Miske.lt

Blog

  • Stebuklingasis kalibras – 7×64

    Stebuklingasis kalibras – 7×64

    Tai yra medžioklės reikmėms sukurtas kalibras, įvestas tolimais 1917 metais. Jo kūrėjas – garsusis vokiečių amunicijos dizaineris Wilhelmas Brenneke, nors pripažintina, kad jo pavardė labiau siejasi su specialiu lygiavamzdžio šoviniu, pavadintu jo vardu. Po Pirmojo pasaulinio karo 7 × 64 labai išpopuliarėjo ir būtent Europoje išliko mėgstamas medžiojant tauriuosius elnius, šernus ir gemzes. Neoficialiai jis dar vadinamas 7×64 Brenneke, nors plačiau žinomas tiesiog kaip 7 × 64. Tūtelės dizainas iš esmės beveik identiškas dar vienam labai populiariam kalibrui – .30-06 ir labai panašus į .280 Remington. Kadangi tai europinis kalibras, 7 reiškia kulkos skersmenį milimetrais, o 64 – tūtelės ilgį milimetrais. Kalibro vystymosi užuomazgose juo buvo galima užtaisyti Vokietijos armijos naudojamus Mauser 98 karabinus.

    ISTORIJA.
    XX amžiaus pradžioje W. Brenneke eksperimentavo su įvairiomis šovinių tūtelėmis, kad pasiektų geriausią kulkos greitį vamzdžio gale. 1912 metais jis sukūrė tuo metu ne itin pelningą šovinį 8×64 S, kuris vėl pradėtas gaminti 2001 metais. Jis buvo skirtas balistiškai patobulinti karabinus Mauser Gewehr 98, kurie plačiai naudoti Vokietijos karo reikmėms. Vis dėlto armija nusprendė pasilikti prie šovinių 8×57 IS, kurie pagal balistinius rodiklius buvo laikomi geresniais nei JAV armijoje naudotas kalibras .30-06 Springfield. W. Brenneke padidino tūtelės ilgį ir skersmenį, kad padidintų maksimalų slėgį ir sukurtų tam laikotarpiui labai galingą šovinį. Taip buvo sukurtas visiškai naujas kalibras. 1917 metais W. Brenneke sumažino 1912 metų dizaino kalibro 8×64 S tūtelės kaklelį, kad į ją tilptų 7 mm kulka, tokiu būdu buvo įvestas 7 × 64 – itin komerciškai sėkmingas šovinys. 7 × 64, palyginti su 7×57 Mauser, kulkos greitis vamzdžio gale buvo 10–12 procentų didesnis. Dėl to šaunant iš tolo kulkos trajektorija yra plokštesnė, o rodikliai geresni. Tarpukaryje vokiečių medžiotojai šį kalibrą vadino stebuklingu užtaisu. Jį puikiai įvertino ir nacių Vokietijos Vermachtas, 4-ajame dešimtmetyje net galvodamas snaiperių reikmėms kalibrą 8×57 IS pakeisti į 7 × 64. Vis dėlto armijos vadovybė kaip ir 1912 metais nusprendė pasilikti prie įprastų vertybių. Kalibras 7 × 64 daugiausia savo populiarumą išlaikė Europoje, o už jos ribų, ypač JAV, jis gana svetimas. Kalibras plačiai naudojamas Pietų Afrikos Respublikoje, o kitur tai tėra kolekcionierių žaisliukas. Paprastai šio kalibro kulkos svoris yra 120–180 greinų (7,8–11,7 g), todėl 7 × 64 suteikia gana didelę galią bei universalumą, leisdamas sumedžioti daugumą pasaulio vidutinio dydžio žvėrių. Užtaisai su mažesnėmis ir lengvesnėmis kulkomis idealiai tinka lapėms, stirnoms, gemzėms ir žąsims medžioti, o su sunkesnėmis ir ilgesnėmis – šernams, tauriesiems elniams, briedžiams ir lokiams. Prancūzijoje ir Belgijoje draudžiama naudoti seniau karo reikmėms skirtus kalibrus, pavyzdžiui, .308 Win, 7×57 Mauser, 8×57 I, 8×57 IS ir .30-06 Springfield, todėl 7 × 64 šiose šalyse labai populiarus ir plačiai naudojamas.

    RODIKLIAI.
    Su amunicija problemų nėra, nes Europoje ją gausiai gamina garsiausios amunicijos gamyklos – Norma, Lapua, Sellior&Bellot ir daugelis kitų. PMC siūlo 11 gramų kulką su minkštu galu (angl. soft point), skriejančią 800 m/s. Ši kulka labiau tinka vidutinio dydžio laimikiams medžioti iš gana artimų nuotolių. Jos pradinis hidrostatinis šokas ne per didelis, užtat ji puikiai prasiskverbia į gyvūno kūną, nes minimaliai deformuojasi nedideliu greičiu. Norma teikia gana didelį pasirinkimą: pradedant 8,1 g kulka (bešvinė Norma Kalahari) mažesniems gyvūnams, baigiant 11 g Norma Oryx jau didesniems laimikiams. Kalahari greitis vamzdžio gale – 945 m/s, pradinė energija – 3618 J. Vis dėlto sunkesnė Norma Oryx skries 840 m/s vamzdžio gale, pradinė energija – 3883 J. Oryx yra sunkesnė kulka su lėta ekspansija, bet puikiai įsiskverbianti. 7 mm kulka tinka ne tik mažesniems gyvūnams, su ja užtikrintai sumedžiota ir daugybė briedžių. Literatūroje akcentuojama, kad šio kalibro kulka veikia gerai, sukeldama mažą riziką gyvūną sužeisti, bet, žinoma, tai priklauso nuo pataikymo vietos. Garsioji kompanija RWS šiam kalibrui taip pat turi ką pasiūlyti. RWS pabrėžia, kad tai universalus kalibras, skirtas medžioklei Europoje, ir jį galima sėkmingai naudoti kalnuose bei šaunant iš arti, pavyzdžiui, medžioklėje su varovais miške. Kalibras tinka vidutiniams ir dideliems žvėrims. 7 × 64 yra subalansuota ir galinga kulka, kurią galima panaudoti medžiojant labai skirtingais būdais. RWS Evo 10,3 g kulkos pradinis greitis – 880 m/s, energija – 3988 J.

