Blog

Įsigaliojo nauja Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo metodikos redakcija, tačiau dalis esminių pakeitimų priimti neatsižvelgus į medžiotojų ir miškininkų pateiktas pastabas. Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija (LMŽD), vienijanti didžiąją dalį šalies medžiotojų, su patikslintu Metodikos pakeitimo projektu sutiko tik iš dalies ir viešai įvardijo problemas, kurios, jų vertinimu, kelia rimtų teisinių ir praktinių rizikų.

Pritarta tik daliai pakeitimų

LMŽD pritarė naujiems reikalavimams, susijusiems su prevencijos priemonių taikymu (Metodikos 18.6 ir 18.7 punktai), taip pat daugiamečių žolių, pievų ir ganyklų žalos vertinimo tvarka (20 punktas). Šių nuostatų svarbą Draugija pabrėžia jau ne vienerius metus, aktyviai dalyvaudama diskusijose su žemdirbių bendruomene.

Tačiau didžiausias nepritarimas kilo dėl Metodikos 11.2 punkto pakeitimo ir su juo susijusių 40.1-40.3 punktų įvedimo, kuriems LMŽD prieštaravo tiek pirminio, tiek pakartotinio derinimo metu.

Prieštaringi 40.1 – 40.3 punktai

Pagal naująją redakciją, žala miškui nebūtų skaičiuojama ir neatlyginama, jeigu nustatoma, kad želdiniai ar žėliniai buvo pažeisti neapsaugoti apsaugos priemonėmis ar repelentais. Išimtis taikoma tik tuo atveju, jei arčiau nei 250 metrų nuo vertinamo sklypo yra ar buvo gyvūnų viliojimo vieta su natūralios kilmės masalu.

Dar daugiau klausimų kelia 40.2 punktas, numatantis galimybę įskaityti ir atlyginti ankstesnių metų žalą, remiantis ne senesniais kaip penkerių metų apžiūros aktais. Tokia nuostata iš esmės keičia iki šiol galiojusią praktiką ir atveria kelią žalos vertinimui už ilgesnį laikotarpį.

Žalos vertinimas per kelerius metus – praktiškai neįmanomas

Metodikos pakeitimo projekte siūloma, kad žala miškui būtų vertinama ne tik už einamuosius metus, bet per visą miško želdinių, žėlinių ar jaunuolynų augimo laiką. LMŽD tokią nuostatą vertina kaip neįgyvendinamą praktiškai.

Dar pirminio derinimo metu Valstybinių miškų urėdija pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pažeidimų, padarytų seniau nei prieš metus, neįmanoma tiksliai identifikuoti: nustatyti jų atsiradimo laiką, pobūdį, priežastį ar kilmę. Tokia situacija neišvengiamai sukurtų riziką tą pačią žalą skaičiuoti pakartotinai, o tai galėtų baigtis teisminiais ginčais.

Siekdama aiškumo, proporcingumo ir objektyvumo, LMŽD siūlė palikti galiojantį terminą – žalos vertinimą per vienerius metus.

Prieštaravimas Medžioklės įstatymui ir Civiliniam kodeksui

Šiuo metu galiojančiame Medžioklės įstatyme Nr. IX-966 nėra nuostatų, leidžiančių nustatyti žalą miškui vėliau nei prieš metus. Todėl naujoji Metodikos redakcija, išplečianti šį terminą, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui.

Be to, Metodika negali nei praplėsti, nei susiaurinti Medžioklės įstatymo reguliavimo. Apibendrinant, 11.2 punkto pakeitimas neatitinka Medžioklės įstatymo 18 straipsnio bei Civilinio kodekso, įskaitant 6.253 straipsnį, nuostatų.

LMŽD išskiria tris esminius argumentus:

• Metodika gali nustatyti tik žalos apskaičiavimo tvarką, bet ne jos atlyginimo sąlygas.
• Galimybė atlyginti už daug metų kauptą žalą skatina neveiklumą ir sudaro prielaidas piktnaudžiavimui.
• Civilinis kodeksas numato, kad žala gali būti neatlyginama, jei nukentėjęs asmuo laiku nepranešė apie akivaizdžią žalą.

Kodėl prieštaringas sprendimas buvo priimtas?

Pažymėtina, kad analogiški pasiūlymai dėl 11.2 punkto jau buvo svarstyti rengiant ankstesnę Metodikos redakciją. Jie buvo nagrinėti Medžioklės tvarkymo konsultacinėje taryboje, derinami su medžiotojų, savivaldybių ir žemdirbių atstovais, kurie šiems pakeitimams nepritarė.

Todėl natūraliai kyla klausimas: kodėl Aplinkos ministerija dar kartą inicijavo šį pakeitimą ir jį priėmė, ignoruodama tiek ekspertines, tiek socialinių partnerių rekomendacijas?

Šis sprendimas ne tik kelia teisinį neapibrėžtumą, bet ir didina riziką, kad ateityje žalos atlyginimo klausimai bus sprendžiami teismuose, o atsakomybės našta neproporcingai teks medžiotojų bendruomenei.

