Aplinkos ministerija 2025–2026 m. medžioklės sezonui nustatė 307 vilkų sumedžiojimo limitą. Šiuo metu iš jo išimti 97 vilkai, tad dar liko sumedžioti 210.
Įdomu tai, kad pernai tokiu pačiu laikotarpiu medžiotojai buvo sumedžioję 118 vilkų, todėl šiemet tempas kiek lėtesnis. Tai gali būti susiję tiek su oro sąlygomis, tiek su vilkų elgsenos pokyčiais ar kitais vietos veiksniais, kurie daro įtaką sėkmingam jų sumedžiojimui.
Kol kas aktyviausi rezultatai fiksuojami Šakių rajone, kur jau sumedžiota 10 vilkų – tai didžiausias skaičius tarp visų savivaldybių.
Europos Parlamente įvyko diskusija tema „Švino ribojimas šaudmenyse Europoje: pasekmės ir padariniai”, kurią surengė Europos Parlamento narys Riho Terras (EPP, Estija). Renginys subūrė pagrindinius suinteresuotuosius – nuo aplinkosaugos institucijų ir mokslininkų iki šaudmenų gamintojų bei šaudymo sporto atstovų. Aptarta Europos Komisijos siūloma direktyva, kuria siekiama apriboti švino naudojimą medžioklėje ir šaudymo sporte.
Diskusija, vykusi lapkričio 18 dieną, daugiausia koncentravosi į galimas pasekmes medžioklei, sportiniam šaudymui, pramonei, taip pat į poveikį aplinkai ir visuomenės sveikata Politinis akcentas: būtinas balansas
Renginį vedęs Riho Terras, Europos Parlamento tarpgrupės „Biologinė įvairovė, medžioklė, kaimo vietovės” viceprezidentas, pabrėžė, jog reikia balansuoto požiūrio. Jo teigimu, svarbu atsižvelgti ne tik į aplinkosauginius tikslus, bet ir į realias pasekmes medžiotojams, sportinio šaudymo bendruomenei, Europos šaudmenų pramonei bei net gynybos sektoriui.
Europos Komisijos pozicija: ribojimai su išimtimis Europos Komisijos Aplinkos generalinio direktorato (DG ENV) atstovė Valentina Bertato pristatė švino ribojimo šaudmenyse pasiūlymą, parengtą remiantis Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) išvada.
Pasak jos: • ribojimo tikslas – sumažinti švino emisijas į aplinką, • kartu paliekamos tam tikros išimtys ir pereinamieji laikotarpiai, kad poveikis medžioklei ir sportiniam šaudymui būtų kuo mažesnis, • gynybos pasirengimas nebus paveiktas, nes kulkų naudojimas šaudyklose yra visiškai išbrauktas iš ribojimo taikymo srities.
Mokslininkų pozicija: švino žala – įrodyta Dr. Ruth Cromie, Paukščių ir šlapžemių tyrimų fondo (WWT) mokslinė bendradarbė, pabrėžė mokslinių tyrimų išvadas apie švino šaudmenų žalą: • laukinei gyvūnijai, • aplinkai, • žmonių sveikatai.
Jos žodžiais: „Šis ribojimas – ne tik apie akivaizdžią žalą, kurią sukelia švininiai šaudmenys. Tai ir apie medžioklės tvarumą bei šaudymo įvaizdžio išsaugojimą šiuolaikinėje visuomenėje. Kitos šalys jau pereina prie netoksiškų alternatyvų, todėl tikiuosi, kad ES pasinaudos proga, o ne liks atsilikusi.”
Pramonės įspėjimai: civilinis ir karinis sektoriai – glaudžiai susiję Europos sportinių šaudmenų gamintojų asociacijos (AFEMS) prezidentas Thierry Jacobs pateikė šaudmenų pramonės poziciją.
Jis akcentavo, kad: • civilinė ir karinė šaudmenų gamyba yra tarpusavyje priklausomos, • abi naudoja tą pačią technologiją, įrangą ir žaliavas, • dauguma karinių gamintojų dirba ir civiliniame sektoriuje, dalindamiesi infrastruktūra.
Todėl, anot jo: „Bet koks ribojimas civiliniam sektoriui neišvengiamai paliečia ir karinį, net jei numatytos išimtys. Esame pasirengę dialogui, tačiau mūsų žvilgsnis į situaciją kol kas buvo per mažai išgirstas.”