    NAUDOJIMAS MEDŽIOKLĖJE – MEDŽIOTOJŲ PATIRTIS.
    Kasdien šį kalibrą naudojantys medžiotojai apie jį atsiliepia labai gerai. Didžioji dauguma tikina, kad, kartą pradėjus jį naudoti, keisti tikrai nesinori. Jie nurodo, kad 7 mm ir .30-06 yra optimalūs kalibrai, kuriuos galima pritaikyti pagal poreikį. Galima užtaisyti ir sunkias, ir lengvas, ir bešvines kulkas, taip pat prieinama ir amunicija, ir užtaisymo komponentai.

    Martinis: Geras, puikus, gyvūnai krinta… Jeigu moki elgtis, tai krinta nuo visko, jeigu klysti, nekris nuo nieko. Kalibrų yra beprotiškai daug, ir kiekvienas turi kokį privalumą ar trūkumą. Su 7 × 64 pačiam teko šaudyti tik šaudykloje. Kaip ir su kitais kalibrais, jei priderini amuniciją ir šauni taisyklingai, dešimtukas garantuotas. Kai kurie pažįstami medžioja su 7 × 64 ir būtent kaip minėjau – jeigu viską padarai teisingai, bus okay, jeigu ne, tai… kaip ir su bet kokiu kitu!

    Laima: Naudoju nuo 1999 metų. Elegantiškas! Tikrai nekeisiu. Kartą pabandžiau su kitu kalibru, tai pasigailėjau ir grįžau.

    Normundas: Šiame kontekste galima drąsiai paminėti kalibrą 7×65R. Abu šovinius Brenneke sukūrė tuo pačiu metu. Skirtumas tik tas, kad šovinyje R yra dirželis, skirtas sulenkiamiems medžiokliniams lygiavamzdžiams – štuceriams, kombinuotiesiems ir drilingams. Mano patirtis su 7×65R: atatranka, subjektyviai vertinant, mažesnė nei .30-06, trajektorija mažumėlę plokštesnė nei .30-06. Vertinant to paties gamintojo tą patį kulkos modelį, iš 200 m 7×65R bus 2–3 cm arčiau taikinio centro. Kiti rodikliai kaip visų kitų.

    Ugis: Jei kalbėtume apie patį 7 mm kalibrą, vienas pliusas, manau, yra tai, kad galima užtaisyti ir įsigyti šovinių su kulkomis Brenneke TIG ir TUG Nature, o tai neįmanoma su tuo pačiu 6,5 mm kalibru. Iš esmės šis kalibras pernelyg nesiskiria nuo kitų einamų kalibrų. Šio kalibro graižtvos žingsnis greitesnis – 8,5 colio. Teoriškai sunkesnės kulkos paprastai turėtų lėkti geriau, faktiškai penki šūviai skrieja kiek žemiau 1 MOA su 11,3 g šoviniu Partition.

    Janis: Girdėjau, kad 7 × 64 iš tiesų buvo suprojektuotas ir yra tinkamiausias šovinys mūsų sąlygoms ir gyvūnams. Pats jį naudodavau, nors dabar šaudau su .30- 06 (pritaikytas medžioklei ir, manau, sėkmingai) ir didelio skirtumo nejaučiu.

    IŠVADOS.
    7 × 64 yra medžioklės reikmėms sukurtas kalibras, niekada nenaudotas karo reikmėms. Jam galima rasti amuniciją, tinkamą įvairioms medžioklės rūšims, įvairiems gyvūnams. Medžiotojai pasakoja, kad šį kalibrą su atitinkama amunicija galima naudoti nuo žąsų iki briedžių. Šis kalibras pakankamai galingas, skrieja palyginti plokščia trajektorija, jam prieinama amunicija ir ginklai. Su juo galima drąsiai treniruotis šaudykloje. Išvada viena – plataus profilio, universalus kalibras medžioklei Baltijos šalyse.

    Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
    Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
    Nuotrauka: DEIVIDAS STAPONKUS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Stirninų medžioklės skonis

    Stirninų medžioklės skonis

    Nueiti ir tiesiog sumedžioti stirniną, nesimėgaujant visu medžioklės procesu, reiškia praleisti medžioklės jaudulį, atsisakyti iššūkio ir net, netinkamai patiną įvertinus, padaryti žalą medžioklės ploto stirnų populiacijai. Taigi, kad patirtumėte visą stirninų medžioklės skonį, reikia nuovokos, žinių ir patirties. Stirninų medžioklė Vakarų Europoje yra dalis tikslingos šių gyvūnų populiacijos priežiūros.

    Ramybė medžioklės plotuose yra viena pagrindinių sąlygų, kurias reikėtų sudaryti, kad būtų galima tvariai ir sėkmingai medžioti. Kad medžioklė gyvūnams nesukeltų per didelio streso ir netrikdytų jų natūralioje aplinkoje, reikia žinių apie gyvūnų biologiją, ypač apie stirnų elgesį ir jutimo organus. Stirnų uoslė, klausa ir rega labai gerai išsivysčiusios, dėl to ne visuomet lengva pasirinkti medžioklės poziciją, o ypač esant nepastoviam vėjui – stirna, pajutusi medžiotoją, iš miško tankmės tikrai neišlįs. Stirną galima sumedžioti tykant, sėlinant, viliojant ir keliant triukšmą. Kartais ją galima sumedžioti per medžioklę su varovais, vis dėlto medžioklė keliant triukšmą daug mažiau trikdo mišką ir gyvūnus.

    MEDŽIOKLĖ TYKANT.
    Medžioklė tykant reiškia būtent tai – sėdėti bokštelyje ar lipynėje ir laukti, kada šūvio atstumu pasirodys medžiotinas gyvūnas. Tai yra viena populiariausių stirnų medžioklės rūšių, mažiausiai trikdanti gyvūnus. Tokioje situacijoje medžiotojas gali stebėti, kas vyksta jo matymo lauke, taip pat tai yra puiki galimybė stebėti ir įvertinti gyvūnų elgesį bei kasdienį gyvenimą. Tokiu būdu ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose stirnos medžiojamos dažniausiai. Medžiojant stirnas iš bokštelio nereikia būti itin sumaniam medžiotojui, bet reikia įsidėmėti keletą dalykų. Bokštelis ar lipynė turi būti patogūs. Galima sėdėti ant siauros lentelės tarp dviejų medžio šakų, bet tada būtų sunku kalbėti apie visavertį mėgavimąsi medžioklės procesu. Bet kuriuo atveju, kalbant apie savo slėptuvės įsirengimą, ar tai būtų lenta tarp medžio šakų, ar kopėčios, ar bokštelis, svarbiausia – saugumas. Kuo patogiau ir saugiau sėdėsite, tuo ilgiau galėsite mėgautis medžioklės procesu.

