras, žaliasis ar medžioklės idėjos priešininkas, bet nereikia savo požiūrio primesti kitiems. Geriausia tai, kad šie žmonės vis tiek nusprendžia įsigyti odinius batus, valgo mėsą ir savo augintinius maitina gyvulinės kilmės produktais, nors teigia esą prieš gyvų būtybių žudymą. Kartais norisi visus tuos gamtos sergėtojus per prievartą nusivesti į mišką ir medžioklę, kad jie bent šiek tiek suprastų, apie ką kalbama!
Pastaraisiais metais požiūris į medžiotojus taisosi, visi tapo atviresni ir pozityvesni. Išeina ir senoji medžiotojų karta, nes niekas negyvena amžinai. Praėjo 25 metai, viena karta ir senieji tarybinės okupacijos laikotarpio papročiai taip pat skęsta užmarštyje. Pas mus į medžiotojus žiūrima kreivokai, nes socialistinėje Lietuvoje visi politiniai veikėjai daugiausia ir buvo medžiotojai. Specialiai kokiam nors asmeniui būdavo rengiamos medžioklės, tai ir sukūrė tą neigiamą įspūdį, kuris vis dar išlikęs paprastų žmonių atmintyje. Koks šio medžiotojo įvaizdis? Didelis, labai susireikšminęs partinis šulas ir jį supantys tarnai susitinka su tokiais pat draugais, prisigeria, šaudo ką nori ir kaip nori. Dažniausiai šaunama pro šalį ir nerangiai. Žmonės, kurie dirbo ir rengė šias medžiokles, matė visą tą sambrūzdį ir jų vertinimas bei atsiminimai yra objektyvūs. Taip buvo! Iš šių įspūdžių ir pasakojimų ir susiformuoja požiūris į medžiotojus. Kodėl Anglijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitur medžiotojai gerbiami? Kodėl medžiotojas laikomas aristokratu? Ne tik dėl kilmės – medžiotojų tradicijos šiose šalyse yra kelių šimtmečių senumo ir perduodamos iš kartos į kartą. Ir tai yra normalu! Medžioklės kultūra, požiūris į savo istoriją ir tautos tradicijas yra vieni įdomiausių visuomenės vystymosi rodiklių. Tarp kitko, vienas svarbiausių medžioklės kultūros populiarinimo įrankių yra pačių medžiotojų rankose – medžiotojų bendrijos atvirumas ir teigiamas požiūris. Šventojo Huberto šventė, vykstanti visoje Lietuvoje, didžiuosiuose ir mažuosiuose miestuose, jau kelerius metus yra vienas geriausių pavyzdžių, kaip medžiotojai gali supažindinti visuomenę su savimi ir savo veikla. Puiku, kai tėvelių į tokias šventes atsivesti maži vaikai, berniukai ir mergaitės, sužino ką nors nauja apie mišką ir gyvūnus, pamato, kad medžiotojai nėra kažkokie monstrai. Svarbu vaikams paaiškinti, kaip gamtoje viskas sutvarkyta: kodėl liūtai gaudo antilopes, o krokodilai medžioja gyvūnus, atėjusius prie upės atsigerti vandens, ir kodėl medžioti natūralu. Kai kurie vaikai tik tokiose šventėse pirmą kartą sužino, kad mėsytė gaminama ne prekybos centruose. Turiu pasakyti, kad pastaraisiais metais situacija pagerėjo ir žmogus su ginklu nebelaikomas beširdžiu žudiku.

KIEK DAUG DAR NEATRASTA!
Kadaise, kai dar tik tapau medžiotoju, įstojau į būrelį pavadinimu Briedis. Turėjau mokėti nario mokestį, reguliariai važiuoti į medžioklę toje pačioje vietoje. Greitai tie patys plotai atsibosta ir norisi patirti ką nors nauja. Taip tapau laisvuoju medžiotoju be medžiotojų būrelio. Turiu labai daug gerų draugų ir esu medžiojęs bene visoje Lietuvoje: Naujojoje Akmenėje, Joniškyje, Marijampolėje, Ukmergėje, Utenoje, pajūryje, Šiauliuose ir daug kur kitur. Su kolegomis neretai sugalvojame susiorganizuoti komercinę medžioklę kokioje nors įdomioje vietoje. Užsienyje medžioti apskritai nebandžiau ir neketinu. Lietuvoje dar yra tiek daug neatrasta! Manęs dar laukia tiek daug įvairių nuostabių medžioklių, kuriose dar nebuvau, ir tiek gražių gamtos vietų, apie kurias dar nenutuokiu! Man negaila pinigų medžioklėms užsienyje, bet nesinori švaistyti laiko. Skristi, pavyzdžiui, į Afriką? Kolega neseniai ten medžiojo kudu ir žirafas. Jis sakė, kad tai yra visiškai kitokia medžioklė, bet Lietuvoje viskas daug įdomiau. O kaip smagu tiesiog paskambinti draugams ir sutarti rytojaus dieną po pietų nuvykti pamedžioti, pasėdėti bokštelyje. Jeigu dar koks žvėris išlenda? Per savo 20 medžiojimo metų dar tiek daug nesu matęs ir suvokiu, kad dar 20 metų bus per mažai, kad iki galo patirčiau mūsų krašto gamtos turtus. Užteks su kaupu! Kitas reikalas yra žvejyba. Kasmet su bičiuliais vykstame į žūkles kokioje gražioje, žvejyba garsėjančioje vietoje.