Sportinio šaudymo bendruomenė: būtina palikti realias sąlygas sportui Tarptautinės šaudymo sporto federacijos (ISSF) prezidentas Luciano Rossi pabrėžė, kad nuostatos turi būti įgyvendinamos praktiškai. Jo teigimu:
„Europos sportinio šaudymo bendruomenė stipriai įsipareigojusi tvarumui ir atsakingam elgesiui. Tačiau būsimi reglamentai turi išlikti racionalūs, sąžiningi ir paremti įrodymais, kitaip tai gali pakenkti ne tik aukšto lygio varžyboms, bet ir tūkstančiams klubų visoje Europoje.”
Diskusijos: poveikis visoms grandims Diskusijų metu buvo užduota daug klausimų apie: • poveikį šaudmenų pramonei, • galimas pasekmes gynybai, • situaciją medžioklėje ir prekyboje, • bei poreikį pagreitinti teisėkūros procesą, nes delsimas kelia neapibrėžtumo.
FACE pozicija Kol REACH komitetas tęsia svarstymus dėl švino ribojimo šaudmenyse, FACE (Europos medžiotojų asociacijų federacija) lieka aktyviai įsitraukusi į dialogą su ES institucijomis, suinteresuotais sektoriais ir nacionalinėmis organizacijomis.
Lapkričio 5-osios vakarą, apie 21 valandą, Medkaičių kaimo apylinkių miškuose (Telšių r.) medžiotojai pastebėjo keistai besielgiančius asmenis. Įtariama, kad šie žmonės užsiiminėjo brakonieriavimu, o supratę, kad yra stebimi, spruko palikę visą atsineštą įrangą.
Miško pakraštyje aptiktas arbaletas su strėlėmis. Medžiotojai radinį perdavė policijai, o pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto ginklo laikymo. Šiuo metu nustatinėjamos įtariamųjų tapatybės, tikrinama, kam ir kokiomis aplinkybėmis galėjo būti naudojamas šis arbaletas.
Įvykis dar kartą primena, kad tokie įrankiai vis dar patenka į asmenų, veikiančių už įstatymo ribų, rankas.
Aplinkos ministerija 2025–2026 m. medžioklės sezonui nustatė 307 vilkų sumedžiojimo limitą. Šiuo metu iš jo išimti 87 vilkai, tad dar liko sumedžioti 220. Palyginimui – pernai tokiu pačiu laikotarpiu buvo sumedžioti 103 vilkai, todėl akivaizdu, kad šį sezoną tempas kol kas lėtesnis.
Dalis vilkų jau sumedžiota regionuose, kuriuose vilkai darė žalą ūkiams, puldinėjo gyvulius ar aktyviai lankėsi prie sodybų. Tokiose vietovėse medžioklė tampa būtina priemone mažinant konfliktus tarp žmogaus ir laukinės faunos.
Sezonui po truputį įsibėgėjant, tikimasi, kad medžioklės intensyvumas dar labiau išaugs.
Kėdainių rajone, greta kelio, rastas negyvas vilkas – manoma, jog jį partrenkė transporto priemonė. Iš išvaizdos akivaizdu, kad gyvūnas sirgo niežais – odą dengė žaizdos ir išplikę plotai. Pagal galiojančią tvarką, medžiotojams pavesta sutvarkyti prie kelių rastus gyvūnus, tarp jų ir vilkus, kai šie žūsta po transporto priemonių susidūrimų.
Tokie incidentai yra vienas iš ženklų, kad kai kuriose teritorijose vilkų populiacija tampa itin tanki. Tankesnė populiacija gali lemti spartesnį ligų plitimą, o ligos, tokios kaip niežai, natūraliai veikia gamtos atrankos procesus – silpnesni individai dažniau ne išgyvena.
Medžiotojai ir gamtosaugininkai pastebi, kad vis daugiau sumedžiojamų bei pastebimų vilkų serga niežais. Trumpai tariant, perteklinis vilkų saugojimas kai kuriose vietovėse gali būti viena iš priežasčių, kodėl tokie atvejai vis dažnesni. Visgi svarbu šią situaciją vertinti remiantis ekologiniais principais, o ne vien emocine reakcija – gamta pati reguliuoja populiacijas per ligas ir kitus natūralius mechanizmus.
Tokie pastebėjimai pabrėžia, kad vilkų valdymas turi būti subalansuotas – derinant apsaugą, medžioklės limitus ir gamtos atrankos procesus, siekiant išlaikyti sveikas populiacijas ir tvarų ekosistemų balansą.