    MEDŽIOKLĖ SĖLINANT.
    Tai labai įdomi ir sudėtinga medžioklės rūšis, reikalaujanti daug medžiotojo kantrybės, akylumo ir žinių. Sėkmė medžioklėje sėlinant garantuota, jeigu medžiotojui nepastebėtam pavyksta prieiti kuo arčiau, kad taikliai iššautų. Dažnai girdėta sakant, neva karabinu sumedžioti stirną iš 200 metrų nėra joks menas. Pirma, turi mokėti gerai šauti, kad iš tokio nuotolio pataikytum į taikinį, antra, niekas nedraudžia medžiotojui su karabinu priartėti prie stirnos net iki 30 metrų.

    Medžioklėje sėlinant svarbiausia pasirinkti paros laiką, kada didžiausia tikimybė sutikti stirną. Geras metas tokiu būdu medžioti stirnas yra ryto valandos. Pastebėta, kad nuo septynių iki devynių ryto medžioklė sėkmingiausia. Galima bandyti medžioti ir po pietų, kai stirnos mielai ganosi.

    Medžioklėje sėlinant svarbiausia stebėti, sustoti ir žvalgytis, o ne visą laiką vaikščioti nudurtomis akimis. Taip pat svarbi vėjo ir oro masių judėjimo kryptys. Jeigu prie gyvūno artėjama pavėjui, retai kada galima tikėtis sėkmės. Geriausias rezultatas – sėlinant prie gyvūno prieš vėją.

    Svarbiausia stebėti, neskubinti proceso ir medžiojamąjį gyvūną įvertinti. Svarbu šūviui pasirengti, įsitikinti, kad atstumas ne per didelis, taip pat ar tarp medžiotojo ir gyvūno nėra kokių kliūčių. Žinoma, šauti reikia tik į aiškiai matomą taikinį, įsitikinus, kad už gyvūno nėra namo, kelio ar automobilio.

    Prie pievoje besiganančio stirnino pavėjui prieiti gana lengva. Pirma, prie gyvūno reikia artintis tada, kai jis ėda nulenkęs galvą, ir sustingti, kai jis galvą pakelia. Net jeigu stirna pastebi ką nors įtartina, ji ne visada supras, kas tai yra. Vis dėlto ji tai gali patikrinti – klastingai nuleisti galvą ir iškart vėl pakelti, kad įsitikintų, ar aplinkui nėra įtartinų judesių. Jei aplinka atvira, prie stirnos galima priartėti tūpčiom ar ropom, arba sėlinti lėtai ir atsargiai, kad ji nesuprastų, jog juda žmogus. Taigi geriau eiti šiek tiek šonu, kad stirnos akiratyje nepasirodytų šviesių plyšių tarp medžiotojo kojų. Tokiu būdu prie stirnos galima prisėlinti per trisdešimt metrų. Jeigu gyvūnas smalsus ir nesuprato, kas vyksta, jis net gali bandyti prie medžiotojo prieiti, kad patikrintų, koks tai žvėris. Atsižvelgtina į faktą, kad patyręs, gyvenimo užgrūdintas stirninas nieko panašaus nedarys. Jeigu aplinkui yra kokia kliūtis, pavyzdžiui, krūmas ar medis, geriau juo prisidengti. Žinoma, tokioje medžioklėje itin pravers žiūronai ar tolimatis, kad geriau įvertintumėte situaciją.

    Medžioklė sėlinant neabejotinai suteikia daug daugiau emocijų, adrenalino ir malonumo, ypač tada, kai pavyksta apdumti akis gyvūnui, kurio juslės daug labiau išvystytos nei žmogaus, o pieva ir miškas yra namai.

    MEDŽIOKLĖ VILIOJANT.
    Ši medžioklės rūšis skirta stirninų medžioklės specialistams, turintiems žinių apie šių gyvūnų elgesį. Reikia ir muzikinės klausos, kad sugebėtumėte pamėgdžioti įvairius stirnų skleidžiamus balsų tonus.

    Medžioklė viliojant bus sėkminga per stirnų rują – liepos viduryje, rugpjūčio viduryje ir pabaigoje. Geriausių rezultatų pasiekiama po liepos 20 dienos, nes vidurvasary oras būna šiltas ir saulėtas, o būtent tokiomis sąlygomis ši medžioklės rūšis yra sėkmingiausia. Per lietų ir vėjingą orą geriau likti namuose. Jau liepos pradžioje stirninas žymisi teritoriją, naudodamas įvairius krūmus.
    Pravers specialiai šiai medžioklės rūšiai skirtos vilbynės, gaminamos iš medienos, kaulo ir plastmasės. Turint įgūdžių ir žinių galima ir pačiam pasigaminti tokį instrumentą.

    nordik-roe-deer-callUžėmus savo medžioklės vietą – medžioklės bokštelį, slėptuvę pievoje ar panašiai – geriau palaukti bent pusvalandį ir trumpam pasižvalgyti, prieš imantis vilbynės. Tarp cyptelėjimų reikėtų daryti 10–15 minučių pauzes, nes per intensyvus cypimas vyresniems gyvūnams sukels tik įtarimų. Viena serija yra apie 3–4 cyptelėjimai, tarp kurių daroma 10 sekundžių pauzė. Formulė, kaip mėgdžioti patelės cypimą ir prisivilioti patiną, galėtų būti tokia: cyptelėjimas į dešinę, 10 sekundžių pauzė, cyptelėjimas į kairę, 10 sekundžių pauzė, cyptelėjimas į dešinę. Cyptelėjimas turi būti trumpas, jokiu būdu negalima mėgdžioti kokio plėšraus paukščio balso. Jei darysite tai pernelyg primygtinai ar netinkamai, toje vietoje galite sutrikdyti rują.

    Tokiai medžioklei reikia gerai pasirengti. Į cyptelėjimą patinas atsiliepia staigiai, tarsi iš niekur nieko – jį juk širdies dama šaukia. Dėl to medžiotojas turi būti pasirengęs po cyptelėjimo ir šauti. Patinas gali ateiti labai arti, todėl nebus laiko kuistis ir ilgai ruoštis. Vis dėlto įsidėmėkite, kad pirmojo pastebėto patino sumedžioti nereikėtų. Svarbu nuspręsti, ar vertingiau nebūtų pataupyti rujai stipresnį stirniną su gerais ragais, o sumedžioti prastesnį.