MEDŽIOKLĖ VARANT IR TYKANT.
Man patinka dviejų populiariausių rūšių medžioklė – varant ir tykant. Sėdi bokštelyje, lauki, ar išeis koks žvėris. Miške girdisi kiekvienas menkiausio medžio lapelio šlamesys, kiekvienas braškesys. Sėdi ir susilieji su gamta. Net jeigu į nieką nešovei, vis tiek buvai medžioti! Tai galima suprasti tik pačiam patyrus. Porą kartų buvau medžioklėje sėlinant. Žinoma, tai sunku fiziškai, bet labai įdomu. Man ši medžioklė labai patiko, nors ir nėra paprasta. Pavyzdžiui, per rują, kai elnias taip užsiėmęs savimi ir savo testosteronu, kad nieko aplinkui negirdi, jį vis tiek sunku sumedžioti, nes jis juk valdo haremą – visų patelių ausys ir akys labai jautrios, jos savo patiną saugo. Prisėlinti beveik neįmanoma. Kartais tiesiog važiuojame į mišką be ginklo ir tik klausomės, kaip baubia elniai. Arba vykstame tiesiog klausytis kurtinių ir tetervinų poravimosi giesmių. Kai kurtinys kleketuoja, prie jo galima prisėlinti labai arti, net iki penkių metrų. Užtat kaip paskui paukštis išsigąsta, kai pamato ar išgirsta medžiotoją!

Į SVETIMUS PLOTUS SU ŠUNIMI NEVAŽIUOK.
Turiu lietuvių skaliką. Man jį padovanojo, kai buvau Seimo Pirmininkas. Jis išdresuotas ir darbinius bandymus išlaikęs. Geras šuo. Tik daugiausia tenka medžioti svetimuose kolektyvuose. Vienas dalykas, jeigu turi šunį ir medžioji viename plote su tais pačiais medžiotojais ir jų šunimis, kitas – jeigu kaskart tenka medžioti kitoje vietoje. Kiekviename būrelyje yra medžioklinių šunų. Kai atsiveži saviškį, jis yra našta medžioklės organizatoriams, nežinantiems, ko iš jo laukti. Be to, šuo turi orientuotis naujoje vietoje, įsitraukti į naująjį kolektyvą. Žodžiu, visiems kyla rūpesčių ir nepatogumų, jeigu medžiotojas į komercinę medžioklę atsiveža savo šunį. Taigi dabar maniškis tik gainioja kiškius ir stirnas rudenį, kai jį pasiimu, važiuodamas grybauti. Kartą per metus surengiame kiškių medžioklę. Taip pat kartą, atidarydami sezoną, medžiojame antis, bet tai labiau šventė nei medžioklė, susitikimas po vasaros su bičiuliais. Tai tiesiog pasivaikščiojimas, galimybė pašaudyti. Tik paskui visuomet skauda rankas ir petį, atsiranda mėlynių. Į atidarymą važiuoju ne dėl laimikio, o dėl geros kompanijos. Keletą kartų per metus einu bebrauti. Mano gyvenime svarbiausios šernų ir elnių medžioklės.