2025 m. lapkričio 8 d. Šilutės rajone nuaidėjo jau ketvirtoji Lietuvos jagdterjerų klubo šventinė medžioklė „Jagdterjerų šėlsmas“. Renginys, prasidėjęs kaip idėja suburti šios veislės mylėtojus, per ketverius metus išaugo į vieną laukiamiausių šių medžioklinių šunų bendruomenės įvykių Lietuvoje.
Šiemet į šventę susirinko daugiau nei 40 medžiotojų, 20 šunų vedlių ir 25 jagdterjerų veislės atstovai. Nuo pat ankstyvo ryto dalyviai dalijosi patirtimi, aptarinėjo šunų paruošimą ir medžioklės taktikas. Tačiau svarbiausia – visus jungė bendras tikslas: parodyti jagdterjero darbo ypatumus ir stiprinti ryšį tarp medžiotojų bei šunų augintojų.
Pati šventės idėja gimė iš noro sujungti šios veislės entuziastus ir supažindinti skirtingus medžiotojų kolektyvus su medžiojimo kartu su jagdterjerais subtilybėmis. Kiekvienais metais „Jagdterjerų šėlsmo“ organizatoriai pastebi vis augantį susidomėjimą – dalyvių skaičius nuo pirmųjų metų išaugo beveik dvigubai.
Tai jau nebe vienos dienos medžioklė, o kelių dienų renginys, kupinas emocijų, azarto ir šunų balsų, skrodžiančių miško tylą. Jagdterjerų vedliai didžiuojasi savo augintiniais, o medžiotojai džiaugiasi galimybe pamatyti, kaip šie nedideli, bet nepaprastai drąsūs šunys dirba realiose sąlygose.
Lietuvos jagdterjerų klubas vienija ne tik šios veislės augintojus, bet ir visus, kuriems šuo – neatsiejama medžioklės dalis. Tai žmonės, kuriems dresūra, auginimas ir veisimas nėra tik žodžiai, o gyvenimo būdas.
„Jagdterjerų šėlsmas“ tapo švente, kurios kasmet laukia tiek vedliai, tiek medžiotojų kolektyvai, priimantys renginį į savo plotus. Tai tradicija – iš meilės šunims, gamtai ir medžioklei.
Aplinkos ministerija 2025–2026 m. medžioklės sezonui nustatė 307 vilkų sumedžiojimo limitą. Šiuo metu iš jo išimti 67 vilkai, tad dar liko sumedžioti 240. Palyginimui – pernai tokiu pačiu laikotarpiu buvo sumedžioti 89 vilkai, todėl šiemet medžioklės tempas šiek tiek lėtesnis.
Dalis vilkų jau sumedžiota problemų turinčiose teritorijose, kur jų veikla kėlė nuostolius. Sezonui įsibėgėjant, tikimasi, kad medžioklės intensyvumas didės, ypač atvėsus orams ir atsiradus sniegui.
Šiame epizode pasakoju apie savo asmeninę patirtį medžiojant vilkus – nuo pasiruošimo iki akimirkos, kai susiduri akis į akį su šiuo paslaptingu plėšrūnu. Aptariu, kaip svarbu pažinti vilkų elgseną, tinkamai įvertinti situaciją ir išlikti atsakingu medžiotoju.
Laidos apie medžioklę iš medžiotojo perspektyvos. Čia nėra vaidybos ar iš anksto surežisuotų scenų – tik autentiškos patirtys ir tikros emocijos. Kaip sako medžiotojai, laikas praleistas medžioklėje į gyvenimo trukmę nesiskaičiuoja.
Lapkričio 2-ąją, apie 12.45 val., Radviliškio rajone, ties Žinėnų kaimu esančiame miške, įvyko nelaimingas incidentas medžioklės metu. Kaip praneša Policijos departamentas, medžioklėje dalyvavęs vyras, gimęs 1974 m., netyčia iššovė iš savo lygiavamzdžio „Beretta“ šautuvo ir sužeidė kartu buvusį medžiotoją, gimusį 1975 m.
Nukentėjusysis skubiai pristatytas į ligoninę. Medikų duomenimis, jo būklė stabili, gyvybei pavojus negresia. Įvykio vietoje pareigūnai paėmė ginklą ir šovinius, o aplinkybės šiuo metu tikslinamos.
Nors medžioklė dažnai siejama su poilsiu ir laiku gamtoje, tokie atvejai primena, jog saugumas turi būti absoliutus prioritetas. Kiekvienas šūvis, kiekvienas veiksmas su ginklu medžioklėje lemia ne tik rezultatą, bet ir žmonių gyvybes.