    AR MEDŽIOTI STIRNĄ SU JAUNIKLIU?
    Stirnų medžioklėje kaip trofėjus medžiotojui įdomus gali būti tik patinas. Kai kam atrodys negarbinga, pavyzdžiui, rugpjūtį ar rugsėjį šauti į stirniuką, kur dar patelę su jaunikliu. Didžiausia stirnų medžioklės problema – per intensyvi jų medžioklė, suardant sveiką stirnų lyties ir amžiaus struktūrą.

    Populiacijoje normalu, jeigu vienam patinui tenka viena ar daugiausia dvi patelės – tada įmanoma užtikrinti maksimalų gyvūnų prieaugį. Lyg ir logiška taupyti pateles, norint, kad populiacija atsinaujintų, bet išmedžiojus visus patinus ar likus jų per mažai, patelių skaičius nebeturi prasmės, nes tiesiog nebebus jas apvaisinančių patinų.

    Medžiojant pateles reikia būti labai atidžiam ir nesumaišyti bergždžios stirnos su tokia, kuri prarado stirniuką ar kuriai per praeitų metų rują nepasitaikė stirnino. Sena ir ligota stirna bus kaulėta, jos kailis balsvas, besikeičiantis vėlai – net birželio pabaigoje. Tokios stirnos kaip patyrę patinai yra labai atsargios, todėl retai sutinkamos. Tokius individus galima medžioti be sąžinės priekaištų.

    Stebint savo medžioklės plotų stirnas ir jas medžiojant svarbiausia nesujaukti populiacijos lyties ir amžiaus struktūros, kad ji galėtų atsinaujinti. Paklausinėjus įvairių medžioklės specialistų, visi kaip vienas atsako, kad proporcingai medžiotini ir patinai, ir patelės, tačiau kokiu būdu tai daryti, kad iš medžioklės būtų gauta maksimali nauda, yra pačių medžiotojų sąžinės reikalas.

    Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
    Tekstas: ANDREJIS BELICKIS
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Bėgliui nuo aplinkosaugininkų pasprukti nepavyko

    Bėgliui nuo aplinkosaugininkų pasprukti nepavyko

    Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (ŠRAAD) darbuotojai reido metu, Radviliškio rajone stabdė automobilį, kurio vairuotojas nepakluso ir spruko. Po persekiojimo automobilis buvo rastas Raseinių rajono sodyboje. Kartu su policijos pareigūnais apžiūrėjus automobilį, buvo rasti šoviniai, naktinio matymo žiūronų dėklas, ginklo diržas ir kuprinė su gyvūnų mėsinėjimo įrankiais. Kadangi iš variuotojo leidimas ginklui atimtas, dėl šovinių laikymo medžiaga perėmė policija.

    ŠRAAD gyvosios gamtos apsaugos inspektoriai, kartu su Šiaulių agentūros darbuotojais ir neetatiniais aplinkos apsaugos inspektoriais kelias dienas rengė reidus ir tikrino žvejus bei medžiotojus. Vakar, apie 2 valandą nakties, Radviliškio rajone, netoli Papušynio kaimo, pamiškėje buvo pastebėtas automobilis „Ford Galaxy“. Aplinkosaugininkai automobilį stabdė, tačiau vairuotojas nepakluso ir padidinęs greiti, pavojingai manevruodamas, kaimo keliukais spruko. Naudodami švyturėlius ir garsinį signalą aplinkosaugininkai bėglį persekiojo kelias dešimtys kilometrų. Raseinių rajone „Fordas“ pasuko į sodybą ir bandė pasislėpti už daržinės. Mašinai užklimpus vairuotojas ir keleiviai spruko bei pasislėpė tamsoje.

    Aplinkosaugininkai apie įvykį informavo bendrąjį pagalbos centrą ir netrukus į įvykio vietą atvyko policija. Mašinos savininkas R.N. (1976m. 08,05) rastas besislepiantis namuose. Vyras aiškino, kad važiavo ne va vienas ir spruko dėl to, kad buvo girtas. Patikrinus, alkotesteris parodė 0,00 promilių. Tuomet buvo nutarta apžiūrėti vyro automobilį. Galinėje automobilio dalyje buvo rasti trys karabino šoviniai, dėklas nuo naktinio matymo žiūronų ir ginklo diržas.

    R.N. paaiškino, kad yra medžiotojas, tačiau leidimas ginklui, iškėlus baudžiamąją bylą, jam atimtas. Tad kaip atsirado šoviniai jo mašinoje jis paaiškinti negalėjo. Priremtas įrodymų vyras dar bandė gintis, kad vežė draugus į medžioklę. Kad buvo išsirengta į medžioklę patvirtino ir mašinos bagažinėje rasta kariška kuprinė. Joje buvo kruvina amunicija skirta žvėrių dorojimui.

    Su kuo vyras vyko ir ar buvo medžiojama, paaiškės tyrimo eigoje. Medžiaga dėl neteisėto disponavimo šaudmenimis perduota policijai. Taip pat vairuotojui teks atsakyti už teisėto pareigūnų reikalavimo sustoti nepaisymą. Vyrui gresia administracinė atsakomybė.

  • Ateinantį sezoną – daugiau elninių

    Ateinantį sezoną – daugiau elninių

    Aplinkos ministro Kęstučio Trečioko sprendimu gerokai padidintos elninių žvėrių medžiojimo kvotos artėjančiam 2016– 2017 metų sezonui. Medžiotojams bus suteikta 1254 tauriųjų elnių leidimais daugiau nei praeitais metais. Bendras medžiotinų tauriųjų elnių skaičius – 6691. Stirnų kvotų padaugėjo nuo 25 967 iki 28 186. Rudenį medžiotojai gaus ir daugiau danielių leidimų – kvota padidinta šimtu ir dabar bus leidžiama sumedžioti 413 danielių. Briedžių kvota padidėjo 606 gyvūnais – kitą sezoną medžiotojai galės gauti 2268 briedžių leidimus. Aplinkos ministerija nurodo, kad elninių žvėrių medžiojimo kvotų padidinta remiantis populiacijos stebėjimu ir gyvūnų apskaita.