Nuo 2026 m. sausio 7 d. įsigaliojo nauja Medžiojamųjų gyvūnų padarytos žalos apskaičiavimo metodikos redakcija, kuri iš esmės keičia medžioklės plotų naudotojų atsakomybės ribas. Šie pakeitimai ypač aktualūs medžiotojų klubams ir būreliams, todėl svarbu suprasti naująsias taisykles ir jas tinkamai taikyti praktikoje.

Pagal naująją tvarką savivaldybės komisija žalą privalo įvertinti per 7 darbo dienas nuo prašymo gavimo seniūnijoje. Tuo atveju, jei žalą ūkiniams gyvūnams ar bitynams padaro vilkai, rudieji lokiai ar lūšys, vertinimas turi būti atliktas per 1 darbo dieną. Svarbu ir tai, kad miško žala nuo šiol gali būti vertinama iki penkerių metų atgal, jei ji anksčiau nebuvo atlyginta. Šis pakeitimas laikomas vienu reikšmingiausių ir kartu rizikingiausių, nes iki šiol buvo vertinama tik ne senesnė nei vienerių metų žala. Dabar žala miško žemėje tampa suminė – kaupiama iš ankstesnių laikotarpių, o tai gali gerokai padidinti kompensacijų dydžius.

Žala miško žemėje privalo būti apskaičiuojama ir atlyginama, kai jaunuolynuose stipriai pažeistų ar žuvusių tikslinės rūšies medelių dalis viršija 20 procentų, o vyresniuose medynuose – kai stipriai pažeistų perspektyvių tikslinės rūšies medžių dalis viršija 10 procentų. Tai reiškia, kad per didelė kanopinių žvėrių gausa tiesiogiai didins žalos mastą ir finansinę naštą, todėl ypatingai svarbu palaikyti subalansuotas laukinių gyvūnų populiacijas.

Praktikoje taip pat labai svarbus medžioklės plotų naudotojų dalyvavimas žalos vertinimo procesuose. Savivaldybių komisijos sprendimus dažnai priima operatyviai, todėl nedalyvaujant apžiūrose ir diskusijose sprendimai gali būti priimti neatsižvelgiant į medžiotojų poziciją. Tai didina konfliktų riziką ir gali lemti nepagrįstą atsakomybės perkėlimą medžioklės plotų naudotojams.

Nuo šiol apsauginių prevencinių priemonių taikymas tampa privalomas. Jei nustatoma, kad apsauginės prevencinės priemonės nebuvo taikomos, žalos kompensacijos dydis gali būti sumažintas iki 80 procentų, o pakartotiniais atvejais – iki 50 procentų. Prevencijos taikymas ar netaikymas privalo būti fiksuojamas apžiūros aktuose, todėl rekomenduojama sistemingai kaupti vaizdinę informaciją. Reikia suprasti, kad tais atvejais, kai kompensacijos sumažinamos, ūkininkų nepasitenkinimas dažniausiai nukreipiamas būtent į medžiotojų bendruomenę.

Kitas svarbus aspektas – žvėrių viliojimo vietos. Žala miškui neatlyginama, jei miško želdiniai nebuvo apsaugoti. Tačiau daroma išimtis, kai arčiau nei 250 metrų nuo želdinių nustatoma gyvūnų viliojimo (šėrimo) vieta. Tokiu atveju net ir teisėtai įrengta jaukykla gali tapti pagrindu visą žalą sieti būtent su medžioklės plotų naudotojais.

Naujoje metodikoje nustatyta, kad žala pasėliams, kuri neviršija 5 procentų pasėlių ar sodo augalų ploto, nekompensuojama. Tai mažina administracinių procedūrų mastą ir riboja piktnaudžiavimo atvejus. Tačiau artimiausiu metu Seimas dar nagrinės, ar šis reikalavimas turėtų būti paliktas galioti, ar naikinamas. Šis pokytis laikomas logišku ir proporcingu, nes padeda aiškiau reglamentuoti santykius tarp žemdirbių ir medžioklės plotų naudotojų.

Svarbi naujovė taikoma ir bitynams. Rudųjų lokių padaryta žala bitynams kompensuojama 100 procentų, kai aiškiai nustatoma bičių šeimų ir avilių vertė.

Atsižvelgiant į tai, medžioklės plotų naudotojams rekomenduojama aktyviai dalyvauti žalos vertinimuose, dokumentuoti šėrimo vietas ir jų naudojimo laikotarpius, vengti viliojimo vietų šalia miško želdinių, atsakingai reguliuoti kanopinių populiacijas ir sistemingai fiksuoti prevencinių priemonių taikymą ar netaikymą. Tai svarbu tiek finansinei, tiek reputacinei rizikai valdyti.

Apibendrinant galima teigti, kad atnaujinta metodika didina medžioklės plotų naudotojų finansinę, administracinę ir reputacinę atsakomybę. Didžiausia grėsmė kyla tada, kai situacijos ignoruojamos, o medžioklės plotų naudotojai nedalyvauja procesuose.

Su visa metodikos redakcija galima susipažinti Lietuvos teisės aktų registre.