Pareigūnai aiškinasi, kaip tiksliai įvyko netyčinis šūvis, ir kokios aplinkybės lėmė sužeidimą. Remiantis preliminaria informacija, šiuo metu nėra duomenų, kad įvykis būtų susijęs su tyčiniais veiksmais.
Medžioklės bendruomenė dar kartą raginama itin atsakingai laikytis saugaus elgesio taisyklių, pabrėžiant aiškų bendravimą, šūvio krypties kontrolę ir nuolatinį dėmesį aplinkai.
Diskutuojant apie vilkų medžioklę Lietuvoje visuomet kyla nesutarimų – vieni ragina griežčiau saugoti šiuos plėšrūnus, kiti pabrėžia būtinybę reguliuoti jų populiaciją. Vilkų medžiotojas ir tinklaraštininkas Deividas Staponkus teigia, kad kraštutinumai čia gali būti žalingi, o sprendimus reikėtų grįsti ne vien emocijomis, bet ir realiais gamtos procesais.
Vilkai kelia grėsmę kitoms rūšims
Vilkų populiacijos mastas Lietuvoje vertinamas pagal genetinius tyrimus, tačiau, kaip teigia medžiotojas, tai nėra visiškai tikslūs duomenys, pagal kuriuos galima suskaičiuoti kiekvieną šalies miškuose lakstantį individą. „Realiai niekas 100 procentų negali pasakyti, kiek Lietuvoje yra vilkų. Sumedžiojus vilką privaloma paimti jo raumens mėginį; jeigu tai vyresnė nei dvejų metų patelė, dar reikia surasti gimdą, nes pagal gimdą mokslininkai sprendžia, ar ji turėjo palikuonių, kiek jų buvo <…>.
Bet jeigu kokios nors šeimos atstovo medžiotojai nesumedžiojo tais metais, tai niekas ir nežino, kad egzistuoja dar viena šeima“, – aiškina jis ir pabrėžia, kad nors vilkų suskaičiuoti tiksliai neįmanoma, aišku viena – jų Lietuvoje turime užtektinai.
„Kažkuriais metais buvo duoti maži vilkų sumedžiojimo limitai; kiek pamenu, 2011–2012 metų medžioklės sezonui buvo skirtas tik 5 vilkų sumedžiojimo limitas. Problema, kai žmonės sugalvoja, kad saugo vieną rūšį, bet pamiršta, jog gamtoje vienos rūšies nebūna, be to, ji sąveikauja su kitomis rūšimis. Tada susiklostė taip, kad pradėjome smarkiai saugoti vilkus, bet pamiršome, jog dar yra kanopiniai žvėrys, jų jaunikliai ir kiti gyvūnai. Kraštutinumai niekada prie gero neveda. Turi būti aukso viduriukas ir balansas“, – sako D. Staponkus.
Pasak medžiotojo, šie plėšrūs gyvūnai neretai pasirenka lengviausią grobį – žvėrių jauniklius. Tai, anot pašnekovo, turi tiesioginę įtaką populiacijų išlikimui ir jų dydžiui.
„Anksčiau matydavome stirnų su dviem jaunikliais ar bent jau su vienu, dabar apskritai stirnų plotuose sumažėję, o jauniklių tiesiog nematai. Tas pats kalbant ir apie šerniukus, briedžiukus, elniukus. Nežinau, kodėl visi galvoja, čia tikriausiai iš tų senų pasakų, kad vilkas yra miško sanitaras, – nė velnio: jis ėda tai, ką lengviausia pagauti. O lengviausia pagauti jauniklius, tad juos pirmus ir surenka.
Beje, pats turiu patirties – pas mane pavasarį pradėjo vaikščioti šernė su 13 šerniukų, o iki rudens liko tik su 2. Matydavau, kaip periodiškai jie kažkur vis dingdavo“, – pastebi medžiotojas. Pasiteiravus, ar nėra taip, kad gamta pati gali reguliuoti gyvūnų populiacijas, D. Staponkus pabrėžia: natūralios atrankos mechanizmai Lietuvoje neveikia taip, kaip galėtų veikti didelėse teritorijose, pavyzdžiui, Sibire.