    „Labai teisingas ir laiku padarytas sprendimas“, – nurodo medžioklės trofėjų ekspertų ir mokymo komisijos pirmininkas Algis Petrauskas. Gyvūnų Lietuvoje padaugėjo ir tai aiškiai matyti. To priežastis yra protingas šeimininkavimas ir į populiacijos didinimą orientuota medžioklė. Medžiotojai patys padarė didelį darbą, kad dabar galėtų skinti jo vaisius – medžiojimo kvotų padidėjimą. Į klausimą, ar elniniams žvėrims bus pakankama prieinamo maisto bazė ir kaip ji paveiks jų populiaciją, galima atsakyti taip – Medžioklės taisyklės numato aptverti visus atžalynus. Tai padarius, dėl gyvūnų atėjimo galima pernelyg nesijaudinti. Net jeigu gyvūnai išlauš tvorą ir apgrauš atžalyną, šeimininkas bus padaręs viską, kad apsaugotų medelynus, ir paskui galės prašyti iš valstybės kompensacijos. Nėra tvoros, nėra kompensacijos. Todėl galima manyti, kad maisto kiekis pernelyg nepadidėjo ir neprisidėjo prie gyvūnų daugėjimo.

    A. Petrauskas mini dar vieną niuansą. Jeigu būrelis mano, kad jų plotuose elninių nėra daug, leidžiama neišnaudoti visų suteiktų licencijų. Bet jeigu būrelio nariai klysta, pavyzdžiui, elnių yra daugiau, nei manyta, ir jie padaro žalą miškui ar žemės ūkio kultūroms, būrelis turės atsakyti už pasekmes – gali tekti už žalą sumokėti. Ir visiškai priešingai – jeigu išduotų licencijų nepakanka ir vis dar pastebimas didelis elninių akytumas bei padaroma daug žalos, medžiotojų būrelis gali kreiptis į regioninį aplinkosaugos skyrių ir pagal žalos įvertinimą gauti papildomų licencijų. Medžioklės taisyklės nustato, kad elninių gyvūnų medžioklės sezonas kasmet prasideda gegužę, nuo gegužės 15 iki spalio 15 d. leidžiama medžioti stirnų patinus. Stirnų pateles ir jauniklius taisyklės leidžia medžioti nuo spalio 1 iki gruodžio 31 d.

    Tauriųjų elnių medžioklės sezonas prasideda rugpjūčio 15 d. ir trunka iki vasario 1 d., patelių ir jauniklių – nuo spalio 1 iki sausio 15 d. Briedžių patinų medžioklė leidžiama nuo rugsėjo 1 iki gruodžio 15 d., patelių – nuo spalio 1 iki lapkričio 15 d., jauniklių – nuo spalio 1 iki vasario 1 d. Danielių patinus medžioti galima nuo spalio 1 iki vasario 1 d., pateles – nuo spalio 1 d. iki metų galo, jauniklius – iki vasario 1 d.

    Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
    Tekstas: KATARYNA ŠTERNA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Nori ragų? Šeimininkauk! Šerk stirnas protingai!

    Nori ragų? Šeimininkauk! Šerk stirnas protingai!

    Aukso medaliais ir didžiuoju prizu įvertinti stirninų ragai neabejotinai būtų kiekvieno medžiotojo pasididžiavimas, bet kaip rasti gerų trofėjų? Pasirodo, galima šį tą ir nuveikti, ne tik dūsauti, kad visos stirnos išmirė. Taip pat „kol kas nemedžiojame, kad atsigautų“ ir panašių medžiotojų istorijų girdėta beveik kiekviename regione. Galbūt todėl mūsų medžioklės sistemoje reikia šiokios tokios revoliucijos, kad rastume būdą pagerinti dabartinę situaciją ir nebebūti priklausomi nuo gamtos kaprizų padarytų nuostolių.

    Ar yra pagrindo teigti, kad vienas rimto pabandymo vertas sprendimas šiuo metu jau rastas? Ar įmanoma tikslingai šerti stirnas šiuolaikiniais, moksliniais tyrimais paremtais metodais?

    Kaip vyksta šie dalykai, kai įprastas šieno šluoteles ir grūdus pakeičia specifinis, subalansuotas pašaras, gausus vitaminų, mineralinių medžiagų, baltymų ir kitų stirnoms reikalingų medžiagų. Šį kartą pažvelkime į kaimyninės Latvijos pusę, kur vienas medžiotojas pasirengęs pasidalyti savo patirtimi.

    GIRTIS VĖJINIS jau pernai pavasarį pasakojo apie tokio pašaro poveikį stirnų vystymuisi ir šėryklose esančių gėrybių įvairovę. Latvis gali pasiūlyti specialų pašaro mišinį bet kuriam medžiotojui, besidominčiam stirnų populiacijos gausinimu ir priežiūra savo medžioklės plotuose.

    Kaip nutarėte pradėti šerti stirnas šiuo specialiu pašaru?Stirninu-serykla
    Savo teritorijoje medžioti pradėjome prieš septynerius metus, ir faktiškai tuo metu ten nebuvo jokių gyvūnų. Šernus prisikviesti buvo lengviausia, maitinti irgi – duodi vien grūdų, ir dabar kriuksių užtenka, nors ir uoliai medžiojame. Dabar reikia medžioti dar labiau dėl afrikinio kiaulių maro. Vis dėlto reikia įvairovės. Žinoma, norėjosi stirnų, todėl dėjome šluoteles, ypač smulkų šieną. Nė iš tolo nėjo! Kartą ėjo į šernų šėryklas, ėdė grūdus, bet jie stirnoms labai kenkia. Pagal profesiją esu veterinaras ir esu įsitikinęs, kad būtent šėrimas grūdais gali būti viena priežasčių, kodėl stirnos kritiškai miršta, be to, prisidėjo dvi atšiaurios žiemos. Jei gyvūnas jau ir taip varganas, tai nuo grūdų skrandyje dar sustiprėja rūgimas, prasideda viduriavimas ir viskas baigiasi liūdnai. Vis dėlto stirnų mūsų plotuose reikia, ir viską išsprendė atsitiktinumas. Kadangi ilgai bendradarbiauju su viena Austrijos įmone, kuri tiekia mūsų ūkininkams reikiamą įrangą, pernai kolegos pakvietė į medžioklę aukštosiose Alpėse – medžioti gemzių. Pamačiau ten tokių keistų šėryklų ir išsiaiškinau, kad jos skirtos stirnoms, o pašaro galima įsigyti bet kurioje Austrijos parduotuvėje. Žodis po žodžio sužinojau, kad tų medžioklės plotų savininkas prieš septynerius metus pradėjo šiuo specialiu mišiniu šerti 7 stirninus, o dabar jų turi 80.