TROFĖJAI.
Savo sąraše turiu šernų ilčių, briedžių ir elnių ragų. Pastarieji nėra medalininkai, bet jie man buvo pirmieji. Elnias buvo vyresnis nei dvylikos metų, ragų kokybė jau prastėjo, todėl jį tikrai reikėjo sumedžioti. Atsisėdau ant lipynės – laiptų su sėdyne prie medžio. Žvalgyba pranešė, kad būtent palei tą vietą eina aktyvus elnių takas. Buvo rujos metas. Pirmą vakarą nieko nesumedžiojau. Elniai tik baubė iš visų pusių, bet galimybės šauti nebuvo. Sakoma, kad Afrikoje plaukai piestu atsistoja, jeigu už pusės kilometro suriaumoja liūtas. Manau, tokius pat stiprius pojūčius ir emocijas patiria medžiotojas, jeigu penkiasdešimt metrų už nugaros staiga užbaubia didelis elnias. Regis, pats tuoj nusirisi nuo savo lipynės kaip obuolys nuo obels. Kas tai patyrė, žino. Kitą dieną sėdėjome toje pačioje proskynoje. Vieną akimirką supratau, kad jis ateis. Pasirodė maždaug už 150 metrų. Leidau jam prieiti kiek arčiau. Rankos drebėjo! Žiūrėdamas į taikiklį vertinau elnią. Iškart supratau, kad tinkamas laikas jį sumedžioti. Vienas šio seno elnio ragas buvo virtęs durklu. Tokie seni patinai per rudenines kovas gali mirtinai sužeisti kad ir jaunesnį priešininką, nes durklinis ragas pereina per kito elnio ragų šakas neužkibdamas ir gali jį užmušti. Supratau, kad reikia šauti. Porą kartų įkvėpiau, kad rankos nustotų drebėti, ir iššoviau. Viena kulka į širdį. Taip sumedžiojau savo pirmąjį elnią.

Kitoje medžioklėje, šį kartą jau su varovais, per pirmąjį varymą pas mane atėjo elnių būrys. Tą kartą turėjome tris licencijas elniams, bet po dviejų šūvių liko jau tik viena. Tai buvo kažkas, ko medžioklės priešininkai nesupranta ir niekada nesupras. Dar vienas dalykas, ko jie niekada nesupras, kodėl medžiotojai siekia, kad būtų leista naudoti naktinius taikiklius. To reikia ne tam, kad gyvūnams liktų mažiau galimybių išgyventi, o tam, kad tamsoje tiksliau įvertintum medžiojamąjį gyvūną ir geriau pataikytum. Šalyse, kur tokia naktinė optika leidžiama (o tokių nemažai, kad ir kaimyninė Latvija), gyvūnų tikrai nesumažėjo. Atvirkščiai – jų yra daugiau ir trofėjų kokybė geresnė, nes galima kaip reikiant įvertinti žvėrį prieš šaunant. Tikėkimės, kad po poros metų jau naujasis Seimas priims šiuo klausimu teigiamą sprendimą. Šiemet rinkimai…

VIS DAR TOZ IR TIKKA.
Mano pirmasis ginklas buvo firmos Toz lygiavamzdis. Tada, kai pradėjau medžioti, dar galiojo senosios taisyklės – reikėjo penkerių metų stažo, kad galėtum laikyti egzaminą graižtviniam šautuvui. Jį išlaikęs, kai pradėjau galvoti, kur geriau įsigyti, vienas geras draugas pasiūlė kreiptis į Lietuvos ginklų fondą, kuris prekiauja ne tik naujais ginklais, bet į jį patenka ir visi konfiskuoti ginklai. Jis patarė eiti ne į parduotuvę, kur mane, žinoma, mielai sutiktų ir aptarnautų, bet pasižvalgyti šiame fonde. Nuvažiavau. Man pasiūlė du ginklus – remingtoną ir suomių Tikka. Aš net nespėjau paklausti apie kainą. Pridėjau prie peties vieną ginklą, tada kitą ir supratau, kad Tikka sukurtas man, tarsi būčiau jį turėjęs jau daugelį metų, ir kainavo juokingai mažai – 800 litų. Ginklas buvo plikas – be optikos, be apkabos, be dirželio, be nieko, nes buvo konfiskuotas iš brakonierių. Užtai nuostabiai puikių šaudymo charakteristikų. Paėmęs šį karabiną supratau, kad neklydau. Kalibras .30-06 Springfield Lietuvai yra universalus. Nėra tokio gyvūno, kurio su juo nebūtų galima sumedžioti. Anot kitų, šis ginklas per sunkus, bet man pats tas. Sunkesnio karabino mažesnė atatranka. Šiuo Tikka medžioju jau daugiau kaip dešimt metų ir net negalvoju pirkti ko nors geresnio. Kol kas manau, kad ginklo galimybės visiškai atitinka savininko poreikius. Tikrai nedažnai šaunu pro šalį (čia galioja auksinė taisyklė – nesi tikras, nešauk), todėl šis ginklas mane visiškai tenkina. Žinoma, jeigu pradėčiau medžioti mažesnius gyvūnus, pavyzdžiui, bebrus, gal reikėtų lengvesnio ir mažesnio kalibro ginklo, kad mažiau žalotum kailį. Vis dėlto mes bebrus medžiojame tik porą kartų per metus, todėl ir čia mano ginklas tinka. Tik reikia žinoti, kur taikyti. Niekada nepavydėjau kitiems medžiotojams daugiau ginklų ar labai subtilios optikos. Žinoma, yra gerų variantų, pavyzdžiui, su Swarovski optika vaizdas gali būti net dviem vienetais šviesesnis, bet man medžiojant užtenka to, ką turiu. Nesinori brangaus ginklo su inkrustacijomis, nors yra ir tokių medžiotojų. Vienas draugas, su kuriuo dažniausiai kartu medžiojame, yra kone kolekcininkas. Anksčiau turėjo šešis, dabar jau devynis ginklus. Medžioklėje vis tiek neišeina šauti iš visų ginklų vienu metu – ir jo, ir mano rankose po vieną.