„Manau, gamta tikrai galėtų reguliuoti pati, jeigu Lietuva nebūtų tokia dydžio, kokia yra dabar, ir taip tankiai apgyvendinta kaip šiuo metu. Jeigu tai būtų, tarkim, Sibiras, tai taip, susireguliuotų, nes plotas didžiulis. Bet pas mus ir žmonių, ir žvėrių koncentracija ganėtinai didelė, todėl turime rinktis – arba mes kontroliuojame žvėrių populiaciją, arba susidedame savo daiktus į lagaminus ir visi išvažiuojame gyventi į Latviją, paliekame čia gamtą vieną tvarkyti savo klausimus. Kelio atgal jau nebėra“, – konstatuoja jis.
Balanso paieškos ir konfliktai su ūkininkais
Pasak pašnekovo, vilkas, kaip ir žmogus, renkasi lengvesnį kelią, todėl gali užpulti ne tik silpnesnius miško gyvūnus, bet ir avis ar šunis, jeigu šių pasitaiko šalia miško.
„Vilkas, jeigu turi galimybę nebėgti paskui elnią 20 km, pasipjauti avį, tai jis taip ir padarys. Lygiai taip pat nueis ir pasiims šunį, jeigu tik galės. Visi, kaip ir žmonės, ieško lengvesnių kelių. Aišku, kad jie pjauna ūkininkų gyvulius, bet reikia suprasti, kad tie gyvuliai yra prie miško: jeigu tau padeda ant stalo saldainį, ranka vis tiek tiesia jį paimti“, – pastebi D. Staponkus.
Sutikti miške vilką daugeliui vis dar atrodo įspūdinga ir kad tai pasitaiko retai, bet medžiotojas pabrėžia, kad tokių atvejų daugėja, o istorijos apie žmones užpuolusius vilkus nėra vien praeities reliktas.
„Lenkijoje yra buvęs atvejis – sudraskė senolį, šešiasdešimt ketverių metų vyro palaikai buvo rasti 2023 metų sausio 5 dieną. Kai buvo aptiktas šis baisus radinys, į įvykio vietą iškviesta policija ir prokuratūra. Vaizdas atrodė siaubingas. Vietos žiniasklaidos teigimu, lavonas buvo praktiškai suėstas… Yra tų atvejų. Prisiminkite pokario metą – žmonės vykdami su arkliais gabendavosi fakelus. Ir mano močiutė pasakodavo, kad vilkai sekdavo vežimus su žmonėmis ir tik laukdavo progų… Vilkas yra laukinis žvėris, plėšrūnas, tai visaip gali būti.
2025 m. liepos 30 d. Nyderlandų Utrechto provincijoje užfiksuotas incidentas, kai vilkas užpuolė šešerių metų vaiką, šis patyrė kūno sužalojimų… Ten žalieji labai stoja prieš vilkų medžioklę – tas vilkas jau buvo apkandžiojęs moterį, papjovęs kelis šunis, o jie vis tiek sakė, kad viskas čia gerai. Galiausiai užpuolė vaiką, šis patyrė sužalojimų, bet laimingai baigėsi. Dabar bandys tą vilką sumedžioti. Kad nebūtų tokių situacijų, reikia viską daryti savu laiku.
<…>. Be to, jeigu medžiotojai nemedžiotų, tai keliuose būtų gerokai daugiau eismo įvykių ir žuvusių tiek žvėrių, tiek žmonių“, – pabrėžia D. Staponkus, paklaustas, ar reali grėsmė dėl augančios vilkų populiacijos kyla tik naminiams gyvūnams ir gyvuliams, ar vis dėlto ir žmonėms.
Pasiteiravus, ar nėra kitokių kelių kontroliuoti vilkų populiacijos, jis prisimena liūdną kitų šalių patirtį – Europoje, šiaurės Italijoje, galiojęs draudimas medžioti vilkus paskatino ūkininkus imtis savavališkų priemonių.
„Žinote, ką padarė ūkininkai? Jie pradėjo nuodyti vilkus. O tie nuodai nelieka viename individe. Nunuodijo vilką – atskrido plėšrių paukščių, palesė to vilko ir nudvėsė. Taigi be medžioklės, nežinau, ar yra geresnių variantų, nes kitu atveju prasideda kraštutinumai ir savivalė, o to, manau, tikrai niekas nenori.
<…>. Esame vieni iš geresnių Europoje pagal reguliaciją, bet periodais – penkerius metus gerai, paskui penkerius metus kas nors sugalvoja ką nors labai saugoti, tada vėl kyla banga.
<…>. Reikia balanso, o balansas atsiranda diskutuojant ir argumentuojant“, – tikina medžiotojas.