    SOTUS STIRNINAS – GYVAS STIRNINAS

    Bet juk kada nors stirnos ėda ir žolę, ar visus metus vien iš šėryklos?
    Austrijos patirtis pakeitė požiūrį į daugybę dalykų, kuriuos mes šiuo metu Latvijoje ir kaimyninėse šalyse išgyvename. Taip, šie šėrimo metai jiems prasidėjo rugsėjo 5 ir baigėsi gegužės 5 dieną, nes rugsėjo pradžioje jau yra sniego, o žiemą pusnys iki keturių metrų storio. Taigi mums kiltų klausimas, kaipgi stirna iš viso išgyvena, jeigu negali net ant žemės išsitiesti? To jai nereikia! Jeigu stirna padoriai užkandusi, tai nesvarbu, ar ji guli sniege, ar ant žemės. Alpių medžiotojų terminologija sotus reiškia gyvas. Ir ėda šėrykloje tiek, kiek nori. Mūsų nuomonė, kad miegui reikia liesti žemę, antraip gyvūnas suserga ir nugaišta, įsišaknijo todėl, kad niekas nenori suprasti paprasto dalyko – stirnos gaišta iš bado, o ne dėl gulto. Jeigu į gyvūnų fiziologiją pasižiūrėtume iš veterinarijos pusės, miegoti ant žemės gali būti net žalingiau nei gulėti sniege.

    Pirmieji šėrimo metai jūsų medžioklės plotuose praėjo. Kokios išvados?
    Vizualiai stirnos, negavusios šio pašaro mišinio, yra mažesnės, sulysusios, rodos, turi mažiau jėgų. Prie šėryklų penkis mėnesius viskas buvo reguliariai fiksuojama nuotraukomis – dabar auga labai gražūs gyvūnai.

    Kada praktiškai pradėjote šerti?Serukla-su-pasarais
    Padarėme šėryklas. Pirmąsias dvi pastatėme 2014 metų rugsėjo vidury, kitas keturias – spalio pradžioje. Pirmąsias lankė labai gerai, o prie keturių vėlesnių nė viena stirna net nesiartino.

    Priežastis?
    Esu 99 procentais įsitikinęs, kad tas keturias šėryklas pastatėme per vėlai. Ir į pirmąją šėryklą gyvūnai atėjo tik po mėnesio, bet kai pradėjo eiti, tai kasdien lankytojų daugėjo ir faktiškai visą žiemą maitinosi vienuolika. Antrojoje žiemos pusėje buvo pripažinta ir antroji šėrykla.

    Ką daryti, kad pastatytos šėryklos būtų pripažintos?
    Reikia jas statyti nuo gegužės iki birželio vidurio, tik jokiu būdu ne rugpjūtį ir ne rugsėjį. Stirna prie svetimo daikto turi priprasti. Pratinamasi ilgai, atsargiai, keletą mėnesių, o kai gamtoje baigiasi maisto bazė, gyvūnai šėryklos kaip tokios nebebijo, nes supranta, kad ta dėžė nešauna, nepuola, nemuša.

    Žurnalas išeina birželio pradžioje, taigi norintieji pastatyti šėryklą turėtų paskubėti?
    Tikrai taip, ir patariu statyti kuo anksčiau dėl minėtų priežasčių. Aišku, galima statyti ir rugsėjį, bet nėra garantijos, kad stirnų ateis.

    Galbūt įmanoma pripratinti stirną nebijoti šėryklos ėdžių?
    Įmanoma – ten, kur naujoje vietoje statome šėryklą, už kokių šešių metrų iškasame stulpą su druskos gabalu. Stulpas matyti iš tolo, stirna kaip gyvūnas yra smalsi ir ateina patikrinti, kas tai yra. Aišku – druska. Palaižys. Vizualiai priprantama ir prie netoli esančios šėryklos, o rudenį, kai ateis laižyti druskos, šalia užuos pašarą. Pakanka kartą įkišti nosį, ir viskas, tik spėk berti naują porciją.

    Vasarą šis pašaras nedomina?
    Nuo balandžio 15 dienos prie šėryklų neatėjo nė viena stirna. Kai gamta ima žydėti ir augti viskas, ko reikia ir kas stirnai skanu, niekas kitas nebedomina.

    Kaip matematiškai apskaičiuoti žiemos pašarus?
    Teoriškai stirna per vieną žiemos dieną gali suėsti pusę kilogramo pašaro mišinio, bet realiai tiek daug nesuvartoja. Ciklas toks: ateina kas 2–3 valandas ir kokias 15–30 minučių ėda, paskui nueina savo keliais į mišką ir po poros valandų vėl grįžta. Vidutiniškai per šešis mėnesius viena stirna suėda apie 60 kilogramų pašaro, o tai yra maždaug du maišai. Išlaidos – apie 20 eurų už maišą, priklausomai nuo laikotarpio ir pašaro tipo.

    RAGAI, MĖSA, AUGIMAS, PRODUKTYVUMAS

    Ar taip šeriant siekiama gauti puikių stirnino ragų trofėjų, ar apskritai laukiama stiprios populiacijos?
    Ragų nebus be puikios anatomijos ir fiziologijos, o tokia atsiranda tik gerai maitinantis. Pašarą ėda juk ne tik stirninai, bet ir patelės, o tiesiogiai nauda perduodama palikuonims – išsivysto visavertiškesnis vaisius. Tai reiškia, kad stirniukai gimę bus stipresni nei mama, kuri ištempė žiemą ir pavasarį jau visiškai nuvargusi. Žinoma, pašaras turi įtakos ragams, ir trofėjų tikrai galima tikėtis geresnių.

    Vadinasi, kad padaugėtų stirnų, kad jos būtų stipresnės, reikia šerti. Kodėl taip daroma Austrijoje, kur stirnų yra be galo daug, ir kitose šalyse, kur naudojamas toks pašaro mišinys?
    Kiekvienas tikriausiai turi savo priežasčių. Taip, ragai tikrai svarbu, bet man kaip medžiotojui tikrai norėtųsi daug gausesnės stirnų populiacijos. Stirnas medžioti juk daug įdomiau nei šernus, ir galbūt dėl afrikinio kiaulių maro jų iš viso nebebus arba bus labai mažai.

    Ar būtų per garsiai pasakyta, kad stirnas pribaigia ne rūsčios žiemos, o tokio pašaro trūkumas?
    Manau, kad taip, bet mes juk apie šį pašarą nieko nežinojome, todėl dabar nelogiška save dėl to plakti. Nežinojimas nėra nuodėmė, ir galva skirta tam, kad mokytumėmės ir įgytume pasaulio patirties. Taip pat mano tikslas dabar nėra kiekvieną medžiotoją įkalbėti pastatyti tokią šėryklą ir pirkti pašarą. Kiekvienas turi rinktis, kaip elgtis, ką nutarti. Jeigu bent penki procentai medžiotojų šiuo reikalu susidomės, bus labai gerai.