ŠAUDYKLA PRIE NEMUNO.
Paprastai kartą per metus nuvažiuoju išbandyti optiką, patikrinti, ar viskas gerai. Yra ir tokia atrakcija – šaudyti į lėkštutes ant Kauno marių kranto, netoli Kauno. Kartais nuvažiuoju su abiem sūnumis. Išgeriame kavos, surengiame varžybas. Specialiai į šaudyklą treniruotis nevažinėju.

SŪNŪS.
Jaunėlis šiuo metu mokosi Nyderlanduose ir neturi laiko galvoti apie medžioklę. Jis porą kartų buvo su manimi medžioti tykant ir jam patiko, bet paskui pradėjo mokytis ir laiko nebeturi. Nežinau, kaip jis nuspręs. Versti žmogaus tapti medžiotoju negalima ir to nereikia. Vyresnysis jau yra visateisis medžiotojas. Su juo išėjo labai įdomiai. Buvome kartu jo pirmojoje medžioklėje. Daviau sūnui savo Toz lygiavamzdį. Iš viso buvome 35 medžiotojai. Per šešis varymus iš tų 35 tik 6 visiškai nieko nesumedžiojo, tarp jų ir aš. Medžioklės organizatorius ir pernai metų medžioklės karalius irgi liko be laimikių. Nors pačiam sėkmingiausiam pavyko sumedžioti net 8 šernus. Po pirmojo varymo žiūriu – ateina mano sūnus, o ant galvos jam krūmas – trys eglės šakelės. Aš jo klausiu, už ką čia tau tas krūmas ant galvos? Jis sako, už sumedžiotą laimikį. O kodėl trys? Todėl, kad trys ir krito! Jam atėjo šernų būrys ir jis kuo ramiausiai sumedžiojo tris kriuksius.

ŽMONA IR MEDŽIOKLĖ.
Su Inga esame sutarę, kad namuose nebus laikomi medžioklės trofėjai, todėl tik patys pirmieji elnio ragai kabo ant sienos. Užtat turime kaimo sodybą, kur sukabinti visi kiti trofėjai. Žmona su medžiokle susijusi tik iš kulinarinės pusės, bet negalima sakyti, kad jai visuomet tenka gaminti pačiai. Man ir pačiam labai patinka gaminti ir patiekti ką nors iš žvėrienos, ypač atvykusiems svečiams. Būna ir taip, kad atvyksta į svečius koks bičiulis su jautresne drauge, kuri čia pat pareiškia, kad ko jau ko, bet nekaltų gyvūnėlių tai ji nevalgys. Galų gale paragauja, o po savaitės bičiulis skambina ir klausia, gal galėčiau tos mėsytės parūpinti, nes jo brangiausiajai labai patiko, be to perskaitė apie nuostabias žvėrienos savybes. Mano žmona palankiai vertina šį hobį, nors vieną kartą padariau lemtingą klaidą – pasiėmiau ją į fazanų medžioklę. Ne aš vienas žmoną atsivežiau. Buvo suplanuota medžioklė su šeimų švente, bet tą dieną oras buvo labai prastas. Dideliame senų obelų sode iš vakaro buvo paleista šimtas fazanų. Kadangi visą naktį be perstojo lijo, o ryte prapliupo tikra liūtis, paukščiai buvo permirkę ir neskrido, tik lakstė. Medžiokliniai šunys, juos tiesiog surinko. Išėjo toks mėsos derliaus nuėmimas. Moterys sumirko, peršalo, prakeikė ir mus, ir mūsų medžioklę. Taip nieko gero iš mūsų genialaus plano neišėjo. Tąkart ir pamaniau, kad jeigu pati gamta buvo prieš, galbūt ir nereikia žmonų vežtis į medžioklę. Vis dėlto ji nieko prieš, kad medžioju. Kartais Inga atidžiai į mane pasižiūri ir sako, kad jau laikas važiuoti į mišką – akys pavargusios, o nuo visų darbų ir filmavimųsi jau stogas važiuoja. Metas į medžioklę!

Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
Tekstas: KATARYNA ŠTERNA
Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!