    Stirninai-serykloje

    Stirnos dažnai paišdykauja prie atžalynų, ir tai labai nepatinka miškininkams. Jeigu joms duosite šio specialaus pašaro, ar galima garantuoti, kad stirnos nelįs prie medelių? Remiantis Austrijos patirtimi, jeigu ėdama iš šėryklos, kur gaunama visokių mineralinių medžiagų, pušaičių pumpurai tikrai mažiau domina.

    Kas šio pašaro sudėtyje?
    Grūdai, obuolių išspaudos, melasa, kukurūzai, sezamų sėklos, mineralinės medžiagos ir dar daug kitko. Pašaras skiriasi pagal laikotarpį: nėra taip, kad tas pats duodamas rudenį ir šeriamas iki pavasario. Pirmasis pašaro mišinys, kuriame daug baltymų, šeriamas po rujos, kad gyvūnai sukauptų jėgų. Antras mišinys, kuriame vėl atitinkami stiprinamieji produktai, skirtas gruodžio mėnesiui. Vėliau, kadangi stirnos sulėtina visas fiziologines funkcijas, duodama kitokio pašaro mišinio, kuriuo tiesiog palaikomos jėgos. Kvaila žiemą priberti šėryklas baltymingų kviečių.

    Šis pašaro mišinys atrodo sausas. Kur stirna žiema gali atsigerti?
    Niekur, bet kad nesustiprėtų troškulys, žiemą būtina pašalinti druską. Vasarą taip, nes tada galima ir atsigerti. Bet faktiškai tas mišinys taip subalansuotas, kad gyvūnas gauna ir organizmui būtinos drėgmės.

    AUKSINĖS ŠĖRIMO TAISYKLĖS

    • Šerti pradėtina rugsėjo viduryje, kai gamtoje sumažėja stirnoms reikalingo maisto.
    • Jeigu pradėta šerti, reikia tęsti be pertraukų.
    • Šėrykla turi būti gana atviroje vietoje, pageidautina ant kalvos, kad gyvūnas jaustųsi drąsiai ir matytų toli, galėtų kontroliuoti situaciją.
    • Šėrimo vietą reikia įrengti laiku, geriausia jau pavasarį, kad per vasarą gyvūnai priprastų prie naujo objekto.
    • Tinkamiausias yra lengvai virškinamas, subalansuotas pašaro mišinys, turintis daug skaidulų.
    • Šėryklos visada turi būti švarios. Sugadintas pašaras, ypač po lietaus, pašalintinas. Bent kartą per metus šėryklą ir jos apylinkę patartina dezinfekuoti.
    • Nuo rugsėjo iki gruodžio pradžios stirnos suvartoja 40 procentų bendrojo maisto medžiagų kiekio per metus. Tokios medžiagų apykaitos pagrindas yra tai, kad šiuo metu gyvūnai kaupia riebalus žiemai, todėl, kad jie sukauptų pakankamai atsargų, labai svarbu šerti regionuose, kur intensyvus žemės ūkis ir menka vegetacija.
    • Naudojant specializuotą stirnų pašarą ne tik staigiai pasisavinamos maisto medžiagos ir susikaupia riebalų atsargos, bet ir kompensuojamas skurdžios rudeninės mitybos poveikis.

    TVORA NEPRAŠYTIEMS SVEČIAMS

    Ar stirnų šėryklos domina ir kitus miško žvėris?
    Briedžių nedomina, bet tauriuosius elnius tikrai. Kad pašaras atitektų tik tai rūšiai, kuriai skirtas, dabar šėryklų vietas aptversime 2,5 metro aukščio ir 15 centimetrų pločio pinučių tvora. Stirnos pripranta ir lengvai pereina, o didieji žvėrys nepralenda. Dar po šios žiemos supratome, kad šėryklas reikia statyti hermetiškai uždaras, kad į šėryklą nepatektų nei lietaus, nei sniego. Taip, šernus šėryklos irgi traukia – kvapą jaučia, bet neprieina. Užtat bandė nugraužti šėryklos kojas ir gauti gardumynų iš apačios, todėl dabar konstrukciją pagerinome – metalinė.

    Rūsčios žiemos, maisto trūkumas ir nekokybiškas pašaras. Jūsų nuomone, tai yra vienintelės priežastys, kodėl daugelis būrelių stirnų vis dar nemedžioja – jų tiesiog tiek mažai, kad dar vertėtų patausoti?
    Priežasčių daug ir priklauso nuo to, kurios svaresnės, bet didžiausias stirnų, ypač mažų stirniukų priešas yra lapės ir šernai. Taip, taip, būtent šiedvi rūšys, o ne vilkai ir lūšys, kaip priimta manyti.

    Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
    Tekstas: ILZĖ GALKINA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Dėmesio! Europoje kyla nauja grėsmė elniniams – lėtinė išsekimo liga

    Dėmesio! Europoje kyla nauja grėsmė elniniams – lėtinė išsekimo liga

    Kol dar kovojame su afrikiniu kiaulių maru, nepasirengusią Europą užklupo nauja liga – lėtinė išsekimo liga (LIL). Norvegijos veterinarijos institutas diagnozavo šią elniniams mirtiną ligą Pietų Norvegijos šiaurinių elnių populiacijoje. Ši liga paplitusi Šiaurės Amerikoje, o Europoje tai pirmas konstatuotas atvejis. Taip pat tai buvo pirmasis laukinių šiaurinių elnių ligos atvejis.

    Šių metų kovo mėnesį buvo rasta serganti šiaurinio elnio patelė, kuri paskui krito, o jos kūnas perduotas į laboratoriją. Atlikta smegenų analizė nurodė, kad elnė sirgo šia mirtina liga.

    LIL yra užkrečiama neurologinė liga, paveikianti elninių smegenis. Liga vystosi lėtai, elniniai iš lėto silpsta, kinta jų elgesys. Paskui gyvūnas pastimpa. Šiaurės Amerikoje ši liga jau yra epideminė. Pirmą kartą LIL aprašyta 1967 metais, kai ji buvo nustatyta vienoje Viskonsino elnių fermoje. Tankioje didelių gyvūnų populiacijoje liga greitai paplito. Infekcija išsiskiria su seilėmis ir išmatomis, todėl šėryklos gali tapti infekcijų židiniais. Mūsų dienomis daugelyje JAV ir Kanados valstijų konstatuota įvairių elnių rūšių LIL atvejų. Nėra įrodymų, kad liga negalėtų kelti grėsmės ir žmonėms bei galvijams, nors tokių atvejų nekonstatuota.

    Kadangi liga pirmą kartą konstatuota Europoje, turėtų būti atidžiai stebima elnių populiacija. Įdomu, kad konstatavus ligą nei Europos Komisija, nei Europos maisto saugos tarnyba dvi savaites dar nebuvo pasirengusios reaguoti, laukdamos įsakymo, ar pradėti kokius nors veiksmus. Kaip infekcija pateko į Norvegiją? Greičiausiai ji importuota iš JAV. Galbūt infekciją į šiaurinių elnių gyvenamas teritorijas atvežė keliautojai. Galbūt žiemą elniai natūraliai migruoja iš JAV į šiaurės ašigalį.

    Sunku spręsti, kaip liga galėtų paplisti Europoje. Galbūt elninių populiacijos šiai infekcijai atsparios, bet kadangi daug kur Europoje jų populiacijos labai tankios, visi turėtų būti atsargūs ir akyli. Medžiotojai turėtų nevežti mėsos, subproduktų ir trofėjų iš infekuotų teritorijų. Rodos, tai ir yra naujosios infekcijos šaltinis. Infekciją galima pernešti ir drabužiais, todėl juos būtina išplauti apsilankius infekuotoje teritorijoje.

    Šaltinis: Žurnalas “Medžioklė”
    Tekstas: LINDA DOMBROVSKA
    Kopijuoti ar kitaip platinti čia pateiktą turinį be mūsų sutikimo draudžiama!

  • Tauro ragas 2016.07.03

    Tauro ragas 2016.07.03

    Vasarą medžiotojai organizuoja šventes. Tai renginiai, kurių metu mes medžiotojai ne tik linksminamės bet tuo pačiu parodome kitiems bendruomenės nariams ką veikiame, kaip gyvename. Šioje laidoje pamatysite medžiotojų šventę nuostabiame Žemaitijos miestelyje Varniuose. Kitame reportaže apie tai kaip Medžiotojų sąjunga Gamta pasveikino ką tik iškeptus medžiotojus.

  • Įspėjimas gelbėjantiems laukinius gyvūnus, galite gauti baudą

    Įspėjimas gelbėjantiems laukinius gyvūnus, galite gauti baudą

    Savavališkai gyvūną iš gamtos paėmusiam žmogui gresia atsakomybė ir finansiniai nemalonumui. Visi neteisėtai paimti gyvūnai gali būti konfiskuoti, o jeigu gyvūnas dėl jį paėmusio žmogaus kaltės kristų, būtų skaičiuojama gamtai padaryta žala.

    Žmonės myli gamtą ir kartais perdėtai linkę rūpintis gyvūnais, ypač mažais ir silpnais. Tačiau kartais rūpestis gali pakenkti. Gyvūno jauniklį sutikę žmonės pamano, kad gležnas mažylis yra paliktas, alkanas ir silpnas, tad jį gabenasi į namus. Vėliau aplinkosaugininkams ir gyvūnų globos specialistams tenka spręsti, ką daryti su iš laukinės gamtos paimtais gyvūnų jaunikliais. Paprastai jauniklių – stirniukų, briedžiukų ar kiškučių – tėvai jauniklius stebi, saugo iš atokiau ir atėjus laikui pamaitina. Tuo tarpu žmogaus įsikišimas gali būti pražūtingas. Jeigu gyvūnų jauniklis paimamas, grąžinti jį tėvams praktiškai nebeįmanoma, o laikomas namuose šis negali užaugti sveikas. Gyvūnui grįžti atgal į gamtą reikia ilgo adaptacijos laikotarpio bei specialių sąlygų, tad kai kurie žmonių užauginti gyvūnai gamtai yra prarasti, teigiama pranešime spaudai. Ko ne kasmet iš gamtos paimama dešimtys briedžiukų, stirniukų, kiškiukų, paukščiukų. Beveik visi jie būna sveiki, globojami tėvų, todėl kiekvieno paėmimas yra didelė žala gamtai. Aplinkosaugininkai primena, kad visa laukinė Lietuvos gyvūnija priklauso valstybei. Imti gyvūnus iš gamtos be leidimo galima tik radus sužeistą ar sergantį žvėrį bei paukštį. Tokiu atveju reikia kreiptis į gyvūnų globos tarnybą. Kad gyvūnui būtina globa, konstatuoja veterinarijos gydytojai ar gyvūnų globos tarnybų specialistai. Savavališkai gyvūną iš gamtos paėmusiam žmogui gresia atsakomybė ir finansiniai nemalonumui. Visi neteisėtai paimti gyvūnai gali būti konfiskuoti, o jeigu gyvūnas dėl jį paėmusio žmogaus kaltės kristų, būtų skaičiuojama gamtai padaryta žala. Už sunaikintą briedžio jauniklį tektų sumokėti 3040 Eur, stirnos ar vilko jauniklį – po 870 Eur, už pilkojo kiškio jauniklį – 290 Eur. Be to, už neteisėtą gyvūnų paėmimą gresia administracinė atsakomybė. Priklausomai nuo to, iš kur buvo gyvūnas paimtas ir ar buvo padaryta žala gamtai, bauda gali siekti nuo 57 iki 289 eurų.

  • Medžiotojas kreipėsi į policiją dėl sudeginto bokštelio

    Medžiotojas kreipėsi į policiją dėl sudeginto bokštelio

    Birželio 28 d. patikslinus aplinkybes pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl įvykio, kuomet 2016-06-17 apie 19.00 val. vyras, gim. 1967 m., pastebėjo, kad buvo sudegintas medžiotojų bokštelis, esantis Šilutės r., Rusnės mstl. Nuostolis – 300 eurų.
    Šaltinis: www.grynas.lt

  • Lūšis medžioklei pasirinko medžiotojų bokštelį

    Lūšis medžioklei pasirinko medžiotojų bokštelį

    Vakar kolega parašė žinutę, kad sėdėdamas bokštelyje stebi, kaip medžioja lūšis. Šiandien nieko nelaukiau, čiupau kamerą ir nuskubėjau į tą pačią vietą. Mano žinios apie lūšių etologiją nepavedė. Lūšis šiandien buvo toje pačioje vietoje. Filmuota iš 550 metrų. Vėlyvas vakaras, todėl trūksta apšvietimo. Gražu žiūrėti, kaip lūšis išnaudoja savo medžioklei medžiotojų bokštelį.

    Autorius: Petras Adeikis: